Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Visa metinė reprodukcija, visas šių metų produktas yra šių metų naudingo darbo produktas. Bet viso šio produkto vertė yra didesnė už tą jo vertės dalį, kurioje įsikūnija metinis darbas — darbo jėga, sunaudota šiais metais. Nauja šių metų vertė, prekine forma per šiuos metus naujai sukurta vertė, yra mažesnė negu per visus metus pagaminta produkto vertė, negu visa per tą laiką pagamintos prekių masės vertė. Skirtumas, kurį gausime, jeigu iš visos metinio produkto vertės atimsime šių metų darbu jam prijungtą vertę, yra ne iš tikrųjų atgaminta vertė, bet tik nauja egzistavimo forma vėl pasirodžiusi vertė; vertė, perkelta į metinį produktą iš anksčiau už jį egzistavusios vertės, kuri priklausomai nuo to, kiek laiko tarnavo pastoviojo kapitalo sudėtinės dalys, dalyvavusios šių metų visuomeninio darbo procese, gali būti kilusi anksčiau ar vėliau, kuri, gal būt, yra kilusi iš vertės gamybos priemonių, pasirodžiusių praėjusiais metais ar kuriais nors ankstesniais metais. Šiaip ar taip, tai — vertė, kuri yra perkelta iš praėjusiųjų metų gamybos priemonių į šių metų produktą.
Jei mes pažvelgsime į mūsų schemą, tai, įvykus lig šiol išnagrinėtų elementų mainams tarp I ir II padalinio ir II padalinio ribose, gauname:
I) 4 000c + 1 000v + 1 000m (pastarieji 2 000 realizuojami IIc vartojimo reikmenų pavidalu) = 6 000.
II) 2 000c (atgaminami vykstant mainams su I(v+m)) + 500v + 500m = 3 000.
Vertės suma = 9 000.
Per metus naujai pagaminta vertė yra tik v ir m. Vadinasi, per šiuos metus naujai sukurtos vertės suma yra lygi v+m sumai = 2 000 I(v+m) + 1 000 II(v+m) = 3 000. Visos likusios šių metų produkto vertės dalys tėra tik vertė, perkelta iš metinėje gamyboje suvartotų ankstesnių gamybos priemonių vertės. Išskyrus 3 000 vertę, šių metų darbas nepagamino jokios kitos vertės; tai — visa per metus jo naujai sukurta vertė.
Bet 2 000 I(v+m), kaip mes esame matę, padengia II padaliniui 2 000 IIc natūraline gamybos priemonių forma. Vadinasi, du trečdaliai metinio darbo, sunaudoti I padalinyje, vėl pagamino II padalinio pastovųjį kapitalą — tiek visą jo vertę, tiek ir jo natūralinę formą. Tuo būdu, nagrinėjant visuomenės požiūriu, du trečdaliai per metus sunaudoto darbo sukūrė naujo pastoviojo kapitalo vertę, kuri buvo realizuota natūraline forma, atitinkančia II padalinį. Vadinasi, didesnė metinio visuomeninio darbo dalis yra sunaudota gaminti naujam pastoviajam kapitalui (kapitalo vertei, egzistuojančiai gamybos priemonių pavidalu), kuris turi padengti pastoviojo kapitalo vertę, sunaudotą vartojimo reikmenims gaminti. Šiuo atžvilgiu kapitalistinė visuomenė skiriasi nuo laukinio žmogaus visiškai ne tuo, kaip mano Senioras(50), kad laukinis žmogus turįs privilegiją ir ypatybę kartais tokiu būdu naudoti savo darbą, jog jis visai neduoda jam jokių produktų, virstančių pajamomis, t. y. vartojimo reikmenimis. Iš tikrųjų skirtumas yra toks:
a) Kapitalistinė visuomenė didesnę jos žinioje esančio metinio darbo dalį vartoja gaminti gamybos priemonėms (vadinasi, pastoviajam kapitalui), kurios negali būti suskaidytos į pajamas nei darbo užmokesčio forma, nei pridedamosios vertės forma ir tegali funkcionuoti tik kaip kapitalas.
b) Jei laukinis žmogus padaro lanką, strėles, akmeninius plaktukus, kirvius, pintines ir t. t.,— tai jis labai gerai supranta, kad laiką jis sunaudojo ne vartojimo reikmenims pagaminti, t. y., kad jis patenkino savo gamybos priemonių poreikį ir daugiau nieko. Be to, laukinis žmogus padaro sunkų ekonominį nusidėjimą dėl to, kad jis visiškai abejingas tam, kiek jis sunaudoja laiko; pvz., kaip pasakoja Teiloras(51), vienai strėlei pasigaminti jis dažnai sugaišta ištisą mėnesį.
Paplitusi pažiūra, kurios laikydamasi dalis politekonomistų stengiasi apeiti teorinį sunkumą, t. y. realaus sąryšio supratimą, pažiūra, kad tai, kas vienam yra kapitalas, kitam yra pajamos, ir atvirkščiai,— ši pažiūra iš dalies yra teisinga, bet pasidaro visiškai klaidinga (vadinasi, reiškia visišką nesupratimą viso mainų proceso, vykstančio esant metinei reprodukcijai, t. y. nesupratimą faktinio pagrindo, parodančio, kas paminėtoje pažiūroje iš dalies yra teisinga), kai tik jai suteikiamas visuotinumo pobūdis.
Dabar mes susumuosime tuos faktinius santykius, kuriais remiasi dalinis šios pažiūros teisingumas, ir čia iš karto pasirodys šių santykių supratimo klaidingumas.
1) Kintamasis kapitalas funkcionuoja kaip kapitalas kapitalisto rankose ir funkcionuoja kaip pajamos samdomojo darbininko rankose.
Kapitalisto rankose kintamasis kapitalas iš pradžių egzistuoja kaip piniginis kapitalas; jis funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, kai kapitalistas už jį perka darbo jėgą. Kol jis lieka jo rankose pinigine forma, jis yra ne kas kita, kaip tam tikra vertė, turinti piniginę formą, vadinasi, yra pastovus, anaiptol ne kintamas dydis. Tai — tik potencialiai kintamasis kapitalas kaip tik dėl to, kad jis gali būti paverstas į darbo jėgą. Tikruoju kintamuoju kapitalu jis pasidaro tik nusimetęs savo piniginę formą, po to, kai jis yra paverstas į darbo jėgą, o pastaroji pradeda funkcionuoti kapitalistiniame procese kaip gamybinio kapitalo sudėtinė dalis.
Pinigai, kurie kapitalistui pradžioje funkcionavo kaip piniginė kintamojo kapitalo forma, darbininko rankose dabar funkcionuoja kaip piniginė forma jo darbo užmokesčio, kurį jis paverčia į pragyvenimo reikmenis, vadinasi, kaip piniginė forma pajamų, kurias jis gauna iš nuolat kartojamo savo darbo jėgos pardavimo.
Čia mes turime tik tą paprastą faktą, kad pirkėjo, šiuo atveju kapitalisto, pinigai iš jo rankų pereina į pardavėjo, šiuo atveju darbo jėgos pardavėjo, darbininko, rankas. Čia dukart funkcionuoja — kaip kapitalas kapitalistui ir kaip pajamos darbininkui — ne kintamasis kapitalas, bet tie patys pinigai, kurie kapitalisto rankose iš pradžių egzistavo kaip piniginė jo kintamojo kapitalo forma, vadinasi, kaip potencinis kintamasis kapitalas, ir kurie, kapitalistui pavertus juos į darbo jėgą, darbininko rankose yra parduotos darbo jėgos ekvivalentas. Bet tai, kad tie patys pinigai pardavėjo rankose panaudojami kitaip negu pirkėjo rankose, šis reiškinys yra būdingas bet kuriam prekių pirkimui ir pardavimui.
Apologetai-ekonomistai dalyką vaizduoja klaidingai, o tai geriausiai pamatysime, jeigu, kol kas nesirūpindami tuo, kas vėliau eina, atkreipsime dėmesį vien tik į cirkuliacijos aktą P—D (=P—Pr): pinigų pavertimas į darbo jėgą kapitalistinio pirkėjo pusėje, D—P (=Pr—P), darbo jėgos kaip prekės pavertimas į pinigus pardavėjo, darbininko, pusėje. Jie sako: tie patys pinigai čia realizuoja du kapitalus; pirkėjas — kapitalistas — savo piniginį kapitalą paverčia į gyvąją darbo jėgą, kurią jis prijungia prie savo gamybinio kapitalo; iš antros pusės, pardavėjas — darbininkas — savo prekę — darbo jėgą — paverčia į pinigus, kuriuos jis išleidžia kaip pajamas, dėl ko jis kaip tik ir gali vėl iš naujo pardavinėti savo darbo jėgą ir tuo būdu ją išlaikyti; vadinasi, pati jo darbo jėga yra turintis prekinę formą jo kapitalas, iš kurio jam nuolat plaukia pajamos. Iš tikrųjų gi darbo jėga yra jo turtas (nuolat atsinaujinantis, atsigaminantis), o ne kapitalas. Ji yra vienintelė prekė, kurią jis nuolat gali ir turi pardavinėti, kad galėtų gyventi, ir kuri kaip kapitalas (kintamasis) teveikia tik pirkėjo, kapitalisto, rankose. Ta aplinkybė, kad žmogus nuolat yra priverstas vėl ir vėl pardavinėti trečiajam asmeniui savo darbo jėgą, t. y. patį save, įrodo, pasak minėtųjų ekonomistų, kad jis — kapitalistas, nes jis nuolat turi pardavinėti «prekę» (patį save). Šia prasme ir vergas yra kapitalistas, nors jis yra trečiojo asmens visam laikui parduodamas kaip prekė, nes šios prekės — darbo vergo — prigimtis yra tokia, kad jos pirkėjas ne tik kasdien verčia ją vėl dirbti, bet ir duoda jai tuos pragyvenimo reikmenis, kurių dėka ji vėl ir vėl gali dirbti. (Šiuo klausimu palygink Sismondį ir Sėjų laiškuose Maltui.)
2) Taigi, tai, kas mainant 1 000 Iv + 1 000 Im į 2 000 IIc vieniems yra pastovusis kapitalas (2 000 IIc), kitiems pasidaro kintamuoju kapitalu ir pridedamąja verte, vadinasi, aplamai pajamomis; o kas vieniems yra kintamasis kapitalas ir pridedamoji vertė (2 000 I(v+m)), vadinasi, aplamai pajamos, kitiems pasidaro pastoviuoju kapitalu.
Iš pradžių išnagrinėkime Iv mainus į IIc, ir visų pirma darbininko požiūriu.
I padalinio visuminis darbininkas pardavė savo darbo jėgą I padalinio visuminiam kapitalistui už 1 000; ši vertė jam sumokėta pinigais darbo užmokesčio forma. Už šiuos pinigus jis perka iš II padalinio vartojimo reikmenis už tą pačią vertės sumą. II padalinio kapitalistas priešais jį stovi tik kaip prekių pardavėjas, ir ne daugiau, nors darbininkas pirktų iš savo kapitalisto, kaip, pvz., anksčiau (400 psl.) [šio leid. 353—354 psl.], mainant 500 IIv. Cirkuliacijos forma, kurią išeina jo prekė, darbo jėga, tai — forma tos paprastosios prekių cirkuliacijos, kurios tikslas tėra vien poreikių patenkinimas, vartojimas: Pr (darbo jėga)—P—Pr (vartojimo reikmenys, II padalinio prekės). Šio cirkuliacijos akto rezultatas yra toks: darbininkas turi išlikti kaip darbo jėga I padalinio kapitalistui ir kad galėtų išlikti ateityje kaip toks, jis nuolat vėl turi kartoti procesą D (Pr)—P—Pr. Jo darbo užmokestis realizuojamas vartojimo reikmenimis, jis išleidžiamas kaip pajamos ir, imant darbininkų klasę kaip visumą, nuolat vėl išleidžiamas kaip pajamos.
Dabar išnagrinėkime tuos pačius Iv mainus į IIc kapitalisto požiūriu. Visas II padalinio prekinis produktas susideda iš vartojimo reikmenų, vadinasi, iš daiktų, kurie turi įeiti į metinį vartojimą, t. y. kieno nors — čia nagrinėjamu atveju I padalinio visuminio darbininko — jie turi būti panaudojami pajamoms realizuoti. Bet II padalinio visuminiam kapitalistui jo prekinio produkto dalis, = 2 000, dabar yra į prekę paversta pastoviosios jo gamybinio kapitalo dalies forma,— gamybinio kapitalo, kurį iš šios prekinės formos reikia vėl paversti atgal į tą natūralinę formą, kuria jis vėl gali funkcionuoti kaip pastovioji gamybinio kapitalo dalis. Lig šiol II padalinio kapitalistas pasiekė tai, kad pusę (= 1 000) savo pastoviojo kapitalo vertės, atgamintos prekine forma (vartojimo reikmenimis), jis, parduodamas I padalinio darbininkui, vėl pavertė į piniginę formą. Tuo būdu į šią pirmąją pastoviojo kapitalo vertės IIc pusę pavirto ne kintamasis kapitalas Iv, bet pinigai, kurie, mainant į darbo jėgą, I padaliniui funkcionavo kaip piniginis kapitalas ir tuo būdu atiteko darbo jėgos pardavėjui, kuriam jie anaiptol nėra kapitalas, bet pajamos pinigine forma, t. y. jie išleidžiami kaip pirkimo priemonė vartojimo reikmenims įsigyti. Antra vertus, pinigai = 1 000, kurie iš I padalinio darbininkų įplaukė II padalinio kapitalistams, negali funkcionuoti kaip II padalinio gamybinio kapitalo pastovusis elementas. Tai — tuo tarpu tik jo prekinio kapitalo piniginė forma, kuri dar turi būti paversta į pagrindines arba apyvartines pastoviojo kapitalo sudėtines dalis. Vadinasi, II padalinys už pinigus, gautus iš I padalinio darbininkų, jo prekės pirkėjų, perka iš I padalinio gamybos priemones už 1 000. Tokiu būdu visos II padalinio pastoviojo kapitalo vertės sumos pusė atnaujinama ta natūraline forma, kuria ji vėl gali funkcionuoti kaip II padalinio gamybinio kapitalo elementas. Šiuo atveju cirkuliacijos forma buvo Pr—P—Pr: 1 000 vertės vartojimo reikmenys — pinigai = 1 000—1 000 vertės gamybos priemonės.
Bet Pr—P—Pr šiuo atveju yra kapitalo judėjimas. Pr, parduotas darbininkams, pavirsta į P, o šis P paverčiamas į gamybos priemones; tai — virtimas atgal iš prekės į medžiaginius šios prekės sukūrimo elementus. Iš antros pusės, kaip II padalinio kapitalistas I padalinio atžvilgiu tėra tik prekės pirkėjas, taip I padalinio kapitalistas II padalinio atžvilgiu čia funkcionuoja tik kaip prekės pardavėjas. Iš pradžių I padalinys už 1 000 pinigų sumą, kuri turi funkcionuoti kaip kintamasis kapitalas, pirko 1 000 vertės darbo jėgą; vadinasi, jis gavo ekvivalentą už savo 1 000v, atiduotus pinigine forma; dabar pinigai priklauso darbininkui, kuris juos sunaudoja pirkimo iš II padalinio aktams; šiuos pinigus, šitaip patekusius į II padalinio kasą, I padalinys tegali atgauti tik tuo būdu, kad jis juos vėl surenka parduodamas prekes tokiai pat vertės sumai.
Iš pradžių I padalinys turėjo tam tikrą pinigų sumą = 1 000, kuri turi funkcionuoti kaip kintamoji kapitalo dalis; kaip tokia ji funkcionuoja pavirsdama į tokios pat vertės darbo jėgą. O darbininkas jam kaip gamybos proceso rezultatą patiekė tam tikrą 6 000 vertės prekių (gamybos priemonių) kiekį, kurio , arba 1 000, savo verte yra pinigais avansuotos kintamosios kapitalo dalies ekvivalentas. Kaip anksčiau savo pinigine forma, taip ir dabar savo prekine forma kintamojo kapitalo vertė nefunkcionuoja kaip kintamasis kapitalas; ji taip tegali funkcionuoti tik būdama paversta į gyvąją darbo jėgą, ir tik tą laiką, kol pastaroji funkcionuoja gamybos procese. Pasilikdama pinigų pavidalu, kintamojo kapitalo vertė buvo tik potencinis kintamasis kapitalas. Bet ši vertė turėjo tokią formą, kuria ji betarpiškai galėjo būti paversta į darbo jėgą. Pasilikdama prekės forma, ta pati kintamojo kapitalo vertė kol kas tėra tik potencinė piniginė vertė; pirmine pinigine forma ji tegali būti vėl atkurta tik pardavus prekę, t. y. šiuo atveju tokiu būdu, kad II padalinys perka už 1 000 prekių iš I padalinio. Cirkuliacijos judėjimas čia yra toks: 1 000v (pinigai)—1 000 vertės darbo jėga — 1 000 prekėmis (kintamojo kapitalo ekvivalentas) — 1 000v (pinigai), vadinasi, P—Pr…Pr—P (=P—D…Pr—P). Pats gamybos procesas, esąs tarp Pr…Pr, nepriklauso cirkuliacijos sferai; jis nepasireiškia įvairių metinės reprodukcijos elementų mainymu vienų į kitus, nors šis mainymas apima visų gamybinio kapitalo elementų: tiek pastoviojo elemento, tiek ir kintamojo — darbo jėgos — reprodukciją. Visi šito mainymo agentai tėra tik pirkėjai arba pardavėjai — arba ir tie ir kiti; mainant darbininkai tėra tik prekių pirkėjai; kapitalistai — pakaitomis pirkėjai ir pardavėjai; o tam tikrose ribose — tik vienpusiškai prekių pirkėjai arba vienpusiškai prekių pardavėjai.
Rezultatas yra toks: I padalinys vėl turi kintamąją savo kapitalo vertės dalį pinigine forma, iš kurios ši dalis tik ir tegali būti betarpiškai paversta į darbo jėgą, t. y. turi ją vėl ta vienintele forma, kuria ji tikrai gali būti avansuota kaip kintamasis jo gamybinio kapitalo elementas. Antra vertus, kad vėl galėtų stoti kaip prekės pirkėjas, darbininkas dabar vėl turi stoti iš pradžių kaip prekės pardavėjas, kaip savo darbo jėgos pardavėjas.
II padalinio kintamojo kapitalo (500 IIv) atžvilgiu cirkuliacijos procesas tarp to paties gamybos padalinio kapitalistų ir darbininkų,— jei mes į šį procesą žiūrime taip, tarytum jis vyktų tarp II padalinio visuminio kapitalisto ir II padalinio visuminio darbininko,— pasirodo tiesiogine forma, be jokių tarpinių grandžių.
II padalinio visuminis kapitalistas avansuoja 500v pirkti tokios pat vertės darbo jėgai; šiuo atveju visuminis kapitalistas yra pirkėjas, visuminis darbininkas — pardavėjas. Paskui su gautais už savo darbo jėgą pinigais pasirodo darbininkas kaip dalies savo pagamintų prekių pirkėjas. Vadinasi, čia kapitalistas yra pardavėjas. Darbininkas pagaminto II padalinio prekinio kapitalo dalimi, būtent 500v prekėmis, padengė kapitalistui pinigus, kurie buvo sumokėti perkant darbo jėgą; dabar kapitalistas turi prekine forma tą patį v, kurį jis pinigine forma turėjo anksčiau, prieš jį paversdamas į darbo jėgą; iš antros pusės, darbininkas savo darbo jėgos vertę realizavo pinigais, o dabar savo ruožtu realizuoja šiuos pinigus, išleisdamas juos kaip pajamas savo vartojimui, daliai savo paties pagamintų vartojimo reikmenų pirkti. Tai — darbininko piniginių pajamų mainymas į jo paties prekine forma atgamintą 500v dydžio prekių sudėtinę dalį, kuri priklauso kapitalistui. Tuo būdu šie pinigai sugrįžta II padalinio kapitalistui kaip piniginė jo kintamojo kapitalo forma. Ekvivalentinė pajamų vertė pinigine forma čia padengia prekinę formą turinčią kintamojo kapitalo vertę.
Kapitalistas neturtėja nuo to, kad tuos pinigus, kuriuos jis sumokėjo darbininkui, pirkdamas darbo jėgą, vėl atima iš darbininko, parduodamas jam ekvivalentinę prekių masę. Iš esmės imant, jis apmokėtų darbininką dukart, jeigu iš pradžių sumokėtų jam 500, pirkdamas jo darbo jėgą, ir paskui, be to, duotų jam veltui tą 500 vertės prekių kiekį, kurį pagaminti jis darbininką privertė. Atvirkščiai, jei darbininkas nebūtų pagaminęs kapitalistui nieko daugiau, kaip tik 500 prekėmis — savo darbo jėgos 500 dydžio kainos ekvivalentą,— tai po šios operacijos kapitalistas turėtų tą pat, ką jis ir anksčiau turėjo. Bet darbininkas atgamino 3 000 dydžio produktą; jis išlaikė pastoviąją produkto vertės dalį, t. y. jam sunaudotų gamybos priemonių vertę = 2 000, paversdamas juos į naują produktą; be to, šiai esamai vertei jis prijungė 1 000(v+m) vertę. (Pažiūrą, kad kapitalistas pasidarąs turtingesnis ta prasme, kad jis gaunąs pridedamąją vertę dėl 500 sugrįžimo pinigų pavidalu, dėsto Destiut-de-Trasi; apie tai smulkiau kalbama šio skirsnio XIII poskyryje.)
Dėl to, kad II padalinio darbininkas perka 500 vertės vartojimo reikmenis, II padalinio kapitalistui 500 IIv vertė, kurią jis tuo tarpu turėjo prekėmis, vėl sugrįžta pinigais, ta forma, kuria jis pradžioje buvo ją avansavęs. Betarpiškas santorio, kaip ir kiekvieno kito prekių pardavimo, rezultatas yra tam tikros vertės pavirtimas iš prekinės formos į piniginę formą. To santorio dėka įvykęs pinigų sugrįžimas į savo išeities tašką taip pat nesudaro nieko ypatingo. Jei II padalinio kapitalistas už 500 pinigais pirktų iš I padalinio kapitalisto prekių ir paskui savo ruožtu parduotų I padalinio kapitalistui prekes už 500 sumą, tai jam taip pat sugrįžtų 500 pinigais. Šie 500 pinigais tebūtų panaudoti tik 1 000 dydžio prekių masei mainyti ir, pagal anksčiau nurodytą bendrą dėsnį, sugrįžtų tam, kuris metė pinigus į cirkuliaciją šiai prekių masei mainyti.
Bet tie 500 pinigais, kurie sugrįžo II padalinio kapitalistui, tuo pačiu metu yra atnaujintas potencinis kintamasis kapitalas pinigine forma. Kodėl taip? Pinigai, vadinasi, ir piniginis kapitalas, yra potencinis kintamasis kapitalas tik dėl to ir tuo atveju, jeigu jie gali būti paversti į darbo jėgą. Šių 500 sv. st. pinigų sugrįžimą II padalinio kapitalistui lydi II padalinio darbo jėgos sugrįžimas į rinką. Pinigų ir darbo jėgos sugrįžimą į priešingus polius,— vadinasi, ir šių 500 pinigais ne tik kaip pinigų, bet ir kaip pakartotinį piniginės formos kintamojo kapitalo pasirodymą,— sąlygoja ta pati procedūra. Pinigai, = 500, sugrįžta II padalinio kapitalistui dėl to, kad jis II padalinio darbininkams pardavė 500 sumos vartojimo reikmenis, vadinasi, dėl to, kad darbininkas išleido savo darbo užmokestį ir tuo būdu gavo galimybę išlaikyti save ir savo šeimą, o kartu ir savo darbo jėgą. Kad galėtų toliau gyventi ir ateityje vėl stoti kaip prekių pirkėjas, jis vėl turi parduoti savo darbo jėgą. Tuo būdu šių 500 pinigais sugrįžimas II padalinio kapitalistui kartu yra sugrįžimas — atitinkamai išlikimas — darbo jėgos kaip prekės, kurią galima pirkti už šiuos 500 pinigais, ir todėl yra šių 500 pinigais kaip potencinio kintamojo kapitalo sugrįžimas.
Kai dėl II b kategorijos, gaminančios prabangos dalykus, tai su jos v — (II b)v — yra taip pat, kaip su Iv. Pinigai, kurie II b kapitalistams atnaujina jų kintamąjį kapitalą pinigine forma, jiems įplaukia aplinkiniu keliu, per II a kapitalistų rankas. Bet vis dėlto yra skirtumas, ar darbininkai savo pragyvenimo reikmenis betarpiškai perka iš tų kapitalistinių gamintojų, kuriems jie parduoda savo darbo jėgą, ar jie juos perka iš kitos kategorijos kapitalistų, per kurių rankas pinigai pirmiesiems sugrįžta tik aplinkiniu keliu. Kadangi darbininkų klasė šiaip taip manosi diena iš dienos, tai ji perka, kol gali pirkti. Kitaip yra su kapitalistu, pvz., mainant 1 000 IIc į 1 000 Iv. Kapitalistas gyvena ne šiaip taip manydamasis diena iš dienos. Jo skatinamasis motyvas yra kiek galint didesnis jo kapitalo vertės augimas. Todėl, jei susidaro kokios nors aplinkybės, dėl kurių II padalinio kapitalistui atrodo naudingiau ne tuojau atnaujinti savo pastovųjį kapitalą, o bent iš dalies ilgesniam laikui išlaikyti jį pinigine forma, tai šių 1 000 IIc (pinigais) sugrįžimas I padaliniui sulėtėja; vadinasi, sulėtėja ir 1 000 Iv atkūrimas pinigine forma, ir I padalinio kapitalistas tegali tęsti darbą ankstesniu mastu tik tuomet, jeigu jo žinioje yra atsarginių pinigų,— kaip ir aplamai yra reikalingas atsarginis kapitalas pinigais, kad būtų galima nenutrūkstamai tęsti darbą, nepriklausomai nuo greitesnio ar lėtesnio kintamojo kapitalo vertės sugrįžimo pinigų pavidalu.
Nagrinėjant įvairių šių metų reprodukcijos elementų mainus, taip pat reikia išnagrinėti ir pernykščių metų darbo, jau pasibaigusių metų darbo rezultatą. Gamybos procesas, kurio rezultatas yra šis metinis produktas, liko praeityje, pasibaigė, susiliejo su savo produktu; vadinasi, tuo labiau tai liečia cirkuliacijos procesą, kuris vyksta prieš gamybos procesą arba vyksta lygiagrečiai su juo, potencinio kintamojo kapitalo pavirtimą į tikrąjį kintamąjį kapitalą, t. y. darbo jėgos pirkimą ir pardavimą. Darbo rinka jau nebėra dalis tos prekių rinkos, kurią mes čia matome. Čia darbininkas ne tik jau yra pardavęs savo darbo jėgą, bet ir prekėmis, neskaitant pridedamosios vertės, yra patiekęs savo darbo jėgos kainos ekvivalentą; antra vertus, savo darbo užmokestį jis jau turi kišenėje ir mainuose jis figūruoja tik kaip prekės (vartojimo reikmenų) pirkėjas. Bet, toliau, metiniame produkte turi būti visi reprodukcijos elementai, metinis produktas turi atkurti visus gamybinio kapitalo elementus, vadinasi, visų pirma svarbiausiąjį jo elementą, kintamąjį kapitalą. Ir mes iš tikrųjų matėme, kad kintamojo kapitalo atžvilgiu mainų rezultatas yra toks: darbininkas, kaip prekės pirkėjas, išleisdamas savo darbo užmokestį ir suvartodamas pirktą prekę, tuo pačiu išlaiko ir atgamina savo darbo jėgą kaip vienintelę prekę, kurią jis gali pardavinėti; kaip pinigai, kapitalisto avansuoti šiai darbo jėgai pirkti, sugrįžta kapitalistui, taip ir darbo jėga kaip prekė, kuri mainoma į šiuos pinigus, sugrįžta į darbo rinką; kaip rezultatą — čia specialiai 1 000 Iv atveju — gauname: I padalinio kapitalistų pusėje — 1 000v pinigais, priešingoje pusėje, I padalinio darbininkų pusėje — 1 000 vertės darbo jėga, tad visas I padalinio reprodukcijos procesas gali būti pradėtas iš naujo. Tai — vienas mainų proceso rezultatas.
Iš antros pusės, už I padalinio darbininkų darbo užmokestį iš II padalinio buvo paimta vartojimo reikmenų 1 000c sumai ir tuo būdu jie buvo paversti iš prekinės formos į piniginę formą; II padalinys iš šios piniginės formos pavertė juos atgal į natūralinę savo pastoviojo kapitalo formą, pirkdamas prekių = 1 000v iš I padalinio, kuris tuo būdu vėl pinigine forma susigrąžino savo kintamojo kapitalo vertę.
I padalinio kintamasis kapitalas išeina tris pavirtimus iš vienos formos į kitą, kurie mainant metinį produktą visiškai nepasireiškia arba pasireiškia tik labai nežymiai.
1) Pirmoji forma, 1 000 Iv pinigais, kurie paverčiami į tokios pat vertės darbo jėgą. Pats šis pavirtimas iš vienos formos į kitą nepasireiškia prekių mainuose tarp I ir II padalinio, bet jo rezultatas pasireiškia tuo, kad I padalinio darbininkai su 1 000 pinigų stovi priešais II padalinio prekių pardavėją, visiškai taip pat, kaip II padalinio darbininkai, gavę 500 pinigų, stovi priešais prekių — 500 IIv, turinčių prekinę formą — pardavėją.
2) Antroji forma,— vienintelė, kurioje kintamasis kapitalas tikrai kinta, funkcionuoja kaip kintamasis, kurioje vertę kurianti jėga užima į ją išmainytos, esamos vertės vietą,— ši forma priklauso išimtinai gamybos procesui, kuris jau yra praėjęs.
3) Trečioji forma, kurioje kintamasis kapitalas kaip toks pasirodė kaip gamybos proceso rezultatas, yra per metus naujai sukurta vertė, vadinasi, I padaliniui = 1 000v + 1 000m = 2 000 I(v+m). Vietoj jo pirminės vertės, = 1 000 pinigais, stojo dvigubai didesnė vertė, = 2 000 prekėmis. Todėl kintamojo kapitalo vertė, = 1 000 prekėmis, tesudaro tik pusę tos naujos vertės, kurią kintamasis kapitalas, kaip gamybinio kapitalo elementas, naujai sukūrė. Šie 1 000 Iv prekėmis yra tikslus ekvivalentas tos pagal savo paskirtį pradžioje I padalinio avansuotos viso kapitalo kintamosios dalies, kuri sudaro 1 000v pinigais; bet, turėdami prekinę formą, jie yra pinigai tik potencialiai (iš tikrųjų jie pasidarys pinigai tik juos pardavus) ir, vadinasi, dar mažiau yra betarpiškai kintamasis piniginis kapitalas. Galų gale jie pasidaro kintamasis piniginis kapitalas tik pardavus 1 000 Iv prekes, kurių pirkėjas yra IIc, ir netrukus vėl pasirodžius darbo jėgai kaip parduodamai prekei, kaip medžiagai, į kurią gali pavirsti 1 000v pinigai.
Visų šių pavirtimų iš vienos formos į kitą metu kintamasis kapitalas nuolat pasilieka I padalinio kapitalisto rankose: 1) pradžioje kaip piniginis kapitalas; 2) paskui kaip jo gamybinio kapitalo elementas; 3) dar vėliau kaip jo prekinio kapitalo vertės dalis, vadinasi, prekės vertės pavidalu; 4) pagaliau vėl kaip pinigai, priešais kuriuos vėl stovi darbo jėga, į kurią jie gali būti paversti. Darbo proceso metu kapitalistas savo rankose turi kintamąjį kapitalą kaip veikiančią, vertę kuriančią darbo jėgą, o ne kaip tam tikro dydžio vertę; bet kadangi kapitalistas visuomet apmoka darbininką tik po to, kai pastarojo jėga tam tikrą, ilgesnį ar trumpesnį laiką jau yra veikusi, tai, prieš ją apmokėdamas, jis savo rankose jau turi jos sukurtą vertę, padengiančią jos pačios vertę, plius pridedamoji vertė.
Kadangi kintamasis kapitalas viena ar kita forma nuolat pasilieka kapitalisto rankose, tai anaiptol negalima teigti, kad jis kam nors pavirsta pajamomis. Priešingai, 1 000 Iv prekėmis pavirsta į pinigus parduodant jį II padaliniui, kuriam in natura padengiama pusė jo pastoviojo kapitalo.
Į pajamas pavirsta ne I padalinio kintamasis kapitalas, 1 000v pinigais. Kai tik šie pinigai yra paversti į darbo jėgą, jie nustoja funkcionavę kaip piniginė I padalinio kintamojo kapitalo forma,— lygiai kaip ir kiekvieno kito prekių pardavėjo pinigai nustoja jam priklausyti, kai tik jie bus paversti į kurio nors pardavėjo prekę. Pavirtimai iš vienos formos į kitą, kuriuos darbininkų klasės rankose patiria pinigai, gauti kaip darbo užmokestis, yra ne kintamojo kapitalo, bet į pinigus paverstos darbininkų klasės darbo jėgos vertės pavirtimai iš vienos formos į kitą: visiškai taip pat, kaip darbininko naujai sukurtos vertės (2 000 I(v+m)) pavirtimas iš vienos formos į kitą tėra tik kapitalistui priklausančios prekės pavirtimas iš vienos formos į kitą, nė kiek neliečiąs darbininko. Bet kapitalistas — ir dar daugiau jo teorinis aiškintojas, politekonomistas — tik labai sunkiai tegali atsikratyti nuo įsivaizdavimo, kad pinigai, išmokėti darbininkui, vis dar tebėra jo, kapitalisto, pinigai. Jei kapitalistas yra aukso verslovininkas, tai kintamoji vertės dalis, t. y. tas ekvivalentas prekėmis, kuris jam padengia darbo pirkimo kainą, pati betarpiškai pasirodo pinigine forma, vadinasi, vėl gali funkcionuoti kaip kintamasis piniginis kapitalas, neturėdama sugrįžti aplinkiniu keliu. O kai dėl darbininko II padalinyje,— paliekant nuošalyje darbininkus, gaminančius prabangos dalykus,— tai pats 500v egzistuoja prekėmis, kurios skirtos darbininko vartojimui, kurias jis, kaip visuminis darbininkas, vėl betarpiškai perka iš to paties visuminio kapitalisto, kuriam jis pardavė savo darbo jėgą. Kintamoji II padalinio kapitalo vertės dalis savo natūraline forma susideda iš vartojimo reikmenų, kurie daugiausia skirti darbininkų klasės vartojimui. Bet tai, ką darbininkas išleidžia tokia forma, yra ne kintamasis kapitalas, bet darbo užmokestis, darbininko pinigai, kurie, kaip tik būdami realizuoti šiais vartojimo reikmenimis, atkuria kapitalistui kintamąjį kapitalą 500 IIv pinigine forma. Kintamasis kapitalas IIv yra atgamintas vartojimo reikmenų pavidalu, kaip ir pastovusis kapitalas 2 000 IIc; tiek vienas, tiek ir antras vienodai nėra suvedamas į pajamas. Abiem atvejais į pajamas yra suvedamas darbo užmokestis.
Bet ta aplinkybė, kad, išleidžiant darbo užmokestį kaip pajamas, vienu atveju yra atkuriamas 1 000 IIc — ir tokiu pat aplinkiniu keliu 1 000 Iv,— o taip pat 500 IIv, vadinasi, piniginio kapitalo pavidalu yra atkuriami pastovusis ir kintamasis kapitalas (pastarasis yra atkuriamas iš dalies tiesioginiu, iš dalies netiesioginiu sugrįžimu),— ši aplinkybė yra svarbus faktas metinio produkto mainuose.
(49)Nuo čia pagal VIII rankraštį.
(50)«Jei laukinis žmogus gaminasi lanką, tai jis verčiasi pramone, bet nepraktikuoja susilaikymo» (Senior: «Principes fondamentaux de l’Économie Politique», trad. Arrivabene, Paryžius 1836, 308 psl.). «Kuo labiau visuomenė daro pažangą, tuo daugiau ji reikalauja susilaikymo» (ten pat, 342 psl.). [Plg. K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 532—533 psl.]
(51)E. B. Tylor: «Forschungen über die Urgeschichte der Menschheit». Vertė H. Miuleris, Leipcigas, be datos, 240 psl.