Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kiek mes lig šiol esame susipažinę su reikalu, cirkuliacija tarp atskirų gamintojų kategorijų vyko pagal šią schemą:
1) Tarp I padalinio ir II padalinio:
| I. | 4 000c | + 1 000v + 1 000m | |
| II. | 2 000c | + 500v + 500m. |
Vadinasi, yra užbaigta cirkuliacija IIc = 2 000, kuris yra išmainytas į I (1 000v + 1 000m).
Kadangi 4 000 Ic mes tuo tarpu paliekame nuošalyje, tai dar pasilieka v+m cirkuliacija II padalinio ribose. Šie II(v+m) pasiskirsto tarp II a ir II b poskyrių šitaip:
2) II. 500v + 500m = a (400v + 400m) + b (100v +100m).
400v (a) cirkuliuoja savo pačių poskyrio ribose; šiais 400v (a) apmokėti darbininkai už juos perka iš savo samdytojų, iš II a kapitalistų, savo pačių pagamintus būtinuosius pragyvenimo reikmenis.
Kadangi abiejų poskyrių kapitalistai savo pridedamosios vertės išleidžia II a produktams (būtiniesiems pragyvenimo reikmenims) ir — II b produktams (prabangos dalykams), tai pridedamosios vertės a, t. y. 240, yra suvartojama paties II a poskyrio ribose; lygiai taip pat pridedamosios vertės b (kuri pagaminta ir egzistuoja prabangos dalykų pavidalu) — II b poskyrio ribose.
Vadinasi, tarp II a ir II b dar lieka išmainyti:
II a pusėje: 160m,
II b pusėje: 100v + 60m. Šie produktai padengia vieni kitus. II b darbininkai už savo 100v, gautus pinigais kaip darbo užmokestį, perka iš II a būtinuosius pragyvenimo reikmenis už 100. II b kapitalistai už savo pridedamosios vertės = 60m savo ruožtu perkasi būtinuosius pragyvenimo reikmenis iš II a. Tokiu būdu II a kapitalistai gauna reikalingus pinigus, kad galėtų, kaip buvo spėta, savo pridedamosios vertės = 160m išleisti prabangos prekėms, pagamintoms II b poskyryje (100v, kuriuos II b poskyrio kapitalistai turi kaip produktą, padengiantį išmokėtą darbo užmokestį, ir 60m). Vadinasi, gauname šią schemą:
| 3) | II | a. | [400v] + [240m] | + 160m |
| b | 100v + 60m + [40m], |
kur į skliaustus yra paimti tie dydžiai, kurie cirkuliuoja ir yra suvartojami tik savo poskyrio ribose.
Tas faktas, kad piniginis kapitalas, avansuotas kaip kintamasis kapitalas, betarpiškai sugrįžta tik II a poskyrio kapitalistams, gaminantiems būtinuosius pragyvenimo reikmenis,— tas faktas tėra tik specialių sąlygų modifikuota išraiška to anksčiau minėto bendro dėsnio, kad prekių gamintojams, avansuojantiems pinigus cirkuliacijai, šie pinigai, esant normaliai prekių cirkuliacijos eigai, sugrįžta atgal. Iš to, tarp kita ko, išeina, kad jeigu už prekių gamintojo aplamai stovi piniginis kapitalistas, kuris pramoniniam kapitalistui naujai avansuoja piniginį kapitalą (griežčiausia šio žodžio prasme, vadinasi, kapitalo vertę pinigine forma), tai tikrasis šių pinigų sugrįžimo punktas yra šio piniginio kapitalisto kišenė. Kaip tik tokiu būdu, nors pinigai cirkuliuodami daugiau ar mažiau eina per visokias rankas, cirkuliuojančių pinigų masė priklauso piniginio kapitalo poskyriui, kuris yra organizuotas ir koncentruotas bankų ir t. t. forma; būdas, kuriuo šis poskyris avansuoja savo kapitalą, galų gale sąlygoja nuolatinį baigiamąjį šio kapitalo sugrįžimą jam pinigine forma, nors tokiu atveju tarpininkaujančią grandį ir vėl sudaro pramoninio kapitalo pavirtimas atgal į piniginį kapitalą.
Prekinei cirkuliacijai visada yra reikalingi dviejų rūšių daiktai: prekės, kurios metamos į cirkuliaciją, ir pinigai, kurie metami į cirkuliaciją. «Cirkuliacijos procesas neužsibaigia, kaip betarpiški produktų mainai, vartojamosioms vertėms pasikeitus vietomis ir savininkais. Pinigai neišnyksta nuo to, kad jie pabaigoje iškrinta iš šios prekės metamorfozių eilės. Jie vėl ir vėl nusėda tose cirkuliacijos proceso vietose, kurias išlaisvina prekės», ir t. t. (I knyga, III skirsnis, 92 psl.) [K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 106 psl.]
Pavyzdžiui, nagrinėdami cirkuliaciją tarp IIc ir I(v+m), mes laikėmės prielaidos, kad II padalinys šiai cirkuliacijai avansavo 500 sv. st. pinigų. Esant begaliniam kiekiui tų cirkuliacijos procesų, kuriuos sudaro cirkuliacija tarp stambių visuomeninių gamintojų grupių, čia vienos, čia kitos grupės atstovas pirmas pasirodo kaip pirkėjas, vadinasi, meta pinigus į cirkuliaciją. Visiškai paliekant nuošalyje individualines aplinkybes, tai jau sąlygoja įvairių prekinių kapitalų gamybos periodų ir, vadinasi, jų apyvartų skirtingumas. Taigi, II padalinys už 500 sv. st. perka tokiai pat vertės sumai gamybos priemonių iš I padalinio, o I padalinys perka už 500 sv. st. vartojimo reikmenų iš II padalinio: vadinasi, pinigai sugrįžta atgal II padaliniui; pastarasis dėl tokio sugrįžimo nė kiek nepraturtėja. Iš pradžių jis metė į cirkuliaciją 500 sv. st. pinigų ir išėmė iš jos prekių tokiai pat vertės sumai, paskui jis parduoda prekių už 500 sv. st. ir išima iš cirkuliacijos tokią pat vertės sumą pinigais; tuo būdu 500 sv. st. sugrįžta atgal. Iš tikrųjų II padalinys tokiu būdu metė į cirkuliaciją 500 sv. st. pinigų ir už 500 sv. st. prekių = 1 000 sv. st.; jis išima iš cirkuliacijos prekių už 500 sv. st. ir 500 sv. st. pinigų. Norint išmainyti 500 sv. st. vertės (I) prekes ir 500 sv. st. vertės (II) prekes, cirkuliacijai tereikia tik 500 sv. st. pinigų; vadinasi, kas, pirkdamas svetimą prekę, avansavo pinigus, tas gauna juos atgal, parduodamas savo prekę. Todėl, jei I padalinys iš pradžių pirktų iš II padalinio prekių už 500 sv. st., o paskui parduotų II padaliniui prekių už 500 sv. st., tai 500 sv. st. sugrįžtų I padaliniui, o ne II padaliniui.
I padalinyje pinigai, sunaudoti darbo užmokesčiui, t. y. kintamasis kapitalas, avansuotas pinigine forma, šia forma sugrįžta ne betarpiškai, bet netiesiogiai, aplinkiniu keliu. Priešingai, II padalinyje 500 sv. st. darbo užmokesčio betarpiškai sugrįžta iš darbininkų kapitalistams; aplamai šis sugrįžimas yra tiesioginis visais atvejais, kai pirkimas ir pardavimas tarp tų pačių asmenų nuolat pasikartoja taip, kad tie asmenys pakaitomis stovi vienas priešais kitą čia kaip prekių pirkėjai, čia kaip jų pardavėjai. II padalinio kapitalistas darbo jėgą apmoka pinigais; tuo būdu jis įjungia darbo jėgą į savo kapitalą ir tik dėl šio cirkuliacijos akto, kuris jam tėra tik piniginio kapitalo pavertimas gamybiniu kapitalu, jis kaip pramoninis kapitalistas stovi priešais darbininką kaip prieš savo samdomąjį darbininką. Bet darbininkas, kuris pirmojoje stadijoje buvo savo darbo jėgos pardavėjas, prekiavo ta darbo jėga, antrojoje stadijoje kaip pirkėjas, kaip pinigų savininkas, stovi priešais kapitalistą kaip prieš prekės pardavėją; tuo būdu pinigai, sunaudoti darbo užmokesčiui, sugrįžta atgal kapitalistui. Jei šių prekių pardavimas nėra susijęs su apgavyste ir t. t. ir čia prekių ir pinigų pavidalu yra mainomi ekvivalentai, tai šis pardavimas nėra procesas, kurio dėka kapitalistas turtėja. Jis darbininko neapmoka dukart: iš pradžių pinigais, o paskui prekėmis; jo pinigai jam sugrįžta, kai darbininkas išmaino pinigus į jo prekę.
Bet piniginis kapitalas, paverstas kintamuoju kapitalu, t. y. darbo užmokesčiui avansuoti pinigai, vaidina svarbiausią vaidmenį pačioje pinigų cirkuliacijoje: kadangi darbininkų klasė šiaip taip manosi diena iš dienos, vadinasi, negali ilgesnį laiko tarpą kredituoti pramoninių kapitalistų, tai,— kad ir kokie skirtingi būtų kapitalų apyvartos periodai įvairiose pramonės šakose,— be galo gausiuose, teritoriškai skirtinguose visuomenės punktuose kintamasis kapitalas turi būti vienu metu avansuojamas pinigais per tam tikrus trumpus laiko tarpus, pvz., kas savaitė ir t. t., per palyginti dažnai pasikartojančius laiko tarpus (kuo trumpesni šie tarpai, tuo santykinai mažesnė gali būti visa pinigų suma, kuri kaskart per šį kanalą metama į cirkuliaciją). Šitaip avansuojamas piniginis kapitalas visose kapitalistinės gamybos šalyse sudaro santykinai lemiamą visos cirkuliacijos dalį, tuo labiau, kad tie patys pinigai, prieš sugrįždami į išeities tašką, prasiskverbia į įvairiausius kanalus ir kaip cirkuliacijos priemonė funkcionuoja begalinėje daugybėje kitų operacijų.
Dabar išnagrinėkime cirkuliaciją tarp I(v+m) ir IIc kitu požiūriu.
I padalinio kapitalistai darbo užmokesčiui išmokėti avansuoja 1 000 sv. st., už kuriuos darbininkai 1 000 sv. st. sumai perka pragyvenimo reikmenis iš II padalinio kapitalistų, o tie savo ruožtu už tuos pačius pinigus perka gamybos priemones iš I padalinio kapitalistų. Dabar pastariesiems pinigine forma sugrįžo jų kintamasis kapitalas, o II padalinio kapitalistai pusę savo pastoviojo kapitalo iš prekinio kapitalo formos vėl pavertė į gamybinį kapitalą. II padalinio kapitalistai vėl avansuoja 500 sv. st. pinigais, kad gautų gamybos priemonių iš I padalinio; I padalinio kapitalistai išleidžia pinigus II padalinio vartojimo reikmenims; tuo būdu šie 500 sv. st. sugrįžta atgal II padalinio kapitalistams; jie vėl avansuoja šiuos pinigus, norėdami vėl paversti į gamybinę natūralinę formą paskutinį ketvirtadalį savo pastoviojo kapitalo, kuris buvo paverstas į prekes. Šie pinigai vėl sugrįžta I padaliniui ir vėl išima iš II padalinio vartojimo reikmenų tokiai pat sumai; tuo pačiu 500 sv. st. įplaukia atgal II padaliniui; šio padalinio kapitalistai dabar, kaip ir anksčiau, turi 500 sv. st. pinigų ir 2 000 sv. st. pastoviojo kapitalo, kuris betgi vėl iš prekinio kapitalo formos yra paverstas į gamybinį kapitalą. 5 000 sv. st. prekių masės cirkuliacija įvyko su 1 500 sv. st. pinigų pagalba, būtent: 1) I padalinys sumoka darbininkams 1 000 sv. st. už tokios pat vertės darbo jėgą; 2) darbininkai už tuos pačius 1 000 sv. st. perka iš II padalinio pragyvenimo reikmenis; 3) II padalinys už tuos pačius pinigus perka gamybos priemones iš I padalinio, kuriam tuo būdu pinigine forma vėl atkuriamas 1 000 sv. st. kintamasis kapitalas; 4) II padalinys už 500 sv. st. perka gamybos priemones iš I padalinio; 5) I padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka vartojimo reikmenis iš II padalinio; 6) II padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka gamybos priemones iš I padalinio; 7) I padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka pragyvenimo reikmenis iš II padalinio. II padaliniui sugrįžo atgal 500 sv. st., kuriuos jis prekių pavidalu metė į cirkuliaciją virš savo 2 000 sv. st. ir už kuriuos jis neišėmė iš cirkuliacijos jokio ekvivalento prekių pavidalu(47).
Taigi, mainai vyksta šitaip:
1) I padalinys moka 1 000 sv. st. pinigų už darbo jėgą, vadinasi, už prekę = 1 000 sv. st.
2) Darbininkai už savo darbo užmokestį, kuris sudaro 1 000 sv. st. pinigų sumą, perka vartojimo reikmenis iš II padalinio; vadinasi, prekė = 1 000 sv. st.
3) II padalinys už gautus iš darbininkų 1 000 sv. st. perka iš I padalinio tokios pat vertės gamybos priemones; vadinasi, prekė = 1 000 sv. st.
Tuo pačiu I padaliniui sugrįžo 1 000 sv. st. pinigų kaip piniginė kintamojo kapitalo forma.
4) II padalinys perka iš I padalinio gamybos priemones už 500 sv. st.; vadinasi, prekė = 500 sv. st.
5) I padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka vartojimo reikmenis iš II padalinio; vadinasi, prekė = 500 sv. st.
6) II padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka gamybos priemones iš I padalinio; vadinasi, prekė = 500 sv. st.
7) I padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka vartojimo reikmenis iš II padalinio; vadinasi, prekė = 500 sv. st.
Išmainytų prekių verčių suma = 5 000 sv. st.
500 sv. st., kuriuos II padalinys avansavo pirkimui, sugrįžo jam atgal.
Rezultatas toks:
1) I padalinys pinigine forma turi 1 000 sv. st. dydžio kintamąjį kapitalą; tuos 1 000 sv. st. šis padalinys iš pradžių avansavo cirkuliacijai; be to, jis savo individualiniam vartojimui išleido 1 000 sv. st.— savo paties prekinio produkto pavidalu, t. y. jis išleido pinigus, kuriuos gavo, pardavęs 1 000 sv. st. vertės gamybos priemones.
Antra vertus, ta natūralinė forma, į kurią turi pavirsti kintamasis kapitalas, turintis piniginę formą, t. y. darbo jėga, vartojimo dėka išliko, buvo atgaminta ir vėl yra čia pat kaip vienintelė jos savininkų prekė, kurią jie turi pardavinėti, jei nori gyventi. Tuo būdu yra atgamintas ir santykis tarp samdomųjų darbininkų ir kapitalistų.
2) II padalinio pastovusis kapitalas yra padengtas in natura, ir 500 sv. st., kuriuos tas pats II padalinys avansavo cirkuliacijai, sugrįžo jam atgal.
I padalinio darbininkams cirkuliacija yra paprastoji cirkuliacija Pr—P—Pr: (darbo jėga) — (1 000 sv. st., piniginė I padalinio kintamojo kapitalo forma) — (būtinieji pragyvenimo reikmenys 1 000 sv. st. sumai); šie 1 000 sv. st. paverčia pinigais tokios pat vertės II padalinio pastovųjį kapitalą, turintį prekių — pragyvenimo reikmenų — formą.
II padalinio kapitalistams šis procesas yra Pr—P, dalies jų prekinio produkto pavertimas į piniginę formą, iš kurios jis vėl paverčiamas į gamybinio kapitalo sudėtines dalis,— būtent į dalį šiems kapitalistams būtinų gamybos priemonių.
Kai II padalinio kapitalistai avansuoja P (500 sv. st.) kitai gamybos priemonių daliai pirkti, tai tuo anticipuojama piniginė forma tos IIc dalies, kuri dar tebeturi prekinę formą (vartojimo reikmenys); akte P—Pr, kuriame II padalinys perka už P, o I padalinys parduoda Pr, pinigai (II) pavirsta į dalį gamybinio kapitalo, o Pr (I) atlieka aktą Pr—P, pavirsta į pinigus; bet šie pinigai I padaliniui nėra kapitalo vertės sudėtinė dalis, o yra į pinigus paversta pridedamoji vertė, kuri išleidžiama vien tik vartojimo reikmenims.
Cirkuliacijoje P—Pr…G…Pr′—P′ pirmasis aktas, P—Pr, yra vieno kapitalisto aktas, paskutinis, Pr′—P′, yra kito kapitalisto aktas (arba dalis akto). Ar tas Pr, kuriuo P yra paverčiamas į gamybinį kapitalą, Pr pardavėjui (kuris tuo būdu šį Pr paverčia į pinigus) yra pastovioji kapitalo sudėtinė dalis, kintamoji kapitalo sudėtinė dalis ar pridedamoji vertė,— tai pačiai prekių cirkuliacijai neturi jokios reikšmės.
Kai dėl I padalinio, kiek tai liečia jo prekinio produkto sudėtinę dalį v+m, tai šis padalinys išėmė iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu buvo metęs į ją. Pirma, I padaliniui sugrįžta jo 1 000 sv. st. kintamasis kapitalas; antra, jis parduoda (žr. anksčiau, mainai Nr. 4) gamybos priemonių už 500 sv. st.; tuo būdu pusė jo pridedamosios vertės paverčiama į pinigus; paskui (mainai Nr. 6) jis vėl parduoda gamybos priemonių už 500 sv. st., antrąją savo pridedamosios vertės pusę, ir tuo pačiu visa pridedamoji vertė yra išimta iš cirkuliacijos pinigine forma. Vadinasi, iš eilės: 1) kintamasis kapitalas paverčiamas atgal į pinigus = 1 000 sv. st.; 2) pusė pridedamosios vertės paverčiama į pinigus = 500 sv. st.; 3) kita pridedamosios vertės pusė = 500 sv. st.; tuo būdu į pinigus yra paversta suma 1 000v + 1 000m = 2 000 sv. st. Nors I padalinys (paliekant nuošalyje mainų aktus, kurie bus išnagrinėti vėliau ir kurie tarpininkauja Ic atgaminimui) į cirkuliaciją metė tik 1 000 sv. st., jis išėmė iš cirkuliacijos dvigubai daugiau. Žinoma, šis pinigais virtęs m (paverstas į P) tuoj pat dingsta kitose rankose (II) dėl to, kad šie pinigai išleidžiami vartojimo reikmenims. I padalinio kapitalistai pinigų pavidalu išėmė tik tiek, kiek jie pagal vertę buvo metę į cirkuliaciją prekių pavidalu; o tas faktas, kad ši vertė yra pridedamoji vertė, vadinasi, kad ji kapitalistams nieko nekainuoja, absoliučiai nekeičia pačios tų prekių vertės; vadinasi, šis faktas visiškai neturi reikšmės, jei kalbama apie prekinėje cirkuliacijoje vykstantį vertės pavirtimą iš vienos formos į kitą. Pridedamosios vertės buvimas pinigine forma, suprantama, yra trumpalaikis, kaip trumpalaikės yra ir visos kitos formos, kurias iš eilės įgauna avansuotasis kapitalas, pereidamas iš vieno būvio į kitą. Jis tetrunka kaip tik tą laiko tarpą, kuris praeina nuo I padalinio prekės pavertimo į pinigus ligi po jo sekančio I padalinio pinigų pavertimo į II padalinio prekę.
Jei mes tartume esant trumpesnes apyvartas — arba, nagrinėjant klausimą paprastosios prekinės cirkuliacijos požiūriu, greitesnę pinigų cirkuliaciją,— tai tam, kad vyktų mainomų prekių verčių cirkuliacija, užtektų dar mažesnio pinigų kiekio; pinigų sumą — esant tam tikram iš eilės vykstančių mainų aktų kiekiui — visuomet apsprendžia cirkuliuojančių prekių kainų suma — atitinkamai tų prekių verčių suma. Ir čia visai neturi reikšmės tai, kuria proporcija ši verčių suma susidėtų iš pridedamosios vertės, iš vienos pusės, ir kapitalo vertės — iš antros.
Jei mūsų pavyzdyje darbo užmokestis I padalinyje būtų mokamas keturis kartus per metus, tai 250×4=1 000. Vadinasi, 250 sv. st. pinigų užtektų cirkuliacijai Iv — IIc ir cirkuliacijai tarp kintamojo kapitalo Iv ir I padalinio darbo jėgos. Lygiai taip pat, jei cirkuliacija tarp Im ir IIc vyktų per keturias apyvartas, tam tereikėtų 250 sv. st.,— vadinasi, aplamai paėmus, 5 000 sv. st. sumos prekių cirkuliacijai būtų reikalinga 500 sv. st. dydžio pinigų suma, atitinkamai to paties dydžio piniginis kapitalas. Tada pridedamoji vertė būtų paverčiama į pinigus ne per du kartus paeiliui pusėmis, bet per keturis kartus paeiliui ketvirtadaliais.
Jei mainuose Nr. 4 pirkėjas yra ne II, bet I padalinys ir, vadinasi, jis išleidžia 500 sv. st. pinigų tokios pat vertės vartojimo reikmenims, tai II padalinys mainuose Nr. 5 už tuos pačius 500 sv. st. perka gamybos priemones; 6) I padalinys už tuos pačius 500 sv. st. perka vartojimo reikmenis; 7) II padalinys už šiuos 500 sv. st. perka gamybos priemones; vadinasi, 500 sv. st. galų gale sugrįžta I padaliniui, kaip anksčiau jie sugrįždavo II padaliniui. Pridedamoji vertė čia paverčiama į pinigus su pagalba pinigų, kuriuos kapitalistinis gamintojas pats išleidžia savo asmeniniam vartojimui ir kurie yra anticipuotos pajamos, anticipuotos įplaukos iš pridedamosios vertės, esančios prekėje, kuri dar turi būti parduota. Pridedamosios vertės pavirtimas į pinigus įvyksta ne dėl 500 sv. st. sugrįžimo: juk I padalinys, be 1 000 sv. st. Iv prekės pavidalu, mainų Nr. 4 pabaigoje metė į cirkuliaciją 500 sv. st. pinigais, ir šie pinigai, kaip mums žinoma, yra papildomi pinigai, o ne įplaukos už parduotą prekę. Kai šie pinigai sugrįžta atgal I padaliniui, tai jais pastarasis tik susigrąžina savo papildomus pinigus, o ne paverčia į pinigus savo pridedamąją vertę. I padalinio pridedamoji vertė paverčiama į pinigus tik pardavus Im prekes, kuriose yra ši pridedamoji vertė, ir jos buvimas pinigų pavidalu kaskart trunka tik tol, kol pinigai, gauti pardavus prekę, vėl bus išleisti vartojimo reikmenims.
I padalinys už papildomus pinigus (500 sv. st.) perka iš II padalinio vartojimo reikmenis; šiuos pinigus I padalinys sunaudojo ir už juos gavo ekvivalentą II padalinio prekėmis; pirmą kartą pinigai sugrįžta atgal dėl to, kad II padalinys perka iš I padalinio prekes už 500 sv. st.; vadinasi, jie sugrįžta kaip I padalinio parduotų prekių ekvivalentas, bet šios prekės I padaliniui nieko nekainuoja, t. y. I padaliniui sudaro pridedamąją vertę, ir tuo būdu pinigai, jo paties mesti į cirkuliaciją, jo paties pridedamąją vertę paverčia į pinigus; lygiai taip pat I padalinys, vykdydamas savo antrąjį pirkimą (Nr. 6), gauna ekvivalentą II padalinio prekėmis. Jei laikytumės prielaidos, kad II padalinys neperka (Nr. 7) iš I padalinio gamybos priemonių, tai I padalinys iš tikrųjų sumokėtų už 1 000 sv. st. vertės vartojimo reikmenis — suvartotų visą savo pridedamąją vertę kaip pajamas — būtent 500 savomis I padalinio prekėmis (gamybos priemonėmis) ir 500 pinigais; priešingai, jo sandėliuose dar liktų už 500 sv. st. I padalinio prekėmis (gamybos priemonėmis) ir 500 sv. st. būtų sunaudota pinigais.
Priešingai, II padalinys tik tris ketvirtadalius savo pastoviojo kapitalo paverstų atgal iš prekinio kapitalo formos į gamybinį kapitalą; likusis ketvirtadalis turėtų piniginio kapitalo formą (500 sv. st.), o iš tikrųjų būtų nenaudojami pinigai, arba pinigai, kurie nutraukė savo funkcionavimą ir yra laukimo padėtyje. Jei tokia padėtis užtruktų, tai II padalinys turėtų vienu ketvirtadaliu sumažinti reprodukcijos mastą.— Kai dėl tų gamybos priemonių pavidalu esančių 500, kurie pasiliko I padaliniui ant sprando, tai jie nėra prekinę formą turinti pridedamoji vertė; jie pasirodė vietoj pinigais avansuotų 500 sv. st., kuriuos I padalinys turėjo prekine forma šalia savo 1 000 sv. st. pridedamosios vertės. Kaip pinigai jie turi tokią formą, kuria visada gali būti realizuoti; kaip prekė jie negali būti tuojau pat parduoti. Iš to yra aišku, kad paprastoji reprodukcija,— kuriai vykstant turi būti padengtas kiekvienas gamybinio kapitalo elementas tiek II, tiek ir I padalinyje,— čia pasilieka galima tik su sąlyga, jei 500 auksinių paukščių sugrįš tam I padaliniui, kuris pradžioje juos yra išleidęs.
Jei kapitalistas (mes čia vis dar kalbame apie pramoninius kapitalistus, kurie tuo pačiu metu yra visų kitų kapitalistų atstovai) išleidžia pinigus vartojimo reikmenims, tai reiškia, kad jis šių pinigų daugiau jau nebematys, kad jie nuėjo žemiškuoju keliu. Jeigu jie sugrįš jam atgal, tai toks sugrįžimas tegali įvykti tik tuo atveju, jeigu jis už prekes, t. y. savo prekiniu kapitalu, juos surinks iš cirkuliacijos. Panašiai kaip viso metinio prekinio produkto (kuris jam = prekiniam kapitalui) vertė, kiekvieno jo elemento vertė, t. y. kiekvienos atskiros prekės vertė, jam gali būti suskaidyta į pastoviojo kapitalo vertę, kintamojo kapitalo vertę ir pridedamąją vertę. Vadinasi, kiekvieno prekių (kurios kaip elementai sudaro prekinį produktą) vieneto pavertimas į pinigus tuo pačiu metu yra pavertimas į pinigus tam tikros dalies visame prekiniame produkte esančios pridedamosios vertės. Vadinasi, šiuo atveju yra teisinga tiesiogine prasme, kad kapitalistas pats metė į cirkuliaciją tuos pinigus — būtent, išleisdamas juos vartojimo reikmenims,— su kurių pagalba yra paverčiama į pinigus, arba realizuojama, jo pridedamoji vertė. Suprantama, čia kalbama ne apie tuos pačius pinigų vienetus, bet apie skambių monetų kiekį, lygų tai sumai (arba lygų daliai tos sumos), kurią jis metė į cirkuliaciją asmeniniams poreikiams patenkinti.
Praktikoje tai įvyksta dviem būdais: jeigu įmonė yra įsteigta tik šiais metais, tai praeis gerokai laiko, geriausiu atveju keli mėnesiai, kol kapitalistas galės savo asmeniniam vartojimui išleisti pinigus iš pačios įmonės pajamų. Bet dėl to jis nė valandėlę nenutraukia savo vartojimo. Jis pats avansuoja sau pinigus kaip pridedamąją vertę, kurią dar turės gauti (ir čia visiškai nesvarbu, ar jis avansuoja iš savo kišenės ar iš svetimos, panaudodamas kreditą), bet tuo pačiu jis avansuoja ir cirkuliacijos priemones realizuoti pridedamajai vertei, kuri turi būti vėliau realizuota. Priešingai, jeigu įmonė reguliariai veikia jau palyginti ilgą laiką, tai mokėjimai ir įplaukos pasiskirsto įvairiems laiko tarpams per metus. Bet nenutrūkstamai vyksta kapitalisto vartojimas, kuris yra anticipuojamas ir savo dydžiu apskaičiuojamas tam tikromis proporcijomis su įprastinėmis ar spėjamomis pajamomis. Parduodant kiekvieną prekių partiją, yra realizuojama ir dalis pridedamosios vertės, kuri turi būti pagaminta per metus. Bet jei per ištisus metus tebūtų parduota tik tiek pagamintų prekių, kiek reikia jose esančioms pastoviojo ir kintamojo kapitalo vertėms padengti, arba jei kainos tiek kristų, kad, parduodant visą metinį prekinį produktą, tepavyktų realizuoti tik esančią jame avansuotojo kapitalo vertę, tai, išleidžiant pinigus, aiškiai pasireikštų anticipavimo, atsižvelgimo į būsimą pridedamąją vertę pobūdis. Jei mūsų kapitalistas subankrutuos, tai jo kreditoriai ir teismas pradės tyrinėti, ar jo anticipuotos asmeninės išlaidos buvo reikiamame santykyje su jo verslovinės veiklos mastu ir su pajamomis (pridedamąja verte), paprastai arba normaliai atitinkančiomis tą mastą.
Tačiau visos kapitalistų klasės atžvilgiu tas teiginys, kad ji pati turi mesti į cirkuliaciją pinigus savo pridedamajai vertei realizuoti (atitinkamai ir savo kapitalo, pastoviojo ir kintamojo, cirkuliacijai), ne tik nėra paradoksalus, bet yra būtina viso mechanizmo sąlyga; juk čia tėra tik dvi klasės: darbininkų klasė, kuri turi tik savo darbo jėgą, ir kapitalistų klasė, kuri monopoliškai valdo visuomenines gamybos priemones ir pinigus. Būtų paradoksas, jei darbininkų klasė iš pat pradžių iš nuosavų lėšų avansuotų pinigus, reikalingus ⟨prekių cirkuliacijai, vadinasi, taip pat ir⟩ prekėse esančiai pridedamajai vertei realizuoti. O atskiras kapitalistas šį avansavimą visuomet vykdo tik ta forma, kad jis veikia kaip pirkėjas, išleidžia pinigus vartojimo reikmenims pirkti arba avansuoja pinigus savo gamybinio kapitalo elementams,— ar darbo jėgai, ar gamybos priemonėms,— pirkti. Jis visuomet atiduoda pinigus tik už ekvivalentą. Pinigus jis avansuoja cirkuliacijai tik tokiu pat būdu, kaip avansuoja jai savo prekes. Ir vienu ir kitu atveju jis veikia kaip prekių ir pinigų cirkuliacijos išeities taškas.
Tikrąją dalykų eigą užtemdo dvi aplinkybės:
1) Pramoninio kapitalo cirkuliacijos procese pasirodo prekybinis kapitalas (kurio pirmoji forma visuomet yra pinigai, nes pirklys kaip toks nesukuria jokio «produkto» arba «prekės») ir piniginis kapitalas, kaip specialios kapitalistų kategorijos manipuliacijų objektas.
2) Pridedamoji vertė — kuri pirmiausia visuomet turi būti pramoninio kapitalisto rankose — pasidalija į įvairias kategorijas, kurių atstovai šalia pramoninio kapitalisto yra žemvaldys (žemės rentai), lupikautojas (palūkanoms) ir t. t., paskui vyriausybė su savo valdininkais, rentininkai ir t. t. Šitie šaunūs vyrai pramoninio kapitalisto atžvilgiu yra pirkėjai, ir kaip tokie jie paverčia jo prekes į pinigus; ir jie pro parte [pagal savo dalį] meta «pinigus» į cirkuliaciją, o kapitalistas iš jų gauna tuos pinigus. Čia nuolat užmirštama, iš kokio šaltinio jie pradžioje gavo tuos pinigus ir iš kur jie kaskart vėl juos gauna.
(47)Čia dėstymas kiek nukrypsta nuo to, kuris pateiktas anksčiau (394 psl.) [šio tomo 349—350 psl.]. Ten I padalinys taip pat meta į cirkuliaciją nepriklausomą sumą — 500. Čia tik II padalinys tiekia papildomą piniginę medžiagą cirkuliacijai. Tačiau tai galutinės išvados nė kiek nekeičia.— F. E.