Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Iš II padalinio prekinio produkto vertės mums dar lieka ištirti sudėtines dalis v+m. Jų nagrinėjimas neturi nieko bendro su svarbiausiuoju klausimu, kuris mus čia domina: būtent, kiek kiekvieno individualinio kapitalistinio prekinio produkto vertės pasidalijimas į c+v+m galioja ir viso metinio produkto vertės atžvilgiu, net jei šiam pasidalijimui tarpininkauja įvairios pasireiškimo formos. Šis klausimas yra išsprendžiamas, iš vienos pusės, vykstant I(v+m) mainams į IIc, o iš antros pusės,— vėlesniam laikui atidėtame tyrinėjime, kaip Ic yra atgaminamas metiniame I padalinio prekiniame produkte. Kadangi II(v+m) egzistuoja natūraline vartojimo reikmenų forma; kadangi kintamasis kapitalas, avansuotas apmokant darbo jėgą darbininkams, aplamai ir ištisai imant, pastarųjų turi būti išleidžiamas vartojimo reikmenims ir kadangi prekių vertės dalis m, jei tariame esant paprastąją reprodukciją, faktiškai kaip pajamos išleidžiama vartojimo reikmenims, tai prima facie [iš pirmo žvilgsnio] yra aišku, kad už darbo užmokestį, gautą iš II padalinio kapitalistų, II padalinio darbininkai išperka savo pačių produkto dalį, kuri atitinka jų kaip darbo užmokestį gautos piniginės vertės dydį. Tuo būdu II padalinio kapitalistai paverčia atgal į piniginę formą savo piniginį kapitalą, kuris buvo avansuotas darbo jėgai apmokėti; padėtis visiškai tokia pat, kaip ir tuo atveju, jei šie kapitalistai apmokėtų darbininkus tiesiog vertės ženklais [Wertmarken]. Kadangi darbininkai šiuos vertės ženklus realizuoja pirkdami dalį jų pagaminto ir kapitalistams priklausančio prekinio produkto, tai šie vertės ženklai sugrįš atgal kapitalistams; skirtumas tėra tas, kad čia vertės ženklai ne tik atstovauja vertei, bet ir turi ją aukso ar sidabro pavidalu. Vėliau mes smulkiau išnagrinėsime šį pinigine forma avansuoto kintamojo kapitalo sugrįžimo būdą,— sugrįžimo, kurį sąlygoja toks procesas, kuriame darbininkų klasė yra pirkėjas, o kapitalistų klasė — pardavėjas. Tačiau čia kalbama apie kitą momentą, kurį reikia išnagrinėti ryšium su kintamojo kapitalo grįžimu į savo išeities tašką.
Metinės prekių gamybos II padalinys susideda iš įvairiausių pramonės šakų, kurias betgi — jų produktų atžvilgiu — galima padalyti į du didelius poskyrius:
a) Vartojimo reikmenys, kurie įeina į darbininkų klasės vartojimą ir, jeigu tai — būtini pragyvenimo reikmenys, taip pat sudaro dalį kapitalistų klasės vartojimo, nors šiuo atveju jie pagal kokybę ir pagal vertę dažnai skiriasi nuo darbininkų pragyvenimo reikmenų. Mūsų tikslui mes visą šį poskyrį galime apimti rubrika: būtinieji vartojimo reikmenys, ir šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, ar atitinkamas produktas, pvz., tabakas, fiziologiniu požiūriu yra būtinas vartojimo reikmuo ar ne; užtenka, kad jis — įprastai reikalingas vartojimo reikmuo.
b) Prabangos dalykai, kurie įeina tik į kapitalistų klasės vartojimą, vadinasi, tegali būti išmainyti tik į išleidžiamą pridedamąją vertę, kuri niekad netenka darbininkui. Dėl pirmosios rubrikos yra aišku, kad kintamasis kapitalas, avansuotas šiai rubrikai priklausančių prekių rūšių gamybai, turi pinigine forma betarpiškai sugrįžti tai II padalinio kapitalistų daliai (vadinasi, II a kapitalistams), kuri gamina šiuos būtinuosius pragyvenimo reikmenis. Šie kapitalistai parduoda juos savo pačių darbininkams tokiai kintamojo kapitalo sumai, kuri buvo jiems išmokėta kaip darbo užmokestis. Viso šio II padalinio a poskyrio kapitalistų atžvilgiu toks sugrįžimas yra betarpiškas, kad ir kokie gausūs būtų santoriai tarp įvairių šiam padaliniui priklausančių pramonės šakų kapitalistų,— santoriai, per kuriuos pro rata [proporcingai] yra paskirstomas šis sugrįžtantis kintamasis kapitalas. Tai — cirkuliacijos procesai, kuriems cirkuliacijos priemones betarpiškai tiekia darbininkai, išleisdami savo gautus pinigus. Kitaip yra su poskyriu II b. Visa ši naujai sukurtos vertės dalis, su kuria mums čia tenka turėti reikalą, II b(v+m), turi natūralinę prabangos dalykų formą, t. y. formą tokių dalykų, kurių darbininkų klasė taip pat negali pirkti, kaip ir Iv prekių vertės, turinčios gamybos priemonių formą, nors ir šie prabangos dalykai ir tos gamybos priemonės yra tų darbininkų produktai. Vadinasi, tas grįžtamas įplaukimas, per kurį šiame poskyryje avansuotas kintamasis kapitalas savo pinigine forma sugrįžta kapitalistiniams gamintojams, negali vykti betarpiškai, bet turi būti tarpininkaujamas taip pat, kaip ir Iv atveju.
Kaip ir anksčiau, tarkime, pvz., visam II padaliniui: v=500, m=500; bet tarkime, kad kintamasis kapitalas ir jį atitinkanti pridedamoji vertė yra paskirstyti šitaip:
Poskyris a, būtinieji pragyvenimo reikmenys: v=400, m=400; vadinasi, prekių masė būtinųjų vartojimo reikmenų pavidalu yra 400v+400m=800 dydžio vertės, arba II a (400v+400m).
Poskyris b: prabangos dalykai 100v+100m=200 dydžio vertės, arba II b (100v+100m).
Poskyrio II b darbininkai, apmokant jų darbo jėgą, gavo 100 pinigais, sakysime — 100 sv. st.; už juos darbininkai iš II a kapitalistų perka vartojimo reikmenis 100 dydžio sumai. Tada ši kapitalistų kategorija už šiuos pinigus perka II b prekes, ir dėl to II b kapitalistams pinigine forma sugrįžta jų kintamasis kapitalas.
II a kapitalistų rankose, dėl mainų su jų pačių darbininkais, jau vėl egzistuoja 400v pinigine forma; be to, ketvirtadalis tos jų produkto dalies, kuri yra pridedamoji vertė, atiteko II b darbininkams, ir už ją prabangos prekėmis yra gauta II b (100v).
Jei mes dabar laikysimės prielaidos, kad II a ir II b kapitalistų pajamų išleidimas vienodai pasiskirsto tarp išlaidų būtiniesiems pragyvenimo reikmenims ir išlaidų prabangos dalykams,— tarkime, kad ir vieni ir kiti išleidžia po būtiniesiems pragyvenimo reikmenims, po prabangos dalykams,— tai II a poskyrio kapitalistai savo pridedamosios vertės, savo 400m dydžio pajamų, t. y. 240, išleidžia savo pačių produktams, būtiniesiems pragyvenimo reikmenims, ir = 160 — prabangos dalykams. II b poskyrio kapitalistai savo pridedamąją vertę = 100m skirstys taip pat: = 60 būtiniesiems reikmenims ir = 40 prabangos dalykams; pastarieji gaminami ir realizuojami savojo poskyrio ribose.
Tie 160 dydžio prabangos dalykai, kuriuos gauna (II a)m, II a kapitalistams įplaukia šitaip: iš (II a) 400m, kaip mes matėme, 100, turintieji būtinųjų pragyvenimo reikmenų formą, yra mainomi į tokią pat (II b)v sumą, egzistuojančią prabangos dalykų pavidalu, o kiti 60, turintieji būtinųjų pragyvenimo reikmenų formą, yra mainomi į (II b) 60m, kuriuos sudaro prabangos dalykai. Vadinasi, bendras rezultatas yra toks:
II a: 400v+400m ; II b: 100v+100m.
1) 400v (a) suvartoja II a darbininkai, kurių produkto (būtinieji pragyvenimo reikmenys) dalis yra šie 400v (a); darbininkai juos perka iš savojo padalinio kapitalistinių gamintojų. Tuo būdu šiems gamintojams sugrįžta 400 sv. st. pinigų, sugrįžta 400 dydžio jų kintamojo kapitalo vertė, išmokėta kaip darbo užmokestis tiems patiems darbininkams; už šią vertę kapitalistai vėl gali pirkti darbo jėgą.
2) 400m (a) dalis, lygi 100v (b), t. y. pridedamosios vertės (a), realizuojama prabangos dalykų pavidalu šitaip: darbininkai (b) gauna iš savo poskyrio kapitalistų (b) 100 sv. st. kaip darbo užmokestį; už šią sumą jie perka m (a), t. y. prekes, susidedančias iš būtinųjų pragyvenimo reikmenų; kapitalistai a perka už šiuos pinigus prabangos dalykų už tokią pat vertės sumą = 100v (b), t. y. pusę visų pagamintų prabangos dalykų. Tuo būdu kapitalistams b pinigine forma sugrįžta jų kintamasis kapitalas, ir jie, atnaujinę darbo jėgos pirkimą, vėl gali pradėti savo reprodukciją, kadangi dėl I(v+m) mainų į IIc visas viso II padalinio pastovusis kapitalas jau yra padengtas. Vadinasi, prabangos poskyryje dirbančių darbininkų darbo jėga tik dėl to gali būti iš naujo parduota, kad jų pačių produkto dalį, kuri yra sukurta kaip jų darbo užmokesčio ekvivalentas, II a kapitalistai yra paėmę į savo vartojimo fondą, yra pavertę pinigais. (Tas pat liečia ir darbo jėgos pardavimą I padalinyje: nes IIc, į kurį mainomas I(v+m), susideda tiek iš prabangos dalykų, tiek ir iš būtinųjų pragyvenimo reikmenų, o tai, ką atnaujina I(v+m), susideda tiek iš prabangos dalykų gamybos priemonių, tiek ir iš būtinųjų pragyvenimo reikmenų gamybos priemonių.)
3) Pereikime prie mainų tarp a ir b, turint galvoje, kad jie tėra mainai tik tarp abiejų poskyrių kapitalistų. Ankstesniame dėstyme mes baigėme nagrinėti kintamąjį kapitalą (400v) ir dalį pridedamosios vertės (100m) poskyryje a ir kintamąjį kapitalą (100v) poskyryje b. Toliau, mes buvome padarę prielaidą, kad vidutinis santykis išleidžiant kapitalistines pajamas abiejose kategorijose reiškiasi -siomis prabangos dalykams ir -siomis būtiniesiems pragyvenimo reikmenims. Dėl to, neskaitant 100, kurie jau išleisti prabangos dalykams, visam poskyriui a prabangos dalykams dar pasilieka 60 ir, esant tai pačiai proporcijai, 40 poskyriui b.
Vadinasi, (II a)m pasiskirsto šitaip: 240 pragyvenimo reikmenims ir 160 prabangos dalykams = 240 + 160 = 400m (II a).
(II b)m pasiskirsto santykiu 60 pragyvenimo reikmenims ir 40 prabangos dalykams: 60+40=100m (II b). Pastaruosius 40 šis poskyris vartojimui ima iš savo paties produkto ( savo pridedamosios vertės); 60 pragyvenimo reikmenims jis gauna tuo būdu, kad 60 iš savo pridedamojo produkto maino į 60m (a).
Vadinasi, visiems II padalinio kapitalistams turime (šiuo atveju v+m poskyryje a yra būtinųjų pragyvenimo reikmenų pavidalu, poskyryje b — prabangos dalykų pavidalu):
II a (400v+400m) + II b (100v+100m) = 1 000; vykstant šiai cirkuliacijai, yra realizuojama: 500v (a+b) {realizuojami tiekybėje 400v (a) ir tiekybėje 100m (a)} + 500m (a + b) {realizuojami tiekybėje 300m (a) + 100v (b) + 100m (b)} = 1 000.
Poskyriams a ir b, kiekvieną atskirai nagrinėjant, gauname tokią realizaciją:
| a) | |
| b) |
Jei mes paprastumo dėlei tarsime esant vienodą santykį tarp kintamojo ir pastoviojo kapitalo (beje, tai visai nėra būtina), tai tiekybei 400v (a) tenka pastovusis kapitalas = 1 600, o tiekybei 100v (b) pastovusis kapitalas = 400, ir II padaliniui mes gausime šiuos du poskyrius a ir b:
| II | a) | 1 600c | + | 400v | + | 400m | = | 2 400. |
| II | b) | 400c | + | 100v | + | 100m | = | 600. |
Iš viso:
2 000c + 500v + 500m = 3 000.
Sutinkamai su tuo iš 2 000 IIc, esančių vartojimo reikmenų pavidalu ir mainomų į 2 000 I(v+m), 1 600 yra mainomi į būtinųjų pragyvenimo reikmenų gamybos priemones ir 400 — į prabangos dalykų gamybos priemones.
Tuo būdu šie 2 000 I(v+m) savo ruožtu dalytųsi į (800v + 800m) I poskyriui a = 1 600 dydžio būtinųjų pragyvenimo reikmenų gamybos priemonėms ir į (200v + 200m) I poskyriui b = 400 dydžio prabangos dalykų gamybos priemonėms.
Žymi dalis ne tik tikrųjų darbo priemonių, bet ir žaliavų bei pagalbinių medžiagų ir t. t. yra vienoda abiem padaliniams. Kai dėl įvairių viso produkto I(v+m) vertės dalių mainų, tai šis pasidalijimas neturėtų jokios reikšmės. Tiek anksčiau minėtieji 800 Iv, tiek ir 200 Iv yra realizuojami dėl to, kad darbo užmokestis yra išleidžiamas 1 000 IIc vartojimo reikmenims, vadinasi, darbo užmokesčiui avansuotas piniginis kapitalas grįždamas atitinkamai pasiskirsto tarp kapitalistinių I padalinio gamintojų, jų avansuotasis kintamasis kapitalas vėl pro rata [proporcingai] yra padengiamas pinigais. Antra vertus, kai dėl 1 000 Im realizavimo, tai ir šiuo atveju kapitalistai tolygiai (proporcingai jų m dydžiui) paims savo dalis iš visos IIc antros pusės = 1 000, paims 600 II a ir 400 II b vartojimo reikmenų pavidalu; vadinasi, tie, kurie padengia II a pastovųjį kapitalą, paims:
480 () iš 600c (II a) ir 320 () iš 400c (II b) = 800; tie, kurie padengia II b pastovųjį kapitalą, paims:
120 () iš 600c (II a) ir 80 () iš 400c (II b) = 200. Suma = 1 000.
Kas čia laisva nuožiūra paimta ir I ir II padaliniui, tai — kintamojo kapitalo santykis su pastoviuoju, o taip pat tai, kad šis santykis yra tolygus ir I ir II padaliniuose ir jų poskyriuose. Kai dėl šio tolygumo, tai jo čia laikomasi tik paprastumo dėlei, ir, jei mes čia tartume esant skirtingas proporcijas, tai nuo to absoliučiai nepasikeistų problemos sąlygos ir jos sprendimas. Bet, šiaip ar taip, tardami esant paprastąją reprodukciją, mes būtinai prieiname tokį rezultatą:
1) Naujoji vertė, metinio darbo sukurta natūraline gamybos priemonių forma (kuri dalijasi į v+m), yra lygi vartojimo reikmenų forma atgamintai pastoviojo kapitalo vertei c, kurią sukūrė kita metinio darbo dalis ir kuri yra produkto vertėje. Jeigu ši naujoji vertė būtų mažesnė už IIc, tai II padalinys negalėtų pilnai padengti savo pastoviojo kapitalo; jeigu ji būtų didesnė, tai perteklius liktų nepanaudotas. Abiem atvejais būtų pažeista paprastosios reprodukcijos prielaida.
2) Kai dėl vartojimo reikmenų forma atgaminto metinio produkto, tai kintamasis kapitalas v, pinigine forma avansuotas jam pagaminti, jo gavėjų,— jeigu jie yra darbininkai, gaminantieji prabangos dalykus,— tegali būti realizuotas tik ta būtinųjų pragyvenimo reikmenų dalimi, kurioje prima facie [pirminiu pavidalu] yra įkūnyta jų kapitalistinių gamintojų pridedamoji vertė; vadinasi, v, sunaudotas prabangos dalykams gaminti, pagal savo vertės dydį yra lygus atitinkamai m daliai, pagamintai būtinųjų pragyvenimo reikmenų forma, todėl turi būti mažesnis už visą šitą m, t. y. mažesnis už (II a)m,— ir, tik realizuojant pažymėtąjį v šia m dalimi, kapitalistiniams prabangos dalykų gamintojams pinigine forma sugrįžta jų avansuotas kintamasis kapitalas. Šis reiškinys visiškai analogiškas I(v+m) realizavimui IIc ribose; skirtumas tėra tas, kad antruoju atveju (II b)v realizuojasi (II a)m dalimi, kuri pagal vertės dydį yra lygi (II b)v. Šie santykiai lieka kokybiškai lemiami vykstant bet kokiam viso metinio produkto pasiskirstymui, jei tas metinis produktas tikrai įeina į cirkuliacijos tarpininkaujamą metinės reprodukcijos procesą. I(v+m) tegali būti realizuotas tik IIc ribose, o IIc, funkcionuojantis kaip gamybinio kapitalo sudėtinė dalis, savo ruožtu gali būti atnaujintas tik vykstant šiam realizavimui; lygiai taip pat (II b)v gali būti realizuotas tik (II a)m dalimi ir tik tuo būdu (II b)v gali vėl pavirsti atgal į savo piniginio kapitalo formą. Savaime suprantama, tai, kas pasakyta, galioja tik tuo atveju, jei visa tai — tikrai paties reprodukcijos proceso rezultatas, vadinasi, jei, pvz., II b kapitalistai kreditui tarpininkaujant negauna v reikalams piniginio kapitalo iš kokių nors kitų šaltinių. Priešingai, kai dėl kiekybinės pusės, tai įvairių metinio produkto dalių mainymas tokiu proporcingumu, kaip aukščiau yra pavaizduota, tegali vykti tik tuo atveju, jei gamybos mastas ir vertės santykiai lieka nekintami ir jei šių tvirtai susidariusių santykių nepakeičia užsienio prekyba.
Jei sekant A. Smitu buvo sakoma, kad I(v+m) suvedamas į IIc, o IIc suvedamas į I(v+m), arba, kaip jis dar dažniau ir dar absurdiškiau sako, I(v+m) sudaro IIc kainos (atitinkamai vertės, jis sako value in exchange [mainomosios vertės]) sudėtines dalis, o IIc sudaro visą I(v+m) vertės sudėtinę dalį, tai lygiai taip pat būtų galima ir reikėtų pasakyti, kad (II b)v suvedamas į (II a)m arba (II a)m į (II b)v, arba (II b)v sudaro II a pridedamosios vertės sudėtinę dalį, ir vice versa [atvirkščiai]: tuo būdu pridedamoji vertė būtų suvedama į darbo užmokestį, atitinkamai į kintamąjį kapitalą, o kintamasis kapitalas sudarytų pridedamosios vertės «sudėtinę dalį». Tokia nesąmonė iš tikrųjų dažnai pasitaiko A. Smito teorijoje, nes jam darbo užmokestį apsprendžia būtinųjų pragyvenimo reikmenų vertė, o šias prekių vertes ir vėl apsprendžia vertė jose esančio darbo užmokesčio (kintamojo kapitalo) ir pridedamosios vertės. Jis taip sutelkia savo dėmesį į tas dalis, į kurias kapitalistiniu pagrindu dalijasi naujai per vieną darbo dieną sukurta vertė — būtent į v+m,— jog visiškai užmiršta tą aplinkybę, kad, esant paprastiesiems prekių mainams, visiškai nesvarbu, ar ekvivalentai, egzistuojantieji skirtingomis natūralinėmis formomis, susideda iš apmokėto ar neapmokėto darbo: juk abiem atvejais jiems pagaminti reikia vienodo darbo kiekio; ir kad taip pat nesvarbu, ar kapitalisto A prekė yra gamybos priemonė, o kapitalisto B prekė — vartojimo reikmuo, ar viena prekė, ją pardavus, funkcionuos kaip kapitalo sudėtinė dalis, o kita, priešingai, įeis į vartojimo fondą ir, secundum Adam [pagal Adomą], bus suvartota kaip pajamos. Individualinis pirkėjas savo prekę vartoja ne mainydamas, ne cirkuliacijos sferoje, ir tai neliečia prekės vertės. Tai nė kiek nesikeičia nuo to, kad, analizuojant viso visuomenės metinio produkto cirkuliaciją, reikia atsižvelgti į tam tikrą įvairių šio produkto sudėtinių dalių panaudojimo pobūdį, jų suvartojimo momentą.
Anksčiau išnagrinėtuose (II b)v mainuose į tokios pat vertės (II a)m dalį ir tolesniuose mainuose tarp (II a)m ir (II b)m anaiptol nesilaikoma prielaidos, kad kapitalistai — ar tai būtų atskiri II a ir II b kapitalistai ar atitinkamos kapitalistų grupės — savo pridedamąją vertę vienoda proporcija dalija tarp būtinųjų vartojimo reikmenų ir prabangos dalykų. Vienas gali daugiau išleisti vienai vartojimo rūšiai, kitas — kitai. Remdamiesi paprastąja reprodukcija, mes tik laikomės prielaidos, kad vertės suma, lygi visai pridedamajai vertei, realizuojama kaip vartojimo fondas. Vadinasi, ribos yra apibrėžtos. Kiekvieno padalinio ribose vienas gali daugiau išleisti a poskyriui, kitas — b poskyriui; bet čia galimas tarpusavio kompensavimas, tad a ir b kapitalistų kategorijos, kiekvieną paėmus kaip visumą, vienoda proporcija dalyvaus a poskyryje ir b poskyryje. Bet verčių santykiai — proporcinga bendros II padalinio produkto vertės dalis, tenkanti kiekvienai a ir b gamintojų kategorijai,— vadinasi, ir tam tikras kiekybinis santykis tarp gamybos šakų, tiekiančių produktus II a poskyriui ir II b poskyriui,— šie santykiai kiekvienu konkrečiu atveju būtinai yra duotas dydis; hipotetinis tėra tik santykis, kuris figūruoja kaip pavyzdys; jei tarsime esant kitokį santykį, nuo to kokybiniai momentai nė kiek nepasikeis; tepasikeis tik kiekybiniai apibrėžimai. Bet jei dėl vienų ar kitų aplinkybių tikrai pasikeistų a ir b santykinis dydis, tai atitinkamai pasikeistų ir paprastosios reprodukcijos sąlygos.
Iš tos aplinkybės, kad (II b)v yra realizuojamas ekvivalentine (II a)m dalimi, išplaukia štai kas: tuo mastu, kuriuo auga metinio produkto dalis, susidedanti iš prabangos dalykų, vadinasi, tuo mastu, kuriuo didėja prabangos dalykų gamybos absorbuojamas darbo jėgos kiekis, tuo pačiu mastu (II b)v reikalams avansuoto kintamojo kapitalo pavertimą atgal į piniginį kapitalą, kuris vėl funkcionuos kaip piniginė kintamojo kapitalo forma, o tuo pačiu ir darbininkų klasės dalies, dirbančios II b gamybos srityje, egzistavimą ir atgaminimą,— šios darbininkų dalies galimumą gauti būtinuosius vartojimo reikmenis,— sąlygoja kapitalistų klasės išlaidumas, žymios jų pridedamosios vertės dalies pavertimas prabangos dalykais.
Kiekviena krizė iš karto sumažina prabangos dalykų vartojimą; ji sulėtina, sustabdo (II b)v pavirtimą atgal į piniginį kapitalą, daro galimą tik dalinį šį pavirtimą ir tuo pačiu dalį darbininkų, gaminančių prabangos dalykus, išmeta į gatvę, o iš antros pusės, kaip tik dėl to ji stabdo ir mažina būtinųjų vartojimo reikmenų pardavimą. Mes jau nekalbame apie tai, kad tuo pačiu metu yra atleidžiami negamybiniai darbininkai, kurie už savo patarnavimus iš kapitalistų gauna dalį jų daromų išlaidų prabangos dalykams (patys šie darbininkai pro tanto [atitinkamu mastu] yra prabangos dalykas) ir kurie kaip tik labai plačiai dalyvauja ir būtinųjų pragyvenimo reikmenų vartojime. Priešingas reiškinys esti klestėjimo laikotarpiu ir ypač klestint spekuliacijai, kai santykinė, prekėmis išreikšta pinigų vertė jau krinta dėl kitų priežasčių (tačiau aplamai nėra tikros vertės revoliucijos), vadinasi, prekių kaina, nepriklausomai nuo jų pačių vertės, kyla. Kartu didėja ne tik būtinųjų pragyvenimo reikmenų vartojimas; darbininkų klasė (į kurią dabar aktyviai įsijungia visa jos rezervinė armija) kurį laiką dalyvauja ir šiaip jai neprieinamų prabangos dalykų vartojime, o taip pat vartojime tos būtinųjų vartojimo reikmenų kategorijos, kuri aplamai tesudaro «būtinuosius» vartojimo reikmenis tik kapitalistų klasei; tai savo ruožtu sukelia kainų didėjimą.
Būtų paprasta tautologija pasakyti, kad krizės išplaukia iš mokaus vartojimo arba iš mokių vartotojų trūkumo. Kapitalistinė sistema nežino kitų vartojimo rūšių, kaip tik vartojimą to, kas apmokama, išskyrus vartojimą sub forma pauperis [elgetos vartojimą] arba «sukčiaus» vartojimą. Jei prekės negali būti parduotos, tai ši aplinkybė tereiškia, kad joms neatsiranda mokių pirkėjų, t. y. vartotojų (vis tiek, ar prekės galiausiai yra perkamos gamybiniam ar individualiniam vartojimui). Bet kai šiai tautologijai mėginama suteikti tariamai gilesnį pagrindimą teigiant, kad darbininkų klasė gaunanti per mažą savo pačios produkto dalį ir kad, vadinasi, negerovę esą galima pašalinti, jeigu darbininkų klasė gaus didesnę produkto dalį, t. y. jeigu jos darbo užmokestis pakils, tai čia tereikia pažymėti, kad krizes kaskart paruošia kaip tik toks laikotarpis, kai vyksta bendras darbo užmokesčio kilimas ir darbininkų klasė realiter [iš tikrųjų] gauna didesnę dalį tos metinio produkto dalies, kuri skirta vartojimui. Priešingai, toks laikotarpis — šių sveiko ir «paprasto» (!) žmogaus proto riterių požiūriu — turėtų atitolinti krizę. Taigi, atrodo, kad kapitalistinėje gamyboje yra sąlygų, kurios nepriklauso nuo geros ar blogos valios ir kurios santykinę darbininkų klasės gerovę tedaro galimą tik kuriam laikui, ir tai tik kaip audronašą krizės atžvilgiu(46).
Anksčiau mes matėme, kaip proporcingas santykis tarp būtinųjų vartojimo reikmenų gamybos ir prabangos dalykų gamybos sąlygoja II(v+m) skirstymą tarp II a ir II b,— vadinasi, ir IIc skirstymą tarp (II a)c ir (II b)c. Tuo būdu šis skirstymas turi pagrindinę reikšmę gamybos pobūdžiui bei kiekybiniams santykiams ir yra momentas, kuris pagrindiniais bruožais apsprendžia visą jos struktūrą.
Iš esmės imant, paprastosios reprodukcijos tikslas yra vartojimas, nors pridedamosios vertės gavimas ir yra individualinių kapitalistų skatinamasis motyvas; bet pridedamoji vertė — koks bebūtų jos santykinis dydis — galų gale čia turi tarnauti tik individualiniam kapitalisto vartojimui.
Kadangi paprastoji reprodukcija sudaro ir kiekvienos metinės reprodukcijos išplėstiniu mastu dalį, be to, žymiausiąją dalį, tai šis motyvas — asmeninis vartojimas — pasilieka; jis pasireiškia lydimas turtėjimo — kaip tokio — motyvo ir priešingai šiam motyvui. Tikrovėje dalykas yra painesnis, nes laimikio — kapitalisto pridedamosios vertės — dalyviai (partners) pasireiškia kaip nuo to kapitalisto nepriklausomi vartotojai.
(46)Ad notam (įsidėmėti) galimiems Rodbertaus krizių teorijos šalininkams.— F. E.