Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Visa visuomeninio produkto vertė sudaro 9 000 = 6 000c + 1 500v + 1 500m, kitaip tariant: 6 000 atgamina gamybos priemonių vertę, o 3 000 — vartojimo reikmenų vertę. Vadinasi, visuomeninių pajamų vertė (v+m) sudaro tik viso produkto vertės, ir vartotojų visuma — darbininkai ir kapitalistai — tik šio trečdalio vertės sumai tegali imti iš viso visuomeninio produkto prekes, produktus, ir įjungti jas į savo vartojimo fondą. Priešingai, 6 000, = produkto vertės, yra vertė pastoviojo kapitalo, kuris turi būti padengtas in natura. Vadinasi, gamybos priemonės tokiai sumai turį būti vėl įjungtos į gamybinį fondą. Kad tai yra būtina, matė jau Štorchas, nors jis ir negalėjo pateikti įrodymų: «Aišku, kad metinio produkto vertė pasidalija iš dalies į kapitalą ir iš dalies į pelną ir kad kiekviena iš šių metinio produkto vertės dalių reguliariai perka produktus, kurie reikalingi nacijai tiek savo kapitalui atkurti, tiek ir savo vartojimo fondui padengti… Produktai, kurie sudaro nacijos kapitalą, neturi būti suvartojami» (Storch: «Considérations sur la nature du revenu national». Paryžius 1824, 150 psl.).
Tačiau A. Smitas šią nuostabią dogmą, kuria ir lig šiol tikima, iškėlė ne tik jau minėtąja forma, kad visa visuomeninio produkto vertė susiskaidanti į pajamas — į darbo užmokestį plius pridedamoji vertė,— arba, kaip jis tai išreiškia, į darbo užmokestį plius pelnas (palūkanos) plius žemės renta. Jis iškėlė ją ir ta dar populiaresne forma, kad galų gale (ultimately) vartotojai turį apmokėti gamintojams visą produkto vertę. Tai vadinamajam politinės ekonomijos mokslui lig šiol pasilieka viena iš neginčijamų banalybių arba net viena iš amžinųjų tiesų. Tokią pažiūrą stengiamasi akivaizdžiai paaiškinti šitokiu neva įtikinamu būdu. Paimkime kokį nors daiktą, pvz., drobinius marškinius. Linų verpėjas pirmiausia turi apmokėti linų augintojui visą linų vertę, t. y. sėmenis, trąšas, darbinių gyvulių pašarus ir t. t., o taip pat tą vertės dalį, kurią linų augintojo pagrindinis kapitalas perteikia produktui, būtent: pastatus, žemės ūkio inventorių ir t. t.; padengti darbo užmokestį, išmokėtą auginant linus; pridedamąją vertę (pelną, žemės rentą), esančią linuose; pagaliau kaštus, susijusius su linų pervežimu iš jų auginimo vietos į verpyklą. Paskui audėjas turi grąžinti linų verpėjui ne tik šią linų kainą, bet ir tą mašinų, pastatų ir t. t., trumpai tariant, pagrindinio kapitalo vertės dalį, kuri yra perkelta į linus; toliau, visas verpimo procese suvartotas pagalbines medžiagas, verpėjų darbo užmokestį, pridedamąją vertę ir t. t.,— ir taip pat yra toliau su balintoju, su išaustos drobės transportavimo kaštais, pagaliau su marškinių fabrikantu, kuris apmoka visą kainą visų ankstesnių gamintojų, kurie jam pristatė tik žaliavą. Jo fabrike vyksta tolesnis vertės prijungimas: iš dalies pridedant vertę pastoviojo kapitalo, kuris gaminant marškinius buvo sunaudotas darbo priemonių, pagalbinių medžiagų ir t. t. forma, ir iš dalies pridedant juos gaminant sunaudotą darbą, kuris prijungia gaminančių marškinius darbininkų darbo užmokesčio vertę plius marškinių fabrikanto pridedamoji vertė. Tarkime, kad visas šis produktas — marškiniai — galų gale kainuoja 100 sv. st., ir tarkime, kad tokia suma išreiškia tą visos metinio produkto vertės dalį, kurią visuomenė išleidžia marškiniams. Marškinių vartotojai apmoka 100 sv. st., vadinasi, visų marškiniuose esančių gamybos priemonių vertę, o taip pat darbo užmokestį plius linų augintojo, verpėjo, audėjo, balintojo, marškinių fabrikanto, lygiai kaip ir visų transportininkų pridedamoji vertė. Tai visiškai teisinga. Tai iš tikrųjų yra toks dalykas, kuris suprantamas kiekvienam vaikui. Bet paskui sakoma: taip yra ir su visų kitų prekių verte. Reikėtų pasakyti: taip yra su visų vartojimo reikmenų verte; su verte tos visuomeninio produkto dalies, kuri įeina į vartojimo fondą, vadinasi, su ta visuomeninio produkto vertės dalimi, kuri gali būti išleista kaip pajamos. Žinoma, visų šių prekių vertės suma yra lygi visų joms sunaudotų gamybos priemonių (pastoviųjų kapitalo dalių) vertei plius ta vertė, kurią sukūrė paskutinį kartą prijungtas darbas (darbo užmokestis plius pridedamoji vertė). Vadinasi, vartotojų visuma gali apmokėti visą šią vertės sumą, nes nors kiekvienos atskiros prekės vertė susideda iš c+v+m, bet visų į vartojimo fondą įeinančių prekių vertės suma, kartu paėmus, kaip maksimalus dydis, tegali būti lygi tai visuomeninio produkto vertės daliai, kuri susiskaido į v+m, t. y. tegali būti lygi tai vertei, kurią per metus sunaudotas darbas prijungė jau esančioms gamybos priemonėms, pastoviojo kapitalo vertei. O kai dėl pastoviojo kapitalo vertės, tai, kaip mes esame matę, ji iš visuomeninio produkto masės padengiama dviem būdais. Pirma, vykstant mainams tarp II padalinio kapitalistų, gaminančių vartojimo reikmenis, ir I padalinio kapitalistų, gaminančių tam tikslui reikalingas gamybos priemones. Iš to ir atsirado frazė, kad tai, kas vienam yra kapitalas, kitam yra pajamos. Iš tikrųjų yra ne taip. Tie 2 000 IIc, kurie egzistuoja 2 000 dydžio vertės vartojimo reikmenų pavidalu, II padalinio kapitalistams yra pastoviojo kapitalo vertė. Vadinasi, patys II padalinio kapitalistai negali suvartoti šios vertės, nors savo natūraline forma produktas yra skirtas vartojimui. Iš antros pusės, 2 000 I(v+m) yra I padalinio kapitalistų ir darbininkų pagamintas darbo užmokestis plius pridedamoji vertė. Jie egzistuoja natūraline gamybos priemonių forma, ir, jiems turint tokių daiktų natūralinę formą, jų pačių vertė negali būti suvartota. Vadinasi, mes čia turime vertės sumą — 4 000, ⟨iš kurių tegali būti suvartoti tik 2 000⟩ ir iš kurių — tiek iki mainų, tiek ir po mainų — pusė yra panaudojama tik pastoviajam kapitalui padengti, o kita pusė sudaro tik pajamas.— Bet, antra, I padalinio pastovusis kapitalas yra padengiamas in natura iš dalies vykstant mainams tarp I padalinio kapitalistų, iš dalies vykstant padengimui in natura kiekvienoje atskiroje įmonėje.
Frazė, kad visa metinio produkto vertė galų gale turi būti vartotojų apmokama, būtų teisinga tik tuo atveju, jei vartotojais būtų laikomos dvi visiškai skirtingos vartotojų rūšys: individualiniai vartotojai ir gamybiniai vartotojai. Bet jei dalis produkto turi būti suvartota gamybiškai, tai tereiškia viena: ji turi funkcionuoti kaip kapitalas ir negali būti suvartota kaip pajamos.
Jei viso produkto vertę, = 9 000, mes padalysime į 6 000c + 1 500v + 1 500m ir 3 000(v+m) telaikysime tik pajamomis, tai, atvirkščiai, susidaro toks įspūdis, tarytum kintamasis kapitalas būtų išnykęs, ir kapitalas, nagrinėjamas visuomenės požiūriu, susidėtų tik iš pastoviojo kapitalo. Juk tai, kas pradžioje buvo pasirodę kaip 1 500v, pavirto dalimi visuomeninių pajamų — darbo užmokesčiu, darbininkų klasės pajamomis — ir tuo pačiu išnyko šios dalies kaip kapitalo pobūdis. Ir Ramsėjus iš tikrųjų padarė tokią išvadą. Pagal jį kapitalas, nagrinėjamas visuomenės požiūriu, susideda tik iš pagrindinio kapitalo, bet pagrindiniu kapitalu jis laiko pastovųjį kapitalą, verčių masę, esančią gamybos priemonėse, ar šios gamybos priemonės būtų darbo priemonės ar darbo medžiagos, kaip žaliavos, pusfabrikačiai, pagalbinės medžiagos ir t. t. Kintamąjį kapitalą jis vadina apyvartiniu: «Apyvartinis kapitalas susideda vien tik iš pragyvenimo reikmenų ir kitų darbininkams avansuojamų būtinų reikmenų, kol bus užbaigtas jų darbo produktas… Tiktai pagrindinis kapitalas, o ne apyvartinis, yra nacionalinio turto šaltinis tikrąja šio žodžio prasme… Apyvartinis kapitalas nėra betarpiškas gamybos agentas ir aplamai neturi jai esminės reikšmės; tai yra tik sąlyga, pasidariusi būtina dėl apgailėtino liaudies masės neturto… Nacijos požiūriu tik pagrindinis kapitalas sudaro gamybos kaštų elementą» (Ramsay, 1. c., 23—26 psl. passim). Smulkiau Ramsėjus taip aiškina pagrindinį kapitalą, kuriuo jis laiko pastovųjį kapitalą: «Ilgumas laiko, per kurį kokia nors šio darbo» (būtent darbo, kuriuo siekiama pagaminti kokią nors prekę) «produkto dalis egzistavo kaip pagrindinis kapitalas, t. y. turėjo tokią formą, kuria ji, nors ir padėdama gaminti būsimąją prekę, nėra skirta darbininkams išlaikyti…» (59 psl.).
Čia mes vėl susiduriame su ta painiava, kurią sukėlė A. Smitas, paskandindamas pastoviojo ir kintamojo kapitalo skirtumą pagrindinio ir apyvartinio kapitalo skirtume. Ramsėjaus pastovusis kapitalas susideda iš darbo priemonių, o jo apyvartinis kapitalas — iš pragyvenimo reikmenų; abu yra tam tikros vertės prekės; ir vienos ir kitos vienodai negali pagaminti pridedamosios vertės.
X. Kapitalas ir pajamos: kintamasis kapitalas ir darbo užmokestis