Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kai dėl visos 9 000 dydžio produkto vertės ir tų kategorijų, į kurias ji dalijasi, tai čia analizė nesudaro didesnių sunkumų, negu atskiro kapitalo produkto vertės analizė, ir netgi yra jai tapatinga.
Mūsų pavyzdyje visame metiniame visuomenės produkte yra trys vienerių metų visuomeninės darbo dienos. Kiekvienos iš šių darbo dienų vertės išraiška = 3 000; todėl viso produkto vertės išraiška = 3 000 × 3 = 9 000.
Toliau, iki prasidedant tam vienerių metų gamybos procesui, kurio produktą mes analizuojame, iš viso šio darbo laiko praėjo: I padalinyje — darbo dienos (naujai sukurta 4 000 dydžio vertė) ir II padalinyje — darbo dienos (naujai sukurta 2 000 dydžio vertė). Iš viso 2 visuomeninės darbo dienos, kurios davė naują vertę = 6 000. Dėl to 4 000 Ic + 2 000 IIc, = 6 000c, figūruoja kaip gamybos priemonių vertė, arba pastoviojo kapitalo vertė, kuri naujai pasirodo visoje visuomeninio produkto vertėje.
Toliau, I padalinyje naujai prijungtos visuomeninės metinės darbo dienos yra būtinasis darbas, arba darbas, padengiąs kintamojo kapitalo vertę, 1 000 Iv, ir apmokąs I padalinyje panaudoto darbo kainą. Lygiai taip pat II padalinyje visuomeninės darbo dienos yra būtinasis darbas, duodąs 500 dydžio vertės sumą. Taigi, 1 000 Iv + 500 IIv = 1 500v, pusės visuomeninės darbo dienos vertės išraiška, yra šiais metais prijungtos visos darbo dienos pirmosios pusės vertės išraiška; tą pirmąją pusę sudaro būtinasis darbas.
Pagaliau I padalinyje visos darbo dienos, naujai sukurta vertė = 1 000, yra pridedamasis darbas; II padalinyje darbo dienos, naujai sukurta vertė = 500, yra pridedamasis darbas; kartu tai sudaro visos naujai prijungtos darbo dienos antrąją pusę. Dėl to visa pagaminta pridedamoji vertė = 1 000 Im + 500 IIm = 1 500m.
Taigi:
visuomeninio produkto vertėje esanti pastovioji kapitalo dalis (c):
2 darbo dienos, sunaudotos iki šio gamybos proceso; vertės išraiška = 6 000.
Per metus sunaudotas būtinasis darbas (v):
pusė darbo dienos, sunaudotos metinei gamybai; vertės išraiška = 1 500.
Per metus sunaudotas pridedamasis darbas (m):
pusė darbo dienos, sunaudotos metinei gamybai; vertės išraiška = 1 500.
Metiniu darbu naujai sukurta vertė (v + m) = 3 000.
Visa produkto vertė (c + v + m) = 9 000.
Vadinasi, sunkumą sudaro ne paties visuomeninio produkto vertės analizė. Jis atsiranda lyginant visuomeninio produkto vertės sudėtines dalis su jo daiktinėmis sudėtinėmis dalimis.
Pastovioji, tik naujai pasirodanti vertės dalis, yra lygi iš gamybos priemonių susidedančios šio produkto dalies vertei; ji įsikūnija šioje produkto dalyje.
Per metus naujai sukurta vertė, = v + m, yra lygi iš vartojimo reikmenų susidedančios šio produkto dalies vertei; ji įsikūnija šioje produkto dalyje.
Bet, paliekant nuošalyje čia reikšmės neturinčias išimtis, gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys yra visiškai skirtingos prekių rūšys, visiškai skirtingos natūralinės arba vartojamosios formos produktai, vadinasi, visiškai skirtingų konkrečių darbo rūšių produktai. Darbas, naudojąs mašinas pragyvenimo reikmenims gaminti, visiškai skiriasi nuo darbo, gaminančio mašinas. Atrodo, lyg visa metinė visuminė darbo diena, kurios vertės išraiška = 3 000, būtų sunaudota gaminti vartojimo reikmenims = 3 000, kuriuose naujai nepasireiškia jokia pastovioji vertės dalis: šie 3 000, = 1 500v + 1 500m, susiskaido tik į kintamojo kapitalo vertę + pridedamoji vertė. Antra vertus, pastoviojo kapitalo vertė, = 6 000, naujai pasirodo nuo vartojimo reikmenų visiškai skirtingų produktų — gamybos priemonių — pavidalu, o atrodo, lyg šiems naujiems produktams gaminti nebūtų sunaudota jokia visuomeninės darbo dienos dalis; priešingai, atrodo, lyg visa darbo diena susidėtų tik iš tokių darbo rūšių, kurių rezultatas yra ne gamybos priemonės, bet vartojimo reikmenys. Paslaptis jau įspėta. Metiniu darbu naujai sukurta vertė yra lygi II padalinio produkto vertei, visai iš naujo pagamintų vartojimo reikmenų vertei. Bet šio produkto vertė yra -iais didesnė už tą metinio darbo dalį, kuri yra sunaudota (II padalinio) vartojimo reikmenų gamyboje. Jiems pagaminti tėra sunaudotas tik metinio darbo. šio metinio darbo yra sunaudoti gamybos priemonėms gaminti, vadinasi, I padalinyje. Per tą laiką I padalinyje pagaminta nauja vertė,— lygi I padalinyje pagamintai kintamojo kapitalo vertei plius pridedamoji vertė,— yra lygi II padalinio pastoviojo kapitalo vertei, kuri vartojimo reikmenų pavidalu naujai pasirodo II padalinyje. Vadinasi, jos gali būti išmainytos viena į kitą, gali in natura padengti viena kitą. Todėl visa II padalinio vartojimo reikmenų vertė yra lygi I + II padalinyje naujai pagamintos vertės sumai, arba II(c+v+m) = I(v+m) + II(v+m), vadinasi, yra lygi metiniu darbu v+m forma pagamintos naujos vertės sumai.
Antra vertus, visa (I) gamybos priemonių vertė yra lygi sumai pastoviojo kapitalo vertės, naujai pasirodančios (I) gamybos priemonių forma ir (II) vartojimo reikmenų forma, vadinasi, yra lygi sumai pastoviojo kapitalo vertės, kuri naujai pasirodo visame visuomenės produkte. Visa ši vertė yra lygi vertės išraiškai -ių ankstesniosios darbo dienos, sunaudotų I padalinyje iki prasidedant gamybos procesui, ir -ių ankstesniosios darbo dienos, sunaudotų II padalinyje iki prasidedant gamybos procesui, vadinasi, kartu paėmus,— dviejų visuminių darbo dienų vertės išraiškai.
Taigi, analizuojant visuomeninį metinį produktą sunkumas atsiranda iš to, kad pastovioji vertės dalis yra gamybos priemonės — visiškai kitokios rūšies produktai, negu šiai pastoviajai vertės daliai prijungta nauja vertė v + m, kuri yra vartojimo reikmenys. Tai atrodo taip, tarytum -iai suvartotos produktų masės — nagrinėjant vertės požiūriu — vėl turėtų naują formą, tarytum jie pasirodytų kaip naujas produktas, nors jiems pagaminti visuomenė nėra sunaudojusi jokio darbo. Atskiro kapitalo atžvilgiu taip nėra. Kiekvienas individualinis kapitalistas panaudoja tam tikrą konkretaus darbo rūšį, kuri šį darbą atitinkančias gamybos priemones paverčią į ⟨tam tikros natūralinės formos⟩ produktą. Tarkime, pvz., kad kapitalistas yra mašinų gamintojas, per metus sunaudotas pastovusis kapitalas = 6 000c, kintamasis kapitalas = 1 500v, pridedamoji vertė = 1 500m; produktas = 9 000, tarkime, kad šis produktas — 18 mašinų, iš kurių kiekviena = 500. Visas produktas čia turi tą pačią formą, mašinų formą. (Jei mašinų gamintojas gamina keletą rūšių, tai kiekviena skaičiuojama atskirai.) Visas prekinis produktas yra per metus mašinų gamyboje sunaudoto darbo produktas, yra tos pačios konkretaus darbo rūšies suderinimas su tomis pačiomis gamybos priemonėmis. Todėl įvairios produkto vertės dalys turi tą pačią natūralinę formą: 12-je mašinų yra 6 000c, 3-se mašinose — 1 500v, 3-se mašinose — 1 500m. Čia yra aišku, kad 12 mašinų vertė = 6 000c ne todėl, kad tose 12-je mašinų būtų įkūnytas tik darbas, sunaudotas iki pradedant mašinų gamybą, ir nebūtų įkūnytas darbas, sunaudotas mašinų gamybai. 18-ai mašinų pagaminti reikalingų gamybos priemonių vertė savaime nepavirto į 12 mašinų, bet šių 12 mašinų vertė (savo ruožtu susidedanti iš 4 000c + 1 000v + 1 000m) yra lygi visai pastoviojo kapitalo vertei, kuri yra 18-je mašinų. Todėl mašinų gamintojas turi iš 18 mašinų parduoti 12, kad padengtų savo sunaudotą pastovųjį kapitalą, kuris jam reikalingas 18-ai naujų mašinų atgaminti. Priešingai, dalykas būtų neišaiškinamas, jei panaudoto darbo rezultatas, nors tas darbas tėra panaudojamas tik mašinoms gaminti, būtų: iš vienos pusės, 6 mašinos = 1 500v + 1 500m, iš antros pusės, geležis, varis, sraigtai, diržai ir t. t, bendros 6 000c vertės, t. y. mašinų gamybos priemonės savo natūraline forma, kurių, kaip žinoma, atskiras mašinų gamintojas-kapitalistas pats negamina, bet kurias jis turi padengti per cirkuliacijos procesą. Ir vis dėlto iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarytum visuomeninio metinio produkto atgaminimas vyksta tokiu absurdišku būdu.
Individualinio kapitalo produktas, t. y. kiekvienos savarankiškai funkcionuojančios, savo gyvenimą gyvenančios visuomeninio kapitalo dalies produktas, gali turėti bet kurią natūralinę formą. Vienintelė sąlyga yra ta, kad jis iš tikrųjų turėtų vartojamąją formą, vartojamąją vertę, kuri jį pažymėtų kaip cirkuliuoti galintį prekių pasaulio narį. Čia visiškai bereikšmė ir atsitiktinė yra ta aplinkybė, ar jis kaip gamybos priemonė vėl gali įeiti į tą patį gamybos procesą, iš kurio išėjo kaip produktas, vadinasi, ar ta šio produkto vertės dalis, kurioje yra pastovioji kapitalo dalis, turi tokią natūralinę formą, kuria ji faktiškai vėl gali funkcionuoti kaip pastovusis kapitalas. Jei to nėra, tai nurodytoji produkto vertės dalis pardavimo ir pirkimo aktu vėl paverčiama į to produkto daiktinių gamybos elementų formą, o pastovusis kapitalas tuo būdu atgaminamas ta natūraline forma, kuria jis kaip toks gali funkcionuoti.
Kitaip yra su viso visuomeninio kapitalo produktu. Visi daiktiniai reprodukcijos elementai savo natūraline forma turi sudaryti paties šio produkto dalis. Suvartota pastovioji kapitalo dalis gali būti visos gamybos padengta tik tuo atveju, jei visa produkte naujai pasirodanti pastovioji kapitalo dalis pasirodo natūraline naujų gamybos priemonių forma,— gamybos priemonių, kurios iš tikrųjų gali funkcionuoti kaip pastovusis kapitalas. Todėl — jei mes tariame vykstant paprastąją reprodukciją — vertė tos produkto dalies, kuri susideda iš gamybos priemonių, turi būti lygi pastoviajai visuomeninio kapitalo vertės daliai.
Toliau, nagrinėjant dalyką individualiai paimtą, kapitalistas naujai prijungiamu darbu pagamina tik savo kintamąjį kapitalą plius pridedamoji vertė, įeinančius į jo produkto vertę, o pastovioji vertės dalis naujai prijungiamo darbo konkretaus pobūdžio dėka yra perkeliama į produktą.
Jeigu nagrinėsime dalyką visuomenės požiūriu, tai toji visuomeninės darbo dienos dalis, kuri gamina gamybos priemones, vadinasi, prijungia joms naują vertę ir į jas perkelia joms pagaminti suvartotų gamybos priemonių vertę,— ši dalis nepagamina nieko kito, kaip tik naują pastovųjį kapitalą, kuris turi padengti senųjų gamybos priemonių forma suvartotą pastovųjį kapitalą tiek I, tiek ir II padalinyje. Ši dalis pagamina tik produktą, kuris turi įeiti į gamybinį vartojimą. Vadinasi, visa šio produkto vertė yra vertė, kuri naujai gali funkcionuoti tik kaip pastovusis kapitalas, už kurią naujai galima pirkti tik pastovųjį kapitalą jo natūraline forma ir kuri, vadinasi, nagrinėjant dalyką visuomenės požiūriu, nesiskaido nei į kintamąjį kapitalą, nei į pridedamąją vertę.— Antra vertus, ta visuomeninės darbo dienos dalis, kuri gamina vartojimo reikmenis, nepagamina jokios dalies visuomeniniam kapitalui padengti. Ji pagamina tik produktus, kurie savo natūraline forma yra skirti tam, kad I ir II padaliniuose būtų realizuota kintamojo kapitalo vertė ir pridedamoji vertė.
Nagrinėjant klausimą visuomenės požiūriu, vadinasi, nagrinėjant visą visuomeninį produktą, kuris apima tiek visuomeninio kapitalo reprodukciją, tiek ir individualinį vartojimą, nereikia pasiduoti tai manierai, kurią Prudonas pasisavino iš buržuazinės ekonomijos, ir į dalyką žiūrėti taip, tarytum visuomenė, kurioje viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, paimta en bloc, kaip visuma, netektų šio savo specifinio istorinio-ekonominio pobūdžio. Atvirkščiai. Tokiu atveju tenka turėti reikalą su visuminiu kapitalistu. Visas kapitalas yra lyg visų kartu paimtų atskirų kapitalistų akcinis kapitalas. Tokia akcinė bendrovė turi tiek bendra su daugeliu kitų akcinių bendrovių, kad kiekvienas žino, ką jis įdėjo, bet nežino, ką jis gaus atgal.