Karl Marx. Kapitalas. Antrasis tomas. III skyrius. XX skirsnis. PAPRASTOJI REPRODUKCIJA

Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas

XI. PAGRINDINIO KAPITALO PADENGIMAS

Vaizduojant metinės reprodukcijos mainų aktus, didelį sunkumą sudaro štai kas. Jei paimsime paprasčiausią formą, kaip galima dalyką pavaizduoti, tai gausime:

(I)	4 000_c	+	1 000_v	+	1 000_m	+
(II)	2 000_c	+	500_v	+	500_m	=	9 000,

o tai galų gale susiskaido į:
4 000 I_c + 2 000 II_c + 1 000 I_v + 500 II_v + 1 000 I_m + 500 II_m = 6 000_c + 1 500_v + 1 500_m = 9 000. Dalis pastoviojo kapitalo vertės, ypač jeigu jis susideda iš tikrųjų darbo priemonių (kaip atskiro gamybos priemonių padalinio), yra perkelta iš darbo priemonių į darbo produktą (prekę); šios darbo priemonės toliau funkcionuoja kaip gamybinio kapitalo elementai ir kartu išlaiko savo senąją natūralinę formą; jų nusidėvėjimas, tas vertės netekimas, kurį jos pamažu patiria funkcionuodamos tam tikrą laiko tarpą,— štai kas naujai pasirodo kaip šiomis darbo priemonėmis pagamintų prekių vertės elementas, štai kas perkeliama iš darbo įrankio į darbo produktą. Vadinasi, kalbant apie metinę reprodukciją, čia pirmiausia reikia turėti galvoje tik tokias pagrindinio kapitalo sudėtines dalis, kurių amžius yra ilgesnis kaip vieneri metai. Jeigu jos savo amžių atgyvena per vienerius metus, tai jas reikia ištisai pakeisti ir atnaujinti vykdant metinę reprodukciją, ir todėl iškeltasis klausimas su jomis neturi nieko bendro. Gali atsitikti — ir dažnai taip atsitinka,— kad tam tikri atskiri mašinų ir kitų palyginti ilgai tarnaujančių pagrindinio kapitalo formų organai turi būti ištisai pakeisti per vienerius metus, nors visas pastatas arba visa mašina gali tarnauti labai ilgą laiką. Šie atskiri organai priklauso vis tai pačiai kategorijai pagrindinio kapitalo elementų, kurie turi būti padengti per vienerius metus.

Šio prekių vertės elemento jokiu būdu negalima painioti su remonto kaštais. Kai prekė bus parduota, šis vertės elementas, kaip ir kiti, bus paverstas į pinigus; bet jam pavirtus į pinigus, iškyla jo skirtumas nuo kitų vertės elementų. Kad galėtų prasidėti prekių atgaminimas (aplamai, kad prekių gamybos procesas būtų nenutrūkstamas), reikia, kad žaliavos ir pagalbinės medžiagos, sunaudotos prekėms gaminti, būtų padengtos in natura; joms sunaudota darbo jėga taip pat turi būti kompensuota nauja darbo jėga. Vadinasi, už prekes gautus pinigus nuolat vėl reikia paversti į šiuos gamybinio kapitalo elementus, iš piniginės formos paversti į prekinę formą. Dalykas nė kiek nesikeičia, jei, pvz., žaliavos ir pagalbinės medžiagos tam tikrais laiko tarpais yra perkamos palyginti stambiomis masėmis,— tuo būdu jos sudaro gamybines atsargas,— vadinasi, jei šių gamybos priemonių tam tikrą laiką nereikia iš naujo pirkti, t. y. jei už parduotas prekes gauti pinigai, kurie yra skirti šiam tikslui, gali kauptis tol, kol pasilieka šios gamybos priemonės,— ir ši pastoviojo kapitalo dalis laikinai yra piniginis kapitalas, kurio aktyvus funkcionavimas laikinai sustabdytas. Šis kapitalas nėra pajamos; tai — gamybinis kapitalas, kuris sustingdytas pinigine forma. Gamybos priemonių atnaujinimas turi vykti nuolat, nors šio atnaujinimo forma — cirkuliacijos atžvilgiu — gali būti įvairi. Naujas pirkimas, cirkuliacijos operacija, kuria jos atnaujinamos, padengiamos, gali vykti ilgais laiko tarpais: tokiu atveju iš karto daromi stambūs pinigų įdėjimai, kuriuos kompensuoja atitinkama gamybinė atsarga; arba ši operacija įvyksta laiko tarpais, greitai sekančiais vienas po kito,— ir tada piniginės sąnaudos daromos palyginti smulkiomis dozėmis, greitai sekančiomis viena po kitos, o gamybinės atsargos yra nežymios. Paties dalyko tai nė kiek nekeičia. Tas pat ir su darbo jėga. Kur gamyba per visus metus nenutrūkstamai vykdoma tuo pačiu mastu,— ten suvartota darbo jėga nuolat kompensuojama nauja; kur darbas yra sezoninio pobūdžio arba įvairiais laiko tarpais panaudojami skirtingi darbo kiekiai, kaip kad žemės ūkyje,— ten sutinkamai su tuo perkamas čia mažesnis, čia didesnis darbo jėgos kiekis. Priešingai, gauti už parduotas prekes pinigai, jeigu jie paverčia į pinigus prekių vertės dalį, kuri lygi pagrindinio kapitalo nusidėvėjimui,— šie pinigai nepaverčiami vėl į sudėtinę dalį gamybinio kapitalo, kurio vertės netekimą jie padengia. Jie nusėda ir išlieka savo pinigine forma šalia gamybinio kapitalo. Toks pinigų nusėdimas kartojasi tol, kol pasibaigia daugiau ar mažiau metų trunkantis reprodukcijos periodas, per kurį pagrindinis pastoviojo kapitalo elementas savo senąja natūraline forma visą laiką funkcionuoja gamybos procese. Kai pagrindinis elementas — pastatai, mašinos ir t. t.— bus atgyvenęs savo amžių, nebegalės toliau funkcionuoti gamybos procese, tuo metu jo vertė jau egzistuos šalia jo, bus visa padengta pinigais: suma piniginių nuosėdų, verčių, palaipsniui perkeltų iš pagrindinio kapitalo į prekes, kurias gaminant jis dalyvavo, ir pardavus prekes įgavusių piniginę formą. Šie pinigai paskui panaudojami pagrindiniam kapitalui (arba pastarojo elementams, nes įvairių jo elementų amžius yra nevienodo ilgumo) in natura padengti ir tuo būdu šiai gamybinio kapitalo sudėtinei daliai iš tikrųjų atnaujinti. Vadinasi, šie pinigai yra pastoviojo kapitalo vertės dalies, jos pagrindinės dalies, piniginė forma. Tuo būdu šis lobio sudarymas pats yra kapitalistinio reprodukcijos proceso elementas, pagrindinio kapitalo arba jo atskirų elementų vertės atgaminimas ir sukaupimas — pinigine forma — iki to laiko, kol pagrindinis kapitalas atgyvens savo amžių ir, vadinasi, visą savo vertę perteiks pagamintoms prekėms, o pats turės būti atnaujintas in natura. Bet kai šie pinigai vėl paverčiami naujais pagrindinio kapitalo elementais, siekiant padengti savo amžių atgyvenusius kapitalo elementus, jie praranda tik lobio formą ir dėl to iš naujo aktyviai stoja į cirkuliacijos tarpininkaujamą kapitalo reprodukcijos procesą.

Kaip paprastoji prekinė cirkuliacija nėra tolygi paprastiesiems produktų mainams, taip ir metinio prekinio produkto pavirtimo iš vienos formos į kitą negalima suvesti į paprastus, netarpininkaujamus to produkto įvairių sudėtinių dalių tarpusavio mainus. Pinigai jame vaidina specifinį vaidmenį, kuris pasireiškia ir pagrindinio kapitalo vertės atgaminimo būdu. (Paskui turėsime išnagrinėti, kaip tai atrodytų kitokiu pavidalu, tariant, kad gamyba yra kolektyvinė ir neturi prekinės gamybos formos.)

Dabar, grįždami prie pagrindinės schemos, mes II padaliniui turime: 2 000_c + 500_v + 500_m. Visi per metus pagaminti vartojimo reikmenys čia yra lygūs 3 000 vertei; ir kiekvienas iš įvairių prekinių elementų, iš kurių susideda ši prekių suma, pagal savo vertę susiskaido į $\frac{2}{3}$ _c + $\frac{1}{6}$ _v + $\frac{1}{6}$ _m arba, skaičiuojant procentais, į $66 \frac{2}{3}$ _c + $16 \frac{2}{3}$ _v + $16 \frac{2}{3}$ _m. Įvairiose II padalinio prekių rūšyse pastovusis kapitalas gali būti įvairiomis proporcijomis; pagrindinė pastoviojo kapitalo dalis jose taip pat gali būti skirtinga; lygiai taip pat skirtingas gali būti ir pagrindinių kapitalo dalių amžiaus ilgumas, vadinasi, ir metinis nusidėvėjimas arba ta vertės dalis, kurią jos pro rata [proporcingai] perkelia į prekes, kurios gaminamos joms dalyvaujant. Visa tai čia neturi reikšmės. Visuomeninio reprodukcijos proceso atžvilgiu svarbu tiktai mainai tarp II ir I padalinio. Bet II ir I padaliniai čia stovi vienas priešais kitą tik savo visuomeniniais, masiniais santykiais; todėl II padalinio prekinio produkto c vertės dalies proporcingas dydis (čia nagrinėjamam klausimui jis vienas teturi lemiamą reikšmę) yra tas vidutinis santykis, kurį gausime, padarę bendrą santrauką visų gamybos šakų, kurios įeina į II padalinį.

Tuo būdu kiekviena iš prekių rūšių (o tai daugiausia yra tos pačios prekių rūšys), kurių bendra vertė yra suvesta į 2 000_c + 500_v + 500_m, pagal savo vertę yra vienodai lygi $66 \frac{2}{3}$ %_c + $16 \frac{2}{3}$ %_v + $16 \frac{2}{3}$ %_m. Tai liečia kiekvienus 100 prekių vienetus, ar jie figūruotų kaip c, ar kaip v, ar kaip m.

Prekes, kuriose yra įkūnyti 2 000_c, savo ruožtu pagal vertę galima suskaidyti į:

1) $1 333 \frac{1}{3}$ _c + $333 \frac{1}{3}$ _v + $333 \frac{1}{3}$ _m = 2 000_c;

lygiai taip pat 500_v galima suskaidyti į:

2) $333 \frac{1}{3}$ _c + $83 \frac{1}{3}$ _v + $83 \frac{1}{3}$ _m = 500_v;

pagaliau 500_m galima suskaidyti į:

3) $333 \frac{1}{3}$ _c + $83 \frac{1}{3}$ _v + $83 \frac{1}{3}$ _m = 500_m.

Dabar, sudėję 1, 2 ir 3 punktuose esantį c, gausime $1 333 \frac{1}{3}$ _c + $333 \frac{1}{3}$ _c + $333 \frac{1}{3}$ _c = 2 000. Lygiai taip pat $333 \frac{1}{3}$ _v + $83 \frac{1}{3}$ _v + $83 \frac{1}{3}$ _v = 500, ir tas pat su m; sudėję visus šiuos dydžius, kaip ir anksčiau, gausime bendrą 3 000 vertę.

Taigi, visą pastoviojo kapitalo vertę, esančią 3 000 vertės II padalinio prekių masėje, turi 2 000_c, ir nei 500_v, nei 500_m neturi nė atomo šios vertės. Tai savo ruožtu galioja ir v ir m atžvilgiu.

Kitaip tariant: visa ta II padalinio prekių masės dalis, kuri sudaro pastoviojo kapitalo vertę ir dėl to vėl turi būti paversta arba į natūralinę, arba į piniginę jo formą,— egzistuoja 2 000_c ribose. Tuo būdu visa, kas yra susiję su pastoviosios II padalinio prekių vertės mainais, apsiriboja 2 000 II_c judėjimu; ir šie mainai tegali būti vykdomi tiktai su I (1 000_v + 1 000_m).

Lygiai taip pat I padaliniui visa, kas yra susiję su į tą padalinį įeinančios pastoviojo kapitalo vertės mainais, reikia apriboti 4 000 I_c nagrinėjimu.

1) Nusidėvėjusios vertės dalies padengimas pinigine forma

Jei dabar mes pirmiausia paimsime:

I.	4 000_c	$+ \underset{⏟}{{1 000}_{v} + {1 000}_{m}}$
II.		2 000_c	+ 500_v + 500_m,

tai 2 000 II_c prekių mainų į tos pačios vertės I (1 000_v + 1 000_m) prekes prielaida būtų, kad 2 000 II_c in natura ištisai vėl pavirsta į I padalinio pagamintas natūralines II padalinio pastoviojo kapitalo sudėtines dalis; bet 2 000 dydžio prekių vertėje, kurios pavidalu egzistuoja tas pastovusis kapitalas, yra elementas, kuris padengia pagrindinio kapitalo vertės netekimą ir kuris neturi būti tuojau padengtas in natura, bet yra paverčiamas pinigais, kurie palaipsniui susikaupia į bendrą sumą tol, kol ateis laikas atnaujinti pagrindinį kapitalą jo natūraline forma. Kiekvieni metai yra mirties metai pagrindiniam kapitalui, kurį reikia padengti čia vienoje, čia kitoje atskiroje įmonėje arba net čia vienoje, čia kitoje pramonės šakoje; tame pačiame individualiniame kapitale reikia padengti čia vieną, čia kitą pagrindinio kapitalo dalį (nes jo dalių amžiaus ilgumas yra skirtingas). Nagrinėdami metinę reprodukciją — kad ir vykstančią nekintamu mastu, t. y. palikdami nuošalyje bet kokį kaupimą,— mes pradėsime ne ab ovo [nuo pat pradžios]; mes paimsime vienerius metus iš visos eilės metų, ne pirmuosius kapitalistinės gamybos gyvavimo metus. Taigi, įvairių kapitalų, įdėtų į įvairias II padalinio gamybos šakas, amžius yra skirtingas, ir, kaip kasmet miršta žmonės, funkcionuojantieji tose gamybos šakose, taip ir pagrindinių kapitalų masės kasmet pasiekia savo gyvenimo pabaigą ir turi būti atnaujinamos in natura iš sukaupto pinigų fondo. Tiek 2 000 II_c mainai į 2 000 I_(v+m) apima 2 000 II_c pavirtimą iš jo prekinės formos (vartojimo reikmenų) į natūralinius elementus, kurie susideda ne tik iš žaliavų ir pagalbinių medžiagų, bet ir iš natūralinių pagrindinio kapitalo elementų — mašinų, įrankių, pastatų ir t. t. Todėl nusidėvėjimas, kuris 2 000 II_c vertėje turi būti padengtas pinigais, anaiptol neatitinka funkcionuojančio pagrindinio kapitalo dydžio, nes dalį šio kapitalo kasmet tenka padengti in natura; laikomasi prielaidos, kad ankstesniais metais II padalinio kapitalistų rankose susikaupė šiems mainams reikalingi pinigai. Bet ši prielaida tiek pat galioja šių metų atžvilgiu, kaip ji laikoma galiojančia ankstesniųjų metų atžvilgiu.

Mainuose tarp I (1 000_v + 1 000_m) ir 2 000 II_c pirmiausia reikia pažymėti, kad I_(v+m) vertės sumoje nėra pastoviosios vertės elementų, vadinasi, nėra vertės elementų padengti nusidėvėjimui, t. y. vertei, kuri iš pagrindinės pastoviojo kapitalo sudėtinės dalies yra perkelta į tas prekes, kurių natūraline forma egzistuoja v+m. Priešingai, šis elementas egzistuoja II_c ribose, ir tai kaip tik yra ta pagrindinio kapitalo dėka egzistuojančio vertės elemento dalis, kuri neturi betarpiškai pavirsti iš piniginės formos į natūralinę formą, bet kuri pradžioje turi likti pinigine forma. Todėl I (1 000_v + 1 000_m) mainuose į 2 000 II_c mes tuojau pat susiduriame su tuo sunkumu, kad I padalinio gamybos priemonės, kurių natūraline forma egzistuoja 2 000_(v+m), visai savo 2 000 vertės sumai turi būti išmainytos į ekvivalentą, egzistuojantį II padalinio vartojimo reikmenų pavidalu; bet, iš antros pusės, 2 000 II_c vartojimo reikmenys negali būti visai savo vertės sumai išmainyti į I (1 000_v + 1 000_m) gamybos priemones dėl to, kad tam tikra jų vertės dalis,— lygi nusidėvėjimui, kuris turi būti padengtas, arba lygi pagrindinio kapitalo vertės netekimui,— iš pradžių turi nusėsti pavidalu pinigų, kurie mūsų čia kaip tik nagrinėjamo šių metų reprodukcijos periodo ribose jau nebegalės vėl funkcionuoti kaip cirkuliacijos priemonės. Bet pinigai, kuriais paverčiamas į pinigus nusidėvėjimo elementas, kuris glūdi 2 000 II_c prekių vertėje,— šie pinigai tegali atsirasti tik iš I padalinio, kadangi II padalinys negali savęs apmokėti, o yra apmokamas tik parduodant jo prekes ir kadangi, pagal prielaidą, I_(v+m) perka visą 2 000 II_c prekių sumą; vadinasi, šiuo pirkimu I padalinys turi nurodytą nusidėvėjimą paversti į pinigus II padaliniui. Bet, pagal anksčiau išdėstytą dėsnį, pinigai, avansuoti cirkuliacijai, sugrįžta kapitalistiniam gamintojui, kuris vėliau meta į cirkuliaciją tokį pat kiekį prekių pavidalu. Aišku, kad I padalinys, pirkdamas II_c, negali duoti II padaliniui prekių už 2 000 ir, be to, dar papildomą pinigų sumą visam laikui (duoti taip, kad ji jam nesugrįžtų vykstant mainų operacijoms). Tai aplamai reikštų, kad II_c prekių masė yra perkama aukščiau jos vertės. Jei II padalinys mainais į savo 2 000_c iš tikrųjų išmaino I (1 000_v + 1 000_m), tai jis iš I padalinio nieko daugiau negali reikalauti, ir pinigai, cirkuliavę šiuose mainuose, sugrįžta I ar II padaliniui priklausomai nuo to, kuris iš jų metė pinigus į cirkuliaciją, t. y. kuris iš jų anksčiau stojo kaip pirkėjas. Kartu II padalinys tokiu atveju vėl paverstų savo prekinį kapitalą visai jo vertės sumai į natūralinę gamybos priemonių formą, o mes laikėmės prielaidos, kad tam tikra jo dalis, būdama parduota, šių metų reprodukcijos periode nepavirsta atgal iš pinigų į jo pastoviojo kapitalo pagrindinių sudėtinių dalių natūralinę formą. Vadinasi, II padaliniui skirtumas pinigais tegalėtų įplaukti tik tuomet, jei II padalinys parduotų I padaliniui kaip tik už 2 000, o iš I padalinio pirktų mažiau kaip už 2 000, pvz., tik už 1 800; tuomet I padalinys skirtumą turėtų padengti sumokėdamas 200 pinigais, kurie jam nesugrįžtų, nes šie cirkuliacijai avansuoti pinigai negalėtų būti vėl iš jos išimti metant į cirkuliaciją prekes = 200. Tokiu atveju mes II padaliniui jo pagrindinio kapitalo nusidėvėjimui padengti turėtume pinigų fondą; bet antroje pusėje, I padalinio pusėje, mes turėtume 200 dydžio sumai gamybos priemonių perprodukciją, ir tuo būdu iširtų visas schemos pagrindas, būtent reprodukcija nesikeičiančiu mastu, kurios sąlygomis laikomasi prielaidos, kad yra visiškas proporcingumas tarp įvairių gamybos sistemų. Vienas sunkumas tebūtų pašalintas kitu, žymiai nemalonesniu.

Kadangi ši problema yra susijusi su ypatingais sunkumais ir iki šiol politekonomistų iš viso nebuvo nagrinėjama, tai mes iš eilės išnagrinėsime visus galimus (bent tariamai galimus) pačios problemos sprendimus arba, tiksliau tariant, jos pastatymus.

Pirmiausia, mes ką tik tarėme, kad II padalinys parduoda I padaliniui už 2 000, o iš I padalinio perka prekių tik už 1 800. 2 000 II_c prekių vertėje yra 200 nusidėvėjimui padengti; pastarieji turi būti išlaikomi pinigų pavidalu kaip lobis; tuo būdu 2 000 II_c vertė susiskaido į 1 800, kurie turi būti išmainyti į I padalinio gamybos priemones, ir į 200 nusidėvėjimui padengti, kurie (pardavus I padaliniui 2 000_c) turi būti išlaikyti pinigų pavidalu. Arba savo vertės atžvilgiu 2 000 II_c būtų = 1 800_c + 200_c (d), kur d = déchet {nusidėvėjimas}.

Tokiu atveju mes turėtume išnagrinėti

mainus	I.	$\underset{⏟}{{1 000}_{v} + {1 000}_{m}}$
	II.	1 800_c	+ 200_c (d).

Už 1 000 sv. st., kurie darbo užmokesčio pavidalu atiteko darbininkams kaip jų darbo jėgos apmokėjimas, I padalinys perka 1 000 II_c vartojimo reikmenis; už tuos pačius 1 000 sv. st. II padalinys perka 1 000 I_v gamybos priemones. Tuo būdu I padalinio kapitalistams sugrįžta jų kintamasis kapitalas pinigine forma, ir jie sekančiais metais gali už jį pirkti tokios pat vertės darbo jėgą, t. y. gali in natura padengti kintamąją savo gamybinio kapitalo dalį.— Toliau, II padalinys už avansuotus 400 sv. st. perka I_m gamybos priemones, o I_m už tuos pačius 400 sv. st. perka II_c vartojimo reikmenis. Tie 400 sv. st., kuriuos II padalinys avansavo cirkuliacijai, tokiu būdu sugrįžo II padalinio kapitalistams, bet sugrįžo tik kaip ekvivalentas už parduotas prekes. I padalinys už avansuotus 400 sv. st. perka vartojimo reikmenis; II padalinys perka iš I padalinio gamybos priemones už 400 sv. st., ir dėl to šie 400 sv. st. sugrįžta I padaliniui. Vadinasi, lig šiol sąskaita yra ši:

I padalinys meta į cirkuliaciją 1 000_v + 800_m prekių pavidalu; toliau, meta į cirkuliaciją pinigų pavidalu: 1 000 sv. st. darbo užmokesčiui ir 400 sv. st. mainams su II padaliniu. Mainams pasibaigus, I padalinys turi: 1 000_v pinigais, 800_m, paverstus į 800 II_c (vartojimo reikmenys), ir 400 sv. st. pinigais.

II padalinys meta į cirkuliaciją 1 800_c prekėmis (vartojimo reikmenys) ir 400 sv. st. pinigais; mainams pasibaigus, jis turi: 1 800 I padalinio prekėmis (gamybos priemonės) ir 400 sv. st. pinigais.

Dabar mes I padalinio pusėje dar turime 200_m (gamybos priemonėmis), II padalinio pusėje — 200_c (d) (vartojimo reikmenimis).

Pagal prielaidą I padalinys už 200 sv. st. perka bendros 200 vertės vartojimo reikmenis c (d); bet II padalinys pasilaiko šiuos 200 sv. st., nes 200_c (d) atstovauja nusidėvėjimui, vadinasi, betarpiškai neturi būti paversti į gamybos priemones. Taigi, 200 I_m negali būti parduoti; $\frac{1}{10}$ I padalinio pridedamosios vertės, kuri turi būti padengta, negali būti realizuota, iš savo gamybos priemonių natūralinės formos negali būti paversta į natūralinę vartojimo reikmenų formą.

Tai ne tik prieštarauja tam, kad mes tariame esant paprastąją reprodukciją; tai savaime nėra hipotezė, kuri išaiškintų, kaip 200_c (d) pavirsta į pinigus. Tai veikiau reiškia, kad toks pavirtimas aplamai yra neišaiškinamas. Kadangi nepavyksta parodyti, kokiu būdu 200_c (d) gali pavirsti į pinigus, tai laikomasi prielaidos, kad I padalinys teikiasi paversti juos į pinigus kaip tik dėl to, kad I padalinys nepajėgia paversti į pinigus savo paties 200_m likučio. Laikyti tai normalia mainų mechanizmo operacija — tai tas pat, kaip jei mes laikytumės prielaidos, jog 200 sv. st. kasmet nukrinta iš dangaus, kad reguliariai šiuos 200_c (d) paverstų į pinigus.

Bet tokios hipotezės absurdiškumas taip tiesiai nekrinta į akis, jei I_m nepasirodo tokia primityvia egzistavimo forma, kaip čia, būtent — kaip gamybos priemonių vertės sudėtinė dalis, vadinasi, kaip prekių vertės sudėtinė dalis,— prekių, kurias jų kapitalistiniai gamintojai parduodami turi realizuoti pinigais, o pasirodo rankose tų, su kuriais kapitalistai dalijasi pridedamąją vertę, pvz., kaip žemės renta žemvaldžių rankose arba kaip palūkanos — pinigų skolintojų rankose. Bet jei ta prekėse esančios pridedamosios vertės dalis, kurią pramoninis kapitalistas turi kaip žemės rentą arba kaip palūkanas atiduoti kitiems pridedamosios vertės bendrasavininkiams, jei ši dalis per ilgą laiką negali būti realizuota parduodant pačias prekes, tai ši aplinkybė reiškia galą ir rentos arba palūkanų mokėjimui, ir todėl nei žemvaldžiai, nei palūkanų gavėjai rentos ir palūkanų suvartojimu negali būti kaip dei ex machina [dievai iš mašinos] panaudojami tam, kad laisva nuožiūra būtų paverčiamos į pinigus tam tikros metinės reprodukcijos dalys. Taip pat yra ir su išlaidomis visų vadinamųjų negamybinių darbininkų — valstybinių valdininkų, gydytojų, advokatų ir t. t., ir aplamai visų tų, kurie «didžiosios publikos» forma daro politekonomistams tą «paslaugą», kad paaiškina tai, kas jų nėra išaiškinta.

Tiek pat mažai padedama reikalui, jei vietoj tiesioginių mainų tarp I ir II padalinio — tarp dviejų stambių pačių kapitalistinių gamintojų padalinių — kaip tarpininkas pritraukiamas pirklys ir jo «pinigais» apeinami visi sunkumai. Pavyzdžiui, šiuo atveju 200 I_m galų gale turi būti galutinai parduoti pramoniniams II padalinio kapitalistams. Tarkime, kad jie pereis per eilės pirklių rankas,— ir vis dėlto paskutinis iš jų, pagal hipotezę, II padalinio atžvilgiu bus tokioje pat padėtyje, kokioje iš pradžių buvo kapitalistiniai I padalinio gamintojai, t. y. jie II padaliniui negali parduoti 200 I_m, ir nelaimingoji perkamoji suma negali atnaujinti to paties proceso su I padaliniu.

Iš to matyti, kad, net paliekant nuošalyje mūsų tikrąjį tikslą, reprodukcijos procesas būtinai turi būti nagrinėjamas pagrindine savo forma, pašalinančia visas dalyką užtemdančias šalutines aplinkybes, kad tuo būdu būtų galima atsipalaiduoti nuo melagingų išsisukinėjimų, kurie tedaro tik «mokslinio» aiškinimo įspūdį tuo, kad visuomeninį reprodukcijos procesą painia konkrečia jo forma iš pat pradžių padaro analizės objektu.

Taigi, dėsnis, pagal kurį pinigai, kapitalistinio gamintojo avansuoti cirkuliacijai, normaliai vykstant reprodukcijai (arba nekintamu, arba išplėstiniu mastu), turi sugrįžti į savo išeities tašką (ir čia neturi reikšmės, ar pinigai priklauso kapitalistiniams gamintojams, ar jų yra paskolinti),— šis dėsnis kartą visam laikui pašalina tą hipotezę, kad 200 II_c (d) pavirsta į pinigus su pagalba tų pinigų, kuriuos avansavo I padalinys.

2) Pagrindinio kapitalo padengimas in natura