Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Pažiūrėkime dabar, kokiais burtais A. Smitas mėgina pašalinti iš prekės vertės pastoviąją kapitalo vertės dalį.
«Pavyzdžiui, viena grūdų kainos dalis apmoka žemvaldžio rentą». Šios vertės sudėtinės dalies kilmė neturi nieko bendro su ta aplinkybe, kad ji sumokama žemvaldžiui ir rentos forma sudaro jo pajamas; lygiai taip pat kitų vertės sudėtinių dalių kilmė neturi nieko bendro su tuo, kad jos, kaip pelnas ir darbo užmokestis, taip pat sudaro pajamų šaltinius.
«Kita dalis apmoka darbo užmokestį arba išlaikymą darbininkų» {ir darbinių gyvulių! — priduria jis}, «panaudotų šiems grūdams pagaminti, o trečia dalis apmoka nuomininko pelną. Šios trys dalys, kaip atrodo» {seem,— iš tikrųjų taip atrodo}, «arba betarpiškai, arba galų gale sudaro visą grūdų kainą»(40). Visa ši kaina, t. y. jos dydis, visiškai nepriklauso nuo jos pasiskirstymo tarp trijų kategorijų asmenų. «Gali atrodyti, kad reikalinga dar ketvirta dalis nuomininko kapitalui padengti, t. y. jo darbinių gyvulių ir kitų ūkinių įrankių nusidėvėjimui padengti. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvieno ūkinio įrankio, pvz., darbinio arklio, kaina savo ruožtu susideda iš tokių pat trijų dalių: iš rentos, kurią duoda žemė, kurioje jis buvo išaugintas, iš darbo, kuris buvo sunaudotas jam išauginti, ir iš pelno, kurį gauna nuomininkas, avansavęs žemės rentą ir darbo užmokestį. Tuo būdu, nors grūdų kaina gali padengti arklio kainą ir išlaikymą, vis dėlto visa kaina, betarpiškai arba galų gale, susiskaido į tas pačias tris dalis: žemės rentą, darbą» (jis turi galvoje darbo užmokestį) «ir pelną» (I kn., 6 sk., 42 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 47 psl.]
Štai pažodžiui viskas, ką A. Smitas pateikia savo nuostabiai doktrinai pagrįsti. Jo įrodymas yra tiesiog to paties teigimo pakartojimas. Pateikdamas pavyzdį, jis grūdų kainą taria susidedant ne tiktai iš v+m, bet dar ir iš grūdams pagaminti sunaudotų gamybos priemonių kainos, vadinasi, iš kapitalo vertės, kurią nuomininkas sunaudojo ne darbo jėgai. Tačiau,— sako jis,— visų šių gamybos priemonių kainos savo ruožtu susiskaido, kaip ir grūdų kaina, į v+m. A. Smitas tik užmiršta pridurti: be to, į joms pačioms pagaminti sunaudotų gamybos priemonių kainą. Nuo vienos gamybos šakos jis pasiunčia į antrą, o nuo antros vėl pasiunčia į trečią. Teigimas, kad visa prekių kaina «betarpiškai» arba «galų gale» (ultimately) susiskaido į v+m, tik tuo atveju nebūtų tuščias išsisukinėjimas, jei būtų parodyta, kad prekinius produktus, kurių kaina betarpiškai susiskaido į c (sunaudotų gamybos priemonių kaina) + v+m, galiausiai kompensuoja prekiniai produktai, kurie padengia šias «sunaudotas gamybos priemones» visu jų mastu ir yra pagaminti, priešingai pirmiesiems prekiniams produktams, sunaudojant tik kintamąjį kapitalą, t. y. kapitalą, sunaudojamą vien tik darbo jėgai. Tokiu atveju pastarųjų prekinių produktų kaina betarpiškai būtų = v+m. Todėl ir pirmųjų prekinių produktų kainą c+v+m, kur c figūruoja kaip pastovioji kapitalo dalis, galų gale būtų galima suvesti į v+m. A. Smitas pats nemanė, kad jis duoda tokį įrodymą, pateikdamas pavyzdį su Scotch pebbles [Škotijos riedulių] rinkėjais, kurie betgi pagal jo teigimą: 1) neduoda jokios pridedamosios vertės, o pagamina tik savo pačių darbo užmokestį; 2) nepanaudoja jokių gamybos priemonių (tačiau ir jie panaudoja gamybos priemones — pintines, maišus ir kitus prietaisus akmenėliams nešioti).
Mes jau anksčiau esame matę, kad A. Smitas vėliau pats atmeta savo paties teoriją, nors jis vis dėlto nesupranta savo prieštaravimų. Tačiau jų šaltinio reikia ieškoti kaip tik jo moksliniuose išeities taškuose. Išmainytas į darbą kapitalas pagamina didesnę vertę negu jo paties vertė. Kokiu būdu? Dėl to, sako A. Smitas, kad darbininkai gamybos procese suteikia apdirbamiems daiktams tokią vertę, kuri, neskaitant jų pačių pirkimo kainos ekvivalento, sudaro pridedamąją vertę (pelną ir rentą), tenkančią ne jiems, bet tiems, kurie panaudoja jų darbą. Bet tai ir viskas, ką jie tiekia ir gali tiekti. Tai, ką galima pasakyti apie vienos dienos pramoninį darbą, galima pasakyti ir apie tą darbą, kurį visa kapitalistų klasė paleidžia veikti per metus. Todėl visuomenės naujai sukurtos metinės vertės bendra suma tegali būti suskaidyta tik į v+m, į ekvivalentą, kuriuo darbininkai padengia kapitalo vertę, sunaudotą jų pačių pirkimo kainos pavidalu, ir į papildomą vertę, kurią jie virš to turi patiekti savo samdytojui. Tačiau abu šie prekių vertės elementai kartu sudaro įvairių reprodukcijoje dalyvaujančių klasių pajamų šaltinius: pirmasis — darbo užmokestį, darbininkų pajamas; antrasis — pridedamąją vertę, kurios dalį pramoninis kapitalistas pasilaiko pelno forma, o kitą dalį perleidžia kaip rentą, kaip žemvaldžio pajamas. Tad iš kur galėjo atsirasti dar viena vertės sudėtinė dalis, jei per metus naujai sukurtoje vertėje nėra jokių kitų elementų, išskyrus v+m? Mes čia remiamės paprastąja reprodukcija. Jei visa metinė darbo suma susiskaido į darbą, kuris reikalingas darbo jėgai sunaudotai kapitalo vertei atgaminti, ir į darbą, kuris reikalingas pridedamajai vertei sukurti, tai iš kur aplamai dar galėtų atsirasti darbas ne darbo jėgai sunaudotai kapitalo vertei pagaminti?
Dalykas yra toks:
1) A. Smitas prekės vertę apibrėžia tuo darbo kiekiu, kurį samdomasis darbininkas prijungia (adds) darbo objektui. Jis pažodžiui sako: «medžiagoms», nes jis kalba apie manufaktūrą, kuri jau pati perdirba darbo produktus; bet tai nė kiek nekeičia dalyko. Vertė, kurią darbininkas prijungia (ir šis «adds» yra Adomo išsireiškimas) daiktui, visiškai nepriklauso nuo tos aplinkybės, ar pats objektas, kuriam prijungiama vertė, ligi to momento turėjo vertę, ar jos neturėjo. Tuo būdu darbininkas naują vertę sukuria prekinę forma. Dalis šios naujai sukurtos vertės, pasak A. Smito, yra darbininko darbo užmokesčio ekvivalentas; vadinasi, šią dalį apsprendžia jo darbo užmokesčio vertės dydis. Kad galėtų pagaminti arba atgaminti savo darbo užmokesčiui lygią vertę, jis turės prijungti didesnį arba mažesnį darbo kiekį priklausomai nuo savo darbo užmokesčio dydžio. Bet, iš antros pusės, darbininkas virš tuo būdu nustatomos ribos prijungia tolesnį darbą, kuris sudaro pridedamąją verte jį samdančiam kapitalistui. Ar ši pridedamoji vertė visa pasilieka kapitalisto rankose, ar jos dalis turi būti jo perleista tretiesiems asmenims,— tai absoliučiai nė kiek nekeičia nei kokybinio (ši vertė aplamai yra pridedamoji vertė), nei kiekybinio (dydžio prasme) pobūdžio tos pridedamosios vertės, kurią yra prijungęs samdomasis darbininkas. Tai — vertė, kaip ir kiekviena kita produkto vertės dalis, bet ji skiriasi tuo, kad darbininkas už ją negavo jokio ekvivalento ir vėliau jo negaus: priešingai, kapitalistas ją pasisavina be ekvivalento. Bendrą prekės vertę apsprendžia darbo kiekis, kurį darbininkas yra sunaudojęs jai pagaminti. Dalį šios bendros vertės apsprendžia tai, kad ji yra lygi darbo užmokesčio vertei, t. y. sudaro jo ekvivalentą. Dėl to kita dalis, pridedamoji vertė, būtinai yra apsprendžiama lygiai taip pat: ji yra lygi bendrai produkto vertei minus jo vertės dalis, kuri yra darbo užmokesčio ekvivalentas; vadinasi, ji yra lygi gaminant prekę sukurtos naujos vertės pertekliui virš tos produkte esančios vertės dalies, kuri lygi darbo užmokesčio ekvivalentui.
2) Tai, ką galima pasakyti apie prekę, kurią kiekvienas atskiras darbininkas pagamina atskiroje pramonės įmonėje, galima pasakyti ir apie metinį visų kartu paimtų gamybos šakų produktą. Tai, kas liečia individualinio gamybinio darbininko vienos dienos darbą, liečia ir visą metinį darbą, kurį paleidžia veikti visa gamybinė darbininkų klasė. Ji metiniame produkte «fiksuoja» (Smito išsireiškimas) bendrą vertę, kurią apsprendžia per metus sunaudoto darbo kiekis, ir ši bendra vertė dalijasi į dvi dalis: vieną dalį apsprendžia tas metinio darbo kiekis, kuriuo darbininkų klasė sukuria savo metinio darbo užmokesčio ekvivalentą, iš tikrųjų — patį šį darbo užmokestį; kitą dalį apsprendžia papildomas metinis darbas, kuriuo darbininkas sukuria pridedamąją vertę kapitalistų klasei. Vadinasi, metiniame produkte esanti per metus naujai sukurta vertė susideda tik iš dviejų elementų: iš darbininkų klasės gauto metinio darbo užmokesčio ekvivalento ir kapitalistų klasei per metus patiektos pridedamosios vertės. Bet metinis darbo užmokestis sudaro darbininkų klasės pajamas, metinė pridedamosios vertės suma — kapitalistų klasės pajamas. Tuo būdu abi vertės dalys sudaro (ir šis požiūris yra teisingas kalbant apie paprastąją reprodukciją) santykinės metinio vartojimo fondo dalis ir yra jame realizuojamos. Vadinasi, niekur nelieka vietos pastoviojo kapitalo vertei, gamybos priemonių forma funkcionuojančio kapitalo reprodukcijai. Bet savo veikalo įvade A. Smitas aiškiai sako, kad visos prekės vertės dalys, funkcionuojančios kaip pajamos, sutampa su metiniu darbo produktu, skirtu visuomeniniam vartojimo fondui: «Tuo būdu pirmųjų keturių knygų uždavinys yra išaiškinti, iš ko aplamai susidėjo tautos pajamos arba kokia buvo prigimtis to fondo, kuris… sudarė (supplied) jų metinį vartojimą» (12 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 5 psl.] Ir pačiame pirmame įvado sakinyje sakoma: «Metinis kiekvienos nacijos darbas yra tas pirminis fondas, kuris ją aprūpina visais tais pragyvenimo reikmenimis, kuriuos ji suvartoja per metus ir kurie visada susideda arba iš betarpiškų šio darbo produktų, arba iš daiktų, kurie už šį produktą yra nupirkti iš kitų nacijų» (11 psl.). [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 4 psl.]
Pirmoji A. Smito klaida yra ta, kad jis metinio produkto vertę [Produktenwert] sutapatina su per metus naujai sukurta verte [Wertprodukt]. Pastaroji tėra tik praeitųjų metų darbo produktas; pirmojoje, be to, yra visi tie vertės elementai, kurie buvo sunaudoti metiniam produktui pagaminti, bet buvo pagaminti praeitaisiais, o iš dalies ir dar ankstesniais metais: gamybos priemonės, kurių vertė tik naujai pasirodo ir kurios, jei kalbėsime apie jų vertę, nebuvo nei pagamintos, nei atgamintos darbu, sunaudotu per pastaruosius metus. Šitaip suplakdamas du skirtingus dalykus, A. Smitas atmeta pastoviąją metinio produkto vertės dalį. Pats šis suplakimas yra kitos jo pagrindinių pažiūrų klaidos pasekmė: jis neskiria paties darbo dvejopo pobūdžio,— darbo, kuris, būdamas darbo jėgos sunaudojimas, sukuria vertę ir kuris, kaip konkretus naudingas darbas, sukuria vartojimo reikmenis (vartojamąją vertę). Bendra per metus pagamintų prekių suma, t. y. visas metinis produktas, yra per pastaruosius metus veikusio naudingo darbo produktas; visos šios prekės egzistuoja tik dėl to, kad visuomeniškai panaudotas darbas buvo sunaudotas labai išsišakojusioje įvairių naudingo darbo rūšių sistemoje. Tik dėl to jų bendroje vertėje išliko joms pagaminti sunaudotų gamybos priemonių vertė, vėl pasirodydama nauja natūraline forma. Vadinasi, bendras metinis produktas yra per metus sunaudoto naudingo darbo rezultatas. Bet per metus naujai tėra sukuriama tik dalis metinio produkto vertės; ši dalis yra per metus naujai sukurta vertė, kurioje įkūnyta per tuos metus paleisto veikti darbo suma.
Vadinasi, kai A. Smitas ką tik cituotoje vietoje sako: «Metinis kiekvienos nacijos darbas yra tas pirminis fondas, kuris ją aprūpina visais tais pragyvenimo reikmenimis, kuriuos ji suvartoja per metus», ir t. t., tai jis vienpusiškai laikosi tiesiog naudingo darbo požiūrio,— naudingo darbo, kuris visiems šiems pragyvenimo reikmenims tik ir suteikė vartojimui tinkamą formą. Bet čia jis užmiršta, kad tai būtų negalima neprisidedant iš ankstesnių metų perteiktoms darbo priemonėms ir darbo objektams ir kad dėl to «metinis darbas», kuris kūrė vertę, jokiu būdu nesukūrė visos jo pagaminto produkto vertės; jis užmiršta, kad naujai sukurta vertė yra mažesnė už produkto vertę.
Jeigu A. Smitui ir negalima padaryti priekaišto, kad jis šioje analizėje nenuėjo toliau už visus savo pasekėjus (nors jau fiziokratai mėgino teisingai išspręsti klausimą), tai toliau jis, priešingai, klaidžioja chaose, ir svarbiausia kaip tik dėl to, kad jo «ezoterinis» prekės vertės supratimas iš viso nuolat susipina su ekzoteriniu, kuris jo teorijoje daugeliu atvejų vyrauja, nors mokslinis instinktas laikas nuo laiko vėl leidžia pasirodyti ezoteriniam požiūriui.
(40)Mes jau visiškai nekalbame apie tai, kad Adomas visai nevykusiai pasirinko savo pavyzdį. Grūdų vertė tik dėl to ir suskaidoma į darbo užmokestį, pelną ir rentą, kad pašarai, kuriuos suėdė darbiniai gyvuliai, yra pavaizduoti kaip darbinių gyvulių darbo užmokestis, o darbiniai gyvuliai — kaip samdomieji darbininkai, vadinasi, ir samdomasis darbininkas — kaip darbinis gyvulys (Priedas iš II rankraščio.)