Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Cirkuliacijos kaštai, kurie kyla vien iš vertės formų kaitos, iš cirkuliacijos, nagrinėjamos grynu pavidalu, neįeina į prekių vertę. Jiems sunaudojamos kapitalo dalys yra ⟨vien išskaitymai iš gamybiškai sunaudojamo kapitalo, jei mes turime galvoje kapitalistą, ir negamybiškai sunaudota darbo jėga, jei nagrinėsime visą visuomenę⟩. Kitokios prigimties yra tie cirkuliacijos kaštai, kuriuos mes dabar išnagrinėsime. Juos gali sąlygoti gamybos procesai, kurie tik tęsiami cirkuliacijoje, vadinasi, kurių gamybinį pobūdį tik užtušuoja cirkuliacijos forma. Iš antros pusės, visuomeniniu požiūriu, jie gali būti grynieji kaštai, negamybinis gyvojo arba sudaiktinto darbo sunaudojimas, bet kaip tik dėl to jie gali veikti taip, kad sukuria vertę individualiniam kapitalistui, sukuria jo prekės pardavimo kainos priedą. Tai išplaukia jau iš to, kad tokie kaštai yra skirtingi įvairiose gamybos sferose, o kartais yra skirtingi ir įvairiems individualiniams kapitalams toje pačioje gamybos sferoje. Sudarydami prekės kainos priedą, jie yra paskirstomi sutinkamai su tuo, kokiu mastu jie tenka individualiniams kapitalistams. Bet kiekvienas darbas, kuris prideda vertę, gali pridėti ir pridedamąją vertę ir kapitalistinės gamybos pagrindu visada pridės pridedamąją vertę, nes jo sukuriama vertė priklauso nuo jo paties dydžio, o jo sukuriama pridedamoji vertė — nuo to, kokiu laipsniu kapitalistas jį apmoka. Tuo būdu kaštai, kurie pabrangina prekę, nieko nepridėdami jos vartojamajai vertei, ir priklauso, visuomenės požiūriu, prie gamybos faux frais [negamybinių, tačiau būtinų kaštų], gali sudaryti individualinio kapitalisto turtėjimo šaltinį. Iš antros pusės, šie cirkuliacijos kaštai nepraranda negamybinių kaštų pobūdžio nuo to, kad priedas, kurį jie prijungia prekių kainai, tik tolygiai paskirsto tuos kaštus. Pavyzdžiui, draudimo bendrovės paskirsto individualinių kapitalistų nuostolius visai kapitalistų klasei. Tačiau tai netrukdo tokiu būdu išlyginamiems nuostoliams, kaip ir anksčiau, likti nuostoliais viso visuomeninio kapitalo atžvilgiu.
Tuo metu, kai produktas egzistuoja prekinio kapitalo pavidalu arba būna rinkoje, t. y. visą tarpinį laiką tarp gamybos proceso, iš kurio jis išeina, ir vartojimo proceso, į kurį jis įeina, jis sudaro prekių atsargą. Kaip prekė rinkoje, vadinasi, atsargos pavidalu, prekinis kapitalas dukart pasirodo kiekvienoje apytakoje: vieną kartą kaip prekinis produktas to paties judėjime esančio kapitalo, kurio apytaka nagrinėjama; antrą kartą, priešingai, kaip kito kapitalo prekinis produktas, kuris turi būti rinkoje, kad jį būtų galima nupirkti ir paversti gamybiniu kapitalu. Žinoma, yra galima, kad šis pastarasis prekinis kapitalas pagaminamas tik pagal užsakymą. Tokiu atveju įvyksta nutrūkimas visam tam laikui, kol jis gaminamas. Tačiau gamybos ir reprodukcijos proceso eiga reikalauja, kad tam tikra prekių (gamybos priemonių) masė nuolat būtų rinkoje, vadinasi, sudarytų atsargą. Lygiai taip pat gamybinis kapitalas apima darbo jėgos pirkimą, ir piniginė forma čia tėra tik pragyvenimo reikmenų vertės forma, o didesnę dalį pragyvenimo reikmenų darbininkas turi rasti rinkoje. Šiame paragrafe mes smulkiau sustosime ties šiuo klausimu. Bet čia jau aišku štai kas. Jei laikysimės judėjime esančios kapitalo vertės požiūrio, kapitalo vertės, kuri pavirto prekiniu produktu ir dabar turi būti parduota, t. y. paversta atgal į pinigus, kuri, vadinasi, dabar funkcionuoja rinkoje kaip prekinis kapitalas, tai toks prekinio kapitalo būvis, kuriam esant jis sudaro atsargą, yra netikslingas, priverstinis buvimas rinkoje. Kuo greičiau įvyksta pardavimas, tuo sparčiau vyksta reprodukcijos procesas. Formos pasikeitimo Pr′—P′ susitrukdymas kliudo realiai medžiagų apykaitai, kuri turi įvykti kapitalo apytakoje, ir tolesniam pastarojo kaip gamybinio kapitalo funkcionavimui. Iš antros pusės, nuolatinis prekės buvimas rinkoje, prekių atsarga, P—Pr atžvilgiu yra sąlyga, be kurios negali vykti nei reprodukcijos procesas, nei naujo arba papildomo kapitalo panaudojimas.
Kad prekinis kapitalas galėtų tikti rinkoje kaip prekių atsarga, reikalingi pastatai, krautuvės, prekių saugyklos, prekių sandėliai, vadinasi, reikia sunaudoti pastovųjį kapitalą, o taip pat apmokėti darbo jėgą, kuri sukrautų prekes į saugyklas. Be to, prekės genda ir yra žalingų stichinių įtakų veikiamos. Norint jas nuo to apsaugoti, tenka sunaudoti papildomą kapitalą iš dalies darbo priemonėms daiktine forma, iš dalies darbo jėgai(14).
Taigi, kapitalo egzistavimas prekinio kapitalo forma, vadinasi, prekių atsargos pavidalu, sukelia kaštus, kurie nepriklauso gamybos sferai, ⟨bet cirkuliacijos sferai⟩ ir dėl to yra laikomi cirkuliacijos kaštais. Šie cirkuliacijos kaštai skiriasi nuo I punkte nurodytų kaštų tuo, kad jie tam tikru laipsniu įeina į prekių vertę, vadinasi, pabrangina prekes. Bet kuriuo atveju kapitalas ir darbo jėga, kurie tarnauja prekių atsargai laikyti ir saugoti, yra atimti iš betarpiško gamybos proceso. Iš antros pusės, čia įdėtieji kapitalai, įskaitant ir darbo jėgą kaip kapitalo sudėtinę dalį, turi būti padengti iš visuomeninio produkto. Todėl jų sunaudojimas veikia taip pat, kaip darbo gamybinio pajėgumo sumažėjimas, tad tam tikram naudingam efektui gauti reikalingas didesnis kapitalo ir darbo kiekis. Tai yra papildomi kaštai.
Kiek cirkuliacijos kaštai, prekių atsargos sudarymo sąlygojami, išplaukia tik iš ilgumo to laikotarpio, per kurį esamos vertės pavirsta iš prekinės formos į piniginę formą, vadinasi, kiek cirkuliacijos kaštai išplaukia tik iš gamybos proceso tam tikros visuomeninės formos (tik iš to, kad produktas gaminamas kaip prekė ir dėl to turi būti paverstas į pinigus), tiek jie savo pobūdžiu sutampa su cirkuliacijos kaštais, išvardytais I punkte. Iš antros pusės, prekių vertė tokiu atveju išlieka arba padidėja tik dėl to, kad vartojamoji vertė — pats produktas — statoma į tokias daiktines sąlygas, kurios reikalauja įdėti kapitalo, ir patiria operacijas, per kurias vartojamąsias vertes veikia papildomas darbas. Priešingai, prekių verčių apskaičiavimas, sąskaityba, registruojanti šį procesą, pirkimo ir pardavimo operacijos neveikia vartojamosios vertės, kurioje yra prekės vertė. Šie kaštai tėra susiję tik su prekės vertės forma. Spėjamu atveju šie papildomi atsargos sudarymo kaštai (atsargos sudarymas čia yra priverstinis) išplaukia tik iš formų kaitos susitrukdymo ir iš jos būtinumo; nepaisant to, jie vis dėlto nuo papildomų kaštų, išnagrinėtų I punkte, skiriasi tuo, kad jų tikslas yra ne pakeisti vertės formą, bet išlaikyti vertę, kuri egzistuoja prekėje kaip produkte, kaip vartojamojoje vertėje ir kuri dėl to tegali būti išlaikyta tik išlaikant produktą, išlaikant pačią vartojamąją vertę. Vartojamoji vertė čia nepakeliama ir nepadidinama. Priešingai, ji sumažėja. Bet jos mažėjimas yra apribojamas, ir ji išlieka. Prekėje esanti avansuota vertė čia taip pat nepakeliama, bet prie jos prijungiamas naujas darbas, tiek sudaiktintas, tiek ir gyvasis.
Toliau reikia išnagrinėti, kiek šie kaštai kyla dėl savotiško prekinės gamybos aplamai pobūdžio ir dėl prekinės gamybos visuotinės absoliutinės formos, t. y. kapitalistinės prekinės gamybos, pobūdžio; kiek, iš antros pusės, jie savybingi bet kokiai visuomeninei gamybai, o čia kapitalistinėje gamyboje tik įgauna ypatingą pavidalą, ypatingą pasireiškimo formą.
A. Smitas laikėsi to nepagrįsto požiūrio, kad atsargos sudarymas esąs viena iš būdingų kapitalistinės gamybos ypatybių(15). Vėlesnieji ekonomistai, pvz., Laloras, atvirkščiai, teigia, kad, besivystant kapitalistinei gamybai, atsargos sudarymas mažėjąs. Sismondis tai net laiko neigiama kapitalistinės gamybos puse.
Iš tikrųjų atsarga egzistuoja trimis formomis: gamybinio kapitalo forma, individualinio vartojimo fondo forma ir prekių atsargos, arba prekinio kapitalo, forma. Kai didėja atsarga viena forma, tai atsarga kita forma santykinai mažėja, nors savo absoliučiu dydžiu ji tuo pačiu metu gali didėti visomis trimis formomis.
Savaime aišku, kad ten, kur betarpiškas gamybos tikslas yra savo poreikių patenkinimas ir kur tik mažesnė produkcijos dalis teskiriama mainams arba pardavimui, kur, vadinasi, visuomeninis produktas visiškai neįgauna prekės formos arba ją teįgauna tik nedidelė jo dalis, ten atsarga prekės forma, arba prekių atsarga, tesudaro tik nežymią ir nepastebimą turto dalį. O vartojimo fondas čia yra palyginti didelis, ypač tikrąja šio žodžio prasme pragyvenimo reikmenų fondas. Užtenka tik priminti senovinį valstiečių ūkį. Didžiausia produkto dalis betarpiškai, nesudarydama prekių atsargos — kaip tik dėl to, kad ji pasilieka savo savininko rankose — čia pavirsta atsarginėmis gamybos priemonėmis arba atsarginiais pragyvenimo reikmenimis. Ji neįgauna prekių atsargos formos, ir kaip tik dėl to, Smito nuomone, tokiu gamybos būdu besiremiančiose visuomenėse nėra jokios atsargos. A. Smitas painioja atsargos formą su pačia atsarga ir mano, kad visuomenė iki šiol gyvenusi diena iš dienos arba pasikliovusi rytdienos atsitiktinumais(16). Tai — naivus nesusipratimas.
Gamybinio kapitalo formą turinti atsarga egzistuoja gamybos priemonių forma, gamybos priemonių, kurios jau yra gamybos procese arba bent gamintojo rankose, t. y. paslėptiniu pavidalu jau yra gamybos procese. Anksčiau mes esame matę, kad, besivystant darbo našumui, vadinasi, ir besivystant kapitalistiniam gamybos būdui, kuris visuomeninį darbo gamybinį pajėgumą išvysto daugiau negu visi ankstesnieji gamybos būdai, nuolat auga masė gamybos priemonių, kurios, turėdamos darbo priemonių formą, visam laikui yra įėjusios į gamybos procesą ir vis pakartotinai jame funkcionuoja ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą (pastatai, mašinos ir t. t.); mes taip pat esame matę, kad šių gamybos priemonių didėjimas yra tiek darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo vystymosi prielaida, tiek ir jo pasekmė. Ne tik absoliutus, bet ir santykinis šios formos turto augimas (plg. I knyga, XXIII skirsnis, 2 poskyris) pirmiausia yra būdingas kapitalistiniam gamybos būdui. Medžiaginės pastoviojo kapitalo egzistavimo formos, gamybos priemonės, susideda ne tik iš tokios rūšies darbo priemonių, bet taip pat iš įvairiausių apdirbimo laipsnių darbo medžiagos ir iš pagalbinių medžiagų. Kartu su gamybos mastu ir darbo gamybinio pajėgumo kėlimu taikant kooperaciją, darbo pasidalijimą, naudojant mašinas ir t. t. didėja ir masė žaliavų, pagalbinių medžiagų ir t. t., įeinančių į kasdieninį reprodukcijos procesą. Šie elementai turi būti čia pat gamybos vietoje. Tuo būdu šios gamybinio kapitalo formą turinčios atsargos kiekis absoliučiai didėja. Kad gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai — visiškai nepriklausomai nuo to, ar ši atsarga atnaujinama kasdien ar tik tam tikrais laiko tarpais,— reikia, kad gamybos vietoje nuolat čia pat būtų didesnė atsarga žaliavų ir t. t., negu jų suvartojama, pvz., kasdien arba kas savaitė. Proceso nenutrūkstamumas reikalauja, kad jo būtinų sąlygų buvimas nepriklausytų nei nuo galimų pertrūkių kasdien vykdant užpirkimus, nei nuo to, kad prekinis produktas būtų parduodamas kasdien arba kas savaitė ir dėl to tik nereguliariai tegalėtų būti paverčiamas atgal į jo gamybos elementus. Tuo tarpu yra aišku, kad gamybinis kapitalas labai skirtinga apimtimi gali būti paslėptiniame būvyje, arba sudaryti atsargą. Pavyzdžiui, yra didelis skirtumas, ar verpyklos savininkas turi paruošti medvilnės arba anglies atsargą trims mėnesiams ar vienam mėnesiui. Tuo būdu ši atsarga gali santykinai mažėti, nors absoliučiai ji ir didėtų.
Tai priklauso nuo įvairių sąlygų, kurios visos, iš esmės imant, suvedamos į tai, kad greičiau, reguliariau ir labiau užtikrintai galėtų būti pristatoma reikalinga žaliavų masė, kad tuo būdu niekad nenutrūktų gamybos procesas. Kuo mažiau laikomasi šių sąlygų, vadinasi, kuo mažesnis yra pristatymo tikrumas, reguliarumas ir greitis, tuo didesnė turi būti gamintojo turima paslėptinė gamybinio kapitalo dalis, t. y. savo apdirbimo dar belaukianti žaliavų ir t. t. atsarga. Šios sąlygos, vadinasi, ir šią formą turinčios atsargos dydis yra atvirkščiai proporcingi kapitalistinės gamybos išsivystymo lygiui, todėl ir visuomeninio darbo gamybiniam pajėgumui.
Tuo tarpu tai, kas čia atrodo kaip atsargos sumažėjimas (pvz., Lalorui), iš dalies tėra tik prekinio kapitalo formą turinčios atsargos, arba tikrąja šio žodžio prasme prekių atsargos, sumažėjimas. Vadinasi, tai tėra tik tos pačios atsargos formos pasikeitimas. Pavyzdžiui, jei pačioje šalyje kasdien pagaminamos anglies kiekis yra didelis, vadinasi, jei anglies gamybos apimtis ir energija yra didelė, tai verpyklos savininkui nereikia didelių anglies sandėlių, kad būtų užtikrintas jo gamybos nenutrūkstamumas. Nuolat tinkamai atnaujinamas anglies atgabenimas daro tai nereikalingu dalyku. Antra, greitis, kuriuo vieno proceso produktas gali kaip gamybos priemonė pereiti į kitą procesą, priklauso nuo transporto ir ryšių priemonių išsivystymo. Čia transporto pigumas vaidina didelį vaidmenį. Nuolat atnaujinamas, pvz., anglies atgabenimas iš kasyklų į verpyklą atsieitų brangiau negu aprūpinimas didesniu anglies kiekiu ilgesniam laiko tarpui, esant palyginti pigiam transportui. Abi šias lig šiol išnagrinėtas aplinkybes sąlygoja pats gamybos procesas. Trečia, įtakos daro kredito sistemos išsivystymas. Kuo mažiau verpyklos savininkas, atnaujindamas savo medvilnės, anglies ir t. t. atsargas, priklauso nuo betarpiško savo verpalų pardavimo,— o kuo labiau yra išsivysčiusi kredito sistema, tuo mažesnis yra šis betarpiškas priklausomumas,— tuo mažesnis gali būti santykinis šių atsargų dydis, kad būtų galima užtikrinti nenutrūkstamą verpalų gamybą tam tikru mastu, nepriklausomą nuo verpalų pardavimo atsitiktinumų. Bet, ketvirta, daugelio žaliavų, pusfabrikačių ir t. t. gamyba reikalauja ilgesnių laiko tarpų. Ypač tai liečia visas žaliavas, kurias tiekia žemės ūkis. Vadinasi, kad neįvyktų gamybos proceso pertrūkių, turi būti tam tikra tokių medžiagų atsarga visam laiko tarpui, per kurį naujas produktas negali pakeisti senojo. Jei ši atsarga mažėja pramoninio kapitalisto rankose, tai šis faktas tereiškia, kad ji prekių atsargos forma didėja pirklio rankose. Transporto priemonių išsivystymas leidžia, pvz., greitai pervežti iš Liverpulio į Mančesterį medvilnę, gulinčią uoste, į kurį ji įvežama. Tuo būdu fabrikantas, priklausomai nuo poreikio, gali palyginti nedidelėmis dalimis atnaujinti savo medvilnės atsargą. Bet užtat tuo didesnė tos pačios medvilnės masė kaip prekių atsarga bus Liverpulio pirklių rankose. Vadinasi, čia yra tik atsargos formos pasikeitimas, o to nepastebėjo Laloras ir kiti. O jei paimsime visuomeninį kapitalą, tai abiem atvejais tas pats produkto kiekis turi atsargos formą. Besivystant transporto priemonėms, atskirai šaliai mažėja dydis tos būtinos masės, kuri turi būti paruošta atsargos pavidalu, pvz., metams. Jei tarp Amerikos ir Anglijos kursuoja daug garlaivių ir burinių laivų, tai Anglijoje galima dažniau atnaujinti medvilnės atsargą, ir tuo būdu sumažėja vidutinis kiekis tos medvilnės atsargos, kuri turi gulėti Anglijos sandėliuose. Lygiai taip pat veikia pasaulinės rinkos vystymasis ir su juo susijęs to paties produkto gavimo šaltinių skaičiaus didėjimas. Produktas įvežamas dalimis iš įvairių šalių ir įvairiais laiko tarpais.
Jau esame matę, kad kapitalistinės gamybos pagrindu prekė darosi visuotine produkto forma ir darosi tuo labiau, kuo labiau ši gamyba vystosi platyn ir gilyn. Vadinasi, net esant vienodai gamybos apimčiai, produkto dalis, egzistuojanti prekės pavidalu, darosi žymiai didesnė, negu ji buvo esant ankstesniems gamybos būdams arba esant žemesnio išsivystymo laipsnio kapitalistiniam gamybos būdui. Bet kiekviena prekė, vadinasi, ir kiekvienas prekinis kapitalas, kuris taip pat tėra tik prekė, bet prekė kaip kapitalo vertės egzistavimo forma,— kiekviena prekė, jeigu ji betarpiškai nepereina iš savo gamybos sferos į gamybinio arba individualinio vartojimo sferą, t. y., kol ji yra rinkoje, sudaro prekių atsargos elementą. Todėl, besivystant kapitalistinei gamybai, nors gamybos apimtis liktų nepasikeitusi, auga ir prekių atsarga kaip tokia (t. y. prekinė produkto forma darosi vis labiau savarankiška ir labiau įsitvirtina). Jau esame matę, kad tai yra tik atsargos formos pasikeitimas: vienoje pusėje atsarga prekine forma didėja tik dėl to, kad kitoje pusėje, tiesioginės atsargos gamybai arba vartojimui forma, ji mažėja. Tai — tik pakeistinė visuomeninė atsargos forma. Jei lygia greta auga ne tik santykinis prekių atsargos dydis palyginti su visu visuomeniniu produktu, bet taip pat ir jos absoliutus dydis, tai taip yra dėl to, kad, besivystant kapitalistinei gamybai, auga ir viso produkto masė.
Besivystant kapitalistinei gamybai, gamybos mastą vis mažiau apsprendžia betarpiška produkto paklausa ir vis daugiau apsprendžia dydis kapitalo, kuriuo disponuoja individualinis kapitalistas, jo kapitalo siekimas didinti savo vertę ir būtinumas, kad jo gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai ir plėstųsi. Kartu su tuo kiekvienoje atskiroje gamybos šakoje būtinai didėja produkto masė, kuri yra rinkoje prekės pavidalu arba ieško realizavimo. Didėja kapitalo masė, fiksuota ilgesniam ar trumpesniam laikui prekinio kapitalo forma. Dėl to didėja prekių atsarga.
Pagaliau, didesnė visuomenės dalis paverčiama samdomaisiais darbininkais, žmonėmis, kurie gyvena diena iš dienos, gauna savo darbo užmokestį kas savaitė ir kasdien jį išleidžia, kurie, vadinasi, turi rasti pragyvenimo reikmenis atsargos pavidalu. Kad ir kaip besikeistų atskiri šios atsargos elementai, bet kuriuo metu dalis jų turi nejudėti, kad tuo būdu atsarga visuomet galėtų likti judėjime.
Visi šie momentai išplaukia iš gamybos formos ir joje glūdinčio formos pasikeitimo, kurį produktas turi patirti cirkuliacijos procese.
Kad ir kokia būtų visuomeninė produktų atsargos forma, tos atsargos laikymas reikalauja kaštų: pastatų, talpyklų ir t. t., skirtų produktams saugoti; taip pat, priklausomai nuo produkto prigimties, reikalauja daugiau ar mažiau gamybos priemonių ir darbo, kurį tenka sunaudoti siekiant išvengti žalingų įtakų. Kuo didesnė yra visuomeninė atsargų koncentracija, tuo santykinai mažesni yra šie kaštai. Šios sąnaudos visada sudaro dalį visuomeninio darbo, turinčio arba sudaiktintą arba gyvąją formą,— vadinasi, kapitalistinėje gamyboje jos yra kapitalo sąnaudos, kurios nedalyvauja sukuriant produktą ir dėl to yra išskaitymas iš produkto. Jie yra būtini, šie papildomi visuomeninio turto kaštai. Tai — visuomeninio produkto laikymo kaštai, nepriklausomai nuo to, ar šio visuomeninio produkto buvimas prekių atsargos elemento pavidalu išplauktų tik iš gamybos visuomeninės formos, vadinasi, iš prekinės formos ir jos būtinų pasikeitimų, ar mes vėl telaikytume prekių atsargą tik specialia visoms visuomenėms savybingos produktų atsargos forma, nors tokia atsarga neturėtų prekių atsargos formos, šios produktų atsargos formos, priklausančios cirkuliacijos procesui.
Dabar kyla klausimas: kiek šie kaštai įeina į prekių vertę?
Kai kapitalistas savo kapitalą, avansuotą gamybos priemonėms ir darbo jėgai, yra pavertęs produktu, pardavimui skirta gatavų prekių mase, ir ji pasilieka sandėliuose neparduota, tai šiam laikui sustoja ne tik jo kapitalo vertės didėjimo procesas. Išlaidos, susijusios su šios atsargos laikymu pastatuose, o taip pat išlaidos papildomam darbui ir t. t. sudaro tiesioginį nuostolį. Pagaliau atsiradęs pirkėjas išjuoktų kapitalistą, jeigu jis pasakytų: mano prekė šešis mėnesius išbuvo neparduota ir dėl jos laikymo per tuos šešis mėnesius ne tik neveikė toks ir toks mano kapitalo kiekis, bet tai dar pareikalavo x papildomų kaštų. Tant pis pour vous [tuo blogiau jums], pasakys pirkėjas. Greta jūsų yra kitas pardavėjas, kurio prekė pagaminta tik užvakar. Jūsų prekė yra užsigulėjusi ir, tur būt, daugiau ar mažiau yra laiko apgadinta. Dėl to jūs turite parduoti pigiau, negu jūsų varžovas.— Prekės egzistavimo sąlygos nė kiek nesikeičia nuo to, ar prekių gamintojas yra tikrasis savo prekės gamintojas ar kapitalistinis jos gamintojas, t. y., iš esmės imant, tik tikrųjų jos gamintojų atstovas. Savo daiktą jis turi paversti pinigais. Papildomi kaštai, kuriuos jam sukėlė jo fiksavimas prekine forma, priklauso prie jo asmeninių reikalų, kurie pirkėjui visai nerūpi. Pastarasis jo prekės cirkuliacijos laiko jam neapmoka. Net tais atvejais, kai kapitalistas tyčia sulaiko savo prekę ne rinkoje tikros arba laukiamos vertės revoliucijos metu,— ir tokiais atvejais tik nuo tikrojo šios vertės revoliucijos atėjimo, nuo jo spekuliacijos pagrįstumo ar nepagrįstumo priklauso, ar jis realizuos savo papildomus kaštus. Bet vertės revoliucija nėra jo papildomų kaštų pasekmė. Vadinasi, kadangi atsargos sudarymas yra cirkuliacijos sustojimas, to sustojimo sukelti kaštai neprideda prekei jokios vertės. Iš antros pusės, jokia atsarga negali egzistuoti nebūdama cirkuliacijos sferoje, kapitalui ilgesnį ar trumpesnį laiką nepasiliekant savo prekine forma; vadinasi, atsarga yra negalima be cirkuliacijos sustojimo,— visiškai taip pat, kaip negalima pinigų cirkuliacija nesusidarant pinigų atsargai. Vadinasi, be prekių atsargos nėra galima prekinė cirkuliacija. Jei akte Pr′—P′ kapitalistui neiškyla reikalas sudaryti atsargą, tai toks reikalas jam iškyla akte P—Pr; tai liečia ne jo prekinį kapitalą, bet kitų kapitalistų, kurie gamina gamybos priemones jam ir pragyvenimo reikmenis jo darbininkams.
Atrodytų, dalyko esmė negali pasikeisti nuo to, ar atsargos sudarymas vyksta laisvanoriškai ar nelaisvanoriškai, t. y. ar prekių gamintojas tyčia laiko atsargą ar jo prekės sudaro atsargą dėl to, kad paties cirkuliacijos proceso sąlygos pasipriešina prekės pardavimui. Vis dėlto šiam klausimui išspręsti yra naudinga žinoti, kuo laisvanoriškas atsargos sudarymas skiriasi nuo nelaisvanoriško. Nelaisvanoriškas atsargos sudarymas išplaukia iš cirkuliacijos sustojimo arba yra tolygus cirkuliacijos sustojimui, kuris nepriklauso nuo prekių gamintojo numatymo ir prieštarauja jo valiai. Kas yra būdinga laisvanoriškam atsargos sudarymui? Abiem atvejais pardavėjas stengiasi kuo greičiau realizuoti savo prekę. Jis nuolat siūlo produktą kaip prekę. Jeigu jis susilaikys nuo pardavimo, tai produktas tesudarys tik galimą (δυνάμει), o ne tikrąjį (ἐνεργείᾳ) prekių atsargos elementą. Ir vienu ir kitu atveju prekė kaip tokia jam tėra tik mainomosios vertės reiškėjas, ir kaip tokia ji tegali veikti tik nusimesdama ir nusimetusi prekinę formą ir įgavusi piniginę formą.
Prekių atsarga turi būti tam tikro dydžio, kad per tam tikrą laikotarpį galėtų atitikti paklausos dydį. Kartu tenka atsižvelgti į nuolatinį pirkėjų skaičiaus didėjimą. Pavyzdžiui, kad užtektų vienai dienai, dalis rinkoje esančių prekių nuolat turi išlikti prekine forma, kai kita dalis juda, pavirsta pinigais. Be to, toji dalis, kuri sustojo,— tuo metu, kai kita juda,— nuolat mažėja, kaip kad mažėja pačios atsargos dydis, kol ji visa išparduodama. Tuo būdu į prekių sustojimą čia atsižvelgta kaip į būtiną prekės pardavimo sąlygą. Toliau, atsargos dydis turi būti didesnis negu vidutinis pardavimo dydis arba vidutinis paklausos dydis. Kitaip perteklius virš vidutinio paklausos dydžio negalėtų būti patenkintas. Iš antros pusės, atsarga turi būti nuolat atnaujinama, kadangi ji nuolat sunaudojama. Šis atnaujinimas galiausiai įvyksta tik per gamybą, prekių atgabenimą. Ar prekės gaunamos iš užsienio ar ne iš užsienio, tai dalyko nė kiek nekeičia. Atnaujinimas priklauso nuo to, koks laiko tarpas yra reikalingas prekėms atgaminti. Prekių atsargos turi užtekti visam šiam laikui. Ta aplinkybė, kad ji nepasilieka pirminio gamintojo rankose, bet eina per įvairias saugyklas, nuo pirklio didmenininko iki mažmenų prekybininko, keičia ne dalyko esmę, bet tik jo išorinį pasireiškimą. Visuomenės požiūriu abiem atvejais dalis kapitalo pasilieka prekių atsargos forma, kol prekė nėra įėjusi į gamybinį arba individualinį vartojimą. Pats gamintojas stengiasi turėti sandėlyje tokią prekių atsargą, kuri atitinka vidutinę paklausą, kad nereikėtų betarpiškai priklausyti nuo gamybos ir kad būtų užtikrintas pastovus pirkėjų kontingentas. Sutinkamai su gamybos periodais įsigali pirkimų periodai; ilgesnį ar trumpesnį laiką prekės sudaro atsargą, kol jas pakeis kiti tos pačios rūšies egzemplioriai. Tik tokiu atsargos sudarymu yra užtikrinamas pastovumas ir nenutrūkstamumas cirkuliacijos proceso, vadinasi, ir reprodukcijos proceso, kuris apima ir cirkuliacijos procesą.
Reikia prisiminti, kad Pr gamintojams aktas Pr′—P′ jau gali būti įvykęs, nors Pr vis dar tebėra rinkoje. Jei pats gamintojas panorėtų savo prekes laikyti savo sandėliuose tol, kol jos bus parduotos jau pačiam betarpiškam vartotojui, tai jis turėtų paleisti į judėjimą dvigubą kapitalą: vieną kaip prekės gamintojas, kitą kaip pirklys. Pačiai prekei — ar mes į ją žiūrėsime kaip į atskirą prekę ar kaip į visuomeninio kapitalo sudėtinę dalį — dalykas nė kiek nesikeičia nuo to, ar atsargos sudarymo kaštai tenka prekių gamintojui ar eilei pirklių, nuo A iki Z.
Kadangi prekių atsarga yra ne kas kita, kaip tik prekinė forma atsargos, kuri, esant tam tikram visuomeninės gamybos mastui, neegzistuodama kaip prekių atsarga, vis tiek egzistuotų arba kaip gamybinė atsarga (paslėptinis gamybos fondas), arba kaip vartojimo fondas (vartojimo reikmenų atsarga), tai ir kaštai, kurių reikalauja atsargos laikymas, vadinasi, atsargos sudarymo kaštai,— t. y. tam tikslui naudojamas sudaiktintas arba gyvasis darbas,— yra tik tam tikra visuomeninio gamybos fondo arba visuomeninio vartojimo fondo laikymo kaštų forma. Jų sukeliamas prekės vertės padidėjimas tik paskirsto šiuos kaštus pro rata [proporcingai] tarp įvairių prekių, kadangi jie įvairioms prekių rūšims yra skirtingi. Atsargos sudarymo kaštai, kaip ir anksčiau, lieka išskaitymas iš visuomeninio turto, nors jie ir yra jo egzistavimo sąlyga.
Tiktai tiek, kiek prekių atsarga yra prekinės cirkuliacijos sąlyga ir net forma, būtinai atsirandanti prekinėje cirkuliacijoje, vadinasi, kiek šis tariamas sustingimas yra paties judėjimo forma,— panašiai kaip piniginės atsargos sudarymas yra pinigų cirkuliacijos sąlyga,— tiktai tiek šis sustingimas yra normalus. Priešingai, jei prekės, užtrukusios cirkuliacijos rezervuaruose, neišlaisvina vietos sekančiai produkcijos bangai ir tuo būdu rezervuarai perpildomi, tai prekių atsarga didėja dėl cirkuliacijos sustojimo, visiškai taip pat, kaip auga lobio dydis, kai įvyksta pinigų cirkuliacijos sustojimas. Ir čia yra vis vien, ar šis sustojimas įvyksta pramoninio kapitalisto ar pirklio sandėliuose. Tokiu atveju prekių atsarga jau nebėra nenutrūkstamo pardavimo sąlyga, bet pasekmė tos aplinkybės, kad prekių nepavyksta parduoti. Kaštai pasilieka tie patys, bet kadangi dabar jie išplaukia vien tik iš formos, būtent iš būtinumo paversti prekes pinigais, ir iš šios metamorfozės sunkumų, tai jie neįeina į prekės vertę, bet yra išskaitymas, vertės praradimas realizuojant vertę. Kadangi normali ir anomali atsargos forma iš paviršiaus žiūrint nesiskiria viena nuo kitos ir abi yra cirkuliacijos sustojimas, tai šie reiškiniai gali būti palaikyti vienas kitu. Pačius gamybos agentus jie gali suklaidinti tuo lengviau, kad gamintojui jo kapitalo cirkuliacijos procesas gali vykti kaip ir anksčiau, nors į pirklių rankas perėjusių jo prekių cirkuliacijos procesas yra sustojęs. Jei didėja gamybos ir vartojimo apimtis, tai, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didėja ir prekių atsarga. Ji atnaujinama ir absorbuojama ankstesniu greičiu, bet jos mastas padidėja. Tuo būdu dėl cirkuliacijos sustojimo didėjanti prekių atsargos apimtis gali būti klaidingai laikoma reprodukcijos proceso išsiplėtimo simptomu; ypač ši klaida darosi galima, kai, besivystant kredito sistemai, tikrasis judėjimas gali būti mistifikuotas.
Atsargos sudarymo kaštai susideda 1) iš produkto masės kiekybinio sumažėjimo (pvz., laikant miltų atsargą); 2) kokybės sugedimo; 3) sudaiktinto ir gyvojo darbo, kurio reikalauja atsargos laikymas.
(14)Korbetas 1841 metais apskaičiavo kviečių laikymo kaštus per 9 mėnesių sezoną: jie praranda % savo kiekio, 3% kviečių kainos palūkanoms, 2% už sandėlių nuomojimą, 1% supylimas ir gabenimo mokestis, % iškrovimo darbui, iš viso 7%, arba, jei kviečių kaina yra 50 šilingų, 3 šil. 6 pensus kvarteriui (Th. Corbet: «An Inquiry into the Causes and Modes of the Wealth of Individuals etc.». London 1841 [140 psl.]). Liverpulio pirklių parodymais, duotais geležinkelių komisijai, (grynieji) negamybiniai grūdų laikymo kaštai 1865 metais buvo 2 pensai kvarteriui, arba 9—10 pensų tonai per mėnesį («Royal Commission on Railways», 1867, Evidence, 19 psl., Nr. 331).
(15)Book II, Introduction.
(16)A. Smitas įsivaizduoja, kad atsargos sudarymas išplaukiąs tik iš produkto pavirtimo į prekę ir vartojimui skirtos atsargos — į prekių atsargą. Bet iš tikrųjų ši formų kaita, pereinant iš gamybos savam vartojimui į prekinę gamybą, sukelia smarkiausias krizes gamintojų ūkyje. Pavyzdžiui, Indijoje iki paskutinių laikų yra išlikęs «paprotys krauti į svirnus didelius kiekius grūdų gausaus derliaus metais, kai už juos mažai ką tebūtų galima gauti» (Return. Bengal and Orissa Famine. H. of C. 1867, I, 230 psl., Nr. 74). Dėl Amerikos pilietinio karo staiga padidėjus medvilnės, džiuto ir t. t. paklausai, daugelyje Indijos dalių smarkiai sumažėjo ryžių auginimas, pakilo ryžių kainos ir gamintojai pradėjo išparduoti senąsias ryžių atsargas. 1864—1866 metais prie to prisidėjo lig tol nematytas ryžių išvežimas į Australiją, Madagaskarą ir t. t. Dėl to tokio smarkaus pobūdžio buvo 1866 m. badas, dėl kurio vien tik Orisos apygardoje žuvo 1 milijonas žmonių (1. c., 174, 175, 213, 214 ir III: «Papers relating to the Famine in Behar», 32, 33 psl., kur drain of old stock [senųjų atsargų išsekimas] pabrėžiamas kaip viena iš bado priežasčių). (Iš II rankraščio.)