Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Vadinasi, visa per metus pagamintų vartojimo reikmenų vertė yra lygi per metus atgamintai II padalinio kintamojo kapitalo vertei plius naujai pagaminta II padalinio pridedamoji vertė (t. y. lygi vertei, per metus pagamintai II padalinyje) plius per metus atgaminta I padalinio kintamojo kapitalo vertė ir naujai pagaminta I padalinio pridedamoji vertė (vadinasi, plius vertė, per metus pagaminta I padalinyje).
Jei tarsime esant paprastąją reprodukciją, tai visa per metus pagamintų vartojimo reikmenų vertė bus lygi naujai sukurtai metinei vertei, t. y. lygi visai vertei, kurią visuomeninis darbas pagamino per metus,— ir turi būti jai lygi, nes paprastosios reprodukcijos sąlygomis visa ši vertė yra suvartojama.
Visa visuomeninė darbo diena dalijasi į dvi dalis: 1) būtinasis darbas; per metus jis sukuria 1 500v dydžio vertę; 2) pridedamasis darbas; jis sukuria 1 500m dydžio papildomą vertę, arba tokio dydžio pridedamąją vertę. Šių verčių suma = 3 000, yra lygi 3 000 dydžio per metus pagamintų vartojimo reikmenų vertei. Vadinasi, visa per metus pagamintų vartojimo reikmenų vertė yra lygi visai vertei, kurią per metus pagamino visa visuomeninė darbo diena, lygi visuomeninio kintamojo kapitalo vertei plius visuomeninė pridedamoji vertė, t. y. lygi visam metiniam naujam produktui.
Tačiau mes žinome, kad nors šie du vertės dydžiai vienas kitą padengia, vis dėlto anaiptol ne visa II padalinio prekių, vartojimo reikmenų, vertė yra pagaminta šiame visuomeninės gamybos padalinyje. Jie padengia vienas kitą, nes II padalinyje vėl pasirodanti pastoviojo kapitalo vertė yra lygi vertei (kintamojo kapitalo vertei plius pridedamoji vertė), kuri naujai pagaminta I padalinyje; todėl I(v+m) gali pirkti tą II padalinio produkto dalį, kuri to produkto gamintojams (II padalinyje) yra pastoviojo kapitalo vertė. Iš to matyti, kodėl, nors II padalinio kapitalistams jų produkto vertė dalijasi į c+v+m, visos visuomenės atžvilgiu nagrinėjama šio produkto vertė gali būti suskaidyta į v+m. Bet taip yra tik dėl to, kad IIc čia yra lygus I(v+m) ir kad šios abi visuomeninio produkto sudėtinės dalys per mainus tarpusavyje išmaino savo natūralines formas, tad po tokio akto IIc vėl egzistuoja gamybos priemonių pavidalu, o I(v+m) vartojimo reikmenų pavidalu.
Šita aplinkybė ir paskatino A. Smitą teigti, kad metinio produkto vertė susiskaido į v+m. Tai teisinga: 1) tik kalbant apie tą metinio produkto dalį, kuri susideda iš vartojimo reikmenų, 2) teisinga ne ta prasme, kad visa ši vertė yra pagaminta II padalinyje ir kad, vadinasi, II padalinio produkto vertė yra lygi II padalinyje avansuoto kintamojo kapitalo vertei plius II padalinyje pagaminta pridedamoji vertė. Tai teisinga tik ta prasme, kad II(c+v+m) = II(v+m) + I(v+m), arba dėl to, kad IIc = I(v+m).
Iš to toliau išeina:
Visuomeninė darbo diena (t. y. darbas, kurį visa darbininkų klasė sunaudojo per visus metus), kaip ir kiekviena individualinė darbo diena, dalijasi tik į dvi dalis, būtent į būtinąjį darbą plius pridedamasis darbas; todėl ir vertė, kurią pagamino ši darbo diena, taip pat dalijasi tik į dvi dalis, būtent į kintamojo kapitalo vertę, t. y. tą vertės dalį, už kurią darbininkas perka jam pačiam atgaminti būtinus reikmenis, ir pridedamąją vertę, kurią kapitalistas gali išleisti savo paties individualiniam vartojimui. Vis dėlto visuomenės požiūriu dalis visuomeninės darbo dienos sunaudojama vien tik naujam pastoviajam kapitalui gaminti, t. y. gaminti produktams, kurie yra skirti darbo procese funkcionuoti vien tik kaip gamybos priemonės, vadinasi, jį lydinčiame vertės didinimo procese — kaip pastovusis kapitalas. Pagal mūsų prielaidą visa visuomeninė darbo diena reiškiasi pinigine verte — 3 000, iš kurių tik , = 1 000, yra pagamintas II padalinyje, gaminančiame vartojimo reikmenis, t. y. prekes, kuriomis galų gale realizuojama visa visuomenės kintamojo kapitalo vertė ir visa jos pridedamoji vertė. Taigi, pagal šią prielaidą visuomeninės darbo dienos yra sunaudojami naujam pastoviajam kapitalui gaminti. Nors I padalinio individualinių kapitalistų ir darbininkų požiūriu šie visuomeninės darbo dienos tėra panaudojami tik kintamojo kapitalo vertei plius pridedamoji vertė gaminti, visiškai taip pat, kaip likęs trečdalis visuomeninės darbo dienos II padalinyje, vis dėlto, nagrinėjant dalyką visuomenės požiūriu ir taip pat nagrinėjant jį produkto vartojamosios vertės požiūriu,— šių visuomeninės darbo dienos produktu yra padengiamas tik pastovusis kapitalas, kuris tebėra gamybinio vartojimo procese arba jame jau galutinai yra sunaudotas. Taip pat ir individualiniu požiūriu, nors visa vertė, pagaminta per šiuos darbo dienos, yra lygi tik kintamojo kapitalo vertei plius pridedamoji vertė jos gamintojams, tačiau per šiuos darbo dienos visai nepagaminama tokios rūšies vartojamųjų verčių, kad joms būtų galima išleisti darbo užmokestį arba pridedamąją vertę; šių darbo dienos produktas yra gamybos priemonės.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad jokia visuomeninės darbo dienos dalis, nei I, nei II padalinyje, nenaudojama gaminti vertei pastoviojo kapitalo, kuris panaudojamas šiose dviejose stambiose gamybos sferose ir jose funkcionuoja. Jos pagamina tik papildomą vertę 2 000 I(v+m) + 1 000 II(v+m), kuri papildo pastoviojo kapitalo vertę, = 4 000 Ic + 2 000 IIc. Nauja vertė, kuri gaminama gamybos priemonių forma, dar nėra pastovusis kapitalas. Ji tėra skirta tam, kad ateityje funkcionuotų kaip pastovusis kapitalas.
Visas II padalinio produktas — vartojimo reikmenys,— nagrinėjamas jo vartojamosios vertės požiūriu, konkrečiai imant, jo natūraline forma, yra produktas vieno trečdalio visuomeninės darbo dienos, kuri sunaudota II padalinyje; tai yra produktas darbo, paimto konkrečia forma, kaip kad audėjo darbas, kepėjo darbas ir t. t., panaudoto šiame padalinyje, turint galvoje, kad tas darbas funkcionuoja kaip subjektyvus darbo proceso elementas. Priešingai, kai dėl pastoviosios šio II padalinio produkto vertės dalies, tai ji vėl pasireiškia tik nauja vartojamąja verte, nauja natūraline forma, vartojimo reikmenų forma, o anksčiau ji egzistavo gamybos priemonių forma. Vykstant darbo procesui, šios dalies vertė iš ankstesnės natūralinės formos yra perkelta į naują natūralinę formą. Bet šių metinio produkto vertės vertė, = 2 000, yra pagaminta ne II padalinio vertės didinimo procese, kuris vyko šiais metais.
Panašiai kaip nagrinėjamas darbo proceso požiūriu II padalinio produktas yra rezultatas naujai funkcionuojančio gyvojo darbo ir gamybos priemonių, kurios yra jam duotos, jo numatomos ir kuriose jis kaip savo daiktinėse sąlygose realizuojasi, lygiai taip pat vertės didinimo proceso požiūriu II padalinio produkto vertė, = 3 000, susideda iš naujos vertės, kurią pagamino naujai pridėtas visuomeninės darbo dienos (500v + 500m = 1 000), ir iš pastoviosios vertės, kurioje yra sudaiktinti ankstesniosios visuomeninės darbo dienos, praėjusios iki prasidedant čia nagrinėjamam II padalinio gamybos procesui. Ši II padalinio produkto vertės dalis reiškiasi viena paties produkto dalimi. Ji egzistuoja tam tikrame vartojimo reikmenų kiekyje, kurio vertė yra 2 000 = visuomeninės darbo dienos. Tai — toji nauja vartojamoji forma, kuria vėl pasirodo minėtoji vertės dalis. Tuo būdu dalies vartojimo reikmenų, = 2 000 IIc, mainymas į I padalinio gamybos priemones, = I (1 000v + 1 000m), iš tikrųjų yra mainymas visos darbo dienos, kurie nesudaro jokios šių metų darbo dalies ir yra praėję iki šių metų pradžios, į darbo dienos, naujai pridėtos šiais metais. šių metų visuomeninės darbo dienos negalėtų būti panaudoti gaminant pastovųjį kapitalą ir kartu negalėtų sudaryti kintamojo kapitalo vertės plius pridedamoji vertė jų gamintojams, jei tie darbo dienos nebūtų išmainyti į vertės dalį kasmet suvartojamų vartojimo reikmenų, kuriuose yra darbo dienos, sunaudotos ir realizuotos iki šių metų, ne per šiuos metus. Tai — šių metų darbo dienos mainymas į darbo dienos, sunaudotos iki šių metų, tai — šių metų darbo laiko mainymas į praėjusiųjų metų darbo laiką. Vadinasi, tai mums išaiškina mįslę, kodėl visos visuomeninės darbo dienos naujai sukurta vertė gali susiskaidyti į kintamojo kapitalo vertę plius pridedamoji vertė, nors šios darbo dienos yra sunaudojami ne gaminti daiktams, kuriais galėtų būti realizuotas kintamasis kapitalas arba pridedamoji vertė, bet gaminti gamybos priemonėms, panaudojamoms per metus sunaudotam kapitalui padengti. Tai paaiškinama tiesiog tuo, kad tie II padalinio produkto vertės, kuriais I padalinio kapitalistai ir darbininkai realizuoja savo pagamintą kintamojo kapitalo vertę plius pridedamoji vertė (sudarantieji visos metinio produkto vertės), savo verte yra iki šių metų praėjusios visuomeninės darbo dienos produktas.
Nors I ir II padalinio visuomeninio produkto suma, gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys, nagrinėjami jų vartojamosios vertės požiūriu, konkrečiai imant, jų natūraline forma, yra šių metų darbo produktas, bet tik tiek, kiek pats tas darbas nagrinėjamas kaip naudingas konkretus darbas, o ne kaip darbo jėgos sunaudojimas, ne kaip darbas, kuriąs vertę. Ir šiuo atveju pirmasis momentas tėra teisingas tik ta prasme, kad gamybos priemonės, tik prijungus prie jų gyvąjį darbą, kuris jomis operavo, pavirto į naują produktą, į šių metų produktą. Atvirkščiai, be gamybos priemonių, egzistuojančių nepriklausomai nuo šių metų darbo, be darbo priemonių ir gamybos medžiagų šių metų darbas negalėtų pavirsti į produktą.