Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Betarpiškas kapitalo gaminimo procesas yra darbo procesas ir vertės didinimo procesas, t. y. procesas, kurio rezultatas yra prekinis produktas, o pagrindinis motyvas — pridedamosios vertės gaminimas.
Kapitalo reprodukcijos procesas apima tiek šį betarpišką gamybos procesą, tiek ir abi cirkuliacijos tikrąja šio žodžio prasme proceso fazes, t. y. visą apytaką, kuri, kaip periodinis procesas,— procesas, kuris per tam tikrus laiko tarpus vis iš naujo pasikartoja,— sudaro kapitalo apyvartą.
Ar mes apytaką nagrinėsime P…P′ forma ar G…G forma, betarpiškas gamybos procesas G visada tesudaro tik vieną šios apytakos grandį. Viena forma jis tarpininkauja cirkuliacijos procesui, kita forma cirkuliacijos procesas tarpininkauja gamybos procesui. Nuolatinį šio proceso atsinaujinimą, nuolat pasikartojantį kapitalo pasirodymą gamybinio kapitalo pavidalu abiem atvejais sąlygoja jo pasikeitimai cirkuliacijos procese. Antra vertus, nuolat atsinaujinantis gamybos procesas sąlygoja pakitimus, kuriuos kapitalas vis iš naujo patiria cirkuliacijos sferoje, pakaitomis pasirodydamas čia piniginio kapitalo forma, čia prekinio kapitalo forma.
Tačiau kiekvienas atskiras kapitalas tėra atsiskyrusi, taip sakant, individualiniu gyvenimu apdovanota viso visuomeninio kapitalo trupmeninė dalis, kaip ir kiekvienas atskiras kapitalistas tėra tik individualinis kapitalistų klasės elementas. Visuomeninio kapitalo judėjimas susideda iš jo atsiskyrusių trupmeninių dalių judėjimų visumos, iš individualinių kapitalų apyvartų visumos. Kaip atskiros prekės metamorfozė yra grandis prekių pasaulio — prekinės cirkuliacijos — metamorfozių grandinėje, taip ir individualinio kapitalo metamorfozė, jo apyvarta, yra grandis visuomeninio kapitalo apytakoje.
Visas šis procesas apima tiek gamybinį vartojimą (betarpišką gamybos procesą) kartu su jam tarpininkaujančiais formų pasikeitimais (mainų aktais, nagrinėjant dalyką materialiniu požiūriu), tiek ir individualinį vartojimą su jam tarpininkaujančiais formų pasikeitimais, arba mainų aktais. Jis apima, iš vienos pusės, kintamojo kapitalo pavirtimą darbo jėga, vadinasi, ir darbo jėgos įjungimą į kapitalistinį gamybos procesą. Čia darbininkas pasirodo kaip savo prekės, darbo jėgos, pardavėjas, o kapitalistas — kaip jos pirkėjas. Bet, iš antros pusės, prekių pardavimas kartu numato, kad darbininkų klasė jas perka, vadinasi, numato jos individualinį vartojimą. Čia darbininkų klasė pasirodo kaip prekių pirkėjas, o kapitalistai — kaip prekių pardavėjai darbininkams.
Prekinio kapitalo cirkuliacija apima ir pridedamosios vertės cirkuliaciją, vadinasi, ir tuos pirkimo ir pardavimo aktus, kurie tarpininkauja individualiniam kapitalistų vartojimui, pridedamosios vertės vartojimui.
Individualinių kapitalų apytaka jų sąryšyje su visuomeniniu kapitalu, vadinasi, apytaka, nagrinėjama kaip visuma, apima ne tik kapitalo cirkuliaciją, bet ir bendrą prekių cirkuliaciją. Pastaroji pradžioje gali susidėti tik iš dviejų sudėtinių dalių: 1) kapitalo apytakos tikrąja šio žodžio prasme ir 2) į individualinį vartojimą įeinančių prekių apytakos, t. y. prekių, kurioms darbininkas išleidžia savo darbo užmokestį, o kapitalistas — savo pridedamąją vertę (arba dalį savo pridedamosios vertės). Šiaip ar taip, kapitalo apytaka apima ir pridedamosios vertės cirkuliaciją, kadangi ji yra prekinio kapitalo dalis, taip pat ir kintamojo kapitalo pavertimą darbo jėga, darbo užmokesčio mokėjimą. Bet šios pridedamosios vertės ir darbo užmokesčio išleidimas prekėms pirkti nesudaro kapitalo cirkuliacijos grandies, nors, šiaip ar taip, darbo užmokesčio išleidimas sąlygoja šią cirkuliaciją.
I knygoje buvo išanalizuotas kapitalistinis gamybos procesas ir kaip atskiras aktas ir kaip reprodukcijos procesas: pridedamosios vertės gaminimas ir paties kapitalo gaminimas. Tą formos ir medžiagos pasikeitimą, kurį kapitalas patiria cirkuliacijos sferoje, mes buvome paėmę kaip prielaidą, ties kuria mes ilgiau nesustojome. Tuo būdu mes laikėmės prielaidos, kad, iš vienos pusės, kapitalistas parduoda produktą pagal jo vertę ir kad, iš antros pusės, jis randa cirkuliacijos sferoje materialines gamybos priemones, reikalingas procesui atnaujinti arba nepertraukiamai jam tęsti. Vienintelis aktas cirkuliacijos sferoje, ties kuriuo mums teko ten sustoti, buvo darbo jėgos pirkimas bei pardavimas, kuris yra pagrindinė kapitalistinės gamybos sąlyga.
Pirmajame šios II knygos skyriuje mes išnagrinėjome įvairias formas, kurias kapitalas įgauna savo apytakoje, ir įvairias pačios šios apytakos formas. Prie darbo laiko, išnagrinėto I knygoje, dabar prisideda cirkuliacijos laikas.
Antrajame skyriuje mes nagrinėjome kapitalo apytaką kaip periodinę apytaką, t. y. kaip kapitalo apyvartą. Mes parodėme, iš vienos pusės, kaip skirtingos kapitalo sudėtinės dalys (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas) formų apytaką išeina per skirtingus laiko tarpus ir skirtingu būdu; iš antros pusės, mes ištyrėme aplinkybes, kurios sąlygoja skirtingą darbo periodo ir cirkuliacijos periodo ilgumą. Mes parodėme, kokią įtaką apytakos periodas ir įvairus jo sudėtinių dalių santykis daro tiek paties gamybos proceso mastui, tiek ir metinei pridedamosios vertės normai. Iš tikrųjų, jei pirmajame skyriuje daugiausia buvo nagrinėjamos viena po kitos sekančios formos, kurias kapitalas savo apytakoje nuolat įgauna ir nusimeta, tai antrajame skyriuje mes išnagrinėjome, kokiu būdu šiame judėjime ir iš eilės vykstančioje formų kaitoje tam tikro dydžio kapitalas tuo pačiu laiku, nors ir kintančiu santykiu, pasiskirsto į skirtingas formas: į gamybinį kapitalą, piniginį kapitalą ir prekinį kapitalą, ir šios formos ne tik kaitaliojasi viena su kita, bet visos kapitalo vertės skirtingos dalys tuose skirtinguose būviuose nuolat būna viena šalia kitos ir juose funkcionuoja. Būtent, piniginis kapitalas čia pasirodė turįs tą ypatybę, kuri nebuvo iškelta I knygoje. Mes radome tam tikrus dėsnius, pagal kuriuos tam tikro kapitalo sudėtinės dalys, skirtingo didumo, priklausomai nuo apyvartos sąlygų, nuolat turi būti avansuojamos ir atnaujinamos piniginio kapitalo forma, kad tam tikro dydžio gamybinis kapitalas galėtų nuolat funkcionuoti.
Bet tiek pirmajame, tiek ir antrajame skyriuje visą laiką buvo kalbama tik apie individualinį kapitalą, apie atsiskyrusios visuomeninio kapitalo dalies judėjimą.
Tačiau individualinių kapitalų apytakos susipina tarpusavyje, viena yra kitos prielaida ir viena sąlygoja kitą, ir kaip tik šitaip susipindamos sudaro viso visuomeninio kapitalo judėjimą. Kaip vykstant paprastajai prekinei cirkuliacijai visa prekės metamorfozė buvo grandis prekių pasaulio metamorfozių grandinėje, taip dabar individualinio kapitalo metamorfozė yra grandis visuomeninio kapitalo metamorfozių grandinėje. Bet jei paprastoji prekinė cirkuliacija nebūtinai turėjo apimti kapitalo cirkuliaciją, nes ji gali vykti nekapitalistinės gamybos pagrindu, tai viso visuomeninio kapitalo apytaka, kaip jau pažymėta, apima ir prekinę cirkuliaciją, vykstančią už atskiro kapitalo apytakos ribų, t. y. cirkuliaciją prekių, kurios nėra kapitalas.
Dabar mes turime išnagrinėti individualinių kapitalų kaip viso visuomeninio kapitalo sudėtinių dalių cirkuliacijos procesą (kuris kaip visuma yra reprodukcijos proceso forma), t. y. viso šio visuomeninio kapitalo cirkuliacijos procesą.
{Nors tai, kas čia bus dėstoma, priklauso tik vėlesnei šio skyriaus daliai, vis dėlto mes dabar tai išnagrinėsime, būtent — piniginį kapitalą kaip viso visuomeninio kapitalo sudėtinę dalį.}
Nagrinėjant individualinio kapitalo apyvartą, iškilo dvi piniginio kapitalo pusės.
Pirma, jis sudaro tą formą, kuria kiekvienas individualinis kapitalas stoja į sceną, pradeda savo procesą kaip kapitalas. Dėl to jis pasireiškia kaip primus motor [pirmasis variklis], duodąs postūmį visam procesui.
Antra, priklausomai nuo skirtingo apyvartos periodo ilgumo ir skirtingo santykio tarp abiejų apyvartos periodo sudėtinių dalių — darbo periodo ir cirkuliacijos periodo — kinta ir santykinis dydis tos avansuotosios kapitalo vertės sudėtinės dalies, kuri nuolat turi būti avansuojama ir atnaujinama pinigine forma: kinta jos dydis palyginti su kapitalo vertės paleidžiamu veikti gamybiniu kapitalu, t. y. palyginti su nuolatiniu gamybos mastu. Tačiau koks bebūtų šis santykis, bet kuriomis sąlygomis tą judėjime esančios kapitalo vertės dalį, kuri nuolat gali funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas, apriboja ta avansuotos kapitalo vertės dalis, kuri nuolat turi egzistuoti pinigine forma šalia gamybinio kapitalo. Čia kalbama tik apie normalią apyvartą, apie abstraktų vidurkį. Mes čia paliekame nuošalyje papildomą piniginį kapitalą, kuris reikalingas cirkuliacijos sutrikimams išlyginti.
Dėl pirmojo punkto. Prekinė gamyba numato prekinę cirkuliaciją, o prekinė cirkuliacija numato, kad prekė reiškiasi pinigais, numato piniginę cirkuliaciją; prekės susidvejinimas į prekę ir pinigus ir yra produkto kaip prekės reiškimosi dėsnis. Lygiai taip pat kapitalistinė prekinė gamyba — ar ją nagrinėtume visuomeniniu ar individualiniu požiūriu — numato, kad kapitalas, turįs piniginę formą, arba piniginis kapitalas, yra kiekvienos naujai atsirandančios įmonės primus motor [pirmasis variklis] ir nuolatinis jos variklis. Ypač apyvartinis kapitalas numato, kad per trumpus laiko tarpus nuolat iš naujo pasirodo piniginis kapitalas kaip variklis. Visą avansuotąją kapitalo vertę, t. y. visas kapitalo sudėtines dalis, kurias sudaro prekės: darbo jėga, darbo priemonės ir gamybinės medžiagos, nuolat vis iš naujo reikia pirkti už pinigus. Tai, kas čia sakoma apie individualinį kapitalą, liečia ir visuomeninį kapitalą, kuris funkcionuoja tik daugelio individualinių kapitalų forma. Bet, kaip jau I knygoje parodyta, iš to anaiptol neišplaukia, kad kapitalo funkcionavimo lauko, net kapitalistiniu pagrindu besiremiančios gamybos masto absoliučios ribos priklausytų nuo funkcionuojančio piniginio kapitalo dydžio.
Į kapitalą įeina gamybos elementai, kurių lankstumas, tam tikrose ribose, nepriklauso nuo avansuoto piniginio kapitalo dydžio. Vienodai apmokant darbo jėgą, ją galima ekstensyviai arba intensyviai labiau išnaudoti. Jei kartu su didesniu išnaudojimu yra didinamas ir piniginis kapitalas (t. y. keliamas darbo užmokestis), tai jis didinamas ne proporcingai išnaudojimo didėjimui, vadinasi, visai ne pro tanto [atitinkamu mastu].
Gamybiškai eksploatuojamos gamtos medžiagos, kurios nesudaro kapitalo vertės elemento,— žemė, jūra, rūdos, miškai ir t. t.,— labiau įtempiant tą patį darbo jėgų kiekį, gali būti intensyviai arba ekstensyviai labiau eksploatuojamos, neavansuojant didesnio piniginio kapitalo kiekio. Tuo būdu realūs gamybinio kapitalo elementai didėja, nereikalaudami papildomo piniginio kapitalo. O jeigu jo prireiks papildomoms pagalbinėms medžiagoms įsigyti, tai piniginis kapitalas, kuriuo avansuojama kapitalo vertė, didinamas ne proporcingai gamybinio kapitalo veikimo išplėtimui, vadinasi, visai ne pro tanto [atitinkamu mastu].
Tas pačias darbo priemones, t. y. tą patį pagrindinį kapitalą, galima panaudoti efektyviau tiek ilginant jo kasdieninio vartojimo laiką, tiek ir didinant jo panaudojimo intensyvumą, neavansuojant pagrindiniam kapitalui papildomų pinigų. Tokiu atveju tik pagreitėja pagrindinio kapitalo apyvarta, bet užtat greičiau tiekiami ir jo reprodukcijos elementai.
Paliekant nuošalyje gamtos medžiagas, į gamybos procesą kaip daugiau ar mažiau efektyviai veikiantieji agentai gali būti įjungtos gamtos jėgos, kurios nieko nekainuoja. Jų efektyvumo laipsnis priklauso nuo jų panaudojimo metodų ir mokslo pažangos, kurie kapitalistui nieko nekainuoja.
Tą pat galima pasakyti ir apie visuomeninį darbo jėgos kombinavimą gamybos procese ir apie atskirų darbininkų įgytą įgudimą. Keris apskaičiuoja, kad žemvaldys niekad negauna pakankamai, nes jam apmokamas ne visas kapitalas, atitinkamai ne visas darbas, kuris nuo neatmenamų laikų buvo įdedamas į dirvą, siekiant suteikti jai dabartinį derlingumą. (Žinoma, apie tą derlingumą, kuris iš jos atimamas, neužsimenama.) Sutinkamai su tuo kiekvienas atskiras darbininkas turėtų būti apmokamas pagal tą darbą, kurį yra sunaudojusi visa žmonių giminė, kad iš laukinio būtų išugdytas šiuolaikinis mechanikas. Reikėtų samprotauti kaip tik atvirkščiai: jei apskaičiuosime visą į žemę įdėtą neapmokėtą darbą, žemvaldžio ir kapitalisto paverstą pinigais, tai visas į žemę įdėtas kapitalas jau daug kartų yra sugrąžintas, dargi su lupikiškomis palūkanomis, vadinasi, žemės nuosavybė jau labai seniai yra daug kartų visuomenės išpirkta.
Darbo gamybinio pajėgumo kėlimas, jeigu jo prielaida nėra papildomas kapitalo verčių sunaudojimas, tiesa, pirmiausia didina tik produkto masę, bet ne jo vertę; išimtį tesudaro tas atvejis, kai darbo gamybinio pajėgumo kėlimas leidžia tuo pačiu darbu atgaminti daugiau pastoviojo kapitalo, vadinasi, ir išlaikyti didesnio kapitalo vertę. Bet tuo pačiu metu darbo gamybinio pajėgumo kėlimas sukuria naują medžiagą kapitalui, vadinasi, bazę didesniam kapitalo kaupimui.
Kiek pats visuomeninio darbo organizavimas, vadinasi, ir darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo kėlimas reikalauja, kad gamyba būtų vykdoma stambiu mastu ir kad atskiri kapitalistai avansuotų stambias piniginio kapitalo mases,— tai iš dalies yra pasiekiama, kaip jau I knygoje buvo parodyta, vykstant kapitalo centralizacijai nedaugelyje rankų, ir tokiu atveju visiškai nėra būtinas absoliutus funkcionuojančių kapitalo verčių didėjimas, vadinasi, ir didėjimas to piniginio kapitalo, kurio pavidalu jos avansuojamos. Atskiri kapitalai gali didėti dėl centralizacijos nedaugelyje rankų, nors visuomeninė šių kapitalų suma ir neaugtų. Tai yra tik pasikeitęs atskirų kapitalų pasiskirstymas.
Pagaliau ankstesniame skyriuje buvo parodyta, kad apyvartos periodo sutrumpėjimas įgalina su mažesniu piniginiu kapitalu paleisti veikti tą patį gamybinį kapitalą arba su tuo pačiu piniginiu kapitalu — didesnį gamybinį kapitalą.
Bet visa tai, aišku, neturi nieko bendro su tikruoju piniginio kapitalo klausimu. Tai tik parodo, kad avansuotasis kapitalas,— tam tikra vertės suma, kuri savo laisva forma, savo vertės forma, susideda iš tam tikros pinigų sumos,— pavirtęs gamybiniu kapitalu, turi gamybinių galimumų, kurių ribos nėra vertės dydžio apsprendžiamos ir kurie tam tikruose rėmuose gali veikti įvairiu ekstensyvumo arba intensyvumo laipsniu. Jei gamybos elementų — gamybos priemonių ir darbo jėgos — kainos yra duotos, tai tuo yra apibrėžtas dydis piniginio kapitalo, kuris yra reikalingas tam tikram kiekiui šių gamybos elementų, egzistuojančių prekių pavidalu, nupirkti. Kitaip sakant, yra apibrėžtas vertės dydis to kapitalo, kurį tenka avansuoti. Bet mastas, kuriuo šis kapitalas veikia kaip vertės ir produkto kūrimo veiksnys, yra lankstus ir nepastovus.
Dėl antrojo punkto. Savaime suprantama, kad ta visuomeninio darbo ir gamybos priemonių dalis, kuri kasmet sunaudojama auksui gaminti arba jam pirkti, kad būtų galima pakeisti nusidėvėjusias monetas, yra pro tanto [atitinkamu mastu] išskaitymas iš visuomeninės gamybos. O kai dėl piniginės vertės, funkcionuojančios iš dalies cirkuliacijos priemonės pavidalu, iš dalies lobio pavidalu, tai, jeigu ji jau turima, jeigu ji yra gauta, ji užima vietą greta darbo jėgos, pagamintų gamybos priemonių ir natūralinių turto šaltinių. Jos negalima laikyti kažkuo juos apribojančiu. Paverčiant ją gamybos elementais, vykdant mainus su kitomis tautomis, galėtų būti išplėstas gamybos mastas. Tačiau tai numato, kad pinigai šiuo atveju, kaip ir anksčiau, vaidina pasaulinių pinigų vaidmenį.
Priklausomai nuo apyvartos periodo ilgumo reikia didesnės ar mažesnės piniginio kapitalo masės, kad būtų galima paleisti veikti gamybinį kapitalą. Lygiai taip pat mes matėme, kad apyvartos periodo skirstymą į darbo laiką ir cirkuliacijos laiką sąlygoja piniginę formą turinčio paslėptinio arba laikinai nenaudojamo kapitalo padidėjimas.
Tuo mastu, kuriuo apyvartos periodą apsprendžia darbo periodo ilgumas, jį, kitoms sąlygoms esant vienodoms, apsprendžia materialinė gamybos proceso prigimtis, vadinasi, ne specifiškai visuomeninis šio gamybos proceso pobūdis. Tačiau kapitalistinės gamybos pagrindu platesnės labiau ilgalaikio pobūdžio operacijos sąlygoja stambesnio piniginio kapitalo avansavimą ilgesniam laikui. Vadinasi, gamyba tokiose sferose priklauso nuo to, kokiose ribose atskiras kapitalistas disponuoja piniginiu kapitalu. Šią ribą pralaužia kredito sistema ir su ja susijęs asocijavimas, pvz., akcinės bendrovės. Dėl to sutrikimai, vykstantieji pinigų rinkoje, sustabdo tokių įmonių veikimą, o šios pastarosios savo ruožtu sukelia sutrikimus pinigų rinkoje.
Remiantis visuomenine gamyba turi būti nustatytas mastas, kuriuo gali būti vykdomos tokios operacijos, kurios ilgam laikui atitraukia darbo jėgą ir gamybos priemones, per visą šį laiką neteikdamos jokio produkto — naudingo efekto; turi būti nustatyta, kokiu mastu gali būti vykdomos šios operacijos, nedarant žalos tokioms gamybos šakoms, kurios nuolat arba keletą kartų per metus ne tik atitraukia darbo jėgą ir gamybos priemones, bet ir tiekia pragyvenimo reikmenis ir gamybos priemones. Esant visuomeninei gamybai, kaip ir esant kapitalistinei gamybai, darbininkai, dirbantieji gamybos šakose su palyginti trumpais darbo periodais, tik trumpam laikui išims produktus, vietoj jų netiekdami naujo produkto; o gamybos šakos su ilgais darbo periodais nuolat išima produktus ilgesniam laikui, kol jos pačios pradės juos grąžinti atgal. Vadinasi, ši aplinkybė išplaukia iš daiktinių atitinkamo darbo proceso sąlygų, o ne iš visuomeninės jo formos. Esant visuomeninei gamybai, piniginis kapitalas darosi nebereikalingas. Visuomenė paskirsto darbo jėgą ir gamybos priemones tarp įvairių gamybos šakų. Gamintojai gali, ko gero, gauti popierinius liudijimus, pagal kuriuos jie iš visuomeninių vartojimo atsargų ima tokį produktų kiekį, kuris atitinka jų darbo laiką. Šie liudijimai nėra pinigai. Jie necirkuliuoja.
Kaip matome, kiek piniginio kapitalo reikalingumas išplaukia iš darbo periodo ilgumo, jį sąlygoja dvi aplinkybės: pirma, pinigai aplamai yra toji forma, kuria turi pasirodyti kiekvienas individualinis kapitalas (kreditą mes paliekame nuošalyje), kad galėtų pavirsti gamybiniu kapitalu. Tai išplaukia iš kapitalistinės gamybos, aplamai prekinės gamybos esmės.— Antra, būtinai avansuojamos pinigų sumos dydį ⟨ir laiko, kuriam ji avansuojama, ilgumą⟩ sąlygoja ta aplinkybė, kad ilgesnį ar trumpesnį laiką iš visuomenės nuolat yra atimama darbo jėga ir gamybos priemonės ir tuo metu jai negrąžinamas joks produktas, kurį būtų galima paversti pinigais. Pirmosios aplinkybės, būtent, kad avansuotinas kapitalas turi būti avansuotas pinigine forma, nepašalina pati šių pinigų forma, ar tai būtų metaliniai pinigai, kreditiniai pinigai, vertės ženklai ir t. t. Antrajai aplinkybei jokios įtakos nedaro tai, kokiomis piniginėmis priemonėmis arba kokiai gamybos formai esant yra atitraukiamas darbas, pragyvenimo reikmenys ir gamybos priemonės, nemetant atgal į cirkuliaciją jokio ekvivalento.
(34)Iš II rankraščio.