Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
I knygos VI skirsnyje mes matėme, kad dalis pastoviojo kapitalo išlaiko tą apibrėžtą vartojamąją formą, kuria ji įeina į gamybos procesą, atžvilgiu tų produktų, kuriuos sukuriant ji dalyvauja. Per trumpesnius ar ilgesnius periodus nuolat besikartojančiuose darbo procesuose ši pastoviojo kapitalo dalis nuolat atlieka tas pačias funkcijas. Tokie yra, pvz., gamybiniai pastatai, mašinos ir t. t., trumpai tariant, visa, ką mes vadiname darbo priemonėmis. Ši pastoviojo kapitalo dalis perteikia vertę produktui tiek, kiek ji kartu su savo vartojamąja verte praranda savo mainomąją vertę. Šis vertės perteikimas, arba šis tokių gamybos priemonių vertės perėjimas į produktą, kurį sukuriant jos dalyvauja, nustatomas vidutiniu apskaičiavimu; jis matuojamas vidutiniu gamybos priemonių funkcionavimo ilgumu, apimančiu laiką nuo to momento, kai jos įeina į gamybos procesą, iki to momento, kai jos bus visiškai nusidėvėjusios, pasidarys netinkamos ir turės būti pakeistos naujais tos pačios rūšies egzemplioriais, arba turės būti atgamintos.
Tuo būdu šios pastoviojo kapitalo dalies — darbo priemonių tikrąja šio žodžio prasme — savotiškumą sudaro štai kas.
Dalis kapitalo avansuojama pastoviojo kapitalo, t. y. gamybos priemonių, forma; gamybos priemonės funkcionuoja kaip darbo proceso veiksniai tol, kol jos išlaiko tą savarankišką vartojamąją formą, kuria jos stoja į darbo procesą. Pagamintas produktas, vadinasi, ir produkto kūrimo veiksniai, kiek jie yra paversti produktu, išmetami iš gamybos proceso, kad iš gamybos sferos kaip prekės pereitų į cirkuliacijos sferą. Priešingai, darbo priemonės, kartą stojusios į gamybos sferą, jau niekad iš jos nepasitraukia. Prie gamybos sferos jas tvirtai pririša jų funkcija. Dalis avansuotosios kapitalo vertės yra fiksuojama šia forma, kurią apsprendžia darbo priemonių funkcija gamybos procese. Kartu su darbo priemonių funkcionavimu ir iš to kylančiu jų nusidėvėjimu dalis jų vertės perkeliama į produktą, o kita lieka fiksuota darbo priemonėse ir, vadinasi, pasilieka gamybos procese. Tokiu būdu fiksuota vertė nuolat mažėja, kol darbo priemonės visiškai nusidėvi; todėl jų vertė per ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį pasiskirsto masei produktų, kurie išeina iš nuolat besikartojančių darbo procesų eilės. Bet kol darbo priemonė vis dar tebeveikia kaip darbo priemonė, vadinasi, kol jos dar nereikia pakeisti nauju tos pačios rūšies egzemplioriumi, pastoviojo kapitalo vertė visą laiką tebėra fiksuota joje, o kita iš pradžių joje fiksuotos vertės dalis perkeliama į produktą ir dėl to cirkuliuoja kaip prekių atsargos sudėtinė dalis. Kuo ilgiau tarnauja darbo priemonės, kuo lėčiau jos nusidėvi, tuo ilgiau pastoviojo kapitalo vertė lieka fiksuota šia vartojamąja forma. Tačiau kad ir kaip ilgai tarnautų darbo priemonės, tas laipsnis, kuriuo jos perteikia savo vertę, visuomet yra atvirkščiai proporcingas bendram darbo priemonių funkcionavimo ilgumui. Jeigu iš dviejų vienodos vertės mašinų viena nusidėvi per penkerius metus, o kita per dešimt, tai per vienodo ilgumo laiką pirmoji perteikia dukart daugiau vertės, negu antroji.
Ši darbo priemonėse fiksuota kapitalo vertės dalis cirkuliuoja taip pat, kaip ir kiekviena kita dalis. Mes aplamai esame matę, kad visa kapitalo vertė yra nuolatinėje cirkuliacijoje ir todėl šia prasme visas kapitalas yra apyvartinis kapitalas. Bet čia nagrinėjamos kapitalo dalies cirkuliacija yra savotiška. Pirma, ji necirkuliuoja savo vartojamąja forma, cirkuliuoja tik jos vertė, ir, be to, tik palaipsniui, dalimis, tiek, kiek ji perkeliama iš nagrinėjamosios kapitalo dalies į produktą, kuris cirkuliuoja kaip prekė. Per visą šios dalies funkcionavimo laiką tam tikra jos vertės dalis lieka fiksuota joje, išlaiko savo savarankiškumą tų prekių, kurias gaminant ji dalyvauja, atžvilgiu. Dėl tokios ypatybės ši pastoviojo kapitalo dalis įgauna pagrindinio [fixes] kapitalo formą. Priešingai jam visos kitos gamybos procesui avansuoto kapitalo medžiaginės sudėtinės dalys sudaro apyvartinį, arba tekamąjį, kapitalą [zirkulierendes oder flüssiges Kapital].
Dalis gamybos priemonių,— būtent tokios pagalbinės medžiagos, kurias savo funkcionavimo metu suvartoja pačios darbo priemonės, kaip, pvz., akmens anglį suvartoja garo mašina, arba kurios tik padeda procesui, kaip, pvz., šviečiamosios dujos ir t. t.,— ši gamybos priemonių dalis medžiagiškai neįeina į produktą. Tik jos vertė sudaro dalį produkto vertės. Savo paties cirkuliacijoje produktas įveda į cirkuliaciją ir tokių gamybos priemonių vertę. Tai yra jų ir pagrindinio kapitalo bendra ypatybė. Bet kiekviename darbo procese, į kurį jos įeina, jos suvartojamos ištisai, ir dėl to kiekvienam naujam darbo procesui jas tenka ištisai pakeisti naujais tos pačios rūšies egzemplioriais. Savo funkcionavimo metu jos neišlaiko savo savarankiškos vartojamosios formos. Vadinasi, jų funkcionavimo metu nė viena kapitalo vertės dalis nepasilieka fiksuota jų ankstesniu vartojamuoju pavidalu, jų natūraline forma. Ta aplinkybė, kad ši pagalbinių medžiagų dalis medžiagiškai neįeina į produktą, bet įeina į produkto vertę tik savo verte, kaip produkto vertės dalis, ir kad ryšium su tuo tokių medžiagų funkcionavimas yra įtvirtintas gamybos sferoje,— ši aplinkybė kai kuriuos ekonomistus, kaip, pvz., Ramsėjų, privedė prie to, kad jie (tuo pačiu metu suplakdami pagrindinį ir pastovųjį kapitalą) priskyrė jas prie pagrindinio kapitalo kategorijos.
Ta gamybos priemonių dalis, kuri medžiagiškai įeina į produktą, vadinasi, žaliavos ir t. t., tuo pačiu iš dalies įgauna tokias formas, kuriomis ji vėliau gali įeiti į individualinį vartojimą kaip vartojimo reikmenys. Darbo priemonės tikrąja šio žodžio prasme, medžiaginiai pagrindinio kapitalo reiškėjai, suvartojamos tik gamybiškai ir negali įeiti į individualinį vartojimą, nes jos neįeina į produktą arba į tą vartojamąją vertę, kurią sukurti jos padeda, bet, priešingai, išlaiko jos atžvilgiu savo savarankišką formą visą laiką, kol jos galutinai nusidėvės. Išimtį sudaro transporto priemonės. Naudingas efektas, kurį jos duoda savo gamybinio funkcionavimo metu, vadinasi, būdamos gamybos sferoje,— kilnojimas iš vienos vietos į kitą,— tuo pačiu metu įeina ir, pvz., į keleivio individualinį vartojimą. Šiuo atveju jis taip pat apmoka vartojimą, kaip apmoka naudojimąsi kitais vartojimo reikmenimis. Mes esame matę, kad žaliavos ir pagalbinės medžiagos kartais susilieja vienos su kitomis, kaip, pvz., chemijos pramonėje. Taip pat būna su darbo priemonėmis, pagalbinėmis medžiagomis ir žaliavomis. Pavyzdžiui, žemdirbystėje įdėtos dirvai pagerinti medžiagos iš dalies įeina į išauginamą produktą kaip produkto kūrimo veiksniai. Iš antros pusės, jų veikimas pasiskirsto ilgesniam laikotarpiui, pvz., 4—5 metams. Todėl dalis jų medžiagiškai įeina į produktą ir tuo pačiu perkelia savo vertę į produktą, o kita dalis, tebeturėdama senąją vartojamąją formą, joje fiksuoja ir savo vertę. Ji, kaip ir anksčiau, tebeegzistuoja kaip gamybos priemonės ir dėl to išlaiko pagrindinio kapitalo formą. Kaip darbinis gyvulys, jautis yra pagrindinis kapitalas. Bet jeigu jis skirtas maistui, tai jis jau funkcionuoja ne kaip darbo priemonė ir, vadinasi, ne kaip pagrindinis kapitalas.
Tai, kas gamybos priemonėms sunaudotai kapitalo vertės daliai suteikia pagrindinio kapitalo pobūdį, yra vien tik savotiškas šios vertės cirkuliavimo būdas. Tas ypatingas cirkuliavimo būdas išplaukia iš to ypatingo būdo, kuriuo darbo priemonės perteikia savo vertę produktui, arba iš to ypatingo vaidmens, kurį darbo priemonės, kaip vertės kūrimo veiksniai, vaidina gamybos proceso metu. Šis būdas savo ruožtu išplaukia iš darbo priemonių funkcionavimo darbo procese ypatybių.
Yra žinoma, kad ta pati vartojamoji vertė, išeidama kaip produktas iš vieno darbo proceso, įeina į kitą kaip gamybos priemonė. Tiktai produkto kaip darbo priemonės funkcionavimas gamybos procese paverčia jį pagrindiniu kapitalu. Priešingai, kai jis pats tik išeina iš proceso, jis dar anaiptol nėra pagrindinis kapitalas. Pavyzdžiui, mašina, kaip mašinų gamybos fabrikanto produktas arba prekė, priklauso prie jo prekinio kapitalo. Pagrindiniu kapitalu ji pasidaro tik pirkėjo, kapitalisto, rankose, kai jis ją gamybiškai panaudoja.
Kitoms sąlygoms esant vienodoms, pagrindinio kapitalo įtvirtinimo laipsnis auga kartu su darbo priemonių tarnavimo ilgumu. Kaip tik nuo šio tarnavimo ilgumo priklauso dydis skirtumo tarp kapitalo vertės, įtvirtintos darbo priemonėse, ir tos vertės dalies, kuri pakartotiniuose darbo procesuose perkeliama į produktą. Kuo lėtesnis yra šis vertės perkėlimas,— o vertė perkeliama iš darbo priemonių vykstant kiekvienam to paties darbo proceso pakartojimui,— tuo didesnis yra įtvirtintasis kapitalas, tuo didesnis yra skirtumas tarp gamybos procese panaudojamo kapitalo ir jame suvartojamo kapitalo. Kai šis skirtumas išnyksta, tai reiškia, kad darbo priemonės atgyveno savo laiką ir kartu su savo vartojamąja verte prarado savo vertę. Jos nustojo buvusios vertės reiškėjai. Kadangi darbo priemonės, kaip ir bet kuris kitas medžiaginis pastoviojo kapitalo reiškėjas, perteikia savo vertę produktui tik tiek, kiek jos kartu su savo vartojamąja verte praranda ir vertę, tai aišku, kad kuo lėčiau prarandama jų vartojamoji vertė, kuo ilgiau jos išsilaiko gamybos procese, tuo ilgesnis yra periodas, kuriame pastovioji kapitalo vertė jose lieka fiksuota.
Jei gamybos priemonės, kurios nėra darbo priemonės tikrąja šio žodžio prasme, pvz., pagalbinės medžiagos, žaliavos, pusfabrikačiai ir t. t.,— jei šios gamybos priemonės vertės perkėlimo, todėl ir savo vertės cirkuliavimo būdo atžvilgiu užima tokią pat padėtį, kaip darbo priemonės, tai jos taip pat yra medžiaginis pagrindinio kapitalo reiškėjas, jo egzistavimo forma. Toks yra atvejis su jau minėtais dirvos pagerinimais, suteikiančiais dirvai cheminių sudėtinių dalių, kurių veikimas apima daugelį gamybos periodų arba daugelį metų. Čia dalis vertės ir toliau egzistuoja šalia produkto savo savarankiška forma, arba pagrindinio kapitalo forma, o kita vertės dalis perkeliama į produktą ir dėl to kartu su juo cirkuliuoja. Šiuo atveju į produktą įeina ne tik dalis pagrindinio kapitalo vertės, bet ir ta vartojamoji vertė, ta substancija, kurioje yra ši vertės dalis.
Paliekant nuošalyje pagrindinę klaidą — kategorijų: pagrindinis ir apyvartinis kapitalas painiojimą su kategorijomis: pastovusis ir kintamasis kapitalas,— ekonomistų painiava, kurią jie lig šiol daro apibrėždami sąvokas, pirmiausia remiasi štai kuo.
Tam tikras savybes, kurias darbo priemonės turi dėl savo natūralinės formos, jie laiko betarpiškomis pagrindinio kapitalo savybėmis,— toks yra, pvz., kad ir namo fizinis nejudamumas. Bet juk labai lengva būtų parodyti, kad kitos darbo priemonės, kurios kaip tokios taip pat yra pagrindinis kapitalas, turi priešingų savybių, pvz., kad ir laivo fizinis judamumas.
Arba ekonominį formos apibrėžtumą, kurį sąlygoja vertės cirkuliacija, jie painioja su pačiam daiktui būdinga savybe: tarytum daiktai, kurie patys savaime aplamai nėra kapitalas, bet pasidaro juo tik esant tam tikriems visuomeniniams santykiams, jau patys savaime ir iš prigimties galėtų būti kapitalas tam tikra forma, pagrindinis arba apyvartinis kapitalas. I knygos V skirsnyje mes esame matę, kad gamybos priemonės kiekviename darbo procese, vis vien kuriomis visuomeninėmis sąlygomis jis vyktų, visada dalijasi į darbo priemones ir darbo objektą. Bet tik esant kapitalistiniam gamybos būdui ir darbo priemonės ir darbo objektas pasidaro kapitalu, be to, «gamybiniu kapitalu», kaip nustatyta praeitame skyriuje. Kartu darbo priemonių ir darbo objekto skirtingumas, išplaukiąs iš darbo proceso prigimties, atsispindi nauja forma — pagrindinio kapitalo ir apyvartinio kapitalo skirtingumo forma. Tik nuo to laiko daiktas, kuris funkcionuoja kaip darbo priemonė, pasidaro pagrindiniu kapitalu. Jei tas daiktas dėl savo medžiaginių savybių gali būti naudojamas ir kitose funkcijose, neskaitant darbo priemonės funkcijos, tai jis priklausomai nuo savo funkcijų skirtingumo yra arba nėra pagrindinis kapitalas. Gyvuliai kaip darbiniai gyvuliai yra pagrindinis kapitalas; penimi mėsai gyvuliai yra žaliava, kuri galų gale kaip produktas stoja į cirkuliaciją,— vadinasi, tai ne pagrindinis, bet apyvartinis kapitalas.
Jau ta aplinkybė, kad kuri nors gamybos priemonė yra ilgesniam laikui įtvirtinta pakartotiniuose darbo procesuose, kurie yra tarpusavyje susiję, nenutrūkstami ir dėl to sudaro gamybos periodą, t. y. visą gamybos laiką, būtiną produktui pagaminti,— jau toji aplinkybė, panašiai kaip ir pagrindinis kapitalas, reikalauja iš kapitalisto avansuoti ilgesniam ar trumpesniam laikui, bet tos avansuotos kapitalo dalies dar nepaverčia pagrindiniu kapitalu. Pvz., sėklos yra ne pagrindinis kapitalas, bet tik žaliava, kuri beveik ištisiems metams fiksuojama gamybos procese. Kiekvienas kapitalas, kol jis funkcionuoja kaip gamybinis kapitalas, yra įtvirtintas gamybos procese, vadinasi, gamybos procese taip pat yra įtvirtinti visi gamybinio kapitalo elementai, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų natūralinė forma, jų funkcijos ir jų vertės cirkuliavimo būdas. Ar šis įtvirtinimas trunka ilgesnį ar trumpesnį laiką priklausomai nuo gamybos proceso rūšies arba pageidaujamo naudingo efekto,— ne tai nulemia skirtumą tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo(20).
Dalis darbo priemonių, prie kurių priklauso ir bendrosios darbo sąlygos, arba pritvirtinama prie tam tikros vietos, kai ji kaip darbo priemonė stoja į gamybos procesą arba kai ji ruošiama gamybinei funkcijai, kaip, pvz., mašinos. Arba dalis darbo priemonių nuo pat pradžių gaminama tokia nejudama, su vieta susijusia forma, kaip, pvz., dirvos pagerinimai, fabrikų pastatai, aukštakrosnės, kanalai, geležinkeliai ir t. t. Nuolatinį darbo priemonių pritvirtinimą prie gamybos proceso, kuriame jos turi funkcionuoti, čia kartu sąlygoja fizinis jų egzistavimo būdas. Iš antros pusės, darbo priemonės gali fiziškai nuolat kilnotis iš vienos vietos į kitą, judėti ir, nepaisant to, nuolat būti gamybos procese, kaip, pvz., garvežys, laivas, darbiniai gyvuliai ir t. t. Nejudamumas nesuteikia joms, pirmuoju atveju, pagrindinio kapitalo pobūdžio, o judamumas, antruoju atveju, neatima joms šio pobūdžio. Tačiau ta aplinkybė, kad darbo priemonės yra pritvirtintos prie tam tikros vietos, yra įleidusios savo šaknis į žemę, skiria šiai pagrindinio kapitalo daliai atskirą vaidmenį nacijų ekonomikoje. Jų negalima išsiųsti į užsienį, jos negali cirkuliuoti pasaulinėje rinkoje kaip prekės. Šio pagrindinio kapitalo nuosavybės titulai gali keistis, jį galima pirkti ir parduoti, ir tiek jis gali idealiai būti cirkuliacijoje. Šie nuosavybės titulai gali cirkuliuoti net užsienio rinkose, pvz., akcijų forma. Tačiau nuo to, kad keičiasi asmenys, kurie yra šios rūšies pagrindinio kapitalo savininkai, nesikeičia tam tikros šalies nejudamos, materialiai įtvirtintos turto dalies santykis su to paties turto judamąja dalimi(21).
Iš savotiškos pagrindinio kapitalo cirkuliacijos išplaukia apyvartos savotiškumas. Ta vertės dalis, kurią pagrindinis kapitalas savo natūraline forma praranda dėl nusidėvėjimo, cirkuliuoja kaip produkto vertės dalis. Per cirkuliaciją produktas iš prekės pavirsta pinigais; vadinasi, pinigais pavirsta ir ta darbo priemonių vertės dalis, kurią produktas įveda į cirkuliaciją, ir, be to, ši vertės dalis pinigų pavidalu lašas po lašo sunkiasi iš cirkuliacijos proceso tiek, kiek šios darbo priemonės nustoja buvusios vertės reiškėjai gamybos procese. Vadinasi, šių darbo priemonių vertė dabar įgauna dvejopą egzistavimą. Dalis tos vertės lieka susijusi su darbo priemonių vartojamąja arba natūraline forma, priklausančia gamybos procesui, o kita dalis nuo jos atsiskiria pinigų pavidalu. Savo funkcionavimo eigoje ta darbo priemonių vertės dalis, kuri egzistuoja jų natūraline forma, nuolat mažėja, o į piniginę formą pavirtusi vertės dalis nuolat didėja, kol pagaliau darbo priemonės atgyvens savo amžių ir visa jų vertė, atsiskyrusi nuo darbo priemonių lavono, pavirs pinigais. Čia pasireiškia šio gamybinio kapitalo elemento apyvartos savotiškumas. Jo vertei virstant pinigais, lygia greta virsta pinigine lėlyte ta prekė, kuri yra šios vertės reiškėjas. Bet jo virtimas atgal iš piniginės formos į vartojamąją formą atsiskiria nuo prekės virtimo atgal į kitus tos prekės gamybos elementus, ir ji jau apsprendžia pačių darbo priemonių atgaminimo periodas, t. y. laikas, per kurį darbo priemonės atgyvena savo amžių ir turi būti pakeistos kitu tos pačios rūšies egzempliorium. Jei kokios nors mašinos, kurios vertė yra, sakysime, 10 000 sv. st., funkcionavimo ilgumas sudaro, pvz., 10 metų, tai pradžioje avansuotos šiai mašinai vertės apyvartos laikas sudarys 10 metų. Ligi pasibaigiant šiam laikui jos nereikia atnaujinti; ji tebeveikia savo natūraline forma. Tuo tarpu jos vertė dalimis eina į cirkuliaciją kaip prekių, kurioms nenutrūkstamai gaminti tarnauja mašina, vertės dalis ir tuo būdu palaipsniui pavirsta į pinigus, kol pagaliau, 10-iai metų baigiantis, ji ištisai pavirs į pinigus, o iš pinigų atgal pavirs į mašiną ir, vadinasi, užbaigs savo apyvartą. Ligi ateinant šiam atgaminimo laikui, mašinos vertė palaipsniui kaupiama atsarginio pinigų fondo forma.
Kitus gamybinio kapitalo elementus sudaro iš dalies pastoviojo kapitalo elementai, glūdintieji pagalbinėse medžiagose ir žaliavose, iš dalies kintamasis kapitalas, sunaudotas darbo jėgai.
Darbo proceso ir vertės didinimo proceso analizė (I knyga, V skirsnis) parodė, kad šios įvairios gamybinio kapitalo sudėtinės dalys kaip produkto kūrimo veiksniai ir vertės kūrimo veiksniai vaidina visiškai skirtingą vaidmenį. Iš pagalbinių medžiagų ir žaliavų susidedančios pastoviojo kapitalo dalies vertė,— kaip ir iš darbo priemonių susidedančios jo dalies vertė,— iš naujo pasirodo produkto vertėje tik kaip perkelta vertė, kai tuo tarpu darbo jėga, veikdama darbo procese, prijungia produktui savo vertės ekvivalentą arba tikrai atgamina savo vertę. Toliau, viena pagalbinių medžiagų dalis — anglis kurui, šviečiamosios dujos ir t. t.— suvartojama darbo procese, medžiagiškai jai neįeinant į produktą, o kita jų dalis kūniškai įeina į produktą ir sudaro jo substancijos medžiagą. Tačiau cirkuliacijai, vadinasi, ir apyvartos būdams, visi šie skirtingumai neturi reikšmės. Jei pagalbinės medžiagos ir žaliavos ištisai suvartojamos sukuriant tam tikrą produktą, tai jos ištisai perkelia į produktą visą savo vertę. Dėl to produktas pastarąją ištisai įveda į cirkuliaciją, ji pavirsta į pinigus, o iš pinigų — atgal į prekės gamybos elementus. Šios vertės apyvarta nenutrūksta, kaip kad pagrindinio kapitalo apyvarta, bet nenutrūkstamai išeina visą jos formų apytaką, tad šie gamybinio kapitalo elementai nuolat atnaujinami in natura.
Kai dėl kintamosios gamybinio kapitalo sudėtinės dalies, sunaudojamos darbo jėgai, tai darbo jėga perkama tam tikram laikui. Kapitalistui ją pirkus ir įvedus į gamybos procesą, ji sudaro jo kapitalo sudėtinę dalį, būtent — kintamąją kapitalo sudėtinę dalį. Kasdien ji veikia tam tikrą laiko tarpą, per kurį ji prijungia produktui ne tik visą savo dienos vertę, bet ir tam tikrą papildomą, pridedamąją vertę, kurią mes tuo tarpu čia paliksime nuošalyje. Po to, kai darbo jėga yra pirkta, pvz., savaitei ir atliko savo funkciją, jos pirkimas tam tikrais laiko tarpais nuolat turi būti atnaujinamas. Tas jos vertės ekvivalentas, kurį darbo jėga savo funkcionavimo metu prijungia produktui ir kuris dėl produkto cirkuliacijos paverčiamas į pinigus, nuolat turi būti paverčiamas atgal iš pinigų į darbo jėgą, arba nuolat turi išeiti pilną savo formų apytaką, t. y. nuolat turi daryti apyvartą, kad nenutrūktų nepaliaujamos gamybos apytaka.
Vadinasi, gamybinio kapitalo vertės dalis, avansuota darbo jėgai, ištisai perkeliama į produktą (pridedamąją vertę mes čia visą laiką paliekame nuošalyje), išeina kartu su juo abi metamorfozes, priklausančias cirkuliacijos sferai, ir dėl tokio nuolatinio atnaujinimo visuomet lieka įjungta į gamybos procesą. Todėl, kad ir kaip darbo jėga šiaipjau, vertės kūrimo atžvilgiu, skirtųsi nuo tų pastoviojo kapitalo sudėtinių dalių, kurios nesudaro pagrindinio kapitalo, šis vertės apyvartos būdas darbo jėgai yra bendras su šiomis sudėtinėmis dalimis ir priešingas pagrindinio kapitalo apyvartos būdui. Dėl tokio savo apyvartos būdo bendrumo šios gamybinio kapitalo sudėtinės dalys,— būtent tos jo vertės dalys, kurios sunaudojamos darbo jėgai ir gamybos priemonėms, nesudarančioms pagrindinio kapitalo,— stovi priešais pagrindinį kapitalą kaip apyvartinis, arba tekamasis, kapitalas.
Kaip anksčiau esame matę, pinigai, kuriuos kapitalistas sumoka darbininkui už darbo jėgos vartojimą, iš tikrųjų yra tik visuotinė ekvivalentinė būtinų darbininko pragyvenimo reikmenų forma. Tiek ir kintamasis kapitalas medžiagiškai susideda iš pragyvenimo reikmenų. Bet čia, nagrinėjant apyvartą, tai yra formos klausimas. Kapitalistas perka ne darbininko pragyvenimo reikmenis, bet pačią jo darbo jėgą. Kintamąją jo kapitalo dalį sudaro ne darbininko pragyvenimo reikmenys, bet veikimu pasireiškianti jo darbo jėga. Darbo procese kapitalistas gamybiškai vartoja pačią darbo jėgą, o ne darbininko pragyvenimo reikmenis. Darbininkas pats paverčia pragyvenimo reikmenimis tuos pinigus, kuriuos jis gavo už savo darbo jėgą, kad paskui juos paverstų atgal į darbo jėgą, kad palaikytų savo egzistavimą: visiškai taip pat, kaip, pvz., kapitalistas paverčia pragyvenimo reikmenimis sau pačiam dalį pridedamosios vertės, esančios prekėje, kurią jis parduoda už pinigus,— ir, nepaisant to, jokiu būdu negalima pasakyti, kad jo prekės pirkėjas jam sumokąs pragyvenimo reikmenimis. Ir net jeigu dalis darbo užmokesčio darbininkui išmokama pragyvenimo reikmenimis, in natura, tai čia šiais laikais yra antras santoris. Jis parduoda savo darbo jėgą už tam tikrą kainą, ir kartu susitariama, kad dalį šios kainos jis gaus pragyvenimo reikmenimis. Tai keičia tik sumokėjimo formą, bet nekeičia to fakto, kad jis iš tikrųjų parduoda savo darbo jėgą. Tai yra antras santoris, kuris sudaromas jau ne tarp darbininko ir kapitalisto, bet tarp darbininko kaip prekės pirkėjo ir kapitalisto kaip prekės pardavėjo; priešingai, pirmajame santoryje darbininkas yra prekės (savo darbo jėgos) pardavėjas, o kapitalistas yra jos pirkėjas. Visiškai taip pat būtų, jei kapitalistas, parduodamas savo prekę, pvz., mašiną geležies gamyklai, panorėtų gauti už ją kitą prekę, geležį. Vadinasi, apyvartiniu kapitalu, priešingai pagrindiniam kapitalui, darosi ne patys darbininko pragyvenimo reikmenys, taip pat ir ne jo darbo jėga, bet ta gamybinio kapitalo vertės dalis, kuri sunaudojama darbo jėgai ir kuri dėl savo apyvartos formos įgauna šį pobūdį, bendrą jai ir kai kurioms pastoviojo kapitalo sudėtinėms dalims ir priešingą kitoms to paties kapitalo sudėtinėms dalims.
Apyvartinio kapitalo vertė — darbo jėgos ir gamybos priemonių pavidalu — avansuojama tik laikui, per kurį gaminamas produktas, be to, avansuojama sutinkamai su gamybos mastu, kurį apsprendžia pagrindinio kapitalo dydis. Ši vertė visa įeina į produktą, todėl parduodant produktą vėl visa sugrįžta iš cirkuliacijos ir gali būti iš naujo avansuojama. Darbo jėga ir gamybos priemonės, kurių pavidalu egzistuoja apyvartinė kapitalo sudėtinė dalis, paimamos iš cirkuliacijos tiek, kiek tai reikalinga gamybai ir pagamintam produktui parduoti, bet jos nuolat turi būti pakeičiamos ir atnaujinamos priešingo pirkimo aktu, paverčiant jas atgal iš piniginės formos į gamybos elementus. Kiekvieną kartą jos paimamos iš rinkos mažesnėmis masėmis, negu pagrindinio kapitalo elementai, bet tuo dažniau jas tenka vėl paimti ir joms sunaudoto kapitalo avansavimas atnaujinamas per trumpesnius laiko tarpus. Šis nuolatinis atnaujinimas vyksta produktui, kuriuo cirkuliuoja visa jų vertė, darant nuolatinę apyvartą. Pagaliau jos nenutrūkstamai išeina visą metamorfozių apytaką ne tik pagal savo vertę, bet ir pagal savo natūralinę formą; iš prekės jos nuolat paverčiamos atgal į tos pačios prekės gamybos elementus.
Kartu su savo pačios verte darbo jėga nuolat prijungia produktui pridedamąją vertę, neapmokėto darbo įkūnijimą. Taigi, pridedamoji vertė yra pagaminto produkto nuolat verčiama cirkuliuoti ir paverčiama pinigais, kaip ir kiti produkto vertės elementai. Tačiau pridedamąją vertę mes čia tuo tarpu paliekame nuošalyje, nes dabar mes pirmiausia kalbame apie kapitalo vertės apyvartą, o ne apie pridedamosios vertės apyvartą, kuri vyksta tuo pačiu metu.
Iš to, kas anksčiau pasakyta, išplaukia štai kas:
1. Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo apibrėžtą formą nulemia tik gamybos procese funkcionuojančios kapitalo vertės, arba gamybinio kapitalo, skirtingos apyvartos. Šį apyvartos skirtingumą savo ruožtu nulemia skirtingas būdas, kuriuo įvairios gamybinio kapitalo sudėtinės dalys perkelia savo vertę į produktą, o ne skirtingas jų dalyvavimas gaminant produkto vertę arba ne ypatingas jų vaidmuo vertės didinimo procese. Pagaliau skirtingą vertės perteikimą produktui,— todėl ir skirtingus būdus, kuriais ši vertė yra produkto įvedama į cirkuliaciją ir dėl produkto metamorfozių atnaujinama savo pirmine natūralinė forma,— nulemia skirtingos medžiaginės formos, kuriomis egzistuoja gamybinis kapitalas ir iš kurių viena dalis sukuriant atskirą produktą suvartojama ištisai, o kita sunaudojama tik palaipsniui. Vadinasi, tik gamybinis kapitalas tegali pasidalyti į pagrindinį ir apyvartinį. Tačiau šis priešingumas neegzistuoja dviem kitiems pramoninio kapitalo egzistavimo būdams, vadinasi, nei prekiniam kapitalui, nei piniginiam kapitalui; jis neegzistuoja ir kaip šių dviejų formų priešingumas gamybinio kapitalo atžvilgiu. Jis egzistuoja tik gamybiniam kapitalui ir jo ribose. Tarkime, kad piniginis kapitalas ir prekinis kapitalas funkcionuoja kaip kapitalas,— kad ir kaip greitai jie cirkuliuotų, bet apyvartiniu kapitalu, priešingai pagrindiniam, jie tegali pasidaryti tik tuomet, jeigu jie pavirs apyvartinėmis gamybinio kapitalo sudėtinėmis dalimis. Bet kadangi šios dvi kapitalo formos egzistuoja cirkuliacijos sferoje, tai, kaip mes pamatysime, ekonomija nuo A. Smito laikų nesusilaikė nuo pagundos suplakti jas su apyvartine gamybinio kapitalo dalimi, priskirdama «apyvartinio kapitalo» kategorijai. Iš tikrųjų piniginis kapitalas ir prekinis kapitalas yra cirkuliacijos kapitalas priešingai gamybiniam kapitalui, o ne apyvartinis kapitalas priešingai pagrindiniam.
2. Pagrindinės kapitalo sudėtinės dalies apyvarta, vadinasi, ir būtinas tam apyvartos laikas, apima keletą apyvartinių kapitalo sudėtinių dalių apyvartų. Per tą laiką, per kurį pagrindinis kapitalas padaro tik vieną apyvartą, apyvartinis kapitalas padaro keletą apyvartų. Viena gamybinio kapitalo vertės sudėtinė dalis pagrindinio kapitalo formos apibrėžtumą įgauna tik tuo atveju, jei gamybos priemonės, kuriose ji yra, ištisai nesuvartojamos per tą laiko tarpą, per kurį produktas pagaminamas ir kaip prekė pašalinamas iš gamybos proceso. Viena jo vertės dalis turi, kaip ir anksčiau, likti surišta su išlikusia senąja vartojamąja forma, o kitą dalį pagamintas produktas įveda į cirkuliaciją, be to, produkto cirkuliacija kartu yra visos apyvartinių kapitalo sudėtinių dalių vertės cirkuliacija.
3. Gamybinio kapitalo vertės dalis, kuri sunaudojama pagrindiniam kapitalui, yra avansuojama ištisai, iš karto, visam laikui, kurį funkcionuoja ta gamybos priemonių dalis, kuri sudaro pagrindinį kapitalą. Vadinasi, kapitalistas iš karto meta šią vertę į cirkuliaciją; bet ji išimama atgal iš cirkuliacijos tik dalimis, palaipsniui, realizuojant tas vertės dalis, kurias pagrindinis kapitalas dalimis prijungia gaminamoms prekėms. Iš antros pusės, pačios gamybos priemonės, kuriose fiksuojama viena gamybinio kapitalo sudėtinė dalis, iš karto paimamos iš cirkuliacijos ir visam savo funkcionavimo laikui įeina į gamybos procesą; bet jų nereikia per tą laiką pakeisti naujais tos pačios rūšies egzemplioriais, jos nereikalauja atgaminimo. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jos dar dalyvauja sukuriant į cirkuliaciją metamas prekes, tačiau nepaimdamos iš cirkuliacijos savo pačių atnaujinimo elementų. Vadinasi, per tą laiką jos savo ruožtu nereikalauja, kad kapitalistas atnaujintų avansavimus. Pagaliau pagrindiniam kapitalui sunaudota kapitalo vertė per tą laiką, kurį funkcionuoja tos gamybos priemonės, kuriose ji egzistuoja, savo formų apytaką išeina ne medžiagiškai, bet tik savo verte, ir tai tik dalimis ir palaipsniui. T. y. dalis pagrindinio kapitalo vertės nenutrūkstamai cirkuliuoja kaip prekės vertės dalis ir paverčiama į pinigus, bet iš pinigų nepavirsta atgal į savo pirminę natūralinę formą. Šis pinigų pavirtimas atgal į natūralinę gamybos priemonių formą įvyksta tik ⟨apyvartos periodo⟩ pabaigoje, kai gamybos priemonės jau yra visiškai sunaudotos.
4. Kad gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai, apyvartinio kapitalo elementai taip pat nuolat turi būti įtvirtinti šiame procese, kaip ir pagrindinio kapitalo elementai. Bet tokiu būdu įtvirtinti pirmojo elementai yra nuolat atnaujinami in natura (gamybos priemonės pakeičiamos naujais tos pačios rūšies egzemplioriais, darbo jėga — nuolat atnaujinant pirkimą); o dėl pagrindinio kapitalo elementų, tai per visą jų egzistavimo laiką nėra atnaujinami nei jie patys, nei jų pirkimas. Gamybos procese visuomet yra žaliavų ir pagalbinių medžiagų, bet, sunaudojus šias senąsias medžiagas gatavam produktui sukurti, jos visuomet pakeičiamos naujais tos pačios rūšies egzemplioriais. Lygiai taip pat gamybos procese visuomet yra ir darbo jėga,— bet tik dėl jos pirkimo nuolatinio atnaujinimo, o tai dažnai yra susiję su žmonių keitimu. Priešingai, visą laiką besikartojančiose apyvartinio kapitalo apyvartose, tuose pačiuose besikartojančiuose gamybos procesuose funkcionuoja tie patys pastatai, mašinos ir t. t.
(20)Kadangi apibrėžti pagrindinį ir apyvartinį kapitalą yra labai sunku, tai p. Lorencas Šteinas mano, kad šis skyrimas įvedamas tik norint dėstymą padaryti lengvesnį.
(21)Iki šios vietos IV rankraštis.— Nuo čia II rankraštis.
II. Pagrindinio kapitalo sudėtinės dalys, jo padengimas, remontas, kaupimas