Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kapitalo formos pasikeitimai iš prekės į pinigus ir iš pinigų į prekę tuo pačiu metu yra kapitalisto prekybiniai santoriai: pirkimo ir pardavimo aktai. Laikas, per kurį įvyksta šie kapitalo formos pasikeitimai, subjektyviai, kapitalisto požiūriu, yra pardavimo ir pirkimo laikas, toks laikas, kai kapitalistas funkcionuoja rinkoje kaip pardavėjas ir pirkėjas. Kaip kapitalo cirkuliacijos laikas sudaro būtiną jo reprodukcijos laiko dalį, taip ir laikas, per kurį kapitalistas perka ir parduoda, sukiojasi rinkoje, sudaro būtiną dalį to laiko, kai jis funkcionuoja kaip kapitalistas, t. y. kaip personifikuotas kapitalas. Jis sudaro dalį jo verslovinės veiklos laiko.
{Kadangi mes laikomės prielaidos, kad prekės perkamos ir parduodamos pagal jų vertes, tai šie aktai tereiškia tos pačios vertės pavirtimą iš vienos formos į kitą, iš prekinės formos į piniginę formą ir iš piniginės formos į prekinę formą,— tik būvio pakitimą. Jei prekės parduodamos pagal jų vertes, tai vertės dydis lieka nepasikeitęs tiek pirkėjo, tiek ir pardavėjo rankose; pasikeičia tik jos egzistavimo forma. O jei prekės parduodamos ne pagal jų vertes, tai nepasikeitusi lieka pakitusių verčių suma: tai, kas yra pliusas vienai šaliai, yra minusas kitai.
Bet metamorfozės Pr—P ir P—Pr yra prekybiniai santoriai, kurie vyksta tarp pirkėjo ir pardavėjo; jiems reikia laiko susitarti, tuo labiau, kad čia vyksta kova, kurioje kiekviena šalis stengiasi padaryti nuostolį kitai; vienas prieš kitą stovi verteivos, o «when Greek meets Greek then comes the tug of war» [«kai graikas susitinka su graiku, įvyksta kautynės»]. Būvio pakeitimas reikalauja laiko ir darbo jėgos, bet ne tam, kad būtų sukurta vertė, o tam, kad būtų įvykdytas vertės pavertimas iš vienos formos į kitą. Dalykas nė kiek nesikeičia nuo abiejų šalių pastangų šia proga pasisavinti perteklinį vertės kiekį. Šis darbas, abiejų šalių piktavališkų siekimų didinamas, lygiai taip pat nesukuria vertės, kaip ir darbas, sunaudotas teisminiam procesui vesti, nedidina bylinėjimosi objekto vertės. Šis darbas,— kuris yra būtinas paimto kaip visuma kapitalistinio gamybos proceso momentas, o tas procesas apima ir cirkuliaciją arba yra joje,— atlieka tokį pat vaidmenį, kaip, pvz., darbas, kuris vyksta degant kokiai nors medžiagai, kuri suvartojama šilumai gauti. Šis degimo darbas negamina šilumos, nors jis yra būtinas degimo proceso momentas. Pavyzdžiui, norėdamas sunaudoti anglį kaip kurą, aš turiu sujungti ją su deguonim ir kartu iš kieto būvio perkelti ją į dujinį būvį (nes anglies dvideginyje, degimo rezultate, anglis yra dujų pavidalu), vadinasi, aš turiu pakeisti fizinę egzistavimo formą arba fizinį būvį. Prieš atsirandant naujam junginiui, pirma turi atsiskirti grynanglio molekulės, susijungusios į vieną kietą kūną, ir pačios grynanglio molekulės turi suskilti į atskirus savo atomus. Visa tai reikalauja sunaudoti tam tikrą kiekį energijos, kuri tuo būdu nepavirsta šiluma, bet yra paimama iš jos. Todėl jei prekių savininkai yra ne kapitalistai, bet savarankiški betarpiški gamintojai, tai laikas, kurį jie sunaudoja pirkimui ir pardavimui, yra išskaitymas iš jų darbo laiko. Štai kodėl jie visada (tiek senovėje, tiek ir viduramžiais) stengėsi tokias operacijas atlikti šventadieniais.
Žinoma, mastas, kurį prekių pavertimas pinigais įgauna kapitalistų rankose, negali šito darbo, nesukuriančio vertės, o tik tarpininkaujančio vertės formų kaitai, paversti vertę kuriančiu darbu. Tokio darbo esmės pakitimo stebuklas tiek pat mažai tegali įvykti ir nuo perkėlimo, t. y. nuo to, kad pramoniniai kapitalistai, užuot patys vykdę šį «degimo darbą», paverčia jį išimtiniu jų apmokamų trečiųjų asmenų užsiėmimu. Žinoma, šie tretieji asmenys neatiduos jų žinion savo darbo jėgos dėl jų gražių akių. Šiaip ar taip, kokio nors žemvaldžio rentos rinkėjui arba banko kurjeriui nerūpi, kad jų darbas nė skatiku nedidina nei rentos, nei maišais perkeliamų į kitą banką aukso lydinių vertės dydžio.}(10)
Kapitalistui, kuris verčia kitus jam dirbti, pirkimas ir pardavimas darosi svarbiausia funkcija. Kadangi jis daugelio produktą pasisavina plačiu visuomeniniu mastu, tai tokiu pat mastu jis turi pardavinėti šį produktą, o paskui vėl jį paversti iš pinigų į gamybos elementus. Bet, kaip ir anksčiau, pirkimo ir pardavimo laikas nesukuria vertės. Iliuziją čia sukelia pirklinio kapitalo funkcionavimas. Bet, dargi detaliau šito nenagrinėjant, yra savaime aišku, kad jei kokia nors funkcija, kuri savaime yra negamybinė, bet yra būtinas reprodukcijos momentas, dėl darbo pasidalijimo iš šalutinės daugelio funkcijos pavirsta išimtinė nedaugelio funkcija, jų specialiu užsiėmimu, tai nuo to pats funkcijos pobūdis nepasikeičia. Galimas dalykas, kad vienas pirklys (čia paimtas tik kaip prekių formos pakeitimo agentas, tik kaip pirkėjas ir pardavėjas) savo operacijomis sutrumpina daugeliui gamintojų tą laiką, kurį jie sunaudodavo pirkimui ir pardavimui. Tokiu atveju jį galima laikyti mašina, mažinančia bereikalingą jėgos sunaudojimą arba padedančia išlaisvinti laiką gamybai(11).
Kad dalykas būtų paprastesnis (nes mes tik vėliau nagrinėsime pirklį kaip kapitalistą ir pirklinį kapitalą), mes laikysimės prielaidos, kad pirkimo ir pardavimo agentas yra žmogus, parduodąs savo darbą. Jis savo darbo jėgą ir savo darbo laiką naudoja šioms operacijoms Pr—P ir P—Pr. Vadinasi, jis gyvena iš to taip pat, kaip kitas gyvena, pvz., iš verpimo arba piliulių gaminimo. Jis reprodukcijos procese atlieka būtiną, ⟨nors ir negamybinę⟩ funkciją, nes pats reprodukcijos procesas apima ir negamybines funkcijas. Jis dirba taip pat, kaip bet kuris kitas, bet jo darbo turinys nesukuria nei vertės, nei produkto. Jis pats priklauso prie gamybos faux frais [negamybinių kaštų]. Jis duoda naudos ne tuo, kad negamybinę funkciją paverčia gamybine arba negamybinį darbą — gamybiniu. Būtų stebuklas, jei toks pavertimas galėtų įvykti dėl tokio funkcijos perkėlimo nuo vieno žmogaus kitam. Priešingai, jis duoda naudos tuo, kad tik mažesnė visuomenės darbo jėgos ir darbo laiko dalis sunaudojama šiai negamybinei funkcijai. Dar daugiau. Tarkime, kad jis tiesiog samdomasis darbininkas, nors ir geriau apmokamas. Kad ir kaip būtų apmokamas jo darbas, dalį savo laiko jis kaip samdomasis darbininkas dirba veltui. Gal būt, jis kasdien gauna per aštuonias valandas sukuriamą vertę, o dirba dešimt valandų. Dvi jo atliekamo pridedamojo darbo valandos taip pat negamina vertės, kaip ir aštuonios jo būtinojo darbo valandos, nors dėl šio būtinojo darbo jam atitenka dalis visuomeninio produkto. Pirma, dabar, kaip ir anksčiau, nagrinėjant visuomeniniu požiūriu, darbo jėga dešimt valandų tenaudojama tik šiai cirkuliacijos funkcijai. Ji naudojama ne kam nors kitam, ne gamybiniam darbui. Bet, antra, visuomenė neapmoka šių dviejų pridedamojo darbo valandų, nors jas ir sunaudojo žmogus, dirbęs tą laiką. Visuomenei tai neduoda jokio papildomo produkto ar papildomos vertės. Bet cirkuliacijos kaštai, kuriems atstovauja šis žmogus, sumažėja vienu penktadaliu: nuo dešimties valandų iki aštuonių. Visuomenė nesumoka jokio ekvivalento už penktadalį to tikrojo cirkuliacijos laiko, kurio agentas yra tas žmogus. Bet jei tą agentą panaudoja kapitalistas, tai neapmokėtos dvi valandos mažina jo kapitalo cirkuliacijos kaštus, sudarančius išskaitymą iš jo pajamų. Jam tai yra teigiamas laimėjimas, nes susiaurėja neigiamos jo kapitalo vertės didėjimo ribos. O jei smulkieji savarankiški prekių gamintojai sunaudoja dalį savo laiko pirkimui ir pardavimui, tai čia yra arba laikas, sunaudojamas tik jų gamybinės veiklos protarpiais, arba laikas, atimamas nuo jų gamybos laiko.
Esant bet kokioms aplinkybėms, tam sunaudojamas laikas yra cirkuliacijos kaštai, kurie nieko neprideda vertėms, virstančioms iš vienos formos į kitą. Tai yra kaštai, kurie reikalingi vertėms iš prekinės formos į piniginę formą paversti. Jei kapitalistinis prekių gamintojas pasireiškia kaip cirkuliacijos agentas, jis tesiskiria nuo betarpiško prekių gamintojo tik tuo, kad parduoda ir perka stambesniu mastu, todėl ir stambesniu mastu funkcionuoja kaip cirkuliacijos agentas. Bet jei įmonės mastas verčia jį arba leidžia jam pirkti (samdyti) savus cirkuliacijos agentus kaip samdomuosius darbininkus, tai dalyko esmė nuo to nesikeičia. Darbo jėga ir darbo laikas ligi tam tikro laipsnio turi būti sunaudoti cirkuliacijos procesui (kiek jis yra paprastas formos pakeitimas). Bet dabar ši sąnauda atrodo esanti papildoma kapitalo sąnauda; dalį kintamojo kapitalo tenka sunaudoti šioms tik cirkuliacijos sferoje funkcionuojančioms darbo jėgoms pirkti. Toks kapitalo avansavimas nesukuria nei produkto, nei vertės. Jis pro tanto [tiek] sumažina mastą, kuriuo avansuotasis kapitalas funkcionuoja gamybiškai. Lygiai taip pat būtų, jei dalis produkto būtų paversta mašina, kuri pirktų ir pardavinėtų likusią produkto dalį. Ši mašina yra išskaitymas iš produkto. Ji neprisideda prie gamybos proceso, nors gali sumažinti cirkuliacijai sunaudojamą darbo jėgą ir t. t. Ji tėra dalis cirkuliacijos kaštų.
Be tikrųjų pirkimų ir pardavimų, darbo laikas sunaudojamas ir sąskaitybai, kuriai, be to, sunaudojamas ir sudaiktintas darbas: plunksnos, rašalas, popierius, rašomasis stalas, kontoros išlaidos. Vadinasi, šiai funkcijai sunaudojama, iš vienos pusės, darbo jėga, iš antros — darbo priemonės. Čia yra visiškai taip pat, kaip su pirkimo bei pardavimo laiku.
Kapitalas, kaip vienybė savo apytakose, kaip judėjime esanti vertė, ar ji būtų gamybos sferoje ar abiejose cirkuliacijos sferos fazėse,— egzistuoja tik ideališkai, skaičiuojamųjų pinigų pavidalu, pirmiausia prekių gamintojo, ypač kapitalistinio prekių gamintojo galvoje. Per sąskaitybą, prie kurios priklauso ir kainų nustatymas arba prekių kainų apskaičiavimas (kainų kalkuliacija), šis judėjimas fiksuojamas ir kontroliuojamas. Tuo būdu gamybos judėjimas ir ypač vertės didėjimas,— kai prekės figūruoja tik kaip vertės atstovai, kaip pavadinimai daiktų, kurių kaip verčių idealinis egzistavimas fiksuojamas skaičiuojamaisiais pinigais,— įgauna simbolinį atspindį vaizduotėje. Kol atskiras prekių gamintojas savo sąskaitybą turi tik savo galvoje (kaip, pvz., valstietis; tik kapitalistiniame žemės ūkyje atsiranda žemės nuomininkas, kuris veda sąskaitybą) arba tik tarp kitko, laisvu nuo gamybos laiku, veda savo išlaidų ir pajamų, mokėjimų terminų ir t. t. knygą, tol yra aišku, kad ši jo funkcija ir jai sunaudojamos darbo priemonės, kaip, pvz., popierius ir pan., yra papildomas sunaudojimas darbo laiko ir darbo priemonių, kurios, tiesa, yra būtinos, bet sudaro išskaitymą tiek iš laiko, kurį jis galėtų sunaudoti gamybiškai, tiek ir iš darbo priemonių, funkcionuojančių tikrajame gamybos procese, dalyvaujančių sukuriant produktą ir vertę(12). Pačios funkcijos prigimtis nekinta nei dėl to masto, kurį ji įgauna todėl, kad ji koncentruojama kapitalistinio prekių gamintojo rankose ir iš daugelio smulkiųjų prekių gamintojų funkcijos pasidaro vieno kapitalisto funkcija, funkcija stambaus masto gamybos procese; ji nekinta nei dėl jos atskyrimo nuo gamybinių funkcijų, kurių priedas ji buvo, nei dėl jos išskyrimo į savarankišką vien ją tevykdančių specialių agentų funkciją.
Darbo pasidalijimas, kokios nors funkcijos išskyrimas į savarankišką jos dar nepaverčia produktą ir vertę kuriančia funkcija, jeigu ji tokia nebuvo savaime, vadinasi, iki to laiko, kai pasidarė savarankiška. Jei kapitalistas naujai įdeda savo kapitalą, tai dalį kapitalo jis turi sunaudoti buhalteriui pasamdyti ir t. t. ir sąskaitybos reikmenims pirkti. Jeigu jo kapitalas jau funkcionuoja, yra nuolatiniame savo reprodukcijos procese, tai jis turi dalį prekinio produkto, paversdamas ją į pinigus, nuolat atgal paversti į buhalterį, kontoros tarnautoją ir pan. Ši kapitalo dalis atitraukiama nuo gamybos proceso ir priklauso prie cirkuliacijos kaštų, prie išskaitymų iš bendrųjų įplaukų. (Tą pat reikia pasakyti apie pačią darbo jėgą, kuri panaudojama vien tik šiai funkcijai.)
Tačiau yra tam tikras skirtumas tarp sąskaitybos kaštų, t. y. negamybinių darbo laiko sąnaudų, iš vienos pusės, ir laiko sąnaudų tiesiog pirkimui ir pardavimui — iš antros pusės. Pastarosios išplaukia tik iš gamybos proceso tam tikros visuomeninės formos, iš to, kad tai — prekių gamybos procesas. Sąskaityba, kaip šio proceso kontrolė ir apibendrinimas mintyse, darosi tuo reikalingesnė, kuo labiau procesas vyksta visuomeniniu mastu ir netenka grynai individualinio pobūdžio. Tuo būdu sąskaityba yra reikalingesnė kapitalistinėje gamyboje negu susiskaidžiusioje amatininkų ir valstiečių gamyboje, ji reikalingesnė kolektyvinėje gamyboje negu kapitalistinėje. Bet sąskaitybos kaštai mažėja vykstant gamybos koncentracijai ir mažėja tuo labiau, kuo labiau ji virsta visuomenine sąskaityba.
Čia kalbama tik apie bendrą pobūdį cirkuliacijos kaštų, kurie kyla tik iš formų metamorfozės. Čia nėra reikalo gilintis į visas detalias šių kaštų formas. Bet kaip šios ⟨funkcijos⟩, priklausančios vertės grynos formų kaitos sričiai ir, vadinasi, išplaukiančios iš tam tikros gamybos proceso visuomeninės formos, funkcijos, kurios individualiniam prekių gamintojui tėra tik trumpalaikiai ir vos pastebimi momentai ir vyksta greta jo gamybinių funkcijų arba susipina su jomis,— kaip jos gali nustebinti žvilgsnį, pasirodydamos kaip masiniai cirkuliacijos kaštai,— tai matyti iš paprasto pinigų priėmimo ir išmokėjimo pavyzdžio, kai šios operacijos atskiriamos ir stambiu mastu koncentruojamos kaip išimtinė banko ir t. t. arba individualinės įmonės kasininko funkcija. Bet reikia įsidėmėti, kad šie cirkuliacijos kaštai, keisdami savo pavidalą, nekeičia savo pobūdžio.
Ar koks nors produktas gaminamas kaip prekė ar ne kaip prekė, jis visada yra medžiaginė turto forma, vartojamoji vertė, skirta individualiniam arba gamybiniam vartojimui. Jo kaip prekės vertė idealiai egzistuoja kainoje, kuri nė kiek nekeičia jo tikros vartojamosios formos. Bet ta aplinkybė, kad tam tikros prekės, pvz., auksas ir sidabras, funkcionuoja kaip pinigai ir kaip tokie būna vien tik cirkuliacijos procese (net kaip lobis, atsarga ir t. t. jie pasilieka, nors ir paslėptiniu pavidalu, cirkuliacijos sferoje), ištisai yra gamybos proceso tam tikros visuomeninės formos, prekių gamybos proceso produktas. Kadangi kapitalistinės gamybos pagrindu prekė darosi visuotine produkto forma; kadangi didžiausia produkto masė gaminama kaip prekė ir dėl to turi įgauti piniginę formą; vadinasi, kadangi prekių masė, toji visuomeninio turto dalis, kuri funkcionuoja kaip prekė, nuolat auga,— tai čia didėja ir kiekis aukso ir sidabro, funkcionuojančių kaip cirkuliacijos priemonė, kaip mokėjimo priemonė, atsarga ir t. t. Šios prekės, funkcionuojančios kaip pinigai, neįeina nei į individualinį, nei į gamybinį vartojimą. Tai yra visuomeninis darbas, fiksuotas tokia forma, kuria jis naudojamas tik kaip cirkuliacijos mašina. Nekalbant apie tai, kad dalis visuomeninio turto turi šią negamybinę formą, pinigų nusidėvėjimas reikalauja nuolat juos kompensuoti arba vis didesnį visuomeninio darbo kiekį — produkto forma — paversti į didesnius aukso ir sidabro kiekius. Šie kompensavimo kaštai pasiekia žymų mastą kapitalistiškai išsivysčiusiose nacijose, kadangi turto dalis, turinti pinigų formą, aplamai yra didelė. Auksas ir sidabras kaip piniginės prekės sudaro visuomenei cirkuliacijos kaštus, kurie išplaukia tik iš gamybos visuomeninės formos. Tai yra prekinės gamybos aplamai faux frais [negamybiniai, tačiau būtini kaštai], kurie auga besivystant prekinei gamybai ir ypač kapitalistinei gamybai. Tai yra visuomeninio turto dalis, kuri turi būti paaukota cirkuliacijos procesui(13).
(10)Skliaustuose pateikta vieta yra paimta iš pastabos VIII rankraščio pabaigoje.
(11)«Prekybos kaštus, nors ir būtinus, reikia laikyti nuostolingomis išlaidomis» (Quesnay: «Analyse du Tableau économique». Daire leid. «Physiocrates», I dalis, Paryžius, 1846, 71 psl.). Pasak Kenės, «pelnas», kurį duoda pirklių konkurencija dėl to, kad verčia juos «tenkintis mažesniu atlyginimu, arba pasipelnymu…, yra, rimtai kalbant, ne kas kita, kaip nuostolio išvengimas (privation de perte) pardavėjui iš pirmų rankų ir pirkėjui-vartotojui. O nuostolio išvengimas darant prekybos išlaidas nėra realus produktas arba turto didėjimas, pasiektas per prekybą, jei tik laikysime ją paprastais mainais, nepriklausomai nuo pervežimo išlaidų arba kartu su jomis» (145—146 psl.). «Prekybos kaštus visada apmoka produktų pardavėjai, kurie gautų visą pirkėjų mokamą kainą, jei nebūtų tarpinių išlaidų» (163). Savininkai ir gamintojai yra «salariants» — apmokantieji; pirkliai yra «salariés» — apmokamieji, pasamdytieji (164 psl.) (Quesnay: «Problèmes économiques», Daire leid. «Physiocrates», I dalis, Paryžius, 1846).
(12)Viduramžiais mes žemės ūkio sąskaitybą terandame tik vienuolynuose. Tačiau mes matėme (I knygoje), kad jau senovės indų bendruomenėse figūruoja buhalteris žemės ūkiui. Sąskaityba čia išskirta į išimtinę bendruomenės pareigūno funkciją. Tokiu darbo pasidalijimu sutaupoma laiko, darbo ir lėšų, bet gamyba ir gamybos sąskaityba pasilieka tokie pat skirtingi dalykai, kaip laivų pakrovimas ir krovinių kvitų išrašymas. Buhalterio asmenyje dalis bendruomenės darbo jėgos yra atitraukta nuo gamybos, ir išlaidos, susijusios su jo veikla, padengiamos ne jo paties darbu, bet išskaitymu iš bendruomeninio produkto. Su kapitalisto buhalteriu mutatis mutandis [turint galvoje atitinkamus pasikeitimus] yra kaip su indų bendruomenės buhalteriu. (Iš II rankraščio.)
(13)«Cirkuliuojantieji šalyje pinigai yra tam tikra šalies kapitalo dalis, absoliučiai atitraukta nuo gamybinių tikslų, siekiant palengvinti arba padidinti kitos dalies našumą; vadinasi, tam tikra turto suma taip pat būtina tam, kad auksas galėtų vaidinti cirkuliacijos priemonės vaidmenį, kaip ji būtina tam, kad būtų galima pagaminti mašiną, kuri palengvintų kurią nors kitą gamybą» («Economist», V t., 520 psl).