Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Paimkime dvi gamybos šakas, kuriose nustatyta vienodo ilgumo darbo diena, sakysime, dešimties valandų darbo procesas; pvz., tai bus medvilnės verpykla ir garvežių gamykla. Vienoje šakoje kasdien, kas savaitė patiekiamas tam tikras pagaminto produkto, medvilnės verpalų, kiekis; kitoje šakoje darbo procesas turi būti kartojamas, gal būt, ištisus tris mėnesius, kad būtų pagamintas vienas išbaigtas produktas, vienas garvežys. Vienu atveju produktas iš prigimties yra skaidus, ir tas pats darbas kasdien arba kas savaitė vėl atnaujinamas. Kitu atveju darbo procesas yra nenutrūkstamas, apima palyginti didelį skaičių kasdieninių darbo procesų, kurie savo susijungimu, savo operacijų nenutrūkstamumu patiekia pagamintą produktą tik praėjus palyginti ilgam laikui. Nors kasdien darbo procesas čia trunka vienodą laiką, vis dėlto gana skirtingą laiką trunka gamybinis aktas, t. y. pakartotiniai darbo procesai, kurie yra reikalingi išbaigtam produktui pagaminti, jam kaip prekei nugabenti į rinką ir, vadinasi, jam iš gamybinio kapitalo paversti į prekinį kapitalą. Skirtumas tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo su šituo dalyku neturi nieko bendro. Nurodytasis skirtumas išliktų ir tuo atveju, jeigu abiejose gamybos šakose pagrindinis ir apyvartinis kapitalas būtų naudojamas visiškai vienodomis proporcijomis.
Šis gamybinio akto ilgumo skirtingumas yra ne tiktai tarp įvairių gamybos sferų, bet ir toje pačioje gamybos sferoje, priklausomai nuo pagamintino produkto dydžio. Paprastas gyvenamasis namas gali būti pastatytas per trumpesnį laiką, negu didesnis fabrikas, ir dėl to reikalauja mažesnio nenutrūkstamų darbo procesų skaičiaus. Jei garvežiui pagaminti reikia trijų mėnesių, tai šarvuotlaiviui pagaminti reikia vienerių arba kelerių metų. Grūdams pagaminti reikia beveik ištisų metų, raguočiams išauginti reikia kelerių metų, miško želdinimas gali apimti periodą nuo 12 iki 100 metų; vieškelis gali būti nutiestas per kelis mėnesius, geležinkeliui nutiesti reikia keleto metų; paprastas kilimas pagaminamas, gal būt, per savaitę, gobelenui pagaminti reikia eilės metų ir t. t. Tuo būdu gamybinio akto ilgumo skirtingumas yra be galo įvairus.
Yra aišku, kad gamybinio akto ilgumo skirtingumas, esant vienodiems kapitalo įdėjimams, turi sukelti kapitalo apyvartos greičio skirtingumą, t. y. periodų, kuriems avansuojamas tam tikras kapitalas, skirtingumą. Tarkime, kad mašininė verpykla ir garvežių gamykla naudoja vienodo dydžio kapitalą, kad kapitalo pasidalijimas į pastovųjį ir kintamąjį kapitalą, o taip pat į pagrindinę ir apyvartinę sudėtines dalis abiem atvejais yra vienodas; tarkime, pagaliau, kad darbo diena yra vienodo ilgumo ir vienoda proporcija dalijasi į būtinąjį ir pridedamąjį darbą. Toliau, siekdami pašalinti visas aplinkybes, išplaukiančias iš cirkuliacijos proceso ir nesusijusias su šiuo atveju, tarkime, kad tiek verpalai, tiek ir garvežiai gaminami pagal užsakymą ir apmokami pristačius pagamintą produktą. Savaitės pabaigoje, pristatęs pagamintus verpalus, verpyklos savininkas gauna atgal (pridedamąją vertę mes čia paliekame nuošalyje) į gamybą įdėtą apyvartinį kapitalą ir kartu nusidėvėjusią pagrindinio kapitalo dalį, įėjusią į verpalų vertę. Vadinasi, jis gali tuo pačiu kapitalu vėl pakartoti tą pačią apytaką. Tas kapitalas yra užbaigęs savo apyvartą. O garvežių fabrikantas per tris mėnesius kas savaitė turi sunaudoti naują kapitalą darbo užmokesčiui ir žaliavoms, ir tik praėjus trims mėnesiams, pristačius garvežį, apyvartinis kapitalas, palaipsniui naudotas per šį laiką tam pačiam gamybiniam aktui, tai pačiai prekei gaminti, vėl įgauna tokią formą, kuria jis vėl gali pradėti savo apytaką; lygiai taip pat mašinų nusidėvėjimas per šiuos tris mėnesius tepadengiamas tik dabar. Vieno sąnauda daroma vienai savaitei, kito sąnauda lygi savaitinei sąnaudai, padaugintai iš 12. Visoms kitoms sąlygoms esant vienodoms, vienas turi savo žinioje turėti dvylika kartų didesnį apyvartinį kapitalą negu kitas.
Ta aplinkybė, kad kas savaitė avansuojami kapitalai yra lygūs, čia neturi jokios reikšmės. Koks bebūtų avansuotojo kapitalo dydis, vienu atveju jis avansuojamas tik vienai savaitei, kitu atveju — dvylikai savaičių, ir tik praėjus šiems laiko tarpams juo iš naujo galima operuoti, kartoti tą pačią operaciją arba pradėti kokią nors kitą.
Skirtingas apyvartos greitis arba skirtingas laikas, kuriam tenka avansuoti atskirus kapitalus ir kuriam nepasibaigus ta pati kapitalo vertė negali būti panaudota naujam darbo procesui arba naujam vertės didinimo procesui,— čia kyla štai iš ko.
Tarkime, kad garvežio arba kokios nors kitos mašinos pagaminimas reikalauja 100 darbo dienų. Tiek verpimo pramonėje, tiek ir mašinų gamyboje dirbančių darbininkų atžvilgiu 100 darbo dienų sudaro netolydinį (diskrete) dydį, susidedantį, pagal prielaidą, iš 100 vienas po kito sekančių atskirų dešimties valandų darbo procesų. Bet produkto — mašinos — atžvilgiu 100 darbo dienų sudaro tolydinį dydį, taip sakant, vieną 1 000 darbo valandų darbo dieną, vieną ištisinį gamybos aktą. Tokią darbo dieną, sudarytą iš eilės viena po kitos sekančių daugiau ar mažiau gausių ir tarpusavyje susijusių darbo dienų, aš vadinu darbo periodu. Kalbėdami apie darbo dieną, mes turime galvoje ilgumą darbo laiko, kurį darbininkas kasdien turi naudoti savo darbo jėgą, kurį jis kasdien turi dirbti. Priešingai, jei kalbame apie darbo periodą, tai turime galvoje tam tikrą skaičių tarpusavyje susijusių darbo dienų, kurios tam tikroje gamybos šakoje yra reikalingos pagamintam produktui gauti. Kiekvienos darbo dienos produktas čia tėra tik dalinis produktas, kuris diena iš dienos gaminamas toliau ir, tik pasibaigus ilgesniam ar trumpesniam darbo laiko periodui, įgauna savo išbaigtą pavidalą, yra pagaminta vartojamoji vertė.
Todėl visuomeninio gamybos proceso pertrūkiai, sutrikimai, pvz., dėl krizių, daro visiškai skirtingą įtaką tiems darbo produktams, kurie dėl savo prigimties yra skaidūs, ir tiems, kurių gamyba reikalauja ilgesnio, ištisinio darbo periodo. Pagaminus šiandien tam tikrą kiekį verpalų, anglies ir t. t., vienu atveju rytoj visiškai nebus gaminami verpalai, anglis ir t. t. Kitaip yra su laivais, pastatais, geležinkeliais ir t. t. Čia ne tiktai nutrūksta darbas, bet nutrūksta ir ištisinis gamybos aktas. Jei čia pradėtas darbas nėra tęsiamas, tai gamybai suvartotos gamybos priemonės ir įdėtas darbas nueina veltui. Jeigu jis vėliau ir bus atnaujintas, tai tarpiniu laikotarpiu neišvengiamai įvyks kai kurie sugedimai.
Per visą darbo periodą tarytum sluoksniais kaupiasi ta vertės dalis, kurią pagrindinis kapitalas kasdien atiduoda produktui, kol jis visiškai subręs. Ir čia tuo pačiu metu pasirodo skirtumo tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo praktine svarba. Pagrindinis kapitalas gamybos procesui avansuojamas palyginti ilgam laikui, jo nereikia atnaujinti anksčiau, negu pasibaigia šis, gal būt, ilgametis periodas. Ar garo mašina kasdien perkelia savo vertę dalimis į verpalus, netolydinio darbo proceso produktą, ar ji per tris mėnesius atiduoda ją garvežiui, tolydinio gamybinio akto produktui,— ši aplinkybė nė kiek neatsiliepia garo mašinai pirkti reikalingo kapitalo sąnaudoms. Vienu atveju jos vertė įplaukia atgal mažomis dozėmis, pvz., kas savaitė, kitu — didesnėmis dalimis, pvz., kas trys mėnesiai. Bet abiem atvejais garo mašina atnaujinama tik vieną kartą, sakysime, per 20 metų. Jei kiekvienas atskiras periodas, per kurį garo mašinos vertė parduodant produktą dalimis įplaukia atgal, yra trumpesnis už jos pačios egzistavimo periodą, tai mašina funkcionuoja gamybos procese daugelį darbo periodų.
Kitaip yra su apyvartinėmis avansuotojo kapitalo sudėtinėmis dalimis. Šiai savaitei nupirkta darbo jėga yra sunaudota per šią savaitę ir liko sudaiktinta produkte. Ji turi būti apmokėta šios savaitės pabaigoje. Ir tokios kapitalo sąnaudos darbo jėgai daromos kas savaitė per tris mėnesius, tad šios kapitalo dalies sąnauda per vieną savaitę neatpalaiduoja kapitalisto nuo būtinumo sekančią savaitę vėl pirkti darbą. Darbo jėgai apmokėti kas savaitė turi būti sunaudojamas naujas papildomas kapitalas, ir, paliekant nuošalyje visus kredito santykius, kapitalistas turi turėti galimybę išmokėti darbo užmokestį už tris mėnesius, nors faktiškai jis moka jį tik savaitinėmis dalimis. Tas pat liečia ir kitą apyvartinio kapitalo dalį, žaliavas ir pagalbines medžiagas. Vienas darbo sluoksnis po kito klojasi ant produkto. Ne tiktai sunaudotos darbo jėgos vertė, bet ir pridedamoji vertė nenutrūkstamai perkeliama į produktą darbo proceso metu, bet į neišbaigtą produktą, dar neįgavusį pagamintos prekės formos ir, vadinasi, dar nesugebantį cirkuliuoti. Tas pat liečia ir kapitalo vertę, kuri tarytum sluoksniais perkeliama į produktą iš žaliavų ir pagalbinių medžiagų.
Priklausomai nuo didesnio ar mažesnio darbo periodo ilgumo, kurį apsprendžia specifinė produkto prigimtis arba tas naudingas efektas, kurio siekiama jį gaminant, yra reikalingos nuolatinės papildomos apyvartinio kapitalo (darbo užmokesčio, žaliavų ir pagalbinių medžiagų) sąnaudos, be to, nė viena jų dalis nėra įgavusi cirkuliuoti sugebančios formos ir, vadinasi, negali būti naudojama tai pačiai operacijai atnaujinti; priešingai, kiekviena dalis viena po kitos yra įtvirtinama gamybos sferoje kaip susidarančio produkto sudėtinė dalis, yra surišama gamybinio kapitalo forma. Bet apyvartos laikas yra lygus kapitalo gamybos laiko ir jo cirkuliacijos laiko sumai. Tuo būdu gamybos laiko ilginimas mažina kapitalo apyvartos greitį tiek pat, kiek ir cirkuliacijos laiko ilginimas. Bet šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes.
Pirma: ilgesnis buvimas gamybos sferoje. Pavyzdžiui, kapitalo suma, pirmąją savaitę avansuota darbui, žaliavoms ir t. t., lygiai taip pat, kaip ir pagrindinio kapitalo vertės dalys, perkeltos į produktą, per visą trijų mėnesių periodą lieka surištos gamybos sferoje ir, kaip įjungtos į produktą, dar tiktai susidarantį, dar nepagamintą, negali stoti į cirkuliacijos procesą kaip prekė.
Antra: kadangi gamybiniam aktui reikalingas darbo periodas trunka tris mėnesius ir iš tikrųjų tesudaro vieną ištisinį darbo procesą, tai kiekvieną savaitę nauja apyvartinio kapitalo dalis turi būti prijungiama prie ankstesniųjų. Tuo būdu, ilgėjant darbo periodui, auga vienas po kito avansuotų papildomų kapitalų masė.
Mes laikėmės prielaidos, kad į medvilnės verpyklą ir mašinų gamyklą įdėti kapitalai yra vienodo dydžio, kad šie kapitalai vienoda proporcija dalijasi į pastovųjį ir kintamąjį kapitalą, taip pat į pagrindinį ir apyvartinį kapitalą, kad darbo dienos yra vienodo ilgumo,— žodžiu tariant, kad visos sąlygos, išskyrus darbo periodo ilgumą, yra vienodos. Per pirmąją savaitę sąnaudos abiem atvejais yra vienodo dydžio, bet verpyklos savininko produktas gali būti parduotas, už gautus pinigus gali būti pirkta nauja darbo jėga ir naujos žaliavos ir t. t., žodžiu tariant, gamyba gali būti toliau vykdoma tuo pačiu mastu. Priešingai, mašinų fabrikantas tiktai praslinkus trims mėnesiams, kai jo produktas jau bus pagamintas, tegali paversti atgal į pinigus apyvartinį kapitalą, sunaudotą per pirmąją savaitę, ir juo pradėti naujas operacijas. Taigi, pirma, skirtumas liečia to paties sunaudoto kapitalo kiekio sugrįžimą atgal. Antra, per tris mėnesius verpykloje ir mašinų gamykloje buvo panaudotas vienodo dydžio gamybinis kapitalas, bet kapitalo įdėjimų dydis verpyklos savininkui ir mašinų fabrikantui yra visiškai skirtingas, nes tas pats kapitalas vienu atveju greitai atnaujinamas ir, vadinasi, vėl gali pakartoti tą pačią operaciją; antru atveju jis teatnaujinamas palyginti lėtai ir, vadinasi, ligi jo atnaujinimo momento nauji kapitalo kiekiai nuolat turi būti prijungiami prie senųjų. Tuo būdu skirtingi yra periodai, per kuriuos atnaujinamos tam tikros kapitalo dalys, arba skirtingas yra laikas, kuriam kapitalas avansuojamas; taip pat skirtingos yra ir kapitalo masės (nors kasdien arba kas savaitė panaudojamas vienodas kapitalas), kurios turi būti avansuotos priklausomai nuo darbo proceso ilgumo. Ši aplinkybė turi būti pažymėta dėl to, kad kai kuriais atvejais, kaip, pvz., tais atvejais, kuriuos mes nagrinėsime sekančiame skirsnyje, laikas, kuriam avansuojamas kapitalas, gali ilgėti, nors avansuotasis kapitalas dėl to proporcingai nedidėtų. Kapitalas turi būti avansuojamas ilgesniam laikui, ir didesnis kapitalo kiekis surišamas gamybinio kapitalo forma.
Mažiau išsivysčiusiose kapitalistinės gamybos pakopose darbai, reikalingi ilgo darbo periodo ir, vadinasi, didelių kapitalo įdėjimų ilgam laikui, ypač jeigu jie tegali būti atliekami tik stambiu mastu,— yra vykdomi arba visiškai nekapitalistiškai, bet visuomenės arba valstybės sąskaita, kaip, pvz., kelių tiesimas, kanalų kasimas ir pan. (ankstesniais laikais jie daugiausia buvo vykdomi priverstiniu darbu, kiek turima galvoje darbo jėga); arba tik menka dalis tokių produktų, kurių pagaminimas reikalauja palyginti ilgo darbo periodo, tėra gaminama paties kapitalisto sąskaita. Pavyzdžiui, statant namą, tas privatus asmuo, kuriam skiriamas namas, laikas nuo laiko duoda avansus statybos verslovininkui. Tuo būdu šis asmuo iš tikrųjų apmoka namą dalimis, gamybos procesui bežengiant į priekį. Priešingai, išsivysčiusio kapitalizmo epochoje, kai, iš vienos pusės, dideli kapitalai yra sutelkti atskirų asmenų rankose, o iš antros pusės, šalia atskirų kapitalistų pasirodo asocijuotas kapitalistas (akcinės bendrovės) ir tuo pačiu metu yra išsivystęs kreditas, kapitalistinis statybos verslovininkas tik kaip išimtis stato pastatus atskiriems privatiems asmenims pagal užsakymą. Jo verslas yra statyti rinkai ištisas eiles namų, ištisus miesto kvartalus, panašiai kaip atskirų kapitalistų verslas yra tiesti geležinkelius rangos pagrindais.
Kokį perversmą sukėlė kapitalistinė gamyba Londono namų statyboje, mes sužinome iš vieno statybos verslovininko 1857 metais duotų parodymų bankų komisijai. Anot jo, tuo metu, kai jis dar buvo jaunas, namai paprastai buvo statomi pagal užsakymą, ir sutartoji suma buvo sumokama verslovininkui palaipsniui, užbaigus tam tikras statybos stadijas. Spekuliaciniais tikslais labai maža tebuvo statoma; verslovininkai to griebdavosi daugiausia tik tada, kai norėdavo duoti savo darbininkams reguliaraus darbo, kad jie neišeitų kitur. Per pastaruosius 40 metų visa tai pasikeitė. Pagal užsakymą labai maža testatoma. Kam reikia naujo namo, tas turi pasirinkti vieną iš tų, kurie pastatyti spekuliaciniais tikslais arba tebestatomi. Verslovininkas dirba jau nebe užsakytojams, bet rinkai; kaip ir kiekvienas kitas pramonininkas, jis rinkoje turi turėti pagamintas prekes. Anksčiau verslovininkas tuo pačiu metu statė spekuliaciniais tikslais kokius tris-keturis namus, o dabar jis turi pirkti (t. y., vartojant kontinentinį išsireiškimo būdą, išsinuomoti paprastai 99 metams) didelį žemės sklypą ir pastatyti jame 100 ar 200 namų, tokiu būdu imdamasis darbo, kuris dvidešimt, penkiasdešimt kartų viršija jo turto dydį. Lėšos gaunamos ipotekos pagrindais, ir pinigai perduodami verslovininko žinion tuo mastu, kuriuo žengia į priekį atskirų namų statyba. Jeigu ateina krizė, kuri sulaiko avansų sumokėjimą, tai paprastai sugriūva visa verslovė; geriausiu atveju namai pasilieka nebaigti statyti ligi geresnių laikų, blogiausiu atveju jie parduodami iš varžytynių už pusę kainos. Be spekuliacinių statybų, vykdomų stambiu mastu, dabar nė vienas verslovininkas negali išsiversti. Pelnas iš pačių statybų yra nepaprastai menkas; daugiausia laimima iš žemės rentos augimo, iš to, kad sumaniai parenkami ir išnaudojami užstatomieji sklypai. Varant tokią spekuliaciją, iš anksto numatančią paklausą namams, yra pastatyta beveik visa Belgravija ir Tiburnija ir daug tūkstančių vilų Londono apylinkėse. (Sutrumpintas atpasakojimas iš «Report of the Select Committee on Bank Acts». I dalis, 1857. Evidence, klausimai 5413—5418, 5435—5436.)
Vykdymas darbų, reikalaujančių labai ilgo darbo periodo ir turinčių platų mastą, ištisai atitenka kapitalistinei gamybai tik tada, kai kapitalo koncentracija jau yra labai žymi ir kai, iš antros pusės, kredito sistemos išsivystymas duoda kapitalistui patogią išeitį, sudaro galimybę avansuoti svetimą kapitalą vietoj nuosavo, vadinasi, ir juo rizikuoti. Bet, savaime suprantama, kapitalo apyvartos greičiui ir apyvartos laikui nedaro jokios įtakos ta aplinkybė, kad vienais atvejais kapitalas priklauso tam, kas jį avansuoja gamybai, kitais atvejais — jam nepriklauso.
Sąlygos, kurios didina atskiros darbo dienos produktą, kaip kad kooperacija, darbo pasidalijimas, mašinų panaudojimas, kartu trumpina darbo periodą esant tarpusavyje susijusiems gamybos aktams. Antai, mašinos trumpina namų, tiltų ir t. t. statybos laiką; javapiūvės, kuliamosios mašinos ir t. t. trumpina darbo periodą, kuris reikalingas prinokusiems grūdams į gatavą prekę paversti. Patobulinta laivų statyba, didindama laivų greitį, trumpina laivininkystei sunaudoto kapitalo apyvartos laiką. Tačiau šie pagerinimai, trumpindami darbo periodą, o kartu ir laiką, kuriam turi būti avansuotas apyvartinis kapitalas, paprastai esti susiję su didesniu pagrindinio kapitalo sunaudojimu. Iš antros pusės, kai kuriose šakose darbo periodas gali būti sutrumpintas vien išplečiant kooperaciją; pvz., geležinkelis nutiesiamas per trumpesnį laiką, jeigu organizuojamos stambios darbininkų armijos, kurios imasi darbo iš karto daugelyje vietų. Apyvartos laikas čia sutrumpinamas padidinant avansuotąjį kapitalą. Daugiau gamybos priemonių ir daugiau darbo jėgos turi būti sujungta kapitalistui komanduojant.
Taigi, darbo periodo trumpinimas daugiausia yra susijęs su trumpesniam laikui avansuojamo kapitalo didinimu, tad trumpėjant laikui, kuriam kapitalas avansuojamas, didėja avansuojamojo kapitalo masė. Todėl čia reikia priminti, kad nepriklausomai nuo to, kokia yra visuomeninio kapitalo masė, viskas priklauso nuo to, kokiu mastu yra suskaidytos arba sutelktos atskirų kapitalistų rankose gamybos priemonės ir pragyvenimo reikmenys arba disponavimas jais,— vadinasi, kokį mastą jau yra pasiekusi kapitalo koncentracija. Kiek kreditas prisideda prie kapitalo koncentracijos vienose rankose, ją spartina ir didina, tiek jis prisideda prie darbo periodo, vadinasi, ir apyvartos laiko trumpėjimo.
Gamybos šakose, kur darbo periodas, ar jis būtų nenutrūkstamas ar nutrūkstamas, yra apsprendžiamas tam tikrų natūralinių sąlygų, jis aukščiau nurodytomis priemonėmis negali būti sutrumpintas. «Išsireiškimas: greitesnė apyvarta negali būti taikomas grūdinėms kultūroms, nes čia tėra galima tiktai viena apyvarta per metus. Kai dėl gyvulininkystės, tai mes tiesiog norėtume paklausti, kaip galima pagreitinti dvejų ar trejų metų avių ir ketverių ar penkerių metų jaučių apyvartą?» (W. Walter Good: «Political, Agricultural, and Commercial Fallacies». London 1866, 325 psl.)
Būtinumas kuo greičiau turėti laisvus pinigus (pvz., tvirtai nustatytiems mokėjimams, kaip kad mokesčiai, žemės renta ir pan.) išsprendžia šį klausimą tokiu būdu, kad, pvz., gyvuliai, darant didelę žalą žemės ūkiui, parduodami ir papiaunami dar jiems nepasiekus ekonomiškai normalaus amžiaus; pagaliau tai sukelia ir mėsos kainų pakilimą. «Žmonės, kurie anksčiau daugiausia vertėsi gyvulių auginimu ir vasarą naudojosi Midland counties [vidurio grafysčių] ganyklomis, o žiemą — rytinių grafysčių tvartais… dėl grūdų kainų svyravimų ir kritimo tiek nusmuko, jog dabar džiaugiasi galėdami gauti naudos iš aukštų sviesto ir sūrio kainų; pirmąjį jie kas savaitė gabena į rinką, kad galėtų padengti einamąsias išlaidas; už sūrį jie ima avansus iš supirkėjo, kuris paima produktą, kai tik jis pasidaro tinkamas pervežimui, ir, žinoma, nustato savas kainas. Dėl tos pačios priežasties, kadangi žemės ūkis valdomas politinės ekonomijos dėsnių, veršeliai, kurie anksčiau iš pieno ūkiu besiverčiančių apygardų buvo gabenami į pietus nupenėjimui, dabar masiškai piaunami, dažnai jiems tesulaukus 8—10 dienų amžiaus, Birmingamo, Mančesterio, Liverpulio ir kitų kaimyninių didmiesčių skerdyklose. Jei salyklas nebūtų apmokestintas, tai ne tik nuomininkai gautų daugiau pelno ir tuo būdu galėtų ilgiau palaikyti jaunus gyvulius, kol jie paūgės ir pasieks didesnį svorį, bet ir žmonės, neturintieji karvių, galėtų veršelių penėjimui vietoj pieno naudoti salyklą, ir dabartinis pasibaisėtinas jaunų gyvulių trūkumas… žymiu mastu būtų pašalintas. O jei dabar šiems smulkiesiems nuomininkams rekomenduojama penėti veršelius, jie atsako: Mes labai gerai žinome, kad penėjimas pienu apsimokėtų, bet, pirma, mes tam turėtume sunaudoti pinigus, o to mes negalime, ir, antra, mes turėtume ilgai laukti, kol mes atgausime savo pinigus, o versdamiesi pieno ūkiu mes juos tuojau atgauname» (ten pat, 11, 12 psl.).
Jei tokie yra apyvartos ilgėjimo padariniai net smulkesniems Anglijos žemės nuomininkams, tai lengva įsivaizduoti, kokių sunkumų tai turi sudaryti kontinento smulkiesiems valstiečiams.
Sutinkamai su darbo periodo ilgumu, vadinasi, ir cirkuliuoti tinkamai prekei pagaminti reikalingo laiko ilgumu, vertės dalis, kurią pagrindinis kapitalas tarytum sluoksniais perkelia į produktą, kaupiasi, ir šios vertės dalies sugrįžimas sulėtėja. Bet šis sulėtėjimas nereikalauja naujų lėšų pagrindiniam kapitalui papildyti. Mašina ir toliau tebeveikia gamybos procese nepriklausomai nuo to, ar jos nusidėvėjimo padengimas lėčiau ar greičiau įplaukia atgal pinigine forma. Kitaip yra su apyvartiniu kapitalu. Ne tiktai įdėtasis kapitalas turi būti ilgesnį laiką surištas sutinkamai su darbo periodo ilgumu, bet taip pat turi būti nuolat avansuojamas naujas kapitalas darbo užmokesčiui, žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms. Tuo būdu sulėtintas sugrįžimas skirtingai veikia pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. Ar sugrįžimas bus lėtesnis ar greitesnis, pagrindinis kapitalas ir toliau tebeveikia. Priešingai, apyvartinis kapitalas, esant sulėtintam sugrįžimui, nebegali funkcionuoti, jeigu jis įtvirtintas neparduoto arba nebaigto, pardavimui dar netinkamo produkto forma ir jei nėra papildomo kapitalo, kad jį būtų galima atnaujinti in natura.— «Kai valstietis badauja, jo gyvuliai puikiai laikosi. Gerokai palijo, ir ganyklos žolė išaugo vešli. Indijos valstietis mirs badu šalia riebaus jaučio. Prietaro reikalavimai atrodo žiaurūs atskiro individo atžvilgiu, bet jie padeda išlikti visuomenei; darbinių gyvulių išlaikymas užtikrina taisyklingą žemdirbystę, o tuo pačiu ir būsimų pragyvenimo reikmenų ir būsimo turto šaltinius. Indijoje lengviau pakeisti žmogų negu jautį,— tai, gal būt, skamba žiauriai ir liūdnai, bet taip yra» (Return, East India, Madras and Orissa Famine, Nr. 4, 4 psl.). Palyginkite su tuo šį Manaros-Darmos-Sestros posakį: «Gyvybės paaukojimas be atpildo, siekiant išsaugoti dvasininko arba karvės gyvybę… šioms žemos kilmės giminėms gali užtikrinti palaimą» (X skirsnis, 62 §).
Žinoma, neįmanoma nugabenti į rinką penkerių metų gyvulį anksčiau, negu jam sukaks penkeri metai. Bet tam tikrose ribose yra įmanoma, keičiant gyvulių priežiūros būdus, per trumpesnį laiką paruošti juos jų paskirčiai. Tai kaip tik ir pasiekė Bekuelis. Anksčiau Anglijos avys, kaip dar 1855 metais ir Prancūzijos avys, jaunesnės kaip ketverių ar penkerių metų netiko piovimui. Pagal Bekuelio sistemą avis gali būti nupenėta per vienerius metus ir kiekvienu atveju iki pasibaigiant dvejiems metams ji visiškai išauga. Rūpestinga atranka Bekuelis, nuomininkas iš Dišlei-Grendžo, avių griaučius sumažino iki minimumo, būtino joms gyventi. Jo avys buvo pavadintos Niuleisterio avimis. «Avių augintojas dabar gali patiekti rinkai tris avis per tą patį laiką, kuris anksčiau buvo reikalingas vienai aviai nupenėti; be to, jos yra storesnės, apvalesnės, stipriau yra išsivysčiusios tos jų dalys, kurios daugiausia duoda mėsos. Beveik visą jų svorį sudaro vien mėsa» (Lavergne: «The Rural Economy of England etc.», 1855, 22 psl.). [Žr. Леонс де-Лавернь: «Сельское хозяйство в Англии, Шотландии и Ирландии». Maskva, 1859, 17 psl.]
Metodai, kurie sutrumpina darbo periodą, įvairiose gamybos šakose tegali būti taikomi tik labai įvairiu mastu ir neišlygina skirtingo įvairių darbo periodų ilgumo. Antai, mūsų pavyzdyje naujų darbo mašinų naudojimas gali absoliučiai sutrumpinti darbo periodą, reikalingą vienam garvežiui pagaminti. Bet jei patobulintas verpimo procesas žymiai greičiau padidina kasdien arba kas savaitė tiekiamo pagaminto produkto kiekį, tai santykinai, palyginti su verpimu, mašinų gamyboje darbo periodas pailgėja.