Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kiekvienos prekės (todėl ir metinio produkto) vertės dalis, tesudaranti tik darbo užmokesčio ekvivalentą, yra lygi kapitalui, kurį kapitalistas yra avansavęs darbo užmokesčiui, t. y. lygi kintamajai viso jo avansuoto kapitalo sudėtinei daliai. Šią avansuotosios kapitalo vertės sudėtinę dalį kapitalistas vėl atgauna per samdomųjų darbininkų naujai pagamintą prekės vertės sudėtinę dalį. Ar kintamasis kapitalas avansuojamas ta prasme, kad kapitalistas išmoka pinigais darbininkui tenkančią pardavimui dar negatavo arba jei ir gatavo, tai kapitalisto dar neparduoto produkto dalį, ar jis sumoka darbininkui pinigais, kuriuos jis jau gavo, pardavęs darbininko pagamintą prekę, ar jis, naudodamasis kreditu, iš anksto gauna tuos pinigus už būsimą prekės pardavimą,— visais šiais atvejais kapitalistas sunaudoja kintamąjį kapitalą, kuris darbininkams įplaukia pinigų pavidalu, bet, iš antros pusės, visais šiais atvejais jis šios kapitalo vertės ekvivalentą turi tos savo prekių vertės dalies pavidalu, kurią gamindamas darbininkas naujai pagamino jam pačiam tenkančią visos prekių vertės dalį, kitaip sakant, pagamino savo paties darbo užmokesčio vertę. Užuot davęs darbininkui šią vertės dalį natūraline jo paties pagaminto produkto forma, kapitalistas šią vertės dalį jam išmoka pinigais. Tuo būdu kapitalistui kintamoji jo avansuotos kapitalo vertės sudėtinė dalis dabar egzistuoja prekių forma, o darbininkas ekvivalentą už savo parduotą darbo jėgą gavo pinigų forma.
Vadinasi, tuo metu, kai kapitalisto avansuoto kapitalo dalis, darbo jėgos pirkimo aktu paversta kintamuoju kapitalu, pačiame gamybos procese funkcionuoja kaip veikimu pasireiškianti darbo jėga ir naudojant šią jėgą yra prekine forma naujai pagaminama kaip nauja vertė, t. y. atgaminama,— vadinasi, įvyksta avansuotosios kapitalo vertės reprodukcija, t. y. jos pagaminimas iš naujo! — darbininkas savo parduotos darbo jėgos vertę, atitinkamai — kainą, išleidžia pragyvenimo reikmenims, savo darbo jėgos atgaminimo reikmenims. Pinigų suma, lygi kintamajam kapitalui, sudaro jo įplaukas, t. y. jo. pajamas (revenue), kurias jis gauna tik tol, kol gali pardavinėti savo darbo jėgą kapitalistui.
Samdomojo darbininko prekė — pati jo darbo jėga — tik tada funkcionuoja kaip prekė, kai ji įjungiama į kapitalisto kapitalą, funkcionuoja kaip kapitalas; iš antros pusės, kapitalisto kapitalas, piniginio kapitalo pavidalu sunaudotas darbo jėgai pirkti, funkcionuoja kaip pajamos darbo jėgos pardavėjo, samdomojo darbininko, rankose.
Čia susipina skirtingi cirkuliacijos ir gamybos procesai, kurių A. Smitas neskiria.
Pirma. Aktai, priklausantieji cirkuliacijos procesui: darbininkas parduoda savo prekę — darbo jėgą — kapitalistui; pinigai, už kuriuos kapitalistas ją perka, jam yra pinigai, panaudojami vertei padidinti, t. y. piniginis kapitalas; šis kapitalas nėra išleistas, bet avansuotas. (Tai yra tikroji «avansavimo» — fiziokratų avance — prasmė, visiškai nepriklausomai nuo to, iš kur pats kapitalistas ima pinigus. Kapitalistui avansuota yra kiekviena vertė, kurią jis sumoka gamybos proceso tikslais, nepriklausomai nuo to, ar tai įvyksta iki ar post festum [po įvykusio akto]. Ji avansuojama pačiam gamybos procesui.) Čia teįvyksta vien tai, kas įvyksta ir kiekvieno prekių pardavimo metu: pardavėjas atiduoda vartojamąją vertę (šiuo atveju darbo jėgą) ir gauna jos vertę (realizuoja jos kainą) pinigais; pirkėjas atiduoda savo pinigus ir už juos gauna pačią prekę — šiuo atveju darbo jėgą.
Antra. Gamybos procese pirktoji darbo jėga dabar sudaro funkcionuojančio kapitalo dalį, o pats darbininkas čia funkcionuoja tik kaip ypatinga natūralinė šio kapitalo forma, skirtinga nuo tų jo elementų, kurie turi natūralinę gamybos priemonių formą. Proceso eigoje darbininkas, sunaudodamas savo darbo jėgą, jo paverstoms į produktą gamybos priemonėms prijungia vertę, lygią jo darbo jėgos vertei (pridedamąją vertę mes paliekame nuošalyje); vadinasi, jis prekine forma atgamina kapitalistui tą kapitalo dalį, kurią kapitalistas jam yra avansavęs arba turi avansuoti darbo užmokesčio pavidalu; darbininkas pagamina kapitalistui šio užmokesčio ekvivalentą. Vadinasi, jis atgamina kapitalistui kapitalą, kurį kapitalistas vėl gali «avansuoti» darbo jėgai pirkti.
Trečia. Vadinasi, parduodant prekę dalis pirkimo kainos kapitalistui padengia jo avansuotą kintamąjį kapitalą, ir tuo kapitalistui sudaroma galimybė vėl pirkti darbo jėgą, o darbininkui — vėl ją parduoti.
Vykstant visiems prekių pirkimo ir pardavimo aktams — jei kalbama tik apie pačius šiuos santorius — yra visiškai vis vien, ką pardavėjas padarys su pinigais, kuriuos jis gavo už savo prekę, ir ką padarys pirkėjas su jo pirktais vartojimo reikmenimis. Vadinasi, jei kalbama tik apie cirkuliacijos procesą, jokios reikšmės neturi ta aplinkybė, kad kapitalisto pirkta darbo jėga atgamina jam kapitalo vertę ir kad, iš antros pusės, pinigai, gauti kaip darbo jėgos pirkimo kaina, sudaro darbininko pajamas. Darbininko parduodamos prekės, jo darbo jėgos, vertės dydis nė kiek nepriklauso nuo to, kad ji sudaro jo «pajamas», lygiai kaip ir nuo to, kad pirkėjas, vartodamas šią darbininko parduotą prekę, atgamina savo kapitalo vertę.
Darbo užmokestis pavirsta pajamomis, iš kurių turi gyventi darbininkas, nes darbo jėgos vertę,— t. y. adekvatinę kainą, kuria ši prekė parduodama,— apsprendžia jai atgaminti reikalingas darbo kiekis, o patį šį darbo kiekį čia apsprendžia tas jo kiekis, kuris reikalingas būtiniems darbininko pragyvenimo reikmenims pagaminti, t. y. jo gyvybei palaikyti.
Visiškai neteisingas yra šis A. Smito teigimas (223 psl.): «Kapitalo dalis, sunaudota gamybiniam darbui išlaikyti… atlikusi jam» {kapitalistui} «savo kaip kapitalo funkciją… sudaro jų» {darbininkų} «pajamas». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 280 psl.] Pinigai, kuriais kapitalistas apmoka savo pirktą darbo jėgą, «atlieka jam kapitalo funkciją», nes jis šių pinigų dėka prie daiktinių savo kapitalo sudėtinių dalių prijungia darbo jėgą, o vien tai ir tedaro galimą jo kapitalo, kaip gamybinio kapitalo, funkcionavimą. Mes turime skirti štai ką: darbo jėga darbininkui yra prekė, o ne kapitalas; ji teikia jam pajamas, jeigu jis nuolat gali kartoti jos pardavimą; kaip kapitalas ji funkcionuoja po pardavimo, kapitalisto rankose, paties gamybos proceso metu. Darbo jėga čia atlieka dvigubą tarnybą: darbininkui ji yra prekė, kuri parduodama pagal jos vertę; kapitalistui, kuris ją pirko, ji yra jėga, gaminanti vertę ir vartojamąją vertę. Bet pinigus, kuriuos darbininkas gauna iš kapitalisto, jis gauna tik po to, kai yra atidavęs savo darbo jėgą kapitalistui vartoti, po to, kai jo darbo jėga jau realizuota darbo produkto vertėje. Kapitalistas turi šią vertę prieš tai, kai jis ją apmoka. Vadinasi, ne pinigai funkcionuoja dukart: iš pradžių kaip piniginė kintamojo kapitalo forma, o paskui kaip darbo užmokestis. Dukart funkcionuoja darbo jėga: pirma, kaip prekė parduodant darbo jėgą (nustatant mokėtino darbo užmokesčio dydį, pinigai vaidina tik idealaus vertės mato vaidmenį, ir jų gali dar ir nebūti kapitalisto rankose); antra, gamybos procese, kur darbo jėga kapitalisto rankose funkcionuoja kaip kapitalas, t. y. kaip elementas, kuriąs vartojamąją vertę ir vertę. Ji prekine forma jau pristatė tą ekvivalentą, kurį reikės išmokėti darbininkui,— patiekė šį ekvivalentą anksčiau, negu kapitalistas jį pinigine forma išmokės darbininkui. Tuo būdu darbininkas pats sukuria mokėjimo fondą, iš kurio kapitalistas jį apmoka. Bet tai dar ne viskas.
Pinigus, kuriuos gauna darbininkas, jis išleidžia savo darbo jėgai išlaikyti, vadinasi,— nagrinėjant kapitalistų klasę ir darbininkų klasę kaip visumą,— darbininkas išleidžia šiuos pinigus, kad išlaikytų kapitalistui įrankį, su kurio pagalba jis ir tegali likti kapitalistas.
Tuo būdu nuolatinis darbo jėgos pirkimas bei pardavimas įamžina, iš vienos pusės, darbo jėgą kaip kapitalo elementą; dėl to tas kapitalas atrodo esąs kūrėjas prekių, vartojimui skirtų daiktų, turinčių vertę; toliau, dėl tos pačios priežasties kapitalo dalį, perkančią darbo jėgą, nuolat atkuria pastarosios pagamintas produktas, ir, vadinasi, pats darbininkas nuolat sukuria tą kapitalo fondą, iš kurio jam mokama. Iš antros pusės, nuolatinis darbo jėgos pardavimas darosi nuolat atsinaujinančia priemone darbininko gyvybei išlaikyti, ir tuo būdu jo darbo jėga atrodo esanti turtas, iš kurio jis gauna pajamas savo pragyvenimui. Šiuo atveju pajamos reiškia ne ką kitą, kaip verčių pasisavinimą, kuris yra nuolat besikartojančio prekės (darbo jėgos) pardavimo rezultatas, o pačios šios vertės tarnauja tik nuolatiniam parduodamos prekės atgaminimui. Ir tiek A. Smitas yra teisus, sakydamas, kad darbininkui pajamų šaltiniu darosi ta paties darbininko sukurto produkto vertės dalis, už kurią kapitalistas jam sumoka ekvivalentą darbo užmokesčio forma. Bet dėl šios aplinkybės nė kiek nesikeičia nei šios prekės vertės dalies prigimtis, nei jos dydis; lygiai taip pat, kaip nė kiek nesikeičia gamybos priemonių vertė nuo to, kad jos funkcionuoja kaip kapitalo vertės, arba kaip nesikeičia tiesiosios linijos savybės ir dydis nuo to, kad ši linija sudaro trikampio pagrindą arba yra elipsės ašis. Darbo jėgos vertė, kaip ir anksčiau, yra apsprendžiama taip pat nepriklausomai nuo nurodytosios aplinkybės, kaip ir gamybos priemonių vertė. Ši prekės vertės dalis nesusideda iš pajamų, kaip vieno iš ją sudarančių savarankiškų veiksnių, ir nėra suvedama į pajamas. Nors ši nauja vertė, darbininko nuolat atgaminama, ir sudaro jam pajamų šaltinį, bet jo pajamos, atvirkščiai, dėl to nesudaro jo gaminamos naujos vertės sudėtinės dalies. Jo sukurtos naujos vertės dalies, kurią jam sumoka, dydis apsprendžia jo pajamų vertės dydį, o ne atvirkščiai. Ta aplinkybė, kad ši naujai sukurtos vertės dalis sudaro jam pajamas, parodo vien tai, kas su ja vyksta, jos panaudojimo pobūdį, bet lygiai taip pat nė kiek neliečia jos kilmės, kaip ir bet kurios kitos vertės kilmės. Jei aš kas savaitė gaunu dešimt talerių, tai tas faktas, kad aš kas savaitė gaunu šias pajamas, nė kiek nekeičia nei dešimties talerių vertės prigimties, nei jų vertės dydžio. Kaip ir bet kurios kitos prekės vertę, darbo jėgos vertę apsprendžia jai atgaminti reikalingas darbo kiekis; šiai prekei (darbo jėgai) yra būdinga tai, kad šį darbo kiekį apsprendžia būtinųjų darbininko pragyvenimo reikmenų vertė, t. y., kad šis darbo kiekis yra lygus darbui, kuris reikalingas pačioms darbininko gyvenimo sąlygoms atgaminti. Bet ši aplinkybė nė kiek nėra labiau būdinga darbo jėgos vertei, negu darbinių gyvulių vertei yra būdinga tai, kad ją apsprendžia vertė egzistavimo reikmenų, reikalingų šiems gyvuliams laikyti, t. y. žmogaus darbo kiekis, kuris reikalingas šiems egzistavimo reikmenims pagaminti.
Bet visų A. Smito nesėkmių šiuo klausimu priežastis yra «revenue» [«pajamų»] kategorija. Įvairios pajamų rūšys Smitui sudaro kasmet pagaminamos, naujai sukuriamos prekių vertės «component parts», sudėtines dalis, o tos dvi dalys, į kurias ši prekių vertė susiskaido kapitalistui,— ekvivalentas jo kintamojo kapitalo, pinigine forma avansuoto perkant darbą, ir kita vertės dalis, kuri taip pat jam priklauso, nors jam nieko nekainavo, pridedamoji vertė,— atvirkščiai, sudaro pajamų šaltinius. Kintamojo kapitalo ekvivalentas vėl yra avansuojamas darbo jėgai ir tiek jis sudaro darbininko pajamas jo darbo užmokesčio forma. Kitą dalį — pridedamąją vertę,— kadangi ji neturi padengti kapitalistui jokios avansuotojo kapitalo dalies, jis gali išleisti vartojimo reikmenims (būtiniesiems vartojimo reikmenims ir prabangos dalykams), gali ją išleisti kaip pajamas, jos nepavertęs vienos ar kitos rūšies kapitalo verte. Šių pajamų prielaida yra pati prekių vertė, ir jos sudėtinės dalys kapitalistui tiek tesiskiria, kiek jos sudaro arba ekvivalentą už jo avansuoto kintamojo kapitalo vertę, arba perteklių virš avansuoto kintamojo kapitalo vertės. Abi dalys susideda ne iš ko kito, kaip tik iš darbo jėgos, kuri buvo sunaudota prekių gaminimo metu, buvo paleista veikti darbo procese. Jas sudaro sąnaudos, o ne pajamos arba revenue — jas sudaro darbo sąnaudos.
Sutinkamai su šiuo quid pro quo [vieno pavartojimu vietoj kito], kuriam esant pajamos pasidaro prekės vertės šaltiniu, o ne prekės vertė pajamų šaltiniu, prekės vertė pasirodo esanti «sudaryta» iš įvairios rūšies pajamų. Jos nustatomos nepriklausomai viena nuo kitos, ir bendra prekės vertė nustatoma sudedant šių pajamų vertės dydžius. Bet, kyla klausimas, kaip nustatoma vertė kiekvienų šių pajamų, iš kurių turi atsirasti prekės vertė? Kai dėl darbo užmokesčio, tai jį galima nustatyti, nes jis yra atitinkamos prekės, darbo jėgos, vertė, o šią vertę apsprendžia (kaip ir bet kurios kitos prekės vertę) darbas, reikalingas šiai prekei atgaminti. Bet kaip galima nustatyti pridedamąją vertę, arba, pagal A. Smitą, dvi jos formas: pelną ir žemės rentą? Čia belieka išsisukti tuščiu plepėjimu. A. Smitas darbo užmokestį ir pridedamąją vertę (atitinkamai — darbo užmokestį ir pelną) čia vaizduoja kaip sudėtines dalis, iš kurių susideda prekės vertė, atitinkamai kaina, čia — ir dažnai be jokio atokvėpio — vaizduoja jas kaip dalis, į kurias «susiskaido» (resolves itself) prekės kaina; o tai, atvirkščiai, reiškia, kad prekės vertė yra iš anksto duota ir kad šios jau duotos vertės įvairios dalys įvairių pajamų forma tenka įvairiems asmenims, dalyvaujantiems gamybos procese. Bet tai jokiu būdu nėra tolygu tam, kad vertė susideda iš šių trijų «sudėtinių dalių». Aš galiu savarankiškai nustatyti trijų įvairių tiesiųjų linijų dydį, o paskui, paėmęs šias tris linijas kaip «sudėtines dalis», nubrėžti ketvirtą tiesiąją liniją, kuri būtų lygi trijų linijų sumai; bet tai anaiptol ne ta pati procedūra, kaip jeigu aš, prieš akis turėdamas tam tikrą tiesiąją liniją, vienu arba kitu tikslu pradėčiau ją dalyti, tam tikra prasme «skaidyti» į tris įvairias dalis. Pirmuoju atveju linijos dydis neišvengiamai kinta kintant dydžiui trijų linijų, kurių sumą ji sudaro; pastaruoju atveju trijų linijos dalių dydis yra iš anksto apribotas tuo, kad jos sudaro tam tikro dydžio linijos dalis.
Jei mes iš tikrųjų laikysimės to, ką A. Smitas yra teisingai pavaizdavęs, būtent: kad metinio darbo naujai sukurta vertė, esanti metiniame visuomenės prekiniame produkte (kaip ir kiekvienoje atskiroje prekėje arba dienos, savaitės ir t. t. produkte), yra lygi avansuoto kintamojo kapitalo vertei (t. y. vertės daliai, kuri vėl yra skirta darbo jėgai pirkti) plius pridedamoji vertė, kurią kapitalistas — esant paprastajai reprodukcijai ir kitoms sąlygoms esant vienodoms — gali realizuoti pirkdamas savo asmeninio vartojimo reikmenis; toliau, jei turėsime galvoje, kad A. Smitas suplaka į vieną krūvą darbą, kuris sukuria vertę ir yra darbo jėgos sunaudojimas, ir darbą, kuris sukuria vartojamąją vertę, t. y. yra sunaudojamas naudinga, tikslinga forma, tai tokiu atveju visą A. Smito pažiūrą sudaro štai kas: kiekvienos prekės vertė yra darbo produktas, vadinasi, ir metinio darbo produkto vertė arba metinio visuomenės prekinio produkto vertė taip pat yra darbo produktas. Bet kiekvienas darbas susiskaido į 1) būtinąjį darbo laiką, per kurį darbininkas atgamina tik jo darbo jėgai pirkti avansuoto kapitalo ekvivalentą, ir 2) pridedamąjį darbą, kuriuo jis tiekia kapitalistui vertę, už kurią pastarasis nesumoka jokio ekvivalento, t. y. tiekia kapitalistui pridedamąją vertę; tuo būdu kiekvienos prekės vertė tegali susiskaidyti tik į šias dvi skirtingas sudėtines dalis ir galiausiai kaip darbo užmokestis sudaro darbininkų klasės pajamas, o kaip pridedamoji vertė — kapitalistų klasės pajamas. O kai dėl pastoviojo kapitalo vertės, t. y. gaminant metinį produktą sunaudotų gamybos priemonių vertės, tai nors ir negalima pasakyti (išskyrus tai, kad kapitalistas ją priskaito pirkėjui parduodamas savo prekę), kaip ši vertė įeina į naujo produkto vertę, bet kadangi pačios gamybos priemonės yra darbo produktas, tai galų gale — ultimately — ši vertės dalis ir vėl tegali susidėti tik iš kintamojo kapitalo ekvivalento ir iš pridedamosios vertės: iš būtinojo darbo ir pridedamojo darbo produkto. Jei šių gamybos priemonių vertės jas panaudojančių asmenų rankose funkcionuoja kaip kapitalo vertės, tai ši aplinkybė netrukdo tam, kad «pradžioje», o tyrinėjant iš pagrindų — kitose rankose,— nors jau ir anksčiau,— jos buvo susiskaidžiusios į tas pačias dvi vertės dalis, vadinasi, į du įvairius pajamų šaltinius.
Šiame aiškinime teisinga yra tai, kad visuomeninio kapitalo, t. y. individualinių kapitalų visumos, judėjime dalykas atrodo kitaip, negu kiekvienam individualiniam kapitalui, skyrium paimtam, t. y. negu jis atrodo kiekvieno atskiro kapitalisto požiūriu. Pastarajam prekės vertė susiskaido į 1) pastovųjį elementą (ketvirtąjį, kaip sako Smitas) ir 2) į darbo užmokesčio ir pridedamosios vertės sumą, arba, atitinkamai, į darbo užmokesčio, pelno ir žemės rentos sumą. Atvirkščiai, visuomenės požiūriu ketvirtasis Smito elementas, pastoviojo kapitalo vertė, išnyksta.