Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kapitale, įdėtame į tą pačią verslovę, atskirų pagrindinio kapitalo elementų tarnavimo laikas yra skirtingas, dėl to skirtingas yra ir jų apyvartos laikas. Pavyzdžiui, geležinkelyje bėgių, pabėgių, žemės darbų, stočių pastatų, tiltų, tunelių, garvežių ir vagonų funkcionavimo ilgumas ir jų atgaminimo laikas yra skirtingi, vadinasi, skirtingas yra ir jiems avansuoto kapitalo apyvartos laikas. Ilgą eilę metų pastatai, platformos, vandens saugyklos, viadukai, tuneliai, žemės iškasos ir pylimai,— trumpai tariant, visa tai, kas Anglijos geležinkelių ūkyje vadinama works of art [dirbtiniai įrenginiai], nėra reikalingi atnaujinimo. Daiktai, kurie labiausiai nusidėvi, yra bėgiai ir riedmenys (rolling stock).
Tiesiant šiuolaikinius geležinkelius, iš pradžių buvo įsigalėjusi nuomonė, kuriai pritarė įžymiausi inžinieriai praktikai, kad geležinkelio patvarumas esąs amžinas ir bėgių nusidėvėjimas toks menkas, jog, kalbant apie finansinę ir praktinę reikalo pusę, į jį esą galima nekreipti dėmesio; gerų bėgių amžiaus ilgumas buvo nustatomas 100—150 metų. Bet greitai pasirodė, kad bėgio amžiaus ilgumas, kuris, suprantama, priklauso nuo garvežių greičio, traukinių svorio ir skaičiaus, pačių bėgių storumo ir daugybės kitų šalutinių aplinkybių, vidutiniškai neviršija 20 metų. Atskirose stotyse, stambiuose susisiekimo centruose, bėgiai net kasmet nusidėvi. Apie 1867 metus buvo pradėta naudoti plieninius bėgius, kurie kainavo beveik dvigubai brangiau už geležinius, bet užtat daugiau kaip dvigubai yra patvaresni. Medinių pabėgių tarnavimo laikas buvo 12—15 metų. Kai dėl riedmenų, tai prekiniai vagonai nusidėvi žymiai greičiau už keleivinius. Garvežio tarnavimo laikas 1867 metais buvo skaičiuojamas 10—12 metų.
Pirma, nusidėvėjimas yra paties naudojimo rezultatas. Aplamai imant, bėgių nusidėvėjimo greitumas yra proporcingas traukinių skaičiui (R. C., Nr. 17645)(22). Esant didesniam traukinių greičiui, nusidėvėjimas augo didesne proporcija, negu greičio kvadratas, t. y, esant dukart didesniam traukinių greičiui, nusidėvėjimas padidėdavo daugiau kaip keturis kartus (R. C., Nr. 17046).
Toliau, nusidėvėjimo priežastis yra gamtos jėgų įtaka. Antai, pabėgiai genda ne tik nuo tikrojo nusidėvėjimo, bet ir nuo puvimo. «Geležinkelio užlaikymo kaštai priklauso ne tiek nuo nusidėvėjimo, kurį sukelia traukinių eismas, kiek nuo atmosferos veikiamo medžio, geležies ir statybinės medžiagos kokybės. Vienas atšiaurios žiemos mėnuo padaro geležinkeliui daugiau žalos, negu ištisi traukinių eismo metai». (R. P. Williams: «On the Maintenance of Permanent Way». Pranešimas, padarytas Institute of Civil Engineers 1867 m. rudenį.)
Pagaliau čia, kaip ir visur stambiojoje pramonėje, moralinis nusidėvėjimas taip pat vaidina savo vaidmenį: praslinkus 10 metų, už 30 000 sv. st. paprastai galima pirkti tokį vagonų ir garvežių skaičių, kuris anksčiau kainavo 40 000 sv. st. Tuo būdu reikia skaičiuoti, kad šios medžiagos rinkos kaina sumažėja 25%, nors vartojamoji vertė ir visiškai nesumažėtų (Lardner: «Railway Economy»).
«Vamzdiniai tiltai dabartine jų forma nebeatnaujinami» (nes dabartiniu metu yra geresnių tokių tiltų formų). «Įprastinis jų remontavimas, atskirų dalių šalinimas ir keitimas nėra tikslingi» (W. P. Adams: «Roads and Rails». London 1862). Dėl pramonės pažangos paprastai vyksta nuolatiniai darbo priemonių perversmai. Dėl to jos pakeičiamos ne savo pirmine forma, bet perversmą patyrusia forma. Iš vienos pusės, ta aplinkybė, kad pagrindinio kapitalo masė įdedama į verslovę tam tikra natūraline forma ir ja turi egzistuoti tam tikrą vidutinį amžiaus ilgumą, yra priežastis, dėl kurios naujos mašinos ir t. t. teįvedamos tik palaipsniui, ir dėl to yra kliūtis greitai ir visur įvesti patobulintas darbo priemones. Iš antros pusės, konkurencinė kova, ypač lemiamų perversmų metu, verčia senąsias darbo priemones, dar joms natūraliai nemirus, pakeisti naujomis darbo priemonėmis. Katastrofos, krizės — štai kas daugiausia verčia plačiu visuomeniniu mastu vykdyti tokį priešlaikinį įmonių įrengimų atnaujinimą.
Nusidėvėjimas (paliekant nuošalyje moralinį nusidėvėjimą) yra ta vertės dalis, kurią pagrindinis kapitalas jo naudojimo eigoje palaipsniui perteikia produktui,— perteikia, vidutiniškai imant, tiek, kiek jis praranda savo vartojamąją vertę.
Šis naudojimas iš dalies yra tokio pobūdžio, kad pagrindinis kapitalas turi tam tikrą vidutinį amžiaus ilgumą; jis visas avansuojamas šiam laikui; jam pasibaigus, jis visas turi būti pakeistas. Gyvųjų darbo priemonių, pvz., arklių, atgaminimo laiką nustato pati gamta. Vidutinį jų, kaip darbo priemonių, gyvenimo amžiaus ilgumą apsprendžia gamtos dėsniai. Kai tik baigiasi tas laikas, sunaudotus egzempliorius reikia pakeisti naujais. Arklys gali būti pakeistas ne dalimis, bet tik kitu arkliu.
Kiti pagrindinio kapitalo elementai gali būti atnaujinami periodiškai arba dalinai. Čia reikia skirti dalinį arba periodinį atnaujinimą nuo laipsniško verslovės plėtimo.
Pagrindinis kapitalas dalinai susideda iš vienarūšių sudėtinių elementų, kurių amžiaus ilgumas nevienodas ir kurie atnaujinami dalimis įvairiais laiko tarpais. Antai, bėgius prie stočių tenka atnaujinti dažniau negu visur kitur geležinkelio linijoje. Taip pat yra su pabėgiais, kurių 8%, pasak Lardnerio, kasmet tekdavo atnaujinti Belgijos geležinkeliuose 50-siais metais, vadinasi, visi pabėgiai buvo atnaujinami per 12 metų. Tuo būdu padėtis čia yra tokia: tam tikra suma avansuojama tam tikrai pagrindinio kapitalo rūšiai, pvz., dešimčiai metų. Ši sąnauda daroma iš karto. Bet tam tikra šio pagrindinio kapitalo dalis, kurios vertė įėjo į produkto vertę ir kartu su juo yra paversta pinigais, kasmet atnaujinama in natura, o kita dalis tebeegzistuoja savo pirmine natūraline forma. Štai kaip tik ši iš karto padaroma sąnauda ir tiktai dalinis atgaminimas natūraline forma ir teskiria šį kapitalą kaip pagrindinį nuo apyvartinio kapitalo.
Kiti pagrindinio kapitalo elementai susideda iš nevienodų sudėtinių dalių, kurios nusidėvi per nevienodą laiką ir dėl to turi būti atnaujinamos ne tuo pačiu laiku. Kaip tik taip yra su mašinomis. Tai, ką mes dabar pasakėme, kalbėdami apie skirtingą įvairių pagrindinio kapitalo sudėtinių dalių amžių, visiškai galioja ir įvairių tos pačios mašinos sudėtinių dalių amžiui,— mašinos, kuri figūruoja kaip šio pagrindinio kapitalo elementas.
Dėl laipsniško įmonės išplėtimo, darant dalinius atnaujinimus, mes pažymėsime štai ką. Nors, kaip mes matėme, pagrindinis kapitalas tebeveikia in natura gamybos procese,— jo vertės dalis, kuri apsprendžiama vidutinio nusidėvėjimo, cirkuliuoja kartu su produktu, yra paverčiama pinigais, sudaro elementą atsarginio pinigų fondo, kuris naudojamas kapitalui padengti, kai ateina laikas jį atgaminti in natura. Ši pagrindinio kapitalo vertės dalis, tokiu būdu paversta pinigais, gali būti panaudota įmonei išplėsti arba įvesti mašinų patobulinimams, kurie padidins jų efektyvumą. Tuo būdu trumpesniais ar ilgesniais laiko tarpais įvyksta reprodukcija, ir, be to, nagrinėjant ją visuomenės požiūriu, reprodukcija išplėstiniu mastu: ekstensyviai išplėstiniu mastu, jei išplečiama gamybos sritis, intensyviai išplėstiniu mastu, jei gamybos priemonės padaromos efektyvesnės. Tokia reprodukcija išplėstiniu mastu išplaukia ne iš kaupimo — pridedamosios vertės pavertimo kapitalu, bet iš vertės, kuri atsišakojo, pinigine forma atsiskyrė nuo pagrindinio kapitalo kūno, pavertimo atgal į naują — papildomą arba efektyvesnį tos pačios rūšies pagrindinį kapitalą. Suprantama, iš dalies nuo įmonės specifinės prigimties priklauso, kaip plačiai ir kokiu mastu ji gali šitaip palaipsniui didėti, vadinasi, kokio dydžio turi būti sukauptas atsarginis fondas, kad jį tuo būdu būtų galima įdėti į tą pačią įmonę, ir kuriais laiko tarpais gali vykti šis įdėjimas. Iš antros pusės, galimumas tobulinti esančių mašinų detales, žinoma, priklauso nuo patobulinimų pobūdžio ir nuo pačios mašinos konstrukcijos. Bet kaip labai, pvz., geležinkelių įrenginiuose iš pat pradžių reikia turėti galvoje šį momentą, parodo Adamsas: «Visa konstrukcija turi būti derinama su principu, kuris viešpatauja bičių avilyje: sugebėjimu neribotai plėstis. Visi perdaug solidūs ir ypač simetriški įrenginiai yra nepraktiški, nes plėtimo atveju juos tenka griauti» (123 psl.).
Daugiausia tai priklauso nuo vietos, kuria disponuojama. Kai kuriuose pastatuose galima papildomai statyti aukštus į viršų, kituose reikia plėsti į šalis, vadinasi, reikia daugiau žemės. Esant kapitalistinei gamybai, iš vienos pusės, išeikvojama daug lėšų, o iš antros pusės, palaipsniui plečiant įmonę būna daug atvejų, kai vykdomas tokios rūšies netikslingas plėtimas į šalis (iš dalies darant žalą darbo jėgai); priežastis yra ta, kad čia niekas nevyksta pagal visuomeninį planą, bet viskas priklauso nuo be galo įvairių aplinkybių, lėšų ir t. t., į kurias atsižvelgia atskiras kapitalistas. Iš to kyla didelis gamybinių jėgų eikvojimas.
Toks atsarginio pinigų fondo (t. y. pagrindinio kapitalo dalies, pavirtusios atgal į pinigus) įdėjimas vėl į gamybą dalimis lengviausiai įvykdomas žemės ūkyje. Erdviškai atribotas gamybos laukas čia labiausiai gali palaipsniui absorbuoti kapitalą. Taip yra ir tais atvejais, kai vyksta natūralinė reprodukcija, pvz., gyvulininkystėje.
Pagrindinis kapitalas reikalauja specialių užlaikymo kaštų. Pats darbo procesas iš dalies užlaiko pagrindinį kapitalą: pastarasis genda, jeigu jis nefunkcionuoja darbo procese (žr. I knyga, VI skirsnis ir XIII skirsnis: mašinų nusidėvėjimas dėl jų nenaudojimo). Todėl Anglijos įstatymas aiškiai traktuoja kaip žalos darymą (waste) tą atvejį, kai išnuomotieji žemės sklypai nedirbami taip, kaip įprasta šalyje (W. A. Holdsworth, Barrister at Law [advokatas]: «The Law of Landlord and Tenant». London 1857, 96 psl.). Šis užlaikymas, kurį teikia pats vartojimas darbo procese, yra neatlyginama dovana, kurią duoda gyvojo darbo prigimtis. Ir tokia darbo užlaikomoji galia yra dvejopo pobūdžio. Iš vienos pusės, darbas išlaiko darbo medžiagų vertę, perkeldamas ją į produktą; iš antros pusės, kiek jis darbo priemonių vertės neperkelia į produktą, jis vis dėlto išlaiko ir jų vertę, išlaikydamas jų vartojamąją vertę, versdamas jas funkcionuoti gamybos procese.
Tačiau pagrindiniam kapitalui tvarkingai užlaikyti reikia ir tiesioginių darbo sąnaudų. Mašinas laikas nuo laiko reikia valyti. Tai yra papildomas darbas, be kurio jos pasidaro netinkamos naudoti; tai yra tiesiog saugojimas nuo žalingų stichinių įtakų, kurios neatskiriamos nuo gamybos proceso, vadinasi, tai yra mašinų užlaikymas darbingame būvyje tiesiogine šių žodžių prasme. Kaip savaime yra aišku, normalus pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumas nustatomas turint galvoje tai, kad bus įgyvendintos tos sąlygos, kuriomis jis gali normaliai funkcionuoti per tą laiką, visiškai taip pat, kaip, laikantis prielaidos, jog žmogus gyvena vidutiniškai 30 metų, spėjama, kad jis ir prausiasi. Vadinasi, čia kalbama ne apie tai, kad būtų padengtas mašinoje esąs darbas,— čia kalbama apie nuolatinį papildomą darbą, kuris darosi reikalingas ją naudojant. Čia kalbama ne apie tą darbą, kurį atlieka mašina, bet apie tą darbą, kuris panaudojamas mašinai, kurio atžvilgiu ji yra ne gamybos agentas, bet žaliava. Šiam darbui sunaudojamas kapitalas, nors jis ir neįeina į tikrąjį darbo procesą, kuriame iš tikrųjų atsiranda produktas, priklauso prie apyvartinio kapitalo. Gamyboje nuolat tenka sunaudoti tokį darbą, todėl produkto vertė turi nuolat padengti ir jo vertę. Šiam darbui sunaudojamas kapitalas priklauso tai apyvartinio kapitalo daliai, kuri turi padengti bendrus papildomus kaštus ir turi būti paskirstyta naujai sukurtajai vertei pagal metinį vidutinį apskaičiavimą. Mes esame matę, kad pramonėje tikrąja šio žodžio prasme šį valymo darbą darbininkai atlieka neapmokamai, pertraukos metu, bet kaip tik dėl šios priežasties labai dažnai ir paties gamybos proceso metu, ir tai sudaro daugumos nelaimingų atsitikimų šaltinį. Šis darbas neįskaitomas į produkto kainą. Šia prasme vartotojas jį gauna neapmokamai. Iš antros pusės, kapitalistas tokiu būdu sutaupo savo mašinos užlaikymo kaštus. Darbininkas užmoka savo paties triūsu, ir čia glūdi viena iš tų kapitalo išsilaikymo paslapčių, kurios, iš esmės imant, pagrindžia juridinę darbininko pretenziją į mašiną ir net buržuazinės teisės požiūriu paverčia jį mašinos bendrasavininkiu. Tačiau įvairiose gamybos šakose, kur mašinas valymui tenka šalinti iš gamybos proceso ir dėl to valymas negali vykti tarp kitko,— taip yra, pvz., su garvežiais,— šis užlaikymo darbas priklauso prie einamųjų kaštų, t. y. sudaro apyvartinio kapitalo elementą. Daugiausia po trijų dienų darbo garvežį reikia nusiųsti į depą ir ten valyti; nenorint gadinti katilo jį plaunant, reikia jį prieš tai ataušinti (R. C., Nr. 17823).
Tikrasis remontas arba taisymo darbai reikalauja tokių kapitalo ir darbo sąnaudų, kurių nėra iš pradžių avansuotame kapitale ir kurios, vadinasi, negali būti — bent ne visada gali būti — kompensuotos ir padengtos iš tokio šaltinio, kaip laipsniškas pagrindinio kapitalo vertės padengimas. Pvz., jei pagrindinio kapitalo vertė = 10 000 sv. st., o bendras jo amžiaus ilgumas = 10 metų, tai šie 10 000 sv. st., po dešimties metų ištisai pavirtę pinigais, tepadengia tik pradžioje įdėto kapitalo vertę, bet nepadengia kapitalo arba darbo, papildomai per tą laiką sunaudoto atliekant remontą. Tai — papildoma vertės sudėtinė dalis, ji taip pat avansuojama ne iš karto, bet priklausomai nuo poreikių, ir įvairių jos avansavimo momentų atėjimas yra atsitiktinis dėl pačios dalyko prigimties. Kiekvienas pagrindinis kapitalas reikalauja tokių vėlesnių, dalinių, papildomų kapitalo sąnaudų darbo priemonėms ir darbo jėgai.
Sugedimai, kurie įvyksta atskirose mašinų dalyse ir t. t., dėl dalyko prigimties yra atsitiktiniai, todėl tokie pat atsitiktiniai yra ir dėl jų būtini remontai. Tačiau iš jų tarpo išsiskiria dvi remonto darbų rūšys, kurios yra daugiau ar mažiau pastovaus pobūdžio ir tenka įvairiems pagrindinio kapitalo amžiaus laikotarpiams: vaikystės ligos ir nepalyginti gausesnės ligos, susijusios su vyresniu už vidutinį amžiumi. Pavyzdžiui, kad ir kokios tobulos konstrukcijos mašina stotų į gamybos procesą, ją naudojant praktikoje pasirodo trūkumų, kuriuos reikia taisyti papildomu darbu. Iš antros pusės, kuo labiau ji išeina už savo vidutinio amžiaus ribų, vadinasi, kuo labiau didėja normalus nusidėvėjimas, kuo daugiau sunaudojama ir sendama silpsta medžiaga, iš kurios ji pagaminta, tuo dažnesni ir didesni darosi remonto darbai, kurie yra būtini, siekiant tinkamai užlaikyti mašiną per vidutinį jos tarnavimo laiką; visiškai taip pat ir senas žmogus, kad nemirtų prieš laiką, turi daugiau išleisti medicinos pagalbai, negu žmogus, kupinas jaunatvės jėgų. Vadinasi, nors remonto darbai yra atsitiktinio pobūdžio, jie pasiskirsto netolygiai tarp įvairių pagrindinio kapitalo amžiaus periodų.
Tiek iš to, kas čia išdėstyta, tiek ir iš atsitiktinio aplamai mašinos reikalaujamų remonto darbų pobūdžio išplaukia štai kas:
Iš vienos pusės, remonto darbams reikalingos tikrosios išlaidos darbo jėgai ir darbo priemonėms yra atsitiktinės, kaip yra atsitiktinės ir pačios aplinkybės, kurios sukelia to remonto būtinumą; būtino remonto dydis netolygiai pasiskirsto tarp įvairių pagrindinio kapitalo amžiaus periodų. Iš antros pusės, nustatant vidutinį pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumą laikomasi prielaidos, kad jis visuomet palaikomas aktyviame būvyje — iš dalies valant (prie to priklauso ir švaros palaikymas patalpose), iš dalies taisant, o tai atliekama kiekvieną kartą, kai yra reikalinga. Vertės perkėlimas, susijęs su pagrindinio kapitalo nusidėvėjimu, apskaičiuojamas pagal vidutinį jo amžiaus ilgumą, bet šis vidutinis amžiaus ilgumas savo ruožtu apskaičiuotas remiantis tuo, kad visą laiką bus avansuojamas papildomas kapitalas, reikalingas pagrindiniam kapitalui užlaikyti.
Iš antros pusės, taip pat yra aišku, kad ši vertė, kuri prijungiama šiomis papildomomis kapitalo ir darbo sąnaudomis, negali įeiti į prekių kainą tuo pačiu metu, kai iš tikrųjų daromos šios sąnaudos. Pavyzdžiui, jei verpyklos savininkui šią savaitę lūžo ratas arba suplyšo diržas, jis negali šią savaitę pardavinėti savo verpalus brangiau, negu pardavinėjo pereitą savaitę. Bendri verpimo kaštai nė kiek nepasikeitė dėl šios nelaimės atskirame fabrike. Čia, kaip ir iš viso apsprendžiant vertę, nulemia vidurkis. Patyrimas parodo, koks yra vidutinis nelaimingų atsitikimų skaičius ir kokie užlaikymo bei remonto darbai yra reikalingi per tą laiką, kurį pagrindinis kapitalas, įdėtas į tam tikrą gamybos šaką, vidutiniškai imant, tarnauja gamyboje. Šis išlaidų vidurkis paskirstomas vidutiniam amžiaus laikotarpiui ir atitinkamomis dalimis prijungiamas produkto kainai, vadinasi, padengiamas jį parduodant.
Papildomas kapitalas, kuris padengiamas šitokiu būdu, priklauso prie apyvartinio kapitalo, nors atitinkamos sąnaudos yra nereguliaraus pobūdžio. Kadangi nepaprastai svarbu nedelsiant pataisyti kiekvieną mašinos sugedimą, tai prie kiekvieno stambesnio fabriko šalia tikrųjų fabriko darbininkų yra specialus inžinierių, stalių, mechanikų, šaltkalvių ir t. t. personalas. Jų darbo užmokestis sudaro dalį kintamojo kapitalo, ir jų darbo vertė pasiskirsto produktui. Iš antros pusės, būtinos išlaidos gamybos priemonėms nustatomos pagal minėtą vidutinį apskaičiavimą ir sutinkamai su juo visą laiką sudaro produkto vertės dalį, nors faktiškai jos avansuojamos nereguliariais laiko tarpais ir dėl to nereguliariais laiko tarpais įeina į produktą, atitinkamai į pagrindinį kapitalą. Šis tikrajam remontui sunaudojamas kapitalas kai kuriais atžvilgiais sudaro ypatingos rūšies kapitalą: jo negalima priskirti nei prie apyvartinio, nei prie pagrindinio kapitalo, bet vis dėlto jį labiau galima priskirti prie pirmojo, kadangi jis priklauso einamųjų išlaidų kategorijai.
Žinoma, sąskaitybos būdas nė kiek nekeičia tikrojo santykio tarp daiktų, apie kuriuos ji yra vedama. Bet svarbu pažymėti, kad daugelyje gamybos šakų yra įprasta remonto kaštus ir tikrąjį pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą bendrai apskaičiuoti tokiu būdu. Tarkime, kad avansuotasis pagrindinis kapitalas yra 10 000 sv. st., jo amžiaus ilgumas — 15 metų; tuo būdu kasmetinis nusidėvėjimas yra sv. st. Tačiau nusidėvėjimas apskaičiuojamas tik dešimčiai metų, t. y. prie pagaminamų prekių kainos pagrindinio kapitalo nusidėvėjimui kasmet pridedama 1 000 sv. st. vietoj ; t. y. remonto darbams ir t. t. sudaroma sv. st. dydžio atsarga (skaičiai 10 ir 15 yra paimti tik kaip pavyzdys). Vadinasi, vidutiniškai remontui išleidžiama tokia suma, kad pagrindinis kapitalas išsilaikytų su šiuo remontu 15 metų. Suprantama, toks apskaičiavimo būdas nekeičia to fakto, kad pagrindinis kapitalas ir jo remontui sunaudojamas papildomas kapitalas sudaro skirtingas kategorijas. Remiantis tokios rūšies apskaičiavimais, pvz., nustatoma, kad minimalus kaštų priedas, skiriamas garlaiviams užlaikyti ir atnaujinti, sudaro 15% per metus, vadinasi, atgaminimo laikas = metų. 60-siais metais Anglijos Peninsular and Oriental Co valdyba kasmetines išlaidas šiam reikalui nustatė 16%, o tai atitinka metų atgaminimo laiką. Geležinkeliuose vidutinis garvežio amžiaus ilgumas yra 10 metų, bet, įskaitant remontą, nusidėvėjimas nustatomas %, o tai amžiaus ilgumą sumažina iki 8 metų. Keleiviniams ir prekiniams vagonams nusidėvėjimas apskaičiuojamas 9%, vadinasi, amžiaus ilgumas nustatomas metų.
Įstatymai, liečiantieji namų bei kitų objektų nuomos sutartis, objektų, kurie jų savininkams yra pagrindinis kapitalas ir kaip toks jų išnuomojami, visur pripažįsta skirtumą tarp normalaus nusidėvėjimo, kurį sąlygoja laikas, gamtinės įtakos ir pagaliau normalus naudojimas, ir tarp atsitiktinio remonto, kurį kartas nuo karto jų išlaikymui reikia atlikti per normalų namų amžiaus laiką, normaliai juos naudojant. Kaip taisyklė, pirmosios išlaidos tenka savininkui, antrosios — nuomininkui. Toliau, remonto darbai esti paprasti ir kapitaliniai. Pastarieji iš dalies yra pagrindinio kapitalo jo natūraline forma atnaujinimas ir taip pat tenka savininkui, jei tik sutartis aiškiai nenurodo priešingai. Pavyzdžiui, pagal Anglijos teisę:
«Nuomininkas metai iš metų teprivalo tik užlaikyti pastatus taip, kad jie nepraleistų vėjo ir lietaus, kol tai galima be kapitalinio remonto; ir aplamai jis teprivalo pasirūpinti tik tokiais taisymais, kuriuos galima pavadinti įprastiniais. Ir net šiuo atžvilgiu tenka turėti galvoje pastato naujumo laipsnį ir bendrą jo atitinkamų dalių būklę tuo momentu, kai nuomininkas jį priėmė: jis neprivalo nei pakeisti senosios ir nusidėvėjusios medžiagos nauja, nei atlyginti neišvengiamo nuvertėjimo, kuris susidaro kaip laiko ir reguliaraus naudojimo rezultatas» (Holdsworth: «Law of Landlord and Tenant», 90, 91 psl.).
Tiek nuo nusidėvėjimo padengimo, tiek ir nuo užlaikymo bei remonto darbų visiškai skiriasi draudimas, kuris taikomas sunaikinimams, kylantiems dėl nepaprastų gamtos reiškinių, gaisro, potvynių ir t. t. Jis turi būti padengiamas iš pridedamosios vertės ir yra išskaitymas iš jos. Arba, žiūrint visos visuomenės požiūriu, reikia, kad visuomet būtų pridėtinė gamyba, t. y. gamyba platesniu mastu, negu reikia paprastam esamo turto padengimui ir atgaminimui; ji, visiškai paliekant nuošalyje gyventojų daugėjimą, reikalinga tam, kad būtų galima turėti gamybos priemonių padengti ekstraordinariniam sunaikinimui, kurį sukelia atsitiktinumai ir gamtos jėgos.
Praktikoje atsarginiame pinigų fonde tėra tik menka dalis kapitalo, kuris reikalingas padengimui. Svarbiausiąją dalį sudaro paties gamybos masto plėtimas, kuris iš dalies yra tikrasis plėtimas, o iš dalies,— gamybos šakose, kuriose gaminamas pagrindinis kapitalas,— būtina normalaus gamybos dydžio sąlyga. Pavyzdžiui, mašinų gamykla statoma turint galvoje, kad, iš vienos pusės, fabrikai, priklausantieji jos pirkėjams, kasmet bus plečiami ir kad, iš antros pusės, dalis tų fabrikų nuolat bus reikalingi pilnutinio arba dalinio atgaminimo.
Nustatant tiek nusidėvėjimą, tiek ir remonto kaštus, sutinkamai su visuomenine vidutine norma, neišvengiamai pasirodo dideli skirtumai net vienodo dydžio kapitalams, įdėtiems, aplamai kalbant, tomis pačiomis sąlygomis į tą pačią gamybos šaką. Praktikoje vienam kapitalistui mašina ir t. t. tarnauja ilgiau kaip vidutinį laikotarpį, kitam — ne taip ilgai. Vienam remonto kaštai yra didesni už vidutinius, kitam — mažesni ir t. t. Bet prekių kainos priedas, kurį apsprendžia nusidėvėjimas ir remonto kaštai, yra tas pats: jis nustatomas pagal vidutinį dydį. Tuo būdu dėl šio kainos priedo vienas gauna daugiau, negu jis iš tikrųjų yra sunaudojęs, kitas — mažiau. Tai, kaip ir visos kitos aplinkybės,— kurios, nepaisant vienodo darbo jėgos išnaudojimo, įvairių tos pačios gamybos šakos kapitalistų pelną daro skirtingą,— prisideda prie to, kad yra sunkiau suprasti tikrąją pridedamosios vertės prigimtį.
Riba tarp tikrojo remonto ir padengimo, tarp užlaikymo kaštų ir atnaujinimo kaštų yra daugiau ar mažiau sąlyginė. Iš to kyla amžinas ginčas, pvz., geležinkelių srityje, ar tam tikros išlaidos yra remontas ar padengimas, ar jas reikia padengti iš einamųjų išlaidų ar iš pradinio kapitalo. Remonto išlaidų priskyrimas kapitalo sąskaitai vietoj pajamų sąskaitos yra žinoma priemonė, kuria geležinkelių valdybos dirbtinai padidina savo dividendus. Tačiau ir šioje srityje patyrimas jau davė esmingiausius atramos taškus. Pavyzdžiui, papildomi darbai pirmajame geležinkelio gyvenimo periode yra «anaiptol ne remontas; juos reikia laikyti esminiu geležinkelio įrengimo momentu, vadinasi, jie turi būti priskiriami kapitalo sąskaitai, kadangi jie išplaukia ne iš nusidėvėjimo ir ne iš eismo normalaus veikimo, bet atsiranda dėl įrenginio pirminio ir neišvengiamo netobulumo» (Lardner, 1. c., 40 psl.). «Priešingai, vienintelis teisingas metodas yra priskirti kiekvienų metų pajamų sąskaitai nuvertėjimą, kuris būtinai buvo susijęs su šių pajamų pelnymu,— vis vien, ar atitinkama suma iš tikrųjų yra sunaudota ar ne» (Captain Fitzmaurice: «Committee of Inquiry on Caledonian Railway», išspausdinta žurnale «Money Market Review», 1867).
Skirti pagrindinio kapitalo padengimą nuo jo užlaikymo praktiškai yra neįmanoma ir netikslinga žemės ūkyje, bent kol jis dar nenaudoja garo jėgos. «Esant pilnam, tačiau ne per dideliam inventoriaus (visokių žemės ūkio ir kitų darbo įrankių bei ūkio reikmenų) komplektui, kasmetinį inventoriaus nusidėvėjimą ir jo užlaikymo kaštus paprastai apsprendžia 15—25% pradinio kapitalo dydžio vidurkis, priklausomai nuo susidėjusių aplinkybių skirtingumo» (Kirchhof: «Handbuch der landwirtschaftlichen Betriebslehre». Berlin 1852, 137 psl.).
Kalbant apie geležinkelio riedmenis, visiškai negalima atskirti remonto nuo padengimo. «Mes užlaikome tokį riedmenų kiekį, kokį turime. Kokį garvežių skaičių mes turime, tokį skaičių mes ir užlaikome. Jeigu ilgainiui garvežys pasidaro nebetinkamas, ir naudingiau yra pagaminti naują, tai mes tokį ir gaminame pajamų sąskaita, be to, mes, žinoma, į pajamas įrašome iš senosios mašinos likusių medžiagų vertę… Pasilieka gana daug… Ratai, ašys, katilas ir t. t., žodžiu sakant — pasilieka geroka senojo garvežio dalis» (T. Gooch, Didžiojo Vakarų geležinkelio bendrovės prezidentas, R. C., Nr. 17327—29).— «Remontuoti reiškia atnaujinti; aš nepripažįstu žodžio «padengimas»…; jei geležinkelio bendrovė pirko vagoną ar garvežį, tai ji turi juos remontuoti taip, kad jais būtų galima naudotis amžinai» (17784). «Garvežių kaštus mes skaičiuojame po penso vienai anglų ridos myliai. Už šiuos penso mes užlaikome garvežius visiems laikams. Mes atnaujiname savo mašinas. Jeigu jūs panorėsite pirkti naują mašiną, tai jūs išleisite daugiau pinigų, negu tai būtina… Senojoje mašinoje visada atsiras pora ratų, ašis arba kita tinkama dalis; ir tai duoda galimybę pigiau pagaminti mašiną, tokią pat gerą kaip visiškai nauja» (17790). «Dabar aš kas savaitė pagaminu naują garvežį, t. y. tokį pat gerą kaip naujas, nes jame katilas, cilindras ir rėmai yra nauji» (17823. Archibald Sturrock, Didžiojo Šiaurės geležinkelio garvežių superintendentas, R. C., 1867).
Taip pat yra su vagonais: «Ilgainiui garvežių ir vagonų atsarga nuolat atnaujinama: čia uždedami nauji ratai, čia daromi nauji rėmai. Taip palaipsniui atnaujinamos dalys, kuriomis remiasi eismas ir kurios labiausiai nusidėvi; tuo būdu mašinos ir vagonai gali būti taip atremontuoti, kad daugelyje iš jų senosios medžiagos neliks nė žymės… Net jeigu jie pasidaro visiškai netinkami remontui, iš senųjų vagonų arba garvežių išimamos atskiros dalys ir tuo būdu jie geležinkeliui niekad visiškai nepražūva. Dėl to cirkuliuojantis kapitalas yra nuolatinio atgaminimo procese; tai, ką geležinkelio sankasoje tam tikru laiku tenka atlikti iš karto, kai visa linija perklojama iš naujo,— tai riedmenyse atliekama palaipsniui, metai po metų. Jie egzistuoja amžinai, jie nuolat atjauninami» (Lardner, 115—116 psl.).
Šis procesas, kaip jį čia atvaizdavo Lardneris geležinkelio atžvilgiu, nevyksta atskirame fabrike, bet jis teikia mums vaizdą, kaip vyksta nuolatinis, dalinis, su remontu susipinantis pagrindinio kapitalo atgaminimas kurioje nors ištisoje pramonės šakoje arba aplamai visoje gamyboje, nagrinėjamoje visuomeniniu mastu.
Štai dar vienas faktas, parodąs, kokiose plačiose ribose apsukrios valdybos gali manipuliuoti remonto ir padengimo sąvokomis, siekdamos gauti dividendų. Pagal aukščiau cituotą R. P. Viljamso pranešimą, įvairios Anglijos geležinkelių bendrovės vidutiniškai per eilę metų nurašydavo iš pajamų sąskaitos šias sumas geležinkelių sankasų bei pastatų remontui ir užlaikymo kaštams (kasmet geležinkelio linijos anglų myliai):
| London and North Western | 370 | sv. | st. |
| Midland | 225 | „ | „ |
| London and South Western | 257 | „ | „ |
| Great Northern | 360 | „ | „ |
| Lancashire and Yorkshire | 377 | „ | „ |
| South Eastern | 263 | „ | „ |
| Brighton | 266 | „ | „ |
| Manchester and Sheffield | 200 | „ | „ |
Šie skirtumai tik visiškai menka dalimi teišplaukia iš tikrai padarytų sąnaudų skirtingumo; juos beveik išimtinai nulemia skirtingas apskaičiavimo būdas: ar išlaidų straipsniai priskiriami kapitalo sąskaitai ar pajamų sąskaitai. Viljamsas tiesiai sako: «Mažesnis sąnaudų skaičius imamas todėl, kad tai reikalinga geram dividendui gauti, o didesnis skaičius išvedamas dėl to, kad esama didesnių pajamų, kurios gali tai pakelti».
Tam tikrais atvejais nusidėvėjimas, vadinasi, ir jo padengimas, praktiškai yra lygus nuliui, tad atsižvelgiama vien tik į remonto kaštus. Tai, ką Lardneris toliau sako dėl geležinkelių works of art [dirbtinių įrenginių], aplamai imant, liečia ir visus tokius patvarius įrenginius, kaip kanalai, dokai, geležiniai ir akmeniniai tiltai ir t. t. «Nusidėvėjimas, kurį, laikui ilgai veikiant, patiria ir solidūs įrenginiai, per trumpesnius laiko tarpus veikia beveik nepastebimai; tačiau praslinkus ilgam laikui, pvz., šimtmečiams, jis net solidžiausių įrenginių atnaujinimą, pilnutinį ar dalinį, daro būtiną. Šio nepastebimo nusidėvėjimo santykį su apčiuopiamesniu kitų geležinkelio dalių nusidėvėjimu galima palyginti su santykiu tarp dangaus kūnų judėjimo amžius trunkančių nukrypimų ir periodinių jų nukrypimų. Laiko poveikis masyviems geležinkelio įrenginiams — tiltams, tuneliams, viadukams ir t. t.— teikia pavyzdį, ką galima pavadinti per amžius tepasireiškiančiu nusidėvėjimu. Greitesnis ir labiau pastebimas nusidėvėjimas, kuris trumpesniais laiko tarpais ištaisomas remontu ir padengimu, yra analogiškas periodiniams nukrypimams. Į kasmetinio remonto kaštus įeina ir padengimas tos atsitiktinės žalos, kuri laikas nuo laiko padaroma net tvirčiausių įrenginių išorinei pusei; bet ir nepriklausomai nuo tokio remonto laikas jiems nepraeina be pėdsakų, ir galų gale turi ateiti momentas, kad ir koks tolimas jis būtų, kai šių įrenginių būklė pareikalaus statyti juos iš naujo. Šiaip ar taip, finansiniu bei ekonominiu požiūriu tas laikas gali būti perdaug tolimas, kad į jį reikėtų atsižvelgti praktiniuose apskaičiavimuose» (Lardner, 1. c., 38, 39 psl.).
Tai liečia visus tokius ilgaamžio patvarumo įrenginius, kuriuose, vadinasi, netenka palaipsniui, pagal nusidėvėjimą, padengti jiems avansuotąjį kapitalą, bet tenka tik perkelti į produkto kainą kiekvienų metų vidutinius jų užlaikymo bei remonto kaštus.
Kaip mes esame matę, didesnė dalis pinigų, kasmet ar net dažniau sugrįžtančių pagrindinio kapitalo nusidėvėjimui padengti, vėl paverčiama atgal į natūralinę šio kapitalo formą; vis dėlto kiekvienam atskiram kapitalistui yra reikalingas amortizacijos fondas tai pagrindinio kapitalo daliai, kuriai, tik eilei metų praslinkus, iš karto ateina atgaminimo laikas ir kurią tuomet tenka padengti ištisai. Žymi pagrindinio kapitalo sudėtinė dalis jau dėl pačios savo savybės dalinį atgaminimą daro negalimą. Be to, kai dalinis atgaminimas vyksta tokiu būdu, kad trumpais laiko tarpais prie pagrindinio kapitalo nuvertėjusio elemento prijungiamas naujas, tai, kad būtų galima įvykdyti šį padengimą,— žiūrint, koks yra specifinis tam tikros gamybos šakos pobūdis,— reikia prieš tai sukaupti didesnį ar mažesnį kiekį pinigų. Tam yra pakankama ne kiekviena pinigų suma,— tam reikalinga tam tikro dydžio pinigų suma.
Jei mes tai išnagrinėsime turėdami galvoje vien paprastąją pinigų cirkuliaciją, visiškai palikdami nuošalyje kredito sistemą, apie kurią bus kalbama vėliau, tai judėjimo mechanizmas yra toks: jeigu viena visuomenėje esančių pinigų dalis visuomet guli nenaudojama kaip lobis, o kita funkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė arba kaip betarpiškas jau cirkuliuojančių pinigų atsarginis fondas, tai proporcija, kuria visa pinigų masė pasidalija į lobį ir į cirkuliacijos priemones, nuolat kinta. Tai buvo parodyta pirmojoje knygoje (III skirsnis, 3a poskyris). Mūsų pavyzdyje pinigai, kuriuos palyginti stambus kapitalistas turi sukaupti palyginti stambaus lobio pavidalu, perkant pagrindinį kapitalą iš karto išmetami į cirkuliaciją. Paskui jie vėl visuomenėje savaime pasidalija į cirkuliacijos priemones ir lobį. Dėl amortizacijos fondo, į kurį, kaip į savo pradinį tašką, sugrįžta pagrindinio kapitalo vertė, atitinkanti jo nusidėvėjimą, dalis cirkuliuojančių pinigų ilgesniam arba trumpesniam laikui vėl sudaro lobį rankose to paties kapitalisto, kurio lobis perkant pagrindinį kapitalą nuo jo pasitraukė, pavirsdamas cirkuliacijos priemone. Taigi, visuomenėje esančio lobio pasiskirstymas nuolat kinta; tas lobis pakaitomis funkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė, o paskui kaip lobis vėl atsiskiria nuo cirkuliuojančių pinigų masės. Kartu su kredito sistemos vystymusi, kuris būtinai vyksta lygia greta su stambiosios pramonės ir kapitalistinės gamybos vystymusi, pinigai funkcionuoja jau nebe kaip lobis, bet kaip kapitalas, tačiau ne jų savininko, bet kitų kapitalistų, kurių žinion jie perduodami, rankose.
(22)Citatos, pažymėtos R. C., yra paimtos iš «Royal Commission on Railways. Minutes of Evidence taken before the Commissioners, presented to both Houses of Parliament». London 1867.— Klausimai ir atsakymai yra sunumeruoti, ir numeriai čia pažymėti.
Devintasis skirsnis. Bendra avansuotojo kapitalo apyvarta. Apyvartų ciklai