Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Mes pradedame nuo stambių mainų tarp dviejų padalinių. (1 000v+1 000m) I — šios vertės, kurios savo gamintojų rankose egzistuoja natūraline gamybos priemonių forma, yra mainomos į 2 000 IIc, į vertes, egzistuojančias natūraline vartojimo reikmenų forma. Tokiu būdu II padalinio kapitalistai pavertė savo pastovųjį kapitalą = 2 000 iš vartojimo reikmenų formos į vartojimo reikmenų gamybos priemonių formą, kuria jis vėl gali funkcionuoti kaip darbo proceso veiksnys, o vertės didinimo atžvilgiu — kaip pastoviojo kapitalo vertė. Antra vertus, tuo pačiu I padalinio darbo jėgos ekvivalentas (1 000 Iv) ir I padalinio kapitalistų pridedamoji vertė (1 000 Im) yra realizuoti vartojimo reikmenimis; ir viena ir kita iš savo natūralinės gamybos priemonių formos pavirto į tokią natūralinę formą, kuria jie gali būti suvartoti kaip pajamos.
Bet tokie tarpusavio mainai vyksta per pinigų cirkuliaciją, kuri tarpininkauja jiems tiek pat, kiek apsunkina juos suprasti, bet kuri vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, nes kintamoji kapitalo dalis nuolat vėl turi pasirodyti pinigine forma, kaip piniginis kapitalas, kuris iš piniginės formos pavirsta į darbo jėgą. Visose gamybos šakose, tuo pačiu laiku veikiančiose viena šalia kitos visoje visuomenės periferijoje, vis vien, ar jos priklauso I ar II padaliniui, kintamasis kapitalas turi būti avansuojamas pinigine forma. Kapitalistas perka darbo jėgą anksčiau, negu ji stos į gamybos procesą, bet jis ją teapmoka tik sutarties sąlygojamais terminais, po to, kai ji jau yra sunaudota vartojamajai vertei gaminti. Panašiai kaip likusioji produkto vertės dalis, jam priklauso ir ta dalis, kuri tėra tik ekvivalentas pinigų, sunaudotų darbo jėgai apmokėti, ta produkto vertės dalis, kuri atstovauja kintamojo kapitalo vertei. Pačia šia produkto vertės dalimi darbininkas jau patiekė kapitalistui savo darbo užmokesčio ekvivalentą. Prekės pavertimas atgal į pinigus, jos pardavimas, atkuria kapitalistui jo kintamąjį kapitalą kaip piniginį kapitalą, kurį jis vėl gali avansuoti darbo jėgai pirkti.
Vadinasi, I padalinyje kapitalistas, laikomas visuminiu kapitalistu, sumokėjo darbininkams 1 000 sv. st. (aš sakau sv. st. vien norėdamas pažymėti, kad tai — vertė pinigine forma) = 1 000v už tą I padalinio produkto, t. y. darbininkų pagamintų gamybos priemonių, vertę, kuri jau egzistuoja v dalies pavidalu. Už šiuos 1 000 sv. st. darbininkai perka iš II padalinio kapitalistų tokios pat vertės vartojimo reikmenis ir tuo būdu pusę II padalinio pastoviojo kapitalo paverčia pinigais; II padalinio kapitalistai savo ruožtu už šiuos 1 000 sv. st. perka iš I padalinio kapitalistų 1 000 dydžio vertės gamybos priemones; tuo pačiu pastarųjų kintamojo kapitalo vertė = 1 000v, egzistuojanti kaip dalis jų produkto natūraline gamybos priemonių forma, vėl yra paversta pinigais ir dabar I padalinio kapitalistų rankose vėl gali funkcionuoti kaip piniginis kapitalas, kuris paverčiamas darbo jėga, vadinasi, svarbiausiuoju gamybinio kapitalo elementu. Vadinasi, realizavus dalį jų prekinio kapitalo, jiems atgal įplaukia kintamasis kapitalas pinigine forma.
O kai dėl pinigų, reikalingų I padalinio prekinio kapitalo daliai m išmainyti į pastoviosios II padalinio kapitalo dalies antrąją pusę, tai jie gali būti avansuoti įvairiais būdais. Ši cirkuliacija iš tikrųjų apima begalinį skaičių atskirų pirkimo ir pardavimo aktų, kuriuos atlieka individualiniai abiejų padalinių kapitalistai; be to, pinigai visomis sąlygomis turi eiti iš šių kapitalistų, nes su tuo pinigų kiekiu, kurį darbininkai yra paleidę į cirkuliaciją, jau yra atsiskaityta. II padalinio kapitalistas dalį savo piniginio kapitalo, egzistuojančio šalia gamybinio kapitalo, gali sunaudoti gamybos priemonėms iš I padalinio kapitalistų pirkti; arba, atvirkščiai, I padalinio kapitalistas iš piniginio fondo, skirto asmeninėms išlaidoms, o ne kapitalo sąnaudoms, gali pirkti vartojimo reikmenis iš II padalinio kapitalistų. Kaip jau buvo parodyta I ir II skyriuje, mes turime laikytis prielaidos, kad kapitalistų rankose, esant bet kurioms sąlygoms, šalia gamybinio kapitalo yra tam tikros pinigų atsargos, ar tai būtų kapitalui avansuoti, ar pajamoms išleisti. Įsivaizduokime — mūsų tikslams proporcija čia visiškai neturi reikšmės,— kad II padalinio kapitalistai pusę pinigų avansuoja pirkti gamybos priemonėms, reikalingoms pastoviajam kapitalui padengti, o kitą pusę I padalinio kapitalistai išleidžia vartojimui. Tokiu atveju II padalinys avansuoja 500 sv. st., perka už juos iš I padalinio gamybos priemones ir tuo (įskaitant anksčiau minėtus 1 000 sv. st., einančius iš I padalinio darbininkų) padengia savo pastoviojo kapitalo in natura; už tokiu būdu gautus 500 sv. st. I padalinys perka iš II padalinio vartojimo reikmenis, ir tuo pačiu pusė tos I padalinio prekinio kapitalo dalies, kuri susideda iš m, atliko cirkuliaciją pr—p—pr, vadinasi, šis I padalinio produktas yra realizuotas kaip vartojimo fondas. Dėl šio antrojo proceso 500 sv. st. grįžta į II padalinio rankas kaip piniginis kapitalas, kurį II padalinio kapitalistai turį šalia savo gamybinio kapitalo. Iš antros pusės, I padalinys sąskaita pusės savo prekinio kapitalo m dalies, kuri vis dar tebeguli jo sandėlyje produkto pavidalu, dar prieš tai, kai ta dalis bus parduota, išleidžia 500 sv. st. pinigų sumą vartojimo reikmenims iš II padalinio pirkti. Už tuos pačius 500 sv. st. II padalinys perka gamybos priemones iš I padalinio ir tuo būdu padengia in natura visą savo pastovųjį kapitalą (1 000+500+500=2 000), o I padalinys visą savo pridedamąją vertę realizavo vartojimo reikmenimis. Aplamai paėmus, 4 000 sv. st. sumos prekių mainai įvyktų su 2 000 sv. st. pinigų cirkuliacijos pagalba; be to, pastarosios sumos dydį tesąlygoja tai, kad, kaip mūsų pavaizduota, visas metinis produktas mainomas iš karto, keliomis stambiomis dalimis. Čia tėra svarbi ta aplinkybė, kad II padalinys ne tik vėl pavertė į gamybos priemonių formą savo pastovųjį kapitalą, atgamintą vartojimo reikmenų pavidalu, bet kad jam, be to, sugrįžo 500 sv. st., kuriuos jis buvo avansavęs cirkuliacijai — gamybos priemonėms pirkti; ir kad I padalinys lygiai taip pat ne tik vėl pinigine forma — kaip piniginį kapitalą, kuris vėl gali būti betarpiškai paverstas į darbo jėgą,— turi savo kintamąjį kapitalą, kurį jis buvo atgaminęs gamybos priemonių forma, bet kad jam, be to, sugrįžo 500 sv. st., kuriuos jis, numatydamas būsimą pardavimą pridedamosios vertės, sudarančios dali jo prekinio kapitalo, dar prieš šį pardavimą išleido vartojimo reikmenims pirkti. Tačiau jie sugrįžo jam atgal ne dėl to, kad buvo išleisti, bet dėl to, kad vėliau buvo parduota jo prekinio produkto dalis, kurioje glūdi pusė jo pridedamosios vertės.
Abiem atvejais ne tik II padalinio pastovusis kapitalas iš produkto formos vėl paverčiamas į natūralinę gamybos priemonių formą, vienintelę formą, kuria jis gali funkcionuoti kaip kapitalas; ir lygiai taip pat ne tik kintamoji I padalinio kapitalo dalis paverčiama į piniginę formą, o pridedamosios vertės dalis, įkūnyta I padalinio gamybos priemonėse, paverčiama į tokią formą, kuria ji tinka vartojimui ir gali būti suvartota kaip pajamos. Į II padalinį, be to, įplaukia atgal 500 sv. st. piniginio kapitalo, kuriuos jis buvo avansavęs gamybos priemonėms pirkti, prieš parduodamas atitinkamą, šiuos 500 sv. st. kompensuojančią pastoviojo kapitalo vertės dalį, turinčią vartojimo reikmenų formą; ir toliau I padaliniui sugrįžta 500 sv. st., kuriuos jis, numatydamas būsimąjį pardavimą, prieš tai išleido vartojimo reikmenims pirkti. Jei II padaliniui sugrįžta atgal pinigai, kuriuos jis buvo avansavęs pastoviosios savo prekinio produkto dalies sąskaita, o I padaliniui — pinigai, avansuoti sąskaita tos jo prekinio produkto dalies, kurioje yra pridedamoji vertė, tai jie sugrįžta tik dėl to, kad ir viena ir antra kapitalistų kategorija metė į cirkuliaciją dar po 500 sv. st. pinigų; viena — išskyrus II padalinio prekine forma egzistuojantį pastovųjį kapitalą, antra — išskyrus I padalinio prekine forma egzistuojančią pridedamąją vertę. Galiausiai, vykstant atitinkamų prekinių ekvivalentų mainams, jie tarpusavyje visiškai atsiskaitė vienas su kitu. Tie pinigai, kuriuos, kaip šių prekių mainų priemonę, jie yra metę į cirkuliaciją virš savo prekių vertės bendros sumos, kiekvienam iš jų sugrįžta iš cirkuliacijos pro rata [proporcingai] tai daliai, kurią kiekvienas iš jų yra metęs į cirkuliaciją. Jie dėl to nepasidarė nė skatiku turtingesni. II padalinys turėjo pastovųjį kapitalą = 2 000 vartojimo reikmenų forma + 500 pinigais; dabar jis, kaip ir anksčiau, turi 2 000 gamybos priemonėmis ir 500 pinigais; lygiai taip pat I padalinys turi, kaip ir anksčiau, pridedamąją vertę — 1 000 (jį sudarė prekės, gamybos priemonės, kurios dabar paverstos į vartojimo fondą) + 500 pinigais.— Bendra išvada yra ši: iš pinigų, kuriuos pramoniniai kapitalistai meta į cirkuliaciją savo pačių prekių cirkuliacijai aptarnauti,— ar tai būtų daroma prekės vertės pastoviosios dalies sąskaita, ar prekėse esančios pridedamosios vertės sąskaita, jei ši pridedamoji vertė išleidžiama kaip pajamos,— iš šių pinigų į atitinkamų kapitalistų rankas sugrįžta tiek, kiek jie buvo avansavę pinigų cirkuliacijai.
Kai dėl I padalinio kintamojo kapitalo pavertimo atgal į piniginę formą, tai I padalinio kapitalistams, po to, kai jie yra jį sunaudoję darbo užmokesčiui, jis iš pradžių egzistuoja ta prekine forma, kuria darbininkai jį patiekė kapitalistams. Kapitalistai išmokėjo jį darbininkams pinigine forma, kaip jų darbo jėgos kainą. Tiek jie apmokėjo tą savo prekinio produkto vertės sudėtinę dalį, kuri lygi šiam kintamajam kapitalui, sunaudotam pinigų pavidalu. Dėl to jie yra ir šios prekinio produkto dalies savininkai. Bet jų panaudojama darbininkų klasės dalis anaiptol nėra šių darbininkų gaminamų gamybos priemonių pirkėjas. Ši darbininkų dalis yra pirkėjai vartojimo reikmenų, kurie gaminami II padalinyje. Vadinasi, kintamasis kapitalas, avansuotas darbo jėgai apmokėti pinigais, ne betarpiškai sugrįžta I padalinio kapitalistams. Darbininkams atliekant pirkimus, jis atitenka kapitalistams, gaminantiems prekes, būtinas ir aplamai prieinamas darbininkų sluoksniui, vadinasi, pereina į II padalinio kapitalistų rankas, ir tik dėl to, kad pastarieji tuos pinigus sunaudoja gamybos priemonėms pirkti, tik tokiu aplinkiniu keliu jie sugrįžta atgal į I padalinio kapitalistų rankas.
Pasirodo, kad, vykstant paprastajai reprodukcijai, I padalinio prekinio kapitalo verčių v+m suma (vadinasi, ir atitinkama proporcinga viso I padalinio prekinio produkto dalis) turi būti lygi pastoviajam kapitalui IIc, kuris yra išskirtas kaip atitinkama viso II padalinio prekinio produkto dalis; arba I(v+m)= IIc.
(45)Nuo čia vėl VIII rankraštis.
IV. Mainai II padalinio ribose. Būtinieji pragyvenimo reikmenys ir prabangos dalykai