Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Pagal A. Smito dogmą kiekvienos atskiros prekės — vadinasi, ir visų kartų paimtų prekių, sudarančių metinį visuomenės produktą (jis teisingai visur taria esant kapitalistinę gamybą) — kaina arba mainomoji vertė (exchangeable value) susideda iš trijų sudėtinių dalių (component parts) arba susiskaido (resolves itself into) į darbo užmokestį, pelną ir rentą. Šią dogmą galima suvesti į tai, kad prekės vertė = v+m, t. y. lygi avansuoto kintamojo kapitalo vertei plius pridedamoji vertė. Šitaip suvesti pelną ir rentą į tą bendrą vienybę, kurią mes vadiname m, mes galime tiesiog remdamiesi A. Smitu; tai matyti iš toliau pateikiamų citatų, kuriose mes iš pradžių praleidžiame visus šalutinius momentus, t. y. visus tariamuosius arba tikruosius nukrypimus nuo dogmos, pagal kurią prekės vertė susideda vien tik iš elementų, kuriuos mes žymime v+m.
Manufaktūroje «vertė, kurią darbininkai prijungia medžiagoms, susiskaido… į dvi dalis, iš kurių viena sunaudojama jų darbo užmokesčiui sumokėti, o kita — apmokėti jų samdytojo pelnui už visą kapitalą, kurį jis avansavo medžiagoms ir darbo užmokesčiui» (I kn., 6 sk., 41 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 46 psl.] — «Nors šeimininkas avansuoja manufaktūriniam darbininkui jo darbo užmokestį, bet pastarasis jam iš tikrųjų nieko nekainuoja, nes šio darbo užmokesčio vertė paprastai išlieka (preserved) kartu su pelnu padidėjusioje vertėje to objekto, kuriam buvo sunaudotas darbininko darbas» (II kn., 3 sk., 221 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 278 psl.] Kapitalo (stock) dalis, sunaudota «gamybiniam darbui išlaikyti… atlikusi jam» {kapitalistui} «savo kaip kapitalo funkciją… sudaro jų» {darbininkų} «pajamas» (II kn., 3 sk., 223 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 280 psl.]
A. Smitas ką tik cituotame skirsnyje tiesiog sako: «Visas kiekvienos šalies žemės ir darbo metinis produktas… savaime (naturally) susiskaido į dvi dalis. Viena iš jų — ir dažnai didesnioji — pirmiausia skiriama padengti kapitalui ir atgaminti pragyvenimo reikmenims, žaliavoms ir pagamintiems produktams, kurie buvo paimti iš kapitalo; kita skiriama pajamoms sudaryti — arba šio kapitalo savininkui, kaip jo kapitalo pelnas, arba kuriam nors kitam asmeniui, kaip jo žemėvaldos renta» (222 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 279—280 psl.] Tik viena kapitalo dalis, kaip mes anksčiau iš A. Smito esame girdėję, tuo pačiu metu kam nors sudaro pajamas, būtent ta dalis, kuri sunaudota gamybiniam darbui pirkti. Ši dalis — kintamasis kapitalas — iš pradžių «kaip kapitalas funkcionuoja» samdytojo rankose ir jo naudai, o paskui «sudaro» pačių gamybinių darbininkų «pajamas». Kapitalistas dalį savo kapitalo vertės paverčia darbo jėga ir tuo pačiu paverčia ją kintamuoju kapitalu; tik dėl tokio pavertimo ne tik ši kapitalo dalis, bet ir visas jo kapitalas funkcionuoja kaip pramoninis kapitalas. Darbininkas — darbo jėgos pardavėjas — jos vertę gauna darbo užmokesčio forma. Jo rankose darbo jėga tėra tik parduoti skirta prekė,— prekė, iš kurios pardavimo jis gyvena ir kuri dėl to yra vienintelis jo pajamų šaltinis. Kaip kintamasis kapitalas darbo jėga funkcionuoja tik jos pirkėjo, kapitalisto, rankose, ir pačią jos pirkimo kainą kapitalistas avansuoja tik tariamai, nes jos vertę darbininkai jam jau anksčiau yra patiekę.
Tokiu būdu mums parodęs, kad manufaktūrinio produkto vertė = v+m (kur m = kapitalisto pelnui), A. Smitas mums sako, kad žemės ūkyje darbininkai «atgamina ne tik vertę, lygią jų pačių vartojimui, arba juos samdančiam kapitalui» {kintamajam kapitalui}, «kartu su kapitalisto pelnu», ne tik «nuomininko kapitalą ir visą jo pelną, bet reguliariai dar atgamina ir žemvaldžio rentą» (II kn., 5 sk., 243 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 307 psl.] Ta aplinkybė, kad renta eina į žemvaldžio rankas, neturi jokios reikšmės klausimui, kurį mes nagrinėjame. Prieš patekdama į jo rankas, ji turi būti nuomininko rankose, t. y. pramoninio kapitalisto rankose. Prieš pasidarydama kieno nors pajamomis, ji turi būti produkto vertės sudėtinė dalis. Vadinasi, ir renta ir pelnas pačiam A. Smitui tėra tik pridedamosios vertės sudėtinės dalys, kurias gamybinis darbininkas nuolat atgamina kartu su savo darbo užmokesčiu, t. y. kartu su kintamojo kapitalo verte. Vadinasi, renta ir pelnas yra pridedamosios vertės m dalys, ir tuo būdu A. Smitui visų prekių kaina susiskaido į v+m.
Dogma, pagal kurią visų prekių kaina (vadinasi, ir metinio prekinio produkto kaina) susiskaido į darbo užmokestį plius pelnas, plius žemės renta, net visur prasmunkančioje ezoterinėje Smito veikalo dalyje įgauna tokią formą, kad kiekvienos prekės vertė, vadinasi, ir metinio visuomenės prekinio produkto vertė = v+m = kapitalo vertei, kuri yra sunaudota darbo jėgai ir nuolat darbininkų atgaminama, plius darbininkų savo darbu prijungta pridedamoji vertė.
Ši baigiamoji A. Smito išvada tuo pačiu metu mums atskleidžia — žr. vėliau — jo vienpusiškos sudėtinių dalių, į kurias gali būti suskaidyta prekės vertė, analizės šaltinį. Kad šios sudėtinės dalys tuo pačiu metu sudaro įvairius pajamų šaltinius įvairioms klasėms, funkcionuojančioms gamyboje,— ši aplinkybė neturi nieko bendro nei su kiekvienos atskiros šių sudėtinių dalių dydžio apibrėžimu, nei su jų verčių sumos dydžiu.
Kai Smitas sako: «Darbo užmokestis, pelnas ir žemės renta yra trys bet kokių pajamų, kaip ir bet kokios mainomosios vertės pirminiai šaltiniai. Kiekvienos kitokios pajamos galų gale gaunamos iš vieno arba kito šių šaltinių» (I kn., 6 sk., 48 psl.) [plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 49 psl.],— tai čia yra sujaukti į vieną krūvą visokiausi quid pro quo [nesuderinami dalykai].
1) Visi visuomenės nariai, kurie tiesiogiai nedalyvauja reprodukcijoje, ar tai būtų dalyvavimas darbu ar dalyvavimas be darbo, gali gauti savą metinio prekinio produkto dalį, t. y. savo vartojimo reikmenis, pirmiausia tik iš tų klasių, kurioms visų pirma tenka produktas: iš gamybinių darbininkų, pramoninių kapitalistų ir žemvaldžių. Tiek jų pajamos materialiter [materialiai] kyla iš (gamybinių darbininkų) darbo užmokesčio, pelno ir žemės rentos, ir dėl to šių pirminių pajamų atžvilgiu jos yra išvestinės pajamos. Antra vertus, šias ta prasme išvestines pajamas jie įsigyja atlikdami savo, kaip karalių, kunigų, profesorių, prostitučių, kareivių ir t. t., visuomeninę funkciją, ir todėl savo funkcijas jie gali laikyti pirminiais savo pajamų šaltiniais.
2) Kaip tik čia juokinga A. Smito klaida ir pasiekia savo kulminacinį tašką: pradėjęs teisingai apibrėžti prekės vertės sudėtines dalis ir sumą tų naujai sukurtų verčių, kurios įkūnytos šiose dalyse, paskui nurodęs, kaip šios sudėtinės dalys sudaro tiek pat įvairių pajamų šaltinių(39), tokiu būdu kildindamas pajamas iš vertės, jis paskui veikia atvirkščiai ir pajamas paverčia iš «sudėtinių dalių» (component parts) į «bet kokios mainomosios vertės pirminius šaltinius», ir tokia lieka jo viešpataujanti pažiūra; tuo jis plačiai atidaro duris vulgariajai ekonomijai. (Žr. mūsų Rošerį.)
(39)Aš cituoju šią frazę pažodžiui, kokia ji yra rankraštyje, nors šiame sąryšyje atrodo, kad ji lyg ir prieštarauja tiek tam, kas anksčiau pasakyta, tiek ir tam, kas eina tuojau po to. Šis tariamas prieštaravimas išsprendžiamas vėliau, 4 poskyryje: «Kapitalas ir pajamos A. Smito teorijoje».— F. E.