Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Darbo laikas visada yra gamybos laikas, t. y. laikas, per kurį kapitalas yra surištas gamybos sferoje. Priešingai, ne visas laikas, per kurį kapitalas yra gamybos procese, būtinai dėl to jau yra darbo laikas.
Čia kalbama ne apie darbo proceso pertrūkius, kuriuos sąlygoja natūralinės pačios darbo jėgos ribos, nors mes ir esame matę, koks svarbus motyvas nenormaliai ilginti darbo procesą ir įvesti nenutrūkstamą dieninį ir naktinį darbą yra jau vien ta aplinkybė, kad pagrindinis kapitalas — fabrikų pastatai, mašinos ir t. t.— darbo proceso pertraukų metu lieka nenaudojamas. Čia kalbama apie nutrūkimą, nepriklausomą nuo darbo proceso ilgumo, sąlygojamą pačios produkto prigimties ir jo gaminimo būdo, apie nutrūkimą, kurio metu darbo objektas yra veikiamas ilgesnių ar trumpesnių natūralinių procesų, turi patirti fizinius, cheminius, fiziologinius pakitimus, kurių metu darbo procesas visiškai arba iš dalies sustoja.
Antai, jaunas vynas tam tikrą laiką turi rūgti ir paskui vėl stovėti tam tikrą laiką, kad pasiektų nustatytą tobulumo laipsnį. Daugelyje gamybos šakų produktas turi būti džiovinamas, kaip, pvz., puodininkystėje, arba turi būti veikiamas tam tikru būdu, siekiant pakeisti jo chemines savybes, kaip, pvz., balinant. Kad žiemkenčiai užaugtų ir pribręstų, reikia maždaug 9 mėnesių. Tarp sėjos ir piūties darbo procesas yra beveik visiškai nutrūkęs. Želdinant miškus, baigus sėją ir jai būtinus parengiamuosius darbus, reikia, gal būt, 100 metų, kad sėklos pavirstų gatavu produktu; visą šį laiką joms tereikia palyginti visai nežymaus darbo poveikio.
Visais šiais atvejais didesnę gamybos laiko dalį papildomas darbas tik retai teprijungiamas. Pirmesniame skirsnyje aprašytos sąlygos, kada prie kapitalo, jau įdėto į gamybos procesą, turi būti prijungiamas papildomas kapitalas ir darbas, čia pasitaiko tik su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis.
Tuo būdu visais šiais atvejais avansuotojo kapitalo gamybos laikas susideda iš dviejų periodų: pirmasis periodas, kuriame kapitalas yra darbo procese; antrasis periodas, kuriame kapitalo egzistavimo forma — dar nebaigto produkto forma — paliekama natūralinių procesų poveikiui, nebūdama darbo procese. Reikalo nė kiek nekeičia tai, kad abu šie periodai gali iš dalies susikryžiuoti ir įsiterpti vienas į kitą. Darbo periodas ir gamybos periodas čia nesutampa. Gamybos periodas ilgesnis už darbo periodą. Bet tik gamybos periodui pasibaigus, produktas yra pagamintas, subrendęs ir, vadinasi, gali būti paverstas iš gamybinio kapitalo formos į prekinio kapitalo formą. Vadinasi, sutinkamai su ilgumu tos gamybos laiko dalies, kuri nesudaro darbo laiko, ilgėja ir kapitalo apyvartos periodas. Jei gamybos laikas, viršijantis darbo laiką, nėra kartą visiems laikams nustatytas tam tikrų gamtos dėsnių, kaip kad bręstant grūdams, augant ąžuolui ir t. t., tai apyvartos periodas neretai gali būti daugiau ar mažiau trumpinamas dirbtinai trumpinant gamybos laiką. Tai pasiekiama, pvz., įvedant cheminį balinimą vietoj balinimo pievoje, įvedant tobulesnius džiovinimo aparatus džiovinimo procese. Odų gamyklose, naudojantis senuoju metodu, kailiaraugio įsisunkimas į odas užtrukdavo 6—18 mėnesių, o įvedus naują metodą, pradėjus naudoti oro siurblį, ši operacija sutrumpėjo iki —2 mėnesių (J. G. Courcelle-Seneuil: «Traité théorique et pratique des entreprises industrielles etc.» Paris 1857, 2-sis leid.). Puikiausią pavyzdį, rodantį, kaip galima dirbtiniu būdu sutrumpinti tą gamybos laiką, per kurį vyksta vien tik natūraliniai procesai, teikia geležies gamybos istorija ir ypač ketaus pavertimas į plieną per pastaruosius 100 metų, pradedant 1780 metais atrastu pudlingavimu ir baigiant šiuolaikiniu besemeriniu procesu bei kitais nuo to laiko įvestais naujausiais metodais. Gamybos laikas nepaprastai sutrumpėjo, bet tuo pačiu mastu padidėjo ir pagrindinio kapitalo įdėjimai.
Savotišką gamybos laiko nukrypimo nuo darbo laiko pavyzdį teikia batų kurpalių gaminimas Amerikoje. Čia žymi dalis papildomų kaštų susidaro dėl to, kad medis turi džiūti apie 18 mėnesių, kad pagamintas kurpalis vėliau neiškryptų ir nepakeistų savo formos. Per tą laiką medis nėra veikiamas jokio kito darbo proceso. Tuo būdu į gamybą įdėto kapitalo apyvartos periodą apsprendžia ne tiktai pačiam kurpalių gaminimui reikalingas laikas, bet ir tas laikas, kurį kapitalas turi neveikdamas gulėti džiūstančiame medyje. Medis 18 mėnesių yra gamybos procese, kol jis galės stoti į darbo procesą tikrąja prasme. Šis pavyzdys kartu parodo, kokie skirtingi gali būti įvairių viso apyvartinio kapitalo dalių apyvartos periodai priklausomai nuo aplinkybių, kurios yra ne cirkuliacijos sferoje, bet gamybos procese.
Ypatingai aiškiai skirtumas tarp gamybos laiko ir darbo laiko pasireiškia žemės ūkyje. Mūsų vidutiniame klimate žemė duoda derlių vieną kartą per metus. Gamybos periodo (žiemkenčiams vidutiniškai devynių mėnesių periodas) trumpėjimas arba ilgėjimas savo ruožtu priklauso nuo palankių arba nepalankių metų kaitos ir dėl to iš anksto negali būti tiksliai nustatytas ir kontroliuojamas, kaip kad pramonėje tikrąja šio žodžio prasme. Tiktai šalutiniai produktai, kaip pienas, sūris ir t. t., nuolat gali būti gaminami ir pardavinėjami palyginti trumpais laiko tarpais. O darbo laikas čia atrodo šitaip: «Įvairiose Vokietijos vietovėse, priklausomai nuo klimatinių bei kitų turinčių įtakos sąlygų, darbo dienų skaičius trims svarbiausiems darbo periodams gali būti laikomas toks: pavasario laikotarpiui, nuo kovo pabaigos arba balandžio pradžios iki gegužės vidurio, 50—60 darbo dienų; vasaros laikotarpiui, nuo birželio pradžios iki rugpiūčio pabaigos, 65—80; rudens laikotarpiui, nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos arba lapkričio vidurio ar pabaigos, 55—75 darbo dienos. Žiemai tenka tik tokie darbai, kurie tuo metu atliekami, kaip kad trąšų išvežimas, malkų vežimas, kelionės į rinką, statybinių medžiagų atgabenimas ir t. t» (F. Kirchhof: «Handbuch der landwirtschaftlichen Betriebslehre». Dresden 1852, 160 psl.).
Todėl kuo nepalankesnis yra klimatas, tuo trumpesnis yra darbo periodas žemės ūkyje, vadinasi, tuo trumpesnis yra ir tas laikas, per kurį sunaudojamas kapitalas ir darbas. Pavyzdžiui, Rusija. Ten kai kuriose šiaurės vietovėse lauko darbai tėra galimi tik 130—150 dienų per metus. Lengva įsivaizduoti, koks nuostolis būtų Rusijai, jeigu iš 65 milijonų jos europinės dalies gyventojų 50 milijonų liktų be darbo per šešis arba aštuonis žiemos mėnesius, kai turi nutrūkti visi lauko darbai. Neskaitant 200 000 valstiečių, dirbančių 10 500 Rusijos fabrikų, kaimuose visur išsivystė sava naminė pramonė. Yra kaimų, kur visi valstiečiai iš kartos į kartą yra audėjai, odininkai, batsiuviai, šaltkalviai, peilių gamintojai ir t. t.; ypač tai matome Maskvos, Vladimiro, Kalugos, Kostromos ir Peterburgo gubernijose. Tarp kitko, ši naminė pramonė vis labiau ir labiau verčiama tarnauti kapitalistinei gamybai: pvz., audėjams apmatus ir ataudus tiekia pirkliai betarpiškai arba per supirkėjus (sutrumpinta pagal «Reports by H. M. Secretaries of Embassy and Legation, on the Manufactures, Commerce etc.» Nr. 8, 1865, 86, 87 psl.). Iš to matyti, kad nesutapimas tarp gamybos periodo ir darbo periodo, pastarajam tesudarant tik dalį pirmojo, yra natūralus žemės ūkio sujungimo su pagalbiniais kaimo verslais pagrindas ir kad, iš antros pusės, šie pastarieji savo ruožtu duoda atramos tašką kapitalistui, kuris čia pradžioje prasiskverbia kaip pirklys. Kai kapitalistinė gamyba vėliau užbaigia manufaktūros atskyrimą nuo žemės ūkio, kaimo darbininkas darosi vis labiau priklausomas nuo grynai atsitiktinių šalutinių darbų, ir dėl to jo padėtis blogėja. Kapitalui, kaip mes vėliau pamatysime, visi apyvartos skirtingumai išsilygina, darbininkui — ne.
Daugumoje tikrosios pramonės šakų, kaip kad kalnų pramonėje, transporte ir pan., gamyba vyksta tolygiai, metai po metų dirbama vienodą laiką ir,— paliekant nuošalyje kainų svyravimus, gamybos sutrikimus ir t. t. kaip nenormalias pertraukas,— į kasdieninį cirkuliacijos procesą įeinančio kapitalo įdėjimai laiko atžvilgiu taip pat pasiskirsto tolygiai. Lygiai taip pat, rinkos sąlygoms esant vienodoms, apyvartinio kapitalo sugrįžimas arba jo atnaujinimas per metus taip pat vyksta tolygiais laiko tarpais. Priešingai, tose kapitalo įdėjimo srityse, kur darbo laikas sudaro tik dalį gamybos laiko, apyvartinis kapitalas įvairiais metų laikotarpiais sunaudojamas be galo netolygiai, o sugrįžta jis tiktai iš karto natūralinių sąlygų apsprendžiamu momentu. Tuo būdu čia, esant vienodam įmonės mastui, t. y. esant vienodam avansuotojo apyvartinio kapitalo dydžiui, jis turi būti avansuojamas iš karto stambesnėmis masėmis ir ilgesniam laikui, negu įmonėse, kur darbo periodas yra nenutrūkstamas. Pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumas čia taip pat labiau skiriasi nuo to laiko, kurį jis iš tikrųjų funkcionuoja gamybiškai. Savaime suprantama, kad jeigu yra skirtumas tarp darbo laiko ir gamybos laiko, tai ir panaudojamojo pagrindinio kapitalo vartojimo laikas nuolat ilgesniems ar trumpesniems laikotarpiams nutraukiamas,— pvz., žemės ūkyje taip yra su darbiniais gyvuliais, padargais ir mašinomis. Jei šis pagrindinis kapitalas susideda iš darbinių gyvulių, tai jis nuolat reikalauja vienodų arba beveik vienodų sąnaudų pašarams ir t. t. ir tuo metu, kai gyvuliai dirba, ir tuo metu, kai jie nedirba. Kai dėl negyvųjų darbo priemonių, tai ir čia jų nevartojimas sukelia tam tikrą nuvertėjimą. Vadinasi, produktas aplamai pabrangsta, jei vertės perteikimas produktui apskaičiuojamas ne tam laikui, kai pagrindinis kapitalas funkcionuoja, bet tam laikui, per kurį jis praranda vertę. Šiose gamybos šakose pagrindinio kapitalo neveikimas, ar jis būtų susijęs su einamaisiais kaštais ar ne, yra tokia pat jo normalaus panaudojimo sąlyga, kaip, pvz., tam tikro medvilnės kiekio praradimas verpiant; lygiai taip pat kiekviename darbo procese, vykstančiame normaliomis techninėmis sąlygomis, negamybinės, bet neišvengiamos darbo jėgos sąnaudos yra įskaitomos visiškai taip pat, kaip ir gamybinės. Kiekvienas patobulinimas, kuris mažina negamybines darbo priemonių, žaliavų ir darbo jėgos sąnaudas, mažina taip pat ir produkto vertę.
Žemės ūkyje jungiasi drauge ir palyginti ilgas darbo periodas ir didelis skirtumas tarp darbo laiko ir gamybos laiko. Hodskinas šiuo klausimu teisingai pažymi: «Skirtumas tarp laiko» (beje, jis čia neskiria darbo laiko nuo gamybos laiko), «kuris reikalingas žemės ūkio produktams pagaminti, ir to laiko, kuris reikalingas kitose darbo šakose, yra svarbiausia didelio ūkininkų priklausomumo priežastis. Jie negali gabenti savo prekių į rinką anksčiau kaip po metų. Visą šį laikotarpį jie turi imti kreditan iš batsiuvio, siuvėjo, kalvio, račiaus ir įvairių kitų gamintojų, kurių produktai jiems yra reikalingi ir yra pagaminami per nedaugelį dienų arba savaičių. Dėl šios natūralios aplinkybės ir dėl greitesnio turto gausėjimo kitose darbo šakose žemės savininkai, kurie yra monopolizavę visos valstybės žemę, nors jie, be to, yra pasisavinę ir įstatymų leidybos monopolį, vis dėlto negali išgelbėti savęs ir savo tarnų, nuomininkų, nuo likimo būti labiausiai priklausomais žmonėmis šalyje» (Thomas Hodgskin: «Popular Political Economy». London 1827, 147 psl., pastaba).
Visi metodai, kuriais naudojantis žemės ūkyje, iš vienos pusės, sąnaudos darbo užmokesčiui ir darbo priemonėms paskirstomos tolygiau per ištisus metus, iš antros pusės, trumpinamas apyvartos laikas, pvz., auginant įvairias kultūras, dėl ko yra galimos įvairialaikės piūtys per tuos pačius metus,— visi šie metodai reikalauja padidinti gamybai avansuotą apyvartinį kapitalą, sunaudojamą darbo užmokesčiui, trąšoms, sėkloms ir t. t. Taip būna pereinant iš trilaukio ūkio su pūdymu į vaismainį ūkį be pūdymo. Taip būna Flandrijoje naudojant cultures dérobées sistemą. «Cultures dérobées sistemoje naudojami šakniavaisiai; tas pats laukas pradžioje duoda grūdus, linus, rapsą žmogaus poreikiams patenkinti, o nuėmus derlių jis apsėjamas šakniavaisiais gyvuliams šerti. Ši sistema, kuri leidžia raguočius visą laiką laikyti tvarte, įgalina sukaupti daug trąšų ir tuo būdu darosi vaismainio ūkio pagrindu. Smėlėtose vietovėse daugiau kaip trečdaliui dirbamo ploto taikoma cultures dérobées sistema; rezultatas gaunamas toks, kokį galima būtų gauti dirbamą plotą padidinus vienu trečdaliu». Be šakniavaisių, auginami dar dobilai ir kitos pašarinės žolės. «Žemdirbystė, išvystyta ligi tokio intensyvumo, jog ji pereina į daržininkystę, savaime suprantama, reikalauja įdėti palyginti nemažą kapitalą. Anglijoje kapitalo įdėjimai skaičiuojami po 250 frankų vienam hektarui. Flandrijoje mūsų valstiečiai 500 frankų kapitalo įdėjimą vienam hektarui veikiausiai laikytų perdaug menku» («Essais sur l’économie rurale de la Belgique par Émile de Laveleye». Paris 1863, 59, 60, 63 psl.).
Pagaliau paimkime miškininkystę.— «Miško gamyba iš esmės skiriasi nuo daugumos kitų gamybų tuo, kad šiuo atveju gamtos jėga veikia savarankiškai ir, vykstant natūraliniam atsinaujinimui, nereikia panaudoti žmogaus ir kapitalo jėgos. Beje, net ir ten, kur miškai želdinami dirbtiniu būdu, žmogaus ir kapitalo jėgos panaudojimas palyginti su gamtos jėgų veikimu yra nežymus. Be to, miškas gali gerai augti tokiose žemėse ir vietose, kur javai nebeauga arba juos auginti nebeapsimoka. Bet miško želdinimas, taisyklingai tvarkant ūkį, tuo pačiu metu reikalauja… didesnio ploto, negu javų auginimas, nes mažose parcelėse miško negalima suskirstyti į taisyklingus sklypus, beveik nepavyksta gauti šalutinių pajamų, sunkiau vykdyti miško apsaugą ir t. t. Tačiau gamybos procesas yra susijęs su tokiais ilgais laiko tarpais, jog jis išeina už privatinio ūkio planų ribų, atskirais atvejais net už žmogaus gyvenimo ribų. Kapitalas, sunaudotas miško sklypams įsigyti» (esant kolektyvinei gamybai šis kapitalas nereikalingas, ir klausimas tėra tas, kiek žemės gali bendruomenė miško želdinimui atimti iš arimo ir ganyklų), «teduoda žymesnių vaisių tik praėjus ilgam laikui ir apsiverčia tik iš dalies, o pilnai apyvartai, želdinant kai kurias medžių veisles, reikia iki 150 metų. Be to, taisyklingas miškų ūkis reikalauja, kad nuolat būtų nekirsto miško atsarga, 10—40 kartų viršijanti kasmetinį naudojimą. Todėl kas neturi kitų pajamų ir teturi tiktai žymius miško plotus, tas nepajėgia taisyklingai tvarkyti miškų ūkio» (Kirchhof, 58 psl.).
Ilgas gamybos laikas (kuris apima tik palyginti nežymų darbo laiką) ir su tuo susijęs apyvartos periodų ilgumas miško želdinimą daro nepelninga privatine, vadinasi, kapitalistine gamybos šaka,— juk kapitalistinė gamyba savo esme yra privatinė gamyba, nors vietoj atskiro kapitalisto stotų ir asocijuotasis kapitalistas. Aplamai kultūros ir pramonės vystymasis nuo senų laikų taip energingai pasireiškė miškų naikinimu, kad palyginti su tuo visa, kas jo buvo atlikta miškui palaikyti ir želdinti, yra visiškai menkas dydis.
Citatoje iš Kirchhofo ypač įsidėmėtina yra ši vieta: «Be to, taisyklingas miškų ūkis reikalauja, kad nuolat būtų nekirsto miško atsarga, 10—40 kartų viršijanti kasmetinį naudojimą». Tai reiškia, kad viena apyvarta padaroma per 10—40 ir daugiau metų.
Tas pat ir gyvulininkystėje. Dalis bandos (gyvulių atsarga) pasilieka gamybos procese, o kita jos dalis parduodama kaip metinis produktas. Tiktai viena kapitalo dalis čia padaro apyvartą kasmet, visiškai taip pat, kaip tai yra pagrindinio kapitalo, mašinų, darbinių gyvulių ir t. t., atžvilgiu. Nors šis kapitalas yra ilgam laikui gamybos procese įtvirtintas kapitalas ir dėl to lėtina viso kapitalo apyvartą, vis dėlto jis nėra pagrindinis kapitalas kategoriška prasme.
Tai, kas čia vadinama atsarga — tam tikras nekirsto miško arba gyvulių kiekis,— sąlygine prasme yra gamybos procese (kartu ir kaip darbo priemonės ir kaip darbo medžiaga); sutinkamai su natūralinėmis jos atgaminimo sąlygomis, taisyklingai tvarkant ūkį, žymi jos dalis turi nuolat turėti šią formą.
Tokią pat įtaką apyvartai daro kita atsargų rūšis, kuri sudaro tik potencinį gamybinį kapitalą, bet dėl pačios ūkio prigimties turi būti kaupiama didesnėmis ar mažesnėmis masėmis ir, vadinasi, gamybai turi būti avansuojama palyginti ilgam laikui, nors ji tiktai palaipsniui testoja į aktyvų gamybos procesą. Prie jos priklauso, pvz., trąšos, kol jos dar neišvežtos į lauką, taip pat grūdai, šienas ir t. t. ir tokios egzistavimo reikmenų atsargos, kurios įeina į gyvulių gamybą. «Žymią verslovės kapitalo dalį sudaro ūkinės atsargos. Tačiau jos gali netekti daugiau ar mažiau savo vertės, jei kaip reikiant nesilaikoma joms tvarkingai laikyti būtinų apsauginių priemonių; nesant pakankamos priežiūros, dalis produktų atsargos gali ūkiui net visiškai žūti. Dėl šios priežasties čia reikia labai rūpestingai prižiūrėti klojimus, daržines, svirnus ir rūsius, lygiai taip pat rūpestingai rakinti patalpas, kuriose laikomos atsargos, kartu jas reikia laikyti švarias, vėdinti ir t. t.; grūdus ir kitus klėtyse laikomus produktus reikia laikas nuo laiko tinkamai perpilti, bulves ir runkelius pakankamai apsaugoti tiek nuo šalčio, tiek ir nuo vandens ir puvimo» (Kirchhof, 292 psl.). «Apskaičiuojant savo ūkio poreikius, ypač gyvulių laikymo poreikius, kai paskirstymas daromas priklausomai nuo derliaus ir tikslo, reikia turėti galvoje ne tik esamo poreikio patenkinimą, bet taip pat reikia siekti, kad liktų tam tikra atsarga kokiems nors nenumatytiems atvejams. Ir jei tokiu atveju pasirodo, kad savo ūkio produktais poreikis negali būti visiškai padengtas, tai pirmiausia reikia pagalvoti, ar negalima kitais produktais (surogatais) padengti šį trūkumą arba bent pigiau įsigyti trūkstamus produktus. Jei, pvz., pasirodys, kad trūksta šieno, tai jį galima pakeisti šakniavaisiais su šiaudų priemaiša. Aplamai čia nuolat reikia atsižvelgti į įvairių produktų paskirtį ir jų rinkos kainą ir sutinkamai su tuo spręsti vartojimo klausimą; jei, pvz., avižos brangios, o tuo metu žirnių ir rugių kainos yra palyginti žemos, tai arklių pašare dalį avižų apsimoka pakeisti žirniais arba rugiais ir dėl to pasilikusias avižas parduoti» (ten pat, 300 psl.).
Anksčiau, nagrinėjant atsargų sudarymą, jau buvo minėta, kad yra reikalingas tam tikras, didesnis ar mažesnis, potencinio gamybinio kapitalo kiekis, t. y. tam tikras kiekis gamybai skirtų gamybos priemonių, kurių didesnė ar mažesnė masė turi būti atsargoje ir tiktai palaipsniui stoti į gamybos procesą. Kartu jau buvo nurodoma, kad tam tikroje įmonėje arba tam tikros apimties kapitalistinėje verslovėje šios gamybinės atsargos dydis priklauso nuo didesnių ar mažesnių jos atnaujinimo sunkumų, palyginamojo užpirkimų rinkų artumo, nuo transporto ir ryšių priemonių išsivystymo ir t. t. Visos šios aplinkybės turi įtakos kapitalo minimumui, kuris turi būti čia pat gamybinės atsargos forma, vadinasi, turi įtakos ilgumui to laiko, kuriam turi būti avansuojami kapitalai, ir iš karto avansuotinos kapitalo masės dydžiui. Šį dydį, kuris tuo būdu turi įtakos ir apyvartai, sąlygoja ilgesnis ar trumpesnis laikas, kurį apyvartinis kapitalas būna įtvirtintas gamybinės atsargos forma, tiesiog kaip potencinis gamybinis kapitalas. Iš antros pusės, kadangi šis sustojimas priklauso nuo didesnės ar mažesnės greito atnaujinimo galimybės, nuo rinkos sąlygų ir t. t., tai jį patį sąlygoja cirkuliacijos laikas, aplinkybės, priklausančios cirkuliacijos sferai. «Toliau, visų tokių inventoriaus dalykų arba reikmenų, kaip kad rankiniai įrankiai, rėčiai, pintinės, virvės, ratų tepalas, vinys ir t. t., atsarga nedelsiamam padengimui turi būti tuo didesnė, kuo mažiau yra galimybių netoliese jų greitai gauti. Pagaliau kasmet žiemos metu visas inventorius turi būti rūpestingai apžiūrėtas, ir reikia tuojau pasirūpinti, kad visa, kas būtina, būtų papildyta ir pataisyta. Kokio, aplamai imant, didumo atsargos turi būti laikomos inventoriaus reikalams, tai daugiausia priklauso nuo vietinių sąlygų. Ten, kur arti nėra amatininkų ir krautuvių, reikia laikyti didesnes atsargas, negu ten, kur jų yra toje pačioje vietoje arba labai arti. Bet jei, kitoms sąlygoms esant vienodoms, iš karto užperkamas didesnis reikalingų atsargų kiekis, tai paprastai laimima tuo, kad pigiau užperkama, ypač jei tam parenkamas palankus momentas; tiesa, tokiu atveju iš verslovės apyvartinio kapitalo iš karto išimama žymi suma, be kurios ūkis ne visada gali lengvai išsiversti» (Kirchhof, 301 psl.).
Kaip mes matėme, skirtumas tarp gamybos laiko ir darbo laiko gali atsirasti labai skirtingais atvejais. Apyvartinis kapitalas gali būti gamybos periode prieš stodamas į tikrąjį darbo procesą (kurpalių gaminimas); arba jis yra gamybos periode po to, kai jis jau išėjo tikrąjį darbo procesą (vynas, pasėliai); arba gamybos laiką vietomis nutraukia darbo laikas (žemdirbystė, miškininkystė); didelė cirkuliuoti tinkamo produkto dalis pasilieka aktyviame gamybos procese, o daug mažesnė jo dalis stoja į metinę cirkuliaciją (miškininkystė ir gyvulininkystė); ilgesnį ar trumpesnį laiką, kuriam turi būti sunaudotas apyvartinis kapitalas potencinio gamybinio kapitalo forma ir, vadinasi, didesnę arba mažesnę šio kapitalo masę, kuri turi būti sunaudota iš karto, sąlygoja iš dalies paties gamybos proceso pobūdis (žemdirbystė), o iš dalies tai priklauso nuo rinkų artumo ir t. t., žodžiu tariant, nuo aplinkybių, susijusių su cirkuliacijos sfera.
Vėliau (III knygoje) mes pamatysime, kokias absurdiškas teorijas priėjo Mak-Kulochas, Džeimsas Milis ir kt., mėgindami nuo darbo laiko nukrypstantį gamybos laiką sutapatinti su pirmuoju; toks mėginimas savo ruožtu kyla dėl neteisingo vertės teorijos taikymo.
Apyvartos ciklą, kurį mes anksčiau nagrinėjome, nulemia gamybos procesui avansuoto pagrindinio kapitalo amžiaus ilgumas. Kadangi šis ciklas apima didesnę ar mažesnę eilę metų, tai jis taip pat apima eilę metinių, atitinkamai per metus pasikartojančių pagrindinio kapitalo apyvartų.
Žemdirbystėje tokį apyvartos ciklą apsprendžia laukininkystės sistema. «Nuomos laikas, šiaip ar taip, neturi būti trumpesnis kaip praktikuojamą laukininkystės sistemą atitinkančios apyvartos laikas,— vadinasi, trilaukiame ūkyje visuomet operuojama skaičiais 3, 6, 9 ir t. t. Jei laikomasi trilaukės sistemos su grynuoju pūdymu, tai kiekvienas laukas per šešerius metus apsėjamas tik keturis kartus; įdirbimo metais jis apsėjamas žiemkenčiais arba vasariniais ir, dirvos savybėms reikalaujant arba leidžiant, paeiliui kviečiais ir rugiais, miežiais ir avižomis. Kiekviena grūdinė kultūra toje pačioje dirvoje duoda didesnį arba mažesnį derlių negu kitos kultūros, kiekviena turi kitokią vertę ir parduodama kitokia kaina. Dėl to pajamos iš lauko kiekvienais įdirbimo metais yra kitokios, pirmojoje apyvartos pusėje (per pirmuosius trejus metus) jos yra kitokios negu antrojoje pusėje. Net vidutinės pajamos pirmojoje ir antrojoje apyvartos laiko pusėje nėra vienodos, nes derlingumas priklauso ne tik nuo dirvos kokybės, bet ir nuo oro; taip pat ir kainos priklauso nuo įvairių sąlygų. O jei dabar apskaičiuosime lauko pajamas, turėdami galvoje vidutinį derlingumą ir vidutines kainas per visą šešerių metų apyvartos laiką, tai gausime bendrą metinių pajamų sumą tiek pirmajam, tiek ir antrajam apyvartos periodui. Tačiau to nebus, jei apskaičiuosime pajamas tik pusei apyvartos laiko, t. y. tik trejiems metams, nes tuomet bendros pajamų sumos nesutaps. Iš to išplaukia, kad, esant trilaukiam ūkiui, nuomos laiko ilgumas turi būti nustatytas bent šešerių metų. Bet ir nuomininkui ir išnuomotojui yra kur kas labiau pageidaujama ir naudingiau, kad nuomos laikas sudarytų daugkartinį nuomos laiką[A] {sic!} ir tuo būdu trilaukiame ūkyje vietoj šešerių metų būtų nustatoma 12, 18 ir daugiau metų, septynlaukiame ūkyje — vietoj 7—14, 28 metai» (Kirchhof, 117, 118 psl.).
(Rankraštyje čia parašyta: «Anglijos vaismainis ūkis. Čia padaryti pastabą».— F. E.)
[A]Kirchhofas, aišku, čia padarė klaidą; turi būti: apyvartos laiką.