Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Aukščiau mes laikėmės prielaidos, kad, iš vienos pusės, kainos ir gamybos mastas nekinta, o iš antros pusės — cirkuliacijos laikas trumpėja arba ilgėja. Priešingai, dabar tarsime, kad apyvartos periodo ilgumas ir gamybos mastas nekinta, o iš antros pusės — kinta kainos, t. y. mažėja arba didėja ⟨apyvartinių gamybinio kapitalo elementų, t. y. žaliavų, pagalbinių medžiagų ir darbo, kainos⟩ arba dviejų pirmųjų iš šių elementų kainos. Tarkime, kad žaliavų ir pagalbinių medžiagų kaina, taip pat ir darbo užmokestis perpus krito. Tada mūsų pavyzdyje kas savaitė reikėtų avansuoti 50 sv. st. kapitalą vietoj 100, o devynių savaičių apyvartos periodui — 450 sv. st. vietoj 900 sv. st. Visų pirma 450 sv. st. avansuotosios kapitalo vertės išskiriami kaip piniginis kapitalas, bet gamybos procesas tebevyks tuo pačiu mastu, esant tam pačiam apyvartos periodui ir ankstesniam jo pasidalijimui į darbo periodą ir cirkuliacijos periodą. Metinis produkto kiekis taip pat liks toks pat, bet jo vertė perpus sumažės. Šį pakitimą, su kuriuo yra susijęs ir piniginio kapitalo pasiūlos bei jo paklausos pakitimas, sukėlė ne cirkuliacijos pagreitėjimas ir ne cirkuliuojančių pinigų kiekio pakitimas. Priešingai. Gamybinio kapitalo elementų vertės, atitinkamai ir kainos, sumažėjimo perpus poveikis visų pirma būtų tas, kad X įmonės veikimui ankstesniu mastu palaikyti būtų avansuojama perpus mažesnė kapitalo vertė, o kadangi X įmonė avansuoja šią kapitalo vertę visų pirma pinigų forma, t. y. kaip piniginį kapitalą, tai ji išmestų į rinką tik pusę ankstesnio pinigų kiekio. Į cirkuliaciją mestų pinigų kiekis sumažėtų, nes gamybos elementų kainos krito. Tokia būtų pirmoji pasekmė.
Bet, antra, pusė pradžioje avansuotos 900 sv. st. kapitalo vertės, = 450 sv. st., kuri a) pakaitomis buvo įgavusi piniginio kapitalo, gamybinio kapitalo ir prekinio kapitalo formą, b) tuo pačiu laiku turėjo iš dalies piniginio kapitalo formą, iš dalies gamybinio kapitalo formą ir iš dalies prekinio kapitalo formą, ir šios dalys nuolat buvo viena šalia kitos,— ši pusė būtų išskirta iš X įmonės apytakos ir dėl to stotų į pinigų rinką kaip papildomas piniginis kapitalas, darytų jai poveikį kaip papildoma sudėtinė dalis. Šitie išlaisvinti pinigai, 450 sv. st., veikia kaip piniginis kapitalas ne todėl, kad jie yra pinigai, pasidarę nereikalingi X įmonės veikimui palaikyti, bet todėl, kad jie yra pirminės kapitalo vertės sudėtinė dalis, vadinasi, turi, kaip ir anksčiau, veikti kaip kapitalas, o ne būti sunaudojami kaip paprasta cirkuliacijos priemonė. Geriausias būdas priversti juos veikti kaip kapitalą — tai mesti juos į pinigų rinką kaip piniginį kapitalą. Antra vertus, taip pat būtų galima dvigubai padidinti gamybos mastą (pagrindinį kapitalą mes paliekame nuošalyje). Su tuo pačiu avansuotuoju 900 sv. st. kapitalu gamybos procesą būtų galima vykdyti dvigubu mastu.
Iš antros pusės, jeigu apyvartinių gamybinio kapitalo elementų kainos perpus pakiltų, tai kas savaitė vietoj 100 sv. st. reikėtų 150 sv. st., vadinasi, vietoj 900 sv. st. reikėtų jau 1 350 sv. st. Norint palaikyti įmonės veikimą tuo pačiu mastu, prireiktų 450 sv. st. papildomo kapitalo, ir tai, priklausomai nuo pinigų rinkos būklės, pro tanto [atitinkamu mastu] darytų jai didesnį arba mažesnį spaudimą. Jei kiekvienam laisvam kapitalui rinkoje jau ir šiaip būtų reiškiama paklausa, tai kiltų smarki konkurencija dėl laisvo kapitalo. Jei tam tikra jo dalis neveiktų, tai ji pro tanto būtų pašaukta veikti.
Bet galimas ir trečias atvejis: esant tam tikram gamybos mastui, nekintant apyvartos greičiui ir nekintant apyvartinio gamybinio kapitalo elementų kainoms, X įmonės produktų kaina gali sumažėti arba pakilti. Jei X įmonės gaminamų prekių kaina krinta, tai jos prekinio kapitalo kaina nuo 600 sv. st., kuriuos ji nuolat mesdavo į cirkuliaciją, sumažėja, pvz., iki 500 sv. st. Vadinasi, šeštoji dalis avansuotojo kapitalo vertės nesugrįžta iš cirkuliacijos proceso; ji dingsta šiame procese (prekiniame kapitale esanti pridedamoji vertė čia paliekama nuošalyje). Bet kadangi gamybos elementų vertė, atitinkamai ir kaina, pasilieka ta pati, tai šių sugrįžusių 500 sv. st. teužteks tik tam, kad būtų galima padengti penkias šeštąsias 600 sv. st. kapitalo, kuris nuolat užimtas gamybos procese. Vadinasi, norint tęsti gamybą ankstesniu mastu, reikėtų sunaudoti 100 sv. st. papildomo piniginio kapitalo.
Atvirkščiai: jei X įmonės produktų kaina pakils, tai ir prekinio kapitalo kaina pakils nuo 600, pvz., iki 700 sv. st. Septintoji dalis jo kainos, = 100 sv. st., ateina ne iš gamybos proceso, nebuvo jam avansuota, bet įplaukia iš cirkuliacijos proceso. Tačiau gamybiniams elementams padengti tereikia tik 600 sv. st.; vadinasi, 100 sv. st. išlaisvinami.
Ištirti priežastis, kodėl pirmuoju atveju apyvartos periodas sutrumpėja arba pailgėja, kodėl antruoju atveju žaliavų ir darbo kainos, o trečiuoju atveju pagamintųjų produktų kainos pakyla arba krinta,— ištirti šias priežastis mes ligi šiol nesiėmėme.
Bet mes ėmėmės ištirti štai ką:
Kaip mes tarėme esant mūsų pavyzdyje, sutrumpėjus cirkuliacijos periodui, viso kapitalo reikės avansuoti mažiau; dėl to kapitalas sumažės nuo 900 sv. st. iki 800 sv. st. ir išsiskirs 100 sv. st. piniginis kapitalas.
Kaip ir anksčiau, X įmonė per tas pačias šešias savaites patiekia tokios pat 600 sv. st. vertės produktą, o kadangi dirbama be pertraukos ištisus metus, tai ji per 51 savaitę pagamina ankstesnį 5 100 sv. st. vertės produkto kiekį. Vadinasi, produkto, kurį įmonė meta į cirkuliaciją, kiekio ir kainos atžvilgiu nėra jokio pakitimo, taip pat nekinta ir laiko tarpai, kuriais įmonė meta produktą į rinką. Bet išsiskyrė 100 sv. st., nes, sutrumpėjus cirkuliacijos periodui, gamybos procesui visiškai užtenka 800 sv. st. avansuotojo kapitalo vietoj ankstesnių 900 sv. st. Šie 100 sv. st. išsiskyrusio kapitalo egzistuoja piniginio kapitalo forma. Bet jie anaiptol neatstovauja tokiai avansuotojo kapitalo daliai, kuri nuolat turėtų funkcionuoti piniginio kapitalo forma. Laikysimės prielaidos, kad iš avansuotojo apyvartinio 600 sv. st. I kapitalo , = 480 sv. st., nuolat sunaudojami gamybinėms medžiagoms ir , = 120 sv. st., darbo užmokesčiui. Vadinasi, kas savaitė 80 sv. st. sunaudojama gamybinėms medžiagoms, 20 sv. st.— darbo užmokesčiui. Tuo būdu II kapitalas, = 300 sv. st., taip pat turi būti padalytas į , = 240 sv. st., gamybinėms medžiagoms ir , = 60 sv. st., darbo užmokesčiui. Darbo užmokesčiui sunaudojamas kapitalas nuolat turi būti avansuojamas pinigine forma. Kai tik bendros 600 sv. st. vertės prekinis produktas vėl pavirs į piniginę formą, kai tik jis bus parduotas, iš šios sumos 480 sv. st. gali būti paversti gamybinėmis medžiagomis (gamybine atsarga), bet 120 sv. st. išlaiko savo piniginę formą, kad galėtų būti panaudoti darbo užmokesčiui 6 savaites mokėti. Šie 120 sv. st. yra tas sugrįžtančio 600 sv. st. kapitalo minimumas, kuris nuolat atnaujinamas ir padengiamas piniginio kapitalo forma ir dėl to nuolat turi būti čia pat kaip pinigine forma funkcionuojanti avansuotojo kapitalo dalis.
Dabar, jeigu iš periodiškai trims savaitėms išlaisvinamų 300 sv. st., taip pat pasidalijančių į 240 sv. st. gamybinei atsargai ir 60 sv. st. darbo užmokesčiui, sutrumpėjus cirkuliacijos laikui, piniginio kapitalo forma išsiskirs 100 sv. st., kurie bus visiškai išmesti iš apyvartos mechanizmo, tai iš kurgi atsiranda pinigai šiems 100 sv. st. piniginio kapitalo? Tik penktoji jų dalis susideda iš piniginio kapitalo, periodiškai išlaisvinamo apyvartų ribose. Bet -sias, = 80 sv. st., jau padengė papildoma tos pačios vertės gamybinė atsarga. Kokiu būdu ši papildoma gamybinė atsarga paverčiama pinigais ir iš kur atsiranda pinigai šiam pavertimui?
Jei sutrumpėjo cirkuliacijos laikas, tai iš aukščiau nurodytų 600 sv. st. bus paversta atgal į gamybinę atsargą tik 400 sv. st. vietoj 480 sv. st. Likusieji 80 sv. st. sulaikomi jų pinigine forma ir kartu su aukščiau nurodytais 20 sv. st., skirtais darbo užmokesčiui, sudaro šį išsiskyrusį 100 sv. st. kapitalą. Nors šie 100 sv. st. ateina iš cirkuliacijos, pirkus 600 sv. st. prekinį kapitalą, ir dabar išimami iš cirkuliacijos, nes nesunaudojami vėl darbo užmokesčiui ir gamybos elementams, tačiau nereikia užmiršti, kad jų piniginė forma yra ta pati forma, kuria jie pradžioje buvo mesti į cirkuliaciją. Iš pradžių gamybinei atsargai ir darbo užmokesčiui buvo sunaudojama 900 sv. st. pinigų. Dabar, norint vykdyti tą patį gamybos procesą, jau tereikia tik 800 sv. st. Tokiu būdu pinigine forma išsiskyrę 100 sv. st. dabar sudaro naują panaudojimo ieškantį piniginį kapitalą, naują pinigų rinkos sudėtinę dalį. Nors jie ir anksčiau periodiškai įgaudavo išlaisvinto piniginio kapitalo ir papildomo gamybinio kapitalo formą, bet toks paslėptinis būvis pats buvo gamybos proceso vykdymo sąlyga, nes jis buvo jo nenutrūkstamumo sąlyga. Dabar 100 sv. st. jau tam nebėra reikalingi ir dėl to sudaro naują piniginį kapitalą, vieną iš pinigų rinkos sudėtinių dalių, nors jie anaiptol nesudaro nei jau esamos visuomeninės pinigų atsargos papildomo elemento (nes jie egzistavo įsteigiant įmonę ir jos buvo mesti į cirkuliaciją), nei naujai sukaupto lobio.
Dabar šie 100 sv. st. faktiškai išimami iš cirkuliacijos, kadangi jie yra avansuotojo piniginio kapitalo dalis, kuri toje pačioje įmonėje jau nebegali būti panaudojama. Bet toks išėmimas tėra galimas tik dėl to, kad prekinio kapitalo pavirtimas į pinigus, o šių pinigų — į gamybinį kapitalą, Pr′—P—Pr, viena savaite buvo pagreitintas, vadinasi, taip pat buvo pagreitinta šiame procese dalyvaujančių pinigų cirkuliacija. Jie išimti iš cirkuliacijos, nes jie daugiau nebereikalingi X kapitalo apyvartai.
Čia laikomasi prielaidos, kad avansuotasis kapitalas priklauso tam, kas jį panaudoja. Jei kapitalas būtų gautas kreditan, tai tas dalykas nieko nepakeistų. Sutrumpėjus cirkuliacijos laikui, įmonininkui reikėtų vietoj 900 sv. st. tik 800 sv. st. kreditan gauto kapitalo. Kreditoriui grąžintieji 100 sv. st. sudaro, kaip ir anksčiau, naują 100 sv. st. piniginį kapitalą, tik dabar jis yra Y rankose, o ne X rankose. Toliau, jei kapitalistas X gaudavo kreditan 480 sv. st. vertės gamybinių medžiagų ir tuo būdu pats jis teturėjo avansuoti pinigais tik 120 sv. st. darbo užmokesčiui, tai dabar jis kreditan gali imti gamybinių medžiagų už 80 sv. st. mažiau, vadinasi, šie 80 sv. st. sudaro perteklinį prekinį kapitalą kapitalistui, teikiančiam kreditą, o kapitalistui X išsiskiria 20 sv. st. pinigų.
Papildoma gamybinė atsarga dabar sumažėja . Sudarydama papildomo 300 sv. st. II kapitalo, ji buvo = 240 sv. st.; dabar ji tėra = 160 sv. st., t. y. sudaro papildomą atsargą 2 savaitėms vietoj 3. Dabar ji bus atnaujinama kas 2 savaitės vietoj 3, bet taip pat tik 2 savaitėms vietoj 3. Tuo būdu užpirkimai, pvz., medvilnės rinkoje kartojasi dažniau ir mažesnėmis partijomis. Iš rinkos imamas tas pats medvilnės kiekis, nes produkto masė lieka tokia pat kaip ir anksčiau. Bet užpirkimai pasiskirsto kitaip laiko atžvilgiu ir užsitęsia ilgesniam laikui. Tarkime, pvz., kad kalbama apie 3 ir 2 mėnesius; tarkime, kad kasmetinis medvilnės suvartojimas yra 1 200 gniutulų. Pirmuoju atveju bus parduodama:
| Sausio 1 d. | 300 | gniutulų, | lieka | sandėlyje | 900 | gniutulų |
| Balandžio 1 d. | 300 | „ | „ | „ | 600 | „ |
| Liepos 1 d. | 300 | „ | „ | „ | 300 | „ |
| Spalio 1 d. | 300 | „ | „ | „ | 0 | „ |
Priešingai, antruoju atveju:
| Sausio 1 d. | parduodama | 200, | sandėlyje | 1 000 | gniutulų |
| Kovo 1 d. | „ | 200, | „ | 800 | „ |
| Gegužės 1 d. | „ | 200, | „ | 600 | „ |
| Liepos 1 d. | „ | 200, | „ | 400 | „ |
| Rugsėjo 1 d. | „ | 200, | „ | 200 | „ |
| Lapkričio 1 d. | „ | 200, | „ | 0 | „ |
Vadinasi, medvilnei sunaudoti pinigai ištisai tesugrįžta tik mėnesiu vėliau, lapkričio mėnesį vietoj spalio mėn. Taigi, jei, sutrumpėjus cirkuliacijos, o kartu ir apyvartos laikui, piniginio kapitalo forma išsiskiria avansuotojo kapitalo, = 100 sv. st., ir jei šie 100 sv. st. susidaro iš periodiškai besikartojančio 20 sv. st. piniginio kapitalo pertekliaus, skiriamo darbo užmokesčiui kas savaitė mokėti, ir iš 80 sv. st., kurie periodiškai pasirodo kaip gamybinės atsargos vienai savaitei perteklius, tai šį fabrikanto perteklinės gamybinės atsargos sumažėjimą, sudarantį 80 sv. st., atitinka medvilnės prekybininko prekių atsargos padidėjimas. Ta pati medvilnė tuo ilgiau guli jo sandėliuose kaip prekė, kuo mažiau ji guli fabrikanto sandėliuose kaip gamybinė atsarga.
Lig šiol mes laikėmės prielaidos, jog cirkuliacijos laiko sutrumpėjimas X įmonėje išplaukia iš to, kad X greičiau parduoda savo prekes arba greičiau gauna už jas pinigus, atitinkamai kredito sąlygomis — iš to, kad sutrumpinamas mokėjimo terminas. Vadinasi, šis cirkuliacijos laiko sutrumpėjimas išplaukia iš greitesnio prekės pardavimo, iš greitesnio prekinio kapitalo pavirtimo į piniginį kapitalą, iš Pr′—P, pirmosios cirkuliacijos proceso fazės. Jis galėtų išplaukti ir iš antrosios fazės, P—Pr, vadinasi, tiek iš kapitalų Y, Z ir t. t. darbo periodo, tiek ir cirkuliacijos laiko tuo pačiu metu įvykstančio pakitimo, nes kapitalai Y, Z ir t. t. tiekia kapitalistui X gamybinius jo apyvartinio kapitalo elementus.
Pavyzdžiui, jei medvilnė, anglis ir t. t. senosiomis transporto sąlygomis 3 savaites užtrunka kelyje nuo savo gamybos vietos arba nuo sandėlių iki kapitalisto X gamybos vietos, tai X gamybinės atsargos minimumo turi užtekti bent 3 savaitėms, kol bus atgabentos naujos atsargos. Kol medvilnė ir anglis yra kelyje, jos negali būti naudojamos kaip gamybos priemonės. Jos veikiau tuo metu yra transporto pramonės ir joje užimto kapitalo darbo objektas ir savo cirkuliaciją atliekąs anglies pramonininko arba medvilnės prekybininko prekinis kapitalas. Esant tobulesniam transportui, pergabenimo laikas sutrumpėja iki 2 savaičių. Tuo būdu gamybinė atsarga gali pavirsti iš trijų savaičių atsargos į dviejų savaičių atsargą. Kartu išlaisvinamas tam avansuotas papildomas 80 sv. st. kapitalas, o taip pat 20 sv. st., kurie buvo skirti darbo užmokesčiui, nes apsivertęs 600 sv. st. kapitalas sugrįžta savaite anksčiau.
Antra vertus, jei, pvz., sutrumpėja žaliavas tiekiančio kapitalo darbo periodas (apie tai pavyzdžių pateikta pirmesniuose skirsniuose), vadinasi, jei padidėja galimybė atnaujinti žaliavas, tai gamybinė atsarga gali sumažėti, tarpas nuo vieno atnaujinimo periodo iki kito gali sutrumpėti.
Atvirkščiai, jei cirkuliacijos laikas ir dėl to apyvartos periodas pailgėja, tai reikia avansuoti papildomą kapitalą,— iš paties kapitalisto kišenės, jeigu jis turi papildomą kapitalą. Bet tokiu atveju šis kapitalas viena arba kita forma bus panaudotas kaip dalis kapitalo, esančio pinigų rinkoje; kad būtų galima juo disponuoti, jį reikia išlaisvinti iš senosios formos, pvz., parduoti akcijas, paimti indėlius, tad ir šiuo atveju bus padaryta netiesioginė įtaka pinigų rinkai. Arba kapitalistas papildomą kapitalą turi gauti kreditan. Kai dėl papildomo kapitalo dalies, reikalingos darbo užmokesčiui, tai normaliomis sąlygomis ją nuolat reikia avansuoti kaip piniginį kapitalą, ir tuo būdu kapitalistas X savo ruožtu daro tiesioginį spaudimą pinigų rinkai. Tai kapitalo daliai, kuri turi būti įdėta į gamybines medžiagas, avansavimas piniginio kapitalo pavidalu tėra neišvengiamas tik tuo atveju, jei kapitalistas turi jas apmokėti grynaisiais. Jeigu jis gali gauti jas kreditan, tai ši aplinkybė nedaro tiesioginės įtakos pinigų rinkai, nes papildomas kapitalas tada tiesiog avansuojamas kaip gamybinė atsarga, pradžioje neįgavęs piniginio kapitalo formos. Jei kreditorius iš X gautą vekselį savo ruožtu betarpiškai vėl paleidžia į pinigų rinką, pateikia jį diskontuoti ir t. t., tai tokiu atveju pinigų rinkai daroma netiesioginė įtaka, per antrą asmenį. Bet jeigu jis pasinaudoja šiuo vekseliu, kad, pvz., prieš laiką sumokėtų savo skolą, kuri tik vėliau turi būti padengta, tai šis papildomai avansuotas kapitalas nepadaro pinigų rinkai nei tiesioginės, nei netiesioginės įtakos.
Anksčiau mes laikėmės prielaidos, kad iš viso 900 sv. st. kapitalo , = 720 sv. st., sunaudojami gamybinėms medžiagoms ir , = 180 sv. st., darbo užmokesčiui.
Jei gamybinių medžiagų kaina krinta perpus, tai joms šešių savaičių darbo periodui tereikia tik 240 sv. st. vietoj 480 sv. st. ir papildomam kapitalui Nr. II tereikia tik 120 sv. st. vietoj 240 sv. st. Vadinasi, I kapitalas sumažėja nuo 600 sv. st. iki 240+120=360 sv. st., ir II kapitalas — nuo 300 sv. st. iki 120+60=180 sv. st. Visas kapitalas nuo 900 sv. st. sumažėja iki 360+180=540 sv. st. Vadinasi, išsiskiria 360 sv. st.
Šis išsiskyręs ir dabar neužimtas, dėl to ieškąs panaudojimo pinigų rinkoje kapitalas, piniginis kapitalas, yra ne kas kita, kaip dalis 900 sv. st. kapitalo, pradžioje avansuoto piniginio kapitalo pavidalu, dalis, kuri pasidarė bereikalinga kritus kainoms tų gamybos elementų, į kuriuos ji vėl periodiškai pavirsta,— pasidarė bereikalinga, jeigu įmonė nėra plečiama ir jos veikimas palaikomas ankstesniu mastu. Jei tokį kainų kritimą būtų sukėlusios ne atsitiktinės aplinkybės (pvz., ypatingai gausus derlius, per daug pristatoma ir t. t.), bet gamybinio pajėgumo padidėjimas toje šakoje, kuri tiekia žaliavas, tai šis piniginis kapitalas būtų absoliutus papildymas pinigų rinkai ir aplamai laisvam kapitalui, kuris turi piniginio kapitalo formą, nes šis kapitalas jau nebebūtų būtina sudėtinė dalis to kapitalo, kuris jau yra panaudotas.
Šiuo atveju kartu su kainos kritimu dalis kapitalo prarandama ir dėl to ji turi būti padengta avansuojant naują piniginį kapitalą. Šis pardavėjo nuostolis savo ruožtu gali būti pirkėjo laimėtas. Tiesiogiai, jei produkto rinkos kaina krito tik dėl atsitiktinės konjunktūros ir paskui vėl pakyla ligi savo normalaus lygio. Netiesiogiai, jei kainos pakitimą sukėlė vertės pakitimas, kuris atsiliepia ir senajam produktui, ir jei šis produktas kaip gamybos elementas vėl įeina į kitą gamybos sferą ir pro tanto [atitinkamu mastu] išlaisvina čia kapitalą. Abiem atvejais kapitalas, prarastas kapitalistui X,— o jam padengti X daro spaudimą pinigų rinkai,— jo draugų verslovininkų gali būti jam patiektas kaip naujas papildomas kapitalas. Tokiu atveju įvyksta tik perkėlimas.
Atvirkščiai, jei produkto kaina kyla, tai iš cirkuliacijos sferos pasiimama atgal kapitalo dalis, kuri nebuvo avansuota. Ji nėra gamybos procesui avansuoto kapitalo organinė dalis ir todėl, jei gamyba nėra plečiama, sudaro išsiskyrusį piniginį kapitalą. Kadangi pagal mūsų prielaidą produkto elementų kainos buvo duotos anksčiau, negu jis kaip prekinis kapitalas stojo į rinką, tai kainų pakilimą čia galėjo sukelti tikras vertės pakitimas, jeigu jis darytų grįžtamą poveikį, pvz., jei žaliavų kaina paskui pakiltų. Šiuo atveju kapitalistas X laimėtų iš savo produkto, kuris cirkuliuoja kaip prekinis kapitalas, ir iš jo turimos gamybinės atsargos. Šis laimėjimas duotų jam papildomą kapitalą, kurio dabar prireiks, kad jo įmonė galėtų toliau veikti esant naujoms, pakilusioms gamybos elementų kainoms.
Arba kainų pakilimas yra tik laikinas. Tada tai, kas kapitalistui X reikalinga kaip papildomas kapitalas, antrai šaliai yra išlaisvintas kapitalas, jeigu jo produktas sudaro gamybos elementą kitoms šakoms. Ką prarado vienas, tai laimėjo kitas.