Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
«Gamybos procesas, kokia bebūtų jo visuomeninė forma, turi būti nenutrūkstamas, t. y. periodiškai turi vis iš naujo išeiti tas pačias stadijas… Todėl kiekvienas visuomeninis gamybos procesas, nagrinėjamas nuolatiniame sąryšyje ir nenutrūkstamoje savo atsinaujinimo eigoje, tuo pačiu metu yra reprodukcijos procesas… Kaip periodinis kapitalo vertės prieauglis, arba periodinis funkcionuojančio kapitalo vaisius, pridedamoji vertė įgauna iš kapitalo kylančių pajamų formą» (I knyga, XXI skirsnis). [Plg. K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 505—506 psl.]
Mes turime 10 kapitalo A penkių savaičių apyvartos periodų; per pirmąjį apyvartos periodą avansuojama 500 sv. st. kintamojo kapitalo, t. y. kas savaitė 100 sv. st. išmainoma į darbo jėgą, tuo būdu pirmojo apyvartos periodo pabaigoje darbo jėgai bus sunaudota 500 sv. st. Šie 500 sv. st., pradžioje sudarę dalį viso avansuotojo kapitalo, nustojo buvę kapitalas. Jie yra sunaudoti darbo užmokesčiui išmokėti. Darbininkai savo ruožtu sumoka jais, pirkdamiesi pragyvenimo reikmenis; vadinasi, jie suvartoja 500 sv. st. vertės pragyvenimo reikmenis. Tuo būdu sunaikinamas šio vertės dydžio prekių kiekis (tai, ką darbininkas sutaupo, pvz., pinigų ir kt. pavidalu, taip pat nėra kapitalas). Darbininkui šio prekių kiekio suvartojimas yra negamybinis vartojimas, išskyrus tai, kad jis palaiko darbingą jo darbo jėgą, vadinasi, kapitalistui būtiną įrankį.— Bet, antra, kapitalistui šie 500 sv. st. yra išmainyti į tos pačios vertės (atitinkamai kainos) darbo jėgą. Kapitalistas gamybiškai vartoja darbo jėgą darbo procese. Praėjus 5 savaitėms, yra naujai sukurta 1 000 sv. st. vertė. Pusė jos, 500 sv. st., yra atgaminta darbo jėgai apmokėti sunaudoto kintamojo kapitalo vertė. Kita pusė, 500 sv. st., yra naujai pagaminta pridedamoji vertė. Bet toji penkių savaičių darbo jėga, į kurią išmainyta kapitalo dalis tuo pačiu pavirto kintamuoju kapitalu, lygiai taip pat yra sunaudota, suvartota, nors ir gamybiškai. Vakar veikęs darbas nėra tas pats darbas, kuris veikia šiandien. Jo vertė plius jo sukurta pridedamoji vertė dabar egzistuoja kaip nuo pačios darbo jėgos skirtingo daikto vertė, kaip produkto vertė. Tačiau dėl to, kad produktas yra paverčiamas pinigais, jo vertės dalis, lygi avansuotojo kintamojo kapitalo vertei, vėl gali būti paversta į darbo jėgą ir tuo būdu vėl gali funkcionuoti kaip kintamasis kapitalas. Čia neturi jokios reikšmės ta aplinkybė, kad už kapitalo vertę, ne tik atgamintą, bet jau ir paverstą atgal į piniginę formą, bus pasamdyti tie patys darbininkai, t. y. tie patys darbo jėgos atstovai. Galimas dalykas, kad antrajame apyvartos periode kapitalistas pasinaudos naujais darbininkais vietoj ankstesniųjų.
Vadinasi, per 10 penkių savaičių apyvartos periodų darbo užmokesčiui paeiliui iš tikrųjų bus sunaudotas 5 000, o ne 500 sv. st. kapitalas, ir šį darbo užmokestį darbininkai vėl sunaudos pragyvenimo reikmenims. Tokiu būdu avansuotas 5 000 sv. st. kapitalas yra suvartotas. Jo daugiau nebėra. Antra vertus, į gamybos procesą paeiliui įjungiama ne 500, bet 5 000 sv. st. vertės darbo jėga; ji ne tik atgamina savo pačios vertę, = 5 000 sv. st., bet ir pagamina perteklių, 5 000 sv. st. pridedamąją vertę. 500 sv. st. kintamasis kapitalas, avansuojamas antrajam apyvartos periodui, nėra tolygus 500 sv. st. kapitalui, kuris buvo avansuotas per pirmąjį apyvartos periodą. Pastarasis yra suvartotas, išleistas darbo užmokesčiui. Bet jį padengė naujas 500 sv. st. kintamasis kapitalas, kuris per pirmąjį apyvartos periodą buvo pagamintas prekine forma ir vėl paverstas į piniginę formą. Vadinasi, šis naujas 500 sv. st. piniginis kapitalas yra piniginė forma tos prekių masės, kuri naujai buvo pagaminta per pirmąjį apyvartos periodą. Ta aplinkybė, kad kapitalisto rankose vėl yra lygiai tokia pat 500 sv. st. pinigų suma, t. y., paliekant nuošalyje pridedamąją vertę, lygiai toks pat piniginio kapitalo kiekis, kokį jis pradžioje buvo avansavęs, užtušuoja tą faktą, kad kapitalistas operuoja naujai pagamintu kapitalu (kai dėl kitų prekinio kapitalo vertės sudėtinių dalių, padengiančių pastoviąsias kapitalo dalis, tai jų vertė naujai nepagaminama; pasikeičia tik forma, kuria ši vertė egzistuoja).— Paimkime trečiąjį apyvartos periodą. Čia yra aišku, kad trečiąjį kartą avansuotas 500 sv. st. kapitalas yra ne senasis, bet naujai pagamintas kapitalas, nes jis yra piniginė forma antrajame apyvartos periode pagamintos prekių masės, t. y. tos prekių masės dalies, kurios vertė yra lygi avansuoto kintamojo kapitalo vertei. Pirmajame apyvartos periode pagaminta prekių masė yra parduota. Jos vertės dalis, lygi kintamajai avansuotojo kapitalo vertės daliai, buvo išmainyta į naują antrojo apyvartos periodo darbo jėgą ir pagamino naują prekių masę, kuri savo ruožtu buvo parduota, ir dalis jos vertės sudaro 500 sv. st. kapitalą, avansuojamą trečiajame apyvartos periode.
Ir taip yra per dešimt apyvartos periodų. Jų metų naujai pagamintos prekių masės (kurių vertė, kiek ji padengia kintamąjį kapitalą, taip pat naujai pagaminama, o ne šiaipjau vėl pasireiškia kaip pastoviosios apyvartinės kapitalo dalies vertė) kas penkios savaitės yra išmetamos į rinką, kad į gamybos procesą nuolat būtų įjungiama nauja darbo jėga.
Vadinasi, dešimteriopa avansuoto 500 sv. st. kintamojo kapitalo apyvarta pasiekiama ne tai, kad šis 500 sv. st. kapitalas gali būti gamybiškai suvartotas dešimt kartų, ir ne tai, kad kintamasis kapitalas, pakankamas penkioms savaitėms, gali būti naudojamas 50 savaičių. Priešingai, per 50 savaičių kintamojo kapitalo bus panaudota 500 sv. st.×10, ir 500 sv. st. kapitalo visada pakaks tik 5 savaitėms, o pasibaigus penkioms savaitėms, jį teks padengti naujai pagamintu 500 sv. st. kapitalu. Tai liečia tiek kapitalą A, tiek ir kapitalą B. Bet nuo čia prasideda skirtumas.
Pirmojo penkių savaičių periodo pabaigoje kapitalistas B, kaip ir kapitalistas A, yra avansavęs ir sunaudojęs 500 sv. st. kintamąjį kapitalą. Tiek B, tiek ir A jo vertę pavertė į darbo jėgą ir ją padengė šios darbo jėgos naujai sukurtos produkto vertės dalimi, kuri yra lygi avansuoto 500 sv. st. kintamojo kapitalo vertei. Tiek kapitalistui B, tiek ir kapitalistui A darbo jėga ne tik padengia sunaudoto 500 sv. st. kintamojo kapitalo vertę nauja tokio pat dydžio verte, bet ir prijungia jai pridedamąją vertę,— pagal mūsų prielaidą — tokio pat dydžio pridedamąją vertę.
Bet tą naujai sukurtą vertę, kuri padengia avansuotą kintamąjį kapitalą ir padidina jo vertę pridedamąja verte, kapitalistas B turi ne ta forma, kuria ji vėl gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas, atitinkamai — kaip kintamasis kapitalas. Kapitalistas A ją turi kaip tik tokia forma. Ir iki metų pabaigos kintamąjį kapitalą, kuris sunaudojamas per pirmąsias penkias savaites ir paskui iš eilės per kiekvienas 5 savaites, nors jį ir padengia naujai pagaminta vertė plius pridedamoji vertė, kapitalistas B turi ne tokia forma, kuria jis vėl gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas, atitinkamai — kaip kintamasis kapitalas. Nors jo vertę padengė nauja vertė, vadinasi, ji yra atnaujinta, bet jo vertės forma (šiuo atveju absoliuti vertės forma, jos piniginė forma) nėra atnaujinta.
Vadinasi, antrajam penkių savaičių periodui (ir tokiu būdu iš eilės kiekvienoms penkioms savaitėms per metus) visiškai taip pat turi būti atsargoje vėl 500 sv. st., kaip ir pirmajam periodui. Vadinasi, paliekant nuošalyje kredito santykius, metų pradžioje turi būti atsargoje 5 000 sv. st. kaip paslėptinis avansuotas piniginis kapitalas, nors iš tikrųjų per metus jie bus tik pamažu sunaudojami, paverčiami į darbo jėgą.
Priešingai, kadangi kapitalistui A avansuotojo kapitalo apytaka, apyvarta baigiasi jau praslinkus 5 savaitėms, tai jį padengianti vertė, jau praėjus pirmosioms penkioms savaitėms, turi tokią formą, kuria ji naują darbo jėgą gali paleisti veikti 5 savaitėms; ji turi savo pirminę, piniginę formą.
Antrajame penkių savaičių periode tiek A, tiek ir B vartoja naują darbo jėgą ir šiai darbo jėgai apmokėti sunaudoja naują 500 sv. st. kapitalą. Darbininkų pragyvenimo reikmenys, pirkti už pirmuosius 500 sv. st., yra suvartoti, šiaip ar taip, jų vertė išnyko iš kapitalisto rankų. Už antruosius 500 sv. st. perkama nauja darbo jėga, nauji pragyvenimo reikmenys išimami iš rinkos. Trumpai sakant, sunaudojamas naujas 500 sv. st. kapitalas, o ne senasis. Bet A atveju šis naujas 500 sv. st. kapitalas yra piniginė forma naujai pagamintos vertės, padengiančios anksčiau sunaudotus 500 sv. st. B atveju ši padengianti vertė turi tokią formą, kuria ji negali funkcionuoti kaip kintamasis kapitalas. Ji yra čia, bet ne kintamojo kapitalo forma. Todėl gamybos procesui per artimiausias penkias savaites tęsti reikia turėti ir reikia avansuoti papildomą 500 sv. st. kapitalą šiuo atveju būtina pinigine forma. Tuo būdu per 50 savaičių tiek A, tiek ir B sunaudoja vienodo dydžio kintamąjį kapitalą, apmoka ir suvartoja vienodą darbo jėgos kiekį. Bet B turi ją apmokėti avansuodamas kapitalą, lygų visai jos vertei = 5 000 sv. st, o A apmoka ją paeiliui ta verte, kuri nuolat atnaujinama pinigine forma, yra pagaminama per kiekvienas penkias savaites ir padengia 500 sv. st. kapitalą, avansuojamą kiekvienoms 5 savaitėms. Vadinasi, čia piniginis kapitalas niekad neavansuojamas ilgesniam kaip 5 savaičių laikui, t. y. niekad neavansuojamas didesnis kaip pirmosioms penkioms savaitėms avansuotas 500 sv. st. kapitalas. Šių 500 sv. st. pakanka visiems metams. Todėl aišku, kad, esant vienodam darbo išnaudojimo laipsniui, esant vienodai tikrajai pridedamosios vertės normai, kapitalistų A ir B metinės pridedamosios vertės normos turi būti atvirkščiai proporcingos dydžiui tų kintamųjų piniginių kapitalų, kuriuos reikia avansuoti, kad per metus būtų galima paleisti veikti vienodą darbo jėgos masę. A: = 1 000% ir B: = 100%. Bet 500 v ∶ 5 000 v=1 ∶ 10=100% ∶ 1 000%.
Skirtumas išplaukia iš apyvartos periodų skirtingumo, t. y. tų periodų, kuriems pasibaigus vertė, padengianti kintamąjį kapitalą, panaudotą per tam tikrą laiko tarpą, vėl gali funkcionuoti kaip kapitalas, vadinasi, kaip naujas kapitalas. Tiek A, tiek ir B atveju vyksta tas pats per tuos pačius periodus panaudoto kintamojo kapitalo vertės padengimas. Kartu taip pat vyksta vienodas pridedamosios vertės augimas per vienodo ilgumo periodus. Bet nors B atveju kas 5 savaitės ir vyksta 500 sv. st. vertės padengimas, be to, dar priauga 500 sv. st. pridedamosios vertės, vis dėlto ši padengianti vertė dar nesudaro naujo kapitalo, nes ji neturi piniginės formos. A atveju ne tik senoji kapitalo vertė yra naujos padengiama, bet kartu ji atkuriama savo pinigine forma, vadinasi, ji padengiama kaip naujas sugebąs funkcionuoti kapitalas.
Ankstesnis ar vėlesnis padengiančios vertės pavirtimas į pinigus, t. y. į tokią formą, kuria avansuojamas kintamasis kapitalas,— yra aplinkybė, kuri pačiam pridedamosios vertės gaminimui, aišku, neturi jokios reikšmės. Pridedamosios vertės gaminimas priklauso nuo panaudoto kintamojo kapitalo dydžio ir nuo darbo išnaudojimo laipsnio. Bet nurodytoji aplinkybė keičia dydį to piniginio kapitalo, kurį reikia avansuoti, kad per metus būtų galima paleisti veikti tam tikrą darbo jėgos kiekį, ir, vadinasi, apsprendžia metinę pridedamosios vertės normą.