Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Bendroji gamybinio kapitalo apytakos formulė yra tokia: G…Pr′—P′—Pr…G. Ši apytaka reiškia periodiškai atnaujinamą gamybinio kapitalo funkcionavimą, vadinasi, reprodukciją, arba kapitalo gamybos procesą kaip reprodukcijos procesą ryšium su vertės didinimu; ne tik pridedamosios vertės gaminimą, bet periodinį jos atgaminimą; gamybinę formą turinčio pramoninio kapitalo funkcionavimą ne kaip vienkartinį, bet kaip periodiškai besikartojantį funkcionavimą, tad atnaujinimą jau apsprendžia pradinis taškas. Dalis Pr′ (tam tikrais atvejais, tam tikrose pramoninio kapitalo panaudojimo srityse) gali kaip gamybos priemonės vėl betarpiškai įeiti į tą patį darbo procesą, iš kurio ji yra išėjusi kaip prekė; tuo būdu tik atkrinta reikalas paversti jos vertę tikraisiais pinigais ar piniginiais ženklais, arba ji savarankiškai išreiškiama tik skaičiuojamųjų pinigų pavidalu. Ši vertės dalis neįeina į cirkuliaciją. Tuo būdu į gamybos procesą įeina vertės, kurios neįeina į cirkuliacijos procesą. Tas pat liečia ir tą Pr′ dalį, kurią kapitalistas suvartoja in natura, kaip pridedamojo produkto dalį. Tačiau ši dalis kapitalistinei gamybai neturi reikšmės; nebent į ją tenka atsižvelgti žemės ūkyje.
Šioje formoje iš karto krinta į akis dvi aplinkybės.
Pirma. Pirmojoje formoje P…P′ gamybos procesas, G funkcionavimas, nutraukia piniginio kapitalo cirkuliaciją ir tėra tik tarpininkas tarp dviejų jo fazių P—Pr ir Pr′—P′, o čia visas pramoninio kapitalo cirkuliacijos procesas, visas jo judėjimas cirkuliacijos fazės ribose, tesudaro tik pertrauką ir pasirodo esąs tik tarpinė grandis tarp gamybinio kapitalo, kuris kaip pirmas kraštutinis narys pradeda apytaką, ir gamybinio kapitalo, kuris kaip paskutinis narys užbaigia ją ta pačia forma, t. y. forma, kuria jis gali pradėti judėjimą iš naujo. Cirkuliacija tikrąja šio žodžio prasme tėra tik tarpininkavimas reprodukcijai, kuri periodiškai atnaujinama ir dėl šio atnaujinimo yra nenutrūkstama.
Antra. Visa cirkuliacija įgauna tokią formą, kuri yra priešinga tai, kurią ji turi piniginio kapitalo apytakoje. Ten forma, jei paliksime nuošalyje vertės dydį, buvo tokia: P—Pr—P (P—Pr. Pr—P); čia, jei vėl paliksime nuošalyje vertės dydį, ji yra: Pr—P—Pr (Pr—P. P—Pr), t. y. paprastosios prekinės cirkuliacijos forma.
Pirmiausia išnagrinėkime procesą Pr′—P′—Pr, vykstantį cirkuliacijos sferoje tarp dviejų kraštutinių narių G…G.
Šios cirkuliacijos pradinis taškas yra prekinis kapitalas: Pr′=Pr+pr=G+pr. Prekinio kapitalo funkcija Pr′—P′ (realizavimas jame esančios kapitalo vertės = G, kuri dabar egzistuoja kaip prekės Pr sudėtinė dalis, o taip pat realizavimas jame esančios pridedamosios vertės, kuri dabar egzistuoja kaip tos pačios prekių masės sudėtinė dalis, turinti vertę pr) buvo išnagrinėta kalbant apie pirmąją apytakos formą. Bet ten ji sudarė antrąją pertrauktos cirkuliacijos fazę ir baigiamąją visos apytakos fazę. Čia ji sudaro antrąją apytakos fazę, bet pirmąją cirkuliacijos fazę. Pirmoji apytaka baigiasi P′, ir kadangi P′, kaip ir pradinis P, gali vėl kaip piniginis kapitalas pradėti antrąją apytaką, tai iš pradžių nebuvo reikalo nagrinėti, ar P ir p (pridedamoji vertė), kuriuos turi savyje P′, eis bendru keliu ir toliau, ar jie pasirinks skirtingus kelius. Ten būtų reikėję tai išnagrinėti tik tuo atveju, jei mes būtume pirmąją apytaką pasekę toliau, jos atnaujintoje eigoje. Bet, nagrinėjant gamybinio kapitalo apytaką, šis klausimas turi būti išspręstas, kadangi atsakymas jau apsprendžia pirmąją jo apytaką ir kadangi Pr′—P′ joje yra pirmoji cirkuliacijos fazė, kurią turi papildyti P—Pr. Nuo to, kaip šis klausimas bus išspręstas, priklauso, ar formulė vaizduoja paprastąją reprodukciją, ar reprodukciją išplėstiniu mastu. Tuo būdu apytakos pobūdis kinta sutinkamai su tuo, kaip šis klausimas bus išspręstas.
Taigi, pirmiausia imkime gamybinio kapitalo paprastąją reprodukciją, kaip ir pirmajame skirsnyje, laikydamiesi prielaidos, kad aplinkybės lieka nepasikeitusios ir kad prekės yra perkamos bei parduodamos pagal jų vertę. Esant tokiai prielaidai, visa pridedamoji vertė įeina į asmeninį kapitalisto vartojimą. Prekinį kapitalą Pr′ pavertus pinigais, pinigų sumos dalis, sudaranti kapitalo vertę, tebecirkuliuoja pramoninio kapitalo apytakoje; kita dalis, pinigais paversta pridedamoji vertė, įeina į bendrąją prekinę cirkuliaciją, yra nuo kapitalisto einanti piniginė cirkuliacija, kuri betgi vyksta jau už jo individualinio kapitalo cirkuliacijos sferos.
Mūsų pavyzdyje mes turėjome 10 000 svarų verpalų 500 sv. st. vertės prekinį kapitalą Pr′; iš jų 422 sv. st. yra gamybinio kapitalo vertė ir kaip piniginė 8 440 svarų verpalų forma tęsia Pr′ pradėtą kapitalo cirkuliaciją, o 78 sv. st. pridedamoji vertė, 1 560 svarų verpalų, perteklinės prekinio produkto dalies, piniginė forma, pasitraukia iš šio kapitalo cirkuliacijos ir nueina atskirą kelią bendrosios prekinės cirkuliacijos sferoje.
p—pr yra eilė pirkimų pinigais, kuriuos kapitalistas išleidžia arba prekėms tikrąja šio žodžio prasme, arba patarnavimams savo vertingai asmenybei arba savo šeimai. Šie pirkimai yra suskaidyti, jie atliekami įvairiais laiko tarpais. Vadinasi, pinigai laikinai egzistuoja einamajam vartojimui skirtos pinigų atsargos arba lobio forma,— nes pinigai, kurių cirkuliacija yra nutraukta, turi kaip tik lobio formą. Jų kaip cirkuliacijos priemonės funkcija, o tokia priemone jie lieka ir turėdami laikiną lobio formą, neįeina į kapitalo cirkuliaciją pinigine jo forma P. ⟨Ši funkcija kyla iš individualinio kapitalo apytakos, bet nebeįeina vėl į ją.⟩ Pinigai šiuo atveju ne avansuojami, bet išleidžiami.
Mes laikėmės prielaidos, kad visas avansuotasis kapitalas visuomet ištisai pereina iš vienos savo fazės į kitą; taip ir čia mes laikomės prielaidos, kad proceso G prekinis produktas turi savyje visą gamybinio kapitalo G vertę = 422 sv. st. plius pridedamoji vertė = 78 sv. st., kuri sukurta gamybos proceso metu. Mūsų pavyzdyje, kur mes nagrinėjame skaidų prekinį produktą, pridedamoji vertė egzistuoja 1 560 svarų verpalų forma,— visiškai taip pat, kaip, skaičiuojant 1-am svarui verpalų, ji egzistuoja 2,496 uncijos verpalų forma. Tačiau jei prekinis produktas būtų, pvz., mašina už 500 sv. st. ir tos pačios sudėties pagal vertę, tai nors viena šios mašinos vertės dalis būtų = 78 sv. st. pridedamosios vertės, bet šie 78 sv. st. egzistuotų tik mašinoje, paimtoje kaip visuma; nesudaužant mašinos į gabalus ir tokiu būdu nesunaikinant drauge su jos vartojamąja verte ir jos vertės, jos negalima padalyti į kapitalo vertę ir pridedamąją vertę. Vadinasi, abi vertės sudėtinės dalys gali būti pateiktos kaip prekės kūno sudėtinės dalys tik ideališkai, bet negali būti pateiktos kaip savarankiški prekės Pr′ elementai, kaip kad kiekvienas svaras verpalų yra atskiriamas, savarankiškas 10 000 svarų prekės elementas. Pirmuoju atveju, prieš p pradedant savo atskirą cirkuliaciją, turi būti parduota ištisai visa prekė, prekinis kapitalas, mašina. Priešingai, jei kapitalistas parduoda 8 440 svarų, tai tolesnių 1 560 svarų pardavimas sudarys visiškai atskirą pridedamosios vertės cirkuliaciją tokia forma: pr (1 560 svarų verpalų) — p (78 sv. st.) — pr (vartojimo reikmenys). Bet kiekvienos atskiros produkto — 10 000 svarų verpalų — dalies vertės elementai lygiai taip pat gali būti pateikti produkto dalimis, kaip viso produkto vertės elementai. Kaip visą produktą, 10 000 svarų verpalų, galima padalyti į pastoviojo kapitalo vertę (c), 7 440 svarų verpalų 372 sv. st. vertės, kintamojo kapitalo vertę (v), 1 000 svarų verpalų už 50 sv. st., ir pridedamąją vertę (m), 1 560 svarų verpalų už 78 sv. st.,— taip pat ir kiekvieną svarą verpalų galima padalyti į c=11,904 uncijos verpalų 8,928 penso vertės, v=1,600 uncijos verpalų 1,200 penso vertės, m=2,496 uncijos verpalų 1,872 penso vertės. Kapitalistas galėtų taip pat, iš eilės parduodamas 10 000 svarų dalimis, vieną po kito vartoti šiose dalyse esančius pridedamosios vertės elementus, ir tokiu būdu jis taip pat iš eilės realizuotų sumą c+v. Bet galų gale ir ši operacija remiasi prielaida, kad yra parduoti visi 10 000 svarų ir kad, vadinasi, parduodant 8 440 svarų yra padengta c ir v vertė (I knyga, VII skirsnis, 2 poskyris).
Tačiau kaip bebūtų, akto Pr′—P′ dėka kapitalo vertė ir pridedamoji vertė, kurias turi savyje Pr′, ima egzistuoti atskirai viena nuo kitos, egzistuoti kaip skirtingos pinigų sumos; abiem atvejais tiek P, tiek ir p yra iš tikrųjų pakeistinė forma tos vertės, kuri iš pradžių, Pr′ pavidalu, tik kaip prekės kaina, turėjo savotišką, tik idealią išraišką.
pr—p—pr yra paprastoji prekinė cirkuliacija; pirmoji jos fazė pr—p įeina į prekinio kapitalo cirkuliaciją Pr′—P′, vadinasi, į kapitalo apytaką; priešingai, papildomoji jos fazė p—pr yra už šios apytakos ribų, vyksta kaip nuo jos atskirtas bendrosios prekinės cirkuliacijos aktas. Pr′ pavertus į P′, kapitalo vertės ir pridedamosios vertės, Pr ir pr, cirkuliacija susiskaido. Iš to išeina štai kas:
Pirma. Po to, kai aktu Pr′—P′=Pr′—(P+p) prekinis kapitalas yra realizuotas, darosi galima suskaidyti kapitalo vertės ir pridedamosios vertės judėjimą, kuris akte Pr′—P′ dar tebebuvo bendras ir buvo vykdomas tos pačios prekių masės; dabar abi vertės, kaip pinigų sumos, įgauna savarankiškas formas.
Antra. Jei šis suskaidymas įvyksta, ir čia p išleidžiamas kaip kapitalisto pajamos, o P, kaip funkcionalinė kapitalo vertės forma, toliau eina savu apytakos nustatomu keliu, tai pirmasis aktas Pr′—P′ ryšium su po to einančiais aktais P—Pr ir p—pr gali būti atvaizduotas kaip dvi skirtingos cirkuliacijos: Pr—P—Pr ir pr—p—pr; abi šios eilės bendrąja savo forma priklauso prie įprastinės prekinės cirkuliacijos.
Beje, praktikoje, kai nagrinėjame vientisus, neskaidžius prekių kūnus, vertės sudėtinės dalys atsiskiria ideališkai. Pavyzdžiui, Londono statybos įmonėse, kurios daugiausia laikosi kreditu, statybos verslovininkas gauna paskolas pagal tai, kaip namo statyba žengia iš stadijos į stadiją. Nė viena iš šių stadijų nėra namas, bet tik realiai egzistuojanti būsimojo namo, esančio statymo procese, sudėtinė dalis; vadinasi, nepaisant savo realumo, tai tėra tik ideali viso namo trupmena, ir vis dėlto pakankamai reali tam, kad būtų garantija papildomai paskolai. (Žr. apie tai vėliau, XII skirsnis.)
Trečia. Jei kapitalo vertės ir pridedamosios vertės judėjimas, buvęs dar bendras Pr ir P ribose, atsiskiria tik dalinai (tad dalis pridedamosios vertės sunaudojama ne kaip pajamos) arba visai neatsiskiria, tai pačioje kapitalo vertėje įvyksta pakitimas dar jos apytakos metu, prieš jai pasibaigiant. Mūsų pavyzdyje gamybinio kapitalo vertė buvo 422 sv. st. Vadinasi, jeigu jis tęs judėjimą P—Pr, pvz., jau kaip 480 sv. st. arba 500 sv. st., tai paskutines apytakos stadijas jis išeis kaip 58 sv. st. arba 78 sv. st. didesnė vertė, negu buvo pradžioje. Tuo pačiu metu tai gali būti susiję su kapitalo sudėties pagal vertę pakitimu.
Pr′—P′, I apytakos (P…P′) antroji cirkuliacijos stadija ir šios apytakos baigiamoji stadija, mūsų apytakoje yra jos antroji stadija ir pirmoji prekinės cirkuliacijos stadija. Vadinasi, kalbant apie cirkuliaciją, Pr′—P′ turi būti papildyta aktu P′—Pr′. Bet Pr′—P′ ne tik jau užbaigė vertės didinimo procesą (šiuo atveju G funkciją, pirmąją stadiją), bet ir jo rezultatas, prekinis produktas Pr′, jau yra realizuotas. Vadinasi, Pr′—P′ užbaigia kapitalo vertės didinimo procesą, lygiai kaip ir realizavimą to prekinio produkto, kuriame glūdi padidėjusi kapitalo vertė.
Taigi, mes tarėme esant paprastąją reprodukciją, t. y. kad p—pr visiškai atsiskiria nuo P—Pr. Kadangi abi cirkuliacijos, tiek pr—p—pr, tiek ir Pr—P—Pr, bendrąja savo forma priklauso prie prekinės cirkuliacijos (ir todėl nerodo jokio vertės skirtumo tarp dviejų kraštutinių narių), tai lengva, kaip kad daro vulgarioji ekonomija, kapitalistinį gamybos procesą suprasti vien kaip prekių gamybą, kaip gamybą vartojamųjų verčių, skirtų vienokiam ar kitokiam vartojimui ir kapitalisto gaminamų vien tam, kad jis galėtų jas pakeisti kitokios vartojamosios vertės prekėmis arba, kaip klaidingai teigia vulgarioji ekonomija, mainyti į šias prekes.
Pr′ nuo pat pradžios stoja kaip prekinis kapitalas, ir viso proceso tikslas, turtėjimas (vertės didinimas), ne tik nepašalina kapitalisto asmeninio vartojimo, kuris didėja beaugant pridedamajai vertei (vadinasi, ir kapitalui), bet tiesiog numato jį.
Kapitalisto pajamų cirkuliacijoje pagamintoji prekė pr (arba ją atitinkanti idealinė prekinio produkto Pr′ dalis) iš tikrųjų tarnauja tik tam, kad paverstų šias pajamas iš pradžių į pinigus, o paskui iš pinigų į eilę kitų prekių, naudojamų asmeniniam vartojimui. Bet čia nereikia išleisti iš akių vienos mažos aplinkybės: pr yra prekės vertė, nieko nekainavusi kapitalistui, pridedamojo darbo įkūnijimas, todėl jis iš pradžių pasirodo scenoje kaip prekinio kapitalo Pr′ sudėtinė dalis. Vadinasi, jau pačiu savo egzistavimu šis pr yra pririštas prie atliekančios savo procesą kapitalo vertės apytakos; jei ši apytaka sustos arba šiaip kaip nors bus sutrukdyta, tai sumažės arba net visai nutruks ne tik pr vartojimas, bet kartu ir pr pakeičiančių prekių eilės realizavimas. Taip pat bus ir tuo atveju, jei aktas Pr′—P′ nepavyks arba jei pavyks parduoti tik tam tikrą Pr′ dalį.
Mes matėme, kad pr—p—pr, kaip kapitalisto pajamų cirkuliacija, įeina į kapitalo cirkuliaciją tik tol, kol pr yra Pr′, kapitalo, turinčio funkcionalinę prekinio kapitalo formą, vertės dalis; bet, pasidariusi savarankiška akte p—pr, pajamų cirkuliacija pilnąja jos forma pr—p—pr nebeįeina į kapitalisto avansuoto kapitalo judėjimą, nors ir yra kilusi iš jo. Pajamų cirkuliacija yra susijusi su avansuotojo kapitalo judėjimu tiek, kiek kapitalo egzistavimo prielaida yra kapitalisto egzistavimas, o pastarąjį sąlygoja tai, kad jis suvartoja pridedamąją vertę.
Pr′, pvz., verpalai, bendrojoje cirkuliacijoje funkcionuoja tik kaip prekė; bet, kaip kapitalo cirkuliacijos momentas, Pr′ funkcionuoja kaip prekinis kapitalas, kaip viena iš formų, kurias pakaitomis įgauna ir nusimeta kapitalo vertė. Pardavus verpalus pirkliui, jie išeina iš apytakos proceso to kapitalo, kurio produktas jie yra, bet vis dėlto jie dar pasilieka kaip prekė bendrosios cirkuliacijos sferoje. Tos pačios prekių masės cirkuliacija tebevyksta toliau, nors ji jau nebesudaro savarankiškos verpyklos savininko kapitalo apytakos momento. Tuo būdu tikrai baigiamoji kapitalisto mestos į cirkuliaciją prekių masės metamorfozė, Pr—P, galutinis jos išėjimas į vartojimo sferą, erdvės ir laiko atžvilgiu gali būti visiškai atskirtas nuo tos metamorfozės, kurioje ši prekių masė funkcionuoja kaip to kapitalisto prekinis kapitalas. Tą pačią metamorfozę, kuri jau įvyko to kapitalo cirkuliacijoje, reikia dar įvykdyti bendrosios cirkuliacijos sferoje.
Reikalas nė kiek nesikeičia, jei verpalai vėl įeina į kito pramoninio kapitalo apytaką. Bendroji cirkuliacija apima tiek tarpusavyje susipinančias įvairių savarankiškų visuomeninio kapitalo dalių apytakas, t. y. atskirų kapitalų visumą, tiek ir cirkuliaciją verčių, kurios mestos į rinką ne kaip kapitalas, t. y. verčių, kurios įeina į individualinio vartojimo sferą.
Santykis tarp kapitalo apytakos, kiek ji yra bendrosios cirkuliacijos dalis, ir apytakos, kiek ji sudaro savarankiškos apytakos grandis, savo ruožtu iškyla mums, jei mes išnagrinėsime cirkuliaciją P′=P+p. P, kaip piniginis kapitalas, tęsia kapitalo apytaką; p, kaip pajamų išleidimas (p—pr), įeina į bendrąją cirkuliaciją, bet iškrinta iš kapitalo apytakos. Į kapitalo apytaką įeina tik toji p dalis, kuri funkcionuoja kaip papildomas piniginis kapitalas. Cirkuliacijoje pr—p—pr pinigai funkcionuoja vien kaip monetos; šios cirkuliacijos tikslas yra individualinis kapitalisto vartojimas. Vulgariosios ekonomijos kretinizmui yra būdinga tai, kad šią cirkuliaciją, neįeinančią į kapitalo apytaką,— cirkuliaciją tos naujai sukurtos vertės dalies, kuri suvartojama kaip pajamos,— ji vaizduoja kaip būdingą kapitalo apytaką.
Antrojoje fazėje, P—Pr, mes vėl matome kapitalo vertę P=G (vertei gamybinio kapitalo, kuris čia pradeda pramoninio kapitalo apytaką), atpalaiduotą nuo pridedamosios vertės, vadinasi, turinčią tą patį vertės dydį, kaip pirmojoje piniginio kapitalo apytakos stadijoje P—Pr. Nepaisant vietos skirtumo, funkcija to piniginio kapitalo, į kurį dabar pavirto prekinis kapitalas, yra ta pati: pavirsti į Gp ir D, į gamybos priemones ir darbo jėgą.
Taigi, prekinio kapitalo funkcijoje Pr′—P′ kapitalo vertė kartu su pr—p išėjo fazę Pr—P ir dabar įstoja į papildomą fazę ; vadinasi, visa jos cirkuliacija yra .
Pirma. Piniginis kapitalas P pasirodė I formoje (apytaka P…P′), kaip toje pradinėje formoje, kuria avansuojama kapitalo vertė; čia jis nuo pat pradžios pasirodo kaip dalis tos pinigų sumos, į kurią pavirto prekinis kapitalas pirmojoje cirkuliacijos fazėje Pr′—P′, vadinasi, nuo pat pradžios pasirodo kaip prekinio produkto pardavimo tarpininkaujamas G, gamybinio kapitalo, pavirtimas į piniginę formą. Piniginis kapitalas čia egzistuoja nuo pat pradžios ne kaip pradinė ir ne kaip baigiamoji kapitalo vertės forma, nes fazė P—Pr, užbaigianti fazę Pr—P, gali būti išeita tik antrą kartą nusimetant piniginę formą. Todėl ta P—Pr dalis, kuri tuo pačiu metu yra P—D, yra jau ne šiaip pinigų avansavimas, pasireiškiąs darbo jėgos pirkimu, bet toks avansavimas, kai darbo jėgai avansuojami pinigų forma tie patys 1 000 svarų verpalų, kuriuose glūdi 50 sv. st. vertės ir kurie sudaro darbo jėgos sukurtos prekių vertės dalį. Pinigai, kurie čia avansuojami darbininkui, tėra tik tam tikros paties darbininko pagamintos prekės vertės dalies pakeistinė ekvivalentinė forma. Ir jau vien dėl to aktas P—Pr, kiek jis yra aktas P—D, anaiptol nėra tik piniginę formą turinčios prekės pakeitimas vartojamosios formos preke, bet apima ir kitus elementus, nepriklausomus nuo bendrosios prekinės cirkuliacijos kaip tokios.
P′ yra pakeistinė Pr′ forma; Pr′ savo ruožtu yra G ankstesniojo funkcionavimo, gamybos proceso, produktas; todėl visa pinigų suma P′ yra piniginė ankstesniojo darbo išraiška. Mūsų pavyzdyje 10 000 svarų verpalų = 500 sv. st., verpimo proceso produktas; iš jų 7 440 svarų verpalų = avansuotam pastoviajam kapitalui c=372 sv. st; 1 000 svarų verpalų = avansuotam kintamajam kapitalui v=50 sv. st. ir 1 560 svarų verpalų = pridedamajai vertei m=78 sv. st. Jeigu iš P′ vėl avansuojamas, kitoms sąlygoms esant lygioms, tik pirminis kapitalas = 422 sv. st., tai artimiausią savaitę darbininkui akte P—D bus avansuota tik dalis per šią savaitę pagamintų 10 000 svarų verpalų (būtent piniginė 1 000 svarų verpalų vertė). Kaip akto Pr—P rezultatas, pinigai visuomet yra ankstesniojo darbo išraiška. Jei tuojau pat prekių rinkoje įvyksta papildomas aktas P—Pr, vadinasi, jei P atiduodamas už egzistuojančias, rinkoje esančias prekes, tai ankstesnysis darbas vėl paverčiamas iš vienos formos (pinigų) į kitą formą (prekę). Bet laiko atžvilgiu P—Pr skiriasi nuo Pr—P. Išimtiniais atvejais jie gali vykti vienu laiku, pvz., jei kapitalistas, kuris vykdo P—Pr, ir kapitalistas, kuriam šis aktas yra Pr—P, vienu laiku perduoda vienas kitam savo prekes, ir P tada tik padengia skirtumą. Laiko skirtumas tarp Pr—P ir P—Pr įvykdymo gali būti didesnis ar mažesnis. Nors P, kaip akto Pr—P rezultatas, atstovauja ankstesniajam darbui, vis dėlto P akte P—Pr gali atstovauti pakeistinei formai prekių, kurių dar nėra rinkoje ir kurios joje atsiras tik ateityje, nes aktas P—Pr paprastai atliekamas tik po to, kai Pr yra naujai pagamintas. Lygiai taip pat P gali atstovauti tokioms prekėms, kurios gaminamos vienu laiku su tuo Pr, kurio piniginė išraiška yra P. Pavyzdžiui, mainuose P—Pr (gamybos priemonių pirkimas) anglis gali būti nupirkta anksčiau, negu ji bus iškelta iš kasyklos. Jei p figūruoja kaip sukauptieji pinigai, o ne išleidžiamas kaip pajamos, jis gali atstovauti medvilnei, kuri bus pagaminta tik kitais metais. Tas pat yra išleidžiant kapitalisto pajamas, vykdant p—pr. Lygiai taip pat darbo užmokestis D=50 sv. st.; šie pinigai yra ne tik darbininkų ankstesniojo darbo piniginė forma, bet kartu ir asignavimas vienalaikiam arba būsimajam darbui, kuris ką tik realizuojasi arba turi realizuotis ateityje. Darbininkas už juos gali nusipirkti švarką, kuris bus pasiūtas tik kitą savaitę. Taip būtent yra su labai dideliu skaičiumi būtinųjų pragyvenimo reikmenų, kurie, kad nesugestų, turi būti suvartoti beveik betarpiškai jų gamybos momentu. Tuo būdu pinigais, kuriais darbininkui išmokamas jo darbo užmokestis, jis gauna būsimojo savo paties arba kitų darbininkų darbo pakeistinę formą. Duodamas jam dalį ankstesniojo jo darbo, kapitalistas duoda jam asignavimą būsimajam jo paties darbui gauti. Vienalaikis arba būsimasis jo paties darbas sudaro tą dar nesamą atsargą, iš kurios jam apmokamas ankstesnysis jo darbas. Čia visiškai išnyksta mintis apie atsargos sudarymą.
Antra. Cirkuliacijoje tie patys pinigai dukart keičia savo vietą: kapitalistas gauna juos iš pradžių kaip pardavėjas ir perduoda juos toliau kaip pirkėjas; prekės pavertimas į piniginę formą tėra tik tam, kad iš piniginės formos ji vėl būtų paversta į prekinę formą; todėl piniginė kapitalo forma, jo buvimas piniginio kapitalo pavidalu, šiame judėjime tėra tik trumpalaikis momentas; kitaip tariant, kol vyksta judėjimas, piniginis kapitalas, jeigu jis panaudojamas kaip pirkimo priemonė, tėra tik cirkuliacijos priemonė; mokėjimo priemonė tikrąja šio žodžio prasme jis yra tuo atveju; jei kapitalistai perka vienas iš kito, ir dėl to tenka suvesti tik mokėjimų balansą.
Trečia. Piniginio kapitalo, ar jis veiktų vien kaip cirkuliacijos priemonė, ar kaip mokėjimo priemonė, funkcionavimas tik tarpininkauja Pr pakeičiant elementais D ir Gp, t. y. pakeičiant verpalus, prekinį produktą,— kuris (atskaičius pridedamąją vertę, panaudojamą kaip pajamos) yra gamybinio kapitalo rezultatas,— šio produkto gamybos elementais; kitaip tariant, tarpininkauja paverčiant atgal kapitalo vertę iš jos prekinės formos į šios prekės sudarymo elementus; vadinasi, galiausiai, tarpininkauja tik paverčiant atgal prekinį kapitalą į gamybinį kapitalą.
Kad apytaka vyktų normaliai, Pr′ turi būti parduotas pagal savo vertę ir parduotas visas. Toliau, Pr—P—Pr apima ne tik vienos prekės pakeitimą kita, bet pakeitimą esant tiems patiems vertės santykiams. Mes tarėme, kad kaip tik taip ir vyksta pakeitimas. Bet iš tikrųjų gamybos priemonių vertė kinta; kapitalistinei gamybai kaip tik savybingas nepaliaujamas vertės santykių kitimas dėl nuolatinių darbo našumo kitimų, kurie yra būdingi kapitalistinei gamybai. Čia mes tik nurodome šį gamybos veiksnių vertės kitimą; ištirtas jis bus vėliau. Gamybos elementų pavirtimas į prekinį produktą, G pavirtimas į Pr′, vyksta gamybos sferoje; Pr′ pavirtimas atgal į G — cirkuliacijos sferoje. Šis pavirtimas atgal į G įvyksta paprastosios prekių metamorfozės būdu. Bet savo turiniu šis pavirtimas atgal į G sudaro reprodukcijos proceso, nagrinėjamo kaip visuma, momentą. Pr—P—Pr, kaip kapitalo cirkuliacijos forma, apima funkcionaliai apibrėžtą medžiagų apykaitą. Toliau, procesas Pr—P—Pr sąlygoja tai, kad Pr yra lygus tam tikro prekių kiekio Pr′ gamybos elementams ir kad šių elementų verčių santykis lieka toks, koks buvo pradžioje. Vadinasi, čia ne tik tariama, kad prekės ⟨perkamos ir⟩ parduodamos pagal jų vertę, bet taip pat, kad apytakos metu neįvyksta jokio jų vertės pakitimo; priešingu atveju procesas negali vykti normaliai.
P apytakoje P…P′ yra pradinė kapitalo vertės forma; ji nusimeta šią formą tik tam, kad iš naujo ją įgautų. P apytakoje G…Pr′—P′—Pr…G yra forma, kuri įgaunama tik procese ir paskui tame pačiame procese vėl nusimetama. Piniginė forma čia yra tik trumpalaikė savarankiška kapitalo vertės forma. Kapitalas, būdamas Pr′ formos, taip pat karštligiškai siekia įgauti piniginę formą, kaip, būdamas P′ formos, pavirtęs į ją tartum į lėlytę, siekia ją nusimesti, kad vėl įgautų gamybinio kapitalo formą. Kol šis kapitalas tebeturi piniginę formą, jis nefunkcionuoja kaip kapitalas ir todėl jo vertė nedidėja; kapitalas guli nenaudojamas. P čia veikia kaip cirkuliacijos priemonė, bet kaip kapitalo cirkuliacijos priemonė. Tariamas savarankiškumas, kurį turi piniginė kapitalo vertės forma pirmojoje jos apytakos formoje (piniginio kapitalo formoje), dingsta šioje antrojoje formoje, kuri tuo būdu yra I formos kritika ir suveda ją vien tik į atskiros formos padėtį. Jeigu antroji metamorfozė P′—Pr susiduria su kliūtimis (pvz., jei rinkoje nėra gamybos priemonių), tai apytaka, reprodukcijos proceso vyksmas, nutrūksta lygiai taip pat, kaip ir kapitalui užsigulėjus prekinio kapitalo forma. Bet esama ir skirtumo: kapitalas pinigine forma gali ilgiau išbūti, negu pereinamąja prekine forma. Nefunkcionuodamas kaip piniginis kapitalas, jis nenustoja buvęs pinigai; bet jeigu jis per ilgai užtrunka savoje prekinio kapitalo funkcijoje, jis nustoja buvęs prekė ir aplamai vartojamoji vertė. Antra, būdamas piniginės formos, jis sugeba vietoj savo pradinės gamybinio kapitalo formos įgauti kitą formą, o būdamas Pr′ formos, jis iš viso nejuda iš vietos.
Pr′—P′—Pr tik šiam Pr′, sutinkamai su jo forma, apima cirkuliacijos aktus, kurie yra jo reprodukcijos momentai; tačiau, kad galėtų vykti Pr′—P′—Pr, yra reikalinga tikroji to Pr, į kurį pavirsta Pr′, reprodukcija; o šią reprodukciją savo ruožtu sąlygoja reprodukcijos procesai, vykstą už Pr′ atstovaujamo individualinio kapitalo reprodukcijos proceso ribų.
I formoje aktas paruošia tik pirmąjį piniginio kapitalo pavirtimą į gamybinį kapitalą; II formoje — pavirtimą atgal iš prekinio kapitalo į gamybinį kapitalą; vadinasi, jei pramoninio kapitalo lieka įdėta tiek pat, šis aktas paruošia prekinio kapitalo pavirtimą atgal į tuos pačius gamybos elementus, iš kurių jis kilo. Todėl čia, kaip ir I formoje, šis aktas yra paruošiamoji gamybos proceso fazė, bet jau kaip sugrįžimas į jį, jo atnaujinimas, vadinasi, reprodukcijos proceso pirmtakas, todėl ir vertės didinimo proceso pasikartojimo pirmtakas.
Reikia dar kartą pažymėti, kad aktas P—D yra ne paprasti prekių mainai, bet pirkimas prekės D, kuri turi būti naudojama pridedamajai vertei gaminti, panašiai kaip ir P—Gp tėra vien procedūra, medžiagiškai būtina tam pačiam tikslui pasiekti.
Įvykdžius , P paverčiamas atgal į gamybinį kapitalą, į G, ir apytaka vėl prasideda.
Vadinasi, G…Pr′—P′—Pr…G išplėstinė forma yra tokia:
Piniginio kapitalo pavertimas gamybiniu kapitalu yra prekių pirkimas, turint tikslą gaminti prekes ⟨ir kaip tik kapitalistiškai gaminti prekes⟩. Vartojimas įeina į paties kapitalo apytaką tik tiek, kiek jis yra šitoks gamybinis vartojimas; jo sąlyga yra ta, kad su šitaip vartojamų prekių pagalba sukuriama pridedamoji vertė. O tai yra kažkas labai skirtinga nuo tos gamybos ir net tos prekinės gamybos, kurios tikslas yra gamintojų egzistavimas; prekės pakeitimas preke, sąlygojamas pridedamosios vertės gaminimo, yra visai kas kita, negu produktų mainai kaip tokie, kurie vyksta tik pinigams tarpininkaujant. Bet taip vaizduoja reikalą ekonomistai, norėdami įrodyti, kad perprodukcija yra negalima.
Be P, paverčiamo į D ir Gp, gamybinio vartojimo, apytakoje yra pirmasis narys akto P—D, kuris darbininkui yra D—P=Pr—P. Iš tos cirkuliacijos D—P—Pr, kuri eina iš darbininko ir apima jo vartojimą, į kapitalo apytaką įeina tik pirmasis narys, kaip P—D rezultatas. Antrasis aktas, būtent P—Pr, neįeina į individualinio kapitalo cirkuliaciją, nors ir yra kilęs iš jos. Bet kapitalistų klasei yra reikalingas nuolatinis darbininkų klasės buvimas, todėl yra reikalingas ir akto P—Pr tarpininkaujamas darbininko vartojimas.
Kapitalo vertės apytakos tęsimo atžvilgiu, taip pat ir kapitalisto vykdomo pridedamosios vertės suvartojimo atžvilgiu aktas Pr′—P′ parodo tik viena: kad Pr′ yra paverstas į pinigus, parduotas. Jis, žinoma, yra perkamas tik dėl to, kad daiktas yra vartojamoji vertė ir, vadinasi, tinka vienokiam ar kitokiam, gamybiniam ar individualiniam vartojimui. Bet jei Pr′ cirkuliuoja toliau, pvz., verpalus pirkusio pirklio rankose, tai ši aplinkybė iš pradžių neturi nieko bendro su tęsimu apytakos to individualinio kapitalo, kuris pagamino verpalus ir pardavė juos pirkliui. Visas procesas vyksta toliau, o kartu vyksta toliau ir jo sąlygojamas individualinis kapitalisto ir darbininko vartojimas. Ši aplinkybė yra svarbi tyrinėjant krizes.
Būtent, kai Pr′ yra parduotas, paverstas į pinigus, jis gali būti paverstas atgal į realius darbo proceso, vadinasi, ir reprodukcijos proceso veiksnius. Ar Pr′ nupirko galutinis vartotojas, ar pirklys, kuris savo ruožtu nori jį parduoti, tai betarpiškai visai nekeičia reikalo. Kapitalistinės gamybos sukuriamų prekių masių dydį apsprendžia šios gamybos mastas ir poreikis ją nuolat plėsti, o ne iš anksto nustatytas paklausos ir pasiūlos kompleksas, ne tenkintinų poreikių kompleksas. Masinei gamybai betarpiškas pirkėjas, išskyrus kitus pramoninius kapitalistus, gali būti tik pirklys didmenininkas. Tam tikrose ribose reprodukcijos procesas gali vykti nesikeičiančiu arba išplėstiniu mastu, nors iš jo išmestosios prekės iš tikrųjų nėra perėjusios į individualinio arba gamybinio vartojimo sferą. Kapitalo apytaka, iš kurios prekės yra kilusios, neapima prekių vartojimo. Pavyzdžiui, jei verpalai yra parduoti, verpaluose esančios kapitalo vertės apytaka gali prasidėti iš naujo, nepriklausomai nuo to, kas įvyko su parduotaisiais verpalais. Jei pavyksta parduoti produktą, kapitalistinio gamintojo požiūriu viskas eina normaliai. Kapitalo vertės, kuriai atstovauja šis kapitalistinis gamintojas, apytaka nenutrūksta. O jei šis procesas išplečiamas, ir tai apima išplėstinį gamybos priemonių gamybinį vartojimą,— tai tokia kapitalo reprodukcija gali sukelti išplėstinį darbininkų individualinį vartojimą (vadinasi, ir paklausą), nes šį procesą pradeda ir jam tarpininkauja gamybinis vartojimas. Tuo būdu pridedamosios vertės gaminimas, o drauge su juo ir individualinis kapitalisto vartojimas gali didėti, viso reprodukcijos proceso būklė gali būti nepaprastai klestinti,— ir vis dėlto didelė prekių dalis gali pereiti į vartojimo sferą tik tariamai, o iš tikrųjų gali likti neparduota perpirklių rankose, vadinasi, faktiškai vis dar tebebūti rinkoje. Bet prekių srautas eina po srauto, ir pagaliau paaiškėja, kad pirmesnysis srautas tik tariamai yra vartojimo absorbuotas. Prekiniai kapitalai tarpusavy varžosi vienas su kitu dėl vietos rinkoje. Vėliau pasirodžiusieji parduoda žemesne kaina, kad tik parduotų. Pirmesnieji srautai dar nėra realizuoti, kai jau sueina terminai mokėti už juos. Jų savininkai turi pasiskelbti neišsigalinčiais arba, kad galėtų mokėti, turi parduoti bet kuria kaina. Toks pardavimas nieko bendro neturi su tikrąja paklausos būkle. Jį apsprendžia vien mokėjimų paklausa, absoliuti būtinybė paversti prekę pinigais. Tuomet kyla krizė. Ji pasireiškia ne tuo, kad betarpiškai sumažėja vartotojų paklausa, individualinio vartojimo paklausa, bet tuo, kad sumažėja kapitalo mainai į kapitalą, susiaurėja kapitalo reprodukcijos procesas.
Jei prekės Gp ir D, į kurias pavirsta P, kad atliktų savo funkciją kaip piniginis kapitalas, kaip kapitalo vertė, skirta pavirsti atgal į gamybinį kapitalą,— jei šios prekės perkamos arba apmokamos įvairiais laiko tarpais ir, vadinasi, P—Pr vaizduoja eilę vienas po kito vykstančių pirkimų ir mokėjimų, tai viena P dalis vykdo aktą P—Pr, o kita dalis tebelieka piniginiame būvyje, kad vėliau, atėjus paties proceso sąlygų nustatytam laikui, būtų naudojama eilei vienalaikių arba vienas po kito einančių aktų P—Pr. Ši dalis tik laikinai yra atitraukta nuo cirkuliacijos, kad tam tikru momentu pradėtų veikti, imtų vykdyti savo funkciją. Bet pats šios dalies laikymas atsargoje savo ruožtu yra funkcija, kurią apsprendžia jos cirkuliacija ir kuri skirta cirkuliacijai. Tokiu atveju jos kaip pirkimo ir mokėjimo fondo egzistavimas, jos judėjimo sustojimas, jos nutrūkusios cirkuliacijos būvis taip pat yra būvis, kuriame pinigai kaip piniginis kapitalas atlieka vieną iš savo funkcijų. Kaip piniginis kapitalas, nes šiuo atveju net laikinai rimtyje esantieji pinigai yra dalis piniginio kapitalo P (P′—p=P), tos prekinio kapitalo vertės dalies, kuri = G, lygi vertei gamybinio kapitalo, kuris yra pradinis apytakos taškas. Iš antros pusės, visi iš cirkuliacijos paimti pinigai turi lobio formą. Vadinasi, lobio forma, kurią turi pinigai, čia pasidaro piniginio kapitalo funkcija, visiškai taip pat kaip akte P—Pr funkcija pinigų, kurie yra pirkimo priemonė arba mokėjimo priemonė, virsta piniginio kapitalo funkcija. Priežastis yra ta, kad kapitalo vertė čia egzistuoja pinigine forma, piniginė forma čia yra pramoninio kapitalo būvis, kurį apsprendžia bendras jo apytakos sąryšis vienoje iš jos stadijų. Bet tuo pačiu metu čia vėl pasitvirtina, kad piniginis kapitalas pramoninio kapitalo apytakoje neatlieka jokių kitų funkcijų, kaip tik pinigų funkcijas, ir kad šios pinigų funkcijos tik dėl savo sąryšio su kitomis šios apytakos stadijomis turi kartu ir kapitalo funkcijų reikšmę.
P′ kaip p santykio su P, kaip kapitalistinio santykio pasireiškimas betarpiškai yra funkcija ne piniginio kapitalo, bet prekinio kapitalo Pr′, kuris savo ruožtu kaip pr ir Pr santykis išreiškia tik gamybos proceso rezultatą, tik jame įvykusio kapitalo vertės savaiminio padidėjimo rezultatą.
Jei tolesnis cirkuliacijos proceso vyksmas susiduria su tokiomis kliūtimis, kad P dėl išorinių aplinkybių, rinkos padėties ir t. t., turi sustabdyti savo funkciją P—Pr ir dėl to ilgesnį ar trumpesnį laiką išlaiko savo piniginę formą, tai mes vėl turime pinigus lobio pavidalu. Tai vyksta ir paprastojoje prekinėje cirkuliacijoje, kai perėjimą nuo Pr—P į P—Pr nutraukia išorinės aplinkybės. Tai yra priverstinis lobio sudarymas. Tuo būdu šiuo atveju pinigai turi nenaudojamo, paslėptinio piniginio kapitalo formą. Tačiau tuo tarpu mes ties tuo ilgiau nesustosime.
Bet abiem atvejais piniginio kapitalo susilaikymas piniginiame savo būvyje yra judėjimo nutrūkimo rezultatas, ar šis nutrūkimas būtų tikslingas ar netikslingas, laisvanoriškas ar priverstinis, ar jis išplauktų iš kapitalo funkcijų ar prieštarautų joms.