Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Mes esame matę, kad cirkuliacijos procesą, pasibaigus jo pirmajai fazei , nutraukia gamyba — G, kurioje prekės D ir Gp, pirktos rinkoje, yra vartojamos kaip medžiaginės ir vertinės gamybinio kapitalo sudėtinės dalys; šio vartojimo produktas yra nauja prekė, Pr′, pasikeitusi savo natūraline forma ir savo verte. Pertrauktas cirkuliacijos procesas, P—Pr, turi būti papildytas aktu Pr—P. Bet kaip šios antrosios ir baigiamosios cirkuliacijos fazės reiškėjas atsiranda Pr′, prekė, savo natūraline forma ir savo verte skirtinga nuo pirmojo Pr. Vadinasi, cirkuliacijos eilė reiškiasi taip: 1) P—Pr1; 2) Pr′2—P′, kur antrojoje pirmosios prekės Pr1 fazėje vietoj jos atsiranda kita prekė Pr′2, didesnės vertės ir kitokios vartojamosios formos; šis pasikeitimas įvyksta G funkcijos sukeliamos pertraukos metu, t. y. tuo metu, kai iš Pr elementų, iš gamybinio kapitalo G egzistavimo formų, gaminamas Pr′. Priešingai, pirmoji pasireiškimo forma, kuria kapitalas mums pasirodė (I knyga, IV skirsnis, 1 poskyris), forma P—Pr—P′ (suskaidoma į: 1) P—Pr1; 2) Pr1—P′), dukart rodo tą pačią prekę. Ten mes abu kartus matome tą pačią prekę, į kurią pavirsta pinigai pirmojoje fazėje ir kuri antrojoje fazėje pavirsta atgal į didesnį pinigų kiekį. Nepaisant šio esminio skirtumo, abi cirkuliacijos turi bendra tai, kad pirmojoje jų fazėje pinigai paverčiami preke, o antrojoje fazėje — prekė pinigais, vadinasi, pirmojoje fazėje sunaudoti pinigai — vėl įplaukia atgal antrojoje fazėje. Iš vienos pusės, joms yra bendra tai, kad pinigai įplaukia atgal į savo pradinį tašką, o iš antros pusės — tai, kad pinigų įplaukia atgal daugiau, negu buvo avansuota. Šiuo atžvilgiu ir P—Pr…Pr′—P′ jau yra bendrojoje formulėje P—Pr—P′.
Toliau, abiejose cirkuliacijai priklausančiose metamorfozėse, P—Pr ir Pr′—P′, kiekvieną kartą stovi viena priešais kitą ir pakeičia viena kitą vienodo dydžio, tuo pačiu metu egzistuojančios vertės. Vertės dydį pakeičia tiktai metamorfozė G, gamybos procesas, kuris tuo būdu yra reali kapitalo metamorfozė, priešingai vien tik formų metamorfozei, vykstančiai cirkuliacijos sferoje.
Išnagrinėkime dabar visą judėjimą P—Pr…G…Pr′—P′ arba išplėstinę jo formą …G…Pr′ (Pr+pr)—P′ (P+p). Kapitalas čia yra vertė, kuri išeina eilę tarpusavy susijusių, vienas kito sąlygojamų pavirtimų iš vienos formos į kitą, eilę metamorfozių, kurios sudaro tokį pat viso proceso fazių arba stadijų kiekį. Dvi iš šių fazių priklauso cirkuliacijos sferai, viena — gamybos sferai. Kiekvienoje iš šių fazių kapitalo vertė turi skirtingą formą, kurią atitinka skirtinga, speciali funkcija. Šiame judėjime avansuotoji vertė ne tik išlieka, bet ir išauga, padidėja. Pagaliau baigiamojoje stadijoje ji sugrįžta į tą pačią formą, kuria ji pasirodė prasidedant visam procesui. Tuo būdu šis procesas, kaip visuma, yra apytakos procesas.
Tos dvi formos, kurias kapitalo vertė įgauna savo cirkuliacijos stadijose, yra piniginio kapitalo ir prekinio kapitalo formos; jos forma, priklausanti gamybos stadijai, yra gamybinio kapitalo forma. Kapitalas, kuris visos savo apytakos eigoje įgauna ir vėl nusimeta šias formas ir kiekvienoje iš jų atlieka ją atitinkančią funkciją, yra pramoninis kapitalas; žodis pramoninis čia vartojamas tokia prasme, kuria jis apima kiekvieną kapitalistiškai tvarkomą gamybos šaką.
Vadinasi, piniginis kapitalas, prekinis kapitalas, gamybinis kapitalas čia reiškia anaiptol ne savarankiškas kapitalo rūšis, kurių funkcijos sudaro taip pat savarankiškų ir viena nuo kitos atskirtų verslovininkystės šakų (Geschäftszweige) turinį. Jie čia reiškia tik atskiras funkcionalines formas pramoninio kapitalo, kuris įgauna jas visas tris vieną po kitos.
Kapitalo apytaka normaliai vyksta tik esant tai sąlygai, jei skirtingos jos fazės neužtrukdamos pereina viena į kitą. Jei kapitalas užtrunka pirmojoje fazėje P—Pr, tai piniginis kapitalas sustingsta į lobį; jei gamybos fazėje,— tai vienoje pusėje gamybos priemonės guli nefunkcionuodamos, o kitoje pusėje darbo jėga lieka be darbo; jei kapitalas užtrunka paskutinėje fazėje Pr′—P′, tai neparduotos prekės susikaupdamos užtveria kelią cirkuliacijos eigai.
Iš antros pusės, dėl pačios dalyko prigimties, pati apytaka sąlygoja tai, kad kapitalas tam tikrais laiko tarpais fiksuojamas atskirose apytakos fazėse. Kiekvienoje iš savo fazių pramoninis kapitalas yra susijęs su viena tam tikra forma — kaip piniginis kapitalas, gamybinis kapitalas, prekinis kapitalas. Tik atlikęs funkciją, atitinkančią tą formą, kurią jis turi tam tikru metu, jis įgauna formą, kuria jis gali stoti į naują pasikeitimo fazę. Norėdami tai išaiškinti, mes tarėme mūsų pavyzdyje, kad gamybos stadijoje sukurtos prekių masės kapitalo vertė yra lygi visai iš pradžių pinigų pavidalu avansuotos vertės sumai; kitaip tariant, kad visa pinigų pavidalu avansuota kapitalo vertė iš karto pereina iš vienos stadijos į kitą, sekančią stadiją. Tačiau mes matėme (I knyga, VI skirsnis), kad dalis pastoviojo kapitalo, darbo priemonės tikrąja šio žodžio prasme (pvz., mašinos) vėl iš naujo naudojami didesniame ar mažesniame pasikartojančių gamybos procesų kiekyje, todėl tik dalimis perteikia savo vertę produktui. Kiek ši aplinkybė modifikuoja kapitalo apytakos procesą, mes pamatysime vėliau. O čia pakaks štai ko: mūsų pavyzdyje gamybinio kapitalo vertė = 422 sv. st. apima tik vidutinį fabrikų pastatų, mašinų ir t. t. nusidėvėjimą, vadinasi, tik tą vertės dalį, kurią, paverčiant 10 600 svarų medvilnės į 10 000 svarų verpalų, jie perkelia į pastaruosius, į savaitinio 60 valandų verpimo proceso produktą. Vadinasi, kaip gamybos priemonės, kuriomis pavirsta avansuotas 372 sv. st. pastovusis kapitalas, darbo priemonės, pastatai, mašinos ir t. t. figūruoja taip, tartum juos tik būtų nuomoję rinkoje, mokant savaitines įmokas. Tačiau tai absoliučiai nekeičia dalyko esmės. Bereikia tik per savaitę pagamintą 10 000 svarų verpalų kiekį padauginti iš savaičių skaičiaus, sudarančio tam tikrą eilę metų,— ir visa nupirktų ir per tą laiką suvartotų darbo priemonių vertė bus perkelta į verpalus. Iš to aišku, kad avansuotas piniginis kapitalas iš pradžių turi būti paverstas šiomis priemonėmis, vadinasi, turi išeiti iš pirmosios stadijos P—Pr, ir tik po to jis galės funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas G. Lygiai taip pat mūsų pavyzdyje aišku, kad 422 sv. st. kapitalo vertės suma, gamybos proceso metu įsikūnijusi verpaluose, negali stoti į cirkuliacijos fazę Pr′—P′ kaip 10 000 svarų verpalų vertės sudėtinė dalis, kol jie nėra pagaminti. Negalima verpalų parduoti, kol jie nėra suverpti.
Bendrojoje formulėje į G produktą žiūrima kaip į materialinį daiktą, skirtingą nuo gamybinio kapitalo elementų, kaip į objektą, kuris egzistuoja atskirai nuo gamybos proceso ir kuris turi nuo gamybos elementų skirtingą vartojamąją formą. Visais atvejais, kur gamybos proceso rezultatas pasirodo kaip daiktas, į jį žiūrima taip,— net ten, kur produkto dalis vėl kaip elementas įeina į toliau vykstančią gamybą. Antai, grūdai naudojami kaip sėkla grūdams gaminti, bet produktą sudaro tik grūdai, vadinasi, jis turi formą, skirtingą nuo čia panaudotų kitų elementų — darbo jėgos, įrankių, trąšų. Bet esama savarankiškų pramonės šakų, kur gamybos proceso produktas nėra naujas medžiaginis produktas, nėra prekė. Iš šių šakų ekonominiu atžvilgiu svarbi yra tik susisiekimo pramonė, ar tai bus transporto pramonė tikrąja šio žodžio prasme prekėms ir žmonėms pervežti, ar pramonė tik pranešimams, laiškams, telegramoms ir t. t. perduoti.
A. Čiuprovas(6) sako apie tai: «Fabrikantas gali pirma pagaminti gaminius ir paskui ieškoti vartotojų»; {jo produktas, išmestas gatavas iš gamybos proceso, kaip nuo jo atskirta prekė pereina į cirkuliacijos sferą}; «gamyba ir vartojimas yra du aktai, atskirti vienas nuo kito erdvės ir laiko atžvilgiu; o transporto pramonėje, kuri nesukuria naujų produktų, bet kilnoja žmones ir daiktus, šie du aktai susilieja drauge; geležinkelio patarnavimai {pergabenimas} vartojami tuo pačiu momentu, kai jie gaminami. Todėl rajonas, kuriame geležinkeliai gali ieškoti savo patarnavimų realizavimo, siekia ne daugiau kaip 50 varstų (53 km) abiejose linijos pusėse».
Pervežimo rezultatas — vis tiek, ar transportuojami žmonės ar prekės — yra buvimo vietos pakeitimas, pvz., verpalai dabar yra Indijoje, o ne Anglijoje, kur jie buvo pagaminti.
Bet transporto pramonė parduoda patį pergabenimą. Jos teikiamas naudingas efektas yra neatskiriamai susijęs su transporto procesu, t. y. su transporto pramonės gamybos procesu. Žmonės ir prekės važiuoja drauge su transporto priemonėmis, ir jų važiavimas, vietos keitimas ir yra gamybos procesas, sukeliamas transporto priemonių. Naudingąjį efektą galima vartoti tik gamybos proceso metu; šis efektas neegzistuoja kaip nuo šio proceso skirtingas vartojamasis daiktas, kuris, tik jį pagaminus, funkcionuoja kaip prekybos objektas, cirkuliuoja kaip prekė. Bet šio naudingojo efekto, kaip ir kiekvienos kitos prekės, mainomąją vertę apsprendžia jam sunaudotų gamybos elementų (darbo jėgos ir gamybos priemonių) vertė plius pridedamoji vertė, kurią sukūrė transporto pramonėje dirbančių darbininkų pridedamasis darbas. Kai dėl transporto pramonės naudingojo efekto vartojimo, tai jis ir šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų prekių. Jeigu jis naudojamas individualiniam vartojimui, tai jį suvartojus išnyksta jo vertė; jeigu jis vartojamas gamybiškai, pats būdamas pervežamų prekių gamybos stadija, tai jo vertė kaip papildoma vertė perkeliama į pačią prekę. Taigi, formulė transporto pramonei yra tokia: …G—P′, nes čia apmokamas ir vartojamas pats gamybos procesas, o ne produktas, kuris gali būti atskirtas nuo jo. Vadinasi, ji turi beveik lygiai tokią pat formą, kokia tinka tauriųjų metalų gamybai, tik su tuo skirtumu, kad P′ čia yra gamybos proceso metu sukurto naudingojo efekto pakeistinė forma, o ne šio proceso metu gauto ir iš jo išstumto aukso arba sidabro natūralinė forma.
Pramoninis kapitalas yra vienintelė kapitalo egzistavimo forma, kuriai esant kapitalo funkcija yra ne tik pasisavinti pridedamąją vertę, arba pridedamąjį produktą, bet ir sukurti juos. Todėl kaip tik pramoninis kapitalas sąlygoja kapitalistinį gamybos pobūdį; pramoninio kapitalo egzistavime glūdi klasinis prieštaravimas tarp kapitalistų ir samdomųjų darbininkų. Tuo mastu, kuriuo jis įvaldo visuomeninę gamybą, vyksta technikos ir visuomeninės darbo proceso organizacijos, o kartu ir ekonominio-istorinio visuomenės tipo perversmas. Kitos kapitalo rūšys, kurios iki jo egzistavo nuėjusiose į praeitį arba žlungančiose visuomeninės gamybos sanklodose, ne tik yra pajungtos jam ir ne tik patiria jį atitinkančius savo funkcijų mechanizmo pakitimus, bet ir juda jau tik pramoninio kapitalo pagrindu, vadinasi, gyvena ir miršta, laikosi ir žlunga kartu su šiuo savo pagrindu. Piniginis kapitalas ir prekinis kapitalas, kiek jie su savo funkcijomis pasirodo greta pramoninio kapitalo kaip atskirų verslovininkystės šakų atstovai, tėra tik dėl darbo visuomeninio pasidalijimo pasidariusios savarankiškos ir vienpusiškai išsivysčiusios skirtingų funkcionalinių formų egzistavimo rūšys,— formų, kurias pramoninis kapitalas cirkuliacijos sferoje čia įgauna, čia nusimeta.
Apytaka P…P′, iš vienos pusės, susipina su bendrąja prekine cirkuliacija, išeina iš jos, įeina į ją, sudaro jos dalį. Iš antros pusės, individualiniam kapitalistui ji sudaro atskirą savarankišką kapitalo vertės judėjimą,— judėjimą, kuris vyksta iš dalies bendrosios prekinės cirkuliacijos ribose, iš dalies už jos ribų, bet kuris visuomet išlaiko savo savarankišką pobūdį. Pirma, todėl, kad abi judėjimo fazės, kurios išeinamos cirkuliacijos sferoje, P—Pr ir Pr′—P′, kaip kapitalo judėjimo fazės yra funkcionaliai apibrėžto pobūdžio; stadijoje P—Pr pastarasis, Pr, savo natūraline forma yra apibrėžtas kaip darbo jėga ir gamybos priemonės; stadijoje Pr′—P′ realizuojama kapitalo vertė + pridedamoji vertė. Antra, G, gamybos procesas, apima gamybinį vartojimą. Trečia, pinigų sugrįžimas į jų pradinį tašką judėjimą P…P′ daro apytaka, kuri yra užbaigta pati savyje.
Vadinasi, kiekvienas individualinis kapitalas savo abiejose cirkuliacijos pusėse P—Pr ir Pr′—P′ yra, iš vienos pusės, agentas bendrosios prekinės cirkuliacijos, kurioje jis funkcionuoja arba yra įpintas čia kaip pinigai, čia kaip prekė; tuo būdu pats individualinis kapitalas yra narys bendrojoje prekių pasaulio metamorfozių eilėje. Iš antros pusės, bendrosios cirkuliacijos ribose jis atlieka savo paties savarankišką apytaką, kurioje gamybos sfera sudaro pereinamąją stadiją ir kurioje jis sugrįžta į savo pradinį tašką ta pačia forma, kuria jis jį buvo palikęs. Savo paties apytakoje, kuri apima ir jo realią metamorfozę gamybos procese, kapitalas keičia ir savo vertės dydį. Jis sugrįžta ne tik kaip piniginė vertė, bet kaip padidėjusi, išaugusi piniginė vertė.
Pagaliau, jei mes pažiūrėsime į P—Pr…G…Pr′—P′ kaip į atskirą kapitalo apytakos proceso formą šalia kitų formų, kurios bus išnagrinėtos vėliau, tai jai būdinga štai kas:
1) Ji yra piniginio kapitalo apytaka, nes pramoninis kapitalas savo pinigine forma, piniginio kapitalo pavidalu, sudaro viso proceso pradinį tašką ir sugrįžimo tašką. Pati formulė išreiškia, kad pinigai čia nesunaudojami kaip pinigai, bet tik avansuojami, vadinasi, tėra tik piniginė kapitalo forma, piniginis kapitalas. Ji toliau išreiškia, kad mainomoji vertė, o ne vartojamoji vertė yra savitikslis, nulemiąs judėjimą. Kaip tik todėl, kad piniginė vertės forma yra savarankiška, apčiuopiama vertės pasireiškimo forma, kaip tik todėl cirkuliacijos forma P…P′, kurios pradinis taškas ir baigiamasis taškas yra tikrieji pinigai, visų akivaizdžiausiai išreiškia skatinamąjį kapitalistinės gamybos motyvą, pinigų darymą. Gamybos procesas tėra pinigams daryti neišvengiama tarpinė grandis, būtina blogybė. {Todėl visas nacijas su kapitalistiniu gamybos būdu periodiškai pagauna spekuliavimo karštligė, kurios metu jos siekia daryti pinigus netarpininkaujant gamybos procesui.}
2) Gamybos stadija, G funkcija, šioje apytakoje sudaro pertrauką tarp dviejų cirkuliacijos fazių ⟨ir kaip tik todėl figūruoja vien kaip tarpinė grandis cirkuliacijoje P—Pr…Pr′—P′, kuri, savo ruožtu, tik tarpininkauja paprastajai cirkuliacijai P—Pr—P′⟩. Gamybos procesas pačia šia apytakos proceso forma formaliai ir aiškiai pasirodo esąs tai, kas jis ir yra esant kapitalistiniam gamybos būdui: paprasta priemonė avansuotajai vertei didinti; vadinasi, turtėjimas kaip toks čia yra gamybos savitikslis.
3) Kadangi fazių eilę pradeda fazė P—Pr, tai antrasis cirkuliacijos narys yra Pr′—P′; vadinasi, pradinis taškas yra P, piniginis kapitalas, laukiąs vertės padidinimo; baigiamasis taškas — P′, padidėjęs savo verte piniginis kapitalas P+p, kur P figūruoja kaip realizuotasis kapitalas su savo atžala p. Tai skiria P apytaką nuo dviejų kitų apytakų, G ir Pr′, ir skiria dvejopu atžvilgiu. Iš vienos pusės, skirtumą sudaro piniginė abiejų kraštutinių narių forma; o pinigai yra savarankiška apčiuopiama vertės egzistavimo forma, produkto vertė savarankiška savo forma, kurioje yra išnykusi bet kuri prekių vartojamosios vertės žymė. Iš antros pusės, forma G…G ne būtinai virsta G…G′(G+g), o formoje Pr′…Pr′ aplamai nematyti jokio dviejų kraštutinių narių vertės skirtumo.— Vadinasi, formulei P…P′ būdinga, iš vienos pusės, ta aplinkybė, kad kapitalo vertė sudaro pradinį tašką, o padidėjusi kapitalo vertė — sugrįžimo tašką, tad kapitalo vertės avansavimas yra priemonė, padidėjusi kapitalo vertė — visos operacijos tikslas; jai būdinga, iš antros pusės, ta aplinkybė, kad šis santykis yra išreikštas pinigine forma, savarankiška vertės forma, todėl piniginis kapitalas reiškiasi kaip pinigai, gimdantieji pinigus. Tai, kad vertė kuria pridedamąją vertę, yra išreikšta ne tik kaip proceso alfa ir omega, bet tiesiog išreikšta blizgančia pinigų forma.
4) Kadangi P′, realizuotasis piniginis kapitalas, kaip Pr′—P′, papildomosios ir baigiamosios P—Pr fazės, rezultatas, turi absoliučiai tą pačią formą, kuria jis pradėjo pirmąją savo apytaką, tai, išėjęs iš jos, jis gali vėl pradėti tokią pat apytaką kaip padidintas (sukauptas) piniginis kapitalas: P′=P+p; bent forma P…P′ neišreiškia, kad, kartojantis apytakai, p cirkuliacija atsiskiria nuo P cirkuliacijos. Nagrinėjama vienkartiniu savo pavidalu, formaliai, piniginio kapitalo apytaka tuo būdu išreiškia tik vertės didinimo procesą ir kaupimo procesą. Vartojimas išreikštas joje aktu vien kaip gamybinis vartojimas, tik tokį vartojimą ir apima ši individualinio kapitalo apytaka. P—D yra D—P arba Pr—P iš darbininko pusės; vadinasi, tai yra pirmoji fazė cirkuliacijos, kuri tarpininkauja jo asmeniniam vartojimui: D—P—Pr (pragyvenimo reikmenys). Antroji fazė, P—Pr, jau nebeįeina į individualinio kapitalo apytaką; bet ši apytaka atveda į ją, numato ją, nes tam, kad darbininkas galėtų nuolat būti rinkoje kaip išnaudojimui tinkama medžiaga kapitalistui, jis pirmiausia turi gyventi, vadinasi, turi save išlaikyti pats vartodamas. Tačiau pats šis vartojimas čia numatomas tik kaip sąlyga tam, kad kapitalas galėtų gamybiškai vartoti darbo jėgą, vadinasi, tik tiek, kiek darbininkas, pats vartodamas, palaiko ir atgamina save kaip darbo jėgą. Kai dėl Gp, prekių tikrąja šio žodžio prasme, kurios įeina į apytaką, tai jos tesudaro tik maistą gamybiniam vartojimui. Aktas D—P tarpininkauja individualiniam darbininko vartojimui, pragyvenimo reikmenų pavertimui jo kūnu ir krauju. Žinoma, tam, kad kapitalistas galėtų atlikti kapitalisto funkcijas, jis taip pat turi būti, vadinasi, taip pat turi gyventi ir vartoti. Tačiau tam iš tikrųjų jam reikėtų vartoti tik tiek, kiek vartoja darbininkas,— daugiau ši cirkuliacijos proceso forma nenumato. Ir net tai formaliai čia nėra išreikšta, nes formulę baigia P′, vadinasi, rezultatas, kuris nedelsiant vėl gali funkcionuoti kaip padidintas piniginis kapitalas.
Į Pr′—P′ tiesiog įeina Pr′ pardavimas; bet Pr′—P′, pardavimas vienai pusei, yra P—Pr, pirkimas kitai; galutinai prekė perkama tik dėl jos vartojamosios vertės, tik tam, kad (paliekant nuošalyje perpardavimą) ji įeitų į vartojimo procesą, ar tai bus asmeninis, ar gamybinis vartojimas, priklausomai nuo perkamo dalyko prigimties. Bet šis vartojimas neįeina į apytaką to individualinio kapitalo, kurio produktas yra Pr′; šis produktas ⟨kaip tik tokia parduoti skirtos prekės forma išstumiamas iš apytakos⟩. Pr′ tiesiog skirtas kitiems vartoti. Todėl merkantilinės sistemos (kurios pagrindą sudaro formulė P—Pr…G…Pr′—P′) aiškintojų veikaluose mes randame plačius pamokslus apie tai, kad atskiras kapitalistas turi vartoti tik tiek, kiek ir darbininkas, kad kapitalistų nacija turi perleisti savo prekių vartojimą ir aplamai vartojimo procesą kitoms, kvailesnėms nacijoms, o pati turi padaryti savo gyvenimo uždaviniu gamybinį vartojimą. Šie pamokslai savo forma ir turiniu dažnai primena analoginius asketinius bažnyčios tėvų pamokymus.
Taigi, kapitalo apytakos procesas yra cirkuliacijos ir gamybos vienybė, apima viena ir antra. Kiek abi fazės: P—Pr, Pr′—P′ yra cirkuliacijos aktai, tiek kapitalo cirkuliacija sudaro bendrosios prekinės cirkuliacijos dalį. Bet kiek jos yra funkcionaliai apibrėžti skyriai, stadijos kapitalo apytakoje, priklausančioje ne tik cirkuliacijos sferai, bet ir gamybos sferai, tiek kapitalas bendrosios prekinės cirkuliacijos viduje atlieka savo paties apytaką. Pirmojoje stadijoje bendroji prekinė cirkuliacija jam tarnauja tam, kad jis įgautų formą, kuria jis gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas; antrojoje stadijoje — tam, kad jis atsipalaiduotų nuo prekės formos, kuria jis negalėtų atnaujinti savo apytakos, ir tuo pačiu metu tam, kad jam susidarytų galimybė atskirti savo paties, kaip kapitalo, apytaką nuo prie jo priaugusios pridedamosios vertės cirkuliacijos.
Todėl piniginio kapitalo apytaka yra vienpusiškiausia, tad ir aiškiausiai išreikšta ir būdingiausia iš formų, kuriomis reiškiasi pramoninio kapitalo apytaka; pastarosios tikslas ir skatinamasis motyvas: vertės didinimas, pinigų darymas ir kaupimas čia atvaizduoti taip, kad jie stačiai krinta į akis (pirkti, siekiant parduoti brangiau). Kadangi čia pirmoji fazė yra P—Pr, tai pasirodo taip pat, kad gamybinio kapitalo sudėtinės dalys atsiranda iš prekių rinkos, kaip ir aplamai pasirodo, kad kapitalistinį gamybos procesą sąlygoja cirkuliacija, prekyba. Piniginio kapitalo apytaka — tai ne tik prekinė gamyba: ji pati realizuojasi tik per cirkuliaciją, numato pastarąją. Tai aišku, jau iš to, kad cirkuliacijai priklausanti forma P yra pirmoji ir gryna avansuotosios kapitalo vertės forma, o to nėra dviejose kitose apytakos formose.
Piniginio kapitalo apytaka tik tiek visuomet lieka bendra pramoninio kapitalo išraiška, kiek ji visuomet apima avansuotosios vertės padidėjimą. Apytakoje G…G piniginė kapitalo išraiška iškyla tik kaip gamybos elementų kaina, vadinasi, tik kaip skaičiuojamaisiais pinigais išreikšta vertė, ir šia forma ji fiksuojama buhalterijoje.
P…P′ pasidaro atskira pramoninio kapitalo apytakos forma tiek, kiek naujai pasirodantis kapitalas iš pradžių avansuojamas pinigų pavidalu ir paskui ta pačia forma atsiimamas atgal,— ar tai įvyksta pereinant iš vienos gamybos šakos į kitą, ar pramoniniam kapitalui pasitraukiant iš verslo. Ši forma apima ir iš pradžių avansuojamos pinigine forma pridedamosios vertės funkcionavimą kapitalo pavidalu; aiškiausiai tai pasireiškia tuo atveju, kai pridedamoji vertė funkcionuoja ne toje įmonėje, iš kurios ji yra kilusi. P…P′ gali būti pirmoji tam tikro kapitalo apytaka; tai gali būti paskutinė apytaka; tai gali būti laikoma viso visuomeninio kapitalo forma; tai yra forma kapitalo, kuris įdedamas pirmą kartą, ar jis būtų naujai pinigine forma sukauptas kapitalas, ar senas kapitalas, visas paverstas pinigais, siekiant jį perkelti iš vienos gamybos šakos į kitą.
Piniginis kapitalas, kaip visoms apytakoms visuomet savybinga forma, atlieka šią apytaką kaip tik dėl tos kapitalo dalies, kuri gamina pridedamąją vertę, dėl kintamojo kapitalo. Normali darbo užmokesčio avansavimo forma yra mokėjimas pinigais; šis procesas turi būti nuolat trumpais laiko tarpais atnaujinamas, nes darbininkas šiaip taip manosi tik nuo mokėjimo iki mokėjimo. Todėl kapitalistas nuolat turi stovėti priešais darbininką kaip piniginis kapitalistas, o jo kapitalas — kaip piniginis kapitalas. Čia, priešingai gamybos priemonių pirkimui ir pagamintų prekių pardavimui, mokėjimai negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai padengiami (tad didesnė piniginio kapitalo dalis faktiškai figūruoja tik prekių forma, pinigai tik skaičiuojamųjų pinigų forma, o grynieji pinigai galiausiai tik balansams išlyginti). Iš antros pusės, dalį tos pridedamosios vertės, kuri kyla iš kintamojo kapitalo, kapitalistas išleidžia savo asmeniniam vartojimui, kuris priklauso mažmeninės prekybos sferai; jis šią dalį galų gale visuomet išleidžia grynaisiais, pinigine pridedamosios vertės forma. Ar ši pridedamosios vertės dalis yra didelė ar maža — tai dalyko nė kiek nekeičia. Kintamasis kapitalas nuolat vis iš naujo pasirodo kaip piniginis kapitalas, sunaudojamas darbo užmokesčiui (P—D), o p — kaip pridedamoji vertė, išleidžiama asmeniniams kapitalisto poreikiams patenkinti. Vadinasi, P, kaip avansuoto kintamojo kapitalo vertė, ir p, kaip jos prieauglis, būtinai pasilaikomi pinigine forma, kuria jie turi būti išleidžiami.
Formulė P—Pr…G…Pr′—P′, kurios rezultatas yra P′=P+p, savo išore yra apgaulinga, yra iliuzinio pobūdžio, kuris išplaukia iš to, kad avansuota vertė ir padidėjusi vertė čia egzistuoja ekvivalentine savo forma, kaip pinigai. Ši formulė pabrėžia ne vertės padidėjimą, bet šio proceso piniginę formą, tą aplinkybę, kad iš cirkuliacijos galų gale gauta daugiau vertės pinigine forma, negu iš pradžių buvo avansuota,— vadinasi, kapitalistui priklausančios aukso ir sidabro masės padidėjimą. Vadinamoji monetarinė sistema yra tiesiog išraiška iracionalios formos P—Pr—P′, judėjimo, vykstančio išimtinai cirkuliacijos sferoje, ir todėl abu aktai: 1) P—Pr, 2) Pr—P′ šioje sistemoje gali būti paaiškinami tik taip, kad Pr antrajame akte parduodamas aukščiau savo vertės ir, vadinasi, paima iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu buvo mesta į cirkuliaciją jį perkant. Priešingai, formulė P—Pr…G…Pr′—P′, fiksuota kaip išimtinė forma, sudaro pagrindą labiau išvystytos merkantilinės sistemos, kurios būtinas elementas yra ne tik prekinė cirkuliacija, bet ir prekinė gamyba.
Iliuzinis formulės P—Pr…G…Pr′—P′ pobūdis ir ją atitinkąs iliuzinis aiškinimas išlieka tol, kol ši forma fiksuojama kaip vienkartinė, o ne kaip tekama, nuolat atsinaujinanti,— vadinasi, kol ji laikoma ne viena iš apytakos formų, bet išimtinė jos forma. Bet ji jau pati savaime nurodo esant kitas formas.
Pirma, visa ši apytaka numato kapitalistinį paties gamybos proceso pobūdį ir, vadinasi, kaip bazę numato šį gamybos procesą drauge su jo sąlygojama specifine visuomenės būkle. P—Pr=; bet P—D numato samdomojo darbininko buvimą ir todėl numato, kad gamybos priemonės sudaro gamybinio kapitalo dalį, kad, vadinasi, darbo procesas ir vertės didinimo procesas, gamybos procesas, yra kapitalo funkcija.
Antra, jei aktas P…P′ kartojamas, tai sugrįžimas į piniginę formą pasirodo toks pat trumpalaikis, kaip piniginė forma pirmojoje stadijoje. P—Pr išnyksta, kad užleistų vietą G (gamybai). Nuolat besikartojąs pinigų avansavimas, lygiai kaip ir nuolatinis avansuotosios sumos sugrįžimas pinigų pavidalu patys yra tik apytakoje dingstantieji momentai.
Trečia, ir t. t.
Jau antrą kartą kartojantis apytakai, prieš pasibaigiant antrajai P apytakai, pasirodo apytaka G…Pr′—P′. P—Pr…G; tuo būdu į visas tolesnes P apytakas galima žiūrėti formos G…Pr′—P—Pr…G požiūriu; tuomet P—Pr, kaip pirmosios apytakos pirmoji fazė, tėra tik trumpalaikis nuolat besikartojančios gamybinio kapitalo apytakos parengimas; taip ir yra iš tikrųjų, kai reikalas liečia pramoninį kapitalą, kuris pirmą kartą įdedamas piniginio kapitalo forma.
Iš antros pusės, prieš pasibaigiant antrajai G apytakai, spėja pasibaigti pirmoji apytaka Pr′—P′. P—Pr…G…Pr′ (sutrumpintai Pr′…Pr′), prekinio kapitalo apytaka. Tuo būdu jau pirmojoje formoje yra abi kitos, ir, vadinasi, piniginė forma dingsta, jeigu ji yra ne šiaipjau vertės išraiška, bet jos išraiška ekvivalentine forma, pinigais.
Pagaliau, jei mes paimsime naujai pasirodantį atskirą kapitalą, kuris pirmą kartą atlieka apytaką P—Pr…G…Pr′—P′, tai P—Pr yra šio atskiro kapitalo vykdomo pirmojo gamybos proceso parengiamoji fazė, jo pirmtakas. Vadinasi, ši fazė P—Pr nėra numatoma, bet veikiau gamybos proceso iškeliama arba sąlygojama. Tačiau tai liečia tik šį atskirą kapitalą. Esant kapitalistiniam gamybos būdui, vadinasi, esant kapitalistinės gamybos apsprendžiamai visuomenės būklei, bendroji pramoninio kapitalo apytakos forma yra piniginio kapitalo apytaka. Todėl kapitalistinis gamybos procesas numatomas kaip prius [pirmtakas],— jei ne vykstant pirmajai apytakai piniginio kapitalo, kurio forma iš pradžių įdedamas pramoninis kapitalas, tai už šios apytakos ribų. Nuolatinis kapitalistinio gamybos proceso buvimas numato nuolatinį apytakos G…G atnaujinimą. Pirmojoje stadijoje jau tiesiog pasireiškia ši prielaida, kadangi šis aktas, iš vienos pusės, numato samdomųjų darbininkų klasės buvimą ir kadangi, iš antros pusės, tai, kas gamybos priemonių pirkėjui yra pirmoji stadija P—Pr, jų pardavėjui yra Pr′—P′; vadinasi, Pr′ numato prekinį kapitalą, taigi, ir pačią prekę kaip kapitalistinės gamybos rezultatą,— tuo būdu, numato gamybinio kapitalo funkcionavimą.
(6)А. Чупров: «Железнодорожное хозяйство». Москва, 1875, 69—70 psl.