Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Tarkime, kad apyvartinis kapitalas yra 2 500 sv. st., kurių , =2 000 sv. st., sudaro pastovųjį kapitalą (gamybos medžiagos), o , =500 sv. st.,— kintamąjį kapitalą, sunaudojamą darbo užmokesčiui.
Tarkime, kad apyvartos periodas yra lygus 5 savaitėms; darbo periodas = 4 savaitėms, cirkuliacijos periodas = 1 savaitei. Tada I kapitalas, = 2 000 sv. st., susidės iš 1 600 sv. st. pastoviojo kapitalo ir 400 sv. st. kintamojo kapitalo; II kapitalas = 500 sv. st.; iš jų 400 sv. st. pastovusis ir 100 sv. st. kintamasis kapitalas. Per kiekvieną darbo savaitę sunaudojamas 500 sv. st. kapitalas. Per metus, susidedančius iš 50 savaičių, pagaminamas metinis produktas už 500×50=25 000 sv. st. Vadinasi, 2 000 sv. st. I kapitalas, kuris nuolat veikia darbo periode, padaro apyvartų. 2 000×=25 000 sv. st. Iš šių 25 000 sv. st. ,=20 000 sv. st., yra pastovusis kapitalas, sunaudotas gamybos priemonėms, ir ,=5 000 sv. st.,— kintamasis kapitalas, sunaudotas darbo užmokesčiui. Priešingai, visas 2 500 sv. st. kapitalas padaro = 10 apyvartų.
Gamybos metu sunaudotas kintamasis apyvartinis kapitalas tik tuo atveju tegali būti vėl panaudotas cirkuliacijos procese, jei produktas, kuriame yra atgaminta jo vertė, yra parduotas, yra paverstas iš prekinio kapitalo į piniginį kapitalą, kuris vėl turi būti sunaudotas darbo jėgai apmokėti. Bet lygiai taip pat yra ir su gamybai sunaudotu pastoviuoju apyvartiniu kapitalu (gamybos medžiagomis), kurio vertė vėl pasireiškia produkte kaip jo vertės dalis. Kas šioms abiem dalims — kintamajai ir pastoviajai apyvartinio kapitalo daliai — yra bendra ir kuo jos skiriasi nuo pagrindinio kapitalo, yra ne tai, kad į produktą perkelta jų vertė yra prekinio kapitalo įtraukta į cirkuliaciją, t. y. cirkuliuoja kartu su produktu kaip prekė. Tam tikra produkto vertės dalis, būtent — kaip prekė cirkuliuojančio produkto, prekinio kapitalo, vertės dalis, visada susideda iš pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo, t. y. iš pagrindinio kapitalo vertės dalies, perkeltos į produktą gamybos metu. Bet skirtumas yra štai koks: gamybos procese pagrindinis kapitalas savo senąja vartojamąja forma tebefunkcionuoja per ilgesnį ar trumpesnį apyvartinio kapitalo (= apyvartinis pastovusis + apyvartinis kintamasis kapitalas) apyvartos periodų ciklą; o kiekvienos atskiros apyvartos sąlyga yra padengimas viso apyvartinio kapitalo, stojusio — prekinio kapitalo pavidalu — iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą. Pirmoji cirkuliacijos fazė, Pr′—P′, yra bendra apyvartiniam pastoviajam ir apyvartiniam kintamajam kapitalui. Antrojoje fazėje jie atsiskiria. Pinigai, į kuriuos vėl pavirto prekė, iš dalies yra paverčiami gamybine atsarga (apyvartinis pastovusis kapitalas). Priklausomai nuo to, kad tokios atsargos sudėtinės dalys yra perkamos skirtingais laiko tarpais, viena šių pinigų dalis gali būti paversta gamybos medžiagomis anksčiau, kita vėliau, bet galų gale visi šie pinigai sunaudojami gamybos medžiagoms. Kita pardavus prekę gautų pinigų dalis lieka gulėti kaip piniginė atsarga ir pamažu sunaudojama į gamybos procesą įjungtai darbo jėgai apmokėti. Ji sudaro apyvartinį kintamąjį kapitalą. Vis dėlto, vykstant kapitalo apyvartai, jam pavirstant produktu, iš produkto preke, iš prekės pinigais, kaskart viena arba kita dalis ištisai yra padengiama. Kaip tik tuo remdamiesi, mes pirmesniame skirsnyje apyvartinio kapitalo — pastoviojo ir kintamojo — apyvartą nagrinėjome atskirai ir kartu, nekreipdami dėmesio į pagrindinį kapitalą.
Klausimas, kurį mes dabar turime išnagrinėti, reikalauja žengti dar vieną žingsnį ir kintamąją apyvartinio kapitalo dalį nagrinėti taip, tarytum tik ji viena tesudarytų visą apyvartinį kapitalą, t. y. mes paliksime nuošalyje pastovųjį apyvartinį kapitalą, kuris išeina apyvartas kartu su ja.
Yra avansuota 2 500 sv. st., ir metinio produkto vertė = 25 000 sv. st. Bet kintamoji apyvartinio kapitalo dalis yra 500 sv. st., dėl to 25 000 sv. st. sumoje esantis kintamasis kapitalas yra lygus = 5 000 sv. st. Padaliję 5 000 sv. st. iš 500, gausime apyvartų skaičių — 10, visiškai tokį pat kaip visam 2 500 sv. st. kapitalui.
Šis vidutinis apskaičiavimas, pagal kurį metinio produkto vertė dalijama iš avansuotojo kapitalo vertės, o ne iš šio kapitalo dalies, nuolat veikiančios viename darbo periode (vadinasi, šiuo atveju ne iš 400, bet iš 500, ne iš I kapitalo, bet iš I kapitalo + II kapitalas), vertės, šis vidutinis apskaičiavimas yra absoliučiai tikslus čia, kur kalbama tik apie pridedamosios vertės gaminimą. Vėliau pamatysime, kad, laikantis kitokio požiūrio, jis yra ne visai tikslus, kaip ir aplamai ne visai tikslus yra šis vidutinis apskaičiavimas. T. y. jis pakankamas praktiniams kapitalisto tikslams, bet jis tiksliai arba atitinkamu būdu neišreiškia visų realių aplinkybių, susijusių su apyvarta.
Lig šiol mes buvome visiškai palikę nuošalyje vieną prekinio kapitalo vertės dalį, būtent — jame esančią pridedamąją vertę, kuri gamybos proceso metu yra pagaminta ir įkūnyta produkte. Kaip tik į ją mes dabar turime atkreipti savo dėmesį.
Jei tarsime, kad kas savaitė sunaudojamas 100 sv. st. kintamasis kapitalas pagamina 100% dydžio pridedamąją vertę = 100 sv. st., tai 500 sv. st. kintamasis kapitalas, sunaudojamas per penkių savaičių apyvartos periodą, pagamina 500 sv. st. pridedamąją vertę, t. y. pusė darbo dienos susideda iš pridedamojo darbo.
Bet jei 500 sv. st. kintamojo kapitalo pagamina 500 sv. st. pridedamąją vertę, tai 5 000 sv. st. pagamina 500×10=5 000 sv. st. pridedamąją vertę. Tačiau avansuotas kintamasis kapitalas = 500 sv. st. Visos per metus pagamintos pridedamosios vertės masės santykį su avansuoto kintamojo kapitalo vertės suma mes vadiname metine pridedamosios vertės norma. Vadinasi, šiuo atveju ji yra = 1 000%. Smulkiau analizuojant šią normą, pasirodys, kad ji yra lygi pridedamosios vertės normai, kurią avansuotas kintamasis kapitalas pagamina per vieną apyvartos periodą, padaugintai iš kintamojo kapitalo apyvartų skaičiaus (sutampančio su viso apyvartinio kapitalo apyvartų skaičium).
Per vieną apyvartos periodą avansuotas kintamasis kapitalas šiuo atveju = 500 sv. st.; jo pagaminta pridedamoji vertė taip pat = 500 sv. st. Todėl pridedamosios vertės norma per vieną apyvartos periodą yra = 100%. Šie 100%, padauginti iš 10, iš apyvartų skaičiaus per metus, duoda = 1 000%.
Tai galioja kalbant apie metinę pridedamosios vertės normą. Kai dėl pridedamosios vertės masės, gaunamos per tam tikrą apyvartos periodą, tai ši masė yra lygi per tą periodą avansuoto kintamojo kapitalo vertei, šiuo atveju = 500 sv. st., padaugintai iš pridedamosios vertės normos, vadinasi, šiuo atveju 500×=500×1=500 sv. st. Jeigu avansuotasis kapitalas būtų =1 500 sv. st., tai, esant vienodai pridedamosios vertės normai, pridedamosios vertės masė būtų = 1 500×= 1 500 sv. st.
500 sv. st. kintamąjį kapitalą, kuris per metus padaro 10 apyvartų ir per metus pagamina 5 000 sv. st. pridedamąją vertę, vadinasi, kuriam metinė pridedamosios vertės norma = 1 000%, mes vadinsime kapitalu A.
Tarkime dabar, kad kitas 5 000 sv. st. kintamasis kapitalas B avansuojamas ištisiems metams (t. y. šiuo atveju 50-iai savaičių) ir dėl to tepadaro tik vieną apyvartą per metus. Tarkime toliau, kad metų pabaigoje produktas apmokamas tą pačią dieną, kai tik jis yra pagamintas, ir kad, vadinasi, piniginis kapitalas, kuriuo jis pavirsta, sugrįžta tą pačią dieną. Vadinasi, cirkuliacijos periodas čia = 0, apyvartos periodas = darbo periodui, būtent vieneriems metams. Kaip ir pirmesniu atveju, darbo procese kiekvieną savaitę yra 100 sv. st. kintamasis kapitalas, o per 50 savaičių — 5 000 sv. st. Tarkime toliau, kad pridedamosios vertės norma yra ta pati — 100%, t. y. esant vienodam darbo dienos ilgumui pusė darbo dienos susideda iš pridedamojo darbo. Jei mes panagrinėsime 5 savaites, tai įdėtas kintamasis kapitalas bus lygus 500 sv. st., pridedamosios vertės norma = 100%, vadinasi, per 5 savaites pagaminta pridedamosios vertės masė = 500 sv. st. Čia laikomasi prielaidos, kad šiuo atveju išnaudojamos darbo jėgos kiekis ir jos išnaudojimo laipsnis yra visiškai tokie pat, kaip kapitalo A atveju.
Įdėtasis 100 sv. st. kintamasis kapitalas kas savaitė pagamina 100 sv. st. pridedamąją vertę, todėl per 50 savaičių įdėtasis 100×50=5 000 sv. st. kapitalas pagamins 5 000 sv. st. pridedamąją vertę. Kasmet pagaminamos pridedamosios vertės masė yra tokia pat, kaip pirmesniu atveju,= 5 000 sv. st., bet metinė pridedamosios vertės norma yra visiškai kitokia. Ji yra lygi per metus pagamintai pridedamajai vertei, padalytai iš avansuoto kintamojo kapitalo: = 100%, o anksčiau kapitalui A ji buvo = 1 000%.
Tiek kapitalo A, tiek ir kapitalo B atveju mes kas savaitė sunaudodavome 100 sv. st. kintamojo kapitalo; vertės didėjimo laipsnis arba pridedamosios vertės norma yra visiškai tokia pat = 100%; kintamojo kapitalo dydis taip pat vienodas = 100 sv. st. Yra išnaudojamas visiškai vienodas darbo jėgos kiekis, išnaudojimo dydis ir laipsnis abiem atvejais vienodi, darbo dienos vienodos ir vienodai dalijasi į būtinąjį darbą ir pridedamąjį darbą. Per metus panaudoto kintamojo kapitalo suma yra vienodo didumo = 5 000 sv. st., ji paleidžia veikti tą pačią darbo masę ir iš darbo jėgos, kurią paleidžia veikti du lygūs kapitalai, gauna vienodą pridedamosios vertės masę, 5 000 sv. st. Ir vis dėlto kapitalų A ir B pridedamosios vertės metinės normos skirtumas sudaro 900%.
Šis reiškinys padaro, žinoma, tokį įspūdį, lyg pridedamosios vertės norma priklausytų ne tik nuo kintamojo kapitalo paleidžiamos veikti darbo jėgos masės ir išnaudojimo laipsnio, bet ir nuo kažkokių neišaiškinamų įtakų, išplaukiančių iš cirkuliacijos proceso; ir iš tikrųjų, šis reiškinys buvo aiškinamas kaip tik šitaip, ir nors ne šia gryna, bet savo sudėtingesne ir labiau paslėpta forma (metinės pelno normos forma) jis nuo 20-jų metų pradžios sukėlė visišką painiavą Rikardo mokykloje.
Šito reiškinio stebuklingumas tuojau dingsta, jei mes ne tik tariamai, bet ir iš tikrųjų pastatysime kapitalą A ir kapitalą B į visiškai vienodas sąlygas. Sąlygos bus vienodos tik tuo atveju, jei kintamasis kapitalas B visa savo apimtimi bus sunaudojamas darbo jėgai apmokėti per tą patį laiką, kaip ir kapitalas A.
Tada 5 000 sv. st. kapitalo B sunaudojama per 5 savaites; kas savaitė sunaudojant po 1 000 sv. st., per metus sunaudojama 50 000 sv. st. Tada pridedamoji vertė pagal mūsų prielaidą taip pat = 50 000 sv. st. Apsivertęs kapitalas = 50 000 sv. st., padalytas iš avansuotojo kapitalo = 5 000 sv. st., duoda apyvartų skaičių = 10. Pridedamosios vertės norma = = 100%, padauginta iš apyvartų skaičiaus = 10, duoda metinę pridedamosios vertės normą = = = 1 000%. Vadinasi, dabar metinės pridedamosios vertės normos yra vienodos kapitalui A ir kapitalui B, būtent 1 000%, bet pridedamosios vertės masės yra: kapitalui B — 50 000 sv. st., kapitalui A — 5 000 sv. st.; pagamintos pridedamosios vertės masės dabar santykiauja kaip avansuotųjų kapitalų B ir A vertė, būtent kaip 5 000 ∶ 500 = 10 ∶ 1. Bet užtat kapitalas B per vienodą laiką paleido veikti dešimt kartų daugiau darbo jėgos, negu kapitalas A.
Tik kapitalas, tikrai panaudotas darbo procese, tesukuria pridedamąją vertę, ir tik jo atžvilgiu tegalioja visi lig šiol išdėstyti dėsniai, kurie liečia pridedamąją vertę, vadinasi, ir tas dėsnis, kad pridedamosios vertės masę, jeigu yra duota jos norma, apsprendžia santykinis kintamojo kapitalo dydis.
Pats darbo procesas matuojamas laiku. Jei darbo dienos ilgumas yra duotas (kaip čia, kur mes visas sąlygas kapitalams A ir B tariame esant vienodas, kad galėtume aiškiai atvaizduoti metinės pridedamosios vertės normos skirtingumą), darbo savaitė susideda iš tam tikro darbo dienų skaičiaus. Arba mes galime kokį nors darbo periodą, pvz., šiuo atveju penkių savaičių darbo periodą, laikyti ištisine darbo diena, susidedančia iš 300 valandų, jei darbo diena = 10 valandų, o savaitė = 6 darbo dienoms. Bet paskui mes šį skaičių turime padauginti iš skaičiaus darbininkų, kurie kasdien tuo pačiu laiku bendrai dirba tame pačiame darbo procese. Jei šis skaičius būtų, pvz., 10, tai darbo savaitė būtų =60×10=600 valandų, o penkių savaičių darbo periodas =600×5=3 000 valandų. Vadinasi, esant vienodai pridedamosios vertės normai ir esant vienodam darbo dienos ilgumui, yra panaudojami vienodo dydžio kintamieji kapitalai, jei tuo pačiu laiko tarpu paleidžiamos veikti vienodos darbo jėgos masės (apskaičiuojamos dauginant vieną tam tikros kainos darbo jėgą iš šių jėgų skaičiaus).
Dabar sugrįžkime prie mūsų pirmutinių pavyzdžių. Abiem atvejais, A ir B, kiekvieną metų savaitę yra panaudojami vienodo dydžio kintamieji kapitalai, po 100 sv. st. per savaitę. Todėl panaudotieji, darbo procese tikrai funkcionuojantieji kintamieji kapitalai yra lygūs, bet avansuotieji kintamieji kapitalai visiškai nėra lygūs. Pavyzdyje A kiekvienoms 5 savaitėms avansuojama po 500 sv. st., iš kurių kas savaitė panaudojama 100 sv. st. Pavyzdyje B pirmajam penkių savaičių periodui tenka avansuoti 5 000 sv. st., bet iš jų panaudojama tik po 100 sv. st. per savaitę, vadinasi, per 5 savaites panaudojama tik 500 sv. st.= avansuotojo kapitalo. Per antrąjį penkių savaičių periodą turi būti avansuoti 4 500 sv. st., o panaudojama tik 500 sv. st. ir t. t. Tam tikram laiko periodui avansuotas kintamasis kapitalas tepavirsta panaudojamu, vadinasi, tikrai funkcionuojančiu ir veikiančiu kintamuoju kapitalu, tik tiek, kiek jis iš tikrųjų stoja į darbo proceso užpildytus šio laiko periodo tarpus, kiek jis tikrai funkcionuoja darbo procese. Tarpiniu laiku, kai viena jo dalis yra avansuota tik tam, kad galėtų būti panaudota vėlesniu laiku, ši dalis lyg visiškai neegzistuoja darbo procesui ir dėl to neturi jokios įtakos nei vertės, nei pridedamosios vertės kūrimui. Taip, pvz., yra su 500 sv. st. kapitalu A. Jis yra avansuotas 5 savaitėms, bet į darbo procesą iš jo kas savaitė paeiliui teįeina tik 100 sv. st. Pirmąją savaitę jo panaudojama ; yra avansuotos, nors dar nėra panaudojamos; jas reikia turėti atsargoje 4 sekančių savaičių darbo procesui ir dėl to jos turi būti avansuotos.
Aplinkybės, kurios santykį tarp avansuotojo ir panaudotojo kintamojo kapitalo daro skirtingą, turi įtakos pridedamosios vertės gaminimui — esant tam tikrai pridedamosios vertės normai — tik tiek ir tik tuo būdu, kad jos daro skirtingą tą kintamojo kapitalo kiekį, kuris iš tikrųjų gali būti panaudotas per tam tikrą laiko tarpą, pvz., per 1 savaitę, per 5 savaites ir t. t. Avansuotas kintamasis kapitalas funkcionuoja kaip kintamasis kapitalas tik tiek ir tik tą laiką, kiek jis iš tikrųjų yra panaudojamas; bet ne tą laiką, kai jis pasilieka avansuotas atsargos pavidalu, kai jis nėra panaudojamas. Bet visos sąlygos, keičiančios santykį tarp avansuotojo ir panaudotojo kintamojo kapitalo, yra suvedamos į apyvartos periodų skirtingumą (kurį apsprendžia arba darbo periodo, arba cirkuliacijos periodo skirtingumas, arba vieno ir kito skirtingumas). Toks yra pridedamosios vertės gaminimo dėsnis, kad, esant vienodai pridedamosios vertės normai, vienodos funkcionuojančio kintamojo kapitalo masės pagamina vienodas pridedamosios vertės mases. Vadinasi, jei kapitalai A ir B per vienodus laiko tarpus, esant vienodai pridedamosios vertės normai, panaudoja vienodas kintamojo kapitalo mases, tai per vienodus laiko tarpus jie turi pagaminti vienodas pridedamosios vertės mases, kad ir koks skirtingas būtų šio kintamojo kapitalo, panaudoto per tam tikrą laiko tarpą, santykis su kintamuoju kapitalu, avansuotu per tą patį laiko tarpą, ir, vadinasi, kad ir koks skirtingas būtų pagamintos pridedamosios vertės masės santykis ne su panaudotuoju, bet aplamai su avansuotuoju kintamuoju kapitalu. Šio santykio skirtingumas, nė kiek neprieštaraudamas mūsų išdėstytiems pridedamosios vertės gaminimo dėsniams, priešingai, patvirtina juos ir yra neišvengiama jų pasekmė.
Išnagrinėkime pirmąjį kapitalo B penkių savaičių gamybos periodą. 5-sios savaitės pabaigoje buvo panaudoti ir suvartoti 500 sv. st. Naujai sukurta vertė = 1 000 sv. st., vadinasi, = 100% — visiškai taip pat, kaip ir kapitalo A atveju. Ta aplinkybė, kad kapitalo A atveju pridedamoji vertė realizuojama kartu su avansuotuoju kapitalu, o kapitalo B atveju ji nėra kartu realizuojama, mūsų tuo tarpu neliečia, nes čia tekalbama tik apie pridedamosios vertės gaminimą ir apie jos santykį su kintamuoju kapitalu, avansuotu jos gaminimo metu. Priešingai, jei mes apskaičiuosime pridedamosios vertės kapitale B santykį ne su ta 5 000 sv. st. avansuotojo kapitalo dalimi, kuri panaudota, vadinasi, ir suvartota šios pridedamosios vertės gaminimo metu, bet su visu šiuo avansuotuoju kapitalu, tai mes gausime = = 10%. Taigi, kapitalui B 10%, o kapitalui A — 100%, t. y. dešimt kartų daugiau. Jei ryšium su tuo būtų pasakyta: toks pridedamosios vertės normos skirtingumas vienodo dydžio kapitalams, paleidžiantiems veikti vienodą kiekį darbo, ir tai darbo, pasidalijančio lygiomis dalimis į apmokėtą ir neapmokėtą darbą,— toks skirtingumas prieštarauja pridedamosios vertės gaminimo dėsniams,— tai atsakymas būtų paprastas ir jį būtų galima gauti vos tik pažiūrėjus į faktinius santykius: kapitalui A yra išreiškiama tikroji pridedamosios vertės norma, t. y. 500 sv. st. kintamojo kapitalo per 5 savaites pagamintos pridedamosios vertės santykis su šiuo 500 sv. st. kintamuoju kapitalu. Priešingai, kapitalui B apskaičiavimas yra daromas tokiu būdu, kuris nieko bendro neturi nei su pridedamosios vertės gaminimu, nei su jį atitinkančiu pridedamosios vertės normos apibrėžimu. 500 sv. st. pridedamosios vertės, kuriuos pagamino 500 sv. st. kintamasis kapitalas, yra iš tikrųjų apskaičiuojami ne pagal jų santykį su 500 sv. st. kintamojo kapitalo, avansuoto šios pridedamosios vertės gaminimo metu, bet pagal jų santykį su 5 000 sv. st. kapitalu, kurio , 4 500 sv. st., nieko bendro neturi su šios 500 sv. st. pridedamosios vertės gaminimu ir, priešingai, tik palaipsniui turi pradėti veikti per sekančias 45 savaites; vadinasi, jie visiškai neegzistuoja gamybai per pirmąsias 5 savaites, apie kurias čia ir tekalbama. Vadinasi, šiuo atveju kapitalų A ir B pridedamosios vertės normos skirtingumas nesudaro jokios problemos.
Dabar palyginkime metines pridedamosios vertės normas kapitalams B ir A. Kapitalui B mes turime = 100%; kapitalui A = 1 000%. Bet pridedamosios vertės normų santykis toks pat, kaip ir anksčiau. Tada mes turėjome: , o dabar mes turime: ; bet , vadinasi, toks pat santykis, kaip ir anksčiau.
Tačiau dabar problema pasikeitė. Metinė kapitalo B norma: = 100% nesudaro, žinoma, jokio nukrypimo, netgi tariamo nukrypimo nuo mums žinomų dėsnių, liečiančių pridedamosios vertės gaminimą ir jį atitinkančią pridedamosios vertės normą. 5 000 v buvo avansuoti ir gamybiškai suvartoti per metus, jie pagamino 5 000 m. Vadinasi, pridedamosios vertės norma yra išreiškiama aukščiau pateikta trupmena = 100%. Metinė norma sutampa su tikrąja pridedamosios vertės norma. Vadinasi, šį kartą ne kapitalas B, kaip anksčiau, bet kapitalas A yra anomalija, kuri turi būti išaiškinta.
Mes čia turime pridedamosios vertės normą = 1 000%. Bet jei pirmuoju atveju 500 m, 5 savaičių produktas, buvo apskaičiuojami pagal jų santykį su avansuotuoju 5 000 sv. st. kapitalu, kurio nebuvo panaudojamos gaminant šią pridedamąją vertę, tai dabar 5 000 m yra apskaičiuojami pagal jų santykį su 500 v, t. y. tik su kintamojo kapitalo, kuris tikrai buvo panaudotas gaminant 5 000 m; nes 5 000 m yra produktas 5 000 sv. st. kintamojo kapitalo, gamybiškai suvartoto per 50 savaičių, o ne produktas 500 sv. st. kintamojo kapitalo, sunaudoto tik per vieną penkių savaičių periodą. Pirmuoju atveju per 5 savaites pagaminta pridedamoji vertė buvo apskaičiuojama pagal jos santykį su kapitalu, kuris yra avansuotas 50-iai savaičių, vadinasi, yra dešimt kartų didesnis už tą, kuris sunaudotas per 5 savaites. Dabar pridedamoji vertė, pagaminta per 50 savaičių, yra apskaičiuojama pagal jos santykį su kapitalu, kuris yra avansuotas 5 savaitėms, vadinasi, yra dešimt kartų mažesnis už tą, kuris sunaudotas per 50 savaičių.
500 sv. st. kapitalas A niekad neavansuojamas daugiau kaip 5 savaitėms. Joms pasibaigus, jis sugrįžta atgal ir, padarydamas per metus dešimt apyvartų, gali tą patį procesą pakartoti dešimt kartų. Iš to išeina dvi išvados.
Pirma. Avansuotasis kapitalas A tik 5 kartus tėra didesnis už kapitalo dalį, kuri pastoviai naudojama gamybos procese per vieną savaitę. Priešingai, kapitalas B, kuris per 50 savaičių tepadaro tik vieną apyvartą ir, vadinasi, turi būti avansuotas 50-iai savaičių, yra 50 kartų didesnis už tą jos dalį, kuri gali būti pastoviai naudojama per vieną savaitę. Todėl apyvarta keičia santykį tarp kapitalo, avansuojamo gamybos procesui per metus, ir kapitalo, kuris gali būti pastoviai panaudojamas per tam tikrą gamybos periodą, pvz., per vieną savaitę. Čia mes matome pirmą atvejį, kai penkių savaičių pridedamoji vertė apskaičiuojama ne pagal jos santykį su kapitalu, panaudojamu per tas 5 savaites, bet pagal santykį su dešimt kartų didesniu kapitalu, panaudojamu per 50 savaičių.
Antra. Kapitalo A penkių savaičių apyvartos periodas tesudaro tik metų, todėl metai apima 10 tokių apyvartos periodų, per kuriuos 500 sv. st. kapitalas A nuolat iš naujo panaudojamas. Panaudotasis kapitalas čia yra lygus 5 savaitėms avansuotam kapitalui, padaugintam iš apyvartos periodų skaičiaus per metus. Per metus panaudotas kapitalas =500×10=5 000 sv. st. Per metus avansuotas kapitalas = = 500 sv. st. Iš tikrųjų, nors 500 sv. st. nuolat iš naujo panaudojami, bet visuomet kas 5 savaitės iš naujo avansuojama ne daugiau kaip šie 500 sv. st. Antra vertus, kapitalo B atveju per 5 savaites tėra panaudojami tik 500 sv. st. ir jie tėra avansuojami šioms 5 savaitėms. Bet kadangi apyvartos periodas čia =50 savaičių, tai per metus panaudotas kapitalas yra lygus kapitalui, avansuojamam ne 5 savaitėms, bet 50-iai savaičių. Tačiau kasmet pagaminama pridedamosios vertės masė, esant tam tikrai pridedamosios vertės normai, yra proporcinga per metus panaudotam kapitalui, o ne per metus avansuotam kapitalui. Vadinasi, šiam 5 000 sv. st. kapitalui, kuris padaro vieną apyvartą, ši pridedamosios vertės masė nėra didesnė negu 500 sv. st. kapitalui, kuris padaro dešimt apyvartų, ir ji tik dėl to yra tokia didelė, kad kapitalas, kuris padaro vieną apyvartą per metus, pats dešimt kartų yra didesnis už kapitalą, padarantį dešimt apyvartų.
Per metus apsivertęs kintamasis kapitalas,— vadinasi, metinio produkto dalis arba jai lygi metinių sąnaudų dalis,— yra kintamasis kapitalas, tikrai panaudotas, gamybiškai suvartotas per metus. Iš to išeina, kad jeigu per metus apsivertęs kintamasis kapitalas A ir per metus apsivertęs kintamasis kapitalas B yra vienodo dydžio ir jeigu jie panaudojami vienodomis vertės didinimo sąlygomis, vadinasi, jeigu pridedamosios vertės norma yra abiem vienoda, tai ir kasmet pagaminama pridedamosios vertės masė taip pat turi būti abiem vienoda; vadinasi, kadangi panaudotųjų kapitalų masės yra vienodos,— tai turi būti vienoda ir metams apskaičiuota pridedamosios vertės norma, nes ji išreiškiama formule: . Arba, pasakant bendra forma: koks bebūtų apsivertusių kintamųjų kapitalų santykinis dydis, per metus pagamintos jų pridedamosios vertės normą apsprendžia ta pridedamosios vertės norma, kurią atitinkami kapitalai duodavo per vidutinius periodus (pvz., vidutiniškai per savaitę arba per dieną).
Tokia yra vienintelė pasekmė, išplaukianti iš pridedamosios vertės gaminimo ir jos normos apibrėžimo dėsnių.
Pažiūrėkime toliau, ką išreiškia santykis: (čia, kaip jau pasakyta, mes turime galvoje tik kintamąjį kapitalą). Dalmuo duoda per metus avansuoto kapitalo apyvartų skaičių:
Kapitalui A mes turime: ; kapitalui B: .
Abiejuose santykiuose skaitiklis išreiškia avansuotąjį kapitalą, padaugintą iš apyvartų skaičiaus: kapitalui A — 500 × 10, kapitalui B — 5 000×1, arba padaugintą iš santykiu su metais paimto apyvartos laiko atvirkštinės trupmenos. Apyvartos laikas kapitalui A — metų; apyvartos laiko atvirkštinė trupmena — metų, vadinasi, 500×=5 000; kapitalui B — 5 000×=5 000. Vardiklis išreiškia apsivertusį kapitalą, padaugintą iš apyvartų skaičiaus atvirkštinės trupmenos: kapitalui A — 5 000×, kapitalui B — 5 000×.
Atitinkamos darbo masės (apmokėto ir neapmokėto darbo suma), kurias paleidžia veikti abu per metus apsivertę kintamieji kapitalai, čia yra vienodos, nes patys apsivertę kapitalai yra vienodi ir jų vertės didėjimo normos taip pat yra vienodos.
Per metus apsivertusio kintamojo kapitalo santykis su avansuotu kintamuoju kapitalu parodo: 1) avansuotojo kapitalo santykį su kintamuoju kapitalu, panaudotu per tam tikrą darbo periodą. Jei apyvartų skaičius = 10, kaip kapitalo A atveju, ir jei laikomasi prielaidos, kad metai susideda iš 50 savaičių, tai apyvartos laikas = 5 savaitėms. Šioms 5 savaitėms turi būti avansuotas kintamasis kapitalas, ir šis 5 savaitėms avansuotas kapitalas turi būti 5 kartus didesnis už kintamąjį kapitalą, panaudojamą per vieną savaitę. T. y. per vieną savaitę tegali būti panaudota tik avansuotojo kapitalo (šiuo atveju 500 sv. st.). Priešingai, kapitalo B atveju, kur apyvartų skaičius = , apyvartos laikas = 1 metams = 50 savaičių. Vadinasi, avansuotojo kapitalo santykis su kas savaitė panaudojamu kapitalu yra 50 ∶ 1. Jei kapitalui B šis santykis būtų toks pat, kaip kapitalui A, tai B kas savaitė turėtų įdėti į įmonę 1 000 sv. st. vietoj 100.— 2) Iš to išeina, jog B turi panaudoti dešimt kartų didesnį kapitalą (5 000 sv. st.), negu A, kad paleistų veikti tokią pat kintamojo kapitalo masę, vadinasi, esant tam tikrai pridedamosios vertės normai, tokią pat (apmokėto ir neapmokėto) darbo masę, kad tuo būdu per metus pagamintų tokią pat pridedamosios vertės masę, kaip A. Tikroji pridedamosios vertės norma išreiškia ne ką kitą, kaip per tam tikrą laiko tarpą panaudoto kintamojo kapitalo santykį su pridedamąja verte, pagaminta per tą patį laiko tarpą; kitaip tariant, ji išreiškia neapmokėto darbo masę, kurią paleidžia veikti kintamasis kapitalas, panaudotas per tą laiko tarpą. Ji absoliučiai nieko bendro neturi su ta kintamojo kapitalo dalimi, kuri, nors ir avansuota, bet tam tikru laiku dar nėra panaudota; dėl to ji lygiai taip pat nieko bendro neturi su santykiu tarp kapitalo dalies, avansuotos per tam tikrą laiko tarpą, ir tos kapitalo dalies, kuri panaudota per tą laiko tarpą,— su santykiu, kuris dėl apyvartos periodo įtakos kinta ir yra skirtingas įvairiems kapitalams.
Iš to, kas yra išdėstyta, veikiau išplaukia tai, kad metinė pridedamosios vertės norma tik vienu vieninteliu atveju tesutampa su tikrąja pridedamosios vertės norma, išreiškiančia darbo išnaudojimo laipsnį: būtent tuo atveju, kai avansuotasis kapitalas padaro tik vieną apyvartą per metus, dėl to avansuotasis kapitalas yra lygus kapitalui, apsivertusiam per metus, t. y. per metus pagamintos pridedamosios vertės masės santykis su kapitalu, panaudotu jai gaminti per metus, prilygsta ir yra tapatingas per metus pagamintos pridedamosios vertės masės santykiui su kapitalu, avansuotu per metus.
A) Metinė pridedamosios vertės norma yra lygi: . Bet per metus pagamintos pridedamosios vertės masė yra lygi tikrajai pridedamosios vertės normai, padaugintai iš kintamojo kapitalo, panaudoto pridedamajai vertei gaminti. Kapitalas, panaudotas metinei pridedamosios vertės masei pagaminti, yra lygus avansuotajam kapitalui, padaugintam iš jo apyvartų skaičiaus, kurį mes žymėsime n. Dėl to formulė A pavirsta šia formule:
B) Metinė pridedamosios vertės norma yra lygi: . Pavyzdžiui, kapitalui B=, arba 100%. Tik jei n = 1, t. y. jei avansuotas kintamasis kapitalas padaro tik vieną apyvartą per metus, vadinasi, yra lygus per metus panaudotam arba apsivertusiam kapitalui, tik tuo atveju metinė pridedamosios vertės norma yra lygi tikrajai jos normai.
Jei mes metinę pridedamosios vertės normą pažymėsime M′, tikrąją pridedamosios vertės normą — m′, avansuotą kintamąjį kapitalą — v, apyvartų skaičių — n, tai M′= =m′n; vadinasi, M′=m′ n ir tik tuo atveju = m′, jei n=1; vadinasi, M′=m′×1=m′.
Toliau, iš to išplaukia: metinė pridedamosios vertės norma visada = m′n, t. y. lygi tikrajai pridedamosios vertės normai,— pridedamosios vertės, kurią per vieną apyvartos periodą pagamino per šį periodą sunaudotas kintamasis kapitalas,— padaugintai iš šio kintamojo kapitalo apyvartų skaičiaus per metus arba padaugintai (kas yra tas pat) iš jo apyvartos laiko, paimto santykiu su metais kaip su vienetu, atvirkštinės trupmenos. (Jei kintamasis kapitalas padaro 10 apyvartų per metus, tai jo apyvartos laikas = metų; vadinasi, apyvartos laiko atvirkštinė trupmena ==10.)
Toliau iš to išplaukia: M′=m′, jei n=1. M′ yra didesnis už m′, jei n yra didesnis už 1, t. y. jei avansuotasis kapitalas padaro daugiau kaip vieną apyvartą per metus arba jei apsivertęs kapitalas yra didesnis už avansuotąjį.
Pagaliau M′ yra mažesnis už m′, jei n yra mažesnis už 1, t. y., jei per metus apsivertęs kapitalas tesudaro tik dalį avansuotojo kapitalo, vadinasi, jei apyvartos periodas trunka ilgiau kaip vienerius metus.
Sustokime kiek ties pastaruoju atveju.
Laikykimės visų mūsų ankstesnio pavyzdžio prielaidų, tik tarkime, kad apyvartos periodas pailgėja iki 55 savaičių. Darbo procesas kas savaitė reikalauja 100 sv. st. kintamojo kapitalo, vadinasi, 5 500 sv. st. apyvartos periodui, ir kas savaitė pagamina 100 m; vadinasi, m′, kaip ir anksčiau, yra 100%. Apyvartų skaičius n čia yra lygus , nes apyvartos laikas 1+ metų (tariant, kad metai susideda iš 50-ies savaičių) = metų.
M′==100×==%, vadinasi, mažiau kaip 100%. Iš tikrųjų, jei metinė pridedamosios vertės norma būtų 100%, tai 5 500 v per metus turėtų pagaminti 5 500 m, o tam reikia metų. Šie 5 500 v per metus pagaminta tik 5 000 m, vadinasi, metinė pridedamosios vertės norma ===%.
Todėl metinė pridedamosios vertės norma, arba per metus pagamintos pridedamosios vertės palyginimas su aplamai avansuotu kintamuoju kapitalu (skirtingai nuo kintamojo kapitalo, apsivertusio per metus), nėra vien tik subjektyvus palyginimas: tikrasis kapitalo judėjimas pats sukelia šį priešpastatymą. Metų pabaigoje kapitalo A savininkui sugrįžo jo avansuotas kintamasis kapitalas, lygus 500 sv. st., ir, be to, 5 000 sv. st. pridedamosios vertės. Jo avansuotojo kapitalo dydį išreiškia ne ta kapitalo masė, kurią jis naudojo per metus, bet ta, kuri periodiškai jam sugrįžta. Nagrinėjant šį klausimą visiškai nesvarbu, ar kapitalas metų pabaigoje iš dalies egzistuoja gamybinės atsargos pavidalu, iš dalies prekinio ar piniginio kapitalo pavidalu, ir kuria proporcija jis pasiskirsto į šias įvairias dalis. Kapitalo B savininkui sugrįžo 5 000 sv. st., jo avansuotasis kapitalas, ir dar 5 000 sv. st. pridedamosios vertės. Kapitalo C (paskutinio mūsų išnagrinėto 5 500 sv. st. kapitalo) savininkui per metus pagaminta 5 000 sv. st. pridedamosios vertės (esant 5 000 sv. st. sąnaudai ir 100% pridedamosios vertės normai), bet jo avansuotasis kapitalas, kaip ir pagamintoji pridedamoji vertė, jam dar nesugrįžo.
M′=m′n išreiškia, kad pridedamosios vertės norma, galiojanti kintamajam kapitalui, panaudotam per vieną apyvartos periodą: , turi būti padauginta iš avansuoto kintamojo kapitalo apyvartos periodų skaičiaus, arba jo atgaminimo periodų skaičiaus,— iš skaičiaus periodų, per kuriuos jis atnaujina savo apytaką.
I knygos IV skirsnyje («Pinigų virtimas kapitalu») ir paskui I knygos XXI skirsnyje («Paprastoji reprodukcija») mes jau esame matę, kad kapitalo vertė aplamai avansuojama, o ne sunaudojama, nes ši vertė, išėjusi įvairias savo apytakos fazes, vėl sugrįžta į savo pradinį tašką, ir, be to, praturtinta pridedamąja verte. Tai ją apibūdina kaip avansuotąją vertę. Laikas, kuris praeina nuo jos judėjimo pradinio taško iki jos sugrįžimo momento, ir yra tas laikas, kuriam ji avansuota. Visa kapitalo vertės atliekama apytaka, kuri matuojama laiku nuo kapitalo vertės avansavimo iki jos sugrįžimo, sudaro jos apyvartą, o tos apyvartos ilgumas sudaro apyvartos periodą. Pasibaigus šiam periodui, pasibaigia ir apytaka, ir ta pati kapitalo vertė gali vėl pradėti tą pačią apytaką, vadinasi, vėl savaime didėti, gaminti pridedamąją vertę. Jei kintamasis kapitalas, kaip kad A atveju, padaro dešimt apyvartų per metus, tai per metus tas pats avansuotasis kapitalas dešimt kartų pagamins tokią pridedamosios vertės masę, kuri atitinka vieną apyvartos periodą.
Mes turime išsiaiškinti avansavimo pobūdį kapitalistinės visuomenės požiūriu.
Kapitalas A, kuris padaro dešimt apyvartų per metus, avansuojamas per metus dešimt kartų. Kiekvienam naujam apyvartos periodui jis yra iš naujo avansuojamas. Bet kartu A per metus niekad neavansuoja daugiau kaip tą pačią 500 sv. st. kapitalo vertę ir, iš tikrųjų, mūsų nagrinėjamam gamybos procesui niekad nedisponuoja daugiau kaip šiais 500 sv. st. Kai tik šie 500 sv. st. užbaigia vieną apytaką, kapitalistas A verčia juos iš naujo pradėti tokią pat apytaką; kapitalas iš prigimties išlaiko kapitalo pobūdį kaip tik dėl to, kad besikartojančiuose gamybos procesuose jis nuolat funkcionuoja kaip kapitalas. Jis šiuo atveju niekad neavansuojamas ilgesniam kaip 5 savaičių laikui. Jeigu apyvarta užtrunka ilgiau, tai kapitalo nepakanka. Jeigu apyvartos laikas sutrumpėja, tai dalis kapitalo darosi perteklinė. Čia avansuojami ne dešimt kapitalų po 500 sv. st., bet vienas 500 sv. st. kapitalas dešimt kartų avansuojamas vienas po kito sekančiais laiko tarpais. Todėl metinė pridedamosios vertės norma apskaičiuojama ne 500 sv. st. kapitalui, avansuojamam dešimt kartų, arba 5 000 sv. st., bet vienu kartu avansuojamam 500 sv. st. kapitalui; visiškai taip pat, kaip 1 taleris, kuris cirkuliuoja dešimt kartų, visada tėra tik vienas vienintelis cirkuliacijoje esantis taleris, nors jis atlieka 10 talerių funkciją. Bet tose rankose, kuriose jis yra kiekvieno santorio metu, jis, kaip ir anksčiau, pasilieka vis ta pati 1 talerio vertė.
Lygiai taip pat ir kapitalas A, kiekvieną kartą sugrįždamas ir taip pat sugrįždamas metų pabaigoje, parodo, kad jo savininkas visada operuoja tik ta pačia 500 sv. st. kapitalo verte. Tuo būdu į jo rankas kaskart tesugrįžta tik 500 sv. st. Todėl jo avansuotasis kapitalas niekad neviršija 500 sv. st. Tuo būdu avansuotasis 500 sv. st. kapitalas sudaro vardiklį tos trupmenos, kuri išreiškia metinę pridedamosios vertės normą. Metinei pridedamosios vertės normai mes turėjome tokią formulę: M′= =m′n. Kadangi tikroji pridedamosios vertės norma m′ = , lygi pridedamosios vertės masei, padalytai iš kintamojo kapitalo, kuris ją pagamino, tai į m′n mes galime dėti m′ reikšmę, t. y. , ir tada mes gausime kitą formulę: M′=.
Bet kadangi 500 sv. st. kapitalas padaro dešimt apyvartų, vadinasi, ir jo avansavimas yra dešimt kartų atnaujinamas, tai jis atlieka dešimteriopai didesnio kapitalo, 5 000 sv. st. kapitalo, funkciją: visiškai taip pat, kaip 500 vieno talerio vertės monetų, kurios cirkuliuoja po dešimt kartų per metus, atlieka tą pačią funkciją kaip ir 5 000 tokių pat monetų, cirkuliuojančių tik vieną kartą.