Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Lobis ką tik išnagrinėtąja forma, kuri yra pridedamosios vertės egzistavimo forma, yra piniginis kaupimo fondas, ta piniginė forma, kurią laikinai įgauna kapitalo kaupimas ir kuri tokiu laipsniu pati yra pastarojo sąlyga. Bet šis kaupimo fondas gali atlikti ir atskiras šalutines funkcijas, t. y. įeiti į kapitalo apytakos procesą, jam neįgaunant formos G...G′ ir, vadinasi, neišplečiant kapitalistinės reprodukcijos masto.
Jei procesas Pr′—P′ užsitęsia ilgiau jo normalaus laiko ir, vadinasi, prekinio kapitalo pavirtimas į piniginę formą nenormaliai užtrunka arba jeigu, įvykus šiam pavirtimui, pvz., kaina gamybos priemonių, į kurias turi būti paverstas piniginis kapitalas, pakyla aukščiau to lygio, kuris buvo apytakai prasidedant, tai lobis, funkcionuojantis kaip kaupimo fondas, gali būti panaudotas tam, kad užimtų piniginio kapitalo arba jo dalies vietą. Vadinasi, piniginis kaupimo fondas naudojamas kaip atsarginis fondas apytakos sutrikimams išlyginti.
Kaip toks atsarginis fondas jis skiriasi nuo apytakoje G...G išnagrinėto pirkimo priemonių ir mokėjimo priemonių fondo. Šios priemonės yra dalis funkcionuojančio piniginio kapitalo (vadinasi, jos yra aplamai esančios procese kapitalo vertės tam tikros dalies egzistavimo formos), kurio dalys pradeda funkcionuoti tik viena po kitos, įvairiais laiko tarpais. Nenutrūkstamoje gamybos proceso eigoje nuolat susidaro atsarginis piniginis kapitalas, nes, pvz., šiandien įplaukė mokėjimai, o patiems mokėti teks tik vėliau, šiandien parduotos didesnės prekių masės, o pirkti didesnes prekių mases teks tik paskesnėmis dienomis; vadinasi, šiais protarpiais dalis apyvartinio kapitalo nuolat turi piniginę formą. Priešingai, atsarginis fondas nėra funkcionuojančio kapitalo, tiksliau, piniginio kapitalo sudėtinė dalis, jis yra parengiamojoje savo kaupimo stadijoje esančio kapitalo, aktyviu kapitalu dar nepavirtusios pridedamosios vertės sudėtinė dalis. Beje, savaime suprantama, kad keblioje situacijoje kapitalistas visai neklausia, kokias konkrečias funkcijas turi atlikti jo rankose esantieji pinigai, bet panaudoja tai, ką jis turi,— kad tik palaikytų savo kapitalo apytakos proceso vyksmą. Antai, mūsų pavyzdyje P=422 sv. st., P′=500 sv. st. Jei 422 sv. st. dydžio kapitalo dalis egzistuoja kaip mokėjimo priemonių ir pirkimo priemonių fondas, kaip pinigų atsarga, tai čia numatoma, kad, esant nepasikeitusioms aplinkybėms, ji visa stos į apytaką ir kad ji yra pakankama šiam tikslui. Bet atsarginis fondas yra 78 sv. st. pridedamosios vertės dalis; ji gali stoti į 422 sv. st. vertės kapitalo apytakos procesą vien tuo atveju, jei ši apytaka vyksta aplinkybėmis, kurios nelieka nepasikeitusios; juk ji yra kaupimo fondo dalis ir šiuo atveju figūruoja neplečiant reprodukcijos masto.
Piniginis kaupimo fondas jau yra paslėptinio piniginio kapitalo egzistavimas; vadinasi, yra pinigų virtimas piniginiu kapitalu.
Bendroji gamybinio kapitalo apytakos formulė, apimanti paprastąją reprodukciją ir reprodukciją išplėstiniu mastu, yra tokia:
.
Jei G=G, tai P antroje dalyje=P′—p; jei G=G′, tai P antroje dalyje yra didesnis negu P′—p, t. y. p visas arba iš dalies virto piniginiu kapitalu.
Gamybinio kapitalo apytaka yra ta forma, kuria klasikinė ekonomija nagrinėja pramoninio kapitalo apytakos procesą.