Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Pažvelkime valandėlę į reikalą visuomenės požiūriu. Tarkime, kad vienas darbininkas per savaitę kainuoja 1 sv. st., darbo diena = 10 valandų. Tiek pas A, tiek ir pas B per metus dirba 100 darbininkų (100 sv. st. per savaitę 100-ui darbininkų per 5 savaites sudaro 500 sv. st., o per 50 savaičių — 5 000 sv. st.); jie dirba 6 dienas per savaitę, po 60 darbo valandų kiekvienas. Vadinasi, 100 darbininkų per savaitę dirba 6 000 darbo valandų, o per 50 savaičių — 300 000 darbo valandų. Tiek A, tiek ir B pasamdė šią darbo jėgą, ir, vadinasi, visuomenė jos niekam kitam negali sunaudoti. Šiuo atžvilgiu padėtis visuomenės požiūriu yra vienoda tiek B atveju, tiek ir A atveju. Toliau, tiek pas B, tiek ir pas A kiekvienas 100 darbininkų per metus gauna 5 000 sv. st. darbo užmokesčio (vadinasi, 200 darbininkų kartu gauna 10 000 sv. st.) ir iš visuomenės ima pragyvenimo reikmenų šiai sumai. Ir šiuo atžvilgiu padėtis visuomenės požiūriu yra vienoda tiek A atveju, tiek ir B atveju. Kadangi abiem atvejais darbininkai gauna užmokestį kas savaitė, tai jie kas savaitė ima iš visuomenės ir pragyvenimo reikmenis, už kuriuos jie abiem atvejais taip pat kas savaitė meta į cirkuliaciją piniginį ekvivalentą. Bet nuo čia prasideda skirtumas.
Pirma. Pinigai, kuriuos meta į cirkuliaciją kapitalisto A darbininkas, yra ne tik, kaip kapitalisto B darbininkui, jo darbo jėgos vertės piniginė forma (iš tikrųjų mokėjimo už jau atliktą darbą priemonė); jau nuo antrojo apyvartos periodo, skaitant nuo įmonės įsteigimo, jie yra piniginė forma tos jo paties naujai sukurtos vertės (=darbo jėgos kaina plius pridedamoji vertė), kuri pagaminta pirmajame apyvartos periode; šia verte apmokamas jo darbas antrojo apyvartos periodo metu. Kapitalisto B darbininkui yra kitaip. Nors darbininko atžvilgiu pinigai ir čia yra mokėjimo už jo jau atliktą darbą priemonė, bet šis jau atliktas darbas nėra apmokamas naujai jo sukurta verte, pavirtusia pinigais (to paties darbo pagamintos vertės pinigine forma). Toks apmokėjimo šaltinis tegali susidaryti tik nuo antrųjų metų, kai kapitalisto B darbininkas apmokamas per praeitus metus jo sukurta verte, paversta pinigais.
Kuo trumpesnis yra kapitalo apyvartos periodas,— todėl kuo trumpesni yra laiko tarpai, kuriais per metus kapitalas yra atgaminamas,— tuo greičiau pradžioje pinigine forma kapitalisto avansuota kintamoji kapitalo dalis pavirsta pinigine forma tos naujai sukurtos vertės (apimančios ir pridedamąją vertę), kurią darbininkas sukūrė šiam kintamajam kapitalui padengti; vadinasi, tuo trumpesnis yra laikas, kuriam kapitalistas turi avansuoti pinigus iš savo paties fondo, tuo mažesnis, palyginti su tam tikru gamybos dydžiu, yra tas kapitalas, kurį jis iš viso avansuoja, ir tuo santykinai didesnė yra toji pridedamosios vertės masė, kurią jis, esant tam tikrai pridedamosios vertės normai, išspaudžia per metus, nes jis tuo dažniau gali vėl pirkti darbininką už paties darbininko sukurtos vertės piniginę formą ir vėl paleisti jo darbą veikti.
Esant tam tikram gamybos mastui, absoliutus avansuoto kintamojo piniginio kapitalo (kaip ir aplamai apyvartinio kapitalo) dydis mažėja, o metinė pridedamosios vertės norma didėja proporcingai apyvartos periodo trumpėjimui. Esant tam tikram avansuotojo kapitalo dydžiui ir esant tam tikrai pridedamosios vertės normai, gamybos mastas, vadinasi, ir absoliuti per vieną apyvartos periodą pagaminamos pridedamosios vertės masė auga kartu su metinės pridedamosios vertės normos didėjimu, kurį sukelia reprodukcijos periodų trumpėjimas. Aplamai imant, iš ligšiolinio tyrinėjimo išplaukia išvada, kad sutinkamai su skirtingu apyvartos periodo ilgumu tenka avansuoti labai skirtingo dydžio piniginį kapitalą, kad, esant tam pačiam darbo išnaudojimo laipsniui, būtų galima paleisti veikti vienodą gamybinio apyvartinio kapitalo masę ir vienodą darbo masę.
Antra — ir tai yra susiję su pirmuoju skirtumu — tiek kapitalisto B, tiek ir kapitalisto A darbininkas už savo perkamus pragyvenimo reikmenis moka kintamuoju kapitalu, kuris jo rankose yra pavirtęs į cirkuliacijos priemonę. Pavyzdžiui, jis ne tik ima iš rinkos kviečius, bet ir padengia juos ekvivalentu pinigais. Bet kadangi pinigai, kuriais kapitalisto B darbininkas apmoka iš rinkos gaunamus savo pragyvenimo reikmenis, nėra piniginė forma naujai sukurtos vertės, kurią jis išmeta į rinką per metus, kaip yra kapitalisto A darbininko atveju, tai nors jis ir tiekia pinigus pragyvenimo reikmenų pardavėjui, bet netiekia jokių prekių,— nei gamybos priemonių, nei pragyvenimo reikmenų,— kurias tas galėtų pirkti už gautus pinigus, kaip tai, priešingai, yra kapitalisto A darbininko atveju. Dėl to iš rinkos bus paimta: darbo jėga, pragyvenimo reikmenys tai darbo jėgai, pagrindinis kapitalas kapitalisto B naudojamų darbo priemonių forma ir gamybinės medžiagos, ir visam tam padengti į rinką bus mestas ekvivalentas pinigų pavidalu; bet per metus į rinką nemetamas joks produktas, kuris padengtų iš rinkos paimtus medžiaginius gamybinio kapitalo elementus. Jei mes įsivaizduosime ne kapitalistinę visuomenę, bet komunistinę, tai visų pirma visiškai atkrinta piniginis kapitalas, vadinasi, atkrinta ir visos tos santorių maskuotės, kurios dėl jo atsiranda. Dalykas tėra tas, kad visuomenė iš anksto turi apskaičiuoti, kiek darbo, gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų ji gali be jokios žalos sunaudoti tokioms gamybos šakoms, kurios, kaip, pvz., geležinkelių tiesimas, ilgą laiką, metus ar daugiau, netiekia nei gamybos priemonių, nei pragyvenimo reikmenų ir aplamai neduoda jokio naudingo efekto, bet, žinoma, atima iš visos metinės gamybos ir darbą, ir gamybos priemones, ir pragyvenimo reikmenis. Priešingai, kapitalistinėje visuomenėje, kur visuomeninis protas visada tepasireiškia tik post festum [po įvykusio fakto], nuolat gali ir turi kilti stambūs sutrikimai. Iš vienos pusės, daromas spaudimas pinigų rinkai; o gera pinigų rinkos būklė, atvirkščiai, savo ruožtu sąlygoja daugybę tokių verslovinių operacijų, vadinasi, sudaro kaip tik tokias sąlygas, kurios vėliau sukelia spaudimą pinigų rinkai. Pinigų rinka patiria spaudimą, nes čia nuolat reikia ilgam laikui avansuoti piniginį kapitalą stambiu mastu. Mes jau visiškai nekalbame apie tai, kad pramonininkai ir pirkliai meta geležinkelių ir kt. spekuliacijoms piniginį kapitalą, kuris jiems reikalingas savų įmonių veikimui palaikyti, ir padengia jį pinigų rinkoje užtraukiamomis paskolomis. Iš antros pusės, patiria spaudimą gamybinis kapitalas, kuris yra visuomenės žinioje. Kadangi gamybinio kapitalo elementai nuolat paimami iš rinkos ir vietoj jų į rinką metamas tik piniginis ekvivalentas, tai didėja moki paklausa, kurioje betgi nėra jokių pasiūlos elementų. Dėl to pakyla tiek pragyvenimo reikmenų, tiek ir gamybinių medžiagų kainos. Be to, paprastai tokiu metu išsivysto spekuliacinės operacijos, ir vyksta žymus kapitalo perkėlimas. Turtėja spekuliantų, rangovų, inžinierių, advokatų ir kt. gauja. Jie sukelia didelę vartojimo reikmenų paklausą rinkoje, lygia greta kyla darbo užmokestis. Kai dėl maisto reikmenų paklausos, tai tuo, žinoma, duodamas smarkus postūmis ir žemės ūkiui. Bet kadangi maisto reikmenų kiekio negalima padidinti staiga, per vienerius metus, tai padidėja jų įvežimas, kaip ir aplamai užsieninių maisto produktų (kava, cukrus, vynas ir t. t.) bei prabangos dalykų įvežimas. Dėl to susidaro per didelis įvežimas ir spekuliacija šioje importinės prekybos dalyje. Iš antros pusės, tos pramonės šakos, kuriose gamybą galima greitai padidinti (tikroji manufaktūros pramonė, kalnakasyba ir kt.), dėl kainų pakilimo staigiai išplečiamos, o po to netrukus seka krachas. Tą patį poveikį patiria darbo rinka, o tai į naujas gamybos šakas pritraukia plačias paslėptinio santykinio gyventojų pertekliaus mases ir net jau dirbančius darbininkus. Aplamai tokios stambaus masto verslovės, kaip geležinkeliai, atima iš darbo rinkos tam tikrą skaičių jėgų, kurias tiekti tegali tik kai kurios šakos, pavyzdžiui, žemės ūkis ir t. t., kur panaudojami vien tik stiprūs vaikinai. Taip esti ir po to, kai naujos įmonės jau pasidarė pastovia gamybos šaka ir dėl to jau susidarė šioms įmonėms reikalingas darbininkų klajoklių sluoksnis, pvz., kai geležinkeliai staiga pradedami tiesti stambesniu mastu negu vidutinis. Tada absorbuojama dalis rezervinės darbininkų armijos, kurios spaudimas mažino darbo užmokestį. Tokiu atveju, aplamai imant, darbo užmokestis kyla,— net tose darbo rinkos dalyse, kur darbininkai ir anksčiau lengvai susirasdavo darbą. Tai trunka tol, kol neišvengiamas krachas rezervinę darbininkų armiją vėl padaro laisvai disponuojamą; tada darbo užmokestis vėl sumažinamas ligi jo minimumo ir žemiau(32).
Kadangi didesnis ar mažesnis apyvartos periodo ilgumas priklauso nuo darbo periodo tikrąja šio žodžio prasme, t. y. nuo periodo, kuris reikalingas, kad būtų galima pagaminti produktą rinkai, tai jis remiasi materialinėmis gamybos sąlygomis, kurios įvairiems kapitalo įdėjimams yra visiškai apibrėžtos. Žemės ūkyje šios sąlygos labiau yra natūralinių gamybos sąlygų pobūdžio, o manufaktūroje ir didesnėje gavybinės pramonės dalyje jos kinta kartu su visuomeniniu paties gamybos proceso vystymusi.
Kadangi darbo periodo ilgumą apsprendžia tai, kokio didumo yra tiekiamų prekių masės (kiekybinis dydis, kuriuo produktas paprastai metamas į rinką prekės pavidalu), tai jis yra sąlyginio pobūdžio. Bet materialinį paties šio sąlyginumo pagrindą sudaro gamybos mastas, dėl to jis tėra atsitiktinis, tiktai kai jis atskirai nagrinėjamas.
Pagaliau, kadangi apyvartos periodo ilgumas priklauso nuo cirkuliacijos periodo ilgumo, tai jį iš dalies apsprendžia nuolatinis rinkos konjunktūros kitimas, sunkesnės ar lengvesnės pardavimo sąlygos ir iš to kyląs būtinumas mesti produktą iš dalies į artimesnę ar tolimesnę rinką. Paliekant nuošalyje paklausos aplamai dydį, kainų judėjimas čia vaidina svarbiausią vaidmenį: krintant kainoms, pardavimas sąmoningai apribojamas, o gamyba tebevyksta ankstesniu mastu; priešingai, kylant kainoms, gamyba ir pardavimas vyksta lygia greta arba prekė gali būti net pirmyn užparduota. Tačiau tikruoju materialiniu pagrindu reikia laikyti tikrąjį gamybos vietos atstumą nuo realizavimo rinkos.
Pavyzdžiui, Anglijos medvilnės audiniai arba verpalai parduodami į Indiją. Tarkime, kad eksportininkas moka Anglijos medvilnės fabrikantui (jis tai mielai daro tik esant gerai pinigų rinkos būklei. Bet jei fabrikantas pats savo piniginį kapitalą padengia griebdamasis kredito operacijų, tai dalykas nevyksta taip sklandžiai). Vėliau eksportininkas savo medvilninę prekę parduoda Indijos rinkoje, iš kur jam sugrįžta jo avansuotasis kapitalas. Iki to sugrįžimo momento padėtis yra visiškai tokia pat, kaip tuo atveju, kai darbo periodo ilgumas reikalauja avansuoti naują piniginį kapitalą, siekiant palaikyti gamybos procesą ankstesniu mastu. Piniginis kapitalas, kuriuo fabrikantas moka savo darbininkams ir atnaujina kitus savo apyvartinio kapitalo elementus, nėra piniginė jo pagamintų verpalų forma. Tai gali būti tik tuo atveju, jei šių verpalų vertė sugrįš į Angliją pinigų arba produkto pavidalu. Tas piniginis kapitalas, kaip ir anksčiau, yra papildomas piniginis kapitalas. Skirtumas tėra tas, kad vietoj fabrikanto jį avansuoja pirklys, kuris, gal būt, savo ruožtu jį yra gavęs pasinaudodamas kredito operacijomis. Lygiai taip pat, prieš metant šiuos pinigus į rinką arba kartu su tuo, į Anglijos rinką nemetamas papildomas produktas, kuris gali būti nupirktas už šiuos pinigus ir įeiti į gamybinio arba individualinio vartojimo sferą. Jei tokia padėtis trunka ilgą laiką ir palyginti stambiu mastu, tai ji turi sukelti tokius pat padarinius, kokius anksčiau sukeldavo pailgėjęs darbo periodas.
Galimas daiktas, kad pačioje Indijoje verpalai ir vėl parduodami kreditan. Už šį kreditą Indijos pirklys perka produktą ir verpalams apmokėti išsiunčia jį į Angliją arba atitinkamai sumai persiunčia vekselį. Jei tokia padėtis užtrunka, tai ji daro spaudimą Indijos pinigų rinkai, o tai atsiliepia Anglijai tuo būdu, kad gali sukelti krizę. Savo ruožtu krizė, net jeigu ją lydi tauriųjų metalų išvežimas į Indiją, sukelia šioje šalyje naują krizę dėl to, kad bankrutuoja Anglijos prekybos namai ir Indijoje esantieji jų skyriai, kuriems buvo duotas Indijos bankų kreditas. Taip kyla vienlaikė krizė tiek toje rinkoje, prieš kurią yra prekybos balansas, tiek ir toje rinkoje, kuriai jis naudingas. Šis reiškinys gali būti dar sudėtingesnis. Pavyzdžiui, Anglija išsiuntė į Indiją sidabro lydinius, bet angliškieji Indijos kreditoriai ten dabar pareiškia savo reikalavimus, ir netrukus Indija turės savo sidabro lydinius nusiųsti atgal į Angliją.
Galimas daiktas, kad eksportinė prekyba į Indiją ir importinė Indijos prekyba maždaug išsilygina, nors pastarosios dydį (neskaitant ypatingų aplinkybių, kaip medvilnės pabrangimas ir t. t.) apsprendžia ir skatina pirmoji. Prekybos balansas tarp Anglijos ir Indijos gali atrodyti išlygintas arba gali tik nežymiai svyruoti į vieną ar kitą pusę. Bet kai tik Anglijoje prasideda krizė, pasirodo, kad medvilninės prekės guli Indijos sandėliuose neparduotos (vadinasi, jos iš prekinio kapitalo nepavirto piniginiu kapitalu — perprodukcija iš šios pusės), o, iš antros pusės, pasirodo, kad Anglijoje ne tik guli neparduotos Indijos produktų atsargos, bet kad didesnė parduotų ir suvartotų atsargų dalis dar visiškai neapmokėta. Todėl tai, kas atrodo krizė pinigų rinkoje, iš tikrųjų išreiškia paties gamybos ir reprodukcijos proceso anomalijas.
Trečia. Kai dėl paties panaudoto apyvartinio kapitalo (kintamojo ir pastoviojo), tai apyvartos periodo ilgumas, kiek jis priklauso nuo darbo periodo ilgumo, sukelia šį skirtumą: esant kelioms apyvartoms per metus, kintamojo arba pastoviojo apyvartinio kapitalo elementą gali patiekti to paties kapitalo produktas, kaip, pvz., anglies pramonėje, gatavų drabužių dirbtuvėje ir t. t. Kitu atveju tai negalima, bent negalima per vienerius metus.
(32)Į rankraštį čia įterptas šis užrašas, ketinant vėliau jį plačiau išdėstyti: «Kapitalistinio gamybos būdo prieštaravimas: darbininkai, kaip prekių pirkėjai, yra svarbūs rinkai. Bet kapitalistinė visuomenė turi tendenciją apriboti juos, kaip savo prekės — darbo jėgos — pardavėjus, kainos minimumu.— Tolesnis prieštaravimas: tie periodai [die Epochen], kuriuose kapitalistinė gamyba įtempia visas savo jėgas, yra, kaip taisyklė, perprodukcijos periodai, nes gamybiniai galimumai niekad negali būti panaudoti tokiu būdu, kad jie padėtų ne tik pagamint, bet ir realizuoti daugiau vertės, tačiau prekių pardavimą, prekinio kapitalo, vadinasi, ir pridedamosios vertės, realizavimą apriboja ne aplamai visuomenės vartojimo poreikiai, bet vartojimo poreikiai tokios visuomenės, kurios didžiulė dauguma visada yra varginga ir turi nuolat likti varginga. Tačiau tai teliečia tik sekantį skyrių».
Septynioliktasis skirsnis. Pridedamosios vertės cirkuliacija