Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Visos lig šiol išnagrinėtos aplinkybės, dėl kurių į įvairias gamybos šakas įdėtų įvairių kapitalų apyvartos periodai yra skirtingi, vadinasi, taip pat skirtingas ir tas laikas, kuriam turi būti avansuotas kapitalas,— atsiranda pačiame gamybos procese kaip pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtingumas, darbo periodų skirtingumas ir t. t. Tačiau kapitalo apyvartos laikas yra lygus jo gamybos laiko ir jo cirkuliacijos laiko sumai. Todėl savaime suprantama, kad skirtingas cirkuliacijos laiko ilgumas apyvartos laiką, vadinasi, ir apyvartos periodo ilgumą daro skirtingą. Tai darosi visiškai akivaizdu, jei palyginsime du įvairius kapitalo įdėjimus, kurių tik cirkuliacijos laikas yra skirtingas, o visos kitos apyvartą modifikuojančios sąlygos yra vienodos, arba jei paimsime tam tikrą kapitalą su tam tikru pagrindinio ir apyvartinio kapitalo santykiu, esant tam tikram darbo periodui ir t. t., ir hipotetiškai keisime tik jo cirkuliacijos laiką.
Viena cirkuliacijos laiko dalis — santykinai svarbiausia — susideda iš pardavimo laiko, iš to periodo, kai kapitalas yra prekinio kapitalo būvyje. Sutinkamai su santykiniu šio laiko ilgumu ilgėja arba trumpėja cirkuliacijos laikas, vadinasi, ir aplamai apyvartos periodas. Dėl laikymo ir t. t. kaštų taip pat gali būti reikalingas papildomas kapitalo sunaudojimas. Savaime aišku, kad pagamintoms prekėms parduoti reikalingas laikas gali būti labai skirtingas atskiriems tos pačios šakos kapitalistams, vadinasi, skirtingas ne tik kapitalo masėms, įdėtoms į skirtingas gamybos šakas, bet ir skirtingiems savarankiškiems kapitalams, kurie iš tikrųjų tėra tik atsiskyrusios dalys viso kapitalo, įdėto į tą pačią gamybos sferą. Kitoms sąlygoms esant vienodoms, pardavimo periodas tam pačiam individualiniam kapitalui kitės sutinkamai su bendrais rinkos santykių svyravimais arba su šių santykių svyravimais atskiroje gamybos šakoje. Šio klausimo mes dabar plačiau nenagrinėsime. Mes konstatuojame tik paprastą faktą: visos aplinkybės, dėl kurių aplamai susidaro į įvairias gamybos šakas įdėtų kapitalų apyvartos periodų skirtingumas, sukelia ir toje pačioje šakoje esančių įvairių individualinių kapitalų apyvartos skirtingumą, jei šios aplinkybės veikia individualiai (pvz., jei vienas kapitalistas turi galimybę parduoti greičiau negu jo konkurentas, jei vienas daugiau už kitą panaudoja metodus, trumpinančius darbo periodą, ir t. t.).
Viena iš priežasčių, nuolat sukeliančių pardavimo laiko, vadinasi, ir aplamai apyvartos laiko, skirtingumą, yra rinkos, kur prekė parduodama, tolumas nuo jos pagaminimo vietos. Visą savo kelionės iki rinkos laiką kapitalas pasilieka surištas prekinio kapitalo būvyje; jei prekė gaminama pagal užsakymą, tai iki pristatymo momento; jei ne pagal užsakymą, tai prie kelionės iki rinkos laiko dar prisideda tas laikas, kurį prekė būna rinkoje, laukdama, kol bus parduota. Ryšių bei transporto priemonių gerinimas absoliučiai trumpina prekių keliavimo periodą, bet nepanaikina iš šio keliavimo kylančio įvairių prekinių kapitalų arba net įvairių to paties prekinio kapitalo dalių, keliaujančių į įvairias rinkas, cirkuliacijos laiko santykinio skirtumo. Pavyzdžiui, patobulinti buriniai laivai bei garlaiviai, sutrumpinantieji pervežimo laiką, jį sutrumpina tiek iki artimų, tiek ir iki tolimų uostų. Santykinis skirtumas pasilieka, nors dažnai jis sumažėja. Bet dėl transporto bei ryšių priemonių išsivystymo santykiniai skirtumai gali kitėti tokiu būdu, kuris neatitinka geografinių atstumų. Pavyzdžiui, geležinkelis, einąs iš gamybos vietos į svarbiausią šalies gyventojų centrą, gali geografiškai artimą tos šalies vietovę, į kurią nėra geležinkelio, padaryti absoliučiai arba santykinai tolimesne už geografiškai toliau esančią vietovę; lygiai taip pat ir dėl tos pačios priežasties gali kitėti net santykinis gamybos vietų nuotolis nuo stambesnių realizavimo rinkų; tuo ir paaiškinamas tas senųjų gamybos centrų sunykimas ir naujų atsiradimas, kuris yra susijęs su transporto bei ryšių priemonių kitimu. (Prie to dar prisideda santykinai didesnis tolimų atstumų transporto pigumas palyginti su trumpų atstumų transportu.) Kartu su transporto priemonių vystymusi didėja ne tik gabenimo greitis ir dėl to laiko atžvilgiu mažėja erdvinis nuotolis. Vystosi ne tik ryšių priemonių masė, ir tuo būdu, pvz., vienu laiku daug laivų išplaukia į tą patį uostą, keli traukiniai tuo pačiu metu kursuoja tarp dviejų punktų įvairiais geležinkeliais, bet, pvz., prekiniai laivai įvairiomis savaitės dienomis paeiliui išplaukia iš Liverpulio į Niujorką arba prekiniai traukiniai įvairiomis paros valandomis išeina iš Mančesterio į Londoną. Nors dėl šios pastarosios aplinkybės, esant tam tikram transporto priemonių pervežamajam pajėgumui, absoliutus greitis — vadinasi, ir atitinkama cirkuliacijos laiko dalis — lieka nepasikeitęs, bet prekių kiekiai gali būti paeiliui gabenami trumpesniais vienas po kito sekančiais laiko tarpais ir tuo būdu paeiliui ateiti į rinką, nesusikaupdami kaip potencinis prekinis kapitalas didelėmis masėmis, laukiančiomis išsiuntimo. Todėl ir kapitalo sugrįžimas atgal pasiskirsto trumpesniems vienas po kito sekantiems laiko tarpams; tuo būdu viena dalis nuolat virsta piniginiu kapitalu, o kita dalis cirkuliuoja kaip prekinis kapitalas. Dėl to, kad kapitalo sugrįžimas šitaip pasiskirsto keliems iš eilės sekantiems periodams, sutrumpėja visas cirkuliacijos laikas, vadinasi, sutrumpėja ir apyvarta. Visų pirma daugiau ar mažiau išsivysto transporto priemonių funkcionavimo intensyvumas, pvz., didėja geležinkelio traukinių skaičius, iš vienos pusės, gamybos vietai vis daugiau gaminant, virstant stambesniu gamybos centru, be to, transporto priemonių vystymasis vyksta jau esančios realizavimo rinkos kryptimi, vadinasi, stambiųjų gamybos ir gyventojų centrų, eksporto uostų ir t. t. kryptimi. Bet, iš antros pusės, šis ypatingas susisiekimo lengvumas ir dėl to pagreitinta kapitalo apyvarta (kiek ją sąlygoja cirkuliacijos laikas) sukelia, atvirkščiai, pagreitintą, iš vienos pusės, gamybos centro, o iš antros — realizavimo rinkos koncentraciją. Kartu su šitaip pagreitinta žmonių ir kapitalo masių koncentracija tam tikrose vietose didėja šių kapitalo masių koncentracija nedaugelyje rankų. Kartu su pakitusiomis ryšių priemonėmis pasikeitus santykinei gamybos vietų ir rinkų padėčiai, tuo pačiu metu vyksta naujas jų persikėlimas ir pasislinkimas. Gamybos vieta, kuri dėl savo padėties prie didelio kelio arba kanalo turėjo ypatingą pranašumą, dabar jau pasirodo esanti arti vienintelės geležinkelio šakos, teveikiančios tik su palyginti didelėmis pertraukomis, o kita vieta, kuri buvo visiškai nuošalyje nuo svarbiausiųjų susisiekimo kelių, dabar pasirodo esanti prie keleto geležinkelių mazgo. Antroji vietovė vystosi, pirmoji smunka. Tuo būdu transporto priemonių pakitimas sukelia prekių cirkuliacijos laiko, pirkimo ir pardavimo sąlygų ir t. t. vietinius skirtumus arba kitaip paskirsto jau esamus vietinius skirtumus. Šios aplinkybės svarba kapitalo apyvartai iškyla įvairių vietovių prekybininkų ir pramonininkų atstovų ginčuose su geležinkelių valdybomis. (Žiūrėk, pvz., anksčiau cituotą Railway Committee Mėlynąją knygą.)
Todėl visos gamybos šakos, kurios dėl savo produktų pobūdžio daugiausia orientuojasi į vietinį realizavimą, kaip, pvz., alaus daryklos, ligi stambiausio dydžio išsivysto svarbiausiuose gyventojų centruose. Greitesnė kapitalo apyvarta čia iš dalies išlygina didesnį kai kurių gamybos sąlygų, statybos vietos ir kt., brangumą.
Jeigu, iš vienos pusės, kartu su kapitalistinės gamybos pažanga transporto ir ryšių priemonių vystymasis tam tikram prekių kiekiui sutrumpina cirkuliacijos laiką, tai ta pati pažanga ir dėl transporto bei ryšių priemonių vystymosi susidarančios sąlygos sukelia būtinumą dirbti vis tolimesnėms rinkoms,— žodžiu tariant, pasaulinei rinkai. Nepaprastai padidėja masė kelyje esančių prekių, kurios siunčiamos į tolimesnes vietoves, todėl absoliučiai ir santykinai didėja ir toji visuomeninio kapitalo dalis, kuri nuolat ilgesniam laikui pasilieka prekinio kapitalo stadijoje, cirkuliacijos laiko ribose. Kartu didėja ir toji visuomeninio turto dalis, kuri, užuot betarpiškai buvusi gamybos priemonė, yra sunaudojama transporto bei ryšių priemonėms ir pagrindiniam bei apyvartiniam kapitalui, kuris reikalingas jų veikimui.
Santykinis prekės kelionės nuo gamybos vietos iki realizavimo vietos ilgumas sukelia ne tik cirkuliacijos laiko pirmosios dalies, pardavimo laiko, skirtingumą, bet ir antrosios dalies, pinigų pavirtimo atgal į gamybinio kapitalo elementus, pirkimo laiko, skirtingumą. Pavyzdžiui, prekė siunčiama į Indiją. Tai trunka, pvz., keturis mėnesius. Tarkime, kad pardavimo laikas = 0, t. y. prekė siunčiama pagal užsakymą, ir pinigai pristatant sumokami gamintojo agentui. Pinigų persiuntimas atgal (čia nesvarbu, kuria forma jie siunčiami) ir vėl trunka keturis mėnesius. Tuo būdu praeina, aplamai imant, aštuoni mėnesiai, kol tas pats kapitalas vėl gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas, vadinasi, kol ta pati operacija gali būti atnaujinta. Šitaip sukeliamas apyvartos skirtingumas yra vienas iš įvairių kredito terminų materialinių pagrindų, panašiai kaip jūros prekyba, pvz., Venecijoje ir Genujoje, aplamai yra vienas iš pačios kredito sistemos šaltinių[A]. «1847 m. krizė ano meto bankams bei prekybos firmoms davė galimybę sutrumpinti indiškuosius ir kiniškuosius vekselių apmokėjimo terminus (laiką, reikalingą vekselių mainams tarp tų šalių ir Europos) nuo 10 mėnesių po išrašymo iki 6 mėnesių po pareiškimo; dabar, praslinkus 20-iai metų, pagreitėjus susisiekimui ir įrengus telegrafą, pasidarė reikalingas tolesnis sutrumpinimas nuo 6 mėnesių po pareiškimo iki 4 mėnesių po išrašymo, kaip pirmas žingsnis į 4 mėnesių po pareiškimo terminą. Burinio laivo plaukimas nuo Kalkutos iki Londono aplink Gerosios Vilties iškyšulį vidutiniškai trunka mažiau kaip 90 dienų. Terminas keturi mėnesiai po pareiškimo būtų lygiareikšmis maždaug 150 dienų plaukimui. Dabartinis 6 mėnesių po pareiškimo terminas lygus maždaug 210 dienų kelionės» («London Economist», 1866 m. birželio 16 d.).— Priešingai, «braziliškasis apmokėjimo terminas vis dar nustatomas dviejų ir trijų mėnesių po pareiškimo, įsakytiniai vekseliai iš Antverpeno (į Londoną) išrašomi 3 mėnesių po išrašymo terminu, ir net Mančesteris ir Bredfordas išrašo įsakytinius vekselius į Londoną 3 mėnesiams ir ilgesniems terminams. Tuo būdu tyliu susitarimu pirkliui suteikiama pakankama galimybė realizuoti savo prekes jeigu ir ne anksčiau, tai vis dėlto maždaug tuo metu, kai baigiasi prekėmis laiduojamų vekselių terminas. Todėl Indijos vekselių terminas nėra per ilgas. Indijos produktai, kurie Londone daugiausia parduodami trijų mėnesių apmokėjimo terminu, negali būti realizuoti, jei pridėsime tam tikrą laiką pardavimui, daug trumpesniu laiku kaip penki mėnesiai; ir vidutiniškai dar penki mėnesiai praeina tarp užpirkimo Indijoje ir atidavimo į Anglijos sandėlius. Čia mes turime dešimties mėnesių laiko tarpą, o prekėmis laiduojamų vekselių terminas neviršija septynių mėnesių» (ten pat, 1866 m. birželio 30 d.). «1866 m. liepos 2 d. penki stambūs Londono bankai, kurie daugiausia palaiko ryšius su Indija ir Kinija, taip pat ir Paryžiaus Comptoir d’Escompte pareiškė, kad nuo 1867 m. sausio 1 d. jų filialiniai skyriai bei agentūros Rytuose tepirks ir tepardavinės tik tokius vekselius, kurie išrašyti ne ilgesniam kaip keturių mėnesių po pareiškimo terminui» (ten pat, 1866 m. liepos 7 d.). Tačiau šis sumažinimas nepavyko, ir jį teko vėl panaikinti. (Nuo to laiko visa tai revoliucionizavo Sueco kanalas.— F. E.)
Suprantama, esant ilgesniam prekių cirkuliacijos laikui, padidėja rizika, kad kainos pardavimo rinkoje gali pasikeisti, nes ilgėja laiko tarpas, per kurį gali įvykti kainų pasikeitimas.
Cirkuliacijos laiko skirtingumas,— iš dalies individualinis skirtumas tarp įvairių atskirų tos pačios gamybos šakos kapitalų, iš dalies skirtumas tarp įvairių šakų priklausomai nuo skirtingų mokėjimo terminų tais atvejais, kai tuojau nemokama grynaisiais,— šis skirtingumas išplaukia iš skirtingų mokėjimo terminų perkant ir parduodant. Šio kreditui svarbaus momento mes čia plačiau nenagrinėsime.
Apyvartos laiko skirtingumas taip pat priklauso ir nuo tiekimo santorių dydžio, kuris auga lygiagrečiai kapitalistinės gamybos dydžiui ir mastui. Tiekimo sutartis, kaip santoris tarp pirkėjo ir pardavėjo, yra operacija, priklausanti rinkai, cirkuliacijos sferai. Vadinasi, dėl to susidarąs apyvartos laiko skirtingumas išplaukia iš cirkuliacijos sferos, bet jis betarpiškai atsiliepia gamybos sferai, ir tai visiškai nepriklausomai nuo mokėjimų terminų bei kitų kredito sąlygų, vadinasi, ir sumokant grynaisiais. Pavyzdžiui, anglis, medvilnė, verpalai ir t. t. yra skaidūs produktai. Kiekvieną dieną pristatomas tam tikras pagamintų produktų kiekis. Bet jei verpyklos arba kasyklų savininkas apsiima pristatyti tokią produktų masę, kuri reikalauja, sakysim, viena po kitos sekančių darbo dienų periodo, apimančio keturias arba šešias savaites, tai to laiko, kuriam reikia avansuoti kapitalą, ilgumo atžvilgiu čia yra visiškai tas pat, lyg šiame darbo procese būtų įvestas nenutrūkstamas keturių arba šešių savaičių darbo periodas. Žinoma, čia laikomasi prielaidos, kad visa užsakytoji produkto masė turi būti pristatyta iš karto arba kad ji bus apmokėta tiktai ją visą pristačius. Tuo būdu kiekvieną dieną, atskirai paėmus, buvo pristatytas tam tikras pagamintų produktų kiekis. Bet ši gaminių masė kiekvienu momentu tesudaro tiktai dalį tos masės, kurią pagal sutartį reikia pristatyti. Jei šiuo atveju pagamintoji užsakytųjų prekių dalis yra jau nebe gamybos procese, tai ji vis dėlto tebeguli sandėlyje tik kaip potencinis kapitalas.
Dabar pereisime prie antrojo cirkuliacijos laiko periodo: prie pirkimo laiko arba prie periodo, per kurį kapitalas iš piniginės formos vėl pavirsta į gamybinio kapitalo elementus. Visą šį periodą jis turi ilgesnį arba trumpesnį laiką likti piniginio kapitalo būvyje, vadinasi, tam tikra viso avansuotojo kapitalo dalis turi visą laiką būti piniginio kapitalo būvyje, nors ši dalis susideda iš nuolat vienas kitą pakeičiančių elementų. Pavyzdžiui, kurioje nors įmonėje iš viso avansuotojo kapitalo turi turėti piniginio kapitalo formą 100 sv. st. × n, ir tuo metu, kai visos šio 100 sv. st. × n kapitalo sudėtinės dalys tolydžio pavirsta gamybiniu kapitalu, šią sumą vis dėlto nuolat papildo įplaukimas iš cirkuliacijos, iš realizuoto prekinio kapitalo. Tuo būdu tam tikra avansuotojo kapitalo vertės dalis visą laiką yra piniginio kapitalo būvyje, vadinasi, turi tokią formą, kuri priklauso ne jo gamybos sferai, bet jo cirkuliacijos sferai.
Mes jau esame matę, kad rinkos tolumo sąlygojamas pailgėjimas laiko, kurį kapitalas pasilieka surištas prekinio kapitalo forma, tiesiog sąlygoja lėtesnį pinigų sugrįžimą atgal, vadinasi, taip pat stabdo kapitalo virtimą iš piniginio kapitalo į gamybinį kapitalą.
Toliau, kai dėl prekių užpirkimo, tai mes matėme (VI skirsnyje), kad pirkimui reikalingas laikas, didesnis ar mažesnis tolumas nuo svarbiausių žaliavų įgijimo šaltinių verčia pirkti žaliavas ilgesniems laiko tarpams ir gamybinės atsargos pavidalu, paslėptinio arba potencinio gamybinio kapitalo pavidalu, laikyti jas tinkamas naudojimui; tuo būdu šios aplinkybės, esant tam pačiam gamybos mastui, didina masę kapitalo, kurį reikia iš karto avansuoti, ir ilgina laiką, kuriam jį reikia avansuoti.
Panašiai įvairiose verslovininkystės šakose veikia periodai — ilgesni arba trumpesni,— kai į rinką išmetamos palyginti didelės žaliavų masės. Pavyzdžiui, Londone kas trys mėnesiai vyksta didelės vilnos varžytynės, kurios turi lemiamą įtaką visai vilnos rinkai; priešingai, medvilnės rinka yra atnaujinama nuo derliaus iki derliaus, aplamai imant, nenutrūkstamai, nors ir ne visuomet tolygiai. Tokie periodai apsprendžia svarbiausius šių žaliavų užpirkimo terminus ir ypač veikia spekuliacinius pirkimus, sąlygojančius ilgesnius ar trumpesnius avansavimus šiems gamybos elementams,— veikia visiškai taip pat, kaip pagamintųjų prekių prigimtis veikia spekuliacinį, tyčinį, ilgesnį ar trumpesnį produkto sulaikymą potencinio prekinio kapitalo forma. «Vadinasi, ūkininkas taip pat turi būti ligi tam tikro laipsnio spekuliantas ir dėl to, atsižvelgdamas į laiko aplinkybes, susilaikyti nuo savo produktų pardavimo»… (Pateikiamos kai kurios bendros taisyklės.— F. E.) «Tuo tarpu realizuojant produktus svarbiausias dalykas vis dėlto priklauso nuo žmogaus, nuo paties produkto ir vietovės. Kai žmogus, jau nekalbant apie nuovoką ir laimę (!), yra aprūpintas ir pakankamu versloviniu kapitalu, jo netenka smerkti, jeigu jis, esant nepaprastai žemoms kainoms, leis pagulėti jo nuimtam derliui kad ir ištisus metus; priešingai, kam trūksta verslovinio kapitalo arba aplamai (!) spekuliacinės dvasios, tas stengsis gauti eilinę vidutinę kainą ir, vadinasi, turės pardavinėti, kai tik pasitaikys proga. Paliekant vilną gulėti daugiau kaip metus, beveik visuomet pasidaroma tik žalos, o grūdiniai javai ir aliejinių kultūrų sėklos gali būti laikomi kelerius metus, ir jų savybės bei kokybė nė kiek nenukentės. Tokie produktai, kurių kaina paprastai per trumpą laiko tarpą patiria smarkius svyravimus, kaip, pvz., aliejinių kultūrų sėklos, apyniai, šiaušimo kankorėžiai ir pan., visiškai pagrįstai paliekami gulėti tais metais, kai jų kainos yra daug žemesnės už jų gamybos kainas. Mažiausia galima delsti parduoti tokius daiktus, kurie reikalauja kasdieninių išlaidų jiems laikyti, kaip, pvz., nupenėti gyvuliai, arba kurie genda, kaip, pvz., bulvės, vaisiai ir t. t. Kai kuriose vietovėse produktas tam tikru metų laiku turi vidutiniškai žemiausią, o kitu laiku, priešingai, aukščiausią kainą. Pavyzdžiui, kai kuriose vietose vidutinė grūdų kaina apie Martyno dieną yra žemesnė negu tarp kalėdų ir velykų. Toliau, kitose vietovėse kai kuriuos produktus tegalima gerai parduoti tik tam tikru laiku, kaip, pvz., vilną vilnos mugėse tokiose vietovėse, kur, išskyrus muges, vilnos prekyba paprastai yra menka, ir t. t.» (Kirchhof, 302 psl.).
Nagrinėjant antrąją cirkuliacijos laiko pusę, kurios metu pinigai vėl paverčiami į gamybinio kapitalo elementus, reikia atsižvelgti ne tik į šį pavirtimą, paimtą kaip tokį, ne tik į laiką, per kurį pinigai sugrįžta atgal priklausomai nuo tolumo tos rinkos, kurioje parduodamas produktas; visų pirma reikia atsižvelgti į dydį tos avansuotojo kapitalo dalies, kuri nuolat turi turėti piniginę formą, turi būti piniginio kapitalo būvyje.
Paliekant nuošalyje bet kokią spekuliaciją, tų prekių, kurios nuolat turi būti čia pat kaip gamybinė atsarga, užpirkimo dydis priklauso nuo šios atsargos atnaujinimo laiko, vadinasi, nuo aplinkybių, savo ruožtu priklausančių nuo rinkos sąlygų ir dėl to skirtingų įvairioms žaliavoms ir t. t.; tuo būdu čia laikas nuo laiko reikia iš karto avansuoti didesnį pinigų kiekį. Sutinkamai su kapitalo apyvarta pinigai įplaukia atgal greičiau arba lėčiau, bet visuomet dalimis. Viena jų dalis vėl taip pat pastoviai sunaudojama trumpais laiko tarpais,— būtent toji dalis, kuri vėl paverčiama į darbo užmokestį. Bet kitą dalį, kuri turi būti atgal paversta į žaliavas ir kt., tenka gana ilgą laiką kaupti kaip atsarginį fondą, naudojamą pirkimams arba mokėjimams. Vadinasi, ši dalis egzistuoja piniginio kapitalo forma, nors dydis, kuriuo ji egzistuoja kaip tokia, nuolat kinta.
Sekančiame skirsnyje mes pamatysime, kaip kitos aplinkybės — ar jos išplauktų iš gamybos proceso ar iš cirkuliacijos proceso — daro būtiną tam tikros avansuotojo kapitalo dalies buvimą pinigine forma. O iš viso reikia pastebėti, jog ekonomistai labai yra linkę užmiršti, kad dalis įmonėje būtino kapitalo ne tik nuolat paeiliui išeina tris formas: piniginio kapitalo, gamybinio kapitalo ir prekinio kapitalo, bet ir kad įvairios jo dalys nuolat viena šalia kitos turi tas formas, nors santykinis šių dalių dydis nuolat kinta. Ekonomistai užmiršta kaip tik tą dalį, kuri nuolat egzistuoja piniginio kapitalo pavidalu, nors kaip tik ši aplinkybė yra labai svarbi buržuaziniam ūkiui suprasti ir todėl jos svarbumas jaučiamas ir praktikoje.
[A]Toliau dedamose citatose vartojamiems vekselių apyvartos išsireiškimams paaiškinti: vekselis yra skolos dokumentas, kuris skolininką remiantis įstatymu įpareigoja tam tikrą nustatytą dieną sumokėti savo kreditoriui tam tikrą pinigų sumą. Vekselis gali būti perduodamas kitiems kaip mokėjimo priemonė ir tuo būdu jis pasidarė svarbiausia priemonė nacionaliniams ir tarptautiniams kredito santykiams plėsti. Vekselio apmokėjimo terminas: kredito ilgumas, pažymėtas vekselyje. 10 mėnesių po išrašymo: 10 mėnesių skaitant nuo vekselio išrašymo dienos. 6 mėnesiai po pareiškimo: kreditoriui pateikus vekselį, skolininkas po 6 mėnesių privalo sumokėti vekselio sumą. Išrašyti įsakytinį vekselį iš Antverpeno į Londoną: kreditorius gyvena Antverpene, skolininkas — Londone. Kreditoriaus įsakymu skolininkas vekselyje pažymėtą sumą privalo sumokėti atitinkamam Londono bankui. Išrašyti prekėmis laiduojamą įsakytinį vekselį: prekėmis yra laiduojamas vekselio apmokėjimas. Vekselio terminas pasibaigė: suėjo mokėjimo terminas.
Penkioliktasis skirsnis. Apyvartos laiko įtaka avansuojamojo kapitalo dydžiui