Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kapitalo judėjimas per gamybos sferą ir dvi cirkuliacijos sferos fazes, kaip mes matėme, vyksta iš eilės laiko atžvilgiu. Laikas, kurį jis išbūna gamybos sferoje, sudaro jo gamybos laiką, laikas, kurį jis išbūna cirkuliacijos sferoje,— jo cirkuliacijos laiką. Todėl visas laikas, per kurį kapitalas atlieka savo apytaką, yra lygus gamybos laiko ir cirkuliacijos laiko sumai.
Suprantama, gamybos laikas apima darbo proceso periodą, bet pastarasis neapima viso gamybos laiko. Pirmiausia priminsime, kad dalis pastoviojo kapitalo egzistuoja darbo priemonių pavidalu, kaip, pvz., mašinos, pastatai ir t. t., kurie iki pat savo egzistavimo pabaigos panaudojami tuose pačiuose nuolat besikartojančiuose darbo procesuose. Nors periodinis darbo proceso nutrūkimas, pvz., naktį, ir nutraukia šių darbo priemonių funkcionavimą, bet jis nenutraukia jų buvimo gamybos vietoje. Jos yra ten ne tik tada, kai funkcionuoja, bet ir tada, kai nefunkcionuoja. Iš antros pusės, kapitalistas turi turėti parengtą tam tikrą žaliavų ir pagalbinių medžiagų atsargą, kad gamybos procesas ilgesnį ar trumpesnį laiką vyktų iš anksto nustatytu mastu, nepriklausomai nuo rinkos kasdien reiškiamos prekių pasiūlos atsitiktinumų. Ši žaliavų ir t. t. atsarga gamybiškai suvartojama tik palaipsniui. Dėl to susidaro skirtumas tarp jos gamybos laiko(9) ir jos funkcionavimo laiko. Vadinasi, gamybos priemonių gamybos laikas aplamai apima 1) laiką, kurį jos funkcionuoja kaip gamybos priemonės, t. y. panaudojamos gamybos procese; 2) pertraukas, kurių metu gamybos procesas, vadinasi, ir į jį įjungtų gamybos priemonių funkcionavimas, nutrūksta; 3) laiką, kurį jos, nors ir būdamos parengtos kaip proceso sąlygos, vadinasi, jau būdamos gamybiniu kapitalu, dar nėra įėjusios į gamybos procesą.
Lig šiol išnagrinėtas skirtumas visuomet yra skirtumas tarp gamybinio kapitalo buvimo gamybos sferoje laiko ir jo buvimo gamybos procese laiko. Bet pats gamybos procesas gali sąlygoti darbo proceso, todėl ir darbo laiko pertrūkius, intervalus, kai darbo objektas paliekamas fizinių procesų poveikiui, žmogaus darbui toliau neprisidedant. Gamybos procesas, vadinasi, ir gamybos priemonių funkcionavimas šiuo atveju tebevyksta, nors darbo procesas, vadinasi, ir gamybos priemonių kaip darbo priemonių funkcionavimas yra nutrūkę. Mes tai matome pavyzdyje su grūdais, kurie pasėti, su vynu, kuris rūgsta rūsyje, su darbo medžiaga daugelyje manufaktūrų, kaip, pvz., odos gamyklose, kuriose ši medžiaga yra cheminių procesų veikiama. Gamybos laikas čia yra ilgesnis negu darbo laikas. Skirtumą tarp abiejų sudaro gamybos laiko perviršis palyginti su darbo laiku. Šį perviršį visada sąlygoja tai, kad gamybinis kapitalas yra gamybos sferoje paslėptiniu pavidalu, nefunkcionuodamas pačiame gamybos procese, arba tai, kad jis funkcionuoja gamybos procese, bet nėra darbo procese.
Toji paslėptinio gamybinio kapitalo dalis, kuri laikoma parengta tik kaip gamybos proceso sąlyga, kaip, pvz., medvilnė, anglis ir t. t. verpykloje, neveikia nei kaip produkto kūrimo veiksnys, nei kaip vertės kūrimo veiksnys. Ji yra neveikiantis kapitalas, nors toks jo neveikimas yra būtina nenutrūkstamo gamybos proceso vyksmo sąlyga. Pastatai, aparatai ir t. t., būtini kaip gamybinės atsargos (paslėptinio kapitalo) saugyklos, yra gamybos proceso sąlygos ir dėl to sudaro avansuoto gamybinio kapitalo sudėtines dalis. Jie atlieka savo kaip gamybinio kapitalo sudėtinių dalių saugotojų parengtinėje stadijoje funkciją. Kiek šitoje stadijoje reikalingi darbo procesai, tiek šie procesai pabrangina žaliavas ir t. t., bet jie yra gamybinis darbas ir sukuria pridedamąją vertę, nes dalis šio darbo, kaip ir kiekvieno samdomojo darbo, nėra apmokama. Normalūs viso gamybos proceso pertrūkiai, vadinasi, tarpai, kurių metu gamybinis kapitalas nefunkcionuoja, negamina nei vertės, nei pridedamosios vertės. Iš to ir kyla siekimas versti dirbti ir naktį (I knyga, VIII skirsnis, 4 poskyris). Tokios darbo laiko pertraukos, kurias darbo objektui tenka patirti paties gamybos proceso metu, nesukuria nei vertės, nei pridedamosios vertės; bet jos prisideda prie produkto sukūrimo, sudaro dalį jo gyvenimo, yra procesas, kurį jis turi išeiti. Aparatų ir t. t. vertė perkeliama į produktą sutinkamai su visu tuo laiku, kurį jie funkcionuoja; pats darbas perkelia produktą į šią stadiją, ir naudojimasis šiais aparatais tiek pat yra gamybos sąlyga, kaip ir nudulkėjimas dalies medvilnės, kuri neįeina į produktą, bet vis dėlto perkelia į jį savo vertę. Kita paslėptinio kapitalo dalis, kaip, pvz., pastatai, mašinos ir t. t., t. y. darbo priemonės, kurių funkcionavimą tenutraukia tik gamybos proceso normalios pertraukos,— nenormalūs pertrūkiai dėl gamybos sumažinimo, krizių ir t. t. yra gryni nuostoliai,— ši paslėptinio kapitalo dalis prijungia produktui savo vertę, nors ir neįeina į kuriamąjį produktą; visą vertę, kurią ši dalis prijungia produktui, apsprendžia vidutinis jos egzistavimo ilgumas; ji praranda savo vertę dėl to, kad praranda vartojamąją vertę, tiek tuo metu, kai ji funkcionuoja, tiek ir tuo metu, kai ji nefunkcionuoja.
Pagaliau vertė pastoviosios kapitalo dalies, kuri tebėra gamybos procese, nors darbo procesas yra nutrūkęs, vėl pasirodo kaip gamybos proceso rezultatas. Pats darbas čia pastato gamybos priemones į tokias sąlygas, kuriose jos pačios savaime išeina tam tikrus natūralius procesus, kurių rezultatas yra tam tikras naudingas efektas arba jų vartojamosios vertės formos pasikeitimas. Darbas visada perkelia gamybos priemonių vertę į produktą, jeigu jis iš tikrųjų naudoja jas tikslingai kaip gamybos priemones. Reikalas nė kiek nesikeičia nuo to, ar darbas šiam efektui pasiekti turi nenutrūkstamai veikti darbo objektą darbo priemonėmis, ar jis teturi duoti postūmį, pastatydamas gamybos priemones į tokias sąlygas, kuriose jos, darbui toliau neprisidedant, dėl gamtos procesų pačios savaime patiria iš anksto numatytą pakitimą.
Vis vien, kuo remiasi gamybos laiko perviršis palyginti su darbo laiku,— ar tuo, kad gamybos priemonės sudaro tik paslėptinį gamybinį kapitalą, vadinasi, dar tebėra tikrojo gamybos proceso prieangyje, ar tuo, kad gamybos proceso metu jų pačių funkcionavimą nutraukia šio proceso sustojimai, ar pagaliau tuo, kad pats gamybos procesas sąlygoja darbo proceso pertrūkius,— nė vienu iš šių atvejų gamybos priemonės nefunkcionuoja taip, kad jos įsiurbtų darbą. Jeigu jos neįsiurbia darbo, tai neįsiurbia ir pridedamojo darbo. Todėl gamybinio kapitalo vertė nedidėja tol, kol jis tebėra tame savo gamybos laiko tarpe, kuris sudaro perviršį palyginti su darbo laiku, kad ir koks neatskiriamas nuo šių jo sustojimų būtų vertės didinimo proceso realizavimas. Aišku, kad kuo labiau gamybos laikas ir darbo laikas sutampa vienas su kitu, tuo didesnis yra tam tikro gamybinio kapitalo našumas ir jo vertės didėjimas per tam tikrą laiko tarpą. Iš to kyla kapitalistinės gamybos tendencija kiek galint sutrumpinti gamybos laiko perviršį palyginti su darbo laiku. Bet nors kapitalo gamybos laikas ir gali nukrypti nuo jo darbo laiko, vis dėlto jame visada yra šis pastarasis, ir pirmojo perviršis palyginti su antruoju net yra gamybos proceso sąlyga. Vadinasi, gamybos laikas visada yra tas laikas, per kurį kapitalas gamina vartojamąsias vertes ir didina savo vertę, t. y. funkcionuoja kaip gamybinis kapitalas, nors gamybos laikas apima ir tą laiką, kai kapitalas arba yra paslėptiniame būvyje, arba gamina produktus, nedidindamas savo vertės.
Cirkuliacijos sferoje kapitalas yra prekinio kapitalo ir piniginio kapitalo pavidalu. Du jo cirkuliacijos procesus sudaro tai, kad jis pavirsta iš prekinės formos į piniginę formą ir iš piniginės formos į prekinę formą. Ta aplinkybė, kad prekės pavertimas į pinigus čia kartu yra prekėje esančios pridedamosios vertės realizavimas ir kad pinigų pavertimas į prekę tuo pačiu metu yra kapitalo vertės pavertimas arba pavertimas atgal į jos gamybos elementų formą, nė kiek nekeičia to fakto, kad šie procesai, kaip cirkuliacijos procesai, yra paprastos prekių metamorfozės procesai.
Cirkuliacijos laikas ir gamybos laikas tarpusavyje pašalina vienas kitą. Savo cirkuliacijos metu kapitalas nefunkcionuoja kaip gamybinis kapitalas ir todėl negamina nei prekės, nei pridedamosios vertės. Jei mes nagrinėjame paprasčiausios formos apytaką, kai visa kapitalo vertė kiekvienu atveju iš karto pereina iš vienos fazės į kitą, tai yra aišku, kad gamybos procesas, vadinasi, ir savaiminis kapitalo vertės didėjimas būna nutrūkęs tol, kol trunka jo cirkuliacijos laikas, ir kad priklausomai nuo jo ilgumo gamybos procesas bus atnaujinamas greičiau arba lėčiau. Priešingai, jeigu įvairios kapitalo dalys išeina apytaką viena po kitos, o tokiu atveju visos kapitalo vertės apytaka įvyksta paeiliui įvairių tos vertės dalių apytakoje, tai yra aišku, kad kuo ilgesnis yra tas laiko tarpas, kurį kapitalo vertės sudėtinės dalys nuolat užtrunka cirkuliacijos sferoje, tuo mažesnė bus toji jos dalis, kuri nuolat funkcionuoja gamybos sferoje. Todėl cirkuliacijos laiko didėjimas ir mažėjimas veikia kaip neigiama riba gamybos laiko mažėjimą arba didėjimą arba to laipsnio, kuriuo tam tikro dydžio kapitalas funkcionuoja kaip gamybinis kapitalas, mažėjimą arba didėjimą. Kuo didesniu laipsniu kapitalo cirkuliacijos metamorfozės yra tik idealinės, t. y. kuo daugiau cirkuliacijos laikas = 0 arba artėja prie nulio, tuo daugiau funkcionuoja kapitalas, tuo labiau kyla jo našumas ir savaiminis jo vertės didėjimas. Pavyzdžiui, jei kapitalistas dirba užsakymui, gauna užmokestį pristačius produktą, o sumokama jo paties gamybos priemonėmis, tai cirkuliacijos laikas artėja prie nulio.
Taigi, kapitalo cirkuliacijos laikas aplamai apriboja jo gamybos laiką, vadinasi, ir jo vertės didinimo procesą, pastarąjį apribodamas proporcingai cirkuliacijos laiko ilgumui. O cirkuliacijos laiko ilgumas gali didėti arba mažėti labai įvairiu laipsniu ir todėl labai įvairiu laipsniu gali apriboti kapitalo gamybos laiką. Bet politinė ekonomija temato tik išorinį pasireiškimą, būtent tik cirkuliacijos laiko įtaką aplamai kapitalo vertės didinimo procesui. Šią neigiamą įtaką ji laiko teigiama, nes jos padariniai yra teigiami. Ji tuo labiau laikosi įsikibus šios regimybės, kad ji atrodo teikianti įrodymą, jog kapitalas turįs mistinį savaiminio vertės didėjimo šaltinį, nepriklausomą nuo jo gamybos proceso, vadinasi, ir nuo darbo išnaudojimo, ir trykštantį jam iš cirkuliacijos sferos. Vėliau mes pamatysime, kad net mokslinė ekonomija leidžiasi šios regimybės suklaidinama. Šią regimybę, kaip vėliau bus parodyta, sustiprina įvairūs reiškiniai: 1) Kapitalistinis pelno apskaičiavimo būdas, kai neigiama priežastis figūruoja kaip teigiama, kadangi kapitalams, esantiems įvairiose įdėjimų sferose, kur skirtingas tik cirkuliacijos laikas, ilgesnis cirkuliacijos laikas veikia kaip kainų pakilimo pagrindas,— žodžiu tariant, kaip vienas iš pelno išsilyginimo pagrindų. 2) Cirkuliacijos laikas sudaro tik apyvartos laiko momentą; o apyvartos laikas apima gamybos laiką arba reprodukcijos laiką. Tai, kas iš tikrųjų egzistuoja pastarojo dėka, atrodo egzistuojančiu cirkuliacijos laiko dėka. 3) Prekių virtimą kintamuoju kapitalu (darbo užmokesčiu) sąlygoja tai, kad jos prieš tai pavirsta pinigais. Vadinasi, vykstant kapitalo kaupimui, pavirtimas papildomu kintamuoju kapitalu vyksta cirkuliacijos sferoje arba cirkuliacijos metu. Dėl to atrodo, kad kaip tik cirkuliacijos laiko dėka įvyko šis kaupimas.
Cirkuliacijos sferoje kapitalas — viena arba kita eile — išeina dvi priešingas fazes Pr—P ir P—Pr. Tuo būdu jo cirkuliacijos laikas taip pat pasidalija į dvi dalis: į laiką, kuris jam reikalingas pavirsti iš prekės į pinigus, ir į laiką, kuris jam reikalingas pavirsti iš pinigų į prekę. Jau iš paprastosios prekinės cirkuliacijos analizės (I knyga, III skirsnis) yra žinoma, kad Pr—P, pardavimas, yra sunkiausia jo metamorfozės dalis ir todėl, esant įprastinėms sąlygoms, sudaro didesnę cirkuliacijos laiko dalį. Vertė, įkūnyta piniguose, turi tokią formą, kurią visada galima paversti į kitą. O kai ji įkūnyta prekėje, ji tik pavirsdama pinigais gali įgauti šitą formą, tinkamą betarpiškiems mainams ir dėl to bet kuriuo metu pasiruošusią veikti. Tuo tarpu, vykstant kapitalo cirkuliacijos procesui jo fazėje P—Pr, turimas galvoje jo pavirtimas prekėmis, sudarančiomis tam tikrus gamybinio kapitalo elementus tam tikroje įmonėje. Gali atsitikti, kad rinkoje nėra gamybos priemonių ir kad jas dar reikia pagaminti arba atgabenti iš tolimų rinkų, arba kad įprastinė jų pasiūla sutriko, pasikeitė kainos ir t. t.,— žodžiu tariant, galima susidurti su daugybe aplinkybių, kurių negalima pastebėti esant paprastam formos P—Pr pakitimui, bet kurios ir šiai cirkuliacijos fazės daliai reikalauja sunaudoti čia daugiau, čia mažiau laiko. Kaip Pr—P ir P—Pr yra atskirtos viena nuo kitos laiko atžvilgiu, taip jos gali būti atskirtos ir erdvėje, pirkimų rinka ir pardavimų rinka gali būti skirtingose vietose. Pavyzdžiui, fabrikuose supirkėjas ir pardavėjas dažnai net yra du atskiri žmonės. Esant prekinei gamybai, cirkuliacija yra taip pat būtina, kaip ir pati gamyba, vadinasi, ir cirkuliacijos agentai yra taip pat reikalingi, kaip gamybos agentai. Reprodukcijos procesas apima abi kapitalo funkcijas, vadinasi, ir būtinumą turėti šių funkcijų atstovavimą: arba kad pats kapitalistas joms atstovautų, arba samdomasis darbininkas, jo agentas. Tačiau tai neduoda jokio pagrindo painioti cirkuliacijos agentus su gamybos agentais, o taip pat painioti prekinio ir piniginio kapitalo funkcijas su gamybinio kapitalo funkcijomis. Cirkuliacijos agentus turi apmokėti gamybos agentai. Bet jei kapitalistai, perkantieji vienas iš kito ir parduodantieji vienas kitam, nesukuria šiuo aktu nei produktų, nei vertės, tai niekas nepasikeičia nuo to, jeigu jų įmonės dydis leidžia jiems arba verčia juos pavesti kitiems pirkimo bei pardavimo funkcijas. Kai kuriose įmonėse supirkėjai ir pardavėjai apmokami tantjemomis, pelno dalimis. Frazė, kad juos apmoką vartotojai, nieko nepaaiškina. Vartotojai tegali tik tiek apmokėti, kiek jie patys, kaip gamybos agentai, gamina ekvivalentą prekių pavidalu arba jį pasisavina iš gamybos agentų pasiremdami juridiniu titulu (kaip bendrovės ir t. t. nariai) arba už asmeninius patarnavimus.
Tarp Pr—P ir P—Pr yra skirtumas, kuris neturi nieko bendro su prekės ir pinigų formos skirtingumu, bet kyla iš kapitalistinio gamybos pobūdžio. Patys savaime tiek Pr—P, tiek ir P—Pr tėra tam tikros vertės pavirtimas iš vienos formos į kitą. Bet Pr′—P′ tuo pačiu metu yra Pr′ turimos pridedamosios vertės realizavimas. Kitaip yra su P—Pr. Todėl pardavimas yra svarbesnis už pirkimą. P—Pr normaliomis sąlygomis yra aktas, būtinas P išreiškiamai vertei padidinti, bet nėra pridedamosios vertės realizavimas; tai — įvadas į jos gaminimą, o ne baigiamasis jo aktas.
Prekinio kapitalo cirkuliacijai Pr′—P′ tam tikras ribas stato pati prekių egzistavimo forma, jų kaip vartojamųjų verčių egzistavimas. Pastarosios iš prigimties yra laikinos. Todėl, jei per tam tikrą laiką jos nestos į gamybinį arba individualinį vartojimą, žiūrint, kokia yra jų paskirtis, jei, kitais žodžiais tariant, jos per tam tikrą laiką nebus parduotos, tai jos genda ir kartu su savo vartojamąja verte praranda savybę būti mainomosios vertės reiškėjais. Jose esanti kapitalo vertė kartu su priaugusia jai pridedamąja verte prarandama. Vartojamosios vertės būna eilę metų išliekančios ir savaime didėjančios kapitalo vertės reiškėjai tik su sąlyga, jeigu jos nenutrūkstamai atnaujinamos ir atgaminamos, padengiamos naujomis tos pačios arba kitos rūšies vartojamosiomis vertėmis. Bet jų pardavimas gatavų prekių forma, vadinasi, jų stojimas panaudojant pardavimą į gamybinį arba individualinį vartojimą, yra nuolat atsinaujinanti jų atgaminimo sąlyga. Tam tikro laiko ribose jos turi pakeisti savo senąją vartojamąją formą, kad galėtų toliau egzistuoti nauja forma. Mainomoji vertė išlieka tik dėl to, kad nuolat atsinaujina prekės kūnas, kuriame ji įsikūnija. Įvairių prekių vartojamosios vertės genda greičiau arba lėčiau; dėl to tarp jų pagaminimo ir suvartojimo gali praslinkti didesnis ar mažesnis laiko tarpas. Vadinasi, jos gali, nesant pavojaus joms žūti, ilgesnį ar trumpesnį laiką likti cirkuliacijos fazėje Pr—P prekinio kapitalo pavidalu, gali prekių pavidalu išbūti ilgesnį ar trumpesnį cirkuliacijos laiką. Prekinio kapitalo cirkuliacijos laiko riba, sąlygojama paties prekės kūno gedimo, yra absoliuti riba tos cirkuliacijos laiko dalies arba to cirkuliacijos laiko, kurį prekinis kapitalas gali egzistuoti kaip toks. Kuo greičiau genda prekė, kuo greičiau ji turi būti suvartota, vadinasi, ir parduota ją pagaminus, tuo per mažesnį atstumą nuo savo gamybos vietos ji gali būti nugabenta, vadinasi, tuo siauresnė yra jos cirkuliacijos sfera erdvės atžvilgiu, tuo labiau vietinio pobūdžio yra jos realizavimo rinka. Dėl to, kuo greičiau genda prekė, kuo siauresnė yra absoliuti jos kaip prekės cirkuliacijos laiko riba, kurią sąlygoja jos fizinės savybės, tuo mažiau ji tinka būti kapitalistinės gamybos objektu. Ji gali tikti kapitalistinei gamybai tik tankiai apgyventose vietovėse arba dėl transporto priemonių išsivystymo sumažėjus atstumams. O prekės gamybos koncentracija nedaugelyje rankų ir tankiai apgyventoje vietovėje gali sukurti santykinai didelę rinką ir tokioms prekėms, kaip, pvz., stambių alaus daryklų, pieninių ir t. t. gaminiai.
(8)Nuo čia IV rankraštis.
(9)Gamybos laikas čia paimtas aktyviąja prasme: gamybos priemonių gamybos laikas čia yra ne tas laikas, per kurį jos pagaminamos, bet tas laikas, kurį jos dalyvauja prekinio produkto gamybos procese.— F. E.