Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kenė savo veikale «Tableau économique» [«Ekonominė lentelė»] keliais stambiais bruožais parodo, kaip tam tikros vertės metinis nacionalinės gamybos produktas per cirkuliaciją pasiskirsto tokiu būdu, kad, kitoms sąlygoms esant vienodoms, galėtų vykti šio produkto paprastoji reprodukcija, t. y. reprodukcija ankstesniu mastu. Iš esmės imant, gamybos periodo išeities taškas yra paskutinių metų derlius. Nesuskaitomi individualiniai cirkuliacijos aktai iškart jungiasi į būdingą visuomeninį masinį judėjimą,— į cirkuliaciją tarp stambiųjų, funkcionaliai apibrėžtų ekonominių visuomenės klasių. Mus čia domina štai kas: viena viso produkto dalis,— kaip ir bet kuri kita jo dalis, ji, būdama vartojimo reikmuo, yra naujas praėjusiųjų metų darbo rezultatas,— tuo pačiu metu tėra tik reiškėjas senosios kapitalo vertės, naujai pasirodančios ta pačia natūraline forma. Ji necirkuliuoja, bet pasilieka jos gamintojų, žemės nuomininkų klasės, rankose, kad ten vėl pradėtų tarnauti kaip kapitalas. Į šią metinio produkto dalį, kuri yra pastovusis kapitalas, Kenė taip pat įtraukia ir jai nepriklausančius elementus, bet dalyko esmę jam pavyko pagauti dėl to, kad jis, būdamas riboto akiračio, žemės ūkį laiko vienintele žmogaus darbo panaudojimo sfera, kurioje gaminama pridedamoji vertė, t. y. kapitalistiniu požiūriu — vienintele tikrai gamybine darbo sfera. Ekonominis reprodukcijos procesas, koks bebūtų jo specifinis visuomeninis pobūdis, šioje srityje (žemės ūkyje) visada susipina su natūraliniu reprodukcijos procesu. Labai aiškios pastarojo sąlygos nušviečia ir pirmojo sąlygas ir įgalina išvengti painiavos, kurią sukelia tik cirkuliacijos miražas.
Sistemos etiketė skiriasi nuo kitų prekių etiketės, tarp kitko, tuo, kad ji apgauna ne tik pirkėją, bet dažnai ir pardavėją. Pats Kenė ir artimiausieji jo mokiniai tikėjo savo feodaline iškaba, kaip ja ir lig šiol tebetiki mūsų mokykliniai mokslininkai. Bet iš tikrųjų fiziokratų sistema yra pirmoji sisteminga kapitalistinės gamybos koncepcija. Pramoninio kapitalo atstovas — žemės nuomininkų klasė — yra viso ekonominio judėjimo vadovas. Žemės ūkis tvarkomas kapitalistiškai, t. y. kaip stambi kapitalistinio nuomininko verslovė; betarpiškas žemdirbys yra samdomasis darbininkas. Gamyba kuria ne tik vartojimo reikmenis, bet ir jų vertę; gamybos skatinamasis motyvas yra gauti pridedamąją vertę, kurios gimimo vieta yra gamybos sfera, o ne cirkuliacijos sfera. Iš tų trijų klasių, kurios figūruoja kaip cirkuliacijos tarpininkaujamo visuomeninio reprodukcijos proceso reiškėjai, betarpiškas «gamybinio» darbo išnaudotojas, pridedamosios vertės gamintojas, kapitalistinis nuomininkas, skiriasi nuo tų, kurie ją tik pasisavina.
Kapitalistinis fiziokratinės sistemos pobūdis dar jos klestėjimo metu sukėlė, iš vienos pusės, Lengės ir Mablio, o iš antros pusės, laisvos smulkiosios žemėvaldos gynėjų opoziciją.
A. Smitas, analizuodamas reprodukcijos procesą, žengė žingsnį atgal(36), ir tai juo labiau krinta į akis, kad šiaipjau jis ne tik toliau vysto teisingą Kenės analizę, pvz., apibendrina jo «avances primitives» [pirminiai avansai] ir «avances annuelles» [kasmetiniai avansai] kaip «pagrindinio» ir «apyvartinio» kapitalo(37) sąvokas, bet vietomis ištisai kartoja fiziokratų klaidas. Pavyzdžiui, norėdamas įrodyti, kad žemės nuomininkas gamina didesnę vertę, negu bet kuri kita kapitalistų rūšis, jis sako: «Joks tokio pat dydžio kapitalas nepaleidžia veikti didesnio gamybinio darbo kiekio, negu kapitalistinio nuomininko kapitalas. Ne tiktai jo darbininkai, bet ir jo darbiniai gyvuliai yra gamybiniai darbininkai». (Malonus komplimentas darbininkams!) «Žemės ūkyje gamta taip pat dirba kartu su žmonėmis; ir nors jos darbas nereikalauja jokių kaštų, jos produktas lygiai taip pat turi savo vertę, kaip ir brangiausiai kainuojančių darbininkų produktas. Svarbiausiųjų žemės ūkio darbų tikslas yra ne tiek padidinti gamtos teikiamą derlingumą,— nors jie ir tai atlieka,— kiek nukreipti tą derlingumą taip, kad jis gamintų kuo naudingiausius žmogui augalus. Laukas, užžėlęs erškėčiais ir krūmais, dažnai gali išauginti ne mažiau augalų, negu kruopščiausiai įdirbtas vynuogynas arba javų laukas. Sėjimas ir įdirbimas dažnai ne tiek sužadina, kiek reguliuoja veiklų gamtos derlingumą, ir po visų žemdirbio darbų jai visada tenka dar didelis darbas. Todėl darbininkai ir darbiniai gyvuliai (!), dirbantieji žemės ūkyje, atgamina ne tik vertę, lygią jų pačių vartojimui, arba juos samdančiam kapitalui, kartu su kapitalisto pelnu, kaip mes tai matėme kalbėdami apie manufaktūrinius darbininkus, bet ir žymiai didesnę vertę. Be nuomininko kapitalo ir viso jo pelno, jie reguliariai dar atgamina žemvaldžio rentą. Į rentą galima žiūrėti kaip į produktą gamtos jėgų, kurias žemvaldys paskolina nuomininkui. Ji yra didesnė ar mažesnė priklausomai nuo spėjamo šių jėgų dydžio arba, kitaip sakant, nuo spėjamo natūralaus arba dirbtinai pasiekto žemės derlingumo. Ji yra gamtos produktas, pasiliekąs atskaičius arba padengus visa tai, kas gali būti laikoma žmonių rankų sukurta. Ji retai kada yra mažesnė už ketvirtadalį viso produkto, o dažnai viršija jo trečdalį. Toks pat manufaktūrose panaudoto gamybinio darbo kiekis niekad neduos tokios didelės reprodukcijos. Manufaktūroje gamta nedaro nieko,— viską daro žmogus, ir reprodukcija visada turi būti proporcinga ją atliekančių jėgų dydžiui. Tuo būdu kapitalas, įdedamas į žemės ūkį, ne tik paleidžia veikti didesnį gamybinio darbo kiekį, negu tokio pat dydžio kapitalas, įdėtas į manufaktūrą, bet ir prideda, palyginti su jo panaudojamo gamybinio darbo kiekiu, žymiai didesnę vertę metiniam šalies žemės ir darbo produktui, jos gyventojų tikrajam turtui ir pajamoms» (II kn., 5 sk., 242 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 307—308 psl.]
II knygos 1 skirsnyje A. Smitas sako: «Taip pat ir visa sėklų vertė yra pagrindinis kapitalas tikrąja šio žodžio prasme». [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 233 psl.] Vadinasi, čia kapitalas = kapitalo vertei; ji egzistuoja «fiksuota» forma. «Nors sėklos visą laiką kilnojamos iš svirno į lauką ir atgal, jos niekad nekeičia savininko ir, vadinasi, iš tikrųjų necirkuliuoja. Nuomininkas gauna savo pelną ne iš jų pardavimo, bet dėl jų daugėjimo» (186 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 233 psl.] Ribotumas čia pasireiškia tuo, kad Smitas nemato, kaip tai jau matė Kenė, jog pastoviojo kapitalo vertės pasirodymas atnaujinta forma yra svarbus reprodukcijos proceso momentas, o temato tik dar vieną — ir tai neteisingą — savo skirtumo tarp apyvartinio ir pagrindinio kapitalo iliustraciją.— Versdamas «avances primitives» [pirminiai avansai] ir «avances annuelles» [kasmetiniai avansai] terminais «fixed capital» [pagrindinis kapitalas] ir «circulating capital» [apyvartinis kapitalas], Smitas žengia žingsnį pirmyn vartojant žodį «kapitalas»; ši sąvoka apibendrinama, darosi nepriklausoma nuo to ypatingo dėmesio «žemdirbinei» panaudojimo sferai, kuri būdinga fiziokratams. Žingsnis atgal yra tai, kad skirtumas tarp «pagrindinio» ir «apyvartinio» kapitalo yra suprantamas ir išlaikomas kaip svarbiausias skirtumas.
(35)Čia prasideda VIII rankraštis.
(36)K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 527 psl., 32 pastaba.
(37)Ir čia jam kelią praskynė kai kurie fiziokratai, visų pirma Tiurgo. Pastarasis jau dažniau, negu Kenė ir kiti fiziokratai, vartoja žodį «kapitalas» vietoj «avances» ir dar labiau sutapatina manufaktūrininkų ir žemės nuomininkų «avances» arba «capitaux». Pavyzdžiui: «Kaip šie pastarieji (įmonininkai-manufaktūrininkai), taip ir jie (les fermiers, t. y. kapitalistiniai nuomininkai), be sugrįžtančių kapitalų, turi gauti» ir t. t. (Turgot: «Oeuvres», Daire leid., Paryžius 1844, I t., 40 psl.).