Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Mums dar lieka ištirti I padalinio pastovųjį kapitalą = 4 000 Ic. Ši vertė yra lygi I padalinio prekiniame produkte naujai pasirodančiai vertei gamybos priemonių, kurios buvo suvartotos šiai prekių masei pagaminti. Ši naujai pasirodanti vertė, kuri nėra pagaminta I padalinio gamybos procese, bet metais anksčiau stojo į jį kaip pastovioji vertė, kaip tam tikra jo gamybos priemonių vertė, dabar egzistuoja kaip visa ta I padalinio prekių masės dalis, kurios neabsorbavo II padalinys; ir tuo būdu pasilikusios I padalinio kapitalistų rankose prekių masės vertė = viso jų metinio prekinio produkto vertės. Apie atskirą kapitalistą, kuris gamina kokią nors specialią gamybos priemonių rūšį, mes galėtume pasakyti: jis parduoda savo prekinį produktą, paverčia jį į pinigus. Paversdamas jį į pinigus, jis paverčia atgal į pinigus ir pastoviąją savo produkto vertės dalį. Už šią vertės dalį, paverstą į pinigus, jis paskui vėl perka jam reikalingas gamybos priemones iš kitų prekių pardavėjų arba pastoviąją savo produkto vertės dalį paverčia į tą natūralinę formą, kuria ji vėl gali funkcionuoti kaip gamybinis pastovusis kapitalas. Priešingai, mūsų atveju tokia prielaida negalima. I padalinio kapitalistų kategorija apima visus kapitalistus, kurie gamina gamybos priemones. Be to, jiems likęs 4 000 dydžio prekinis produktas yra ta visuomeninio produkto dalis, kurios negalima išmainyti į jokią kitą, nes jau nebėra jokios kitos metinio produkto dalies. Išskyrus šiuos 4 000, visas likutis jau susirado vietą; dalį absorbavo visuomeninis vartojimo fondas, o kita dalis turi padengti pastovųjį kapitalą II padalinio, kuris jau išmainė visa, ką jis gali mainyti su I padaliniu.
Sunkumas įveikiamas labai paprastai, jei mes atsižvelgsime į tai, kad visas I padalinio prekinis produktas savo natūraline forma susideda iš gamybos priemonių, t. y. iš medžiaginių paties pastoviojo kapitalo elementų. Čia pasirodo toks pat reiškinys, kaip anksčiau II padalinyje, tik kitokiu pavidalu. II padalinyje visas prekinis produktas susidėjo iš vartojimo reikmenų; dėl to jo dalį, matuojamą šiame prekiniame produkte esančiu darbo užmokesčiu plius pridedamoji vertė, galėjo suvartoti patys šios dalies gamintojai. Čia, I padalinyje, visas prekinis produktas susideda iš gamybos priemonių, pastatų, mašinų, talpyklų, žaliavų bei pagalbinių medžiagų ir t. t. Dėl to jų dalis, padengianti šioje sferoje panaudotą pastovųjį kapitalą, gali savo natūraline forma tuojau vėl pradėti funkcionuoti kaip gamybinio kapitalo sudėtinė dalis. Kai ji stoja į cirkuliaciją, ji cirkuliuoja I padalinio ribose. II padalinyje dalį prekinio produkto in natura individualiai suvartoja jo paties gamintojai, priešingai, I padalinyje dalį produkto in natura gamybiškai suvartoja kapitalistiniai šio produkto gamintojai.
I padalinio prekinio produkto dalyje, = 4 000c, vėl pasirodo šiame padalinyje suvartoto pastoviojo kapitalo vertė, ir tai tokia natūraline forma, kuria ji tuojau gali vėl pradėti funkcionuoti kaip gamybinis pastovusis kapitalas. II padalinyje 3 000 dydžio prekinio produkto dalis, kurios vertė yra lygi darbo užmokesčiui plius pridedamoji vertė (= 1 000), betarpiškai įeina į II padalinio kapitalistų ir darbininkų individualinį vartojimą; o šiame prekiniame produkte esanti pastoviojo kapitalo vertė (= 2 000), priešingai, negali iš naujo įeiti į II padalinio kapitalistų gamybinį vartojimą ir turi būti padengta vykdant mainus su I padaliniu.
Priešingai, I padalinyje 6 000 dydžio prekinio produkto dalis, kurios vertė yra lygi darbo užmokesčiui plius pridedamoji vertė (= 2 000), neįeina ir pagal savo natūralinę formą negali įeiti į šio produkto gamintojų individualinį vartojimą. Ši dalis anksčiau turi būti išmainyta į II padalinio produktą. Atvirkščiai, pastovioji šio produkto vertės dalis, = 4 000, turi tokią natūralinę formą, kuria ji — nagrinėjant I padalinio kapitalistus kaip visumą — betarpiškai gali naujai funkcionuoti kaip I padalinio pastovusis kapitalas. Kitaip tariant: visas I padalinio produktas susideda iš vartojamųjų verčių, kurios pagal savo natūralinę formą tegali — esant kapitalistiniam gamybos būdui — būti naudojamos tik kaip pastoviojo kapitalo elementai. Vadinasi, iš šio bendros 6 000 dydžio vertės produkto vienas trečdalis (2 000) padengia II padalinio pastovųjį kapitalą, o kiti — I padalinio pastovųjį kapitalą.
I padalinio pastovusis kapitalas susideda iš eilės įvairių kapitalo grupių, įdėtų į įvairias gamybos priemonių gamybos šakas: tiek ir tiek į aukštakrosnes, tiek ir tiek į akmens anglies kasyklas ir t. t. Kiekviena iš šių kapitalo grupių arba kiekvienas iš šių visuomenės grupių kapitalų savo ruožtu susideda iš didesnio ar mažesnio kiekio savarankiškai funkcionuojančių atskirų kapitalų. Pirma, visuomenės kapitalas, pvz., 7 500 (tai gali reikšti milijonus ir t. t.), susideda iš įvairių kapitalo grupių; 7 500 dydžio visuomeninis kapitalas yra pasidalijęs į atskiras dalis, iš kurių kiekviena yra įdėta į atskirą gamybos šaką; į kiekvieną atskirą gamybos šaką įdėta visuomeninio kapitalo vertės dalis savo natūraline forma dalinai susideda iš kiekvienos atskiros gamybinės sferos gamybos priemonių, dalinai iš darbo jėgos, reikalingos gamybai šioje sferoje vykdyti ir atitinkamai kvalifikuotos, dėl darbo pasidalijimo įvairiai modifikuotos, priklausomai nuo specifinio pobūdžio to darbo, kurį ji turi vykdyti kiekvienoje atskiroje gamybos sferoje. Visuomeninio kapitalo dalis, kuri yra įdėta į kiekvieną atskirą gamybos šaką, savo ruožtu susideda iš į ją įdėtų savarankiškai funkcionuojančių atskirų kapitalų sumos. Savaime suprantama, tai vienodai galioja abiejų padalinių — tiek I, tiek ir II — atžvilgiu.
Kai dėl pastoviojo kapitalo vertės, naujai pasirodančios I padalinyje prekinio produkto forma, tai ji iš dalies vėl gamybos priemonių pavidalu įeina į tą atskirą gamybos sferą (arba net į tą individualinę įmonę), iš kurios ji išėjo kaip produktas, pvz., grūdai į grūdų gamybą, anglis į anglies gavybą, geležis mašinų forma į geležies gamybą ir t. t.
Tačiau jei atskiri produktai, iš kurių susideda I padalinio pastoviojo kapitalo vertė, betarpiškai neįeina vėl į savo atskirą arba individualinę gamybos sferą, jie pasikeičia tik vietomis. Jie natūraline forma įeina į kitą I padalinio gamybos sferą, o kitų I padalinio gamybinių sferų produktas juos padengia in natura. Tai yra tiktai šių produktų pasikeitimas vietomis. Visi jie vėl įeina kaip veiksniai, padengiantieji I padalinio pastovųjį kapitalą, bet tik vietoj vienos I padalinio grupės įeina į kitą grupę. Kai čia vyksta mainai tarp atskirų I padalinio kapitalistų, jie yra vienos pastoviojo kapitalo natūralinės formos mainymas į kitą pastoviojo kapitalo natūralinę formą, vienos rūšies gamybos priemonių mainymas į kitos rūšies gamybos priemones. Tai yra įvairių individualinių pastoviųjų I padalinio kapitalo dalių tarpusavio mainai. Produktai, jeigu jie betarpiškai nėra naudojami kaip gamybos priemonės savo pačių gamybos šakoje, pereina iš savo gamybos vietos į kitą ir tuo būdu padengia vienas kitą. Kitaip tariant (panašiai kaip II padalinyje esti su pridedamąja verte): kiekvienas I padalinio kapitalistas proporcingai tam, kiek jis yra šio 4 000 dydžio pastoviojo kapitalo bendrasavininkis, išima iš šios prekių masės jam reikalingas atitinkamas gamybos priemones. Jei gamyba būtų visuomeninė, o ne kapitalistinė, tai aišku, kad šie I padalinio produktai atgaminimo tikslu nuolat vėl taip pat kaip gamybos priemonės būtų paskirstomi tarp šio padalinio gamybos šakų: viena dalis betarpiškai liktų toje gamybos sferoje, iš kurios ji išėjo kaip produktas, o kita pereitų į kitas gamybos vietas, ir tuo būdu tarp įvairių šio padalinio gamybos vietų vyktų nuolatinis judėjimas priešingomis kryptimis.
(48)Nuo čia iš II rankraščio.
VII. Kintamasis kapitalas ir pridedamoji vertė abiejuose padaliniuose