Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Rikardo beveik pažodžiui atkartoja A. Smito teoriją. «Yra pripažinta, kad visi šalies produktai suvartojami, bet yra be galo didelis skirtumas, ar juos suvartoja tie, kurie atgamina kitą vertę, ar tie, kurie neatgamina. Kai mes sakome, kad pajamos sutaupomos ir pridedamos prie kapitalo, mes turime galvoje, jog tą pajamų dalį, kuri pridedama prie kapitalo, suvartoja gamybiniai darbininkai vietoj negamybinių» («Principles», 163 psl.). [Žr. Рикардо: «Начала политической экономии». Maskva, 1955, 129—130 psl.]
Iš tikrųjų, Rikardo ištisai priėmė A. Smito teoriją apie prekės kainos susiskaidymą į darbo užmokestį ir pridedamąją vertę (arba kintamąjį kapitalą ir pridedamąją vertę). Su Smitu jis polemizuoja: 1) dėl pridedamosios vertės sudėtinių dalių; iš būtinų jos elementų jis pašalina žemės rentą; 2) Rikardo suskaido prekės kainą į šias sudėtines dalis. Vadinasi, vertės dydis jam yra prius [pirmesnis dalykas]. Rikardo laikosi prielaidos, kad sudėtinių dalių suma yra duotas dydis, jis remiasi juo priešingai A. Smitui, kuris dažnai, prieštaraudamas savo paties gilesnei pažiūrai, prekės vertės dydį išveda post festum [atgaline data], sudėdamas sudėtines dalis.
Ramsėjus prieštarauja Rikardo: «Rikardo užmiršta, kad visas produktas dalijasi ne tik į darbo užmokestį ir pelną, bet kad jo dalis yra reikalinga pagrindiniam kapitalui padengti» («An Essay on the Distribution of Wealth». Edinburgh 1836, 174 psl.). Ramsėjus pagrindiniu kapitalu laiko tą pat, ką aš laikau pastoviuoju kapitalu: «pagrindinis kapitalas egzistuoja tokia forma, kuria jis prisideda prie darbe esančios prekės gaminimo, bet neprisideda prie darbininkų išlaikymo» (59 psl.).
A. Smitas griežtai prieštaravo išvadai, būtinai išplaukiančiai iš teigimo, kad prekės vertė, vadinasi, ir visuomeninio metinio produkto vertė, susiskaido į darbo užmokestį ir pridedamąją vertę, vadinasi, tik į pajamas,— išvadai, pagal kurią galėtų būti sunaudotas visas metinis produktas. Originalūs mąstytojai niekad nedaro absurdiškų išvadų. Jie palieka tai daryti Sėjams ir Mak-Kulochams.
Iš tikrųjų, Sėjus gana lengvai susidoroja su šiuo dalyku. Tai, kas vienam yra kapitalo avansavimas, kitam yra arba buvo pajamos, grynasis produktas. Skirtumas tarp bendrojo ir grynojo produkto tėra vien subjektyvus, ir «tuo būdu visuomenėje bendra visų produktų vertė pasiskirstė kaip pajamos» (Say: «Traité d’Économie politigue», 1817, II, 64 psl.). «Bendra kiekvieno produkto vertė susideda iš pelno, tenkančio žemvaldžiams, kapitalistams ir besiverčiantiems pramoniniu darbu» {darbo užmokestis čia figūruoja kaip profits des industrieux! [besiverčiančių pramoniniu darbu pelnas!]}, «kurie prisidėjo prie jo gaminimo. To dėka visuomenės pajamos yra lygios pagamintai bendrajai vertei, o ne tik grynajam žemės produktui, kaip kad manė ekonomistų sekta» {fiziokratai} (63 psl.).
Šį Sėjaus atradimą kartu su kitais pasisavino ir Prudonas.
Tačiau Štorchas, kuris iš principo taip pat priima A. Smito doktriną, mano, kad Sėjaus padarytas jos pritaikymas neišlaiko kritikos. «Jei laikysimės nuomonės, kad nacijos pajamos yra lygios jos bendrajam produktui, t. y. kad visiškai neturi būti atskaitytas kapitalas» {reikėjo pasakyti: pastovusis kapitalas}, «tai reikia taip pat pripažinti, kad ši nacija gali negamybiškai suvartoti visą savo metinio produkto vertę, nedarydama nė mažiausio nuostolio savo būsimoms pajamoms… Produktai, kurie sudaro nacijos» {pastovųjį} «kapitalą, negali būti skirti vartojimui» (Storch: «Considérations sur la nature du revenu national». Paris 1824, 147, 150 psl.).
Bet Štorchas užmiršo pasakyti, kaip šios pastoviosios kapitalo dalies buvimas suderinamas su kainos analize, kurią jis paėmė iš Smito ir pagal kurią prekės vertėje tėra tik darbo užmokestis ir pridedamoji vertė, bet nėra jokios pastoviojo kapitalo dalies. Tiktai Sėjaus dėka jam darosi aišku, kad ši kainos analizė atveda į absurdiškus rezultatus, ir jo baigiamasis žodis šiuo klausimu skamba: «būtinos kainos negalima suskaidyti į jos paprasčiausius elementus» (Storch: «Cours d’Économie Politique». Petersbourg 1815, II, 141 psl.).
Sismondis, kuris specialiai stengėsi nagrinėti kapitalo santykį su pajamomis ir iš tikrųjų ypatingą šio santykio suformulavimą pavertė savo «Nouveaux Principes» differentia specifica [būdinguoju skirtumu], nepasakė nė vieno mokslinio žodžio, nė kiek nepadėjo išspręsti problemos.
Bartonas, Ramsėjus ir Šerbiuljė mėgina šį dalyką išaiškinti geriau už Smitą. Bet jiems nepavyksta, nes jie iš pat pradžių problemą kelia vienpusiškai, neišvesdami aiškios ribos tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo vertės skirtumo ir pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtumo.
Ir Džonas Stiuartas Milis su įprastu išdidumu atkartoja iš A. Smito jo pasekėjų paveldėtą doktriną.
Rezultatas: Smito sąvokų painiava išliko lig šiol, ir jo dogma yra ortodoksalus politinės ekonomijos tikėjimo simbolis.
(41)Nuo čia iki skirsnio pabaigos priedas iš II rankraščio.