Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Lig šiol mes matėme, kad apyvartos periodo skirtingumas sąlygoja metinės pridedamosios vertės normos skirtingumą net ir tuo atveju, jei kasmet yra pagaminama vienoda pridedamosios vertės masė.
Bet toliau būtinai atsiranda pridedamosios vertės kapitalizavimo, kaupimo, skirtingumas ir tokiu pat mastu, esant vienodai pridedamosios vertės normai, atsiranda per metus pagaminamos pridedamosios vertės masės skirtingumas.
Pirmiausia pažymėsime, kad kapitalas A (ankstesniojo skirsnio pavyzdyje) duoda periodines einamąsias pajamas, vadinasi, išskyrus apyvartos periodą pačioje įmonės veikimo pradžioje, kapitalistas savo paties vartojimą per metus padengia iš savo pagaminamos pridedamosios vertės ir neturi tam avansuoti iš nuosavo fondo. Priešingai, pastarasis atvejis esti kapitalo B atžvilgiu. Nors per tuos pačius laiko tarpus jis pagamina tiek pat pridedamosios vertės, kiek ir A, bet jo pridedamoji vertė nėra realizuota, ir dėl to ji negali būti suvartota nei individualiai, nei gamybiškai. Kiek čia kalbama apie individualinį vartojimą, pridedamoji vertė tiesiog iš anksto numatoma. Šiam vartojimui turi būti avansuotas atskiras fondas.
Gamybinio kapitalo dalis, kurią sunku priskirti tam tikrai rubrikai, būtent papildomas kapitalas, reikalingas pagrindinio kapitalo remontui bei tvarkingam užlaikymui, dabar taip pat pasirodo naujoje šviesoje.
Gamybos pradžioje kapitalistas A šios kapitalo dalies neavansuoja nei ištisai, nei didesnės jos dalies. Kapitalistui nereikia ja disponuoti, jis dargi gali visai jos neturėti. Ji atsiranda iš pačios įmonės, betarpiškai paverčiant pridedamąją vertę kapitalu, t. y. tiesiog panaudojant ją kaip kapitalą. Dalis pridedamosios vertės, kuri per metus ne tik periodiškai pagaminama, bet ir realizuojama, gali padengti remontui ir t. t. reikalingas išlaidas. Tuo būdu dalį kapitalo, reikalingo gamybai jos pirminiu mastu vykdyti, savo veikimo metu sukuria pati įmonė, kapitalizuodama tam tikrą pridedamosios vertės dalį. Kapitalistas B to padaryti negali. Kapitalo dalis, apie kurią čia kalbama, turi jo įmonėje sudaryti dalį pradžioje avansuoto kapitalo. Abiem atvejais ši kapitalo dalis kapitalisto knygose figūruos kaip avansuotas kapitalas, kuo ji iš tikrųjų ir yra, nes, laikantis mūsų prielaidos, ji sudaro dalį gamybinio kapitalo, kuris reikalingas gamybai tam tikru mastu vykdyti. Bet didžiulį skirtumą sudaro tai, iš kokio fondo ji avansuojama. B įmonėje ji iš tikrųjų sudaro dalį pradžioje avansuotino kapitalo arba kapitalo, kuriuo būtų galima disponuoti. Priešingai, A įmonėje ji sudaro pridedamosios vertės dalį, kuri panaudojama kaip kapitalas. Šis pastarasis atvejis mums parodo, kad ne tik sukauptas kapitalas, bet ir dalis pradžioje avansuoto kapitalo gali būti tiesiog kapitalizuota pridedamoji vertė.
Besivystant kreditui, pradžioje avansuoto kapitalo ir kapitalizuotos pridedamosios vertės santykis darosi dar painesnis. Pavyzdžiui, A pasiskolina iš bankininko C dalį gamybinio kapitalo, kuriuo jis pradeda gamybą arba ją tęsia per metus toliau. Iš pradžių jis neturi nuosavo kapitalo, kuris būtų pakankamas gamybai vykdyti. Bankininkas C paskolina jam sumą, susidedančią vien tik iš pridedamosios vertės, kurią į banką yra padėję įmonininkai D, E, F ir t. t. A požiūriu šiuo atveju dar nė kalbos nėra apie sukauptą kapitalą. Bet iš tikrųjų įmonininkams D, E, F ir t. t. kapitalistas A yra ne kas kita, kaip agentas, kapitalizuojąs jų pasisavintą pridedamąją vertę.
I knygos XXII skirsnyje mes esame matę, kad kaupimas, pridedamosios vertės pavertimas kapitalu, savo realiu turiniu yra reprodukcijos išplėstiniu mastu procesas, ar toks išplėtimas reikštųsi ekstensyviai, prijungiant naujus fabrikus prie senųjų, ar intensyviai, didinant ankstesnį gamybos mastą.
Gamybos dydis gali plėstis mažomis dalimis tais atvejais, kai dalis pridedamosios vertės panaudojama tokiems pagerinimams, kurie arba tik didina panaudojamo darbo gamybinį pajėgumą, arba kartu su tuo leidžia intensyviau jį išnaudoti. Arba,— tais atvejais, kai darbo diena įstatymų nėra apribota,— gamybos mastui išplėsti pakanka įdėti papildomo apyvartinio kapitalo (gamybinėms medžiagoms ir darbo užmokesčiui), nedidinant pagrindinio kapitalo, kurio kasdieninis naudojimas tokiu būdu tik pailginamas, o jo apyvartos periodas atitinkamai sutrumpinamas. Arba, esant palankiai rinkos konjunktūrai, kapitalizuota pridedamoji vertė duoda galimybę spekuliuoti žaliavomis, vykdyti tokias operacijas, kurioms pradžioje avansuoto kapitalo neužtektų, ir t. t.
Tuo tarpu aišku, kad ten, kur dėl palyginti didelio apyvartos periodų skaičiaus pridedamoji vertė per metus yra dažniau realizuojama, turi ateiti periodai, kai nebus galima nei ilginti darbo dienos, nei įvesti dalinių pagerinimų; antra vertus, proporcingas visos įmonės plėtimas tėra galimas tik tam tikrose, daugiau ar mažiau siaurose ribose, kurias sąlygoja iš dalies bendras įmonės, pvz., pastatų, pobūdis, ⟨iš dalies dirbamo lauko dydis, kaip žemės ūkyje⟩; be to, tam reikalingas tokio didumo papildomas kapitalas, kad jį tegali pateikti tik daugiametis pridedamosios vertės kaupimas.
Taigi, šalia tikrojo kaupimo, arba pridedamosios vertės pavertimo gamybiniu kapitalu (ir atitinkamos reprodukcijos išplėstiniu mastu), vyksta pinigų kaupimas, dalies pridedamosios vertės telkimas paslėptinio piniginio kapitalo pavidalu; tas piniginis kapitalas tik vėliau, jam pasiekus tam tikrą dydį, funkcionuos kaip papildomas aktyvus kapitalas.
Taip dalykas atrodo atskiro kapitalisto požiūriu. Tačiau, besivystant kapitalistinei gamybai, tuo pačiu metu vystosi kredito sistema. Piniginį kapitalą, kurio kapitalistas dar negali panaudoti savo paties įmonėje, panaudoja kitas, iš kurio jis už tai gauna palūkanas. Šis kapitalas jo savininkui funkcionuoja kaip piniginis kapitalas specifine prasme, kaip ypatinga kapitalo rūšis, skirtinga nuo gamybinio kapitalo. Bet kaip kapitalas jis veikia kito rankose. Aišku, kad, dažniau realizuojant pridedamąją vertę ir didėjant jos gaminimo mastui, auga ta proporcija, kuria naujas piniginis kapitalas, arba pinigai kapitalo pavidalu, yra metamas į pinigų rinką, o iš čia, bent didesnė jo dalis, vėl yra paimama gamybai plėsti.
Paprasčiausia forma, kurią gali įgauti šis papildomas paslėptinis piniginis kapitalas, yra lobio forma. Galimas dalykas, kad šis lobis yra papildomas auksas arba sidabras, tiesiogiai ar netiesiogiai gautas per mainus su šalimis, kurios gamina tauriuosius metalus. Ir tiktai tokiu būdu šalyje absoliučiai auga piniginis lobis. Antra vertus, gali būti — ir taip yra daugumoje atvejų,— kad toks lobis yra ne kas kita, kaip pinigai, išimti iš cirkuliacijos šalies viduje ir atskirų kapitalistų rankose įgavę lobio formą. Toliau, gali būti, kad šis paslėptinis piniginis kapitalas yra tik vertės ženklai — kreditinius pinigus mes vis dar paliekame nuošalyje — arba paprastos, įstatyminių dokumentų patvirtintos kapitalistų pretenzijos (juridiniai titulai) tretiesiems asmenims. Visais šiais atvejais, kokia bebūtų šio papildomo piniginio kapitalo egzistavimo forma, kadangi jis yra kapitalas in spe [būsimasis kapitalas], jis yra ne kas kita, kaip papildomi, atsargai laikomi, kapitalistų juridiniai titulai į būsimą papildomą metinę visuomenės produkciją.
«Tuo būdu tikrai sukaupto turto masė, nagrinėjama kiekybės požiūriu…, yra visiškai nedidelė palyginti su visuomenės, kuriai jis priklauso, gamybinėmis jėgomis, kokioje civilizacijos pakopoje visuomenė bebūtų, arba net palyginti su tos pačios visuomenės tikruoju vartojimu tik per keletą metų; tokia nedidelė, kad įstatymų leidėjų ir politekonomistų dėmesys daugiausia turėjo būti kreipiamas į gamybines jėgas ir į jų būsimą laisvą vystymąsi, o ne taip, kaip buvo lig šiol — vien tik į sukauptą turtą, kuris krinta į akis. Nepalyginamai didesnė vadinamojo sukaupto turto dalis yra tik nominali ir susideda ne iš tikrųjų objektų, pvz., laivų, namų, medvilnės prekių, melioracijų, bet vien tik iš juridinių titulų, iš pretenzijų į būsimas metines visuomenės gamybines jėgas, iš juridinių titulų, kuriuos sukūrė ir įamžino priemonės bei institutai, savybingi netikrumo dėl ateities būklei… Naudojimąsi tokiais objektais (sukauptais fiziniais daiktais, arba tikruoju turtu) kaip paprasta priemone jų savininkams pasisavinti turtą, kurį visuomenės būsimosios gamybinės jėgos dar turi sukurti, šį naudojimąsi natūraliniai paskirstymo dėsniai iš jų atimtų palaipsniui, nepanaudojant jėgos; su kooperatinio darbo (co-operative labour) pagalba jis būtų iš jų atimtas per nedaugelį metų» (William Thompson: «Inquiry into the Principles of the Distribution of Wealth». London 1850, 453 psl. Pirmasis šios knygos leidimas pasirodė 1824 metais).
«Nedaug kas pagalvoja apie tai, o dauguma visiškai nenumano, koks menkas tiek savo dydžiu, tiek ir savo įtaka yra faktinis visuomenės kaupimas palyginti su žmonijos gamybinėmis jėgomis, netgi su įprastiniu vienos kartos vartojimu per nedaugelį metų. Priežastis aiški, bet įtaka labai pragaištinga. Turtas, kuris kasmet suvartojamas, išnyksta kartu su vartojimu, jis tėra prieš akis tik vieną akimirką ir tedaro įspūdį tik tol, kol juo gėrimasi arba kol jis vartojamas. Bet tik lėtai tesuvartojama turto dalis: baldai, mašinos, pastatai, kaip patvarūs žmonių pastangų paminklai yra prieš mūsų akis nuo mūsų vaikystės iki senatvės. Turėdami šią pastovią, patvarią, tik lėtai tesuvartojamą visuomeninio turto dalį — žemę ir žaliavas, kurioms panaudojamas darbas, ir įrankius, kuriais atliekamas darbas, namus, kurie yra pastogė darbo metu,— turėdami šiuos daiktus, jų savininkai savo asmeninei naudai valdo visų tikrųjų gamybinių visuomenės darbininkų metines gamybines jėgas, kad ir kokie nežymūs būtų šie daiktai palyginti su nuolat atnaujinamais šio darbo produktais. Britanijoje ir Airijoje yra 20 milijonų gyventojų; vidutinis kiekvieno žmogaus — vyro, moters ir vaiko — vartojimas sudaro apie 20 sv. st.; todėl kasmet suvartojamas darbo produktas apytikriai sudaro 400 milijonų sv. st. turtą. Kaip apskaičiuojama, bendra šiose šalyse sukaupto kapitalo suma neviršija 1 200 milijonų, arba trigubo metinio darbo produkto; dalydami lygiomis, gausime 60 sv. st. kapitalo vienam žmogui; čia mums svarbu veikiau santykis, negu daugiau ar mažiau tikslus šių spėjamųjų sumų absoliutus dydis. Viso šio kapitalo palūkanų užtektų visiems gyventojams, esant šiuolaikiniam jų gyvenimo lygiui, išlaikyti apie du mėnesius per metus, o paties sukaupto kapitalo (jeigu atsirastų jam pirkėjų) užtektų šiems gyventojams be darbo išlaikyti ištisus trejus metus! Praėjus šiam laikui, neturėdami butų, drabužių ir maisto, žmonės turėtų žūti nuo bado arba pasidaryti vergais tų, kurie juos išlaikė per trejus metus. Kaip 3 metai santykiauja su vienos sveikos kartos amžiaus ilgumu, sakysim, su 40 metų, taip net turtingiausios šalies tikrojo turto dydis ir reikšmė, sukauptas kapitalas santykiauja su jos gamybinėmis jėgomis, su vienos tiktai žmonių kartos gamybinėmis jėgomis; ne su tuo, ką jie galėtų pagaminti esant protingai santvarkai, esant visiems vienodam tikrumui dėl ateities ir ypač esant kooperatiniam darbui, bet su tuo, ką jie iš tikrųjų absoliučiai pagamina esant netobulai santvarkai, esant visuotiniam netikrumui dėl ateities, kuris naikina dvasios žvalumą!.. Ir siekiant šią pažiūrėti milžinišką turimo kapitalo masę išlaikyti ir įamžinti jos dabartinio priverstinio pasidalijimo būklėje arba, geriau pasakius, siekiant išlaikyti ir įamžinti per ją įgyjamą disponavimą metinio darbo produktu ir monopolį jam, turi būti įamžintas visas pasibaisėtinas mechanizmas, tos ydos, nusikaltimai ir netikrumo dėl ateities kančios. Nieko negali būti sukaupta, kol nebus patenkinti būtini poreikiai, o didysis žmonių siekimų srautas reikalauja, kad jie būtų patenkinti; tuo paaiškinama, kodėl tikrojo visuomenės turto suma kiekvienu tam tikru momentu santykinai yra nedidelė. Tai — amžina gamybos ir vartojimo apytaka. Esant tokiai didžiulei metinės gamybos ir vartojimo masei, vargu ar galėjo būti išvengta mažyčio tikrojo kaupimo; ir vis dėlto dėmesys daugiausia buvo nukreiptas ne į gamybinių jėgų masę, bet į šį mažytį kaupimą. Bet nedaugelis pasigriebė šį mažytį kaupimą ir pavertė jį įrankiu metai iš metų atnaujinamiems didžiulių žmonių masių darbo produktams pasisavinti. Tuo paaiškinama nepaprasta tokio įrankio svarba šiems nedaugeliui… Apie trečdalį nacionalinio metinio produkto dabar viešųjų mokesčių pavadinimu yra atimama iš gamintojų ir jį neproduktyviai suvartoja žmonės, kurie už tai neduoda jokio ekvivalento, t. y. nieko, kas gamintojams turėtų ekvivalento reikšmę… Minia nustebusi žvelgia į sukauptas mases, ypač jeigu jos sutelktos nedaugelio rankose. Bet kasmet pagaminamos masės, kaip amžinos, nesuskaitomos galingo srauto bangos, ritasi pro šalį ir dingsta užmirštame vartojimo okeane. Ir vis dėlto šis amžinas vartojimas sąlygoja ne tik visus malonumus, bet ir visos žmonių giminės egzistavimą. Šio metinio produkto kiekis ir jo paskirstymas pirmiausia turėtų pasidaryti tyrinėjimo objektu. Tikrasis kaupimas turi visiškai antraeilę reikšmę, be to, ir šią reikšmę jis įgauna beveik vien tik dėl savo įtakos metinio produkto paskirstymui… Tikrasis kaupimas ir paskirstymas čia» (Tompsono veikale) «nuolat nagrinėjami gamybinių jėgų atžvilgiu ir priklausomai nuo jų. Beveik visose kitose sistemose gamybinės jėgos buvo nagrinėjamos pagal jų santykį su kaupimu ir esamojo paskirstymo būdo įamžinimu, jas pajungiant kaupimui ir esamojo paskirstymo būdo įamžinimui. Palyginti su šio esamojo paskirstymo būdo išlaikymu nuolat atsinaujinąs visos žmonių giminės skurdas arba gerovė laikomi nevertais dėmesio. Prievartos, apgaulės ir atsitiktinumų rezultatų įamžinimas — tai buvo pavadinta tikrumu dėl ateities; ir šiam tariamam tikrumui dėl ateities išlaikyti buvo negailestingai aukojamos visos žmonijos gamybinės jėgos» (ten pat, 440—443 psl.).
Yra galimi tik du normalūs reprodukcijos atvejai, paliekant nuošalyje tuos sutrikimus, kurie apsunkina net reprodukciją ankstesniu mastu.
Arba vyksta paprastoji reprodukcija.
Arba vyksta pridedamosios vertės kapitalizavimas, kaupimas.
Vykstant paprastajai reprodukcijai, pridedamąją vertę, kuri pagaminama ir realizuojama kasmet arba — esant kelioms apyvartoms — periodiškai per metus, individualiai, t. y. negamybiškai, suvartoja jos savininkai, kapitalistai.
Ta aplinkybė, kad produkto vertę iš dalies sudaro pridedamoji vertė, iš dalies ta vertės dalis, kurią sukuria produkte atgamintas kintamasis kapitalas plius produktui suvartotas pastovusis kapitalas,— ši aplinkybė absoliučiai nekeičia nei kiekio, nei vertės viso produkto, kuris prekinio kapitalo pavidalu nuolat stoja į cirkuliaciją ir lygiai taip pat nuolat iš jos išimamas gamybiniam arba individualiniam vartojimui, t. y. tam, kad būtų naudojamas kaip gamybos priemonė arba vartojimo reikmuo. Jei pastovųjį kapitalą paliksime nuošalyje, tai ši aplinkybė tedaro įtakos tik metinio produkto paskirstymui tarp darbininkų ir kapitalistų.
Todėl, net vykstant paprastajai reprodukcijai, dalis pridedamosios vertės nuolat turi būti pinigų, o ne produkto pavidalu, nes priešingu atveju negalima jos paversti iš pinigų į vartojimui skirtą produktą. Mes čia turime nuodugniau ištirti šį pridedamosios vertės pavirtimą iš jos pirminės prekinės formos į pinigus. Kad dalykas būtų paprastesnis, pavaizduosime problemą paprasčiausia forma, būtent — tarsime esant vien tik metalinių pinigų cirkuliaciją, t. y. pinigų, kurie yra tikras ekvivalentas.
Pagal anksčiau (I knyga, III skirsnis) išdėstytus paprastosios prekinės cirkuliacijos dėsnius šalyje esančių metalinių pinigų masė turi būti pakankama ne tik prekių cirkuliacijai. Ji turi būti pakankama ir vykstant pinigų cirkuliacijos svyravimams, kurie iš dalies kyla dėl cirkuliacijos greičio nepastovumo, iš dalies dėl prekių kainų kitimo, iš dalies priklauso nuo tų įvairių ir kintančių proporcijų, kuriomis pinigai funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė arba kaip cirkuliacijos priemonė tikrąja šio žodžio prasme. Santykis, kuriuo esamoji pinigų masė dalijasi į lobį ir į cirkuliuojančius pinigus, nuolat kinta, bet bendra pinigų masė visuomet yra lygi sumai pinigų, turinčių lobio ir cirkuliuojančių pinigų formą. Ši pinigų masė (tauriojo metalo masė) yra palaipsniui sukauptas visuomenės lobis. Kadangi dalis šio lobio dėl nusidėvėjimo išnyksta, ji, kaip ir kiekvienas kitas produktas, kasmet turi būti iš naujo padengiama. Tikrovėje tai įvyksta tiesiogiai arba netiesiogiai mainant dalį šalies metinio produkto į auksą ir sidabrą gaminančių šalių produktą. Tačiau toks internacionalinis santorio pobūdis užtemdo jo paprastą eigą. Todėl, norint problemą išreikšti kuo paprasčiau ir aiškiau, reikia tarti, kad aukso ir sidabro gamyba vyksta pačioje šalyje, vadinasi, kad aukso ir sidabro gamyba sudaro dalį visos kiekvienos šalies visuomeninės gamybos.
Jei paliksime nuošalyje prabangos dalykams gaminamą auksą ir sidabrą, tai metinės jų gamybos minimumas turi būti lygus piniginio metalo nusidėvėjimui, kuris įvyksta dėl pinigų cirkuliacijos per metus. Toliau: didėjant kasmet pagaminamos ir cirkuliuojančios prekių masės vertės sumai, turi didėti ir metinė aukso ir sidabro gamyba, jei padidėjusios cirkuliuojančių prekių vertės sumos ir prekių cirkuliacijai (bei atitinkamo lobio sudarymui) reikalingo pinigų kiekio nekompensuoja didesnis pinigų cirkuliacijos greitis ir platesnis pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcionavimas, t. y. dažnesnis mokėjimų pagal pirkimus ir pardavimus tarpusavio padengimas, apsieinant be tikrųjų pinigų.
Vadinasi, dalis visuomeninės darbo jėgos ir dalis visuomeninių gamybos priemonių kasmet turi būti sunaudojama auksui ir sidabrui gaminti.
Kadangi mes čia tariame esant paprastąją reprodukciją, tai kapitalistai, kurie verčiasi aukso ir sidabro gamyba, apriboja ją tokiu mastu, kuris atitinka vidutinį metinį aukso ir sidabro nusidėvėjimą bei jo sąlygojamą vidutinį metinį jų suvartojimą; savo pridedamąją vertę, kurią jie, pagal mūsų prielaidą, kasmet suvartoja, nieko iš jos nekapitalizuodami, jie meta į cirkuliaciją tiesiog pinigine forma, kuri jiems yra natūralinė, o ne pakeistinė produkto forma, kaip kitose gamybos šakose.
Toliau, kai dėl darbo užmokesčio — piniginės formos, kuria avansuojamas kintamasis kapitalas,— tai čia ir jį padengia ne produkto pardavimas, ne jo pavertimas į pinigus, bet pats produktas, kurio natūralinė forma iš pat pradžių yra piniginė forma.
Pagaliau tas pat vyksta ir su ta produkto — tauriojo metalo — dalimi, kuri yra lygi periodiškai suvartojamo pastoviojo kapitalo — tiek pastoviojo apyvartinio, tiek ir per metus sunaudojamo pastoviojo pagrindinio kapitalo — vertei.
Išnagrinėkime į tauriųjų metalų gamybą įdėto kapitalo apytaką, atitinkamai apyvartą, pirmiausia forma P—Pr…G…P′. Kadangi Pr akte P—Pr susideda ne tik iš darbo jėgos ir gamybos priemonių, bet taip pat iš pagrindinio kapitalo, kurio tik dalis vertės tesuvartojama akte G, tai aišku, kad P′ — produktas — yra pinigų suma, lygi kintamajam kapitalui, sunaudotam darbo užmokesčiui, plius apyvartinis pastovusis kapitalas, sunaudotas gamybos priemonėms, plius vertės dalis, atitinkanti pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą, plius pridedamoji vertė. Jeigu, esant nekintamai bendrai aukso vertei, ši suma būtų mažesnė, tai aukso kasyklos būtų neproduktyvios, arba — jeigu tas reiškinys įgauna visuotinį pobūdį — aukso vertė palyginti su prekėmis, kurių vertė nekinta, ateityje padidėtų, t. y. prekių kainos kristų; vadinasi, ateityje sumažėtų pinigų suma, kuri sunaudojama akte P—Pr.
Nagrinėdami pirmiausia tiktai apyvartinę dalį kapitalo, avansuojamo kaip P, kuris yra P—Pr…G…P′ išeities taškas, mes matome, kad tam tikra pinigų suma avansuojama, metama į cirkuliaciją darbo jėgai apmokėti ir gamybinėms medžiagoms pirkti. Bet šio kapitalo apytakos ji nebus vėl išimta iš cirkuliacijos tam, kad vėl būtų mesta į ją. Produktas jau savo natūraline forma yra pinigai, vadinasi, jis neturi pavirsti pinigais per mainus, per cirkuliacijos procesą. Iš gamybos proceso į cirkuliacijos sferą jis stoja ne kaip prekinis kapitalas, kuris turi pavirsti atgal į piniginį kapitalą, bet kaip piniginis kapitalas, kuris turi pavirsti atgal į gamybinį kapitalą, t. y. vėl turi pirkti darbo jėgą ir gamybines medžiagas. Darbo jėgai ir gamybos priemonėms sunaudojamo apyvartinio kapitalo piniginė forma yra padengiama ne parduodant produktą, bet natūraline paties produkto forma; vadinasi, ne atgal išimant iš cirkuliacijos jos vertę pinigine forma, bet panaudojant papildomus, naujai pagamintus pinigus.
Tarkime, kad tas apyvartinis kapitalas = 500 sv. st., apyvartos periodas = 5 savaitėms, darbo periodas = 4 savaitėms, cirkuliacijos periodas = tiktai 1 savaitei. Pačioje pradžioje pinigai iš dalies turi būti 5 savaitėms avansuoti gamybinei atsargai, iš dalies patys turi likti atsargoje, kad palaipsniui iš jų būtų galima mokėti darbo užmokestį. 6-sios savaitės pradžioje sugrįžta 400 sv. st. ir išlaisvinami 100 sv. st. Tai nuolat pasikartoja. Čia, kaip ir anksčiau, tam tikrą apyvartos laiką 100 sv. st. nuolat turės išlaisvintų pinigų formą. Bet visiškai taip pat, kaip 400 sv. st., jie susideda iš papildomų naujai pagamintų pinigų. Mūsų atveju turime 10 apyvartų per metus ir pagamintasis metinis produktas = 5 000 sv. st. auksu. (Cirkuliacijos periodas čia susidaro ne iš to laiko, kuris reikalingas prekei paversti į pinigus, bet iš to laiko, kuris reikalingas pinigams paversti į gamybos elementus.)
Kiekvienam kitam 500 sv. st. kapitalui, kuris apsiverčia tokiomis pat sąlygomis, nuolat atnaujinama piniginė forma yra pakeistinė forma pagaminto prekinio kapitalo, kuris kas 4 savaitės metamas į cirkuliaciją ir parduodant,— vadinasi, periodiškai išimant tokį pinigų kiekį, koks pradžioje buvo stojęs į procesą,— nuolat vėl įgauna šią pinigų formą. Priešingai, čia per kiekvieną apyvartos periodą iš paties gamybos proceso į cirkuliaciją metama nauja papildoma 500 sv. st. pinigų masė, kad nuolat būtų galima išimti iš cirkuliacijos gamybines medžiagas ir darbo jėgą. Šių į cirkuliaciją mestų pinigų to paties kapitalo apytaka paskui iš šios cirkuliacijos jau nebeišima, priešingai, juos nuolat didina naujai pagaminamos aukso masės.
Jei mes išnagrinėsime kintamąją šio apyvartinio kapitalo dalį ir tarsime, kaip ir aukščiau, kad ji yra lygi 100 sv. st., tai įprastinėje prekinėje gamyboje šių 100 sv. st., esant dešimčiai apyvartų per metus, užtektų darbo jėgai nuolat apmokėti. Čia, aukso gamyboje, užteks tokios pat sumos, bet sugrįžtantieji 100 sv. st., kuriais kas 5 savaitės apmokama darbo jėga, yra ne pakeistinė jos produkto forma, bet paties šio nuolat atnaujinamo produkto dalis. Aukso verslovininkas moka savo darbininkams tiesiog dalimi aukso, kurį jie patys yra pagaminę. Tuo būdu 1 000 sv. st., kurie kasmet sunaudojami darbo jėgai ir kuriuos darbininkai meta į cirkuliaciją, per cirkuliaciją nesugrįžta į savo išeities tašką.
Toliau, kai dėl pagrindinio kapitalo, tai pirminiam verslovės įrengimui reikia sunaudoti palyginti stambų piniginį kapitalą, kuris tuo būdu metamas į cirkuliaciją. Kaip kiekvienas pagrindinis kapitalas, jis sugrįžta tik dalimis per kelerius metus. Bet jis sugrįžta kaip betarpiška produkto, aukso, dalis ne produktą pardavus ir dėl to produktui pavirtus pinigais. Vadinasi, jis palaipsniui įgauna savo piniginę formą ne išimant pinigus iš cirkuliacijos, bet sukaupiant atitinkamą produkto dalį. Šitaip atkurtas piniginis kapitalas nėra pinigų suma, palaipsniui išimama iš cirkuliacijos padengti tai pinigų sumai, kuri pačioje pradžioje buvo mesta į cirkuliaciją pagrindiniam kapitalui įsigyti. Tai — papildomas pinigų kiekis.
Pagaliau, kai dėl pridedamosios vertės, tai ji savo ruožtu yra lygi tai naujojo produkto, aukso, daliai, kuri per kiekvieną naują apyvartos periodą metama į cirkuliaciją, kad, pagal mūsų prielaidą, būtų sunaudojama negamybiškai, pragyvenimo reikmenims ir prabangos dalykams apmokėti.
Tačiau, pagal mūsų prielaidą, visa ši metinė aukso gamyba, nuolat išimanti iš rinkos darbo jėgą ir gamybines medžiagas, bet neišimanti iš jos pinigų, o tik nuolat aprūpinanti rinką papildomais pinigais,— ši aukso gamyba tepadengia per metus nusidėvėjusius pinigus, vadinasi, tepadeda tam, kad visuomenėje liktų toks pinigų kiekis, kuris nuolat, nors ir kintančiomis proporcijomis, egzistuoja dviem formomis: lobio forma ir cirkuliacijoje esančių pinigų forma.
Pagal prekinės cirkuliacijos dėsnį bendra pinigų masė turi būti lygi cirkuliacijai reikalingų pinigų masei plius lobio formą turinčių pinigų kiekis, kuris didėja arba mažėja priklausomai nuo cirkuliacijos mažėjimo arba plėtimosi; jis taip pat naudojamas ir būtinam atsarginiam mokėjimo priemonių fondui sudaryti. Prekių vertė turi būti apmokėta pinigais tiek, kiek mokėjimai tarpusavyje neišsilygina. Dalykas nė kiek nesikeičia nuo to, kad tam tikra šios vertės dalis susideda iš pridedamosios vertės, t. y. kad ji prekių pardavėjui nieko nekainavo. Tarkime, kad visi gamintojai yra savarankiški gamybos priemonių savininkai, vadinasi, cirkuliacija vyksta tarp pačių betarpiškų gamintojų. Paliekant nuošalyje pastoviąją jų kapitalo dalį, ⟨jų metinę naujai sukurtą vertę pagal analogiją su padėtimi kapitalistinėje visuomenėje⟩ būtų galima suskirstyti į dvi dalis: vieną a, kuri padengia tik būtinus jų pragyvenimo reikmenis, kitą b, kurią jie iš dalies suvartoja prabangos dalykams, iš dalies sunaudoja gamybai plėsti; tokiu atveju a yra kintamasis kapitalas, b — pridedamoji vertė. Bet toks suskirstymas neturėtų jokios įtakos dydžiui tos pinigų masės, kuri reikalinga viso jų produkto cirkuliacijai. Kitoms sąlygoms esant vienodoms, visos cirkuliuojančios prekių masės vertė būtų ta pati, vadinasi, ir tam reikalingų pinigų masė būtų ta pati. Esant vienodam apyvartos periodų pasiskirstymui, gamintojams reikėtų turėti tokias pat pinigų atsargas, t. y. reikėtų pinigine forma nuolat turėti tokią pat savo kapitalo dalį, nes, pagal mūsų prielaidą, jų gamyba, kaip ir anksčiau, tebebūtų prekinė gamyba. Vadinasi, ta aplinkybė, kad dalis prekės vertės susideda iš pridedamosios vertės, nė kiek nekeičia gamybai vykdyti reikalingų pinigų masės.
Vienas Tuko priešininkas, kuris laikosi formos P—Pr—P′, klausia jį, kaip kapitalistui pavyksta nuolat išimti iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu jis į ją meta. Suprantama. Čia kalbama ne apie pridedamosios vertės susidarymą. Pridedamosios vertės susidarymas, kuris yra vienintelė paslaptis, kapitalistiniu požiūriu yra savaime suprantamas dalykas. Juk panaudotoji vertės suma nebūtų kapitalas, jeigu ji neturtėtų pridedamąja verte. Vadinasi, kadangi, pagal prielaidą, panaudotoji vertės suma yra kapitalas, tai pridedamoji vertė yra savaime suprantamas dalykas.
Vadinasi, klausimas yra ne tas, iš kur atsiranda pridedamoji vertė, bet tas, iš kur atsiranda pinigai, kuriais pavirsta pridedamoji vertė.
Tačiau buržuazinei ekonomijai pridedamosios vertės buvimas yra savaime suprantamas. Vadinasi, tariama esant ne tiktai pridedamąją vertę, bet kartu tariama esant ir tai, kad dalis į cirkuliaciją mestos prekių masės susideda iš pridedamojo produkto, taigi yra tokia vertė, kurios kapitalistas nemetė į cirkuliaciją kartu su savo kapitalu; vadinasi, kad kapitalistas kartu su savo produktu meta į cirkuliaciją, o paskui vėl iš jos išima tam tikrą perteklių palyginti su savo kapitalu.
Prekinis kapitalas, kurį kapitalistas meta į cirkuliaciją, turi didesnę vertę (iš ko tai kyla, nepaaiškinama arba lieka nesuprantama, bet buržuazinės ekonomijos požiūriu c’est un fait [tai — faktas]) negu gamybinis kapitalas, kurį jis išėmė iš cirkuliacijos darbo jėgos plius gamybos priemonės pavidalu. Laikantis šios prielaidos, yra aišku, kodėl ne tik kapitalistas A, bet ir kapitalistai B, C, D ir t. t. nuolat per savo prekių mainus gali išimti iš cirkuliacijos didesnę vertę negu vertė kapitalo, kuris buvo avansuotas pradžioje ir paskui nuolat iš naujo yra avansuojamas. Kapitalistai A, B, C, D ir t. t. prekinio kapitalo forma nuolat meta į cirkuliaciją didesnę prekės vertę negu ta, kurią jie gamybinio kapitalo forma išima iš cirkuliacijos,— ši operacija yra tiek pat daugiapusiška, kiek įvairūs yra savarankiškai funkcionuojantieji kapitalai. Vadinasi, jie turi nuolat pasiskirstyti tarp savęs vertės sumą, lygią jų,— atitinkamai jų avansuotų,— gamybinių kapitalų vertės sumai (t. y. kiekvienas savo ruožtu turi išimti iš cirkuliacijos gamybinį kapitalą); ir visiškai taip pat jiems nuolat tenka pasiskirstyti tą vertės sumą, kurią jie prekine forma iš visų pusių meta į cirkuliaciją,— kaip atitinkamą prekių vertės perteklių palyginti su jos gamybos elementų verte.
Bet prekinis kapitalas, prieš pavirsdamas atgal į gamybinį kapitalą ir prieš sunaudojant jame esančią pridedamąją vertę, turi būti paverstas pinigais. Iš kur tam atsiranda pinigų? Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo keblus, ir nei Tukas, nei kas nors kitas lig šiol nėra į jį atsakę.
Tarkime, kad 500 sv. st. apyvartinis kapitalas, avansuotas piniginio kapitalo forma, koks bebūtų jo apyvartos periodas, yra visas visuomenės, t. y. kapitalistų klasės, apyvartinis kapitalas. Tarkime, kad pridedamoji vertė yra 100 sv. st. Tad kokiu būdu visa kapitalistų klasė gali nuolat išimti iš cirkuliacijos 600 sv. st., jeigu ji nuolat meta į ją tik 500 sv. st.?
Po to, kai 500 sv. st. piniginis kapitalas pavirto gamybiniu kapitalu, šis pastarasis gamybos procese pavirsta 600 sv. st. prekių verte, ir tuo būdu cirkuliacijoje yra ne tik 500 sv. st. prekių vertė, lygi pradžioje avansuotam piniginiam kapitalui, bet ir naujai pagaminta 100 sv. st. pridedamoji vertė.
Ši papildoma 100 sv. st. pridedamoji vertė yra mesta į cirkuliaciją prekine forma. Dėl to nėra jokios abejonės. Bet tokia operacija neduoda papildomų pinigų šios papildomos prekių vertės cirkuliacijai.
Nereikia mėginti šį sunkumą apeiti padoriai atrodančiais išsisukinėjimais.
Pavyzdžiui: kalbant apie pastovųjį apyvartinį kapitalą, yra aišku, kad ne visi jį avansuoja vienu laiku. Tuo metu, kai kapitalistas A parduoda savo prekę, vadinasi, kai avansuotas kapitalas jam įgauna piniginę formą, pirkėjui B, atvirkščiai, piniginę formą turintis jo kapitalas įgauna jo gamybos priemonių formą, kaip tik tų, kurias gamina kapitalistas A. Tuo pačiu aktu, kuriuo A jo pagamintam prekiniam kapitalui vėl suteikia piniginę formą, B vėl suteikia gamybinę formą savo kapitalui, iš piniginės formos paverčia jį į gamybos priemones ir į darbo jėgą; ta pati pinigų suma funkcionuoja dvipusiškame procese, kaip ir vykstant kiekvienam paprastam pirkimui Pr—P. Antra vertus, jei kapitalistas A vėl paverčia pinigus į gamybos priemones, jis jas perka iš kapitalisto C, o pastarasis tais pačiais pinigais moka kapitalistui B, ir t. t. Tuo būdu dalykas būtų išaiškintas. Bet:
Visi nustatyti dėsniai, liečiantieji cirkuliuojančių esant prekinei cirkuliacijai pinigų kiekį (I knyga, III skirsnis), dėl kapitalistinio gamybos proceso pobūdžio nė kiek nekinta.
Vadinasi, jei sakoma, kad pinigine forma avansuojamas visuomenės apyvartinis kapitalas sudaro 500 sv. st., tai čia jau atsižvelgta į tai, kad, iš vienos pusės, ši suma buvo avansuota tuo pačiu laiku, bet kad, iš antros pusės, ji paleidžia veikti didesnį gamybinį kapitalą negu 500 sv. st., nes ji pakaitomis yra įvairių gamybinių kapitalų piniginis fondas. Vadinasi, šis aiškinimo būdas jau taria esant tuos pinigus, kurių buvimą jis turi išaiškinti.
Toliau, būtų galima pasakyti: kapitalistas A gamina tokius gaminius, kuriuos kapitalistas B suvartoja individualiai, negamybiškai. Vadinasi, kapitalisto B pinigai paverčia pinigais kapitalisto A prekinį kapitalą, ir tuo būdu ta pati pinigų suma panaudojama kapitalisto B pridedamajai vertei ir kapitalisto A apyvartiniam pastoviajam kapitalui paversti pinigais. Bet čia dar betarpiškiau laikomas išspręstu tas pats klausimas, į kurį reikia atsakyti. Būtent, iš kur gi kapitalistas B ima šiuos pinigus savo pajamoms padengti? Kokiu būdu jis pats šią savo produkto dalį, šią pridedamąją vertę, pavertė pinigais?
Paskui būtų galima pasakyti, kad apyvartinio kintamojo kapitalo dalis, kurią kapitalistas A nuolat avansuoja savo darbininkams apmokėti, nuolat jam sugrįžta iš cirkuliacijos; ir tik tam tikra kintanti jos dalis nuolat pasilieka pas jį patį darbo užmokesčiui išmokėti. Tačiau tarp darbo užmokesčiui skirtų pinigų išmokėjimo momento ir jų sugrįžimo momento praeina tam tikras laikas, per kurį šie pinigai, tarp kitko, gali būti panaudojami ir pridedamajai vertei paversti pinigais.— Bet, pirma, mes žinome, kad kuo ilgesnis yra šis laikas, tuo didesnė turi būti ir piniginės atsargos masė, kurią kapitalistas A nuolat turi laikyti in petto [pas save]. Antra, darbininkas išleidžia pinigus, perka už juos prekes ir tuo būdu pro tanto [atitinkamu mastu] paverčia pinigais šiose prekėse esančią pridedamąją vertę. Vadinasi, tie patys pinigai, kurie avansuojami kintamojo kapitalo forma, pro tanto taip pat panaudojami pridedamajai vertei paversti pinigais. Nesigilindami toliau į šį klausimą, mes čia tepasakysime štai ką: visos kapitalistų klasės ir nuo jos priklausančių negamybinių asmenų vartojimas vyksta lygia greta su darbininkų klasės vartojimu; vadinasi, tuo pačiu metu, kai į cirkuliaciją meta savo pinigus darbininkai, į cirkuliaciją turi mesti pinigus ir kapitalistai, kad savo pridedamąją vertę išleistų kaip pajamas; taigi, tam tikslui pinigai turi būti išimami iš cirkuliacijos. Ką tik pateiktas aiškinimas tik sumažintų reikalingų pinigų kiekį, bet nepašalintų jų reikalingumo.
Pagaliau būtų galima pasakyti: juk darant pirmąjį pagrindinio kapitalo įdėjimą visuomet į cirkuliaciją metamas didelis kiekis pinigų, ir šiuos pinigus tik palaipsniui, dalimis, per eilę metų išima iš cirkuliacijos tas, kas juos į ją yra metęs. Argi šitos sumos neužtenka pridedamajai vertei paversti pinigais? — Į tai teks atsakyti, kad 500 sv. st. sumoje (kuri apima ir lobio būtinam atsarginiam fondui sudarymą), gal būt, jau glūdi galimumas, kad ji bus panaudota kaip pagrindinis kapitalas; jeigu ją panaudos ne tas, kas paleido į cirkuliaciją, tai kas nors kitas. Be to, čia jau numatoma, kad sumoje, sunaudojamoje įsigyti produktams, kurie yra pagrindinis kapitalas, yra apmokėta ir tose prekėse esanti pridedamoji vertė, ir klausimas yra kaip tik tas, iš kur atsiranda tie pinigai.
Bendras atsakymas jau duotas: jei turi cirkuliuoti prekių masė už 1 000 sv. st. × X, tai šiai cirkuliacijai reikalingų pinigų kiekis nė kiek nesikeičia nuo to, ar šios prekių masės vertėje yra pridedamoji vertė ar nėra, ar ši prekių masė pagaminta kapitalistiškai ar nekapitalistiškai. Vadinasi, pačios problemos nėra. Jei kitos sąlygos,— pinigų cirkuliacijos greitis ir t. t.,— yra duotos, tai 1 000 sv. st. × X dydžio prekių vertės cirkuliacijai yra reikalinga tam tikra pinigų suma, kuri visiškai nepriklauso nuo tos aplinkybės, ar daug ar maža šios vertės tenka betarpiškiems šių prekių gamintojams. Jei čia ir yra problema, tai ji sutampa su bendrąja problema: iš kur atsiranda pinigų suma, reikalinga prekių cirkuliacijai tam tikroje šalyje.
Tačiau kapitalistinės gamybos požiūriu vis dėlto susidaro tokia iliuzija, tarytum čia būtų ypatinga problema. Būtent, išeities taškas, iš kur pinigai metami į cirkuliaciją, čia yra kapitalistas. Pinigai, kuriuos darbininkas išleidžia savo pragyvenimo reikmenims apmokėti, iš pradžių egzistuoja kaip piniginė kintamojo kapitalo forma, ir dėl to kapitalistas iš pradžių juos meta į cirkuliaciją kaip darbo jėgos pirkimo priemonę arba jos apmokėjimo priemonę. Be to, kapitalistas meta į cirkuliaciją pinigus, kurie pradžioje jam buvo jo pastoviojo — pagrindinio ir apyvartinio — kapitalo piniginė forma; jis juos kaip pirkimo arba mokėjimo priemonę sunaudoja darbo priemonėms ir gamybinėms medžiagoms. O be šito kapitalistas jau nėra cirkuliacijoje esančios pinigų masės išeities taškas. Bet iš viso tėra tik du išeities taškai: kapitalistas ir darbininkas. Tretieji visų kategorijų asmenys arba turi gauti pinigus iš šių dviejų klasių už kokius nors patarnavimus, arba, jeigu jie gauna pinigus neatlikdami jokių patarnavimų, jie yra bendrasavininkiai pridedamosios vertės, turinčios rentos, palūkanų ir t. t. formą. Ta aplinkybė, kad ne visa pridedamoji vertė pasilieka pramoninio kapitalisto kišenėje ir kad jis turi ją pasidalyti su kitais asmenimis, neturi nieko bendro su nagrinėjamuoju klausimu. Klausimas yra tas, kokiu būdu jis paverčia pinigais savo pridedamąją vertę, o ne tas, kaip vėliau pasiskirsto už ją gauti pinigai. Vadinasi, mūsų atveju mes kapitalistą vis dar tebeturime laikyti vieninteliu pridedamosios vertės savininku. Kai dėl darbininko, tai jau pasakyta, kad jis tėra tik antrinis išeities taškas, o kapitalistas yra pirminis išeities taškas tų pinigų, kuriuos darbininkas meta į cirkuliaciją. Pinigai, iš pradžių avansuoti kaip kintamasis kapitalas, jau atlieka savo antrąją cirkuliaciją, kai darbininkas juos išleidžia pragyvenimo reikmenims apmokėti.
Taigi, kapitalistų klasė pasilieka vienintelis pinigų cirkuliacijos išeities taškas. Jei gamybos priemonėms apmokėti jai reikia 400 sv. st. ir darbo jėgai apmokėti — 100 sv. st., tai ji meta į cirkuliaciją 500 sv. st. Bet produkte glūdinti pridedamoji vertė, esant 100% pridedamosios vertės normai, yra lygi 100 sv. st. vertei. Tad kokiu būdu kapitalistų klasė gali nuolat išimti iš cirkuliacijos 600 sv. st., jeigu ji nuolat meta į ją tik 500 sv. st.? Iš nieko nebus nieko. Visa kapitalistų klasė negali išimti iš cirkuliacijos nieko tokio, kas anksčiau nebuvo į ją mesta.
Čia mes paliekame nuošalyje tą aplinkybę, kad 400 sv. st. pinigų sumos, esant dešimteriopai apyvartai, gal būt, užtenka 4 000 sv. st. vertės gamybos priemonių ir 1 000 sv. st. vertės darbo cirkuliacijai, o likusių 100 sv. st. lygiai taip pat užtenka 1 000 sv. st. pridedamosios vertės cirkuliacijai. Šis pinigų sumos santykis su prekės verte, kurią ji verčia cirkuliuoti, dalyko nė kiek nekeičia. Problema pasilieka ta pati. Jei ta pati moneta necirkuliuotų keletą kartų, tai tektų mesti į cirkuliaciją 5 000 sv. st. kaip kapitalą ir 1 000 sv. st. būtų reikalingi pridedamajai vertei paversti pinigais. Kyla klausimas, iš kur atsiranda šie pastarieji pinigai, ar tai būtų 1 000 ar 100 sv. st.? Šiaip ar taip, jie yra perteklius palyginti su piniginiu kapitalu, kuris buvo mestas į cirkuliaciją.
Iš tikrųjų, kad ir kaip paradoksalu iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų, kapitalistų klasė pati meta į cirkuliaciją tuos pinigus, kurie panaudojami prekėse esančiai pridedamajai vertei realizuoti. Tačiau nota bene [įsidėmėtina]: ji meta juos į cirkuliaciją ne kaip avansuotus pinigus, vadinasi, ne kaip kapitalą. Ji juos išleidžia kaip pirkimo priemonę savo individualiniam vartojimui. Vadinasi, kapitalistų klasė šių pinigų neavansuoja, nors ji yra jų cirkuliacijos išeities taškas.
Paimkime atskirą kapitalistą, kuris ką tik yra pradėjęs savo gamybą, pvz., žemės nuomininką. Tarkime, kad pirmaisiais metais jis avansuoja 5 000 sv. st. piniginį kapitalą gamybos priemonėms (4 000 sv. st.) ir darbo jėgai (1 000 sv. st.) apmokėti. Tarkime, kad pridedamosios vertės norma yra 100%, jo pasisavinama pridedamoji vertė = 1 000 sv. st. Anksčiau nurodyti 5 000 sv. st. apima visus pinigus, kuriuos jis avansuoja kaip piniginį kapitalą. Tačiau žmogus turi gyventi, o iki metų pabaigos jis negaus jokių pinigų. Jo vartojimas sudaro 1 000 sv. st. Tuos pinigus jis turi turėti. Nors jis sako, kad šiuos 1 000 sv. st. turi avansuoti pirmaisiais metais, bet tas avansavimas — kuris čia turi tik subjektyvią reikšmę — tereiškia tai, kad per pirmuosius metus jis savo individualinį vartojimą turi padengti iš savo kišenės, o ne iš neapmokamos savo darbininkų gamybos. Jis šių pinigų kaip kapitalo neavansuoja. Jis juos išleidžia, juos sumoka kaip ekvivalentą už tuos pragyvenimo reikmenis, kuriuos jis vartoja. Šią vertę jis išleidžia pinigų pavidalu, meta į cirkuliaciją ir išima iš jos prekių verčių pavidalu. Šias prekių vertes jis suvartojo. Vadinasi, išnyko bet koks jo santykis su jų verte. Pinigai, kuriuos jis už ją sumokėjo, dabar egzistuoja kaip cirkuliuojančių pinigų elementas. Bet šių pinigų vertę jis iš cirkuliacijos išėmė produktų pavidalu, o kartu su produktais, kuriuose vertė egzistavo, taip pat yra sunaikinta ir jų vertė. Ji visa pasibaigė. Bet štai metų pabaigoje jis meta į cirkuliaciją 6 000 sv. st. prekių vertę ir ją parduoda. Tuo būdu jam sugrįžta: 1) jo avansuotas 5 000 sv. st. piniginis kapitalas; 2) pinigais paversta 1 000 sv. st. pridedamoji vertė. Jis avansavo 5 000 sv. st. kaip kapitalą, metė juos į cirkuliaciją, o dabar išima iš cirkuliacijos 6 000 sv. st.: 5 000 sv. st. padengti kapitalui ir 1 000 sv. st. pridedamosios vertės. Pastarieji 1 000 sv. st. pavirto pinigais su pagalba tų pinigų, kuriuos jis pats metė į cirkuliaciją ne kaip kapitalistas, bet kaip vartotojas, kuriuos jis ne avansavo, bet išleido. Dabar jie sugrįžta jam atgal kaip jo pagamintos pridedamosios vertės piniginė forma. Ir nuo to laiko tokia operacija kartojasi kiekvienais metais. Bet, pradedant nuo antrųjų metų, šie 1 000 sv. st., kuriuos jis išleidžia individualiniam vartojimui, jau visuomet yra jo pagamintos pridedamosios vertės pakeistinė forma, jos piniginė forma. Jis kasmet juos išleidžia, ir jie taip pat kasmet sugrįžta jam atgal.
Jeigu jo kapitalas per metus atliktų daugiau apyvartų, tai dalykas nė kiek nepasikeistų, bet, žinoma, pasikeistų laiko ilgumas, dėl to ir dydis tos sumos, kurią kapitalistas, be jo avansuoto piniginio kapitalo, turėtų mesti į cirkuliaciją savo individualiniam vartojimui.
Šiuos pinigus kapitalistas meta į cirkuliaciją ne kaip kapitalą. Bet tam jis ir yra kapitalistas, kad galėtų iki sugrįžtant pridedamajai vertei gyventi iš tų lėšų, kurias jis turi.
Šiuo atveju buvo laikomasi prielaidos, kad pinigų suma, kurią kapitalistas iki pirmo savo kapitalo sugrįžimo meta į cirkuliaciją savo individualiniam vartojimui padengti, kaip tik yra lygi jo pagamintai ir dėl to pinigais paverčiamai pridedamajai vertei. Aišku, kad atskiro kapitalisto atžvilgiu tokia prielaida yra savavališka. Bet ji turi būti teisinga visos kapitalistų klasės atžvilgiu, jei mes tariame esant paprastąją reprodukciją. Ji teišreiškia tai, ką jau numato ši prielaida: būtent, kad visa pridedamoji vertė, bet tiktai pridedamoji vertė, yra suvartojama negamybiškai; vadinasi, nė mažiausia pirminio kapitalo dalis nėra suvartojama negamybiškai.
Aukščiau buvo laikomasi prielaidos, kad visos tauriųjų metalų gamybos (=500 sv. st.) teužtenka tik pinigų nusidėvėjimui padengti.
Auksą gaminantieji kapitalistai visą savo produktą gauna auksu, tiek tas jo dalis, kurios padengia pastovųjį ir kintamąjį kapitalą, tiek ir tą dalį, kuri susideda iš pridedamosios vertės. Vadinasi, dalis visuomeninės pridedamosios vertės susideda iš aukso, o ne iš tokio produkto, kuris tik cirkuliacijos procese pavirsta auksu. Ji iš pat pradžių susideda iš aukso ir yra metama į cirkuliaciją, siekiant išimti iš jos produktus. Tas pat šiuo atveju liečia ir darbo užmokesti, kintamąjį kapitalą, ir avansuoto pastoviojo kapitalo padengimą. Vadinasi, jei viena kapitalistų klasės dalis meta į cirkuliaciją prekių vertę, didesnę (pridedamąja verte) už jų avansuotą piniginį kapitalą, tai kita kapitalistų dalis meta į cirkuliaciją piniginę vertę, didesnę (didesnę pridedamąja verte) už prekių vertę, kurią jie auksui gaminti nuolat išima iš cirkuliacijos. Jei viena kapitalistų dalis nuolat išpumpuoja iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu ji paleidžia į cirkuliaciją, tai kita kapitalistų dalis,— ta, kuri gamina auksą,— nuolat pripumpuoja į cirkuliaciją daugiau pinigų, negu išima iš jos gamybos priemonių pavidalu.
Nors šio produkto — 500 sv. st. vertės aukso — dalis yra aukso verslovininkų pridedamoji vertė, tačiau visa suma tėra skirta tik padengti pinigams, reikalingiems prekių cirkuliacijai; ir tokiu atveju neturi reikšmės, kiek iš šitos sumos tenka prekėse esančiai pridedamajai vertei paversti pinigais ir kiek kitoms vertės sudėtinėms dalims paversti pinigais.
Dalykas nė kiek nesikeičia, jeigu aukso gamybą iš vienos šalies perkelsime į kitas šalis. Dalis visuomeninės darbo jėgos ir visuomeninių gamybos priemonių šalyje A yra paversta į produktą, pvz., į 500 sv. st. vertės drobę, kuri išvežama į šalį B, norint ten pirkti aukso. Tokiu būdu šalyje A panaudotas gamybinis kapitalas lygiai taip pat nemeta į šalies A rinką prekių,— skirtingai nuo pinigų,— kaip ir tuo atveju, jeigu jis tiesiog būtų panaudotas auksui gaminti. Šis šalies A produktas yra 500 sv. st. auksu ir tik kaip pinigai stoja į šalies A cirkuliaciją. Visuomeninės pridedamosios vertės dalis, esanti šiame produkte, betarpiškai egzistuoja pinigų pavidalu ir šaliai A niekad neegzistuoja kitaip, kaip pinigų forma. Nors kapitalistams, gaminantiems auksą, tik dalis produkto tėra pridedamoji vertė, o kita dalis padengia kapitalą, bet klausimą, koks šio aukso kiekis, paliekant nuošalyje apyvartinį pastovųjį kapitalą, padengia kintamąjį kapitalą ir koks kiekis yra pridedamoji vertė,— šį klausimą nulemia vien tik tas santykis, kuris susidaro tarp darbo užmokesčio bei pridedamosios vertės ir cirkuliuojančių prekių vertės. Dalis, sudaranti pridedamąją vertę, pasiskirsto tarp įvairių kapitalistų klasės narių. Nors šią vertės dalį jie nuolat išleidžia individualiniam vartojimui ir vėl ją gauna parduodami naują produktą,— kaip tik šis pirkimas bei pardavimas ir sukelia cirkuliavimą tarp jų tų pinigų, kurie reikalingi pridedamajai vertei paversti pinigais,— vis dėlto tam tikra visuomeninės pridedamosios vertės dalis, nors ir kintančiais kiekiais, turi pinigų formą, tam tikrą laiką pasilikdama kapitalistų kišenėje, lygiai taip pat, kaip darbo užmokesčio dalis, bent keletą savaitės dienų, pinigų forma pasilieka darbininkų kišenėse. Ir šios dalies neapriboja ta produkto — aukso — dalis, kuri iš pradžių sudarė auksą gaminančių kapitalistų pridedamąją vertę; kaip sakyta, ją apriboja ta proporcija, kuria anksčiau nurodytas 500 sv. st. produktas aplamai pasiskirsto tarp kapitalistų ir darbininkų ir kuria cirkuliacijai skirtų prekių atsarga susideda iš pridedamosios vertės ir iš kitų vertės sudėtinių dalių.
Tuo tarpu pridedamosios vertės dalis, egzistuojanti ne kitų prekių pavidalu, bet pinigų pavidalu šalia šių kitų prekių, tik tiek tesusideda iš dalies kasmet pagaminamo aukso, kiek dalis metinės aukso gamybos cirkuliuoja pridedamajai vertei realizuoti. Kita pinigų dalis, kuri kintančiomis dalimis nuolat yra kapitalistų klasės rankose kaip piniginė jų pridedamosios vertės forma, nėra kasmet pagaminamo aukso elementas, bet yra dalis pinigų masės, kuri anksčiau buvo sukaupta šalyje.
Laikantis mūsų prielaidos, metinės 500 sv. st. aukso gamybos kaip tik teužtenka kasmetiniam pinigų nusidėvėjimui padengti. Todėl, jei turėsime galvoje tik šiuos 500 sv. st. ir paliksime nuošalyje tą kasmet pagaminamos prekių masės dalį, kurios cirkuliacijai panaudojami anksčiau sukaupti pinigai, tai prekine forma pagaminta pridedamoji vertė jau dėl to randa cirkuliacijoje pinigus, kurie reikalingi jai pavirsti pinigais, kad kitoje pusėje pridedamoji vertė kasmet yra pagaminama aukso forma. Tas pat liečia ir kitas 500 sv. st. produkto — aukso — dalis, kurios padengia avansuotąjį piniginį kapitalą.
Dabar mes turime padaryti dvi pastabas.
Iš to, kas buvo išdėstyta, išeina, pirma: pridedamoji vertė, kapitalistų išleidžiama pinigų pavidalu, lygiai kaip ir kintamasis bei kitas gamybinis kapitalas, jų avansuojamas pinigų pavidalu, iš tikrųjų yra darbininkų, būtent aukso pramonėje dirbančių darbininkų produktas. Jie naujai pagamina tiek tą produkto — aukso — dalį, kuri jiems yra «avansuojama» kaip darbo užmokestis, tiek ir tą produkto — aukso — dalį, kurioje betarpiškai yra auksą gaminančių kapitalistų pridedamoji vertė. Pagaliau, kai dėl tos produkto — aukso — dalies, kuri padengia tik pastoviojo kapitalo vertę, avansuotą auksui gaminti, tai ji tik dėl metinio darbininkų darbo vėl pasirodo pinigų forma (ir aplamai produkte). Pradedant gamybą ji kapitalisto buvo atiduota pinigais, ne naujai pagamintais, bet sudariusiais dalį visuomenėje cirkuliuojančios pinigų masės. Priešingai, jeigu ji yra padengiama nauju produktu, papildomu auksu, ji yra metinis darbininko produktas. Kapitalisto vykdomas avansavimas ir čia tėra tik forma, kuri atsiranda dėl to, kad darbininkas nėra savo paties gamybos priemonių savininkas ir gamybos metu neturi kitų darbininkų pagamintų pragyvenimo reikmenų.
Antra: kai dėl tos pinigų masės, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo šio kasmetinio 500 sv. st. padengimo ir turi iš dalies lobio formą, iš dalies cirkuliuojančių pinigų formą, tai su ja turi būti — t. y. pradžioje turėjo būti — visiškai taip pat, kaip kasmet būna su šiais 500 sv. st. Prie šio momento mes sugrįšime šio poskyrio pabaigoje. O dabar dar keletas kitų pastabų.
Nagrinėdami apyvartą mes matėme, kad, kitoms sąlygoms esant vienodoms, apyvartos periodų ilgumo pakitimas reikalauja skirtingo piniginio kapitalo kiekio gamybai tuo pačiu mastu vykdyti. Vadinasi, pinigų cirkuliacija turi būti pakankamai lanksti, kad ji galėtų prisitaikyti prie šio apyvartos periodų ilgėjimo ir trumpėjimo kaitaliojimosi.
Toliau, jei laikysimės prielaidos, kad aplamai sąlygos yra vienodos — nekinta darbo dienos ilgumas, intensyvumas ir našumas,— kinta tik naujai pagamintos vertės pasiskirstymas tarp darbo užmokesčio ir pridedamosios vertės, ir dėl to arba pirmasis pakyla, o antroji sumažėja, arba atvirkščiai, tai ši aplinkybė nepadarys jokios įtakos cirkuliuojančių pinigų masei. Toks pasikeitimas gali įvykti visiškai nepadidėjant arba nesumažėjant cirkuliacijoje esančių pinigų masei. Būtent: išnagrinėkime tą atvejį, kai įvyksta bendras darbo užmokesčio pakilimas ir dėl to — esant sąlygoms, kurios aukščiau buvo spėjamos — įvyksta bendras pridedamosios vertės normos sumažėjimas, be to, taip pat pagal prielaidą, nė kiek nepasikeičia cirkuliuojančios prekių masės vertė. Žinoma, šiuo atveju padidėja piniginis kapitalas, kuris turi būti avansuotas kaip kintamasis kapitalas, vadinasi, padidėja ir ta pinigų masė, kuri panaudojama tokiai funkcijai. Bet kaip tik tiek, kiek padidėja kintamojo kapitalo funkcijai reikalingų pinigų masė, kaip tik tiek sumažėja pridedamoji vertė, vadinasi, ir pinigų masė, reikalinga jai realizuoti. Sumai pinigų, kurie yra reikalingi prekių vertei realizuoti, tai taip pat nedaro jokios įtakos, kaip ir pačiai šiai prekių vertei. Prekės gamybos kaštai atskiram kapitalistui pakyla, bet visuomeninė prekės gamybos kaina lieka nepasikeitusi. Tokiu atveju, paliekant nuošalyje pastoviąją vertės dalį, pakinta tik tas santykis, kuriuo prekių gamybos kaina pasiskirsto į darbo užmokestį ir pelną.
Bet, gali mums pasakyti, didesnės kintamojo piniginio kapitalo sąnaudos (žinoma, čia laikomasi prielaidos, kad pinigų vertė nepasikeičia) reiškia didesnio piniginių lėšų kiekio buvimą darbininkų rankose. Šito rezultatas bus darbininkų reiškiamos prekių paklausos padidėjimas. Tolesnis rezultatas bus prekių kainų pakilimas.— Arba gali pasakyti: jei pakyla darbo užmokestis, tai kapitalistai pakelia savo prekių kainas. Abiem atvejais bendras darbo užmokesčio pakilimas sukelia prekių kainų pakilimą. Dėl to prekių cirkuliacijai bus reikalinga didesnė pinigų masė, nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu būtų aiškinamas kainų pakilimas.
Atsakymas į pirmąjį samprotavimą: dėl darbo užmokesčio pakilimo kaip tik padidėja darbininkų paklausa būtiniesiems pragyvenimo reikmenims. Žymiai mažiau padidės jų paklausa prabangos dalykams arba atsiras paklausa tokiems gaminiams, kurie anksčiau neįeidavo į jų vartojimo sferą. Staiga ir stambesniu mastu pakilusi būtinųjų pragyvenimo reikmenų paklausa neabejotinai tuojau pakels jų kainą. Rezultatas bus tas, kad didesnė visuomeninio kapitalo dalis bus sunaudojama būtiniesiems pragyvenimo reikmenims gaminti, o mažesnė dalis — prabangos dalykams gaminti, nes pastarųjų kainos kris sumažėjus pridedamajai vertei ir dėl to sumažėjus kapitalistų paklausai prabangos dalykams. Priešingai, kiek patys darbininkai perka prabangos dalykus, jų darbo užmokesčio pakilimas — tokiu mastu — nesukels būtinųjų pragyvenimo reikmenų kainų pakilimo, o tepakeis prabangos dalykų pirkėjų sudėtį. Daugiau prabangos dalykų, negu lig šiol, dabar teks darbininkų vartojimui ir santykinai mažiau — kapitalistų vartojimui. Voilà tout. [Štai ir viskas.] Po kai kurių svyravimų cirkuliacijoje pasirodo tokios pat vertės prekių masė, kaip ir anksčiau.— Kai dėl trumpalaikių svyravimų, tai jų rezultatas tebus tas, kad laisvas piniginis kapitalas, kurį lig šiol buvo siekiama panaudoti spekuliacinėse biržos operacijose arba užsienyje, dabar stos į cirkuliaciją šalies viduje.
Atsakymas į antrąjį samprotavimą: jei kapitalistiniai gamintojai pajėgtų savo nuožiūra kelti savo prekių kainas, tai jie galėtų tai daryti ir darytų net ir nekylant darbo užmokesčiui. Darbo užmokestis niekad nekiltų krintant prekių kainoms. Kapitalistų klasė niekad nesipriešintų tredjunionams, jeigu ji nuolat ir bet kuriomis sąlygomis galėtų daryti tai, ką ji iš tikrųjų dabar daro kaip išimtį tam tikromis, specialiomis, taip sakant, vietinėmis sąlygomis: būtent, jeigu ji kiekvieną darbo užmokesčio pakilimą galėtų panaudoti tam, kad žymiai labiau pakeltų prekių kainas, vadinasi, kad įsidėtų į kišenę didesnį pelną.
Teigti, kad kapitalistai gali kelti prabangos dalykų kainas, nes paklausa jiems mažėja (sumažėjus paklausai, reiškiamai kapitalistų, kurių pirkimo priemonės yra sumažėjusios), būtų visiškai originalus paklausos ir pasiūlos dėsnio pritaikymas. Jei neįvyksta paprastas šių dalykų pirkėjų pasikeitimas ir darbininkai nepakeičia kapitalistų,— o jei toks pasikeitimas įvyksta, tai darbininkų reiškiama paklausa nesukelia būtinųjų pragyvenimo reikmenų kainų pakilimo, nes darbininkai negali būtiniesiems pragyvenimo reikmenims išleisti tos papildomo uždarbio dalies, kurią jie išleidžia prabangos dalykams,— tai prabangos dalykų kainos krinta dėl paklausos sumažėjimo. Todėl kapitalas išimamas iš prabangos dalykų gamybos, kol jų pasiūla sumažės ligi tokio dydžio, kuris atitinka pasikeitusį jų vaidmenį visuomeniniame gamybos procese. Taip sumažėjus gamybai, jų kainos, vertei nepasikeitus, vėl pakyla ligi savo normalaus lygio. Kol vyksta toks mažėjimas arba toks išsilyginimo procesas, tol pragyvenimo reikmenų gamyba, kylant jų kainoms, nuolat pritrauks tiek papildomo kapitalo, kiek jo bus atitraukta iš kitos gamybos šakos. Tai truks tol, kol paklausa bus visiškai patenkinta. Tada vėl susidaro pusiausvyra, ir visas procesas pasibaigia tuo, kad visuomeninis kapitalas, vadinasi, ir piniginis kapitalas, pasikeitusia proporcija pasiskirsto tarp būtinųjų pragyvenimo reikmenų gamybos ir prabangos dalykų gamybos.
Visas prieštaravimas yra kapitalistų ir jų sikofantų-ekonomistų tuščias šūvis.
Tokiam tuščiam šūviui pagrindą duoda trejopos rūšies faktai:
1) Bendras pinigų cirkuliacijos dėsnis yra toks, kad jei cirkuliuojančių prekių kainų suma pakyla,— vis tiek, ar toks kainų sumos padidėjimas įvyksta ankstesnei ar padidėjusiai prekių masei,— tai, kitoms sąlygoms esant vienodoms, padidėja cirkuliuojančių pinigų masė. Ir štai, pasekmė painiojama su priežastimi. Darbo užmokestis didėja kylant būtinųjų pragyvenimo reikmenų kainoms (nors ir retai ir tik išimtiniais atvejais jis didėja proporcingai kainų kilimui). Jo didėjimas yra prekių kainų kilimo pasekmė, o ne priežastis.
2) Esant daliniam arba vietiniam darbo užmokesčio pakilimui — t. y. jam pakilus tik atskirose gamybos šakose — gali dėl to įvykti vietinis šių šakų produktų kainų pakilimas. Tačiau net tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pavyzdžiui, nuo to, kad darbo užmokestis čia nebuvo nepaprastai sumažintas ir dėl to pelno norma nebuvo nepaprastai aukšta, tad, kainoms kylant, rinka šioms prekėms nesusiaurėja (vadinasi, jų kainų pakilimui nereikia, kad prieš tai sumažėtų jų pasiūla) ir t. t.
3) Esant bendram darbo užmokesčio pakilimui, pagamintų prekių kaina pakyla tose pramonės šakose, kur vyrauja kintamasis kapitalas, bet užtat krinta tose, kur vyrauja pastovusis arba pagrindinis kapitalas.
Nagrinėjant paprastąją prekinę cirkuliaciją (I knyga, III skirsnis, 2 poskyris), pasirodė, kad nors kiekvieno tam tikro prekių kiekio cirkuliacijos procese piniginė forma tėra tik trumpalaikė, tačiau pinigai, kurie prekės metamorfozės metu išeina iš vieno žmogaus rankų, būtinai pereina į kito žmogaus rankas; vadinasi, prekės pirmiausia ne tik visomis kryptimis yra mainomos arba pakeičia viena kitą, bet šiam pakeitimui taip pat tarpininkauja ir jį lydi visapusiškas pinigų nusėdimas. «Dėl to, kad viena prekė pakeičia kitą, prie trečio asmens rankų prilimpa piniginė prekė. Cirkuliacija tolydžio prakaituoja pinigais» [K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 106 psl.]. Kapitalistinės prekinės gamybos pagrindu visiškai identiškas faktas reiškiasi tuo, kad dalis kapitalo nuolat egzistuoja piniginio kapitalo forma, o dalis pridedamosios vertės lygiai taip pat pinigine forma nuolat yra jos savininkų rankose.
Paliekant tai nuošalyje, pinigų apytaka, t. y. pinigų sugrįžimas į savo išeities tašką,— kiek tai sudaro kapitalo apyvartos momentą,— yra visiškai skirtingas nuo pinigų cirkuliacijos, net jai priešingas reiškinys(33), kuris išreiškia nuolatinį jų tolimą nuo išeities taško daug kartų jiems pereinant iš rankų į rankas (I knyga, III skirsnis). Tačiau greitesnė apyvarta eo ipso [tuo pačiu] apima greitesnę cirkuliaciją.
Pirmiausia dėl kintamojo kapitalo: jei, pvz., 500 sv. st. piniginis kapitalas kintamojo kapitalo forma padaro dešimt apyvartų per metus, tai aišku, kad ši cirkuliuojančios pinigų masės dalis verčia cirkuliuoti dešimt kartų didesnę vertės sumą = 5 000 sv. st. Ji dešimt kartų per metus cirkuliuoja tarp kapitalisto ir darbininko. Per metus darbininkas dešimt kartų apmokamas ir pats moka ta pačia cirkuliuojančios pinigų masės dalimi. Jeigu, esant vienodam gamybos mastui, šis kintamasis kapitalas padarytų tik vieną apyvartą per metus, tai įvyktų tik vienkartinė 5 000 sv. st. cirkuliacija.
Toliau, tarkime, kad pastovioji apyvartinio kapitalo dalis = 1 000 sv. st. Jei kapitalas padaro dešimt apyvartų, tai kapitalistas savo prekę, vadinasi, ir pastoviąją apyvartinę jos vertės dalį, parduoda dešimt kartų per metus. Ta pati cirkuliuojančios pinigų masės dalis (= 1 000 sv. st.) dešimt kartų per metus pereina iš savo savininkų rankų į kapitalisto rankas. Dešimt kartų įvyksta šių pinigų persikėlimas iš vienų rankų į kitas. Antra, kapitalistas dešimt kartų per metus perka gamybos priemones; tai vėl sudaro dešimt pinigų cirkuliacijos aktų, dešimt jų persikėlimų iš vienų rankų į kitas. Panaudodamas 1 000 sv. st. pinigų sumą, pramoninis kapitalistas parduoda prekių už 10 000 sv. st. ir paskui perka prekių už 10 000 sv. st. Vykstant dvidešimteriopai 1 000 sv. st. pinigų cirkuliacijai cirkuliuoja 20 000 sv. st. prekių atsarga.
Pagaliau, esant greitesnei apyvartai, greičiau cirkuliuoja ir toji pinigų dalis, kuri realizuoja pridedamąją vertę.
Bet atvirkščiai: greitesnė pinigų cirkuliacija nebūtinai numato greitesnę kapitalo apyvartą, vadinasi, ir greitesnę pinigų apyvartą, t. y. nebūtinai numato reprodukcijos proceso sutrumpėjimą ir greitesnį jo atnaujinimą.
Greitesnė pinigų cirkuliacija įvyksta kiekvieną kartą, kai panaudojant tą patį pinigų kiekį sudaromas didesnis skaičius santorių. Tai gali vykti ir esant vienodiems kapitalo reprodukcijos periodams, pasikeitus pinigų cirkuliacijos technikai. Toliau, gali didėti skaičius santorių, kuriuose pinigų cirkuliacija nėra tikrųjų prekių mainų išraiška (diferenciniai santoriai biržoje ir t. t.). Antra vertus, pinigų cirkuliacija ir visai gali būti nereikalinga. Pavyzdžiui, ten, kur ūkininkas pats yra žemvaldys, nėra cirkuliacijos tarp nuomininko ir žemvaldžio; kur pramoninis kapitalistas pats yra kapitalo savininkas, ten nėra cirkuliacijos tarp jo ir skolintojo.
Kai dėl piniginio lobio pradinio sudarymo šalyje ir nedaugelio žmonių jo pasisavinimo, tai čia nėra reikalo tai plačiau nagrinėti.
Kapitalistinis gamybos būdas — kurio pagrindas yra samdomasis darbas, darbininko apmokėjimas pinigais ir aplamai natūrinių mokėjimų pakeitimas piniginiais,— tegali platesniu mastu ir giliau išsivystyti tik ten, kur šalyje yra pinigų masė, pakankama cirkuliacijai ir cirkuliacijos sąlygojamam lobių (atsarginio fondo ir kt.) sudarymui. Tokia yra istorinė prielaida, nors dalyko nereikia suprasti taip, tarytum iš pradžių būtų sudaromas pakankamas lobių kiekis, o paskui prasidėtų kapitalistinė gamyba. Ji vystosi kartu su jai reikalingų sąlygų vystymusi, o viena iš tokių sąlygų yra pakankama tauriųjų metalų pasiūla. Todėl padidėjęs tauriųjų metalų įvežimas, pradedant nuo XVI šimtmečio, yra esminis kapitalistinės gamybos vystymosi istorijos momentas. Bet kadangi čia kalbama apie tai, kad, esant kapitalistiniam gamybos būdui, ir toliau reikia įvežti piniginę medžiagą, tai, iš vienos pusės, pridedamoji vertė metama į cirkuliaciją produkto pavidalu, be pinigų, reikalingų jam paversti pinigais, o iš antros pusės, pridedamoji vertė metama į cirkuliaciją aukso pavidalu, prieš tai produkto nepavertus pinigais.
Papildomos prekės, kurios turi pavirsti pinigais, randa reikalingas pinigų sumas, nes kitoje pusėje ne per mainus, bet pačios gamybos į cirkuliaciją yra metamas papildomas auksas (ir sidabras), kuris turi pavirsti prekėmis.
(33)Nors fiziokratai dar painioja abu šiuos reiškinius, vis dėlto jie pirmieji pažymėjo pinigų sugrįžimą į savo išeities tašką kaip esminę kapitalo cirkuliacijos formą, kaip reprodukcijai tarpininkaujančios cirkuliacijos formą. «Pažvelkite į «Tableau économique» [«Ekonominę lentelę»] ir jūs pamatysite, kad gamybinė klasė tiekia pinigus, už kuriuos kitos klasės perka iš jos produktus ir kuriuos jos jai grąžina, kitais metais atvykdamos atlikti pas ją tų pačių pirkimų… Vadinasi, jūs čia nepamatysite kitokios apytakos, kaip tik tą, kurią sukuria su reprodukcija susijusios sąnaudos ir su sąnaudomis susijusi reprodukcija; šią apytaką išeina ir cirkuliacija pinigų, kurie yra sąnaudų ir reprodukcijos matas» (Quesnay: «Problèmes économiques», Daire, «Physiocrates», I, 208, 209 psl.). «Šis nuolatinis kapitalo avansavimas ir sugrįžimas sudaro tai, ką reikia pavadinti pinigų cirkuliacija, tą naudingą ir vaisingą jų cirkuliacija, kuri gaivina visas visuomenės darbo rūšis, palaiko judėjimą ir gyvybę politiniame kūne ir kuri labai pagrįstai lyginama su kraujo apytaka gyvūno organizme» (Turgot: «Réflexions etc.», Oeuvres, Daire leid., I, 45 psl.).