Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Bendroji prekinio kapitalo apytakos formulė yra tokia:
Pr′—P′—Pr…G…Pr′.
Pr′ yra ne tik dviejų pirmiau išnagrinėtų apytakų produktas, bet ir jų prielaida, nes tai, kas vienam kapitalui yra P—Pr, jau numato Pr′—P′ kitam kapitalui,— bent tiek, kiek dalis gamybos priemonių pati yra kitų savo apytaką vykdančių individualinių kapitalų prekinis produktas. Mūsų atveju, pvz., anglis, mašinos ir t. t. yra anglies pramonininko, kapitalistinio mašinų gamintojo ir t. t. prekinis kapitalas. Toliau, jau I skirsnio 4 poskyryje yra parodyta, kad jau pirmą kartą kartojantis P…P′, prieš pasibaigiant šiai antrajai piniginio kapitalo apytakai, iš anksto numatoma ne tik apytaka G…G, bet ir apytaka Pr′…Pr′.
Jei reprodukcija vyksta išplėstiniu mastu, tai baigiamasis Pr′ yra didesnis už pradinį Pr′, ir todėl jį čia reikia pažymėti Pr″.
Trečiosios formos skirtumas nuo pirmųjų dviejų pasireiškia, pirma, tuo, kad čia apytaką pradeda visa cirkuliacija su abiem savo priešingomis fazėmis, o I formoje cirkuliaciją nutraukia gamybos procesas, II formoje visa cirkuliacija su savo dviem viena kitą papildančiomis fazėmis tėra tik reprodukcijos proceso tarpininkas ir todėl yra tarpininkaujantis judėjimas tarp G…G. Apytakoje P…P′ cirkuliacijos forma yra P—Pr…Pr′—P′=P—Pr—P. Apytakoje G…G cirkuliacijos forma yra atvirkščia: Pr′—P′. P—Pr=Pr—P—Pr. Apytakoje Pr′…Pr′ cirkuliacija taip pat turi šią pastarąją formą.
Antra. Kartojantis I ir II apytakoms, net jei baigiamieji taškai P′ ir G′ yra atsinaujinusios apytakos pradiniai taškai, vis dėlto išnyksta ta forma, kurioje buvo pagaminti šie P′ ir G′. P′=P+p, G′=G+g pradeda naują procesą vėl kaip P ir G. O III formoje pradinis taškas Pr turi būti žymimas kaip Pr′, net jei apytaka atnaujinama pirmesniu mastu. To priežastis yra ši. I formoje, kai tik P′ kaip toks pradeda naują apytaką, jis funkcionuoja kaip piniginis kapitalas P, kaip pinigine forma avansuota kapitalo vertė, kuri turi didėti. Avansuotas piniginis kapitalas, išaugęs dėl pirmosios apytakos metu įvykusio kaupimo, padidėjo. Bet ar avansuoto piniginio kapitalo dydis yra 422 sv. st. ar 500 sv. st.,— tai nė kiek nekeičia tos aplinkybės, kad jis yra paprasta kapitalo vertė. P′ egzistuoja jau ne kaip išaugęs savo verte arba padidintas pridedamąja verte kapitalas, ne kaip kapitalistinis santykis. Jis (P′) dar turi iš pradžių procese padidėti savo verte. Tas pat pasakytina ir apie G…G′; G′ ir toliau turi nuolat funkcionuoti ir atnaujinti apytaką kaip G, kaip kapitalo vertė, kuri turi pagaminti pridedamąją vertę.— Priešingai, prekinio kapitalo apytaka prasideda ne šiaipjau kapitalo verte, bet prekine forma jau padidėjusia kapitalo verte, ir todėl nuo pat pradžios apima ne tik prekinę formą turinčios kapitalo vertės, bet ir pridedamosios vertės apytaką. Jei šia forma vyksta paprastoji reprodukcija, tai baigiamajame taške pasirodo tokio pat dydžio Pr′, kaip pradiniame taške. Jeigu į kapitalo apytaką stoja dalis pridedamosios vertės, tai, nors pabaigoje ir atsiranda Pr″ vietoj Pr′, atsiranda didesnio dydžio Pr′, vis dėlto sekančioji apytaka vėl prasideda su Pr′, kuris tėra tik didesnis Pr′, negu buvo pirmesnėje apytakoje, ir pradeda naują savo apytaką su didesne sukaupta kapitalo verte, todėl ir su palyginti didesne naujai pagaminta pridedamąją verte. Visais atvejais Pr′ visada pradeda apytaką kaip prekinis kapitalas, kuris = kapitalo vertei + pridedamoji vertė.
Pr′ stoja kaip Pr atskiro pramoninio kapitalo apytakoje ne kaip šio kapitalo forma, bet kaip kito pramoninio kapitalo forma, jei gamybos priemonės yra šio pastarojo produktas. Pirmojo kapitalo aktas P—Pr (t. y. P—Gp) šiam antrajam kapitalui yra Pr′—P′.
D ir Gp cirkuliacijos akte vaidina tolygų vaidmenį tiek, kiek jie yra prekės jų pardavėjų rankose, vienu atveju darbininkų, kurie parduoda savo darbo jėgą, antru atveju — gamybos priemonių savininkų, kurie jas parduoda. Pirkėjui, kurio pinigai čia funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, D ir Gp funkcionuoja tik kaip prekės tol, kol jis jų dar nėra nupirkęs, vadinasi, kol jie, kaip kitiems priklausančios prekės, stovi priešais jo kapitalą, egzistuojantį pinigine forma; Gp ir D čia skiriasi tik tiek, kiek Gp savo pardavėjo rankose = Pr′, vadinasi, gali būti kapitalas, jei Gp yra prekinė pardavėjo kapitalo forma, o darbininkui D visuomet tėra tik prekė ir pasidaro kapitalu tik pirkėjo rankose, kaip G sudėtinė dalis.
Todėl Pr′ niekuomet negali pradėti apytakos vien tik kaip Pr, vien tik kaip prekinė kapitalo vertės forma. Kaip prekinis kapitalas jis visuomet yra dvejopo pobūdžio. Vartojamosios vertės požiūriu jis yra G funkcionavimo produktas — šiuo atveju verpalai,— kurio elementai D ir Gp, atsiradę kaip prekės iš cirkuliacijos sferos, funkcionavo tik kaip šio produkto sukūrimo veiksniai. Antra, vertės požiūriu jis yra kapitalo vertė G plius pridedamoji vertė m, kurią yra pagaminęs G funkcionavimas.
Tik paties Pr′ apytakoje jo dalis Pr=G = kapitalo vertei gali ir turi atsiskirti nuo tos Pr′ dalies, kurioje yra pridedamoji vertė; ⟨vadinasi, prekinis produktas, kuriame yra kapitalo vertė, gali ir turi atsiskirti nuo pridedamojo produkto, kuriame yra pridedamoji vertė⟩,— nepriklausomai nuo to, ar abi šios dalys yra faktiškai atskiriamos viena nuo kitos, kaip turint reikalo su verpalais, ar neatskiriamos, kaip mašinoje. Šiaip ar taip, šios vertės pasidaro atskiriamos viena nuo kitos kiekvieną kartą, kai tik Pr′ pavirsta į P′.
Jei visą prekinį produktą galima suskirstyti į savarankiškus vienarūšius dalinius produktus, kaip, pvz, mūsų 10 000 svarų verpalų, ir jei todėl aktą Pr′—P′ galima atvaizduoti kaip sumą vienas po kito įvykdytų pardavimų, tai kapitalo vertė prekine forma gali funkcionuoti kaip Pr, gali atsiskirti nuo Pr′ prieš realizuojant pridedamąją vertę, vadinasi, prieš realizuojant Pr′ kaip visumą.
Iš 10 000 svarų verpalų, turinčių 500 sv. st. vertę, 8 440 svarų vertė = 422 sv. st. = kapitalo vertei, yra atskirta nuo pridedamosios vertės. Jei kapitalistas parduos tik 8 440 svarų verpalų už 422 sv. st., tai šie 8 440 svarų verpalų išreiškia Pr, kapitalo vertę prekine forma; esantis, be to, tame Pr′ 1 560 svarų verpalų pridedamasis produktas = 78 sv. st. pridedamajai vertei, stotų į cirkuliaciją tik vėliau; kapitalistas galėtų atlikti Pr— prieš įvykstant pridedamojo produkto cirkuliacijai pr—p—pr.
Arba jeigu jis iš pradžių parduotų 7 440 svarų verpalų, turinčius 372 sv. st. vertę, o po to 1 000 svarų verpalų, turinčius 50 sv. st. vertę, tai pirmąja Pr dalimi galėtų būti padengtos gamybos priemonės (pastovioji kapitalo dalis c), o antrąja Pr dalimi — kintamoji kapitalo dalis v, darbo jėga,— o paskui viskas taip pat, kaip pirmiau.
Bet jei vyksta tokie vienas po kito sekantieji pardavimai ir jei apytakos sąlygos tai leidžia, tai kapitalistas, užuot visą Pr′ padalijęs į c+v+m, gali taip padalyti ir bet kurią Pr′ dalį.
Pavyzdžiui, 7 440 svarų verpalų = 372 sv. st., kurie, būdami Pr′ (10 000 svarų verpalų = 500 sv. st.) dalys, atstovauja pastoviajai kapitalo daliai, savo ruožtu gali būti išskaidyti į 5 535,360 svaro verpalų, turinčius 276,768 sv. st. vertę, kurie padengia tik pastoviąją kapitalo dalį, vertę gamybos priemonių, sunaudotų gaminant 7 440 svarų verpalų; į 744 svarus verpalų, turinčius 37,200 sv. st. vertę, kurie padengia tik kintamąjį kapitalą; į 1 160,640 svaro verpalų, turinčius 58,032 sv. st. vertę, kurie kaip pridedamasis produktas išreiškia pridedamąją vertę. Vadinasi, iš parduotų 7 440 svarų kapitalistas gali padengti juose esančią kapitalo vertę, parduodamas 6 279,360 svaro verpalų už 313,968 sv. st., o 1 160,640 svaro dydžio pridedamojo produkto vertę, = 58,032 sv. st., išleisti kaip pajamas.
Lygiai taip pat jis gali toliau išskaidyti 1 000 svarų verpalų, = 50 sv. st. = kintamojo kapitalo vertė, ir atitinkamai juos parduoti: 744 svarai verpalų, turintieji 37,200 sv. st. vertę,— tai bus pastoviojo kapitalo vertė, kuri yra 1 000-yje svarų verpalų; 100 svarų verpalų, turintieji 5,000 sv. st. vertę,— kintamoji kapitalo dalis tuose pačiuose 1 000-yje svarų; vadinasi, 844 svarai verpalų, turintieji 42,200 sv. st. vertę, padengia kapitalo vertę, esančią 1 000-yje svarų verpalų; pagaliau 156 svarai verpalų, turintieji 7,800 sv. st. vertę, atstovauja juose esančiam pridedamajam produktui, ir kapitalistas gali suvartoti juos kaip tokį.
Pagaliau jis gali likusius 1 560 svarų verpalų, turinčius 78 sv. st. vertę, jei tik pavyks juos parduoti, išskaidyti taip, kad 1 160,640 svaro verpalų, turinčių 58,032 sv. st. vertę, pardavimas padengtų 1 560-yje svarų verpalų esančių gamybos priemonių vertę, o 156 svarų verpalų, turinčių 7,800 sv. st. vertę, pardavimas — kintamojo kapitalo vertę; kartu paėmus, 1 316,640 svaro verpalų = 65,832 sv. st., padengia visą kapitalo vertę; pagaliau lieka pridedamasis produktas — 243,360 svaro = 12,168 sv. st., kuriuos galima išleisti kaip pajamas.
Kaip kiekvieną verpaluose esantį elementą c, v, m galima savo ruožtu išskaidyti į tokias pat sudėtines dalis,— lygiai taip pat galima išskaidyti ir kiekvieną atskirą svarą verpalų, turintį 1 šilingo = 12 pensų vertę.
| c | = | 0,744 | svaro | verpalų | = | 8,928 | penso |
| v | = | 0,100 | „ | „ | = | 1,200 | „ |
| m | = | 0,156 | „ | „ | = | 1,872 | „ |
| c+v+m=1 svarui verpalų | = | 12 pensų | |||||
Jei mes sudėsime trijų aukščiau nurodytų dalinių pardavimų rezultatus, tai gausime tokį pat rezultatą, kaip ir iš karto pardavus 10 000 svarų verpalų.
Pastoviojo kapitalo mes turime:
| vykstant | 1-jam | pardavimui: | 5 535,360 | svaro | verpalų | = | 276,768 | sv. | st. |
| „ | 2-jam | „ | 744,000 | svarus | „ | = | 37,200 | „ | „ |
| „ | 3-jam | „ | 1 160,640 | svaro | „ | = | 58,032 | „ | „ |
| Iš viso | 7 440 | svarų | verpalų | = | 372 | sv. | st. | ||
Kintamojo kapitalo:
| vykstant | 1-jam | pardavimui: | 744,000 | svarus | verpalų | = | 37,200 | sv. | st. |
| „ | 2-jam | „ | 100,000 | svarų | „ | = | 5,000 | „ | „ |
| „ | 3-jam | „ | 156,000 | svarus | „ | = | 7,800 | „ | „ |
| Iš viso | 1 000 | svarų | verpalų | = | 50 | sv. | st. | ||
Pridedamosios vertės:
| vykstant | 1-jam | pardavimui: | 1 160,640 | svaro | verpalų | = | 58,032 | sv. | st. |
| „ | 2-jam | „ | 156,000 | svarus | „ | = | 7,800 | „ | „ |
| „ | 3-jam | „ | 243,360 | svaro | „ | = | 12,168 | „ | „ |
| Iš viso | 1 560 | svarų | verpalų | = | 78 | sv. | st. | ||
Bendroji suma:
| Pastovusis kapitalas | 7 440 | svarų | verpalų | = | 372 | sv. | st. |
| Kintamasis kapitalas | 1 000 | „ | „ | = | 50 | „ | „ |
| Pridedamoji vertė | 1 560 | „ | „ | = | 78 | „ | „ |
| Iš viso | 10 000 | svarų | verpalų | = | 500 | sv. | st. |
Pr′—P′ kaip toks yra ne kas kita, kaip 10 000 svarų verpalų pardavimas. 10 000 svarų verpalų yra prekė, kaip ir bet kurie kiti verpalai. Pirkėjui yra svarbi kaina 1 šilingas už svarą, arba 500 sv. st. už 10 000 svarų. Jei santorio metu jis ir atkreipia dėmesį į sudėtį pagal vertę, tai tik klastingai norėdamas įrodyti, kad 1 svarą būtų galima parduoti pigiau negu už 1 šilingą ir kad net tokiu atveju pardavėjas padarytų pelningą operaciją. Bet prekių kiekis, kurį jis perka, priklauso nuo jo poreikių; pvz., jeigu jis yra audyklos savininkas, tai pirkimo apimtis priklauso nuo audykloje funkcionuojančio jo paties kapitalo sudėties, o ne nuo verpyklos savininko, iš kurio jis perka, kapitalo sudėties. Proporcijos, kuriomis Pr′ turi, iš vienos pusės, padengti jo gamybos procese suvartotą kapitalą (t. y. įvairias jo sudėtines dalis), o iš antros pusės, turi tarnauti kaip pridedamasis produktas, skirtas arba pridedamajai vertei išleisti, arba kapitalui kaupti,— šios proporcijos egzistuoja tik apytakos procese to kapitalo, kurio prekinė forma yra 10 000 svarų verpalų. Su pardavimu kaip tokiu jos neturi nieko bendro. Be to, čia laikomasi prielaidos, kad Pr′ parduodamas pagal savo vertę ir kad, vadinasi, reikalas liečia tik jo pavertimą iš prekinės formos į piniginę formą. Žinoma, formai Pr′, kaip šio atskiro kapitalo apytakos funkcionalinei formai, iš kurios turi būti padengtas gamybinis kapitalas, lemiamą reikšmę turi ta aplinkybė, ar parduodant kaina ir vertė nukrypsta viena nuo kitos ir kuriuo mastu nukrypsta; bet čia, nagrinėjant vien tik formų skirtumus, mums nėra reikalo ties šiuo klausimu sustoti.
I formoje, P…P′, gamybos procesas vyksta viduryje tarp dviejų viena kitą papildančių ir viena kitai priešingų kapitalo cirkuliacijos fazių; jis yra pasibaigęs, prieš prasidedant baigiamajai fazei Pr′—P′. Pinigai avansuojami kaip kapitalas, iš pradžių jie paverčiami gamybos elementais, iš jų paverčiami prekiniu produktu, o šis prekinis produktas vėl paverčiamas pinigais. Tai yra visiškai užbaigtas komercinių santykių ciklas, kurio rezultatas yra viskam ir bet kam tinkami pinigai. Tuo būdu proceso atnaujinimas duotas tik galimybėje. P…G…P′ vienodai gali būti tiek paskutinė apytaka, kuria baigiasi individualinio kapitalo funkcija išimant jį iš įmonės, tiek ir pirmoji apytaka individualinio kapitalo, kuris pirmą kartą ima vykdyti savo funkciją. Bendras judėjimas čia yra P…P′, nuo tam tikros pinigų sumos į didesnę pinigų sumą.
II formoje, G…Pr′—P′—Pr…G(G′), visas cirkuliacijos procesas eina po pirmojo G ir vyksta prieš antrąjį; bet jis vyksta tokia tvarka, kuri yra priešinga I formai. Pirmasis G yra gamybinis kapitalas, ir jo funkcija yra gamybos procesas, kuris yra parengiamoji po jo sekančio cirkuliacijos proceso sąlyga. Priešingai, baigiamasis G nėra gamybos procesas; jis tėra tik pakartotinis pramoninio kapitalo pasirodymas jo kaip gamybinio kapitalo forma. Be to, tai yra rezultatas paskutinėje cirkuliacijos fazėje įvykusio kapitalo vertės pavirtimo į D+Gp, į subjektyvius ir objektyvius veiksnius, kurie, būdami sujungti, sudaro gamybinio kapitalo egzistavimo formą. Kapitalas, ar jis būtų G ar G′, pabaigoje vėl pasirodo tokia forma, kuria jis iš naujo turi funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas, vykdyti gamybos procesą. Bendroji judėjimo forma, G…G, yra reprodukcijos forma ir nerodo, kaip P…P′, kad vertės didinimas yra proceso tikslas. Todėl tuo labiau ji palengvina klasikinei ekonomijai ignoruoti specifinę kapitalistinę gamybos proceso formą ir atvaizduoti gamybą kaip tokią kaip proceso tikslą, būtent, kad būtų kuo daugiau ir kuo pigiau gaminama ir kad produktas būtų mainomas į kuo įvairesnius kitus produktus, tinkančius iš dalies gamybai atnaujinti (P—Pr), iš dalies vartojimui (p—pr). O kadangi P ir p čia yra tik trumpalaikė cirkuliacijos priemonė, tai tiek pinigų, tiek ir piniginio kapitalo ypatybės lengvai gali likti nepastebėtos, ir visas procesas pasirodo esąs paprastas ir natūralus, t. y. turi lėkšto racionalizmo natūralumą. Lygiai taip pat, nagrinėjant prekinį kapitalą, kartais užmirštamas pelnas, ir kai kalbama apie gamybos apytaką kaip visumą, tai prekinis kapitalas figūruoja vien kaip prekė, o kai kalbama apie vertės sudėtines dalis, tai jis figūruoja kaip prekinis kapitalas. Žinoma, kaupimas vaizduojamas taip pat, kaip gamyba.
III formoje, Pr′—P′—Pr…G…Pr′, apytaką pradeda dvi cirkuliacijos proceso fazės, ir būtent ta pačia tvarka, kaip II formoje, G…G; toliau seka G, bet taip, kaip ir I formoje, su savo funkcija, su gamybos procesu; šio pastarojo rezultatu, Pr′, apytaka pasibaigia. Kaip II formoje ji pasibaigia G, vien tik pakartotiniu gamybinio kapitalo egzistavimu, taip čia ji pasibaigia Pr′, pakartotiniu prekinio kapitalo egzistavimu; kaip II formoje kapitalas savo baigiamąja forma G vėl turi pradėti procesą kaip gamybos procesą, taip ir čia, pramoniniam kapitalui pakartotinai pasirodžius prekinio kapitalo forma, apytaka vėl turi prasidėti cirkuliacijos faze Pr′—P′. Abi apytakos formos yra neužbaigtos, nes jų neužbaigia P′, paversta atgal į pinigus, padidėjusi kapitalo vertė. Vadinasi, abi jos turi būti tęsiamos, ir todėl apima reprodukciją. Visa apytaka III formoje yra Pr′…Pr′.
Trečiąją formą nuo dviejų pirmųjų skiria ta aplinkybė, kad tik šioje apytakoje vertės didinimo proceso pradinis taškas yra padidėjusi kapitalo vertė, o ne pradinė kapitalo vertė, kuri dar tik turi padidėti. Pradinis taškas čia yra Pr′, kuris yra kapitalistinis santykis; kaip toks jis lemiamai veikia visą apytaką, nes jau pirmojoje savo fazėje jis apima tiek kapitalo vertės apytaką, tiek ir pridedamosios vertės apytaką; ir čia pridedamoji vertė, jei ir ne kiekvienoje apytakoje atskirai, tai imant vidutiniškai, turi būti iš dalies išleidžiama kaip pajamos, išeiti cirkuliaciją pr—p—pr, o iš dalies funkcionuoti kaip kapitalo kaupimo elementas.
Formoje Pr′…Pr′ viso prekinio produkto suvartojimas numatomas kaip paties kapitalo apytakos normalios eigos sąlyga. Individualinis darbininko vartojimas ir individualinis kaupimui neskiriamos pridedamojo produkto dalies vartojimas apima visą individualinį vartojimą. Todėl vartojimas, paimtas kaip visuma — ir kaip individualinis ir kaip gamybinis vartojimas,— įeina į Pr′ apytaką kaip jos sąlyga. Gamybinį vartojimą (prie kurio, iš esmės imant, priklauso ir individualinis darbininko vartojimas, nes darbo jėga tam tikrose ribose yra nuolatinis darbininko individualinio vartojimo produktas) vykdo betarpiškai kiekvienas individualinis kapitalas. O individualinis vartojimas, išskyrus tą, kuris reikalingas individualiniam kapitalistui egzistuoti, laikomas tiktai visuomeniniu aktu, anaiptol ne individualinio kapitalisto aktu.
I ir II formose visas judėjimas reiškiasi kaip avansuotos kapitalo vertės judėjimas. III formoje padidėjęs savo verte kapitalas, pasirodąs visuminio prekinio produkto pavidalu, sudaro pradinį tašką ir turi judančiojo kapitalo, prekinio kapitalo, formą. Tik pavertus jį pinigais, šis judėjimas susiskaido į kapitalo judėjimą ir pajamų judėjimą. Šia forma kapitalo apytaka apima tiek viso visuomeninio produkto pasiskirstymą, tiek ir specialų kiekvieno individualinio prekinio kapitalo produkto pasiskirstymą, iš vienos pusės, į individualinio vartojimo fondą, iš antros — į reprodukcijos fondą.
Formoje P…P′ galima išplėsti apytaką priklausomai nuo dydžio tos p dalies, kuri įeina į atnaujintąją apytaką.
G gali pradėti formoje G…G naują apytaką su ta pačia verte, gal būt, net su mažesne,— ir vis dėlto jis gali reikšti reprodukciją išplėstiniu mastu; pvz., tuo atveju, jei prekės elementai atpinga, pakilus darbo našumui. Atvirkščiai, priešingu atveju savo verte padidėjęs gamybinis kapitalas gali reikšti reprodukciją medžiagiškai siauresniu mastu,— jei, pvz., gamybos elementai pabrangsta. Tas pat liečia ir Pr′…Pr′.
Formoje Pr′…Pr′ kapitalo buvimas prekine forma yra gamybos prielaida; ir vėl kaip prielaida jis sugrįžta toje pačioje apytakoje antrajame Pr. Jei šis Pr dar nėra pagamintas arba nėra atgamintas, tai apytaka susiduria su sunkumais; šis Pr turi būti atgamintas daugiausia kaip kurio nors kito pramoninio kapitalo Pr′. Šioje apytakoje Pr′ egzistuoja kaip judėjimo pradinis taškas, pereinamasis taškas ir baigiamasis taškas,— todėl jis visą laiką ten yra. Jis yra nuolatinė reprodukcijos proceso sąlyga.
Pr′…Pr′ skiriasi nuo I ir II formų dar vienu momentu. Visoms trims apytakoms yra bendra tai, kad kapitalas baigia savo apytakos procesą ta pačia forma, kuria jis jį pradeda, ir dėl to vėl įgauna pradinę formą, kuria jis iš naujo pradeda tą pačią apytaką. Pradinė forma P, G, Pr′ visuomet yra ta forma, kuria avansuojama kapitalo vertė (III formoje su priaugusia prie jos pridedamąja verte),— vadinasi, apytakos atžvilgiu pirminė kapitalo vertės forma; o baigiamoji forma P′, G, Pr′ visuomet yra pakeistinė forma vienos apytakoje pirmiau einančios funkcionalinės formos, kuri nėra pirminė forma.
Tuo būdu P′ I formoje yra pakeistinė Pr′ forma, baigiamasis G II formoje — pakeistinė P forma (ir I ir II formoje šis pasikeitimas pasiekiamas paprastu prekinės cirkuliacijos aktu, prekei ir pinigams formaliai pasikeičiant vietomis); III formoje Pr′ yra pakeistinė G, gamybinio kapitalo, forma. Bet čia, III formoje, pasikeitimas liečia, pirma, ne tik funkcionalinę kapitalo formą, bet ir jo vertės dydį; o antra, pasikeitimas yra rezultatas ne vien formalaus, cirkuliacijos procesui priklausančio pasikeitimo vietomis, bet tikrojo pasikeitimo, kurį gamybos procese patyrė gamybinio kapitalo prekinių sudėtinių dalių vartojamoji forma ir vertė.
Kraštutinė pradinė forma P, G, Pr′ yra iš anksto duota kiekvienai apytakai — I, II ir III; galiniame naryje vėl pasikartojančią formą sukėlė, vadinasi, ir sąlygojo eilė pačios apytakos metamorfozių. Pr′, kaip individualinio pramoninio kapitalo apytakos baigiamasis taškas, numato tik nepriklausančią cirkuliacijai formą G to paties pramoninio kapitalo, kurio produktas yra Pr′; P′, kaip baigiamasis taškas I formoje, kaip pakeistinė Pr′ forma (Pr′—P′), numato, kad P yra pirkėjo rankose, yra už apytakos P…P′ ribų ir, tik pardavus Pr′, yra įtraukiamas į šią apytaką, pasidaro jos pačios baigiamąja forma. Tuo būdu II formoje baigiamasis G numato D ir Gp (Pr) kaip elementus, kurie yra už jo apytakos ribų ir aktu P—Pr įtraukiami į ją, kaip jos baigiamoji forma. Bet jei paliksime nuošalyje paskutinį kraštutinį tašką, tai nei individualinio piniginio kapitalo apytaka nenumato piniginio kapitalo egzistavimo aplamai, nei individualinio gamybinio kapitalo apytaka nenumato gamybinio kapitalo apytakų egzistavimo. I formoje P gali būti pirmas piniginis kapitalas, o II formoje G — pirmas gamybinis kapitalas, pasirodąs istorijos arenoje, bet III formoje
Pr dukart numatomas kaip egzistuojąs už apytakos ribų. Pirmą kartą apytakoje Pr′—P′—. Šis Pr, jeigu jis susideda iš Gp, yra prekė pardavėjo rankose; jis pats yra prekinis kapitalas, kiek jis yra kapitalistinio gamybos proceso produktas; o jeigu jis ir nėra toks produktas, tai jis pasirodo esąs prekinis kapitalas pirklio rankose. Antrą kartą akte pr—p—pr, antrajame pr, kuris taip pat turi egzistuoti kaip prekė, kad jį būtų galima nupirkti. Šiaip ar taip, D ir Gp, ar jie yra prekinis kapitalas ar ne, yra tokios pat prekės, kaip Pr′, ir santykiauja vienas su kitu kaip prekės. Lygiai taip pat yra su antruoju pr akte pr—p—pr. Taigi, kiek Pr′=Pr (D+Gp), tiek prekės yra paties Pr′ kūrimo elementai ir tiek cirkuliacijoje jis turi būti padengiamas tokiomis pat prekėmis; taip pat ir akte pr—p—pr antrasis pr turi būti padengiamas cirkuliacijoje kitomis tokiomis pat prekėmis.
Toliau, kapitalistinio gamybos būdo, kaip viešpataujančio gamybos būdo, pagrindu bet kuri prekė pardavėjo rankose turi būti prekinis kapitalas. Ji ir toliau lieka prekinis kapitalas pirklio rankose arba pasidaro toks, jei nebuvo juo anksčiau. Arba — kaip, pvz., importo reikmenys — ji turi būti tokia prekė, kuri padengia pirminį prekinį kapitalą ir tokiu būdu suteikia šiam pastarajam tik kitą egzistavimo formą.
Prekiniai elementai D ir Gp, iš kurių susideda gamybinis kapitalas G, virsdami G egzistavimo formomis, įgauna kitą pavidalą, negu jie turėjo tose įvairiose prekių rinkose, kuriose jie įgyti. Jie dabar sujungti ir ⟨tiktai⟩ susijungę gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas.
Ta aplinkybė, kad tik šioje III formoje pačios apytakos viduje Pr pasirodo esąs Pr prielaida, paaiškinama tuo, kad apytakos pradinis taškas yra prekinės formos kapitalas. Apytaka prasideda Pr′ (kiek jis funkcionuoja kaip kapitalo vertė,— vis tiek, ar padidinta pridedant pridedamąją vertę ar ne) pavirtimu prekėmis, kurios yra jo gamybos elementai. Bet šis Pr′ pavirtimas jo gamybos elementais apima visą cirkuliacijos procesą Pr—P—Pr (=D+Gp) ir yra jo rezultatas. Taigi, čia Pr yra abiejuose kraštutiniuose taškuose, bet antrasis kraštutinis taškas, gaunąs savo formą Pr akte P—Pr iš išorės, iš prekių rinkos sferos, nėra paskutinis apytakos taškas, o tik paskutinis taškas jos pirmųjų dviejų stadijų, apimančių cirkuliacijos procesą. Jo rezultatas yra G, kurio funkcija, gamybos procesas, prasideda po to. Tik kaip gamybos proceso rezultatas, o ne kaip cirkuliacijos proceso rezultatas, Pr′ yra apytakos užbaigimas ir įgauna tą pačią formą, kaip pradinis taškas Pr′. Priešingai, apytakose P…P′, G…G baigiamieji taškai P′ ir G yra betarpiški cirkuliacijos proceso rezultatai. Vadinasi, čia tik apytakos pabaigoje numatoma, kad kitų rankose yra P′ pirmuoju atveju ir G — antruoju. Kadangi apytaka vyksta tarp kraštutinių taškų, tai nei P vienu atveju, nei G antru,— t. y. nei P kaip svetimų pinigų egzistavimas, nei G kaip svetimo gamybos proceso egzistavimas,— nėra šių apytakų prielaida. Priešingai, Pr′…Pr′ numato, kad Pr (=D+Gp) yra svetimos prekės svetimose rankose, kad šios prekės įžanginio cirkuliacijos proceso įtraukiamos į apytaką ir paverčiamos gamybiniu kapitalu; o kaip jo funkcionavimo rezultatas Pr′ vėl pasidaro baigiamąja apytakos forma.
Bet kaip tik todėl, kad apytaka Pr′…Pr′ numato savo sferoje kito pramoninio kapitalo buvimą Pr (=D+Gp) forma (o Gp apima įvairius kitus kapitalus, pvz., šiuo atveju mašinas, anglį, tepalą ir t. t.),— jau dėl šios priežasties į ją tenka žiūrėti ne tik kaip į bendrą apytakos formą, t. y ne tik kaip į tokią visuomeninę formą, kuria galima nagrinėti kiekvieną atskirą pramoninį kapitalą (išskyrus tuos atvejus, kai kapitalas įdedamas pirmą kartą), vadinasi, ne tik kaip į judėjimo formą, bendrą visiems individualiniams pramoniniams kapitalams,— bet tuo pačiu metu ir kaip į individualinių kapitalų sumos, t. y. viso kapitalistų klasės kapitalo, judėjimo formą, kaip į tokį judėjimą, kurio atžvilgiu kiekvieno individualinio pramoninio kapitalo judėjimas tėra tik dalinis judėjimas, susipinąs su kitų kapitalų judėjimais ir jų sąlygojamas. Pvz., jei mes nagrinėjame visą kurios nors šalies metinį prekinį produktą ir analizuojame judėjimą, kuriuo viena šio produkto dalis padengia gamybinį kapitalą visose individualinėse įmonėse, o kita dalis įeina į įvairių klasių individualinio vartojimo sferą, tai mes nagrinėjame Pr′…Pr′ kaip judėjimo formą, savybingą tiek visuomeniniam kapitalui, tiek ir jo pagamintai pridedamajai vertei, arba pridedamajam produktui. Visuomeninis kapitalas = individualinių kapitalų sumai (įskaitant čia akcinius kapitalus arba valstybinį kapitalą, jei vyriausybės naudoja gamybinį samdomąjį darbą kalnų pramonėje, geležinkeliuose ir t. t, vadinasi, vykdo pramoninių kapitalistų funkcijas), o bendras visuomeninio kapitalo judėjimas = algebrinei individualinių kapitalų judėjimų sumai. Ši aplinkybė jokiu būdu nepašalina to, kad šis judėjimas, kaip atskiro individualinio kapitalo judėjimas, pateikia kitus reiškinius, negu tas pats judėjimas, nagrinėjamas kaip visuomeninio kapitalo bendro judėjimo dalis,— t. y. jo sąryšyje su kitų visuomeninio kapitalo dalių judėjimais. Kartu jis išsprendžia tokias problemas, kurios, nagrinėjant atskiro individualinio kapitalo apytaką, turi būti laikomos jau išspręstomis, užuot ieškojus ten jų išsprendimo.
Pr′…Pr′ yra vienintelė apytaka, kurioje iš pradžių avansuota kapitalo vertė sudaro tik dalį kraštutinio nario, nuo kurio prasideda judėjimas, ir kurioje tuo būdu judėjimas nuo pat pradžios pasirodo kaip visuminis pramoninio kapitalo judėjimas, kaip judėjimas ne tik tos produkto dalies, kuri padengia gamybinį kapitalą, bet ir tos jo dalies, kuri sudaro pridedamąjį produktą ir paprastai iš dalies išleidžiama kaip pajamos, iš dalies — skiriama būti kaupimo elementu. Kiek pridedamosios vertės kaip pajamų išleidimas įeina į šią apytaką, tiek į ją įeina ir individualinis vartojimas. Bet šis pastarasis įeina, toliau, dar ir dėl to, kad pradinis taškas Pr, prekė, egzistuoja kaip koks nors vartojimo reikmuo; o kiekvienas kapitalistiškai pagamintas dalykas yra prekinis kapitalas, vis vien, ar jis savo vartojamąja forma skiriamas gamybiniam vartojimui, ar individualiniam vartojimui, ar abiem. P…P′ parodo tik vieną pusę: verte, avansuotos kapitalo vertės didinimą kaip viso proceso tikslą; G…G (G′) parodo kapitalo gamybos procesą kaip reprodukcijos procesą, kai gamybinio kapitalo dydis lieka koks buvęs arba išauga (kaupimas); Pr′…Pr′, jau savo pradiniame taške pasirodydamas kaip kapitalistinės prekinės gamybos forma, nuo pat pradžios apima ir gamybinį ir individualinį vartojimą; gamybinis vartojimas drauge su jame vykstančiu vertės didinimu pasirodo esąs tik šio judėjimo dalis. Pagaliau, kadangi Pr′ gali egzistuoti tokia vartojamąja forma, kuri negali stoti į jokį naują gamybos procesą, tai ši aplinkybė jau iš anksto rodo, kad įvairios produkto dalimis išreikštos Pr′ vertės sudėtinės dalys turi užimti nevienodą padėtį, priklausomai nuo to, ar Pr′…Pr′ imamas kaip viso visuomeninio kapitalo judėjimo forma, ar kaip savarankiškas individualinio pramoninio kapitalo judėjimas. Visomis šiomis savo ypatybėmis ši apytaka išveda mus už savo pačios kaip vien individualinio kapitalo atskiros apytakos ribų.
Figūroje Pr′…Pr′ prekinio kapitalo judėjimas, t. y. viso kapitalistiškai pagaminto produkto judėjimas, ne tik yra savarankiškos individualinio kapitalo apytakos prielaida, bet savo ruožtu yra jos sąlygojamas. Todėl, jeigu yra suprastas šios figūros savotiškumas, tai jau nebepakanka apsiriboti nurodymu, kad metamorfozės Pr′—P′ ir P—Pr yra, iš vienos pusės, funkcionaliai apibrėžti kapitalo metamorfozės etapai, o iš antros pusės — bendrosios prekinės cirkuliacijos nariai. Darosi būtina aiškiai atvaizduoti vieno individualinio kapitalo metamorfozių susipynimus su kitų individualinių kapitalų metamorfozėmis ir su ta viso produkto dalimi, kuri skirta individualiniam vartojimui. Todėl, analizuodami individualinio pramoninio kapitalo apytaką, mes imame pagrindu svarbiausia dvi pirmąsias formas.
Apytaka Pr′—Pr′ yra atskiro individualinio kapitalo forma, pvz., žemės ūkyje, kur skaičiuojama nuo derliaus iki derliaus. II figūroje pradinis taškas yra sėja, o III figūroje — piūtis, arba, kaip sako fiziokratai, pirmojoje avances [avansavimai], antrojoje — reprises [pajamos]. Kapitalo vertės judėjimas III figūroje nuo pat pradžios yra bendros produktų masės judėjimo dalis, o I ir II figūrose Pr′ judėjimas tesudaro tik atskiro kapitalo judėjimo momentą.
III figūroje prekių buvimas rinkoje yra nuolatinė gamybos ir reprodukcijos proceso prielaida. Todėl, jei sutelksime dėmesį ties šia figūra, tai atrodo, kad visi gamybos proceso elementai atsiranda iš prekinės cirkuliacijos sferos ir susideda tik iš prekių. Šis vienpusiškas supratimas išleidžia iš akių tokius gamybos proceso elementus, kurie nepriklauso nuo prekinių elementų.
Kadangi apytakoje Pr′…Pr′ pradinis taškas yra visas produktas (visa vertė), tai čia pasirodo, kad (jei paliksime nuošalyje užsienio prekybą) reprodukcija išplėstiniu mastu, nesikeičiant našumui, gali vykti tik tuo atveju, jei kapitalizuotinoje pridedamojo produkto dalyje jau yra medžiaginiai papildomo gamybinio kapitalo elementai; vadinasi, pasirodo, kad jei vienerių metų gamyba yra sekančių metų gamybos prielaida arba jei ši gamyba gali vykti per vienerius metus, vienu laiku su paprastosios reprodukcijos procesu, tai pridedamasis produktas yra betarpiškai pagaminamas tokia forma, kuri įgalina jį funkcionuoti kaip papildomą kapitalą. Padidintas našumas gali padidinti tik kapitalo medžiagą, nepakeldamas jo vertės; bet tuo jis sukuria papildomą medžiagą vertei didinti.
Pr′…Pr′ sudaro Kenės Tableau économique [Ekonominės lentelės] pagrindą, ir ta aplinkybė, kad jis priešingai formai P…P′ (formai, kurios išimtinai laikėsi merkantilinė sistema) pasirinko kaip tik šią formą, o ne G…G, rodo didelį ir teisingą jo taktą.