Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Jei Crk žymi visą cirkuliacijos procesą, tai trys figūros gali būti atvaizduotos šitaip:
Jei mes visas tris formas sujungsime drauge, tai visos proceso prielaidos pasirodo esančios jo rezultatas, jo paties pagaminta prielaida, ⟨o visi jo rezultatai pasirodo esą jo prielaidos⟩. Kiekvienas momentas yra pradinis taškas, pereinamasis taškas ir sugrįžimo taškas. Visas procesas pasirodo kaip gamybos proceso ir cirkuliacijos proceso vienybė: gamybos procesas pasidaro cirkuliacijos proceso tarpininkas ir atvirkščiai.
Visoms trims apytakoms bendra yra štai kas: vertės didinimas kaip apsprendžiantis tikslas, kaip skatinamasis motyvas. I figūroje tai išreikšta pačia forma, II forma prasideda nuo G, nuo paties vertės didinimo proceso. III formoje apytaka prasideda nuo padidėjusios vertės ir pasibaigia naujai padidėjusia verte, net jeigu judėjimas kartojamas tuo pačiu mastu.
Kiek Pr—P pirkėjui yra P—Pr, o P—Pr pardavėjui yra Pr—P, tiek kapitalo cirkuliacija tėra tiktai paprasta prekės metamorfozė, ir jos atžvilgiu išdėstyti dėsniai (I knyga, III skirsnis, 2 poskyris), kurie apsprendžia cirkuliuojančių pinigų kiekį, čia išlaiko savo reikšmę. Tačiau jei nesustosime ties šia formalia dalyko puse, bet nagrinėsime realų įvairių individualinių kapitalų metamorfozių sąryšį, vadinasi, iš esmės imant, individualinių kapitalų apytakų sąryšį, kaip viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos proceso dalinių judėjimų sąryšį, tai šio sąryšio negalima paaiškinti paprasta pinigų ir prekės formų kaita.
Nuolat besisukančiame rate kiekvienas taškas kartu yra ir pradinis taškas ir sugrįžimo taškas. Jei sukimąsi nutrauksime, tai ne kiekvienas pradinis taškas yra sugrįžimo taškas. Antai, mes matėme, kad ne tiktai kiekviena atskira apytaka yra kitos apytakos prielaida (implicite) [ją apimdama], bet kad ir apytakos kartojimasis viena forma turi kaip prielaidą apytaką kitomis formomis. Tuo būdu visas skirtumas atrodo grynai formalus arba net grynai subjektyvus skirtumas, teegzistuojantis tik stebėtojui.
Kiek kiekviena iš šių apytakų nagrinėjama kaip atskira judėjimo forma, kurią turi įvairūs individualiniai pramoniniai kapitalai, tiek šis skirtumas taip pat visada egzistuoja tik kaip individualinis skirtumas. Bet iš tikrųjų kiekvienas individualinis pramoninis kapitalas tuo pačiu metu yra visose trijose apytakose. Trys apytakos, trijų kapitalo pavidalų reprodukcijos formos, nenutrūkstamai vyksta viena greta kitos. Pavyzdžiui, viena kapitalo vertės dalis, dabar funkcionuojanti kaip prekinis kapitalas, pavirsta piniginiu kapitalu, o kita dalis tuo pačiu metu išeina iš gamybos proceso ir stoja į cirkuliaciją kaip naujas prekinis kapitalas. Tuo būdu nuolat išeinama apskritiminė forma Pr′…Pr′; tą pat reikia pasakyti ir apie dvi kitas formas. Kapitalo reprodukcija kiekviena iš jo formų ir kiekvienoje iš jo stadijų vyksta taip pat nenutrūkstamai, kaip ir šių formų metamorfozė ir šių trijų stadijų išėjimas viena po kitos. Vadinasi, čia visa apytaka yra tikra trijų jos formų vienybė.
Mūsų tyrinėjime buvo spėjama, kad kapitalo vertė visa savo apimtimi ištisai stoja arba kaip piniginis kapitalas, arba kaip gamybinis kapitalas, arba kaip prekinis kapitalas. Pavyzdžiui, 422 sv. st. mes iš pradžių visus turėjome piniginio kapitalo pavidalu, paskui, ir vėl visa savo apimtimi, jie pavirto gamybiniu kapitalu ir pagaliau pasidarė prekiniu kapitalu: 500 sv. st. vertės (tame tarpe 78 sv. st. pridedamosios vertės) verpalais. Įvairios stadijos čia sudaro tiek pat pertrūkių. Pavyzdžiui, kol 422 sv. st. tebeturi piniginę formą, t. y. kol neatlikti pirkimo aktai P—Pr (D+Gp), tol visas kapitalas egzistuoja ir funkcionuoja tik kaip piniginis kapitalas. Kai tik jis pavirsta gamybiniu kapitalu, jis jau nebefunkcionuoja nei kaip piniginis kapitalas, nei kaip prekinis kapitalas. Visas jo cirkuliacijos procesas nutrūksta, panašiai kaip, iš antros pusės, nutrūksta ir visas jo gamybos procesas, kai jis — P arba Pr′ pavidalu — funkcionuoja vienoje iš dviejų cirkuliacijos stadijų. Vadinasi, šiuo atveju apytaka G…G būtų ne tik periodinis gamybinio kapitalo atnaujinimas, bet ir jo funkcijos — gamybos proceso — nutrūkimas, kol bus išeitas cirkuliacijos procesas; užuot vykusi nenutrūkstamai, gamyba vyktų šuoliais ir atsinaujintų tik per nenustatyto ilgumo laiko tarpus priklausomai nuo to, ar greičiau ar lėčiau vyksta dvi cirkuliacijos proceso stadijos. Tai liečia, pvz., Kinijos amatininką, kuris dirba tiktai užsakytojams ir nutraukia gamybos procesą, kol gauna naujų užsakymų.
Tikrovėje tai, kas pasakyta, liečia kiekvieną atskirą judėjime esančią kapitalo dalį, ir visos kapitalo dalys paeiliui atlieka šį judėjimą. Pavyzdžiui, 10 000 svarų verpalų yra savaitinis verpyklos savininko produktas. Šie 10 000 svarų verpalų ištisai išeina iš gamybos sferos ir stoja į cirkuliacijos sferą; visa juose esanti kapitalo vertė turi būti paversta piniginiu kapitalu, ir, kol ji turi piniginio kapitalo formą, ji negali vėl įeiti į gamybos procesą; prieš tai ji turi stoti į cirkuliaciją ir vėl turi būti paversta gamybinio kapitalo elementais D+Gp. Kapitalo apytakos procesas yra nepaliaujamas nutrūkimas, pasitraukimas iš vienos stadijos, stojimas į sekančią; vienos formos nusimetimas, egzistavimas kita forma; kiekviena iš šių stadijų ne tik sąlygoja kitą, bet tuo pačiu metu ir pašalina ją.
Bet nenutrūkstamumas yra būdingas kapitalistinės gamybos požymis; jis sąlygojamas techninio jos pagrindo, nors ne visuomet absoliučiai pasiekiamas. Pažiūrėkime, kaip tai vyksta tikrovėje. Pavyzdžiui, tuo metu, kai 10 000 svarų verpalų kaip prekinis kapitalas stoja į rinką ir pavirsta pinigais (ar šie pinigai būtų mokėjimo priemonė, pirkimo priemonė ar tik skaičiuojamieji pinigai), nauja medvilnė, anglis ir t. t. užima jų vietą gamybos procese, vadinasi, jau yra iš piniginės ir prekinės formos pavirtusi atgal į gamybinio kapitalo formą ir, kaip toks kapitalas, pradeda savo funkciją; tuo pačiu metu, kai pirmieji 10 000 svarų verpalų paverčiami pinigais, anksčiau pagamintieji 10 000 svarų verpalų jau išeina antrąją savo cirkuliacijos stadiją ir iš pinigų vėl pavirsta į gamybinio kapitalo elementus. Visos kapitalo dalys iš eilės atlieka apytakos procesą, vienu laiku yra įvairiose jos stadijose. Tuo būdu pramoninis kapitalas, nenutrūkstamai atlikdamas savo apytaką, vienu laiku yra visose jos stadijose ir jas atitinkančiose įvairiose funkcionalinėse formose. Tai daliai, kuri pirmą kartą iš prekinio kapitalo pavirsta pinigais, prasideda apytaka Pr′…Pr′, o pramoniniam kapitalui, kaip judėjime esančiai visumai, apytaka Pr′…Pr′ jau yra išeita. Viena ranka pinigai avansuojami, kita — gaunami; apytakos P…P′ pradžia viename punkte tuo pačiu metu yra pinigų sugrįžimas kitame punkte. Taip pat yra ir su gamybiniu kapitalu.
Todėl tikroji pramoninio kapitalo apytaka savo nenutrūkstamumu yra ne tik cirkuliacijos proceso ir gamybos proceso vienybė, bet ir visų jo trijų apytakų vienybė. Bet tokia vienybė ji tegali būti tik tuo atveju, jei kiekviena skirtinga kapitalo dalis gali iš eilės išeiti viena po kitos sekančias apytakos fazes, iš vienos fazės, iš vienos funkcionalinės formos pereiti į kitą; vadinasi, jei pramoninis kapitalas, kaip šitų dalių visuma, tuo pačiu metu yra įvairiose fazėse ir funkcijose ir tuo pačiu metu atlieka visas tris apytakas. Vienos dalies ėjimą po kitos čia sąlygoja dalių buvimas viena šalia kitos, t. y. kapitalo dalijimas. Antai, suskaidytoje fabriko sistemoje produktas nuolat yra įvairiose jo sukūrimo proceso pakopose ir nuolat pereina iš vienos gamybos fazės į kitą. Kadangi individualinis pramoninis kapitalas yra tam tikras dydis, kuris priklauso nuo kapitalisto lėšų ir kiekvienai pramonės šakai yra tam tikro minimumo apsprendžiamas, tai jį dalijant turi būti laikomasi tam tikrų skaičių proporcijų. Esamojo kapitalo dydis sąlygoja gamybos proceso apimtį, kuri apsprendžia prekinio ir piniginio kapitalo dydį, jeigu jie funkcionuoja greta gamybos proceso. Tačiau įvairių kapitalo dalių buvimas viena greta kitos, sąlygojąs gamybos nenutrūkstamumą, yra galimas tik dėl kapitalo dalių judėjimo, kuriam esant jos viena po kitos išeina įvairias apytakos stadijas. Vienų kapitalo dalių buvimas greta kitų pats tėra tik jų ėjimo viena po kitos rezultatas. Pavyzdžiui, jei vienai daliai judėjimas Pr′—P′ sustoja ir prekės negalima parduoti, tai šios dalies apytaka nutrūksta, ir ji jos gamybos priemonių nėra padengiama; po jos sekančių dalių, išeinančių kaip Pr′ iš gamybos proceso, funkcionalinį kitimą sustabdo pirma jų ėjusios dalys. Jei tokia padėtis užtrunka kurį laiką, tai gamyba apribojama, ir visas procesas sustoja. Kiekvienas dalių viena po kitos judėjimo sustojimas trikdo jų buvimą viena greta kitos; kiekvienas sustojimas vienoje stadijoje sukelia didesnį arba mažesnį sustojimą ne tik visoje apytakoje tos kapitalo dalies, kurios judėjimas sustojo, bet ir viso individualinio kapitalo apytakoje.
Sekanti forma, kurią įgauna procesas, yra fazių viena po kitos ėjimo forma: kapitalo perėjimą į naują fazę sąlygoja jo pasitraukimas iš kitos fazės. Dėl to tiek kiekvienos atskiros apytakos pradinis taškas, tiek ir sugrįžimo taškas yra viena iš funkcionalinių kapitalo formų. Iš antros pusės, visas procesas iš tikrųjų yra vienybė trijų apytakų, kurios yra įvairios proceso nenutrūkstamumo pasireiškimo formos. Visa apytaka kiekvienos funkcionalinės kapitalo formos atžvilgiu yra jos specifinė apytaka, ir, be to, kiekviena iš šių apytakų sąlygoja viso proceso nenutrūkstamumą: apskritiminis vienos funkcionalinės formos judėjimas sąlygoja apskritiminį kitų judėjimą. Visam gamybos procesui, ypač visuomeniniam kapitalui, yra būtina sąlyga, kad gamybos procesas kartu būtų reprodukcijos procesas, vadinasi, ir kiekvieno iš jo momentų apytakos procesas. Įvairios kapitalo dalys iš eilės išeina įvairias stadijas ir funkcionalines formas. Tuo būdu kiekviena funkcionalinė forma, nors joje pasireiškia vis naujos ir naujos kapitalo dalys, vienu laiku su kitomis atlieka savo pačios apytaką. Viena kapitalo dalis — tačiau visada kintanti — nuolat atgaminama, egzistuoja kaip prekinis kapitalas, kuris pavirsta pinigais; antra dalis — kaip piniginis kapitalas, kuris pavirsta gamybiniu kapitalu; trečia — kaip gamybinis kapitalas, kuris pavirsta prekiniu kapitalu. Nuolatinis visų trijų formų buvimas pasiekiamas tuo, kad visas kapitalas savo apytakoje išeina kaip tik šias tris fazes.
Vadinasi, kapitalas kaip visuma tuo pačiu metu yra įvairiose savo fazėse, kurios erdviškai yra viena greta kitos. Bet kiekviena dalis nuolat iš eilės pereina iš vienos fazės, iš vienos funkcionalinės formos į kitą ir paeiliui funkcionuoja visose formose. Tuo būdu šios formos yra tekamosios formos, kurių vienalaikiškumui tarpininkauja jų ėjimas viena po kitos. Kiekviena forma seka po kitos ir eina anksčiau už ją, tad vienos kapitalo dalies sugrįžimą į vieną formą sąlygoja kitos dalies sugrįžimas į kitą formą. Kiekviena dalis nepaliaujamai atlieka savo pačios apytaką, bet kiekvieną kartą šią formą turi kita kapitalo dalis, ir šios atskiros apytakos tesudaro tik vienalaikius ir vienas po kito einančius viso proceso momentus.
Tiktai trijų apytakų vienybėje realizuojasi viso proceso nenutrūkstamumas vietoj aukščiau atvaizduoto nutrūkstamumo. Visuomeninis kapitalas, paimtas kaip visuma, visada pasižymi šiuo nenutrūkstamumu, ir jo procesas visada yra trijų apytakų vienybė.
Individualinių kapitalų atžvilgiu reprodukcijos nenutrūkstamumas kartais daugiau ar mažiau pažeidžiamas. Pirma, neretai įvairiais laikotarpiais vertės masės būna nelygiomis dalimis paskirstytos įvairiose stadijose ir funkcionalinėse formose. Antra, šios dalys, priklausomai nuo gaminamos prekės pobūdžio, vadinasi, priklausomai nuo specialios gamybos sferos, į kurią yra įdėtas kapitalas, gali įvairiai pasiskirstyti. Trečia, nenutrūkstamumas gali daugiau ar mažiau būti pažeistas tokiose gamybos šakose, kurios priklauso nuo metų laiko,— arba dėl gamtos sąlygų (žemės ūkis, silkių žvejyba ir t. t.), arba dėl sąlyginių aplinkybių, kaip, pvz., vadinamuosiuose sezoniniuose darbuose. Visų reguliariausiai ir vienodžiausiai procesas vyksta fabrike ir kalnakasyboje. Bet šis gamybos šakų skirtingumas nesukelia jokio bendrųjų apytakos proceso formų skirtingumo.
Kapitalas kaip savaime didėjanti vertė apima ne tik klasinius santykius, ne tik tam tikrą visuomenės pobūdį, pagrįstą tuo, kad darbas egzistuoja kaip samdomasis darbas. Kapitalas yra judėjimas, apytakos procesas, išeinąs įvairias stadijas ir pats savo ruožtu apimąs tris įvairias apytakos proceso formas. Todėl kapitalą tegalima suprasti tik kaip judėjimą, o ne kaip rimtyje esantį daiktą. Tie, kurie savarankišką vertės buvimą laiko tik abstrakcija, užmiršta, kad pramoninio kapitalo judėjimas yra ši abstrakcija in actu [veikime]. Vertė čia išeina įvairias formas, atlieka įvairius judėjimus, kuriuose ji išlieka ir tuo pačiu metu išauga, padidėja. Kadangi mes čia pirmiausia nagrinėjame tik judėjimo formą, tai mes neliesime tų revoliucijų, kurias kapitalo vertė gali patirti savo apytakos procese; tačiau yra aišku, kad, nepaisant visų vertės revoliucijų, kapitalistinė gamyba tik tol egzistuoja ir toliau gali egzistuoti, kol kapitalo vertė didėja, t. y. kol ji, kaip vertė, pasidariusi savarankiška, atlieka savo apytakos procesą; vadinasi, tol, kol revoliucijos, kurias patiria vertė, vienu ar kitu būdu įveikiamos ir neutralizuojamos. Kapitalo judėjimai pasireiškia kaip atskiro pramoninio kapitalisto veiksmai tokiu būdu, kad jis funkcionuoja kaip prekių ir darbo pirkėjas, kaip prekių pardavėjas ir gamybinis kapitalistas ir, vadinasi, savo veikla aptarnauja apytaką. Įvykus visuomeninio kapitalo vertės revoliucijai, gali atsitikti, kad individualinis to kapitalisto kapitalas bus jos nugalėtas ir žus, nepajėgdamas prisiderinti prie šio vertės kitimo sąlygų. Kuo ryškesnės ir dažnesnės darosi vertės revoliucijos, tuo labiau automatinis, su stichinio gamtos proceso jėga veikiantis savarankiškumą įgavusios vertės judėjimas sugriauna atskiro kapitalisto planus ir apskaičiavimus, tuo labiau normalios gamybos eigą pajungia nenormali spekuliacija, tuo didesnis pavojus susidaro atskirų kapitalų egzistavimui. Tuo būdu šios periodinės vertės revoliucijos patvirtina tai, ką jos, atrodytų, turėtų paneigti, būtent, kad vertė, kaip kapitalas, įgauna savarankišką egzistavimą, kurį ji išlaiko ir įtvirtina per savo judėjimą.
Šis judėjime esančio kapitalo metamorfozių kaitaliojimasis apima nuolatinį apytakoje įvykusių kapitalo vertės dydžio pakitimų lyginimą su pirmine verte. Jei vertė ją sukuriančios jėgos, darbo jėgos, atžvilgiu savarankiškumą pradeda įgauti akte P—D (darbo jėgos pirkimas) ir tą savarankiškumą realizuoja gamybos procese, išnaudojant darbo jėgą, tai šis vertės pasidarymas savarankiška iš naujo nepasireiškia toje apytakoje, kurioje pinigai, prekė, gamybos elementai tėra tiktai judėjimo procesą atliekančios kapitalo vertės besikaitaliojančios formos ir kurioje ankstesnis vertės dydis lyginamas su dabartiniu pasikeitusiu kapitalo vertės dydžiu.
«Vertė»,— sako Beilis, prieštaraudamas tam, kad vertė įgauna savarankiškumą, kuris būdingas kapitalistiniam gamybos būdui ir kurį jis, Beilis, traktuoja kaip kai kurių ekonomistų iliuziją,— «vertė yra santykis tarp vienu laiku egzistuojančių prekių, nes tik tokias prekes galima mainyti vieną į kitą». Jis tai sako prieštaraudamas prekių verčių lyginimui atskirais laikotarpiais, lyginimui, kuris — jei piniginė vertė kiekvienam laikotarpiui tiksliai nustatyta — reiškia tik palyginimą darbo sąnaudų, reikalingų įvairiais laikotarpiais tos pačios rūšies prekėms pagaminti. Ši nuomonė išplaukia iš bendros jo klaidingos pažiūros, kad mainomoji vertė yra lygi vertei ir vertės forma yra pati vertė; vadinasi, prekių vertės negali būti lyginamos, jeigu jos aktyviai nefunkcionuoja kaip mainomosios vertės, t. y. jeigu jų iš tikrųjų negalima išmainyti vienos į kitą. Tuo būdu jis visiškai nenumano, kad vertė funkcionuoja kaip kapitalo vertė arba kaip kapitalas tik tiek, kiek ji įvairiose savo apytakos fazėse,— kurios visiškai nesutampa laiko atžvilgiu, bet eina viena po kitos,— lieka tolygi pačiai sau ir pati su savimi lyginama.
Norint išnagrinėti apytakos formulę jos grynu pavidalu, reikia remtis ne tik ta prielaida, kad prekės parduodamos pagal jų vertę, bet ir tuo, kad tai vyksta kitoms sąlygoms esant lygioms. Paimkime, pvz., formą G…G nepriklausomai nuo bet kokių gamybos proceso technikos revoliucijų, kurios gali nuvertinti tam tikro kapitalisto gamybinį kapitalą; taip pat nepriklausomai ir nuo bet kokio grįžtamo poveikio, kurį gamybinio kapitalo vertės elementų pakitimas gali padaryti esamo prekinio kapitalo vertei, kuri gali padidėti arba, sumažėti, jeigu yra tokio kapitalo atsarga. Tarkime, kad Pr′, 10 000 svarų verpalų, bus parduoti pagal jų vertę už 500 sv. st. 8 440 svarų verpalų, = 422 sv. st., padengia Pr′ turimą kapitalo vertę. Bet jei medvilnės, anglies ir t. t. vertė yra pakilusi (mes čia paliekame nuošalyje paprastus kainų svyravimus), tai, gal būt, šių 422 sv. st. nepakaks, kad būtų galima visiškai padengti gamybinio kapitalo elementus; reikia papildomo piniginio kapitalo — piniginis kapitalas surišamas. Atvirkščiai, jei šios kainos krinta,— piniginis kapitalas išlaisvinamas. Procesas vyksta visiškai normaliai tik tuo atveju, jei verčių santykiai pasilieka pastovūs; faktiškai jis vyksta normaliai tol, kol apytakos kartojimosi sutrikimai išsilygina; kuo labiau didėja sutrikimai, tuo didesnį piniginį kapitalą turi turėti pramoninis kapitalistas, kad galėtų laukti, kol jie išsilygins; ir kadangi besivystant kapitalistinei gamybai plečiasi kiekvieno individualinio gamybos proceso mastas, o kartu didėja ir minimalus avansuojamojo kapitalo dydis, tai toji aplinkybė prisideda prie kitų, kurios pramoninio kapitalisto funkciją vis labiau paverčia stambiųjų piniginių kapitalistų, atskirų arba asocijuotų, monopoliu.
Beje, pažymėsime, kad jeigu įvyksta gamybos elementų vertės pakitimas, tai pasireiškia skirtumas tarp formos P…P′, iš vienos pusės, ir formos G…G ir Pr′…Pr′, iš antros pusės.
Formoje P…P′, kaip naujai įdedamo kapitalo formulėje, kapitalo, kuris iš pradžių stoja kaip piniginis kapitalas, sumažėjus gamybos priemonių, pvz., žaliavų ir pagalbinių medžiagų ir t. t., vertei, tam tikro dydžio įmonei įsteigti reikia sunaudoti mažiau piniginio kapitalo, negu kad reikėjo iki jų vertės sumažėjimo, nes gamybos proceso apimtis (nesikeičiant gamybinio pajėgumo išsivystymo lygiui) priklauso nuo masės ir dydžio tų gamybos priemonių, kurias gali įvaldyti tam tikras darbo jėgos kiekis, bet nepriklauso nei nuo tų gamybos priemonių vertės, nei nuo darbo jėgos vertės (pastaroji turi įtakos tik vertės augimo dydžiui). Priešingai, jei vertė tų prekių gamybos elementų, kurie yra gamybinio kapitalo elementai, kyla, tai tam tikro dydžio įmonei įsteigti reikės daugiau piniginio kapitalo. Abiem atvejais tepaliečiamas tiktai dydis to piniginio kapitalo, kurį tenka naujai įdėti; pirmuoju atveju esama piniginio kapitalo pertekliaus, antruoju — piniginis kapitalas surišamas, jei toje gamybos šakoje įprastiniu būdu vyksta naujų individualinių pramoninių kapitalų didėjimas.
Apytakos G…G ir Pr′…Pr′ tik tiek įgauna P…P′ pavidalą, kiek G ir Pr′ judėjimas tuo pačiu metu yra kaupimas, vadinasi, kiek papildomas p, pinigai, paverčiamas piniginiu kapitalu. Bet jei paliksime tai nuošalyje, tai gamybinio kapitalo elementų vertės pakitimas joms atsiliepia kitaip, negu apytakai P…P′; mes ir vėl čia neturime galvoje grįžtamo poveikio, kurį toks vertės pakitimas daro kapitalo sudėtinėms dalims, esančioms gamybos procese. Tokiu atveju betarpiškai yra veikiama ne pirminė sąnauda, bet pramoninis kapitalas, esantis savo reprodukcijos procese, o ne savo pirmojoje apytakoje; vadinasi, yra veikiamas , prekinio kapitalo pavirtimas atgal į jo gamybos elementus, jeigu jie susideda iš prekių. Krintant vertei (atitinkamai krintant kainoms) galimi trys atvejai: reprodukcijos procesas tebevyksta tuo pačiu mastu; tokiu atveju išlaisvinama dalis lig šiol buvusio piniginio kapitalo, ir vyksta piniginio kapitalo kaupimas, nors nėra nei tikrojo kaupimo (gamybos išplėstiniu mastu), nei jo atžvilgiu parengiamojo ir jį lydinčio p (pridedamosios vertės) pavirtimo kaupimo fondu; arba, jei tai leidžia techninės proporcijos, reprodukcijos proceso mastas išplečiamas daugiau, negu tai įvyktų ankstesnėmis sąlygomis; arba sudaromos didesnės žaliavų ir t. t. atsargos.
Atvirkščiai būna, kylant prekinį kapitalą padengiančių elementų vertei. Tada reprodukcija vyksta jau nebe normaliu jos mastu (pvz., dirbama trumpesnį laiką); arba, norint ją tęsti ankstesniu mastu, turi stoti į darbą papildomas piniginis kapitalas (piniginis kapitalas surišamas); arba piniginis kaupimo fondas, jeigu jo esama, ištisai arba iš dalies panaudojamas ne reprodukcijos procesui plėsti, bet jam ankstesniu mastu vykdyti. Čia piniginis kapitalas taip pat surišamas, tik su tuo skirtumu, kad šiuo atveju papildomas piniginis kapitalas imamas ne iš šalies, ne iš pinigų rinkos, bet iš paties pramoninio kapitalisto lėšų.
Bet vykstant apytakoms G…G, Pr′…Pr′, gali pasitaikyti aplinkybių, sukeliančių vieną arba kitą pakitimą. Pavyzdžiui, jei mūsų medvilnės verpyklos savininkas turi didelę medvilnės atsargą (t. y. didelė jo gamybinio kapitalo dalis turi medvilnės atsargos formą), tai dalis jo gamybinio kapitalo nuvertėja dėl medvilnės kainų kritimo; priešingai, jei kainos pakilo, tai pakyla šios jo gamybinio kapitalo dalies vertė. Iš antros pusės, jeigu jis dideles verčių mases įtvirtino prekinio kapitalo forma, pvz., medvilnės verpaluose, tai krintant medvilnės kainai nuvertėja dalis jo prekinio kapitalo, vadinasi, aplamai dalis jo kapitalo, esančio apytakoje; atvirkščiai būna, kylant medvilnės kainai. Pagaliau procese įvyksta štai kas: jei aktas Pr′—P, prekinio kapitalo realizavimas, įvyko prieš pasikeičiant Pr elementų vertei, tai kapitalui daroma įtakos tik tokiu būdu, kuris nurodytas pirmuoju atveju, būtent, antrajame cirkuliacijos akte ; o jei tai įvyksta prieš pasibaigiant procesui Pr′—P, tai, kitoms sąlygoms esant lygioms, medvilnės kainos kritimas sukelia atitinkamą verpalų kainos kritimą, ir, atvirkščiai, medvilnės kainos kilimas sukelia verpalų kainos kilimą. Poveikis įvairiems atskiriems kapitalams, įdėtiems į tą pačią gamybos šaką, gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo įvairių aplinkybių, kuriose jie yra. Piniginio kapitalo išlaisvinimas ir surišimas taip pat gali atsirasti dėl cirkuliacijos proceso skirtingo ilgumo, vadinasi, dėl skirtingo cirkuliacijos greičio. Tačiau tai jau priklauso prie apyvartos tyrinėjimo. Čia mus tedomina tik tikrasis skirtumas tarp P…P′ ir abiejų kitų apytakos proceso formų, pasireiškiąs gamybinio kapitalo elementų vertės kitimo atžvilgiu.
Jau išsivysčiusio, vadinasi, viešpataujančio kapitalistinio gamybos būdo epochoje cirkuliacijos skyriuje didelė dalis prekių, iš kurių susideda Gp — gamybos priemonės, pati pasidaro svetimu prekiniu kapitalu, atliekančiu savo funkciją. Vadinasi, pardavėjo požiūriu čia įvyksta Pr′—P′, prekinio kapitalo pavirtimas piniginiu kapitalu. Bet tai neturi absoliutinės reikšmės. Atvirkščiai. Savo cirkuliacijos procese, kuriame pramoninis kapitalas funkcionuoja arba kaip pinigai, arba kaip prekė, pramoninio kapitalo — ar jis stotų kaip piniginis kapitalas ar kaip prekinis kapitalas — apytaka susikryžiuoja su cirkuliacija prekių, pagamintų esant įvairiausiems visuomeninės gamybos būdams, jei šie gamybos būdai tuo pačiu metu yra prekinė gamyba. Ar prekės yra vergove besiremiančios gamybos produktas, ar valstiečių gamybos (kinai, Indijos rajotai), bendruomeninės gamybos (Olandų Ost-Indija), valstybinės gamybos (kaip kad baudžiavine priklausomybe besiremianti gamyba, kuri pasitaikydavo ankstesnėse Rusijos istorijos epochose), ar pusiau laukinių medžiotojų tautų ir t. t. gamybos produktas,— vis vien: priešais pinigus ir prekes, kurių pavidalu pasireiškia pramoninis kapitalas, jos stovi kaip prekės ir pinigai ir įeina į šio pastarojo apytaką ir į prekiniame kapitale esančios pridedamosios vertės apytaką, jei ta pridedamoji vertė išleidžiama kaip pajamos,— vadinasi, įeina į abi prekinio kapitalo cirkuliacijos šakas. Gamybos proceso, kurio rezultatas jos yra, pobūdis neturi reikšmės; kaip prekės jos funkcionuoja rinkoje ir kaip prekės stoja į pramoninio kapitalo apytaką, lygiai kaip ir į jame esančios pridedamosios vertės cirkuliaciją. Dėl to visapusiškas jų kilmės pobūdis, rinkos kaip pasaulinės rinkos buvimas — štai kas sudaro būdingą pramoninio kapitalo cirkuliacijos proceso bruožą. Tai, kas pasakyta apie svetimas prekes, tiek pat liečia ir svetimus pinigus: panašiai kaip prekinis kapitalas pinigų atžvilgiu tėra tik prekė, taip ir šie pinigai jo atžvilgiu funkcionuoja tik kaip pinigai; pinigai čia funkcionuoja kaip pasauliniai pinigai.
Bet čia reikia pažymėti dvi aplinkybes.
Pirma. Prekės (Gp), kai tik yra atliktas aktas P—Gp, nustoja buvusios prekės ir darosi vienu iš pramoninio kapitalo egzistavimo būdų, kai jis funkcionuoja kaip G, gamybinis kapitalas. Bet dėl to jų kilmės žymės išnyksta; prekės toliau egzistuoja tik kaip pramoninio kapitalo egzistavimo formos, jos įjungtos į pramoninio kapitalo sudėtį. Tačiau kartu pasilieka galioti tai, kad joms padengti yra būtinas jų atgaminimas, ir tiek kapitalistinį gamybos būdą sąlygoja gamybos būdai, esantieji kitokioje, negu jis, vystymosi stadijoje. Bet kapitalistinio gamybos būdo tendencija yra bet kurią gamybą paversti, kiek galima, prekine gamyba; tam svarbiausia priemonė yra kaip tik šių gamybos būdų įtraukimas į jo cirkuliacijos procesą; o išsivysčiusi prekinė gamyba pati jau yra kapitalistinė prekinė gamyba. Pramoninio kapitalo įsiskverbimas visur spartina paprastosios prekinės gamybos pavertimą kapitalistine gamyba, o kartu ir visų betarpiškų gamintojų pavertimą samdomaisiais darbininkais.
Antra. Prekės, įeinančios į pramoninio kapitalo cirkuliacijos procesą (prie jų priklauso ir būtinieji pragyvenimo reikmenys, į kuriuos darbo jėgai atgaminti pavirsta kintamasis kapitalas, kai jis jau išmokėtas darbininkams), nepriklausomai nuo jų kilmės ir nuo jas sukūrusio gamybos proceso visuomeninės formos, paties pramoninio kapitalo atžvilgiu jau pasirodo prekinio kapitalo, prekinio-prekybinio, arba pirklinio, kapitalo forma; o šis pastarasis dėl savo prigimties apima prekes, pagamintas esant bet kuriems gamybos būdams.
Kaip kapitalistinio gamybos būdo prielaida yra stambus gamybos mastas, lygiai taip pat jo būtina prielaida yra ir stambus pardavimo mastas, vadinasi, pardavimas pirkliui, o ne atskiriems vartotojams. Kiek pats tas vartotojas yra gamybinis vartotojas, t. y. pramoninis kapitalistas, vadinasi, kiek kurios nors gamybos šakos pramoninis kapitalas tiekia gamybos priemones kitai gamybos šakai, tiek vyksta (užsakymo ir t. t. forma) ir betarpiškas vieno kapitalisto prekių pardavimas daugeliui kitų. Šiuo atžvilgiu kiekvienas pramoninis kapitalistas yra betarpiškas pardavėjas, pats sau yra pirklys, koks, beje, jis yra ir parduodamas prekę pirkliui.
Prekių prekyba kaip pirklinio kapitalo funkcija yra kapitalistinės gamybos prielaida ir vis labiau vystosi tai gamybai besivystant. Vadinasi, iliustruodami atskiras kapitalistinio cirkuliacijos proceso puses, mes tariame esant prekių prekybą; o darydami bendrą kapitalistinio cirkuliacijos proceso analizę, mes tariame esant betarpišką pardavimą pirkliui netarpininkaujant, nes šis tarpininkavimas užtemdo įvairius judėjimo momentus.
Kreipkimės į Sismondį, kuris dalyką vaizduoja kiek naiviai:
«Prekyboje naudojamas žymus kapitalas, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo esąs dalis to kapitalo, kurio judėjimą mes anksčiau esame aprašę. Gelumbės prekybininko krautuvėse esančios gelumbės vertė visų pirma atrodo esanti kažkas skirtingo nuo tos metinės produkcijos dalies, kurią turtingasis atiduoda beturčiui kaip darbo užmokestį, kad jis dirbtų. Tačiau prekybinis kapitalas tik pavaduoja tą, apie kurį mes esame kalbėję. Kad galėtume aiškiai suprasti turto vystymąsi, mes pasekėme šį vystymąsi nuo jo [turto] atsiradimo iki suvartojimo. Kapitalas, panaudotas, pvz., gelumbės gamyboje, atrodė visada vienodas; kai jis išmainomas į vartotojo pajamas, jis pasidalija tik į dvi dalis: viena iš jų kaip pelnas sudaro fabrikanto pajamas, kita kaip darbo užmokestis už tą laiką, kai darbininkai gamino naują gelumbę, sudaro darbininkų pajamas.
Tačiau greitai buvo įsitikinta, kad visiems būtų naudingiausia, jeigu įvairios šio kapitalo dalys padengtų viena kitą ir, kai visai prekių apyvartai tarp fabrikanto ir vartotojo realizuoti užtenka šimto tūkstančių ekiu, šie šimtas tūkstančių tolygiai pasiskirstytų tarp fabrikanto, pirklio didmenininko ir mažmenų prekybininko. Pirmasis dabar gali panaudodamas vieną trečdalį kapitalo pagaminti tokį pat prekių kiekį, kurį anksčiau jis gamino panaudodamas visą kapitalą, nes dabar, tuo momentu, kai produktas pagamintas, pirkėjas-pirklys surandamas žymiai greičiau, negu galėtų atsirasti pirkėjas iš betarpiškų vartotojų tarpo. Savo ruožtu didmenininko kapitalas kur kas greičiau padengiamas mažmenininko kapitalu… Skirtumas tarp avansuotojo darbo užmokesčio sumos ir pirkimo kainos, kurią sumoka paskutinis vartotojas, sudaro kapitalo pelną. Pelnas pasiskirstė tarp fabrikanto, pirklio didmenininko ir mažmenų prekybininko, kai tik jie pasiskirstė tarpusavyje funkcijomis. Rezultatai yra tie patys, nors dabar čia dalyvauja trys asmenys ir trys kapitalo dalys vietoj vieno kapitalo» («Nouveaux principes», I, 159, 160 psl.). [Žr. Симонд де Сисмонди: «Новые начала политической экономии», I t., Соцэкгиз, 1936, 208, 209 psl.] «Visi jie {prekybininkai} netiesiogiai prisideda prie gamybos, nes gamyba, kadangi jos tikslas yra vartojimas, gali būti laikoma užbaigta tik tuomet, kai ji produktą pristato vartotojo žinion» (ten pat, 157 psl.) [207 psl.].
Nagrinėdami bendras apytakos formas ir aplamai visoje šioje antrojoje knygoje mes pinigais suprantame metalinius pinigus, palikdami nuošalyje tiek simbolinius pinigus, paprastus vertės ženklus, kurie tėra tik specialus tam tikrų valstybių priklausinys, tiek ir kreditinius pinigus, kurių mes dar neištyrėme. Šitoks tyrinėjimas, pirma, atitinka istorijos eigą: pradiniu kapitalistinės gamybos laikotarpiu kreditiniai pinigai nevaidina jokio vaidmens arba tevaidina tik nežymų vaidmenį. Antra, tokio tyrinėjimo reikalingumas ir teoriškai pagrindžiamas tuo, kad visi kritiniai Tuko ir kitų iki šiol atlikti kreditinių pinigų cirkuliacijos tyrinėjimai vertė juos nuolat grįžti prie nagrinėjimo, kaip reikalas atrodytų grynai metalinės cirkuliacijos pagrindu. Tačiau nereikia užmiršti, kad metaliniai pinigai gali funkcionuoti ir kaip pirkimo priemonė ir kaip mokėjimo priemonė. Paprastumo dėlei mes aplamai šioje II knygoje imame juos tik pirmąja funkcionaline forma.
Pramoninio kapitalo cirkuliacijos procesą, tesudarantį tiktai dalį jo individualinės apytakos proceso, apsprendžia anksčiau išdėstyti (I knyga, III skirsnis) bendri dėsniai, nes jis tėra tiktai eilė aktų bendros prekinės cirkuliacijos ribose. Tas pats pinigų kiekis, pvz., 500 sv. st., paeiliui įtraukia į cirkuliaciją tuo daugiau pramoninių kapitalų (arba ir individualinių kapitalų, turinčių prekinio kapitalo formą), kuo greičiau daro apyvartą pinigai, vadinasi, kuo greičiau kiekvienas atskiras kapitalas išeina eilę savo prekių arba pinigų metamorfozių. Dėl to ta pati kapitalo vertės masė savo cirkuliacijai reikalauja tuo mažiau pinigų, kuo daugiau pinigai funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė,— vadinasi, kuo daugiau, pvz., padengiant prekinį kapitalą jo gamybos priemonėmis, tenka apmokėti tik skirtumą ir kuo trumpesni yra mokėjimo terminai, pvz., išmokant darbo užmokestį. Iš antros pusės, jei laikysimės prielaidos, kad cirkuliacijos greitis ir visos kitos aplinkybės lieka nepasikeitusios, tai pinigų kiekį, kuris turi cirkuliuoti kaip piniginis kapitalas, apsprendžia prekių kainų suma (kaina, padauginta iš prekių kiekio) arba, jeigu yra duotas prekių kiekis ir jų vertės,— pačių pinigų vertė.
Tačiau bendrosios prekinės cirkuliacijos dėsniai galioja tik tuo atveju, jei kapitalo cirkuliacijos procesas sudaro eilę paprastosios cirkuliacijos aktų, ir negalioja, jei šie aktai yra funkcionaliai apibrėžti individualinių pramoninių kapitalų apytakos etapai.
Geriausiai tai galima išaiškinti nagrinėjant cirkuliacijos procesą jo nenutrūkstamame sąryšyje, koks jis yra dviejose formose:
Cirkuliacijos procesas (ar jis turėtų Pr—P—Pr formą, ar P—Pr—P formą), aplamai susidėdamas iš eilės cirkuliacijos aktų, tesudaro tik dvi priešingas prekių metamorfozių eiles, iš kurių kiekviena atskira metamorfozė savo ruožtu numato priešingą svetimos prekės arba priešais ją stovinčių svetimų pinigų metamorfozę.
Tai, kas prekių savininkui yra aktas Pr—P, pirkėjui yra aktas P—Pr; pirmoji vienos prekės metamorfozė akte Pr—P yra antroji kaip P pasirodančios kitos prekės metamorfozė; atvirkščiai yra akte P—Pr. Vadinasi, tai, kas buvo parodyta apie prekės metamorfozės vienoje jos stadijoje susipynimą su kitos prekės metamorfoze kitoje stadijoje, galioja ir kapitalo cirkuliacijos atžvilgiu, nes kapitalistas funkcionuoja kaip prekės pirkėjas ir pardavėjas, o jo kapitalas dėl to funkcionuoja kaip pinigai, stovį priešais svetimą prekę, arba kaip prekė, stovinti priešais svetimus pinigus. Bet šis prekių metamorfozių susipynimas tuo pačiu metu nėra kapitalų metamorfozių susipynimo išraiška.
Pirma, kaip mes esame matę, P—Pr (Gp) gali būti įvairių individualinių kapitalų metamorfozių susipynimas. Pavyzdžiui, verpalus, medvilnės verpyklos savininko prekinį kapitalą, iš dalies padengia anglis. Dalis jo kapitalo turi piniginę formą ir iš jos yra paverčiama į prekinę formą, o kapitalistinio anglies pramonininko kapitalas turi prekinę formą ir dėl to yra paverčiamas į piniginę formą; čia tame pačiame cirkuliacijos akte yra dviejų (priklausančių skirtingoms gamybos šakoms) pramoninių kapitalų priešingos metamorfozės, vadinasi, susipina šių kapitalų metamorfozių eilė. Tačiau, kaip mes esame matę, Gp, į kurį pavirsta P, ne būtinai turi būti prekinis kapitalas kategoriška šio žodžio prasme, t. y. funkcionalinė pramoninio kapitalo forma, ne būtinai turi būti kapitalisto pagamintas. Čia visada yra vienoje pusėje P—Pr, antroje pusėje Pr—P, bet ne visada yra kapitalų metamorfozių susipynimas. Toliau, P—D, darbo jėgos pirkimas, niekad nėra kapitalų metamorfozių susipynimas, nes nors darbo jėga ir yra darbininko prekė, bet ji pasidaro kapitalu tik po to, kai yra parduota kapitalistui. Iš antros pusės, procese Pr′—P′ figūruojantis P′ ne būtinai turi būti pakeistinė prekinio kapitalo forma; jis gali išreikšti į pinigus paverstą prekę darbo jėgą (darbo užmokestį) arba į pinigus paverstą produktą, kurį pagamino savarankiškas darbininkas, vergas, baudžiauninkas, bendruomenė.
Bet, antra, atlikti funkcionaliai apibrėžtam vaidmeniui, kurį vaidina kiekviena metamorfozė, įvykstanti individualinio kapitalo cirkuliacijos procese, visiškai nereikia, kad ši metamorfozė reikštų atitinkamą priešingą metamorfozę kito kapitalo apytakoje,— žinoma, laikantis tos prielaidos, kad visa pasaulinės rinkos gamyba tvarkoma kapitalistiškai. Pavyzdžiui, apytakoje G…G veikiantis P′, kuris Pr′ paverčia į pinigus, gali pirkėjui būti tiktai jo pridedamoji vertė, paversta į pinigus (jei prekė yra vartojimo reikmuo); arba akte P′— (kur kapitalas, vadinasi, jau įeina sukauptas) P′ gali stoti į Gp pardavėjo kapitalo cirkuliaciją tik kaip jo avansuoto kapitalo padengimas arba ir visai nestoti į jo kapitalo cirkuliaciją, jei P′ nuo pastarojo atsiskiria kaip pajamų išleidimas.
Vadinasi, klausimas, kokiu būdu įvairios viso visuomeninio kapitalo sudėtinės dalys cirkuliacijos procese pavaduoja viena kitą,— o atskiri kapitalai tėra tiktai savarankiškai funkcionuojančios visuomeninio kapitalo sudėtinės dalys,— šis klausimas — ar būtų kalbama apie kapitalą ar apie pridedamąją vertę — negali būti išspręstas tyrinėjant paprastus prekinės cirkuliacijos metamorfozių susipynimus, kurie yra bendri tiek kapitalo cirkuliacijai, tiek ir bet kuriai kitai prekinei cirkuliacijai; šis klausimas reikalauja kitokio tyrinėjimo būdo. Be to, lig šiol buvo tenkinamasi frazėmis, kuriose, jas smulkiau analizuojant, nėra nieko kito, kaip tik neapibrėžti vaizdiniai, paimti iš kiekvienai prekinei cirkuliacijai savybingų metamorfozių susipynimų tyrinėjimo.
Viena iš labiausiai apčiuopiamų pramoninio kapitalo apytakos proceso, vadinasi, ir kapitalistinės gamybos ypatybių yra ta aplinkybė, kad, iš vienos pusės, gamybinį kapitalą sudarantieji elementai yra imami iš prekių rinkos ir nuolat turi būti per ją atnaujinami, nuolat turi būti perkami kaip prekės, o iš antros pusės, darbo proceso produktas išeina iš šito proceso kaip prekė ir kiekvieną kartą vėl turi būti parduodamas kaip prekė. Palyginkime, pvz., šiuolaikinį Žemutinės Škotijos žemės nuomininką su kontinento senų tradicijų smulkiuoju valstiečiu. Pirmasis parduoda visą savo produktą ir dėl to turi padengti rinkoje visus jo elementus, net sėklą; antrasis betarpiškai suvartoja didesniąją savo produkto dalį, kiek galint mažiau perka ir parduoda ir, kiek galima, pats gaminasi įrankius, drabužius ir t. t.
Tuo remiantis natūralinis ūkis, piniginis ūkis ir kredito ūkis buvo priešpastatomi vienas kitam kaip trys visuomeninės gamybos būdingos ekonominės judėjimo formos.
Pirma, šios trys formos visiškai nėra lygiavertės vystymosi fazės. Vadinamasis kredito ūkis pats yra tik piniginio ūkio forma, nes abu pavadinimai išreiškia mainų tarp pačių gamintojų funkcijas arba mainų tarp jų būdus. Išsivysčiusioje kapitalistinėje gamyboje piniginis ūkis yra tik kredito ūkio pagrindas. Tuo būdu piniginis ūkis ir kredito ūkis atitinka tik įvairias kapitalistinės gamybos išsivystymo pakopas, bet anaiptol nėra skirtingos savarankiškos mainų formos palyginti su natūraliniu ūkiu. Su tokia pat teise būtų galima šioms dviem formoms priešpastatyti, kaip lygiavertes, labai įvairias natūralinio ūkio formas.
Antra, kadangi kategorijose: piniginis ūkis, kredito ūkis pabrėžiamas ir laikomas skiriamuoju požymiu ne ūkis, t. y. ne pats gamybos procesas, bet ūkį atitinkąs mainų tarp įvairių gamybos agentų, arba gamintojų, būdas, tai tą pat reikėtų padaryti ir nagrinėjant pirmąją kategoriją. Vadinasi, vietoj natūralinio ūkio turėtų būti mainų ūkis. Visiškai uždaras natūralinis ūkis, pvz., Peru inkų valstybė, neatitiktų nė vienos iš šių kategorijų.
Trečia, piniginis ūkis yra savybingas kiekvienai prekinei gamybai, ir produktas pasirodo prekės pavidalu įvairiausiuose visuomeniniuose gamybiniuose organizmuose. Vadinasi, būdingas kapitalistinės gamybos bruožas šiuo atveju būtų tik mastas, kuriuo produktas gaminamas kaip prekybos objektas, kaip prekė, vadinasi, mastas, kuriuo šį produktą sudarantieji elementai turi vėl kaip prekybos objektas, kaip prekės, įeiti į tą ūkį, iš kurio kyla produktas.
Iš tikrųjų kapitalistinė gamyba yra prekinė gamyba, pasidariusi visuotine gamybos forma; bet ji yra tokia ir besivystydama vis labiau darosi tokia tik todėl, kad čia pats darbas pasirodo esąs prekė, nes darbininkas parduoda darbą, t. y. savo darbo jėgos funkciją, ir, be to, kaip mes tariame, parduoda pagal jos vertę, kurią apsprendžia jos atgaminimo kaštai. Tuo mastu, kuriuo darbas darosi samdomasis darbas, gamintojas darosi pramoninis kapitalistas; dėl to kapitalistinė gamyba (vadinasi, ir prekinė gamyba) visa savo apimtimi pasireiškia tik tada, kai ir betarpiškas kaimo gamintojas yra samdomasis darbininkas. Santykyje tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko piniginis santykis, pirkėjo ir pardavėjo santykis, darosi imanentiniu pačios gamybos santykiu. Bet šio santykio pagrindas yra visuomeninis gamybos pobūdis, o ne mainų būdas; pastarasis, priešingai, išplaukia iš pirmojo. Beje, buržuazinį akiratį, kada visas dėmesys nukreipiamas komerciniams reikaliukams atlikti, kaip tik atitinka pažiūra, kad ne gamybos būdo charakteris yra jį atitinkančio mainų būdo pagrindas, bet atvirkščiai(7).
Kapitalistas meta į cirkuliaciją mažiau vertės pinigų forma, negu jis iš jos paima, nes jis daugiau vertės meta į ją prekių forma, negu yra iš jos paėmęs prekių forma. Kadangi jis funkcionuoja tik kaip kapitalo personifikacija, kaip pramoninis kapitalistas, tai jo prekių verčių pasiūla visuomet yra didesnė už jo prekių verčių paklausą. Šiuo atžvilgiu, jeigu jo pasiūla ir paklausa padengtų viena kitą, tatai reikštų, kad jo kapitalo vertė nedidėja; kapitalas nefunkcionuotų kaip gamybinis kapitalas; gamybinis kapitalas pavirstų prekiniu kapitalu, nepadidintu pridedamąja verte; gamybos proceso metu jis iš darbo jėgos negautų pridedamosios vertės prekine forma, vadinasi, aplamai nefunkcionuotų kaip kapitalas. Kapitalistas iš tikrųjų turi «parduoti brangiau, negu yra pirkęs»; bet tai jam pavyksta tik dėl to, kad jis per kapitalistinį gamybos procesą savo pirktą pigesnę prekę,— kadangi joje yra mažiau vertės,— paverčia didesnės vertės, vadinasi, brangesne preke. Jis parduoda brangiau ne dėl to, kad jis parduoda savo prekę aukščiau jos vertės, bet dėl to, kad parduoda prekę tokios vertės, kuri yra didesnė už jos gamybos elementų verčių sumą.
Norma, kuria kapitalistas gauna iš savo kapitalo vertės prieauglį, yra tuo didesnė, kuo didesnis yra skirtumas tarp jo pasiūlos ir jo paklausos, t. y. kuo didesnis yra perviršis tos prekės vertės, kurią jis siūlo, palyginti su ta prekės verte, kuriai jis reiškia paklausą. Jo tikslas yra ne tai, kad paklausa ir pasiūla viena kitą padengtų, bet tai, kad jos kuo daugiau viena kitos nepadengtų, kad jo pasiūla viršytų jo paklausą.
Tai, kas galioja atskiro kapitalisto atžvilgiu, galioja ir kapitalistų klasės atžvilgiu.
Kadangi kapitalistas tik įkūnija pramoninį kapitalą, tai jo reiškiama paklausa susideda tik iš gamybos priemonių ir darbo jėgos paklausos. Jo paklausa Gp [gamybos priemonėms], nagrinėjama jose esančios vertės požiūriu, yra mažesnė už jo avansuotąjį kapitalą; jis perka gamybos priemones už mažesnę vertę, negu jo kapitalo vertė, ir todėl už dar mažesnę vertę, negu vertė to prekinio kapitalo, kurį jis tiekia į rinką.
Kai dėl jo paklausos darbo jėgai, tai šios paklausos dydį, vertės požiūriu, apsprendžia jo kintamojo kapitalo santykis su visu jo kapitalu, vadinasi = v ∶ K, ir dėl to paklausa darbo jėgai kapitalistinėje gamyboje didėja santykinai mažesniu laipsniu, negu jo paklausa gamybos priemonėms. Kapitalistas vis didėjančiu mastu darosi daugiau Gp pirkėjas, negu D pirkėjas.
Kadangi darbininkas savo darbo užmokestį daugiausia paverčia pragyvenimo reikmenimis ir, be to, daugiausia būtinais pragyvenimo reikmenimis, tai kapitalisto paklausa darbo jėgai netiesiogiai tuo pačiu metu yra ir paklausa vartojimo reikmenims, įeinantiems į darbininkų klasės vartojimą. Bet ši paklausa yra lygi v ir nė vienu atomu nėra didesnė už v (jei darbininkas taupo iš savo darbo užmokesčio,— bet kokius kredito santykius mes čia būtinai paliekame nuošalyje,— tai toks faktas reiškia, kad jis dalį savo darbo užmokesčio paverčia lobiu ir pro tanto [tiek] jau nestoja kaip paklausos reiškėjas, kaip pirkėjas). Maksimali kapitalisto paklausos riba = K=c+v, o jo pasiūla = c+v+m; vadinasi, jeigu jo prekinio kapitalo sudėtis yra 80c+20v+20m, tai jo paklausa = 80c+20v, t. y. jo paklausa vertės požiūriu yra mažesnė už jo pasiūlą. Kuo didesnis yra jo pagamintos m masės procentinis santykis (pelno norma), tuo mažesnė darosi jo paklausa palyginti su jo pasiūla. Nors kapitalisto paklausa darbo jėgai, vadinasi, netiesiogiai ir būtiniems pragyvenimo reikmenims, vykstant gamybos pažangai, progresyviai mažėja palyginti su jo paklausa gamybos priemonėms, vis dėlto nereikia, iš antros pusės, užmiršti, kad jo paklausa Gp (gamybos priemonėms), vidutiniškai imant, visada yra mažesnė už jo kapitalą. Tuo būdu jo paklausa gamybos priemonėms neišvengiamai visada pagal vertę yra mažesnė negu prekinis produktas kapitalisto, tiekiančio jam tas gamybos priemones ir naudojančio tokį pat kapitalą, kitoms sąlygoms esant vienodoms. Ta aplinkybė, kad iš tikrųjų yra ne vienas kapitalistas, bet daug kapitalistų, reikalo nė kiek nekeičia. Tarkime, kad jo kapitalas yra 1 000 sv. st., pastovioji jo dalis = 800 sv. st.; tokiu atveju jo paklausa, reiškiama visiems kapitalistams = 800 sv. st.; o jie visi kartu už savo 1 000 sv. st. (vis vien, kiek iš šios sumos tektų kiekvienam iš jų atskirai ir kokią viso jo kapitalo dalį sudarytų suma, tenkanti kiekvienam) tiekia, esant vienodai pelno normai, 1 200 sv. st. vertės gamybos priemonių; vadinasi, jo paklausa tepadengia tik jų pasiūlos, o visa jo paties paklausa, pagal jos vertės dydį, tėra lygi tik jo paties pasiūlos.
Dabar mes dar turime, užbėgdami į priekį, kartu išnagrinėti kapitalo apyvartą. Tarkime, kad visas kapitalisto kapitalas yra 5 000 sv. st., iš kurių 4 000 sv. st. sudaro pagrindinį ir 1 000 sv. st.— apyvartinį kapitalą; šie 1 000 sutinkamai su ankstesne prielaida = 800c+200v. Kad visas jo kapitalas padarytų vieną apyvartą per metus, jo apyvartinis kapitalas turi padaryti penkias apyvartas per metus; tokiu atveju jo prekinis produktas = 6 000 sv. st., vadinasi, jis yra 1 000 sv. st. didesnis negu jo avansuotasis kapitalas, o tai vėl duoda tokį pat pridedamosios vertės santykį, kaip ir anksčiau:
5 000 K ∶ 1 000m = 100(c+v) ∶ 20m. Tuo būdu ši apyvarta nė kiek nekeičia visos kapitalisto paklausos santykio su visa jo pasiūla: pirmoji pasilieka mažesnė už pastarąją.
Tarkime, kad jo pagrindinį kapitalą reikia atnaujinti kas 10 metų. Vadinasi, kasmet kapitalistas amortizuoja =400 sv. st. Tokiu būdu jis dabar turi tik 3 600 sv. st. vertę pagrindiniame kapitale + 400 sv. st. pinigais. Jei reikalingas remontas ir tas remontas neviršija vidutinio masto, tai jo kaštai yra ne kas kita, kaip kapitalo įdėjimas, kurį kapitalistas atlieka tik vėliau. Į reikalą mes galime žiūrėti taip, tarytum kapitalistas, nustatydamas jo įdedamo kapitalo vertę, kiek ji įeina į metinį prekinį produktą, iš pat pradžių įskaitydavo į ją remonto kaštus, tuo būdu jie įeina į amortizaciją, kuri lygi kapitalo vertės. (Jeigu iš tikrųjų jo remonto poreikis yra mažesnis už vidutinį, tai tokia aplinkybė jam naudinga, o jei didesnis, tai jam yra nuostolis. Bet visai toje pačioje pramonės šakoje veikiančių kapitalistų klasei tokia nauda ir nuostoliai išsilygina.) Šiaip ar taip, nors jo metinė paklausa, esant vienai viso jo kapitalo apyvartai per metus, pasilieka lygi 5 000 sv. st., t. y. lygi jo pirminei avansuotajai kapitalo vertei, vis dėlto ši paklausa apyvartinės kapitalo dalies atžvilgiu padidėja, o pagrindinės kapitalo dalies atžvilgiu nuolat mažėja.
Dabar pereikime prie reprodukcijos. Tarkime, kad kapitalistas asmeniniams poreikiams suvartoja visą pridedamąją vertę p ir vėl paverčia į gamybinį kapitalą tik tokį dydį, kaip pirminis kapitalas K. Tokiu atveju kapitalisto paklausa pagal vertę lygi jo pasiūlai. Bet ne jo kapitalo judėjimo atžvilgiu; kaip kapitalistas jis reiškia paklausą tik savo pasiūlos (pagal vertės dydį); jis suvartoja kaip nekapitalistas, ne vykdydamas savo kaip kapitalisto funkciją, bet savo asmeniniams poreikiams arba malonumams.
Jo sąskaita procentiniais skaičiais yra tokia:
| Jo kaip kapitalisto paklausa | = | 100, | pasiūla | = | 120 |
| Jo kaip žmogaus, mėgstančio pagyventi savo malonumui, paklausa | = | 20, | pasiūla | = | — |
| Paklausos suma | = | 120, | pasiūlos suma | = | 120 |
Ši prielaida yra lygiareikšmė prielaidai, kad kapitalistinės gamybos nėra ir dėl to nėra nė paties pramoninio kapitalisto: prielaida, kad skatinamasis motyvas yra asmeninis vartojimas, o ne pats turtėjimas, pašalina patį kapitalizmo pagrindą.
Bet ji ir techniškai yra negalima. Kapitalistas ne tik turi sudaryti atsarginį kapitalą, kad galėtų apsisaugoti nuo kainų svyravimų ir laukti palankiausių konjunktūrų pirkimui ir pardavimui; jis turi kaupti kapitalą, kad tuo būdu galėtų plėsti gamybą ir įdiegti techninius patobulinimus į savo gamybinį organizmą.
Kad galėtų kaupti kapitalą, jis pirmiausia turi imti iš cirkuliacijos tam tikrą dalį pridedamosios vertės pinigine forma, įplaukiančią jam iš cirkuliacijos, ir didinti ją kaip lobį tol, kol ji įgaus senajai įmonei išplėsti arba naujai įmonei greta senosios įsteigti reikalingą dydį. Kol tebevyksta lobio sudarymas, tol jis nedidina kapitalisto paklausos; pinigai yra imobilizuoti; jie nepaima iš prekių rinkos jokio ekvivalento prekių pavidalu mainais į tą piniginį ekvivalentą, kuris paimtas iš rinkos už prekę, nugabentą į rinką.
Kreditas čia paliekamas nuošalyje; o kreditas apima, pvz., tokį atvejį, kai kapitalistas, pinigams susikaupiant, deda juos į banką einamojon sąskaiton už palūkanas.
(7)Iki čia V rankraštis; toliau iki skirsnio pabaigos seka užrašas, kuris yra 1877 m. ar 1878 m. sąsiuvinyje tarp išrašų iš knygų.