Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas

DEVINTASIS SKIRSNIS
BENDRA AVANSUOTOJO KAPITALO APYVARTA. APYVARTŲ CIKLAI

Mes esame matę, kad pagrindinės ir apyvartinės gamybinio kapitalo sudėtinės dalys padaro savo apyvartas skirtingu būdu ir skirtingais periodais ir kad toje pačioje įmonėje įvairių pagrindinio kapitalo sudėtinių dalių apyvartos periodai taip pat yra skirtingi priklausomai nuo jų amžiaus ilgumo, vadinasi, ir nuo skirtingo atgaminimo laiko. (Apie tikrąjį arba tariamąjį įvairių apyvartinio kapitalo sudėtinių dalių apyvartos skirtingumą toje pačioje įmonėje žr. šio skirsnio pabaigoje, kur pažymėta skaitmeniu 6.)

1. Bendra avansuotojo kapitalo apyvarta yra įvairių jo sudėtinių dalių apyvartos vidurkis; apskaičiavimo būdas yra duotas vėliau. Kadangi čia kalbama tik apie skirtingus laiko periodus, tai, žinoma, nėra nieko paprastesnio kaip išvesti jų vidurkį; bet

2. čia esama ne tik kiekybinio, bet ir kokybinio skirtumo.

Į gamybos procesą įeinąs apyvartinis kapitalas perkelia į produktą visą savo vertę, ir dėl to, kad gamybos procesas vyktų nenutrūkstamai, jis nuolat turi būti padengiamas in natura, parduodant produktą. Į gamybos procesą įeinąs pagrindinis kapitalas į produktą perkelia tik dalį savo vertės (nusidėvėjimą) ir, nepaisant nusidėvėjimo, toliau funkcionuoja gamybos procese; todėl jis tik po ilgesnių ar trumpesnių laiko tarpų, bent ne taip dažnai, kaip apyvartinis kapitalas, turi būti atnaujinamas in natura. Šis atnaujinimo būtinumas, atgaminimo laikas, ne tik kiekybiškai yra skirtingas įvairioms pagrindinio kapitalo sudėtinėms dalims: kaip mes esame matę, dalis ilgesnį amžių turinčio, daugiamečio pagrindinio kapitalo gali būti atnaujinama ir prijungiama in natura senajam pagrindiniam kapitalui kasmet arba trumpesniais laiko tarpais; o jei pagrindinis kapitalas turi kitokias savybes, tai jis tegali būti padengiamas tik iš karto, jo amžiui pasibaigus.

Todėl atskiras įvairių pagrindinio kapitalo dalių apyvartas reikia suvesti į vienodą apyvartos formą, kad jos tesiskirtų viena nuo kitos tik kiekybiškai, apyvartos laiko ilgumu.

Šios kokybinės tapatybės nesti, jei mes G…G,— nenutrūkstamo gamybos proceso formą,— laikysime pradiniu tašku, nes tam tikri G elementai turi būti nuolat padengiami in natura, o kiti ne. Bet forma P…P′, be abejonės, duoda tokią apyvartos tapatybę. Paimkime, pvz., 10 000 sv. st. vertės mašiną, kurios amžiaus ilgumas — 10 metų, vadinasi, kasmet pavirsta atgal į pinigus $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$10$}\right.$ — 1 000 sv. st. Šie 1 000 sv. st. per vienerius metus pavirto iš piniginio kapitalo į gamybinį kapitalą, paskui į prekinį kapitalą, o iš pastarojo vėl į piniginį kapitalą. Jie sugrįžo į savo pirminę piniginę formą, taip pat kaip apyvartinis kapitalas,— jei mes pastarąjį nagrinėsime kaip įgavusį šią formą,— ir čia yra visiškai tas pat, ar metų pabaigoje 1 000 sv. st. piniginis kapitalas vėl bus paverstas į natūralinę kokios nors mašinos formą, ar nebus paverstas. Todėl, apskaičiuodami bendrą avansuotojo gamybinio kapitalo apyvartą, mes visus jo elementus fiksuojame pinigine forma, tad sugrįžimas į piniginę formą yra apyvartos užbaigimas. Mes remiamės prielaida, kad vertė visada avansuojama pinigais, nors ir būtų kalbama apie nenutrūkstamą gamybos procesą, kai ši piniginė vertės forma tėra tik skaičiuojamieji pinigai. Kaip tik tokiu būdu mes galime išvesti vidurkį.

3. Iš to išeina, kad net tuo atveju, jei didesnioji avansuotojo gamybinio kapitalo dalis susideda iš pagrindinio kapitalo, kurio atgaminimo laikas, vadinasi, ir apyvartos laikas apima daugiametį ciklą, vis dėlto per metus apsivertusi kapitalo vertė gali būti didesnė negu bendra avansuotojo kapitalo vertė; tai — pasekmė to, kad apyvartinis kapitalas per metus padaro keletą apyvartų.

Tarkime, kad pagrindinis kapitalas = 80 000 sv. st., jo atgaminimo laikas = 10 metų, tad 8 000 sv. st. kasmet sugrįžta į savo piniginę formą, arba pagrindinis kapitalas per metus padaro $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$10$}\right.$ savo apyvartos. Tarkime, kad apyvartinis kapitalas = 20 000 sv. st. ir per metus padaro penkias apyvartas. Vadinasi, visas kapitalas = 100 000 sv. st. Apsivertęs pagrindinis kapitalas = 8 000 sv. st.; apsivertęs apyvartinis kapitalas = 20 000 × 5 = 100 000 sv. st. Vadinasi, per metus apsivertęs kapitalas = 108 000 sv. st.,— 8 000 sv. st. didesnis negu avansuotasis kapitalas. Apsivertė 1+$\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$25$}\right.$ kapitalo.

4. Vadinasi, avansuotojo kapitalo vertės apyvarta laiko atžvilgiu atsiskiria nuo jo tikrojo atgaminimo, arba nuo realios jo sudėtinių dalių apyvartos. Pavyzdžiui, tarkime, kad 4 000 sv. st. kapitalas per metus padaro penkias apyvartas. Tokiu atveju apsivertęs kapitalas = 4 000 × 5 = 20 000 sv. st. Bet tai, kas kiekvienos apyvartos pabaigoje sugrįžta, kad būtų vėl avansuotas, yra pradžioje avansuotasis 4 000 sv. st. kapitalas. Jo dydis nekinta nuo skaičiaus tų apyvartos periodų, kurių metu jis iš naujo funkcionuoja kaip kapitalas (pridedamoji vertė čia paliekama nuošalyje).

Taigi, pavyzdyje, pažymėtame skaitmeniu 3, laikantis padarytos prielaidos, metų pabaigoje į kapitalisto rankas sugrįžo: a) 20 000 sv. st. vertės suma, kurią jis vėl sunaudoja apyvartinėms kapitalo sudėtinėms dalims, ir b) 8 000 sv. st. suma, kuri dėl nusidėvėjimo atsiskyrė nuo avansuotojo pagrindinio kapitalo vertės; o gamybos procese, kaip ir anksčiau, pasilieka vis tas pats pagrindinis kapitalas, bet jo vertė sumažėjo nuo 80 000 sv. st. iki 72 000 sv. st. Vadinasi, gamybos procesą reikia tęsti dar devynerius metus,— ir tik tuomet avansuotasis pagrindinis kapitalas atgyvens savo laiką, nustos funkcionavęs kaip produkto ir vertės kūrimo veiksnys ir turės būti pakeistas. Tuo būdu avansuotoji kapitalo vertė turi išeiti tam tikrą apyvartų ciklą, pvz., šiuo atveju dešimties metinių apyvartų ciklą,— ir šį ciklą apsprendžia panaudojamojo pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumas, vadinasi, jo atgaminimo laikas arba apyvartos laikas.

Taigi, tuo pačiu mastu, kuriuo, besivystant kapitalistiniam gamybos būdui, auga panaudojamojo pagrindinio kapitalo vertės dydis ir ilgėja jo amžius, tokiu pat mastu pramonės ir pramoninio kapitalo gyvenimas kiekvienoje atskiroje jo įdėjimo šakoje išsivysto į ilgametį gyvenimą, sakysime, vidutiniškai į dešimties metų gyvenimą. Jeigu, iš vienos pusės, pagrindinio kapitalo vystymasis ilgina šį gyvenimą, tai, iš antros pusės, jis sutrumpėja dėl gamybos priemonių nuolatinių perversmų, kurie, besivystant kapitalistiniam gamybos būdui, taip pat nuolat gausėja. Su tuo yra susijęs ir gamybos priemonių keitimas ir būtinumas nuolat jas atnaujinti, nes jos morališkai nusidėvi žymiai anksčiau, negu fiziškai atgyvena savo laiką. Galima manyti, kad svarbiausiose stambiosios pramonės šakose šis gyvenimo ciklas dabar, vidutiniškai imant, yra dešimt metų. Tačiau čia svarbu ne tam tikras skaičius. Šiaip ar taip, yra aišku štai kas: šis eilę metų apimąs ciklas tarpusavyje susijusių apyvartų, kuriose kapitalas savo pagrindine sudėtine dalimi yra įtvirtintas, sudaro periodinių krizių materialinį pagrindą, ir šio ciklo eigoje komercinis gyvenimas [Geschäft] paeiliui išeina susilpnėjimo, vidutinio pagyvėjimo, smarkaus pakilimo, krizės periodus. Nors periodai, kada įdedamas kapitalas, labai skirtingi ir toli gražu nėra tolygūs vienas kitam, vis dėlto krizė visada sudaro stambių naujų kapitalo įdėjimų pradinį tašką. Vadinasi, nagrinėjant visą visuomenę, krizė daugiau ar mažiau sudaro naują materialinį pagrindą sekančiam apyvartų ciklui^(22a).

5. Apie apyvartos apskaičiavimo būdą leiskime pakalbėti vienam Amerikos ekonomistui:

«Kai kuriose gamybos šakose visas avansuotasis kapitalas per metus padaro keletą apyvartų, arba keletą kartų apsiverčia; kai kuriose kitose viena dalis padaro daugiau kaip vieną apyvartą per metus, o kita ne tiek daug. Kapitalistui tenka apskaičiuoti savo pelną sutinkamai su tuo vidutiniu periodu, kuris reikalingas visam jo kapitalui, kad pereitų per jo rankas, arba padarytų vieną apyvartą. Tarkime, kad kas nors tam tikroje įmonėje pusę savo kapitalo įdėjo į pastatus ir mašinas, kurios atnaujinamos vieną kartą per dešimt metų; ketvirtadalį — į įrankius ir t. t., kurie atnaujinami per dvejus metus, ir kad paskutinis ketvirtadalis, sunaudotas darbo užmokesčiui ir žaliavoms, per metus padaro dvi apyvartas. Tarkime, kad visas jo kapitalas yra 50 000 dolerių. Tada jo metinė sąnauda bus:

Vadinasi, vidutinis laikas, per kurį visas jo kapitalas padaro vieną apyvartą, yra 16 mėnesių… Paimkime kitą atvejį: ketvirtadalis viso 50 000 dolerių kapitalo padaro apyvartą per 10 metų; kitas ketvirtadalis — per 1 metus; likusi pusė — dvi apyvartas per metus. Tada metinė sąnauda bus:

(Scrope: «Political Economy», išl. Alonzo Potter, New York 1841, 141, 142 psl.).

6. Tikrieji ir tariamieji įvairių kapitalo dalių apyvartos skirtingumai.— Tas pats Skropas toje pačioje vietoje sako: «Kapitalas, kurį fabrikantas, ūkininkas arba prekybininkas sunaudoja darbo užmokesčiui sumokėti, cirkuliuoja visų greičiausiai, kadangi šis kapitalas, jei mokėjimas atliekamas kas savaitė, apsivers, gal būt, vieną kartą per savaitę dėl to, kad įplaukos iš pardavimo arba iš apmokėtų sąskaitų taip pat gaunamos kas savaitė. Kapitalas, sunaudotas žaliavoms arba pagamintų prekių atsargoms, cirkuliuoja ne taip greitai; jis gali padaryti dvi arba keturias apyvartas per metus, priklausomai nuo to, kiek laiko praeina tarp žaliavų pirkimo ir prekių pardavimo,— mes laikomės prielaidos, kad kreditas pirkimams ir pardavimams duodamas vienodam laikui. Kapitalas, esąs įrankiuose ir mašinose, cirkuliuoja dar lėčiau, nes jis, gal būt, per penkerius arba dešimt metų vidutiniškai tepadarys tik vieną apyvartą, t. y. bus suvartotas ir atnaujintas; ir tai nepaisant to, kad kai kurie įrankiai jau po trumpos eilės operacijų bus suvartoti. Kai dėl kapitalo, įdėto į pastatus, pvz., fabrikus, krautuves, sandėlius, klėtis, į kelius, drėkinimo įrenginius ir t. t., tai atrodo, kad jis aplamai beveik visiškai necirkuliuoja. Bet iš tikrųjų ir šie įrenginiai, padėdami gamybai, nusidėvi visiškai taip pat, kaip ir anksčiau minėtieji, ir tam, kad gamintojas galėtų tęsti savo operacijas, jie turi būti atgaminti. Skirtumą tesudaro tai, kad jie suvartojami ir atgaminami lėčiau negu kiti… Į juos įdėtas kapitalas apsiverčia, gal būt, tik per 20 ar per 50 metų».

Skropas čia painioja tą apyvartinio kapitalo tam tikrų dalių judėjimo skirtingumą, kurį individualiniam kapitalistui sąlygoja mokėjimo terminai ir kredito santykiai, su tuo apyvartų skirtingumu, kuris išplaukia iš kapitalo prigimties. Jis sako, kad darbo užmokestis turi būti sumokamas kas savaitė iš kassavaitinių įplaukų, gaunamų iš apmokėtų pardavimų arba sąskaitų. Pirma, čia tenka pastebėti, kad net darbo užmokesčio atžvilgiu yra skirtumų priklausomai nuo mokėjimų terminų ilgumo, t. y. nuo ilgumo to laiko, kuriam darbininkas priverstas kredituoti kapitalistą; vadinasi, priklausomai nuo to, koks yra darbo užmokesčio mokėjimo terminas: kas savaitė, kas mėnuo, kas trys mėnesiai, kas pusmetis ir t. t. Čia galioja anksčiau išdėstytas dėsnis: «Reikalinga mokėjimo priemonių (t. y. to piniginio kapitalo, kurį tenka avansuoti iš karto) masė yra atvirkščiai proporcinga mokėjimų laikotarpių ilgumui» (I knyga, III skirsnis, 3b poskyris). [Plg. K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 131 psl.]

Antra, į savaitinį produktą ištisai įeina ne tik nauja vertė, tos savaitės darbo prijungta jį gaminant, bet taip pat ir vertė tų žaliavų bei pagalbinių medžiagų, kurios per tą laiką suvartotos produktui. Kartu su produktu cirkuliuoja ir ši jame esanti vertė. Parduodant produktą ji įgauna piniginę formą ir vėl turi būti paversta į tuos pačius gamybos elementus. Tai vienodai liečia tiek darbo jėgą, tiek ir žaliavas bei pagalbines medžiagas. Tačiau mes jau esame matę (VI skirsnis, II poskyris, 1 straipsnis), kad gamybos nenutrūkstamumas reikalauja gamybos priemonių atsargos, kuri yra skirtinga įvairioms gamybos šakoms, o toje pačioje šakoje ir vėl skirtinga įvairioms šio apyvartinio kapitalo elemento sudėtinėms dalims, pvz., angliai ir medvilnei. Todėl, nors šias medžiagas nuolat reikia padengti in natura, nėra reikalo nuolat jų iš naujo pirkti. Kaip dažnai atsinaujina pirkimas, priklauso nuo paruoštos atsargos dydžio, nuo to, kuriam laikui jos užteks iki jai pasibaigiant. Kai dėl darbo jėgos, tai čia tokio atsargos sudarymo nėra. Pavirtimas atgal į pinigus tos kapitalo dalies, kuri sunaudota darbui, vyksta lygia greta su pavirtimu atgal į pinigus tos dalies, kuri sunaudota pagalbinėms medžiagoms ir žaliavoms. Bet pinigų virtimas atgal, iš vienos pusės, į darbo jėgą, o iš antros pusės, į žaliavas vyksta atskirai, nes šių dviejų sudėtinių dalių pirkimo ir apmokėjimo terminai yra skirtingi: viena iš jų, kaip gamybinė atsarga, perkama per ilgesnius laiko tarpus, o kita, darbo jėga, per trumpesnius, pvz., kas savaitė. Iš antros pusės, be gamybinės atsargos, kapitalistas turi turėti pagamintų prekių atsargą. Palikime nuošalyje pardavimo ir t. t. sunkumus. Tarkime, pvz., kad reikia pagaminti tam tikrą prekių kiekį užsakymui. Tuo metu, kai gaminama paskutinė jo dalis, jau pagaminta dalis pasilieka sandėliuose tol, kol bus atliktas visas užsakymas. Kiti apyvartinio kapitalo apyvartos skirtingumai atsiranda tuo atveju, jei vieniems jo elementams tenka pasilikti parengiamojoje gamybos proceso stadijoje (medžio džiovinimas ir t. t.) ilgiau negu kitiems.

Kredito sistema, kuria čia remiasi Skropas, lygiai kaip ir prekybinis kapitalas, modifikuoja apyvartą atskiram kapitalistui. O visuomeniniu mastu jie ją modifikuoja tik tiek, kiek pagreitina ne tik gamybą, bet ir vartojimą.

Išnašos

^(22a)«Miestų gamyba yra susijusi su apyvarta, apimančia keletą dienų, kaimo gamyba, priešingai, su apyvarta, apimančia metus» (Adam H. Müller: «Die Elemente der Staatskunst». Berlin 1809, III, 178 psl.). Tokia yra naivi romantikos pažiūra į pramonę ir žemės ūkį.

Dešimtasis skirsnis. Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo teorijos. Fiziokratai ir Adomas Smitas

Turinys | Markso-Engelso archyvas