Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
I knygos 6 skirsnyje, 42 psl., A. Smitas sako: «Kiekvienoje visuomenėje kiekvienos prekės kaina galiausiai suvedama į vieną iš šių trijų dalių (darbo užmokestis, pelnas ir žemės renta) arba į visas tris, o kiekvienoje išsivysčiusioje visuomenėje visos šios trys sudėtinės dalys daugiau ar mažiau įeina į didžiosios prekių dalies kainą»(38) [plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 47 psl.], arba, kaip toliau pasakyta (63 psl.): «Darbo užmokestis, pelnas ir žemės renta yra trys bet kokių pajamų, kaip ir bet kokios mainomosios vertės pirminiai šaltiniai» [ten pat, 49 psl.]. Vėliau mes smulkiau išnagrinėsime šią A. Smito teoriją apie «prekių kainos», arba, atitinkamai, «bet kokios mainomosios vertės sudėtines dalis».— Toliau sakoma: «Kadangi tai galioja kiekvienai atskirai prekei, skyrium paimtai, tai turi galioti ir visai visumai prekių, sudarančių visą kiekvienos šalies žemės ir darbo metinį produktą. Šio metinio produkto bendra kaina arba mainomoji vertė turi susiskaidyti į tokias pat tris dalis ir turi būti paskirstyta tarp įvairių šalies gyventojų arba kaip jų darbo užmokestis, arba kaip jų kapitalo pelnas, arba kaip jų žemėvaldos renta» (II kn., 2 sk., 190 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 238 psl.]
Po to, kai A. Smitas tiek visų skyrium paimtų prekių kainą, tiek ir «… visą kiekvienos šalies žemės ir darbo metinio produkto kainą arba mainomąją vertę» tokiu būdu suvedė į tris pajamų šaltinius: samdomojo darbininko, kapitalisto ir žemės savininko,— į darbo užmokestį, pelną ir žemės rentą, jam vis dėlto teko aplinkiniu, kontrabandiniu keliu įvesti ketvirtą elementą, būtent — kapitalo elementą. Tai pasiekiama skiriant bendrąsias pajamas nuo grynųjų pajamų. «Visų didelės šalies gyventojų bendrosios pajamos susideda iš viso metinio jų žemės ir darbo produkto; jų grynąsias pajamas sudaro tai, kas lieka jų žinioje atskaičius kaštus, susijusius su palaikymu, pirma, jų pagrindinio, o antra, jų apyvartinio kapitalo, arba, kitaip sakant, visa tai, ką jie gali, nemažindami savo kapitalo, įtraukti į atsargą, skirtą betarpiškam vartojimui, arba išleisti savo pragyvenimui, patogumams ir malonumui. Jų tikrasis turtas taip pat yra proporcingas ne jų bendrosioms, bet grynosioms pajamoms» (ten pat, 190 psl.). [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 239 psl.]
Ryšium su tuo mes pažymėsime:
1) A. Smitas, be abejonės, čia nagrinėja tik paprastąją reprodukciją, o ne reprodukciją išplėstiniu mastu, arba kaupimą. Jis kalba tik apie išlaidas funkcionuojančiam kapitalui palaikyti (maintaining). «Grynosios» pajamos yra lygios tai — arba visuomenės, arba individualinio kapitalisto — metinio produkto daliai, kuri gali įeiti į «vartojimo fondą», bet šio fondo dydis neturi liesti funkcionuojančio kapitalo (encroach upon capital). Vadinasi, tam tikra tiek individualinio, tiek ir visuomeninio produkto vertės dalis nesuvedama nei į darbo užmokestį, nei į pelną arba žemės rentą, bet suvedama į kapitalą.
2) A. Smitas pasislepia nuo savo paties teorijos žodžių žaismu, skirdamas gross nuo net revenue,— bendrąsias pajamas nuo grynųjų pajamų. Individualinis kapitalistas, kaip ir visa kapitalistų klasė, arba vadinamoji nacija, vietoj gamyboje suvartoto kapitalo gauna prekinį produktą, kurio vertė,— ją būtų galima išreikšti santykinėmis paties produkto dalimis,— iš vienos pusės, padengia sunaudotą kapitalo vertę, vadinasi, sudaro pajamas, pažodžiui revenue (revenu — dalyvis nuo revenir, grįžti), tačiau, nota bene [įsidėmėtina], sudaro Kapitalrevenue, arba kapitalo pajamas; iš antros pusės, vertės sudėtinės dalys, kurios «paskirstomos tarp įvairių šalies gyventojų arba kaip jų darbo užmokestis, arba kaip jų kapitalo pelnas, arba kaip jų žemėvaldos renta», ir yra tai, kas kasdieniniame gyvenime vadinama pajamomis. Todėl viso produkto vertė kam nors — arba individualiniam kapitalistui, arba visai šaliai — sudaro pajamas; bet ji yra, iš vienos pusės, kapitalo pajamos, o iš antros pusės,— nuo jų skirtinga «revenue» forma. Tuo būdu tai, kas buvo pašalinta išskaidant prekės vertę į jos sudėtines dalis, vėl įvedama pro užpakalines duris — vartojant dviprasmišką žodį «revenue». Bet «pasisavinti kaip pajamas» tegalima tik tokias produkto vertės sudėtines dalis, kurios jame jau yra. Kad kapitalas sudarytų pajamas kaip «revenue», jis prieš tai turi būti sunaudotas.
A. Smitas toliau sako: «Minimali įprastinė pelno norma visada turi būti kiek didesnė už tą dydį, kurio pakanka padengti atsitiktiniams nuostoliams, galimiems esant kiekvienam kapitalo įdėjimui. Tiktai šis perviršis yra grynasis pelnas». {O koks kapitalistas pelnu laiko būtinas kapitalo sąnaudas?} «Vadinamasis bendrasis pelnas dažnai apima ne tik šį perviršį, bet ir tą sumą, kuri pasilaikoma tokiems nepaprastiems nuostoliams padengti» (I kn., 9 sk, 72 psl.). [Žr. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 87 psl.] Bet tai tereiškia, kad dalis pridedamosios vertės, laikoma bendrojo pelno dalimi, turi sudaryti gamybos draudimo fondą. Šį draudimo fondą sukuria dalis pridedamojo darbo, kuri atitinkamu mastu betarpiškai gamina kapitalą, t. y. reprodukcijai skirtą fondą. Kai dėl išlaidų pagrindiniam kapitalui ir t. t. «palaikyti» (žr. anksčiau cituotąsias vietas), tai suvartoto pagrindinio kapitalo padengimas nauju kapitalu nėra naujas kapitalo sunaudojimas, bet tėra tik senosios kapitalo vertės atnaujinimas kita forma. Kai dėl pagrindinio kapitalo remonto kaštų, kuriuos A. Smitas taip pat priskiria prie palaikymo kaštų, tai jie įeina į avansuotojo kapitalo kainą. Ta aplinkybė, kad kapitalistui nereikia iš karto įdėti šios kapitalo dalies, kad jis tik palaipsniui, pagal reikalą, ją įdeda kapitalo funkcionavimo metu ir tam tikslui gali naudotis jau gautu pelnu,— ši aplinkybė nė kiek nekeičia šio pelno šaltinio. Toji vertės sudėtinė dalis, kuri yra šio pelno šaltinis, teparodo tai, kad darbininkas tiekia pridedamąjį darbą ir draudimo fondui ir remonto fondui.
A. Smitas toliau mums pasakoja, kad iš grynųjų pajamų, t. y. iš pajamų specifine prasme, reikia pašalinti visą pagrindinį kapitalą, o taip pat ir visą apyvartinio kapitalo dalį, kuri reikalinga pagrindiniam kapitalui palaikyti veikiančiu ir jam remontuoti, lygiai kaip ir jam atnaujinti, t. y., iš esmės imant, reikia pašalinti visą kapitalą, neturintį natūralinės formos, kuria jis skiriamas vartojimo fondui.
«Aišku, kad visi kaštai pagrindiniam kapitalui palaikyti turi būti pašalinti iš visuomenės grynųjų pajamų. Nei medžiagos, kurios reikalingos mašinoms bei darbo įrankiams tvarkingai užlaikyti,… nei produktas darbo, kuris reikalingas šioms žaliavoms suteikti tinkamą formą, jokiu būdu negali sudaryti šių pajamų dalies. O šio darbo kaina gali sudaryti dalį tų pajamų, nes tą darbą dirbantieji darbininkai visą savo darbo užmokesčio vertę gali paversti savo atsarga, skirta betarpiškam vartojimui. O kai dėl kitų darbo rūšių, tai čia ir to darbo kaina» {t. y. sumokamas už šį darbą užmokestis}, «ir produktas» {kuriame šis darbas įkūnytas} «įeina į tą vartojimo fondą: kaina — į darbininkų vartojimo fondą, produktas — į vartojimo fondą kitų žmonių, kurių gyvenimas šių darbininkų darbo dėka gerėja, kurių patogumai ir malonumai didėja» (II kn., 2 sk., 190, 191 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 239 psl.]
A. Smitas čia susiduria su labai svarbiu skirtumu tarp darbininkų, dirbančių gamybos priemonių gamyboje, ir tų darbininkų, kurie betarpiškai gamina vartojimo reikmenis. Pirmosios darbininkų kategorijos prekinio produkto vertėje yra sudėtinė dalis, lygi darbo užmokesčių sumai, t. y. vertei tos kapitalo dalies, kuri sunaudota darbo jėgai pirkti. Ši vertės dalis fiziškai egzistuoja kaip tam tikra šių darbininkų pagamintų gamybos priemonių dalis. Pinigai, kuriuos jie gavo kaip darbo užmokestį, jiems sudaro pajamas, bet jų darbas nei jiems patiems, nei kitiems nepagamino produktų, tinkamų vartoti. Vadinasi, patys jų produktai nesudaro elemento tos metinio produkto dalies, kuri turi sudaryti visuomeninį vartojimo fondą, kuriame tik ir tegali realizuotis «grynosios pajamos». A. Smitas čia užmiršta pridurti, kad tai, kas pasakyta apie darbo užmokestį, vienodai liečia ir tą gamybos priemonių vertės sudėtinę dalį, kuri kaip pridedamoji vertė pelno ir rentos kategorijų pavidalu sudaro (pirmiausia) pramoninio kapitalisto pajamas. Šios vertės sudėtinės dalys taip pat egzistuoja gamybos priemonių forma, vartoti netinkamų reikmenų forma. Tik pavertus jas pinigais, jos gali paimti jų kainą atitinkantį kiekį vartojimo reikmenų, kuriuos yra pagaminusi antroji darbininkų kategorija, ir perkelti jį į šių gamybos priemonių savininkų individualinio vartojimo fondą. A. Smitas tuo labiau turėjo pastebėti, kad kasmet pagaminamų gamybos priemonių vertės dalis, kuri yra lygi šioje gamybos sferoje funkcionuojančių gamybos priemonių — t. y. gamybos priemonių, kuriomis gaminamos gamybos priemonės,— vertei, vadinasi, vertės dalis, lygi čia panaudoto pastoviojo kapitalo vertei, absoliučiai negali būti pajamas sudarančios vertės sudėtine dalimi — ne tik dėl tos natūralinės formos, kurią ši dalis turi, bet ir dėl to, kad ji funkcionuoja kaip kapitalas.
Kai dėl antrosios darbininkų kategorijos, t. y. tų, kurie betarpiškai gamina vartojimo reikmenis, tai A. Smito apibrėžimai jų atžvilgiu yra ne visai tikslūs. Būtent, jis sako, kad tokiose darbo šakose į betarpiško vartojimo fondą įeina (go to) ir darbo kaina ir produktas: «kaina (t. y. pinigai, gauti kaip darbo užmokestis) — į darbininkų vartojimo fondą, produktas — į vartojimo fondą kitų žmonių (that of other people), kurių gyvenimas šių darbininkų darbo dėka gerėja, kurių patogumai ir malonumai didėja». Bet darbininkas negali gyventi savo darbo «kaina», pinigais, kuriais jam išmokamas darbo užmokestis; jis realizuoja tuos pinigus, pirkdamas už juos vartojimo reikmenis; šie pastarieji iš dalies gali susidėti iš tų prekių rūšių, kurias jis pats yra pagaminęs. Antra vertus, jo paties produktas gali įeiti vien tik į darbo išnaudotojų vartojimą.
Tokiu būdu visiškai pašalinęs pagrindinį kapitalą iš šalies «net revenue» [«grynųjų pajamų»], A. Smitas toliau sako:
«Bet jei visi pagrindinio kapitalo palaikymo kaštai tokiu būdu būtinai pašalinami iš visuomenės grynųjų pajamų, tai kitaip yra su apyvartinio kapitalo palaikymo kaštais. Iš keturių dalių, sudarančių apyvartinį kapitalą, būtent: pinigų, pragyvenimo reikmenų, žaliavų ir pagamintų produktų, pastarosios trys, kaip jau buvo nurodyta, reguliariai išimamos iš jo ir įdedamos arba į visuomenės pagrindinį kapitalą, arba į atsargas, skirtas betarpiškam vartojimui. Visa toji vartojimui skirtų reikmenų dalis, kuri nepanaudojama palaikyti pirmajam» {pagrindiniam kapitalui}, «ištisai patenka į pastarųjų sudėtį» {į atsargą, skirtą betarpiškam vartojimui} «ir sudaro dalį visuomenės grynųjų pajamų. Dėl to šių trijų apyvartinio kapitalo dalių palaikymas iš visuomenės grynųjų pajamų nepaima jokios metinio produkto dalies, išskyrus tai, kas yra būtina pagrindiniam kapitalui palaikyti» (II kn., 2 sk., 192 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 240 psl.]
Pasakyti, kad apyvartinio kapitalo dalis, kuri nenaudojama gamybos priemonėms gaminti, įeina į vartojimo reikmenų gamybą, t. y. į metinio produkto dalį, skirtą visuomenės vartojimo fondui sudaryti,— tai tiesiog tautologija. Bet svarbu tai, kas sakoma tuojau po šito:
«Šiuo atžvilgiu visuomenės apyvartinis kapitalas skiriasi nuo atskiro asmens apyvartinio kapitalo. Atskiro asmens apyvartinis kapitalas yra ištisai pašalintas iš jo grynųjų pajamų ir niekad negali sudaryti jų dalies; jos gali susidėti vien tik iš jo pelno. Bet nors kiekvieno atskiro asmens apyvartinis kapitalas ir sudaro dalį apyvartinio kapitalo tos visuomenės, kuriai tas asmuo priklauso, vis dėlto tai šio kapitalo absoliučiai nepašalina iš visuomenės grynųjų pajamų ir jis gali sudaryti jų dalį. Nors visos prekės, esančios smulkiojo prekybininko krautuvėje, jokiu būdu negali būti įjungtos į jo paties atsargas, skirtas betarpiškam vartojimui, bet jos gali patekti į vartojimo fondą kitų žmonių, kurie, gaudami pajamas iš kitų fondų, gali reguliariai jam padengti jų vertę kartu su pelnu, tuo nė kiek nesumažindami nei jo kapitalo, nei savo kapitalo» (ten pat). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 240—241 psl.]
Taigi, mes sužinome:
1) Tiek kiekvieno individualinio kapitalisto pagrindinis kapitalas ir jam atgaminti (funkcionavimą jis užmiršta) bei palaikyti reikalingas apyvartinis kapitalas, tiek ir jo apyvartinis kapitalas, funkcionuojantis vartojimo reikmenų gamyboje, yra visiškai pašalinami iš jo grynųjų pajamų, kurias tegali sudaryti tik jo pelnas. Vadinasi, jo kapitalą padengianti jo prekinio produkto dalis negali būti suskaidoma į vertės sudėtines dalis, kurios jam sudaro pajamas.
2) Kiekvieno individualinio kapitalisto apyvartinis kapitalas sudaro dalį visuomenės apyvartinio kapitalo visiškai taip pat, kaip ir kiekvienas individualinis pagrindinis kapitalas.
3) Visuomenės apyvartinis kapitalas, nors jis tėra tik individualinių apyvartinių kapitalų suma, turi būdingą ypatybę, skiriančią jį nuo kiekvieno individualinio kapitalisto apyvartinio kapitalo. Pastarasis niekad negali sudaryti dalies individualinio kapitalisto pajamų; priešingai, dalis visuomenės apyvartinio kapitalo (būtent, susidedanti iš vartojimo reikmenų) gali tuo pačiu metu sudaryti ir dalį visuomenės pajamų, arba, kaip A. Smitas anksčiau kalbėjo, ši kapitalo dalis neturi būtinai iš visuomenės grynųjų pajamų paimti dalies metinio produkto. Iš tikrųjų tai, ką A. Smitas čia vadina apyvartiniu kapitalu, yra kasmet pagaminamas prekinis kapitalas, kurį kapitalistai, gaminantieji vartojimo reikmenis, kasmet meta į cirkuliaciją. Šis visas jų metinis prekinis produktas susideda iš vartojimui tinkamų reikmenų ir dėl to sudaro fondą, kuriame yra realizuojamos arba kuriam sunaudojamos visuomenės grynosios pajamos (įskaitant ir darbo užmokestį). Užuot ėmęs kaip pavyzdį prekes, esančias smulkiojo prekybininko krautuvėje, A. Smitas turėtų imti produktų mases, gulinčias pramoninių kapitalistų sandėliuose.
Jeigu A. Smitas būtų sujungęs drauge tas padrikas mintis, kurios jam buvo kilusios anksčiau nagrinėjant reprodukciją to kapitalo, kurį jis vadina pagrindiniu, o dabar nagrinėjant reprodukciją to kapitalo, kurį jis vadina apyvartiniu, tai jis būtų priėjęs tokį rezultatą:
I. Visuomeninis metinis produktas susideda iš dviejų padalinių: pirmasis apima gamybos priemones, antrasis — vartojimo reikmenis. Kiekvieną iš šių padalinių reikia nagrinėti atskirai.
II. Bendroji iš gamybos priemonių susidedančios metinio produkto dalies vertė pasiskirsto šitaip: viena vertės dalis tėra tik vertė gamybos priemonių, kurios buvo sunaudotos šioms gamybos priemonėms pagaminti, vadinasi, tai — kapitalo vertė, kuri vėl pasirodo atnaujinta forma; antra dalis yra lygi darbo jėgai sunaudoto kapitalo vertei, arba yra lygi sumai darbo užmokesčių, kuriuos išmokėjo šios gamybos sferos kapitalistai. Pagaliau trečia vertės dalis sudaro šios kategorijos pramoninių kapitalistų pelno — įskaitant ir žemės rentą — šaltinį.
Pirmoji sudėtinė dalis, pasak A. Smito — atgamintoji visų šiame pirmajame padalinyje veikiančių individualinių kapitalų pagrindinio kapitalo dalis, «aišku, yra pašalinta» tiek iš individualinių kapitalistų, tiek ir visuomenės «grynųjų pajamų ir niekad negali sudaryti jų dalies». Ji nuolat funkcionuoja kaip kapitalas ir niekad nefunkcionuoja kaip pajamos. Šiuo atžvilgiu kiekvieno individualinio kapitalisto «pagrindinis kapitalas» nieku nesiskiria nuo visuomenės pagrindinio kapitalo. Bet kitos iš gamybos priemonių susidedančio visuomenės metinio produkto vertės dalys, kurios, vadinasi, egzistuoja kaip visos šios gamybos priemonių masės atitinkamos dalys, tuo pačiu metu, iš tikrųjų, sudaro visų šioje gamyboje dalyvaujančių agentų pajamas: darbininkų darbo užmokestį, kapitalistų pelną ir rentą. Tačiau visuomenei jos sudaro ne pajamas, bet kapitalą, nors metinis visuomenės produktas tėra šiai visuomenei priklausančių individualinių kapitalistų produktų suma. Dažniausiai jos jau dėl pačios savo prigimties tegali funkcionuoti tik kaip gamybos priemonės, ir net tos iš jų, kurios reikalui esant galėtų funkcionuoti kaip vartojimo reikmenys, yra skirtos būti naujos gamybos žaliavomis arba pagalbinėmis medžiagomis. Jos funkcionuoja kaip tokios,— vadinasi, kaip kapitalas,— bet ne savo gamintojų rankose, o rankose tų, kurie jas panaudoja, būtent:
III. antrojo padalinio kapitalistų, betarpiškų vartojimo reikmenų gamintojų, rankose. Šios gamybos priemonės jiems padengia kapitalą, sunaudotą vartojimo reikmenims gaminti (jeigu šis kapitalas nepaverčiamas darbo jėga, t. y. jeigu jis nesudaro šio antrojo padalinio darbininkų darbo užmokesčių sumos). O tas sunaudotas kapitalas, kuris vartojimo reikmenų forma dabar egzistuoja tokius reikmenis gaminančių kapitalistų rankose, savo ruožtu — visuomenės požiūriu — sudaro vartojimo fondą, kuriame pirmojo padalinio kapitalistai ir darbininkai realizuoja savo pajamas.
Jeigu A. Smitas būtų pratęsęs savo analizę ligi šių ribų, tai nedaug betrūktų, kad visa problema būtų išspręsta. Iš esmės jis jau buvo visiškai prie to priartėjęs, nes jis jau pastebėjo, kad vienos rūšies prekinių kapitalų,— iš kurių susideda visas metinis visuomenės produktas,— vertės tam tikros dalys (gamybos priemonės), nors jos ir sudaro jų gamyboje dirbančių individualinių darbininkų ir kapitalistų pajamas, bet nesudaro visuomenės pajamų sudėtinės dalies; o kitos prekinių kapitalų rūšies vertės dalis (vartojimo reikmenys), nors ji ir sudaro kapitalo vertę individualiniams jų savininkams,— kapitalistams, veikiantiems šioje kapitalo panaudojimo sferoje,— vis dėlto tesudaro tik visuomeninių pajamų dalį.
Bet iš viso to, kas aukščiau pasakyta, išeina:
Pirma: nors visuomeninis kapitalas yra lygus tik individualinių kapitalų sumai, todėl ir metinis visuomenės prekinis produktas (arba prekinis kapitalas) yra lygus šių individualinių kapitalų prekinių produktų sumai; nors iš to išeina, kad prekių vertės suskaidymas į jos sudėtines dalis, teisingas kiekvieno individualinio prekinio kapitalo atžvilgiu, turi būti teisingas ⟨ir galų gale iš tikrųjų yra teisingas⟩ ir visos visuomenės kapitalo atžvilgiu, vis dėlto ta forma, kuria šios sudėtinės dalys pasireiškia individualinio kapitalisto požiūriu, skiriasi nuo tos formos, kuria jos pasireiškia visame visuomeniniame reprodukcijos procese.
Antra: net paprastosios reprodukcijos pagrindu vyksta ne tik darbo užmokesčio (kintamojo kapitalo) ir pridedamosios vertės gaminimas, bet ir tiesioginis naujos pastoviojo kapitalo vertės gaminimas, nors darbo diena susideda tik iš dviejų dalių: iš vienos dalies, per kurią darbininkas padengia kintamąjį kapitalą, iš tikrųjų — gamina ekvivalentą, reikalingą jo darbo jėgai pirkti, ir iš antros dalies, per kurią jis gamina pridedamąją vertę (pelną, rentą ir t. t.).— Kaip tik tas kasdieninis darbas, kuris sunaudojamas gamybos priemonėms atgaminti — ir kurio vertė susiskaido į darbo užmokestį ir pridedamąją vertę,— kaip tik šis darbas realizuojamas naujomis gamybos priemonėmis, kurios padengia pastoviąją kapitalo dalį, sunaudotą vartojimo reikmenims gaminti.
Pagrindiniai sunkumai, kurių didesnė dalis jau yra išspręsta pirmesniame dėstyme, iškyla nagrinėjant ne kaupimą, bet paprastąją reprodukciją. Todėl A. Smitas (II kn.), kaip anksčiau ir Kenė («Tableau économique»), kalbėdamas apie metinio visuomenės produkto judėjimą ir cirkuliacijos tarpininkaujamą jo reprodukciją, rėmėsi paprastąja reprodukcija.
(38)Kad skaitytojas neklystų dėl frazės «didžiosios prekių dalies kaina» prasmės, pateiksime šią ištrauką, rodančią, kaip pats A. Smitas aiškina šį išsireiškimą: pavyzdžiui, į jūrų žuvų kainą jokia renta neįeina, o įeina tik darbo užmokestis ir pelnas; į Scotch pebbles [Škotijos riedulių] kainą įeina tik darbo užmokestis: «Kai kuriose Škotijos dalyse beturčiai verčiasi rinkdami jūros krante margus akmenėlius, kurie yra žinomi Škotijos riedulių pavadinimu. Kaina, kurią jiems už šiuos akmenėlius moka akmens raižytojai, susideda vien iš darbo užmokesčio, kadangi nei žemės renta, nei pelnas nesudaro nė mažiausios jos dalies».