Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Absurdiška formulė, pagal kurią trys pajamų rūšys: darbo užmokestis, pelnas, renta, sudaro tris prekės vertės «sudėtines dalis», A. Smito teorijoje išplaukia iš įtikinamesnės formulės, pagal kurią prekės vertė susiskaido (resolves itself) į šias tris sudėtines dalis. Tačiau ir tai neteisinga, net tariant, kad prekės vertė gali būti padalyta tik į sunaudotos darbo jėgos ekvivalentą ir į jos sukurtą pridedamąją vertę. Bet ir ši klaida čia vėl remiasi gilesniu, teisingu pagrindu. Kapitalistinė gamyba remiasi tuo, kad gamybinis darbininkas parduoda kapitalistui savo paties darbo jėgą, kaip savo prekę, ir kad kapitalisto rankose ji paskui funkcionuoja tik kaip jo gamybinio kapitalo elementas. Šis cirkuliacijai priklausąs santoris — darbo jėgos pardavimas ir pirkimas — ne tik yra įvadas į gamybos procesą, bet ir implicite [tuo pačiu] apsprendžia specifinį jo pobūdį. Vartojamosios vertės gaminimas ir net pačios prekės gaminimas (kadangi tai gali atlikti ir nepriklausomi gamybiniai darbininkai) čia tėra tik priemonė absoliutinei ir santykinei pridedamajai vertei kapitalistui gaminti. Todėl, analizuodami gamybos procesą, mes matėme, kaip absoliutinės ir santykinės pridedamosios vertės gaminimas apsprendžia: 1) kasdieninio darbo proceso ilgumą, 2) visą visuomeninį ir techninį kapitalistinio gamybos proceso sutvarkymą. Pačiame šiame gamybos procese pasireiškia skirtumas tarp paprasto vertės (pastoviojo kapitalo vertės) išlaikymo, tikrojo avansuotosios vertės (darbo jėgos ekvivalento) atgaminimo ir pridedamosios vertės gaminimo, t. y. gaminimo tokios vertės, už kurią kapitalistas nėra avansavęs jokio ekvivalento ir neavansuoja post festum [atgaline data].
Nors pasisavinimą pridedamosios vertės — vertės, kuri yra perteklius virš kapitalisto avansuotos vertės ekvivalento, paruošia darbo jėgos pirkimas ir pardavimas, tačiau šis pasisavinimas yra aktas, vykstąs pačiame gamybos procese ir sudarąs esminį jo momentą.
Įžanginis aktas, kuris yra cirkuliacijos aktas: darbo jėgos pirkimas ir pardavimas, savo ruožtu remiasi gamybos elementų pasiskirstymu, kuris vyksta pirma visuomeninių produktų pasiskirstymo ir yra jo prielaida; būtent, remiasi darbo jėgos, kaip darbininko prekės, atskyrimu nuo gamybos priemonių, kaip nedarbininkų nuosavybės.
Bet kartu šis pridedamosios vertės pasisavinimas arba šis vertės gaminimo suskaidymas į avansuotosios vertės atgaminimą ir jokiu ekvivalentu nepadengiamos naujos (pridedamosios) vertės gaminimą nė kiek nekeičia nei pačios vertės substancijos, nei vertės gaminimo prigimties. Vertės substancija visada tėra tik sunaudota darbo jėga — darbas, nepriklausomai nuo šio darbo specialaus naudingo pobūdžio,— o vertės gaminimas yra ne kas kita, kaip šio darbo jėgos sunaudojimo procesas. Antai, baudžiauninkas šešias dienas naudoja savo darbo jėgą, dirba šešias dienas, ir pačiam šio darbo jėgos sunaudojimo faktui visiškai neturi reikšmės tai, kad iš šių darbo dienų baudžiauninkas dirba, pvz., tris dienas sau savo lauke, o kitas tris dienas dirba savo dvarininkui jo lauke. Tiek laisvanoriškas jo darbas sau, tiek ir priverčiamasis jo darbas ponui vienodai yra darbas. Ar mes nagrinėsime baudžiauninko šešių dienų darbą jo sukurtų verčių atžvilgiu ar jo sukurtų naudingų produktų atžvilgiu, mes šiame darbe nerasime jokių skirtumų. Skirtumas liečia tik tas skirtingas sąlygas, kurios sukelia jo darbo jėgos naudojimą per dvi šešių dienų darbo laiko puses. Visiškai taip pat yra su samdomojo darbininko būtinuoju ir pridedamuoju darbu.
Gamybos procesas pasibaigia prekėje. Tas faktas, kad prekei pagaminti yra sunaudota darbo jėga, dabar atrodo kaip daiktinė prekės savybė,— kaip prekės savybė turėti vertę; šios vertės dydis matuojamas sunaudoto darbo dydžiu; prekės vertė į nieką kita nesiskaido ir iš nieko kito nesusideda. Jei aš nubrėžiau tam tikro dydžio tiesiąją liniją, tai aš pirmiausia «pagaminau» tiesiąją liniją (tiesa, tik simboliškai, ką aš iš anksto žinau), nubrėždamas ją pagal tam tikras nuo manęs nepriklausomas taisykles (dėsnius). Jeigu aš šią liniją padalysiu į tris atkarpas (kurios ir vėl gali atitikti tam tikro uždavinio sąlygą), tai kiekviena iš šių trijų atkarpų pasilieka, kaip ir buvusi, tiesioji linija, ir visa linija, kurios dalys jos yra, dėl tokio dalijimo nepavirs kažkuo skirtingu nuo tiesiosios linijos, pvz., kokia nors kreive. Lygiai taip pat aš negalėčiau tam tikro ilgio linijos padalyti taip, kad šių dalių suma būtų didesnė, negu pati ši linija, kai ji buvo nepadalyta; vadinasi, visos linijos dydžio taip pat neapsprendžia bet kokie laisvai pasirinkti jos dalių dydžiai. Atvirkščiai, santykiniai šių dalių dydžiai iš pat pradžių priklauso nuo ribų tos linijos, kurios dalys jos yra.
Šiuo atžvilgiu kapitalisto pagaminta prekė nieku nesiskiria nuo prekių, kurias pagamino savarankiškas darbininkas, darbininkų bendruomenės [Arbeitergemeinden] arba vergai. Tačiau mūsų nagrinėjamu atveju visas darbo produktas, kaip ir visa jo vertė, priklauso kapitalistui. Kaip ir kiekvienas kitas gamintojas, jis iš pradžių pardavimo aktu turi paversti prekę pinigais, kad galėtų toliau manipuliuoti: jis turi paversti prekę į visuotinio ekvivalento formą.—
Išnagrinėkime prekinį produktą iki jį paverčiant pinigais. Jis visas priklauso kapitalistui. Iš antros pusės, kaip naudingas darbo produktas, kaip vartojamoji vertė, jis visas yra ankstesniojo darbo proceso produktas; kitaip yra su jo verte. Dalis šios vertės tėra tik vėl nauja forma pasirodžiusi vertė gamybos priemonių, sunaudotų gaminant prekę; ši vertė nebuvo pagaminta šios prekės gamybos proceso metu; šią vertę gamybos priemonės turėjo dar iki gamybos proceso, nepriklausomai nuo jo; jos įėjo į šį procesą kaip šios vertės atstovai; atsinaujino ir pasikeitė tik jos pasireiškimo forma. Ši prekės vertės dalis kapitalistui sudaro ekvivalentą tos jo avansuoto pastoviojo kapitalo vertės dalies, kuri buvo sunaudota prekės gamybos metu. Anksčiau ji egzistavo gamybos priemonių forma; dabar ji egzistuoja kaip naujai pagamintos prekės vertės sudėtinė dalis. Kai tik ši prekė yra paversta į pinigus, ši vertė, dabar egzistuojanti pinigų pavidalu, vėl turi būti paversta į gamybos priemones, į savo pirminę formą, kurią apsprendžia gamybos procesas ir tos vertės funkcija šiame procese. Prekės vertės pobūdžio nė kiek nekeičia tai, kad ši vertė funkcionuoja kaip kapitalas.
Antroji prekės vertės dalis yra vertė darbo jėgos, kurią samdomasis darbininkas parduoda kapitalistui. Ji, kaip ir gamybos priemonių vertė, apsprendžiama nepriklausomai nuo gamybos proceso, į kurį turi įeiti darbo jėga, ir, prieš jai įeinant į jį, ši vertė fiksuojama cirkuliacijos akte, darbo jėgos pirkimo ir pardavimo akte. Funkcionuodamas, sunaudodamas savo darbo jėgą, samdomasis darbininkas pagamina prekės vertę, lygią vertei, kurią kapitalistas turi jam sumokėti už jo darbo jėgos vartojimą. Jis kapitalistui šią vertę duoda preke, tas išmoka ją darbininkui pinigais. Ta aplinkybė, kad ši prekės vertės dalis kapitalistui tėra darbo užmokesčiui avansuojamo jo kintamojo kapitalo ekvivalentas, nė kiek nekeičia to fakto, kad ši vertė yra prekės vertė, naujai sukurta gamybos proceso metu, susidedanti ne iš ko kito, kaip tik iš to paties, iš ko susideda ir pridedamoji vertė, būtent — iš įvykusio darbo jėgos sunaudojimo. Šiam faktui neturi jokios reikšmės ir ta aplinkybė, kad darbo jėgos vertė, kurią kapitalistas darbo užmokesčio forma sumoka darbininkui, pastarajam įgauna pajamų formą ir kad tuo būdu nuolat yra atgaminama ne tik darbo jėga, bet ir samdomųjų darbininkų klasė kaip tokia, o kartu ir visos kapitalistinės gamybos pagrindas.
Bet šių dviejų vertės dalių suma dar nesudaro visos prekės vertės. Be abiejų dalių, lieka dar perteklius: pridedamoji vertė. Ši pastaroji, kaip ir vertės dalis, padengianti darbo užmokesčiui avansuotą kintamąjį kapitalą, yra vertė, darbininko naujai sukurta gamybos proceso metu, yra sustingęs darbas. Tačiau viso produkto savininkui, kapitalistui, ji nieko nekainuoja. Pastaroji aplinkybė iš tikrųjų leidžia kapitalistui ją visą sunaudoti kaip pajamas, jeigu jis jos dalių neturi perleisti kitiems dalyviams,— kaip, pvz., žemės rentą žemvaldžiams, ir šiuo atveju atitinkamos dalys sudaro tokių trečiųjų asmenų pajamas. Ta pati aplinkybė buvo tas skatinamasis motyvas, kuris aplamai verčia mūsų kapitalistą verstis prekių gamyba. Bet nei iš pradžių skatinęs jį geras noras gauti pridedamąją vertę, nei vėlesnis jo ir kitų šios pridedamosios vertės kaip pajamų sunaudojimas nedaro jokios įtakos pridedamajai vertei kaip tokiai. Visa tai nieko nekeičia tuo atžvilgiu, kad ji yra sustingęs neapmokėtas darbas, nė kiek nekeičia ir jos dydžio, kurį apsprendžia visiškai kitos sąlygos.
Bet jeigu A. Smitas, nagrinėdamas prekės vertę, norėjo kartu išnagrinėti,— kaip jis ir daro,— kokį vaidmenį atlieka įvairios jos dalys visame reprodukcijos procese, tai buvo aišku, kad jei tam tikros vertės dalys funkcionuoja kaip pajamos, tai kitos dalys taip pat pastoviai funkcionuoja kaip kapitalas ir todėl, pagal jo logiką, turi būti pripažintos dalimis, sudarančiomis prekės vertę, arba dalimis, į kurias ji susiskaido.
A. Smitas sutapatina prekinę gamybą aplamai su kapitalistine prekine gamyba; gamybos priemonės iš pat pradžių yra «kapitalas», darbas — iš pat pradžių samdomasis darbas ir todėl «naudingų ir gamybinių darbininkų skaičius visuomet… proporcingas jiems pasamdyti reikalingo kapitalo dydžiui» («to the quantity of capital stock which is employed in setting them to work». Introduction, 12 psl.). Žodžiu sakant, įvairūs darbo proceso veiksniai, tiek daiktiniai, tiek ir asmeniniai, iš pat pradžių pasirodo su kapitalistiniam gamybos laikotarpiui būdingomis kaukėmis. Kaip tik dėl to prekės vertės analizė betarpiškai sutampa su išaiškinimu to, kiek ši vertė sudaro, iš vienos pusės, paprastą sunaudoto kapitalo ekvivalentą ir kiek, iš antros pusės, ji sudaro «laisvą» vertę, nepadengiančią kurios nors avansuotos kapitalo vertės, t. y. sudaro pridedamąją vertę. Tuo būdu prekės vertės dalys, šiuo požiūriu sugretinamos viena su kita, nepastebimai pavirsta jos savarankiškomis «sudėtinėmis dalimis» ir pagaliau «bet kurios vertės šaltiniais». Tolesnė išvada yra ta, kad prekės vertė susideda iš įvairios rūšies pajamų arba kad ji «susiskaido» į įvairios rūšies pajamas; tuo būdu ne pajamos susideda iš prekės vertės, bet prekės vertė iš «pajamų». Bet ta aplinkybė, kad prekės vertė vėliau funkcionuoja kaip kieno nors pajamos, taip pat nekeičia šios vertės prigimties, kaip ir prekės vertės kaip tokios arba pinigų kaip tokių prigimtis nė kiek nekinta, jeigu jie funkcionuoja kaip kapitalo vertė. Prekė, su kuria A. Smitui tenka turėti reikalą, iš pat pradžių yra prekinis kapitalas (kuriame, be prekės gamyboje suvartotos kapitalo vertės, yra dar ir pridedamoji vertė), vadinasi, kapitalistiškai pagaminta prekė, kapitalistinio gamybos proceso rezultatas. Todėl prieš tai reikėtų išanalizuoti kapitalistinį gamybos procesą, o kartu ir į jį įeinantį vertės didinimo ir vertės kūrimo procesą. Bet kadangi kapitalistinio gamybos proceso prielaida savo ruožtu yra prekinė cirkuliacija, tai, norint jį atvaizduoti, reikia prieš tai ir nepriklausomai nuo jo išanalizuoti prekę. Net kai A. Smitas «ezoteriškai» laikas nuo laiko suranda teisingą kelią, ir tuo atveju jis visada atsižvelgia į vertės gaminimą tik analizuodamas prekę, t. y. analizuodamas prekinį kapitalą.