Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kadangi kaupimas vyksta išplėstinės reprodukcijos forma, tai aišku, kad jis pinigų cirkuliacijos atžvilgiu nesudaro jokios naujos problemos.
Pirmiausia, kai dėl papildomo piniginio kapitalo, kuris reikalingas didėjančiam gamybiniam kapitalui funkcionuoti, tai jį tiekia toji realizuotos pridedamosios vertės dalis, kurią kapitalistai meta į cirkuliaciją kaip piniginį kapitalą, o ne kaip piniginę pajamų formą. Pinigai jau yra kapitalistų rankose. Tik jie kitaip panaudojami.
Bet, padarius papildomas sąnaudas gamybiniam kapitalui, į cirkuliaciją, kaip šio kapitalo produktas, yra metama papildoma prekių masė. Kartu su šia papildoma prekių mase į cirkuliaciją buvo mesta dalis papildomų pinigų, reikalingų jai realizuoti,— būtent tuo atveju, jei šios prekių masės vertė yra lygi ją gaminant sunaudoto gamybinio kapitalo vertei. Ši papildoma pinigų masė tiesiog avansuojama kaip papildomas piniginis kapitalas ir dėl to ji sugrįžta kapitalistui vykstant jo kapitalo apyvartai. Čia iškyla tas pats klausimas, kaip ir anksčiau. Iš kur atsiranda papildomų pinigų, kad būtų galima realizuoti papildomą pridedamąją vertę, kuri dabar turi prekinę formą?
Bendras atsakymas vėl yra tas pats. Cirkuliuojančios prekių masės kainų suma padidėjo ne dėl to, kad tam tikros prekių masės kainos pakilo, bet dėl to, kad cirkuliuojančių prekių masė dabar yra didesnė negu anksčiau cirkuliavusių prekių masė; be to, kainų sumažėjimas šio skirtumo neišlygina. Papildomi pinigai, kurie yra reikalingi šios didesnės, didesnę vertę turinčios prekių masės cirkuliacijai, turi būti gauti arba taupiau panaudojant cirkuliuojančią pinigų masę,— ar tai būtų pasiekiama tarpusavyje padengiant mokėjimus ir t. t., ar tai būtų pasiekiama priemonėmis, kurios pagreitintų tų pačių pinigų cirkuliaciją,— arba paverčiant pinigus iš lobio formos į cirkuliuojančių pinigų formą. Pastarasis momentas reiškia ne vien tai, kad piniginis kapitalas, kuris buvo nenaudojamas, pradeda funkcionuoti kaip pirkimo priemonė arba mokėjimo priemonė; ne vien tai, kad piniginis kapitalas, kuris jau funkcionuoja kaip atsarginis fondas, atlikdamas savo savininkui atsarginio fondo funkciją, aktyviai cirkuliuoja visuomenei (pvz., įnešus indėlius į bankus, kurie juos nuolat skolina), vadinasi, atlieka dvejopą funkciją,— jis reiškia ir tai, kad yra gaunama ekonomija naudojant sustingstančius atsarginius monetų fondus.
«Kad pinigai nuolat cirkuliuotų monetų pavidalu, monetos nuolat turi nusėsti pinigų pavidalu. Nuolatinį monetų cirkuliavimą sąlygoja nuolatinis jų sustojimas didesniais ar mažesniais kiekiais atsarginių monetų fondų pavidalu; šie monetų fondai visur susidaro cirkuliacijos procese ir kartu sąlygoja cirkuliaciją; jų susidarymas, pasiskirstymas, išnykimas ir atsinaujinimas nuolat seka vienas po kito; jų egzistavimas nuolat išnyksta, o jų išnykimas vyksta nuolat. Adomas Smitas šį nuolatinį monetų virtimą pinigais ir pinigų virtimą monetomis išreiškė taip, kad kiekvienas prekių savininkas šalia tos specialios prekės, kurią jis parduoda, visada turi turėti atsargoje tam tikrą sumą visuotinės prekės, kuria jis perka. Mes matėme, kad cirkuliacijoje Pr—P—Pr antrasis narys, P—Pr, nuolat susiskaido į eilę pirkimų, kurie įvyksta ne iš karto, bet vienas po kito laiko atžvilgiu, tad viena P dalis cirkuliuoja kaip moneta, o kita dalis guli kaip pinigai. Pinigai čia iš tikrųjų tėra monetos, kurių funkcionavimas laikinai yra sustabdytas, ir cirkuliacijoje esančios monetų masės atskiros sudėtinės dalys pakaitomis visada pasirodo čia viena, čia kita forma. Vadinasi, šis pirmasis cirkuliacijos priemonės pavirtimas pinigais tėra techninis pačios pinigų cirkuliacijos momentas» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 1859, 105, 106 psl. [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1935, 110—111 psl.] «Moneta», priešingai pinigams, čia naudojama žymėti pinigams, kurie funkcionuoja kaip paprasta cirkuliacijos priemonė, priešingai kitoms jų funkcijoms).
Jei visų šių priemonių neužtenka, tai turi vykti papildoma aukso gamyba, arba — kas yra tas pat — dalis papildomo produkto yra tiesiogiai ar netiesiogiai išmainoma į auksą, į tauriuosius metalus gaminančių šalių produktą.
Visa suma darbo jėgos ir visuomeninių gamybos priemonių, kurios yra sunaudojamos kasmetinei aukso ir sidabro kaip cirkuliacijos priemonių gamybai, sudaro stambią kapitalistinio ir aplamai kiekvieno prekių gamyba besiremiančio gamybos būdo faux frais [negamybinių, tačiau būtinų kaštų] dalį. Ši gamyba atitraukia nuo visuomeninio panaudojimo atitinkamą galimų, papildomų gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų, t. y. tikrojo turto, sumą. Kiek, esant nekintamam tam tikram gamybos mastui arba esant tam tikram jos plėtimo laipsniui, yra mažinami šio brangaus cirkuliacijos mechanizmo kaštai, tiek dėl to pakyla visuomeninio darbo gamybinis pajėgumas. Vadinasi, jei tokią įtaką daro pagalbinės priemonės, besivystančios kartu su kredito sistema, tai jos betarpiškai didina kapitalistinį turtą arba tuo, kad didelė visuomeninės gamybos proceso ir visuomeninio darbo proceso dalis dėl to vyksta visiškai neįsiterpiant tikriesiems pinigams, arba tuo, kad padidėja cirkuliacijoje tikrai esančios pinigų masės sugebėjimas funkcionuoti.
Tuo išsprendžiamas ir tuščias klausimas, ar dabartinio masto kapitalistinė gamyba būtų galima be kredito sistemos (dargi nagrinėjant tik šiuo požiūriu), t. y. esant vien metalinei cirkuliacijai. Aišku, kad ne. Priešingai, ji būtų apribota tauriųjų metalų gamybos dydžio. Antra vertus, nereikia kurti jokių mitinių pažiūrų apie kredito gamybinį pajėgumą, kiek jis teikia piniginį kapitalą arba paleidžia jį judėti. Toliau nagrinėti čia šį klausimą nėra mūsų uždavinys.
Dabar mes turime išnagrinėti tą atvejį, kai vyksta ne tikrasis kaupimas, t. y. betarpiškas gamybos masto plėtimas, bet dalis realizuotos pridedamosios vertės ilgesnį ar trumpesnį laiką kaupiama kaip atsarginis pinigų fondas, siekiant vėliau ją paversti gamybiniu kapitalu.
Kad tokiu būdu kaupiami pinigai yra papildomi pinigai,— tai savaime suprantama. Jie tegali būti tik dalis perteklinio aukso, kuris atgabentas iš auksą gaminančių šalių. Kartu reikia pažymėti, kad šalyje jau nebėra to nacionalinio produkto, už kurį tas auksas yra įvežtas. Jis yra išvežtas į užsienį mainais į auksą.
Priešingai, jei laikysimės prielaidos, kad šalyje pasilieka ankstesnis pinigų kiekis, tai sukauptieji ir besikaupiantieji pinigai įplaukia iš cirkuliacijos; pasikeičia tik jų funkcija. Iš cirkuliuojančių pinigų jie pavirsta į palaipsniui susidarantį, paslėptinį piniginį kapitalą.
Pinigai, kurie šiuo atveju sukaupiami, yra piniginė parduotų prekių forma, būtent forma tos jų vertės dalies, kuri jų savininkams yra pridedamoji vertė (čia laikomasi prielaidos, kad kredito sistema neegzistuoja). Kapitalistas, kaupiąs šiuos pinigus, pro tanto [atitinkamu mastu] parduoda nepirkdamas.
Įsivaizduojant šią aplinkybę kaip atskirą atvejį, nereikia jokių paaiškinimų. Dalis kapitalistų pasilaiko dalį pinigų, kuriuos jie yra gavę parduodami savo produktą, nepirkdami už juos rinkoje produkto. Priešingai, kita kapitalistų dalis paverčia produktu visus savo pinigus, išskyrus nuolat sugrįžtantį piniginį kapitalą, kuris yra reikalingas gamybai vykdyti. Dalis produkto, kuris, atstovaudamas pridedamajai vertei, yra metamas į rinką, susideda iš gamybos priemonių arba iš realių kintamojo kapitalo elementų, iš būtinųjų pragyvenimo reikmenų. Vadinasi, ji tuoj pat gali būti panaudota gamybai plėsti. Juk mes visiškai nesilaikome prielaidos, kad, vienai kapitalistų daliai kaupiant piniginį kapitalą, kita dalis ištisai suvartoja visą savo pridedamąją vertę; mes tik laikomės prielaidos, kad vieni kaupia pinigine forma, sudaro paslėptinį piniginį kapitalą, o kiti iš tikrųjų kaupia, t. y. plečia gamybos mastą, iš tikrųjų didina savo gamybinį kapitalą. Turima pinigų masė yra pakankama cirkuliacijos poreikiams, net jei pakaitomis viena kapitalistų dalis kaupia pinigus, o kita plečia gamybos mastą, ir atvirkščiai. Be to, pinigų kaupimas vienoje pusėje gali vykti be grynųjų pinigų, vien tik besikaupiant skolos reikalavimams.
Sunkumas atsiranda tada, kai mes piniginio kapitalo kaupimą tariame esant ne atskirą atvejį, bet bendrą kapitalistų klasei reiškinį. Pagal mūsų prielaidą,— esant visuotiniam ir išimtiniam kapitalistinės gamybos viešpatavimui,— išskyrus šią klasę, aplamai nėra jokių kitų klasių, kaip tik darbininkų klasė. Visa tai, ką perka darbininkų klasė, yra lygu jos darbo užmokesčio sumai, yra lygu visos kapitalistų klasės avansuoto kintamojo kapitalo sumai. Kapitalistų klasei šie pinigai sugrįžta pardavus jų produktą darbininkų klasei. Tokiu būdu jų kintamasis kapitalas vėl įgauna piniginę formą. Tarkime, kad kintamojo kapitalo suma, t. y. ne per metus avansuoto, bet iš tikrųjų panaudoto kintamojo kapitalo suma yra lygi 100 sv. st. × X; čia nagrinėjamam klausimui neturi jokios reikšmės, ar daug ar maža, priklausomai nuo apyvartos greičio, reikia pinigų norint per metus avansuoti tokios vertės kintamąjį kapitalą. Šiuo 100 sv. st. × X kapitalu kapitalistų klasė perka tam tikrą kiekį darbo jėgos, arba išmoka darbo užmokestį tam tikram darbininkų skaičiui — pirmasis santoris. Darbininkai už tą pačią sumą perka iš kapitalistų tam tikrą prekių kiekį, ir 100 sv. st. × X suma sugrįžta į kapitalistų rankas — antrasis santoris. Ir tai nuolat pasikartoja. Vadinasi, 100 sv. st. × X suma niekad darbininkų klasei neduoda galimybės pirkti tą produkto dali, kuri sudaro pastovųjį kapitalą, jau nekalbant apie tą dalį, kuri yra kapitalistų klasės pridedamoji vertė. Darbininkai už 100 sv. st. × X visada tegali pirkti tik tą visuomeninio produkto vertės dalį, kuri yra lygi vertės daliai, sudarančiai avansuoto kintamojo kapitalo vertę.
Palikime nuošalyje tą atvejį, kai šis visur vykstantis pinigų kaupimas neišreiškia nieko kito, kaip tik papildomai įvežto tauriojo metalo pasiskirstymą, bet kuria proporcija, tarp įvairių atskirų kapitalistų. Tad kokiu būdu gali kaupti pinigus visa kapitalistų klasė?
Visi jie turi pardavinėti dalį savo produkto, vietoj to nieko nepirkdami. Žinoma, ta aplinkybė, kad visi jie turi tam tikrą pinigų fondą, kurį jie meta į cirkuliaciją, sunaudodami jį kaip cirkuliacijos priemonę savo vartojimui, ir kad paskui kiekvienas iš jų vėl gauna atgal iš cirkuliacijos tam tikrą šio fondo dalį,— ta aplinkybė nė kiek nėra paslaptinga. Bet tokiu atveju šis pinigų fondas, būtent kaip cirkuliacijos fondas, susidaro paverčiant pridedamąją vertę pinigais ir jis anaiptol nėra paslėptinis piniginis kapitalas.
Žiūrint į dalyką taip, kaip jis vyksta tikrovėje, paslėptinis piniginis kapitalas, kuris yra sukaupiamas vėliau panaudoti, susideda:
1) Iš indėlių į bankus. Jie sudaro santykinai nežymią sumą tų pinigų, kuriais iš tikrųjų disponuoja bankai. Čia piniginis kapitalas tesukaupiamas tik nominaliai. Šiuo atveju iš tikrųjų tėra sukaupiamos piniginės pretenzijos, kurios tik dėl to gali būti paverčiamos pinigais (jei tik jos kada nors paverčiamos pinigais), kad susidaro pusiausvyra tarp indėlių į banką ir pinigų pareikalavimų atgal. O pinigų pavidalu banko rankose tėra palyginti tik nedidelė suma.
2) Iš valstybinių popierių. Pastarieji aplamai yra ne kapitalas, bet tik skolinės pretenzijos į metinį nacijos produktą.
3) Iš akcijų. Jei nėra apgavystės, tai akcijos yra nuosavybės teisės titulas į bendrovei priklausantį tikrąjį kapitalą ir liudijimas gauti pridedamajai vertei, kurią kasmet duoda tas kapitalas.
Visais šiais atvejais nėra jokio pinigų kaupimo: tai, kas vienoje pusėje yra piniginio kapitalo kaupimas, kitoje pusėje yra nuolatinis tikras pinigų sunaudojimas. Ar pinigus sunaudoja tas asmuo, kuriam jie priklauso, ar kitas, jo skolininkas, tai dalyko nė kiek nekeičia.
Kapitalistinės gamybos pagrindu lobio sudarymas niekad nėra savitikslis, jis yra arba cirkuliacijos sustojimo rezultatas,— tokiu atveju didesnis, negu paprastai, pinigų kiekis įgauna lobio formą,— arba apyvartos sąlygojamų sankaupų rezultatas, arba pagaliau lobis yra tik sudarymas piniginio kapitalo,— kol kas paslėptine forma,— kuris turi funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas.
Todėl jeigu, iš vienos pusės, dalis pinigų pavidalu realizuotos pridedamosios vertės išimama iš cirkuliacijos ir sukaupiama lobio pavidalu, tai tuo pačiu laiku kita pridedamosios vertės dalis nuolat paverčiama gamybiniu kapitalu. Išskyrus tą atvejį, kai tarp kapitalistų klasės pasiskirsto papildomas taurusis metalas, kaupimas pinigine forma niekad nevyksta tuo pačiu laiku visuose punktuose.
Tai metinio produkto daliai, kuri sudaro pridedamąją vertę prekine forma, galioja visa tai, kas galioja ir kitos metinio produkto dalies atžvilgiu. Jos cirkuliacijai reikalinga tam tikra pinigų suma. Ši pinigų suma lygiai taip pat priklauso kapitalistų klasei, kaip ir kasmet pagaminama prekių masė, kuri atstovauja pridedamajai vertei. Pradžioje ją meta į cirkuliaciją pati kapitalistų klasė. Ją tarp kapitalistų nuolat vėl paskirsto pats cirkuliacijos procesas. Kaip ir iš viso vykstant monetų cirkuliacijai, viena šios sumos dalis nuolat sustoja čia viename, čia kitame punkte, o kita dalis nepaliaujamai cirkuliuoja. Dalykas nė kiek nepasikeis, jei toks stabdymas siekiant kaupti daromas iš dalies sąmoningai, norint sudaryti piniginį kapitalą.
Čia mes paliekame nuošalyje tuos nepaprastus cirkuliacijos atvejus, kai vienas kapitalistas užgrobia dalį kito kapitalisto pridedamosios vertės ir net dalį jo kapitalo ir dėl to vyksta tiek piniginio, tiek ir gamybinio kapitalo vienpusiškas kaupimas ir centralizacija. Antai, pasisavintos pridedamosios vertės dalis, kurią kapitalistas A kaupia kaip piniginį kapitalą, gali būti kapitalisto B pridedamosios vertės dalis, kuri jam nesugrįžta.
Trečiasis skyrius. Viso visuomeninio kapitalo reprodukcija ir cirkuliacija