Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas

PENKIOLIKTASIS SKIRSNIS
APYVARTOS LAIKO ĮTAKA AVANSUOJAMOJO KAPITALO DYDŽIUI

Šiame ir sekančiame, šešioliktajame, skirsnyje mes išnagrinėsime apyvartos laiko įtaką kapitalo vertės didėjimui.

Paimkime prekinį kapitalą, kuris yra, pvz., devynių savaičių darbo periodo produktas. Tuo tarpu palikime nuošalyje tiek tą produkto vertės dalį, kuri yra jam prijungta dėl pagrindinio kapitalo vidutinio nusidėvėjimo, tiek ir pridedamąją vertę, prijungtą jam gamybos proceso metu; tuo būdu šio produkto vertė bus lygi jo gamybai avansuojamo apyvartinio kapitalo vertei, t. y. darbo užmokesčio ir jo gamybai sunaudotų žaliavų bei pagalbinių medžiagų vertei. Tarkime, kad ši vertė lygi 900 sv. st.; tuo būdu savaitinė sąnauda yra 100 sv. st. Vadinasi, gamybos periodas, kuris čia sutampa su darbo periodu, yra 9 savaitės. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar mes tarsime, kad čia turimas galvoje darbo periodas neskaidžiam produktui ar tolydinis darbo periodas skaidžiam produktui; visa tai neturi reikšmės, jei tik į rinką iš karto pristatomas toks skaidaus produkto kiekis, kuriam pagaminti reikia 9 savaičių darbo. Cirkuliacijos laikas trunka 3 savaites. Vadinasi, visas apyvartos periodas trunka 12 savaičių. Praslinkus 9 savaitėms, avansuotasis gamybinis kapitalas yra paverstas prekiniu kapitalu, bet paskui jis dar tris savaites yra cirkuliacijos periode. Vadinasi, naujas gamybos periodas tegali vėl prasidėti tik 13-sios savaitės pradžioje, ir gamyba turėtų sustoti trims savaitėms, arba ketvirtadaliui viso apyvartos periodo. Čia vėl neturi reikšmės, ar laikomasi prielaidos, kad tai trunka vidutiniškai tol, kol prekė bus parduota, ar kad šį laiką sąlygoja rinkos tolumas arba mokėjimo už parduotąją prekę terminai. Jei kas 3 mėnesiai gamyba sustoja 3 savaitėms, tai per metus 3×4=12 savaičių = 3 mėnesiai = $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ metinio apyvartos periodo. Todėl nenutrūkstamai vykdyti gamybą savaitė iš savaitės vienodu mastu tegalima tik dviem būdais.

Arba gamybos mastas turi būti sumažintas tiek, kad už 900 sv. st. būtų galima vykdyti gamybą pilna apimtimi tiek darbo periodo metu, tiek ir pirmosios apyvartos cirkuliacijos metu. Tada 10-ji savaitė pradeda antrąjį darbo periodą, vadinasi, ir antrąjį apyvartos periodą,— anksčiau, negu užsibaigs pirmasis apyvartos periodas, nes apyvartos periodas yra dvylikos savaičių, o darbo periodas — devynių savaičių. Paskirsčius 900 sv. st. 12-ai savaičių, savaitei išeina 75 sv. st. Visų pirma yra aišku, kad tokio sumažinto įmonės masto prielaida yra pagrindinio kapitalo dydžio pakeitimas, vadinasi, aplamai įdėjimų į įmonę sumažinimas. Paskui dar yra klausimas, ar aplamai gali įvykti toks sumažinimas, nes gamybos vystymasis įvairiose įmonėse apsprendžia tam tikrą normalų kapitalo įdėjimo minimumą, ir jei kapitalo įdedama mažiau už šį minimumą, tai atskira įmonė nepajėgia išlaikyti konkurencijos. Šis normalus minimumas kartu su kapitalistiniu gamybos vystymusi savo ruožtu nuolat didėja, vadinasi, nėra pastovus. Bet tarp kiekvieną kartą duoto normalaus minimumo ir nuolat besiplečiančio normalaus maksimumo yra daugybė tarpinių pakopų,— vidurys, kuriam esant yra galimi labai skirtingi kapitalo įdėjimo laipsniai. Todėl šio vidurio ribose yra galimas sumažinimas, kurio riba kiekvieną kartą yra pats normalus minimumas.— Tokiais atvejais, kai gamyba sustoja, rinkos būna perpildytos, žaliavos pabrangsta ir t. t., apyvartinio kapitalo normalaus sunaudojimo sumažinimas, jei pagrindinio kapitalo dydis nesikeičia, vyksta apribojant darbo laiką, tad dirbama, pvz., tik pusę dienos; lygiai taip pat klestėjimo laikais, jei pagrindinio kapitalo dydis nesikeičia, pernelyg didelis apyvartinio kapitalo išplėtimas vyksta iš dalies ilginant darbo laiką, iš dalies jį intensifikuojant. Įmonėse, iš anksto apskaičiuotose tokiems svyravimams, stengiamasi rasti išeitį iš dalies aukščiau nurodytomis priemonėmis, iš dalies vienu laiku panaudojant didesnį darbininkų skaičių, o tai yra susiję su panaudojimu atsarginio pagrindinio kapitalo, pvz., atsarginių garvežių geležinkeliuose ir t. t. Bet kadangi mes tariame esant normalias sąlygas, tai tokių nenormalių svyravimų čia nenagrinėsime.

Vadinasi, čia, norint gamybą padaryti nenutrūkstamą, to paties apyvartinio kapitalo sąnaudas tenka paskirstyti ilgesniam laikui, 12-ai savaičių vietoj 9. Vadinasi, kiekvienu duotu laiko tarpu funkcionuoja mažesnis gamybinis kapitalas; apyvartinė gamybinio kapitalo dalis yra sumažinta nuo 100 iki 75, arba vienu ketvirtadaliu. Visa suma, kuria sumažinamas gamybinis kapitalas, funkcionuojąs per devynių savaičių darbo periodą, yra 25×9=225 sv. st., arba ketvirtadalis 900 sv. st. sumos. Bet cirkuliacijos laiko santykis su apyvartos periodu, kaip ir anksčiau, yra $\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$12$}\right.=\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$. Iš to išeina: norint, kad gamyba nenutrūktų į prekinį kapitalą paversto gamybinio kapitalo cirkuliacijos metu, kad ji tuo pačiu metu ir nenutrūkstamai vyktų kiekvieną savaitę, tai tegali būti pasiekta, jei tam nėra specialaus apyvartinio kapitalo, tik mažinant gamybą, mažinant apyvartinę funkcionuojančio gamybinio kapitalo sudėtinę dalį. Apyvartinė kapitalo dalis, tokiu būdu išlaisvinta gamybai cirkuliacijos metu tęsti, santykiauja su visu avansuotuoju apyvartiniu kapitalu, kaip cirkuliacijos laikas santykiauja su apyvartos periodu. Kaip mes jau esame pažymėję, tai galioja tik tokioms gamybos šakoms, kuriose darbo procesas savaitė iš savaitės vyksta vienodu mastu, kur, vadinasi, nereikia, kaip žemdirbystėje, per įvairius darbo periodus sunaudoti skirtingas kapitalo sumas.

Priešingai, jei mes laikysimės prielaidos, kad gamybos pobūdis neleidžia mažinti gamybos masto, vadinasi, ir kas savaitė avansuojamo apyvartinio kapitalo dydžio, tai gamybos nenutrūkstamumas tegali būti pasiektas tik panaudojant papildomą apyvartinį kapitalą, aukščiau pateiktuoju atveju — papildomus 300 sv. st. Dvylikos savaičių apyvartos periodo metu bus paeiliui avansuota 1 200 sv. st., iš jų 300 sudarys ketvirtadalį, kaip 3 savaitės sudaro 12-os savaičių ketvirtadalį. Pasibaigus 9 savaičių darbo periodui, 900 sv. st. kapitalo vertė pavirsta iš gamybinio kapitalo formos į prekinio kapitalo formą. Jos darbo periodas yra pasibaigęs, bet negali būti atnaujintas tuo pačiu kapitalu. Tris savaites, kol jis yra cirkuliacijos sferoje, funkcionuodamas kaip prekinis kapitalas, jis gamybos proceso atžvilgiu yra tokiame būvyje, tarytum jis aplamai neegzistuotų. Mes čia paliekame nuošalyje visus kredito santykius ir dėl to laikomės prielaidos, kad kapitalistas operuoja tik nuosavu kapitalu. Bet kai kapitalas, avansuotas pirmajam darbo periodui, užbaigęs gamybos procesą, 3 savaites užtrunka cirkuliacijos procese, tuo metu funkcionuoja papildomai sunaudotas 300 sv. st. kapitalas, tad gamybos nenutrūkstamumas nebūna pažeistas.

Čia reikia pažymėti štai ką.

Pirma: pačioje pradžioje avansuoto 900 sv. st. kapitalo darbo periodas baigiasi praėjus 9 savaitėms, bet kapitalas sugrįžta atgal ne anksčiau kaip po 3 savaičių, vadinasi, tik 13-sios savaitės pradžioje. Tačiau naujas darbo periodas tuojau vėl pradedamas su papildomu 300 sv. st. kapitalu. Kaip tik dėl to palaikomas gamybos nenutrūkstamumas.

Antra: funkcijos, kurias atlieka pirminis 900 sv. st. kapitalas ir, pasibaigus pirmajam devynių savaičių darbo periodui, naujai avansuotas papildomas 300 sv. st. kapitalas, kuris pradeda antrąjį darbo periodą betarpiškai po to, kai yra pasibaigęs pirmasis periodas,— šios funkcijos pirmojo apyvartos periodo metu yra tiksliai atskirtos viena nuo kitos arba bent gali būti atskirtos, o antrojo apyvartos periodo metu jos susipina viena su kita.

Įsivaizduokime dalyką konkrečiau.

Pirmasis apyvartos periodas trunka 12 savaičių. Pirmasis darbo periodas — 9 savaites; jam avansuoto kapitalo apyvarta pasibaigia 13-sios savaitės pradžioje. Paskutinių 3 savaičių metu funkcionuoja papildomas 300 sv. st. kapitalas, kuris pradeda antrąjį devynių savaičių darbo periodą.

Antrasis apyvartos periodas. 13-sios savaitės pradžioje 900 sv. st. yra sugrįžę atgal ir gali pradėti naują apyvartą. Bet antrasis darbo periodas jau dešimtą savaite buvo pradėtas tais papildomais 300 sv. st.; 13-sios savaitės pradžioje šis kapitalas jau yra užbaigęs trečdalį darbo periodo, 300 sv. st. iš gamybinio kapitalo yra pavirtę produktu. Kadangi antrajam darbo periodui užbaigti tereikia dar tik 6 savaičių, tai į antrojo darbo periodo gamybos procesą tegali įeiti tik du trečdaliai atgal sugrįžusio 900 sv. st. kapitalo, būtent tik 600 sv. st. Iš pirminių 900 sv. st. yra išlaisvinti 300 sv. st., kad galėtų vaidinti tą patį vaidmenį, kurį per pirmąjį darbo periodą vaidino papildomas 300 sv. st. kapitalas. Antrojo apyvartos periodo 6-sios savaitės pabaigoje pasibaigia antrasis darbo periodas. Jam sunaudotas 900 sv. st. kapitalas sugrįžta po 3 savaičių, vadinasi, antrojo dvylikos savaičių apyvartos periodo 9-sios savaitės pabaigoje. Per 3 jo cirkuliacijos laiko savaites jau veikia išlaisvintasis 300 sv. st. kapitalas. Tokiu būdu antrojo apyvartos periodo 7-ją savaitę, arba 19-ją metų savaitę, prasideda trečiasis 900 sv. st. kapitalo darbo periodas.

Trečiasis apyvartos periodas. Antrojo apyvartos periodo 9-sios savaitės pabaigoje vėl sugrįžta atgal 900 sv. st. Bet trečiasis darbo periodas jau prasidėjo pirmesniojo apyvartos periodo 7-ją savaitę, ir 6 jo savaitės jau praėjo. Dėl to jis tetruks dar tik 3 savaites. Tuo būdu iš atgal sugrįžusių 900 sv. st. į gamybos procesą teįeina tik 300 sv. st. Ketvirtasis darbo periodas užpildo likusias 9 šio apyvartos periodo savaites, ir tokiu būdu nuo 37-sios metų savaitės vienu laiku prasideda ketvirtasis apyvartos periodas ir penktasis darbo periodas.

Kad būtų paprasčiau apskaičiuoti, imsime tokį atvejį: darbo periodas yra 5 savaitės, cirkuliacijos laikas — 5 savaitės, vadinasi, apyvartos periodas yra 10 savaičių; metus laikysime susidedant iš 50 savaičių, kas savaitė sunaudojama 100 sv. st. kapitalo. Vadinasi, darbo periodas reikalauja 500 sv. st. apyvartinio kapitalo, ir cirkuliacijos laikas reikalauja papildomo kapitalo — naujų 500 sv. st. Darbo periodai ir apyvartų periodai tada bus tokie:

Jei cirkuliacijos laikas = 0, vadinasi, apyvartos periodas lygus darbo periodui, tai apyvartų skaičius lygus darbo periodų skaičiui per metus. Vadinasi, esant penkių savaičių darbo periodui, jis būtų $\raisebox{1ex}{$50$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ savaičių =10, o padariusio apyvartą kapitalo vertė būtų =500×10=5 000. Lentelėje, kur cirkuliacijos laikas yra paimtas 5 savaičių, kasmet pagaminamų prekių vertė taip pat sudarys 5 000 sv. st., bet iš jų $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$10$}\right.$=500 sv. st. nuolat pasilieka prekinio kapitalo pavidalu ir tesugrįžta tik praslinkus 5 savaitėms. Šiuo atveju metų pabaigoje dešimtojo darbo periodo (46—50 darbo savaičių) produktas užbaigs tik pusę savo apyvartos laiko, o jo cirkuliacijos laikas teks pirmosioms 5-ms sekančių metų savaitėms.

Paimkime dar trečią pavyzdį: darbo periodas 6 savaitės, cirkuliacijos laikas 3 savaitės, kassavaitinis avansavimas darbo procesui 100 sv. st.

1-sis darbo periodas: 1—6-ji savaitės. 6-sios savaitės pabaigoje yra 600 sv. st. prekinis kapitalas, kuris sugrįš 9-sios savaitės pabaigoje.

2-sis darbo periodas: 7—12-ji savaitės. Per 7—9-ją savaites avansuojama 300 sv. st. papildomo kapitalo. 9-sios savaitės pabaigoje sugrįžta 600 sv. st. Iš jų per 10—12-ją savaites avansuojama 300 sv. st.; vadinasi, 12-sios savaitės pabaigoje yra laisvų 300 sv. st. ir prekinio kapitalo pavidalu 600 sv. st., sugrįžtančių 15-sios savaitės pabaigoje.

3-sis darbo periodas: 13—18-ji savaitės. Per 13—15-ją savaites avansuojami paminėtieji 300 sv. st., paskui sugrįžta 600 sv. st., iš jų 300 sv. st. avansuojami 16—18-tai savaitėms. 18-sios savaitės pabaigoje yra laisvų 300 sv. st. pinigais; 600 sv. st. yra prekinio kapitalo pavidalu, jie sugrįžta 21-sios savaitės pabaigoje. (Žiūrėk smulkesnį šio atvejo išdėstymą vėliau, kur pažymėta II.)

Vadinasi, per 9 darbo periodus (=54 savaitės) bus pagaminta prekių už 600×9=5 400 sv. st. Devintojo darbo periodo pabaigoje kapitalistas turės 300 sv. st. pinigais ir 600 sv. st. prekėmis, kurios dar nebus užbaigusios savo cirkuliacijos laiko.

Lygindami šiuos tris pavyzdžius, mes visų pirma konstatuojame, kad tik antrajame pavyzdyje vyksta paeiliui 500 sv. st. I kapitalo ir taip pat 500 sv. st. papildomo II kapitalo kaita; tuo būdu šios dvi kapitalo dalys juda atskirai viena nuo kitos; priežastis tėra ta, kad čia spėjamas visiškai išimtinis atvejis, būtent: darbo periodas ir cirkuliacijos laikas sudaro dvi lygias apyvartos periodo puses. Visais kitais atvejais, kokia bebūtų nelygybė tarp dviejų viso apyvartos laiko periodų, abiejų kapitalų judėjimai tarpusavyje susipina, jau pradedant nuo antrojo apyvartos periodo, kaip I ir III pavyzdžiuose. Tokiu atveju papildomas II kapitalas, kartu su dalimi I kapitalo, sudaro antrajame apyvartos periode funkcionuojantį kapitalą, o likusioji I kapitalo dalis išlaisvinama pirminei II kapitalo funkcijai. Kapitalas, kuris veikia per prekinio kapitalo cirkuliacijos laiką, šiuo atveju nėra tolygus II kapitalui, kuris pradžioje buvo avansuotas šiam tikslui, bet jis yra jam lygus pagal vertę ir sudaro visiškai tokią pat viso avansuotojo kapitalo dalį.

Antra: kapitalas, kuris funkcionavo per darbo periodą, per cirkuliacijos laiką neveikia. Antrajame pavyzdyje kapitalas funkcionuoja 5 darbo periodo savaites ir yra nenaudojamas 5 cirkuliacijos laiko savaites. Vadinasi, bendras laikas per metus, kurį I kapitalas neveikia, šiuo atveju sudarys pusę metų. Šiam laikui jo vietą užima papildomas II kapitalas, kuris pats, vadinasi, čia minimu atveju taip pat pusę metų pasilieka nenaudojamas. Bet papildomą kapitalą, reikalingą palaikyti gamybos nenutrūkstamumui per cirkuliacijos laiką, apsprendžia ne visas cirkuliacijos laikas, t. y. ne visa cirkuliacijos laiko suma per metus, bet tik cirkuliacijos laiko santykis su apyvartos periodu. (Čia, žinoma, laikomasi prielaidos, kad visos apyvartos vyksta vienodomis sąlygomis.) Todėl II pavyzdyje papildomo kapitalo reikia 500 sv. st., o ne 2 500 sv. st. Taip yra tiesiog dėl to, kad papildomas kapitalas stoja į apyvartą visiškai taip pat, kaip ir pradžioje avansuotas kapitalas, ir, vadinasi, visiškai taip pat, kaip anas, savo dydį padengia savo apyvartų skaičiumi.

Trečia: jei gamybos laikas yra ilgesnis už darbo laiką, tai čia išnagrinėtų aplinkybių toks momentas nė kiek nekeičia. Žinoma, dėl to pailgėja apyvartų periodai, ištisai paėmus, bet dėl šio apyvartos pailgėjimo darbo procesui neprireikia jokio papildomo kapitalo. Papildomo kapitalo tikslas tėra tik užpildyti spragas, kurios susidaro darbo procese dėl cirkuliacijos laiko; vadinasi, jis turi tik apsaugoti gamybą nuo tų sutrikimų, kurių šaltinis yra cirkuliacijos laikas; o sutrikimai, kylantieji iš pačios gamybos sąlygų, gali būti pašalinti kitu būdu, kurio mes čia nenagrinėsime. Priešingai, yra įmonių, kuriose tedirbama tiktai laikas nuo laiko, užsakymui, kur, vadinasi, tarp darbo periodų gali būti pertraukos. Tokiose įmonėse papildomo kapitalo būtinumas pro tanto [atitinkamu mastu] atkrinta. Antra vertus, net daugumoje sezoninio darbo atvejų kapitalo sugrįžimo laikui yra tam tikros ribos. Tas pats darbas sekančiais metais negali būti atnaujintas tuo pačiu kapitalu, jei šio kapitalo cirkuliacijos laikas dar nėra pasibaigęs. Priešingai, cirkuliacijos laikas gali būti ir trumpesnis negu tarpas nuo vieno gamybos periodo iki sekančio. Šiuo atveju, jei tuo tarpiniu laiku kapitalas kitur neįdedamas, jis lieka nenaudojamas.

Ketvirta: kapitalas, avansuotas vienam darbo periodui, pvz., 600 sv. st. III pavyzdyje, sunaudojamas iš dalies žaliavoms bei pagalbinėms medžiagoms, darbo periodui reikalingai gamybinei atsargai, pastoviajam apyvartiniam kapitalui, iš dalies kintamajam apyvartiniam kapitalui, t. y. pačiam darbui apmokėti. Dalis, sunaudota pastoviajam apyvartiniam kapitalui, gali gamybinės atsargos forma egzistuoti nevienodai ilgą laiką, pvz., žaliavų atsargą galima sudaryti ne visam darbo periodui, anglį galima pirkti tik kas dvi savaitės. Kadangi šiuo atveju laikomasi prielaidos, kad kredito dar nėra, tai ši kapitalo dalis, jeigu jos turima ne gamybinės atsargos pavidalu, turi likti parengta pinigų forma, kad reikalui esant ją būtų galima paversti gamybine atsarga. Tai nė kiek nekeičia 6 savaitėms avansuojamo pastoviojo apyvartinio kapitalo vertės dydžio. Priešingai, jei neskaitysime piniginės atsargos nenumatytoms išlaidoms, tikrojo atsarginio fondo, reikalingo sutrikimams šalinti,— tai darbo užmokestis yra mokamas trumpesniais laiko tarpais, daugiausia kas savaitė. Vadinasi, jei tik kapitalistas neverčia darbininko ilgesniam laikui avansuoti jam savo darbo, tai darbo užmokesčiui reikalingas kapitalas turi būti piniginės formos. Vadinasi, kapitalui sugrįžus, jo dalis turi būti sulaikoma pinigine forma darbui apmokėti, o kita dalis gali būti paversta gamybine atsarga.

Papildomas kapitalas dalijasi visiškai taip pat, kaip ir pirminis kapitalas. Bet kas jį skiria nuo I kapitalo, tai (paliekant nuošalyje kredito santykius) yra štai kas: kad juo būtų galima disponuoti jo paties darbo periodui, jį reikia avansuoti jau I kapitalo viso pirmojo darbo periodo metu,— periodo, į kurį jis neįeina. Galimas dalykas, kad jau per šį laiką jis, bent iš dalies, paverčiamas pastoviuoju apyvartiniu kapitalu, kuris avansuojamas visam apyvartos periodui. Kokiu mastu jis įgauna šią formą arba kiek laiko jis turi papildomo piniginio kapitalo formą, kol pasidaro būtinas jo pavertimas į pastovųjį apyvartinį kapitalą, tai priklauso iš dalies nuo tam tikrų gamybos šakų ypatingų gamybos sąlygų, iš dalies nuo vietinių sąlygų, iš dalies nuo žaliavų kainų svyravimo ir t. t. Nagrinėjant visą visuomeninį kapitalą, pasirodo, kad didesnė arba mažesnė šio papildomo kapitalo dalis palyginti ilgą laiką visada yra piniginio kapitalo būvyje. O dėl tos II kapitalo dalies, kuri avansuojama darbo užmokesčiui, tai ji visada paverčiama į darbo jėgą tik palaipsniui, kai pasibaigia ir yra apmokami palyginti trumpi darbo periodai. Vadinasi, ši II kapitalo dalis viso darbo periodo metu turės piniginio kapitalo formą, kol, pavirsdama į darbo jėgą, ji pradės dalyvauti gamybinio kapitalo funkcionavime.

Vadinasi, prisidėjus papildomam kapitalui, kuris yra reikalingas I kapitalo cirkuliacijos laikui paversti į gamybos laiką, padidėja ne tik avansuotojo kapitalo dydis ir pailgėja laikas, kuriam būtinai avansuojamas visas kapitalas, bet ypač padidėja ir ta avansuotojo kapitalo dalis, kuri egzistuoja piniginės atsargos pavidalu, vadinasi, yra piniginio kapitalo būvyje ir turi potencinio piniginio kapitalo formą.

Tas pat vyksta,— turint galvoje avansavimą tiek gamybinės atsargos forma, tiek ir piniginės atsargos forma,— jei cirkuliacijos laiko sukeliamas kapitalo padalijimas į dvi dalis: į kapitalą pirmajam darbo periodui ir į kapitalą, pakeičiantį jį cirkuliacijos metu, jei šis padilijimas įvyksta ne didinant įdėtąjį kapitalą, bet mažinant gamybos mastą. Palyginti su gamybos mastu, čia dar labiau padidėja kapitalas, kuris yra surištas pinigine forma.

Tokiu kapitalo padalijimu į pirminį gamybinį ir papildomą kapitalą aplamai pasiekiama tai, kad darbo periodai nenutrūkstamai seka vienas po kito, kad vienodo dydžio avansuotojo kapitalo dalis visą laiką funkcionuoja kaip gamybinis kapitalas.

Įsižiūrėkime į II pavyzdį. Kapitalas, nuolat esantis gamybos procese, yra 500 sv. st. Kadangi darbo periodas = 5 savaitėms, tai per 50 savaičių (mūsų laikomų metais) šis kapitalas bus 10 kartų darbe. Todėl ir produktas, paliekant nuošalyje pridedamąją vertę, bus lygus 500×10=5 000 sv. st. Vadinasi, betarpiškai ir nenutrūkstamai gamybos procese veikiančio kapitalo požiūriu,— 500 sv. st. kapitalo vertės požiūriu,— cirkuliacijos laikas visiškai išnyksta. Apyvartos periodas sutampa su darbo periodu; cirkuliacijos laikas prilyginamas nuliui.

Priešingai, jei 500 sv. st. kapitalo gamybinį veikimą reguliariai nutrauktų 5 savaičių cirkuliacijos periodas ir tuo būdu jis tesidarytų vėl tinkamas gamybiniam veikimui tik pasibaigus visam 10 savaičių apyvartos periodui, tai per 50 metų savaičių mes turėtume 5 dešimties savaičių apyvartas; jose yra 5 penkių savaičių gamybos periodai, vadinasi, iš viso 25 gamybos savaitės su bendru produkto kiekiu už 500×5=2 500 sv. st.; be to, 5 penkių savaičių cirkuliacijos periodai, vadinasi, cirkuliacijos laikas iš viso taip pat 25 savaitės. Jei mes čia sakome, kad 500 sv. st. kapitalas per metus padarė 5 apyvartas, tai akivaizdu ir aišku, kad per pusę kiekvieno apyvartos periodo šis 500 sv. st. kapitalas visiškai nefunkcionavo kaip gamybinis kapitalas ir kad iš viso jis tefunkcionavo tik pusę metų, o kitą pusę metų visiškai nefunkcionavo.

Mūsų pavyzdyje visam šių penkių cirkuliacijos periodų laikui į gamybą stoja 500 sv. st. papildomas kapitalas ir dėl to apyvarta pakyla nuo 2 500 ligi 5 000 sv. st. Bet užtat ir avansuotasis kapitalas dabar yra 1 000 vietoj 500 sv. st. Padalijus 5 000 iš 1 000, gauname 5. Vadinasi, vietoj dešimties apyvartų yra penkios. Taip iš tikrųjų ir skaičiuojama. O kai sakoma, kad 1 000 sv. st. kapitalas per metus padarė penkias apyvartas, tai iš tuščios kapitalisto galvos išgaruoja atsiminimas apie cirkuliacijos laiką ir susidaro kažkoks miglotas vaizdinys, tarytum šis kapitalas per penkias iš eilės sekusias apyvartas būtų nuolat funkcionavęs gamybos procese. Bet jei mes sakome, kad šis 1 000 sv. st. kapitalas padarė penkias apyvartas, tai čia yra apimtas ir cirkuliacijos laikas ir gamybos laikas. Iš tikrųjų, jei 1 000 sv. st. tikrai nenutrūkstamai funkcionuotų gamybos procese, tai pagal mūsų prielaidas produktas turėtų sudaryti 10 000 sv. st. vietoj 5 000. Bet norint nuolat turėti gamybos procese 1 000 sv. st., taip pat tektų ir avansuoti iš viso 2 000 sv. st. Ekonomistai, kurie aplamai nieko aiškaus nepasako apie apyvartos mechanizmą, nuolat išleidžia iš akių kaip tik tą svarbų momentą, kad gamyba gali vykti nenutrūkstamai tik tuomet, jei gamybos procese nuolat bus faktiškai užimta tik dalis pramoninio kapitalo. Kol viena dalis yra gamybos periode, kita dalis nuolat turi būti cirkuliacijos periode. Arba, kitaip tariant, viena dalis tegali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas tik esant tai sąlygai, kad kita dalis prekinio arba piniginio kapitalo forma pasilieka išimta iš gamybos tikrąja šio žodžio prasme. To nematyti reiškia aplamai nepastebėti piniginio kapitalo reikšmės ir vaidmens.

Dabar mes turime ištirti, koks bus apyvartos skirtingumas priklausomai nuo to, ar abi apyvartos periodo dalys — darbo periodas ir cirkuliacijos periodas — bus lygios viena kitai, ar darbo periodas bus didesnis arba mažesnis už cirkuliacijos periodą, ir paskui ištirti, kaip tai veikia kapitalo įtvirtinimą piniginio kapitalo forma.

Tarkime, kad kas savaitė avansuojamas kapitalas visais atvejais yra lygus 100 sv. st., o apyvartos periodas yra 9 savaitės; vadinasi, kiekvienam apyvartos periodui avansuojamas kapitalas yra lygus 900 sv. st.

I. DARBO PERIODAS LYGUS CIRKULIACIJOS PERIODUI

Nors šis atvejis tikrovėje pasitaiko tik kaip reta išimtis, jis turi būti tyrinėjimo išeities taškas, nes čia santykiai pasireiškia kuo paprasčiausiai ir akivaizdžiausiai.

Du kapitalai (I kapitalas, kuris avansuojamas pirmajam darbo periodui, ir papildomas II kapitalas, kuris funkcionuoja per I kapitalo cirkuliacijos periodą) savo judėjimuose pakeičia vienas kitą, tarpusavyje nesusipindami. Todėl, išskyrus pirmąjį periodą, kiekvienas iš abiejų kapitalų avansuojamas tik savo paties apyvartos periodui, Tarkime, kad apyvartos periodas, kaip toliau pateikiamuose pavyzdžiuose, yra 9 savaitės; vadinasi, darbo periodas ir cirkuliacijos periodas po $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės. Tuomet mes turime tokią metų schemą:

Per 51 savaitę, kurias mes čia laikome metais, I kapitalas užbaigė šešis pilnus darbo periodus, vadinasi, pagamino prekių už 450×6=2 700 sv. st., o II kapitalas per penkis pilnus darbo periodus — už 450×5=2 250 sv. st. Be to, II kapitalas per paskutines pusantros metų savaitės (nuo 50-sios savaitės vidurio iki 51-sios savaitės pabaigos) pagamino dar už 150 sv. st.— iš viso per 51 savaitę produkto pagaminta už 5 100 sv. st. Vadinasi, kalbant apie betarpišką gaminimą pridedamosios vertės, kuri gaminama tik per darbo periodą, visas 900 sv. st. kapitalas padarytų $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ apyvartos (900×$5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$=5 100 sv. st.). Bet jei mes išnagrinėsime tikrąją apyvartą, tai pamatysime, kad I kapitalas padarė $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ apyvartos, nes 51-sios savaitės pabaigoje jam dar liks neužbaigtos 3 šeštojo apyvartos periodo savaitės; 450×$5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$=2 550 sv. st.; o II kapitalas padarė $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$6$}\right.$ apyvartos, nes praėjo tik pusantros jo šeštojo apyvartos periodo savaitės, vadinasi, dar $7\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės teks sekantiems metams; 450×$5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$6$}\right.$=2 325; visa tikroji apyvarta = 4 875 sv. st.

Mes nagrinėjame I kapitalą ir II kapitalą kaip du vienas nuo kito visiškai nepriklausomus kapitalus. Savo judėjimuose jie visiškai savarankiški; šie judėjimai papildo vienas kitą tik dėl to, kad jų darbo periodai ir cirkuliacijos periodai betarpiškai vienas kitą pakeičia. Juos galima laikyti dviem visiškai nepriklausomais kapitalais, priklausančiais įvairiems kapitalistams.

I kapitalas išėjo penkis pilnus apyvartos periodus ir du trečdalius šeštojo. Metų pabaigoje jis turi prekinio kapitalo formą; normaliam prekinio kapitalo realizavimui prireiks dar 3 savaičių. Šį laiką jis negali stoti į gamybos procesą. Jis funkcionuoja kaip prekinis kapitalas: jis cirkuliuoja. Jis teišėjo tik $\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ savo paskutinio apyvartos periodo. Tai galima išreikšti šitaip: jis padarė tik $\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ apyvartos, tik $\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ visos jo vertės teišėjo pilną apyvartą. Mes sakome: 450 sv. st. išeina savo apyvartą per 9 savaites, vadinasi, 300 sv. st.— per 6 savaites. Toks išreiškimo būdas ignoruoja organinį santykį tarp dviejų specifiškai skirtingų apyvartos laiko sudėtinių dalių. Jei mes sakome, kad avansuotasis 450 sv. st. kapitalas padarė $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ apyvartos, tai šio išsireiškimo tiksli prasmė tėra ta, kad tas kapitalas išėjo penkias pilnas apyvartas ir tik $\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ šeštosios. Priešingai, išsireiškime: padaręs apyvartą kapitalas lygus avansuotajam kapitalui, paimtam $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ karto, vadinasi, aukščiau pateiktuoju atveju = 450 sv. st. × $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$=2 550 sv. st.,— šiame išsireiškime yra teisinga tai, kad jei šio 450 sv. st. kapitalo nepapildytų kitas 450 sv. st. kapitalas, tai iš tikrųjų viena jo dalis turėtų būti gamybos procese, o kita dalis cirkuliacijos procese. Jei mes apyvartos laiką norime išreikšti padariusio apyvartą kapitalo mase, tai jis visuomet tegali būti išreikštas tik esamos vertės mase (iš tikrųjų — pagaminto produkto mase). Ta aplinkybė, kad avansuotasis kapitalas nėra tokiame būvyje, kuriame jis vėl gali pradėti gamybos procesą, reiškiasi tuo, kad tik jo dalis tėra gamybai tinkamame būvyje: tuo, kad kapitalą, jeigu jis turi būti nenutrūkstamos gamybos būvyje, reikia, sutinkamai su gamybos ir cirkuliacijos periodų tarpusavio santykiu, padalyti į dalis, iš kurių viena nuolat būtų gamybos periode, o kita — nuolat cirkuliacijos periode. Čia veikia tas pats dėsnis, pagal kurį nuolat funkcionuojančio gamybinio kapitalo masę apsprendžia cirkuliacijos laiko santykis su apyvartos laiku.

Pabaigoje 51-sios savaitės, kurią mes čia laikome metų pabaiga, iš II kapitalo yra avansuota 150 sv. st. dar neužbaigtam produktui gaminti. Kita dalis tebeturi apyvartinio pastoviojo kapitalo — žaliavų ir t. t.— formą, t. y. tokią formą, kuria ji gali gamybos procese funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas. Bet trečia dalis turi piniginę formą; tai — mažiausia — darbo užmokesčio už likusią darbo periodo dalį (už 3 savaites) suma, bet iš jos mokama tik kiekvienos savaitės pabaigoje. Nors naujų metų, vadinasi, naujo apyvartų ciklo, pradžioje ši kapitalo dalis turi ne gamybinio kapitalo formą, bet piniginio kapitalo formą, kuria ji negali stoti į gamybos procesą, vis dėlto, kai tik prasideda nauja apyvarta, apyvartinis kintamasis kapitalas, t. y. gyvoji darbo jėga, jau veikia gamybos procese. Šis reiškinys išplaukia iš to, kad nors darbo jėga perkama nuo darbo periodo pradžios, sakysime, kas savaitė, ir nuo pat jo pradžios vartojama, bet ji apmokama tik savaitės pabaigoje. Pinigai šiuo atveju veikia kaip mokėjimo priemonė. Todėl, iš vienos pusės, jie kaip pinigai dar tebėra kapitalisto rankose, o iš antros pusės, darbo jėga, t. y. prekė, kuria jie pavirsta, jau veikia gamybos procese; tuo būdu ta pati kapitalo vertė čia pasirodo du kartus.

Jei mes nagrinėjame tik darbo periodus, tai:

Vadinasi, visas avansuotasis 900 sv. st. kapitalas $5\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ karto per metus funkcionavo kaip gamybinis kapitalas. Pridedamosios vertės gaminimui neturi reikšmės, ar 450 sv. st. visą laiką veikia gamybos procese ir 450 sv. st. visą laiką cirkuliacijos procese, pakeisdami vienas kitą, ar 900 sv. st. veikia $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės gamybos procese, o kitas $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės cirkuliacijos procese.

Priešingai, jei mes nagrinėjame apyvartos periodus, tai:

Juk viso kapitalo apyvartų skaičius lygus I ir II kapitalo apyvartų rezultatų sumai, padalytai iš I ir II kapitalo sumos.

Reikia pažymėti, kad I ir II kapitalai, jeigu jie būtų nepriklausomi vienas nuo kito, vis dėlto tebūtų tik įvairios toje pačioje gamybos sferoje avansuoto visuomeninio kapitalo savarankiškos dalys. Vadinasi, jei visuomeninis kapitalas šioje gamybos sferoje susidėtų tiktai iš I ir II, tai visuomeninio kapitalo apyvartai šioje sferoje galėtų būti taikomas tas pats apskaičiavimas, kurį mes čia pritaikėme dviem, I ir II, to paties individualinio kapitalo sudėtinėms dalims. Toliau einant, kiekviena viso visuomeninio kapitalo dalis, įdėta į kokią nors gamybos sferą, gali būti apskaičiuota tokiu pat būdu. O galų gale viso visuomeninio kapitalo apyvartų skaičius yra lygus įvairiose gamybos sferose apsivertusio kapitalo sumai, padalytai iš šiose gamybos sferose avansuoto kapitalo sumos.

Toliau reikia pažymėti, kad, kaip čia toje pačioje individualinėje įmonėje I ir II kapitalai, iš esmės kalbant, turi skirtingus savo apyvartos metus (kadangi II kapitalo apyvartų ciklas prasideda $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės vėliau, negu I kapitalo apyvartų ciklas, todėl I kapitalo metai baigiasi $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ savaitės anksčiau, negu II kapitalo metai), taip ir įvairūs individualiniai kapitalai toje pačioje gamybos sferoje pradeda savo operacijas visiškai skirtingais laiko tarpais ir dėl to savo metinę apyvartą užbaigia įvairių metų laiku. Bet pakanka atlikti tokį vidutinio dydžio apskaičiavimą, kokį aukščiau mes taikėme I ir II kapitalams,— ir mes įvairių savarankiškų visuomeninio kapitalo dalių apyvartos metus suvesime į vienus bendrus apyvartos metus.

Išnašos

⁽³¹⁾Antriesiems apyvartos metams tenkančios savaitės yra suskliaustos.

II. Darbo periodas ilgesnis už cirkuliacijos periodą

Turinys | Markso-Engelso archyvas