Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Jei mes išnagrinėsime(42) metinį visuomeninio kapitalo funkcionavimą jo rezultato požiūriu, vadinasi, išnagrinėsime metinį funkcionavimą viso kapitalo, kurio atžvilgiu individualiniai kapitalai tėra tik trupmeninės dalys, o šių dalių judėjimas yra tiek jų individualinis judėjimas, tiek ir būtina viso kapitalo judėjimo sudėtinė grandis, t. y. jei mes išnagrinėsime prekinį produktą, kurį visuomenė tiekia per metus, tai paaiškės, kaip vyksta visuomeninio kapitalo reprodukcijos procesas, kokie būdingi bruožai skiria šį reprodukcijos procesą nuo individualinio kapitalo reprodukcijos proceso ir kokie bruožai yra bendri jiems abiem. Metinis produktas apima tiek tas visuomeninio produkto dalis, kurios padengia kapitalą — visuomeninę ⟨gamybą, atitinkamai⟩ reprodukciją,— tiek ir tas dalis, kurios įeina į vartojimo fondą, darbininkų ir kapitalistų yra suvartojamos, vadinasi, apima tiek gamybinį, tiek ir individualinį vartojimą. Reprodukcija apima ⟨tiek prekių pasaulio atgaminimą, tiek⟩ ir kapitalistų klasės ir darbininkų klasės atgaminimą (t. y. išlaikymą), vadinasi, ir viso gamybos proceso kapitalistinio pobūdžio atgaminimą.
Aišku, tai yra cirkuliacijos figūra , kurią mes turime analizuoti, ir čia vartojimas būtinai vaidina tam tikrą vaidmenį: pradiniame taške Pr′=Pr+pr, prekiniame kapitale, yra tiek pastoviojo bei kintamojo kapitalo vertė, tiek ir pridedamoji vertė. Dėl to jo judėjimas apima tiek individualinį, tiek ir gamybinį vartojimą. Apytakose P—Pr…G…Pr′—P′ ir G…Pr′—P′—Pr…G pradinis ir baigiamasis taškas yra kapitalo judėjimas. Žinoma, tai apima ir vartojimą, nes prekė, produktas, turi būti parduota. Bet jei tariama, kad tai yra įvykę, tai atskiro kapitalo judėjimui bus nesvarbu, kas toliau atsitiks tai prekei. Priešingai, judėjime Pr′…Pr′ visuomeninės reprodukcijos sąlygos pasireiškia kaip tik tuo, kad čia reikia parodyti, kas atsitiks kiekvienai to viso produkto Pr′ vertės daliai. Visas reprodukcijos procesas čia apima tiek cirkuliacijos tarpininkaujamą vartojimo procesą, tiek ir patį kapitalo reprodukcijos procesą.
Turėdami galvoje užsibrėžtą tikslą, mes čia turime išnagrinėti reprodukcijos procesą tiek atskirų Pr′ sudėtinių dalių vertės, tiek ir jų natūralinės formos padengimo požiūriu. Dabar mes jau nebegalime, kaip analizuodami atskiro kapitalo produkto vertę, tenkintis prielaida, kad atskiras kapitalistas, parduodamas savo prekinį produktą, gali savo kapitalo sudėtines dalis paversti iš pradžių pinigais, o paskui, iš naujo pirkdamas prekių rinkoje gamybos elementus, vėl paversti jas gamybiniu kapitalu. Kadangi šie gamybos elementai iš prigimties yra daiktai, jie taip pat sudaro visuomeninio kapitalo sudėtinę dalį, kaip tas individualinis pagamintas produktas, kuris yra į juos mainomas ir jų yra padengiamas. Iš antros pusės, judėjimas tos visuomeninio prekinio produkto dalies, kurią suvartoja darbininkas, išleisdamas darbo užmokestį, ir kapitalistas, išleisdamas pridedamąją vertę, ne tik yra būtina viso produkto judėjimo sudėtinė grandis, bet ir susipina su individualinių kapitalų judėjimu, ir dėl to negalima šio proceso aiškinti taip, kad jis tiesiog yra priimamas kaip prielaida.
Klausimas, kuris mums betarpiškai iškyla, yra šis: kaip sunaudotas gamyboje kapitalas pagal savo vertę ⟨ir pagal savo natūralinę formą⟩ yra padengiamas iš metinio produkto ir kaip šio padengimo procesas susipina su kapitalistų vykdomu pridedamosios vertės išleidimu ir darbininkų vykdomu darbo užmokesčio išleidimu? Vadinasi, pirmiausia kalbama apie reprodukciją nesikeičiančiu mastu. Toliau yra laikomasi prielaidos, kad ne tik produktai yra mainomi pagal jų vertę, bet ir kad nevyksta jokia gamybinio kapitalo sudėtinių dalių vertės revoliucija. Beje, kai dėl kainų nukrypimo nuo verčių, tai ši aplinkybė negali turėti jokios įtakos visuomeninio kapitalo judėjimui. Ir čia, aplamai imant, yra mainomi tokie pat produktų kiekiai, nors atskiriems kapitalistams tokiu atveju tenka vertės dalys, jau neproporcingos atitinkamiems jų avansavimams ir toms pridedamosios vertės masėms, kurias kiekvienas iš jų atskirai yra pagaminęs. Kai dėl vertės revoliucijų, tai jos, būdamos visuotinio pobūdžio ir tolygiai pasiskirstydamos, nė kiek nekeičia santykių tarp viso metinio produkto vertės sudėtinių dalių. Priešingai, būdamos dalinio pobūdžio ir netolygiai pasiskirstydamos, jos reiškia sutrikimus, kurie, pirma, tegali kaip tokie būti suprasti tik tuo atveju, jei mes žiūrėsime į juos kaip į nukrypimus nuo nekintamų vertės santykių; bet, antra, jei įrodytas dėsnis, pagal kurį viena metinio produkto vertės dalis padengia pastovųjį, kita — kintamąjį kapitalą, tai šio dėsnio nė kiek nepakeistų nei pastoviojo, nei kintamojo kapitalo vertės revoliucija. Ji tepakeistų tik santykinį dydį tų vertės dalių, kurios funkcionuoja kaip vienas arba kaip antras, nes į pirminių verčių vietą stotų kitos vertės.
Kol mes nagrinėjome vertės gaminimą ir kapitalo produkto vertę individualinio kapitalo požiūriu, mūsų analizei natūralinė prekinio produkto forma visiškai nerūpėjo,— pvz., buvo vis vien, ar jis susideda iš mašinų, ar iš grūdų, ar iš veidrodžių. Visos šios natūralinės formos mums buvo tik pavyzdžiai, ir bet kuri gamybos šaka, kurią mes būtume paėmę, vienodai galėjo tikti iliustracijai. Mums teko turėti reikalą su pačiu betarpišku gamybos procesu, kuris kiekvienu atskiru atveju yra individualinio kapitalo procesas. Kadangi mes nagrinėjome kapitalo atgaminimą, mums užteko vienos prielaidos: kad prekinio produkto dalis, kuri išreiškia kapitalo vertę, cirkuliacijos sferoje randa galimumą atgal pavirsti į savo gamybos elementus ir, vadinasi, vėl įgauti gamybinio kapitalo formą; visiškai taip pat mums užteko tos prielaidos, kad darbininkas ir kapitalistas randa rinkoje prekes, kurioms jie išleidžia darbo užmokestį ir pridedamąją vertę. Bet šis grynai formalus dėstymo būdas jau nebepakankamas, kai mes nagrinėjame visą visuomeninį kapitalą ir jo produkto vertę. Vienos produkto vertės dalies pavirtimas atgal į kapitalą, kitos dalies stojimas į kapitalistų klasės ir darbininkų klasės individualinį vartojimą sudaro judėjimą pačioje produkto vertėje, kuri yra visuminio kapitalo rezultatas; ir šis judėjimas yra ne tik vertės padengimas, bet ir natūralinės produkto formos padengimas, todėl jį lygiai taip pat sąlygoja tiek visuomeninio produkto vertės sudėtinių dalių tarpusavio santykis, tiek ir jų vartojamoji vertė, jų natūralinė forma.
Paprastoji reprodukcija(43), reprodukcija nesikeičiančiu mastu, yra abstrakcija tiek, kiek, iš vienos pusės, kapitalizmo sąlygomis bet kokio kaupimo arba reprodukcijos išplėstiniu mastu nebuvimas yra neįtikima prielaida, o iš antros pusės, santykiai, kuriais vykdoma gamyba, įvairiais metais nepasilieka absoliučiai nekintami (kaip tik tokios prielaidos ir laikomasi). Mūsų prielaida yra ta, kad tam tikros vertės visuomeninis kapitalas tiek praeitais, tiek ir šiais metais vėl ir vėl tiekia ankstesnę prekių verčių masę ir patenkina ankstesnį poreikių kiekį, nors reprodukcijos procese prekių formos ir būtų pasikeitusios. Tarp kita ko, vykstant kaupimui paprastoji reprodukcija visada sudaro jo dalį, vadinasi, ją galima nagrinėti kaip tokią, ji yra realus kaupimo veiksnys. Metinio produkto vertė gali sumažėti, nors vartojamųjų verčių masė pasilieka nepasikeitusi; vertė gali pasilikti nepasikeitusi, nors vartojamųjų verčių masė sumažėja; verčių masė ir atgamintų vartojamųjų verčių masė tuo pačiu metu gali mažėti. Viso to rezultatas yra toks, kad reprodukcija vyksta arba palankesnėmis sąlygomis, negu anksčiau, arba pablogėjusiomis sąlygomis, o šių pastarųjų rezultatas gali būti nepilna — nepakankama — reprodukcija. Tačiau visa tai teliečia tik įvairių reprodukcijos elementų kiekybinę pusę, bet ne tą vaidmenį, kurį jie vaidina bendrame procese kaip atgaminantis kapitalas arba kaip atgamintos pajamos.
(42)Iš II rankraščio.
(43)Iš VIII rankraščio.