Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kadangi proporcijos, kuriomis gali būti plečiamas gamybos procesas, yra ne savavališkai nustatomos, bet apsprendžiamos technikos, tai realizuotoji pridedamoji vertė, nors ji ir būtų skiriama kapitalizavimui, neretai tik kelioms apytakoms pasikartojus gali pasiekti tokį dydį (vadinasi, turi būti sukaupta iki tokio dydžio), kuriam esant ji tikrai gali funkcionuoti kaip papildomas kapitalas arba įeiti į vykdančios savo procesą kapitalo vertės apytaką. Vadinasi, pridedamoji vertė sustingsta į lobį ir šia forma sudaro paslėptinį piniginį kapitalą. Paslėptinį [latent],— nes jis negali veikti kaip kapitalas, kol išlaiko piniginę formą(6a). Vadinasi, lobio sudarymas čia yra momentas, įeinąs į kapitalistinio kaupimo procesą, su juo susijęs, bet kartu iš esmės skirtingas nuo jo. Skirtingas,— nes paslėptinio piniginio kapitalo susidarymas neišplečia paties reprodukcijos proceso. Atvirkščiai, paslėptinis piniginis kapitalas čia susidaro todėl, kad kapitalistinis gamintojas negali betarpiškai išplėsti savo gamybos masto. Jeigu jis savo pridedamąjį produktą parduoda aukso arba sidabro verslovininkui, kuris meta į cirkuliaciją naują aukso arba sidabro kiekį, arba — tai yra tas pat — pirkliui, kuris mainais už tam tikrą nacionalinio pridedamojo produkto dalį įveža iš užsienio papildomo aukso arba sidabro, tai jo paslėptinis piniginis kapitalas sudaro aukso arba sidabro pavidalu esančio nacionalinio lobio prieauglį. Visais kitais atvejais, pvz., tie 78 sv. st., kurie pirkėjo rankose buvo cirkuliacijos priemonė, kapitalisto rankose įgauna tik lobio formą; vadinasi, tik kitaip yra paskirstomas nacionalinis lobis, esantis aukso arba sidabro pavidalu.
Jei mūsų kapitalisto santoriuose pinigai funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė (tokiu būdu, kad pirkėjas apmoka prekes tik per ilgesnį ar trumpesnį laiką), tai kapitalizavimui skirtas pridedamasis produktas pavirsta ne pinigais, bet skolos reikalavimais, nuosavybės titulu į ekvivalentą, kurį pirkėjas, gal būt, jau turi arba, gal būt, tik numato turėti. Šis ekvivalentas neįeina į reprodukcijos procesą, priklausantį šiai apytakai,— kaip į jį neįeina ir pinigai, įdėti į vertybinius popierius ir t. t.,— nors jis gali įeiti į kito individualinio pramoninio kapitalo apytaką.
Visą kapitalistinės gamybos pobūdį apsprendžia avansuotos kapitalo vertės didinimas, vadinasi, pirmoje eilėje kuo didesnės pridedamosios vertės gaminimas; o antra (žr. I knyga, XXII skirsnis),— kapitalo gaminimas, vadinasi, pridedamosios vertės pavertimas kapitalu. Kaupimas, arba gamyba išplėstiniu mastu, kuris kaip priemonė pridedamosios vertės gaminimui nuolat plėsti, todėl ir kapitalistui turtėti, yra asmeninis pastarojo tikslas ir sudaro vieną iš bendrųjų kapitalistinės gamybos tendencijų; toliau besivystydamas, kaip parodyta pirmojoje knygoje, jis pasidaro būtinybe kiekvienam individualiniam kapitalistui. Nuolatinis kapitalo didinimas pasidaro sąlyga jam išlaikyti. Tačiau mes negrįšime prie to, kas anksčiau buvo išdėstyta.
Iš pradžių mes išnagrinėjome paprastąją reprodukciją, laikydamiesi prielaidos, kad visa pridedamoji vertė išleidžiama kaip pajamos. Normaliomis sąlygomis viena pridedamosios vertės dalis iš tikrųjų visuomet turi būti išleidžiama kaip pajamos, o kita dalis — kapitalizuojama, ir čia visiškai neturi reikšmės, kad tam tikrais laikotarpiais pagaminta pridedamoji vertė vienu atveju yra visa suvartojama, kitu atveju — visa kapitalizuojama. Vidutiniškai imant,— o bendroji formulė gali atvaizduoti tik vidutinį judėjimą,— vyksta ir viena ir kita. Tačiau, nenorint komplikuoti formulės, bus geriau tarus, kad kaupiama visa pridedamoji vertė. Formulė G…Pr′—…G′ išreiškia gamybinį kapitalą, kuris atgaminamas išplėstiniu mastu, didėjant jo vertei, ir kaip padidėjęs gamybinis kapitalas pradeda antrąją savo apytaką arba, tai yra tas pat, atnaujina pirmąją savo apytaką. Kai prasideda ši antroji apytaka, mes kaip pradinį tašką vėl turime G; tačiau šis G yra didesnis gamybinis kapitalas, negu kad buvo pirmasis G. Lygiai taip pat, kai formulėje P…P′ antroji apytaka prasideda nuo P′, tai šis P′ funkcionuoja kaip P, kaip tam tikro dydžio avansuotas piniginis kapitalas; tai yra didesnis piniginis kapitalas negu tas, kuriuo buvo pradėta pirmoji apytaka; bet kai tik jis pradeda vykdyti avansuoto piniginio kapitalo funkciją, jau išnyksta bet koks ženklas, rodąs, kad jis padidėjo kapitalizuojant pridedamąją vertę. Šią jo kilmę išdildo piniginio kapitalo forma, kuria jis pradeda savo apytaką. Tas pat atsitinka ir su G′, kai jis yra pradinis naujos apytakos taškas.
Jei mes G…G′ palyginsime su P…P′, arba su pirmąja apytaka, tai pamatysime, kad jie turi toli gražu nevienodą reikšmę. P…P′, paimtas pats savaime kaip atskira apytaka, teišreiškia vien tai, kad P, piniginis kapitalas (arba pramoninis kapitalas, kuris savo apytaką atlieka kaip piniginis kapitalas), yra pinigus gimdą pinigai, vertę gimdanti vertė, kad jis gamina pridedamąją vertę. Priešingai, G apytakoje, pasibaigus pirmajai stadijai, gamybos proceso stadijai, vertės didinimo procesas jau yra įvykęs, o pasibaigus antrajai stadijai Pr′—P′ (pirmajai cirkuliacijos stadijai), kapitalo vertė + pridedamoji vertė jau egzistuoja kaip realizuotas piniginis kapitalas, kaip P′, kuris pirmojoje apytakoje buvo paskutinis kraštutinis narys. Kad pridedamoji vertė yra pagaminta, tai pirmiau išnagrinėtoje formoje G…G (žr. išplėstinę formulę 64 puslapyje) išreiškė pr—p—pr, kuris antrojoje savo stadijoje iškrinta iš kapitalo cirkuliacijos ir yra pridedamosios vertės kaip pajamų cirkuliacija. Šioje formoje, kur visas judėjimas yra išreikštas G…G pavidalu, kur, vadinasi, tarp abiejų baigiamųjų taškų nėra jokio vertės skirtumo, avansuotos vertės didinimas, pridedamosios vertės gaminimas, yra išreikštas taip pat, kaip akte P…P′; tik aktas Pr′—P′, būdamas paskutinė P…P′ stadija ir antroji apytakos stadija, yra pirmoji cirkuliacijos stadija formoje G…G.
G′ formoje G…G′ išreiškia ne tai, kad yra pagaminta pridedamoji vertė, bet tai, kad pagaminta pridedamoji vertė yra kapitalizuota, vadinasi, kad įvyko kapitalo kaupimas, todėl G′, priešingai G, susideda iš pradinės kapitalo vertės plius jos judėjimu sukaupto kapitalo vertė.
Ir P′, kaip paprastas P…P′ užbaigimas, ir Pr′, koks jis yra visose šiose apytakose, paimti kaip tokie, išreiškia ne judėjimą, bet jo rezultatą: kapitalo vertės padidėjimą, realizuotą prekine forma arba pinigine forma, todėl jie išreiškia kapitalo vertę kaip P+p arba kaip Pr+pr, kaip kapitalo vertės santykį su pridedamąja verte kaip jos atžala. Šį rezultatą jie išreiškia kaip įvairios padidėjusios kapitalo vertės cirkuliacijos formos. Bet nei formoje Pr′, nei formoje P′ įvykęs vertės padidėjimas pats nėra nei piniginio kapitalo funkcija, nei prekinio kapitalo funkcija. Piniginis ir prekinis kapitalas yra atskiros, skirtingos pramoninio kapitalo formos, skirtingi pramoninio kapitalo egzistavimo būdai, kurie atitinka skirtingas jo funkcijas. Piniginis kapitalas gali vykdyti tik pinigų funkcijas, prekinis kapitalas — tik prekių funkcijas, ir skirtumas tarp jų tėra skirtumas tarp pinigų ir prekės. Lygiai taip pat pramoninis kapitalas, turėdamas gamybinio kapitalo formą, gali susidėti tik iš tų elementų, kurie aplamai įeina į bet kurį darbo procesą, sukuriantį produktus: iš vienos pusės, iš daiktinių darbo sąlygų (gamybos priemonių), iš antros pusės — iš gamybiškai (tikslingai) funkcionuojančios darbo jėgos. Pramoninis kapitalas gali egzistuoti gamybos sferoje tik esant tokiai jo sudėčiai, kuri atitinka gamybos procesą aplamai, vadinasi, ir nekapitalistinį gamybos procesą; lygiai taip pat cirkuliacijos sferoje jis gali egzistuoti tik dviem formomis, atitinkančiomis šią sferą: prekės forma ir pinigų forma. Bet gamybos elementų suma nuo pat pradžios pasireiškia kaip gamybinis kapitalas dėl to, kad darbo jėga yra svetima darbo jėga, kurią kapitalistas yra nupirkęs iš jos savininko visiškai taip pat, kaip jis yra nupirkęs gamybos priemones iš kitų prekių savininkų; todėl ir pats gamybos procesas pasireiškia kaip gamybinė pramoninio kapitalo funkcija, o pinigai ir prekė yra to paties pramoninio kapitalo cirkuliacijos formos, vadinasi, pinigų ir prekės funkcijos yra šio kapitalo cirkuliacijos funkcijos, ir čia jos arba parengia gamybinio kapitalo funkcijas arba išplaukia iš jų. Pinigų funkcija ir prekės funkcija čia tuo pačiu metu yra piniginio kapitalo ir prekinio kapitalo funkcijos tik dėl to, kad jos yra tarpusavyje susijusios kaip formos tų funkcijų, kurias pramoninis kapitalas turi vykdyti įvairiose savo apytakos proceso stadijose. Vadinasi, būtų neteisinga specifines savybes ir funkcijas, apibūdinančias pinigus kaip pinigus ir prekę kaip prekę, kildinti iš jų kaip kapitalo savybių,— ir lygiai taip pat neteisinga, atvirkščiai, gamybinio kapitalo savybes kildinti iš to, kad jis egzistuoja gamybos priemonių pavidalu.
Kai P′ arba Pr′ yra fiksuojami kaip P+p, Pr+pr, t. y. kaip kapitalo vertės santykis su pridedamąja verte kaip su pirmosios atžala, tai šis santykis reiškiasi vieną kartą pinigine forma, kitą kartą — prekine forma, o tai reikalo nė kiek nekeičia. Vadinasi, šis santykis išplaukia ne iš savybių ir funkcijų, būdingų pinigams kaip tokiems arba prekei kaip tokiai. Abiem atvejais kapitalą apibūdinanti savybė būti vertę gimdančia verte yra išreikšta tik kaip rezultatas. Pr′ visuomet yra G funkcionavimo produktas, o P′ tik Pr′ forma, pakitusi pramoninio kapitalo apytakoje. Todėl, kai realizuotas piniginis kapitalas vėl pradeda funkcionuoti kaip piniginis kapitalas, jis jau nebeišreiškia kapitalistinio santykio, kurį turi savyje P′=P+p. Kai P…P′ yra išeita ir P′ vėl pradeda apytaką, P′ figūruoja jau ne kaip P′, bet kaip P, net jei visa pridedamoji vertė, kurią turi savyje P′, yra kapitalizuota. Mūsų pavyzdyje antrąją apytaką pradeda 500 sv. st. piniginis kapitalas, o pirmąją buvo pradėję 422 sv. st. Piniginis kapitalas, kuris pradeda apytaką, yra 78 sv. st. didesnis, negu buvo pirmiau; šis skirtumas yra lyginant vieną apytaką su kita; bet šio palyginimo nėra kiekvienos atskiros apytakos rėmuose. Avansuotieji kaip piniginis kapitalas 500 sv. st., iš kurių 78 sv. st. pirmiau egzistavo kaip pridedamoji vertė, vaidina visiškai tokį pat vaidmenį, kaip 500 sv. st., kuriais kitas kapitalistas pradeda pirmąją savo apytaką. Tas pat yra ir gamybinio kapitalo apytakoje. Padidėjęs G′, atnaujinus apytaką, pasirodo vien kaip G, taip kaip G paprastojoje reprodukcijoje G…G.
Stadijoje išaugusį dydį pažymi tik Pr′, bet ne D′ ar Gp′. Kadangi Pr yra D ir Gp suma, tai jau Pr′ rodo, kad jame esančių D ir Gp suma yra didesnė, negu buvo pradiniame G. Bet, antra vertus, žymėti D′ ir Gp′ būtų ir klaidinga, nes, kaip mes žinome, augant kapitalui kinta jo sudėtis pagal vertę — būtent, pastaroji vystosi taip, kad Gp vertė auga, o D vertė santykinai visuomet mažėja, o dažnai mažėja ir absoliučiai.
(6a)Išsireiškimas «paslėptinis» [«latent»] paimtas iš fizikoje esančios slaptosios šilumos sąvokos, kurią dabar beveik yra pašalinusi energijos kitimo teorija. Todėl trečiajame skyriuje (vėliau suredaguotame) Marksas pakeičia jį išsireiškimu, paimtu iš potencinės energijos sąvokos: «potencinis», arba, iš analogijos su D’Alambero virtualiniais greičiais, «virtualinis kapitalas».— F. E.