Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Iš pirmesniojo tyrinėjimo išplaukia:
A. Įvairios dalys, į kurias turi būti padalytas kapitalas, kad viena jo dalis nuolat galėtų būti darbo periode, kai kitos dalys yra cirkuliacijos periode,— viena kitą pakeičia, kaip įvairūs savarankiški individualiniai kapitalai, dviem atvejais: 1) Jei darbo periodas yra lygus cirkuliacijos periodui, vadinasi, jeigu apyvartos periodas pasidalija į dvi lygias dalis. 2) Jei cirkuliacijos periodas yra ilgesnis už darbo periodą, bet kartu yra paprastas darbo periodo kartotinis, tad vienas cirkuliacijos periodas = n darbo periodų, kur n turi būti sveikas skaičius. Šiais atvejais nė viena paeiliui avansuojamo kapitalo dalis nėra išlaisvinama.
B. Priešingai, visais atvejais, kai: 1) cirkuliacijos periodas yra ilgesnis už darbo periodą ir nėra paprastas jo kartotinis ir 2) kai darbo periodas yra ilgesnis už cirkuliacijos periodą,— šiais atvejais kiekvieno darbo periodo pabaigoje, pradedant nuo antrosios apyvartos, nuolat ir periodiškai išlaisvinama tam tikra viso apyvartinio kapitalo dalis. Ir jei darbo periodas ilgesnis už cirkuliacijos periodą, tai šis išlaisvintasis kapitalas yra lygus cirkuliacijos periodui avansuotai viso kapitalo daliai, o jei cirkuliacijos periodas ilgesnis už darbo periodą, tai šis kapitalas yra lygus kapitalo daliai, kuri užpildo laiką, sudarantį cirkuliacijos periodo perviršį palyginti su darbo periodu arba su darbo periodų kartotiniu.
C. Iš to išeina, kad visam visuomeniniam kapitalui, jo apyvartinės dalies požiūriu, kapitalo išlaisvinimas turi būti taisyklė, o paeiliui funkcionuojančių gamybos procese kapitalo dalių viena kitos pakeitimas turi būti išimtis. Nes darbo periodo ir cirkuliacijos periodo lygybė arba cirkuliacijos periodo ir darbo periodo paprasto kartotinio lygybė — šis taisyklingas dviejų apyvartos periodo sudėtinių dalių proporcingumas visiškai nėra susijęs su dalyko esme ir dėl to, aplamai ir ištisai imant, tegali būti tik kaip išimtis.
Vadinasi, labai žymi dalis visuomeninio apyvartinio kapitalo, padarančio keletą apyvartų per metus, kasmetinio apyvartų ciklo metu periodiškai turės išlaisvinto kapitalo formą.
Toliau yra aišku, kad, laikantis prielaidos, jog visos kitos sąlygos nėra pasikeitusios, šio išlaisvintojo kapitalo dydis auga kartu su darbo proceso apimtimi, arba su gamybos mastu, vadinasi, aplamai su kapitalistinės gamybos vystymusi. Atveju, pažymėtu B. 2) — dėl to, kad didėja visas avansuotasis kapitalas; atveju B. 1) — dėl to, kad besivystant kapitalistinei gamybai ilgėja cirkuliacijos periodas, vadinasi, ir apyvartos periodas tais atvejais, ⟨kai darbo periodas yra trumpesnis už cirkuliacijos periodą, nesant reikiamo santykio tarp abiejų periodų⟩.
Pirmuoju atveju mes kas savaitė turėjome sunaudoti, pvz., 100 sv. st.; šešių savaičių darbo periodui 600 sv. st., trijų savaičių cirkuliacijos periodui 300 sv. st., iš viso 900 sv. st. Čia nuolat išlaisvinami 300 sv. st. Priešingai, jei kas savaitė yra sunaudojami 300 sv. st., tai darbo periodui mes turime 1 800 sv. st., cirkuliacijos periodui 900 sv. st., vadinasi, periodiškai yra išlaisvinami 900 sv. st. vietoj 300 sv. st.
D. Visas, pvz., 900 sv. st. kapitalas turi būti padalytas į dvi dalis: kaip ir anksčiau, 600 sv. st. darbo periodui ir 300 sv. st. cirkuliacijos periodui. Dalis, kuri iš tikrųjų sunaudojama darbo procesui, dėl to sumažės vienu trečdaliu, nuo 900 iki 600 sv. st., ir dėl to gamybos apimtis sumažės vienu trečdaliu. Antra vertus, 300 sv. st. funkcionuoja tik tam, kad nenutrūktų darbo periodas, tad kiekvieną metų savaitę darbo procesui galima sunaudoti po 100 sv. st.
Kalbant abstrakčiai, yra vis vien, ar 600 sv. st. dirba 8×6=48 savaites (produktas = 4 800 sv. st.), ar visas 900 sv. st. kapitalas sunaudojamas darbo procesui per 6 savaites, o paskui 3 cirkuliacijos periodo savaites neveikia. Pastaruoju atveju per 48 savaites jis veiktų ×6=32 savaites (produktas = 900×=4 800 sv. st.) ir 16 savaičių jis neveiktų. Bet, dargi paliekant nuošalyje didesnį pagrindinio kapitalo gedimą, kai jis 16 savaičių neveikia, ir pabrangimą darbo, kurį tenka apmokėti per visus metus, nors jis teveikia tik dalį metų, tokie reguliarūs gamybos proceso pertrūkiai aplamai nesuderinami su šiuolaikinės stambiosios pramonės tvarkymu. Pats šis nenutrūkstamumas yra darbo gamybinis pajėgumas.
Jei mes dabar nuodugniau įsižiūrėsime į išlaisvintąjį kapitalą,— iš tikrųjų į kapitalą, kurio veikimas sustabdomas,— tai pasirodys, kad žymi jo dalis nuolat turi turėti piniginio kapitalo formą. Panagrinėkime pavyzdį: darbo periodas 6 savaitės, cirkuliacijos periodas 3 savaitės, kassavaitinė sąnauda 100 sv. st. Antrojo darbo periodo viduryje, 9-sios savaitės pabaigoje, sugrįžta 600 sv. st., iš kurių per likusią darbo periodo dalį teks sunaudoti tik 300 sv. st. Vadinasi, antrojo darbo periodo pabaigoje iš šios sumos bus išlaisvinta 300 sv. st. Kokiame būvyje yra šie 300 sv. st.? Tarkime, kad turi būti sunaudota darbo užmokesčiui, žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms. Vadinasi, iš sugrįžusių 600 sv. st. 200 sv. st., kurie yra skirti darbo užmokesčiui, turi piniginę formą, o 400 sv. st. turi gamybinės atsargos formą, pastoviojo gamybinio kapitalo apyvartinės dalies elementų formą. Bet kadangi II darbo periodo antrajai pusei tereikia tik pusės šios gamybinės atsargos, tai antroji jos pusė 3 savaites turi perteklinės, t. y. vieno darbo periodo poreikius viršijančios gamybinės atsargos formą. Tačiau kapitalistas žino, kad iš šios sugrįžusiojo kapitalo dalies (=400 sv. st.) einamajam darbo periodui jam tereikalinga tiktai pusė = 200 sv. st. Vadinasi, nuo rinkos sąlygų priklausys, ar jis tuojau pat šituos 200 sv. st. visus arba tik jų dalį pavers pertekline gamybine atsarga, ar, belaukdamas palankesnių rinkos sąlygų, laikys juos visus arba dalį piniginio kapitalo pavidalu. Antra vertus, savaime suprantama, kad darbo užmokesčiui skirta dalis, = 200 sv. st., yra laikoma pinigine forma. Kapitalistas, nupirkęs darbo jėgą, negali padėti ją į sandėlį kaip žaliavas. Jis turi ją įjungti į gamybos procesą ir apmokėti kiekvienos savaitės pabaigoje. Vadinasi, iš išlaisvintojo 300 sv. st. kapitalo, šiaip ar taip, šie 100 sv. st. turės laisvo, t. y. darbo periodui nereikalingo, piniginio kapitalo formą. Tuo būdu piniginio kapitalo formą turintis išlaisvintasis kapitalas turi būti lygus bent kintamajai kapitalo daliai, sunaudotai darbo užmokesčiui; šio piniginio kapitalo maksimumas gali apimti visą išlaisvintąjį kapitalą. Iš tikrųjų jo dydis nuolat svyruoja tarp šio minimumo ir maksimumo.
Piniginis kapitalas, tokiu būdu išlaisvintas vien tik dėl apyvartų judėjimo mechanizmo, turi vaidinti žymų vaidmenį (šalia piniginio kapitalo, susidarančio iš kartas nuo karto vykstančio pagrindinio kapitalo sugrįžimo, ir piniginio kapitalo, kuris kiekviename darbo procese yra reikalingas kintamajam kapitalui), besivystant kredito sistemai, ir tuo pačiu metu turi sudaryti vieną iš jos pagrindų.
Tarkime, kad mūsų pavyzdyje cirkuliacijos laikas sutrumpėja nuo trijų savaičių iki dviejų. Tarkime, kad tai — ne normalus reiškinys, o tik geros konjunktūros, sutrumpintų mokėjimo terminų ir kt. rezultatas. 600 sv. st. kapitalas, sunaudotas per darbo periodą, sugrįžta savaite anksčiau, negu reikia, vadinasi, jis išlaisvinamas tai savaitei. Toliau, darbo periodo viduryje, kaip ir anksčiau, išlaisvinami 300 sv. st. (dalis tų 600 sv. st.), bet išlaisvinami 4 savaitėms vietoj ankstesnių 3. Vadinasi, pinigų rinkoje vieną savaitę yra 600 sv. st., ir 300 sv. st. yra 4 savaites vietoj ankstesnių 3. Kadangi tai liečia ne tik vieną kapitalistą, bet daugelį, ir tai vyksta įvairiais periodais įvairiose gamybos šakose, tai dėl to rinkoje būna daugiau laisvo piniginio kapitalo. Jei tokia būklė trunka ilgiau, tai ten, kur tai leidžia sąlygos, gamyba plečiama. Kapitalistai, kurie dirba naudodami skolintą kapitalą, reikš mažesnę paklausą pinigų rinkoje, o tai tiek pat palengvina padėtį šioje rinkoje, kaip ir padidėjusi pasiūla; arba, pagaliau, sumos, kurios cirkuliacijos mechanizmui pasidarė nebereikalingos, bus galutinai išmestos į pinigų rinką.
Cirkuliacijos laikui sutrumpėjus nuo 3 iki 2 savaičių, vadinasi, ir apyvartos periodui sutrumpėjus nuo 9 iki 8 savaičių, viso avansuotojo kapitalo pasidaro nebereikalinga. Šešių savaičių darbo periodas dabar gali vykti be pertraukos su 800 sv. st., kaip anksčiau su 900 sv. st. Todėl prekinio kapitalo vertės dalis, lygi 100 sv. st., pavirtusi atgal į pinigus, pasilieka tokiame būvyje kaip piniginis kapitalas ir toliau jau nebefunkcionuoja kaip gamybos procesui avansuoto kapitalo dalis. Kai gamyba tęsiama ankstesniu mastu ir esant nepasikeitusioms kitoms sąlygoms, kaip, pvz., kainoms ir t. t., avansuotojo kapitalo vertės suma sumažėja nuo 900 iki 800 sv. st. Pradžioje avansuotos vertės 100 sv. st. dydžio likutis išsiskiria piniginio kapitalo forma. Kaip toks jis stoja į pinigų rinką ir sudaro papildomą čia funkcionuojančių kapitalų dalį.
Iš to matyti, kaip gali susidaryti piniginio kapitalo perteklius, ir ne tik ta prasme, kad piniginio kapitalo pasiūla yra didesnė už jo paklausą; toks perteklius visada tėra tik santykinis perteklius, kuris būna, pvz., «melancholiniu laikotarpiu», pradedančiu naują ciklą pasibaigus krizei. Tai — perteklius ta prasme, kad tam tikra avansuotosios kapitalo vertės dalis pasirodo esanti bereikalinga visam visuomeniniam reprodukcijos procesui (apimančiam ir cirkuliacijos procesą) tęsti ir dėl to išsiskiria piniginio kapitalo forma; tai — perteklius, atsirandąs esant ankstesniam gamybos mastui ir ankstesnėms kainoms vien tik dėl ⟨cirkuliacijos laiko sutrumpėjimo ir apyvartos periodo atitinkamo sutrumpėjimo⟩. Ar cirkuliacijoje yra didesnė ar mažesnė pinigų masė,— tai šiuo atveju neturi jokios įtakos.
Tarkime, priešingai, kad cirkuliacijos periodas pailgėja, sakysim, nuo 3 savaičių iki 5. Tada jau sekančioje apyvartoje avansuotasis kapitalas sugrįžta 2 savaitėmis vėliau. Pats mechanizmas tos apyvartos, kurią atlieka avansuotasis kapitalas, negali vykdyti paskutinės šio darbo periodo gamybos proceso dalies. Tokiai būklei ilgiau trunkant, gali sumažėti gamybos procesas, tas mastas, kuriuo jis vykdomas,— kaip kad pirmesniu atveju jis buvo išsiplėtęs. Bet norint tęsti procesą ankstesniu mastu, reikia visam pailgėjusiam cirkuliacijos periodui avansuotąjį kapitalą padidinti =200 sv. st. Šis papildomas kapitalas tegali būti paimtas tik iš pinigų rinkos. Jei cirkuliacijos periodas pailgėja vienoje arba keliose stambiose verslovininkystės šakose, tai ši aplinkybė gali padaryti spaudimą pinigų rinkai, jei tiktai tokios įtakos neparalyžiuoja priešinga įtaka iš kitos pusės. Taip pat šiuo atveju yra apčiuopiamai aišku, kad toks spaudimas, kaip anksčiau perteklius, nė kiek nėra susijęs nei su prekių kainų kitimu, nei su esamų cirkuliacijos priemonių kiekio kitimu.
{Šio skirsnio paruošimas spaudai buvo susijęs su nemažais sunkumais. Kad ir koks stiprus buvo Marksas algebroje, bet apskaičiavimai, ypač prekybiniai, jam nesisekdavo, nors yra storas ryšulys sąsiuvinių, kuriuose jis pats daugeliu pavyzdžių kuo smulkiausiai atliko visas prekybinių apskaičiavimų rūšis. Bet žinoti atskirus sąskaitybos metodus ir kasdien vesti praktinę pirklio sąskaitybą — anaiptol ne tas pat. Marksas susipainiojo apyvartų apskaičiavimuose, ir šalia neužbaigtų vietų atsirado kai kurie neteisingi dalykai ir prieštaravimai. Anksčiau išspausdintose lentelėse aš tepalikau vien paprasčiausius ir aritmetiškai teisingus duomenis daugiausia tokiais sumetimais.
Remdamasis neteisingais šių kruopščių apskaičiavimų rezultatais, Marksas nepagrįstai didelę reikšmę skyrė vienai, mano manymu, iš tikrųjų nelabai svarbiai aplinkybei. Aš turiu galvoje tai, ką jis vadina piniginio kapitalo «išlaisvinimu». Tikroji dalyko esmė, turint galvoje aukščiau padarytas prielaidas, yra tokia:
Koks bebūtų darbo periodo ir cirkuliacijos laiko ilgumo santykis, vadinasi, I kapitalo santykis su II kapitalu, vis tiek pasibaigus pirmajai apyvartai kapitalistui reguliariais laiko tarpais, tokio ilgumo kaip darbo periodas, sugrįžta pinigine forma kapitalas, reikalingas vienam darbo periodui, vadinasi, sugrįžta suma, lygi I kapitalui.
Jei darbo periodas = 5 savaitėms, cirkuliacijos laikas = 4 savaitėms, I kapitalas = 500 sv. st., tai kiekvieną kartą sugrįžta 500 sv. st. pinigų suma: 9-sios, 14-sios, 19-sios, 24-sios, 29-sios ir t. t. savaičių pabaigoje.
Jei darbo periodas = 6 savaitėms, cirkuliacijos laikas = 3 savaitėms, I kapitalas = 600 sv. st., tai po 600 sv. st. sugrįžta 9-sios, 15-sios, 21-sios, 27-sios, 33-sios ir t. t. savaičių pabaigoje.
Pagaliau, jei darbo periodas = 4 savaitėms, cirkuliacijos laikas = 5 savaitėms, I kapitalas = 400 sv. st., tai po 400 sv. st. sugrįš 9-sios, 13-sios, 17-sios, 21-sios, 25-sios ir t. t. savaičių pabaigoje.
Ar dalis šių sugrįžusiųjų pinigų bus einamajam darbo periodui bereikalinga, vadinasi, ar ji bus laisva ir koks bus jos dydis, tai visiškai neturi reikšmės. Laikomasi prielaidos, kad gamyba vyksta nenutrūkstamai tuo pačiu mastu, o kad tai būtų galima, čia pat turi būti pinigų, vadinasi, jie turi sugrįžti, vis vien, ar jie «išlaisvinti» ar ne. Jei gamyba nutrūksta, tai nutrūksta ir išlaisvinimas.
Kitaip tariant: pinigų išlaisvinimas, vadinasi, paslėptinio, tik potencinio kapitalo pinigine forma susidarymas, žinoma, vyksta, bet jis vyksta bet kokiomis aplinkybėmis, o ne tik specialiomis, tekste tiksliau apibrėžtomis sąlygomis; ir vyksta jis stambesniu mastu, negu kad nurodyta tekste. Apyvartinio I kapitalo atžvilgiu pramoninis kapitalistas kiekvienos apyvartos pabaigoje yra visiškai tokioje pat padėtyje, kaip ir įmonės steigimo metu: jis vėl iš karto gavo visą apyvartinį kapitalą ⟨piniginio kapitalo pavidalu⟩, o iš naujo paversti jį gamybiniu kapitalu jis tegali tik palaipsniui.
Svarbiausia tekste yra nurodymas į tai, kad, iš vienos pusės, žymi pramoninio kapitalo dalis turi nuolat turėti piniginę formą, iš antros pusės — dar didesnė dalis turi kuriam laikui įgauti piniginę formą. Šios mano papildomos pastabos tik pabrėžia šį nurodymą.— F. E.}