Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Pašalinus ką tik išnagrinėtą hipotezę, dar pasilieka tokios galimybės, kurios, neskaitant nusidėvėjusios dalies padengimo pinigais, taip pat apima ir visiškai atgyvenusio savo amžių pagrindinio kapitalo padengimą in natura.
Lig šiol mes laikėmės prielaidos:
a) kad 1 000 sv. st., kuriuos I padalinys išmokėjo darbo užmokesčio pavidalu, darbininkai išleidžia tos pačios vertės IIc įsigyti, t. y. kad jie už šiuos 1 000 sv. st. perka vartojimo reikmenis.
Kad I padalinys šiuos 1 000 sv. st. čia avansuoja pinigais, tai yra tiktai fakto konstatavimas. Atitinkami kapitalistiniai gamintojai darbo užmokestį turi išmokėti pinigais; paskui darbininkai šiuos pinigus išleidžia pragyvenimo reikmenims įsigyti, ir šie pinigai pragyvenimo reikmenų pardavėjams savo ruožtu vėl yra cirkuliacijos priemonė paverčiant jiems savo pastovųjį kapitalą iš prekinio kapitalo į gamybinį. Čia jie pereina daugelį kanalų (krautuvininkai, namų savininkai, mokesčių rinkėjai, negamybiniai darbininkai, kaip kad gydytojai ir t. t., kurie reikalingi pačiam darbininkui), ir todėl tik dalis jų betarpiškai iš I padalinio darbininkų rankų įplaukia į II padalinio kapitalistų rankas. Jų plaukimas gali daugiau ar mažiau susitrukdyti, dėl to kapitalistams gali prireikti naujų piniginių atsargų. Nagrinėjant šią pagrindinę formą, visa tai paliekama nuošalyje.
b) Mes laikėmės prielaidos, kad vieną kartą I padalinys, norėdamas pirkti iš II padalinio, avansuoja naujus 400 sv. st. pinigais, kurie jam sugrįžta, o kitą kartą II padalinys, norėdamas pirkti iš I padalinio, avansuoja 400 sv. st., kurie jam sugrįžta. Šią prielaidą reikėjo padaryti, nes būtų savavališka manyti priešingai, kad arba I padalinio kapitalistai, arba II padalinio kapitalistai vienašališkai avansuoja cirkuliacijai pinigus, reikalingus prekių mainams. Kadangi ankstesniame 1) paragrafe buvo parodyta, kad turi būti atmesta kaip absurdiška ta hipotezė, pagal kurią papildomus pinigus, kurie yra reikalingi 200 IIc (d) paversti į pinigus, meta į cirkuliaciją I padalinys, tai, aišku, toliau pasilieka tik viena hipotezė, kuri atrodo esanti dar absurdiškesnė: II padalinys pats meta į cirkuliaciją pinigus, kuriais paverčiama į pinigus ta prekės vertės sudėtinė dalis, kuri turi padengti pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą. Pavyzdžiui, vertės dalis, kurios netenka gamyboje pono X verpimo mašina, iš naujo pasirodo kaip verpalų vertės dalis; kiek jo verpimo mašina vienoje pusėje netenka vertės atžvilgiu arba kiek ji nusidėvi, tiek jam kitoje pusėje turi susikaupti pinigų pavidalu. Pavyzdžiui, tarkime, kad X už 200 sv. st. perka medvilnę iš Y ir tuo būdu avansuoja cirkuliacijai 200 sv. st. pinigais; Y už tuos pačius 200 sv. st. perka iš jo verpalus, ir šiuos 200 sv. st. X dabar panaudoja kaip fondą verpimo mašinos nusidėvėjimui padengti. Tai būtų tiesiog tas pat, kaip jeigu X, nepriklausomai nuo savo gamybos, jos produkto ir jo pardavimo, turėtų in petto [atsargoje] 200 sv. st., kuriais pats sau sumokėtų už verpimo mašinos vertės netekimą, t. y. kaip jeigu jis, neskaitant savo verpimo mašinos vertės netekimo, pasireiškiančio 200 sv. st., kasmet turėtų iš savo kišenės pridėti dar po 200 sv. st. pinigais, kad pagaliau galėtų pirkti naują verpimo mašiną.
Bet tai tik atrodo absurdiška. II padalinys susideda iš kapitalistų, kurių pagrindinis kapitalas yra visiškai skirtingose savo atgaminimo stadijose. Vieniems jau atėjo laikas ištisai jį padengti in natura. Kitų pagrindinis kapitalas yra daugiau ar mažiau toli nuo šios stadijos; visiems pastarosios grupės nariams bendra yra tai, kad jų pagrindinis kapitalas nėra realiai atgaminamas, t. y. nėra atnaujinamas in natura, nėra padengiamas nauju tos pačios rūšies egzempliorium, bet kad jo vertė palaipsniui telkiama pinigais. O pirmoji grupė yra visiškai (arba iš dalies,— tai čia neturi reikšmės) tokioje pat padėtyje, kaip steigiant savo įmonę, kai kapitalistai su piniginiu kapitalu stojo rinkoje, kad paverstų jį, iš vienos pusės, į pastovųjį (pagrindinį ir apyvartinį) kapitalą, o iš antros pusės — į darbo jėgą, į kintamąjį kapitalą. Kaip ir tada, jie dabar šį piniginį kapitalą vėl turi avansuoti cirkuliacijai,— vadinasi, turi avansuoti pastoviojo pagrindinio kapitalo vertę visiškai taip pat, kaip apyvartinio ir kintamojo kapitalo vertę.
Taigi, laikantis prielaidos, kad iš 400 sv. st., kuriuos II padalinio kapitalistai meta į cirkuliaciją mainams su I padaliniu, viena pusė yra paleista tokių II padalinio kapitalistų, kurie savo prekėmis turi ne tik padengti savo gamybos priemones, priklausančias apyvartiniam kapitalui, bet ir turi savo pinigais atnaujinti savo pagrindinį kapitalą in natura, tuo tarpu kai kita II padalinio kapitalistų pusė savo pinigais tepadengia in natura tik apyvartinę savo pastoviojo kapitalo dalį, bet neatnaujina savo pagrindinio kapitalo in natura,— laikantis tokios prielaidos, nieko prieštaringo nesudaro tai, kad sugrįžtantieji atgal 400 sv. st. (sugrįžtantieji, kai I padalinys už juos perka vartojimo reikmenis) įvairiai pasiskirsto tarp šių dviejų II padalinio kapitalistų grupių. Jie sugrįžta atgal II padaliniui, bet jie sugrįžta ne į ankstesnes rankas, o įvairiai pasiskirsto to padalinio viduje, pereina iš vienos jo dalies į kitą.
Viena II padalinio kapitalistų dalis, neskaitant gamybos priemonių dalies, kurią galų gale padengia jos prekės, pavertė 200 sv. st. pinigų į naujus pagrindinio kapitalo elementus in natura. Tokiu būdu sunaudoti jų pinigai,— kaip kad steigiant įmonę,— tik per eilę metų palaipsniui jiems sugrįžta iš cirkuliacijos kaip nusidėvėjimą atitinkanti šiuo pagrindiniu kapitalu pagaminamų prekių vertės sudėtinė dalis.
Priešingai, kita II padalinio kapitalistų dalis už 200 sv. st. negavo jokių prekių iš I padalinio, bet I padalinys už prekes moka tais pinigais, už kuriuos pirmoji II padalinio kapitalistų dalis pirko pagrindinio kapitalo elementus. Viena II padalinio kapitalistų dalis vėl turi savo pagrindinio kapitalo vertę atnaujinta natūraline forma, kita — vis dar telkia tą vertę pinigine forma, kad vėliau padengtų savo pagrindinį kapitalą in natura.
Padėtis, kuria mes turime remtis, yra tokia: po ankstesnių mainų aktų išmainytinų prekių likutis abiejose pusėse išreiškiamas: I padaliniui 400m, II padaliniui 400c(52). Mes laikomės prielaidos, kad II padalinys avansuoja 400 pinigais šių 800 sumos prekių mainams. Pusę šių 400 (=200) bet kuriomis sąlygomis turi sunaudoti ta IIc dalis, kuri sukaupė 200 pinigais kaip nusidėvėjimo vertę ir kuri dabar vėl turi paversti juos atgal į natūralinę savo pagrindinio kapitalo formą.
Visiškai taip pat, kaip pastoviojo kapitalo vertė, kintamojo kapitalo vertė ir pridedamoji vertė — į kurias gali būti suskaidyta II ir I padalinio prekinių kapitalų vertė,— gali būti pateiktos atskiromis proporcingomis pačių II padalinio, atitinkamai I padalinio, prekių dalimis,— visiškai taip pat pačios pastoviojo kapitalo vertės ribose gali būti pateikta ir toji vertės dalis, kuri dar neturi būti paversta į natūralinę pagrindinio kapitalo formą, bet kurią tuo tarpu reikia pinigine forma palaipsniui kaupti kaip lobį. Tam tikras II padalinio prekių kiekis (vadinasi, mūsų pavyzdyje — pusė likučio = 200) čia tėra tik atstovas tos nusidėvėjimo vertės, kuri per mainus turi nusėsti pinigų pavidalu. (Pirmoji II padalinio kapitalistų dalis, atnaujinanti pagrindinį kapitalą in natura, kartu su nusidėvėjimo verte, esančia toje prekių masėje, kurios čia, gal būt, tefigūruoja tik likutis, tokiu būdu jau realizavo dalį nusidėvėjimą atitinkančios vertės; tačiau jie dar turi tokiu būdu realizuoti 200 pinigų.)
Toliau, kai dėl antrosios pusės (=200) tų 400 sv. st., kuriuos II padalinys per šią baigiamąją operaciją metė į cirkuliaciją, tai už ją iš I padalinio yra perkamos apyvartinės pastoviojo kapitalo sudėtinės dalys. Dalį šių 200 sv. st. metė į cirkuliaciją, gal būt, abi II padalinio kapitalistų dalys arba tik ta dalis, kuri vertės pagrindinės sudėtinės dalies neatnaujina in natura.
Vadinasi, šiais 400 sv. st. iš I padalinio yra išimta: 1) 200 sv. st. sumai tokių prekių, kurios susideda tik iš pagrindinio kapitalo elementų, 2) 200 sv. st. sumai tokių prekių, kurios natūraline forma padengia tik apyvartinės II padalinio pastoviojo kapitalo dalies elementus. I padalinys dabar pardavė visą savo metinį prekinį produktą, turint galvoje, kad jis turi būti parduotas II padaliniui; bet vieno šio produkto penktadalio vertė, 400 sv. st., dabar jo rankose egzistuoja pinigine forma. Tačiau šie pinigai yra į pinigus paversta pridedamoji vertė, kuri kaip pajamos turi būti išleista vartojimo reikmenims. Vadinasi, I padalinys už šiuos 400 sv. st. perka visą II padalinio prekių vertę = 400. Tuo būdu pinigai, paleisdami judėti II padalinio prekes, sugrįžta atgal II padaliniui.
Dabar paimkime tris atvejus. Tą II padalinio kapitalistų dalį, kuri pagrindinį kapitalą padengia in natura, mes pavadinkime «1-ji dalis», o tą, kuri pinigine forma kaupia pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo vertę, pavadinkime «2-ji dalis». Trys atvejai yra šie: a) tam tikra dalis tų 400, kurie kaip likutis prekių pavidalu dar egzistuoja II padalinyje, turi padengti tam tikrą dalį apyvartinių pastoviojo kapitalo dalių 1-jai daliai ir 2-jai daliai (sakysime, po ); b) 1-ji dalis jau pardavė visas savo prekes, vadinasi, 2-ji dalis dar turi parduoti 400; c) 2-ji dalis pardavė visa, išskyrus tuos 200, kurie atstovauja nusidėvėjimo vertei.
Tada mes gausime šiuos pasiskirstymus:
a) Iš prekių vertės = 400c, kuri dar tebėra II padalinio rankose, 1-jai daliai priklauso 100 ir 2-jai daliai — 300; 200 iš šių 300 atstovauja nusidėvėjimui. Šiuo atveju iš tų 400 sv. st. pinigų, kuriuos I padalinys dabar siunčia atgal, kad gautų II padalinio prekes, 1-ji dalis iš pradžių sunaudojo 300, būtent — pinigais 200, už kuriuos ji iš I padalinio išėmė pagrindinio kapitalo elementus in natura, ir pinigais 100 jos prekių mainams su I padaliniu aptarnauti; priešingai, 2-ji dalis iš šių 400 avansavo tik , t. y. 100,— taip pat savo prekių mainams su I padaliniu aptarnauti.
Vadinasi, iš šių 400 pinigų 1-ji dalis avansavo 300 ir 2-ji dalis avansavo 100.
Bet iš šių 400 sugrįžta:
1-jai daliai — 100, vadinasi, tik jos avansuotų pinigų. Bet vietoj likusių ji turi atnaujintą 200 vertės pagrindinį kapitalą. Už šį 200 vertės pagrindinio kapitalo elementą ji davė I padaliniui pinigus, bet nedavė papildomų prekių. Kai dėl šių 200 pinigais, tai 1-ji dalis I padalinio atžvilgiu stoja tik kaip pirkėjas, bet po to nestoja kaip pardavėjas. Vadinasi, šie pinigai negali sugrįžti 1-jai daliai; kitaip išeitų, kad pagrindinio kapitalo elementus ji iš I padalinio gavo kaip dovaną.— Kai dėl likusio trečdalio pinigų, kuriuos avansavo 1-ji dalis, tai ji iš pradžių stoja kaip apyvartinių savo pastoviojo kapitalo sudėtinių dalių pirkėjas. Už tuos pačius pinigus I padalinys perka iš 1-sios dalies jos 100 vertės prekių likutį. Vadinasi, pinigai sugrįžta jai (II padalinio 1-jai daliai), nes ji stoja kaip prekių pardavėjas tuojau pat po to, kai ji buvo stojusi kaip pirkėjas. Jeigu jie nesugrįžtų, tai išeitų, kad II padalinys (1-ji dalis) už 100 sumos prekes iš pradžių I padaliniui atiduotų 100 pinigais ir paskui dar 100 prekėmis,— vadinasi, padovanotų jam savo prekes.
Priešingai, 2-jai daliai, sunaudojusiai 100 pinigais, sugrįžta 300 pinigais: 100 — dėl to, kad ji iš pradžių kaip pirkėjas metė į cirkuliaciją 100 pinigais ir paskui susigrąžino juos atgal kaip pardavėjas; 200 — dėl to, kad ji funkcionuoja tik kaip 200 vertės prekių pardavėjas, o ne kaip pirkėjas. Taigi, pinigai negali sugrįžti I padaliniui. Vadinasi, pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą padengia pinigai, kuriuos II padalinys (1-ji dalis) metė į cirkuliaciją pagrindinio kapitalo elementams pirkti; bet į 2-sios dalies rankas jie patenka ne kaip 1-sios dalies pinigai, bet kaip pinigai, priklausantieji I padaliniui.
b) Laikantis šios prielaidos, IIc likutis pasiskirsto taip, kad 1-jai daliai priklauso 200 pinigais, o 2-jai daliai priklauso 400 prekėmis.
1-ji dalis pardavė visas savo prekes, bet 200 pinigais yra pakeistinė forma jos pagrindinės pastoviojo kapitalo sudėtinės dalies, kurią ji turi atnaujinti in natura. Vadinasi, 1-ji dalis čia stoja tik kaip pirkėjas ir vietoj savo pinigų ji tai pačiai vertės sumai natūraline forma gauna I padalinio prekes pagrindinio kapitalo elementų pavidalu. 2-ji dalis kaip maksimumą turi mesti į cirkuliaciją (jei I padalinys neavansavo pinigų prekių mainams tarp I ir II padalinio) tik 200 sv. st., nes pusės savo prekių vertės atžvilgiu ji tėra tik pardavėjas I padaliniui, o ne pirkėjas iš I padalinio.
2-jai daliai iš cirkuliacijos sugrįžta 400 sv. st.: 200 — dėl to, kad ji avansavo juos kaip pirkėjas ir gauna juos atgal kaip prekių už 200 pardavėjas; 200 — dėl to, kad ji I padaliniui parduoda 200 vertės prekes, neišimdama už jas prekinio ekvivalento iš I padalinio.
c) 1-ji dalis turi 200 pinigais ir 200c prekėmis; 2-ji dalis — 200c (d) prekėmis.
Laikantis šios prielaidos, 2-ji dalis nieko neturi avansuoti pinigais, nes ji I padalinio atžvilgiu iš viso jau funkcionuoja nebe kaip pirkėjas, bet tik kaip pardavėjas, vadinasi, ji turi laukti, kol iš jos pirks.
1-ji dalis avansuoja 400 sv. st. pinigais: 200 — tarpusavio prekių mainams su I padaliniu, 200 — tiesiog kaip pirkėjas iš I padalinio. Šiais pastaraisiais 200 sv. st. ji perka pagrindinio kapitalo elementus.
I padalinys 200 sv. st. pinigais perka iš 1-sios dalies prekių už 200, ir dėl to šiai daliai sugrįžta jos 200 sv. st. pinigų, kurie buvo avansuoti šitiems prekių mainams; kitais 200 sv. st.,— kurie taip pat gauti iš 1-sios dalies,— I padalinys perka prekių už 200 iš 2-sios dalies, ir dėl to pastarojoje jos pagrindinio kapitalo nusidėvėjimas nusėda pinigų pavidalu.
Dalykas nė kiek nepasikeistų, jei mes tartume, kad c) atveju ne II padalinys (1-ji dalis), bet I padalinys esamų prekių mainams avansuoja 200 pinigais. Jei I padalinys pirma pirks iš II padalinio 2-sios dalies prekių už 200,— laikomasi prielaidos, kad 2-ji dalis turi parduoti tik šį prekių likutį,— tai šie 200 sv. st. nesugrįžta I padaliniui, nes II padalinio 2-ji dalis nestoja vėl kaip pirkėjas; bet II padalinio 1-ji dalis paskui turi pirkti už 200 sv. st. pinigų, o taip pat išmainyti prekių už 200,— vadinasi, turi išmainyti su I padaliniu iš viso už 400. Tada 200 sv. st. pinigų iš II padalinio 1-sios dalies sugrįžta I padaliniui. Jei I padalinys juos vėl sunaudoja pirkdamas prekes už 200 iš II padalinio 1-sios dalies, tai jie jam sugrįš, kai II padalinio 1-ji dalis paims iš I padalinio antrąją 400 prekėmis pusę. 1-ji dalis (II) sunaudojo 200 sv. st. pinigų tiesiog kaip pagrindinio kapitalo elementų pirkėjas; dėl to jie nesugrįžta jai, bet padeda paversti į pinigus 200c, II padalinio 2-sios dalies prekių likutį, o I padaliniui pinigai, jo sunaudoti prekių mainams, 200 sv. st., sugrįžta — ne iš II padalinio 2-sios dalies, bet iš II padalinio 1-sios dalies. Už jo 400 vertės prekes jam sugrįžo 400 vertės ekvivalentas prekėmis; 200 sv. st. pinigų, kuriuos jis avansavo prekių už 800 mainams, jam taip pat sugrįžo,— ir tuo būdu viskas tvarkoje.
Sunkumas, kuris kilo mainant:
| I. | , atvedė į sunkumą mainant likučius: | |
| II. | 2 000c | |
| I. | 400m. |
Kadangi II padalinio 1-je dalyje 200c prekėmis išmainomi į 200 Im (prekėmis) ir kadangi visi pinigai, cirkuliuojantieji tarp I ir II padalinio, vykstant šiems prekių už 400 mainams, sugrįžta tam, kas juos avansavo,— I arba II padaliniui,— tai šie pinigai, kaip mainų tarp I ir II padalinio elementas, iš esmės imant, nėra elementas tos problemos, kuri mus čia domina. Arba, vaizduojant dalyką kitaip: jei laikysimės prielaidos, kad mainuose tarp 200 Im (prekėmis) ir 200 IIc (II padalinio 1-sios dalies prekės) pinigai funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė, o ne kaip pirkimo priemonė, vadinasi, ir ne kaip «cirkuliacijos priemonė» siaurąja prasme, tai bus aišku,— kadangi 200 Im ir 200 IIc (1-sios dalies) prekės savo verte yra lygios,— kad 200 vertės gamybos priemonės išmainomos į 200 vertės vartojimo reikmenis, kad pinigai čia funkcionuoja tik idealiai ir kad skirtumui vienoje ar kitoje pusėje apmokėti iš tikrųjų visai nereikia mesti pinigų į cirkuliaciją. Vadinasi, problema savo grynu pavidalu teiškyla tik tada, jei mes abiejose pusėse, I ir II padalinyje, išbrauksime prekes 200 Im ir jų ekvivalentą — prekes 200 IIc (1-sios dalies).
Taigi, pašalinus šiuos du vienas kitą padengiančius vienodos vertės (I ir II) prekių dydžius, mainams pasilieka toks likutis, kuriame problema iškyla grynu pavidalu, būtent:
Čia aišku: II padalinio 1-ji dalis už 200 pinigais perka 200 Im — savo pagrindinio kapitalo sudėtines dalis; dėl to II padalinio 1-sios dalies pagrindinis kapitalas yra atnaujintas in natura, o I padalinio pridedamoji vertė, kurios dydis — 200, iš prekinės formos (gamybos priemonės,— būtent, pagrindinio kapitalo elementai) yra paversta į piniginę formą. Už šiuos pinigus I padalinys perka vartojimo reikmenis iš II padalinio 2-sios dalies, ir II padaliniui rezultatas yra toks, kad 1-jai daliai pagrindinė jos pastoviojo kapitalo sudėtinė dalis yra atnaujinta in natura ir kad 2-jai daliai kita sudėtinė dalis (padengianti pagrindinio kapitalo nusidėvėjimą) nusėdo pinigų pavidalu; ir tai kasmet trunka tol, kol ir šią sudėtinę dalį reikės atnaujinti in natura.
Būtiną sąlygą čia, aišku, sudaro tai, kad ši pagrindinė II padalinio pastoviojo kapitalo sudėtinė dalis, kuri visu savo vertės dydžiu vėl paverčiama į pinigus ir dėl to kasmet turi būti atnaujinama in natura (1-ji dalis),— kad ji būtų lygi metiniam nusidėvėjimui kitos pagrindinės II padalinio pastoviojo kapitalo sudėtinės dalies, kuri vis dar tebefunkcionuoja savo senąja natūraline forma ir kurios nusidėvėjimas,— vertės netekimas ryšium su jos perkėlimu į prekes, kurias gaminant ši dalis funkcionuoja,— pradžioje turi būti padengtas pinigais. Todėl tokia pusiausvyra būtų reprodukcijos nekintamu mastu dėsnis; kitaip tariant, tai reiškia, kad proporcingas darbo pasidalijimas I padalinyje, gaminančiame gamybos priemones, turi likti nekintamas, kadangi jis II padaliniui tiekia, iš vienos pusės, apyvartines, o iš antros — pagrindines pastoviojo kapitalo sudėtines dalis.
Prieš nagrinėdami tai smulkiau, mes turime pažiūrėti, kaip dalykas atrodys, jei IIc (1) likutis nėra lygus IIc (2) likučiui; jis gali būti didesnis arba mažesnis už šį likutį. Paimkime vieną po kito abu šiuos atvejus.
Čia IIc (1) už 200 sv. st. perka prekes 200 Im, o I padalinys už tuos pačius pinigus perka prekes 200 IIc (2), vadinasi, tą pagrindinio kapitalo sudėtinę dalį, kuri turi nusėsti pinigų pavidalu; tuo būdu ji yra paversta į pinigus. Bet 20 IIc (1) pinigais negali būti vėl paversti į pagrindinį kapitalą in natura.
Matyti, šį keblumą galima pašalinti, jei laikysimės prielaidos, kad Im likutis yra lygus ne 200, bet 220 ir kad, vadinasi, ankstesniais mainais yra baigtas reikalas ne su 1 800, bet tik su 1 780 iš 2 000 I. Tokiu atveju gausime:
IIc, 1-ji dalis, už 220 sv. st. pinigų perka 220 Im, o I padalinys paskui už 200 sv. st. perka 200 IIc (2) prekėmis. Bet tada I padalinio pusėje pasilieka 20 sv. st. pinigais — tokia pridedamosios vertės dalis, kurią I padalinys tegali išlaikyti tiktai pinigų pavidalu, neišleisdamas vartojimo reikmenims. Tuo būdu sunkumas tik nukeliamas iš IIc (1-sios dalies) į Im.
Tarkime dabar, priešingai, kad IIc, 1-ji dalis, yra mažesnė už IIc (2-ji dalis), vadinasi:
II padalinys (1-ji dalis) už 180 sv. st. pinigų perka prekes 180 Im; už šiuos pinigus I padalinys perka iš II padalinio (2-sios dalies) tokios pat vertės prekes, vadinasi, 180 IIc (2); vienoje pusėje pasilieka 20 Im, kurie negali būti parduoti, ir lygiai taip pat — 20 IIc (2) kitoje pusėje; šios 40 dydžio vertės prekės negali būti paverstos į pinigus.
Jei mes būtume tarę, kad I padalinio likutis = 180, mums tai nė kiek nepadėtų; tiesa, tada I padalinyje nebūtų likę jokio pertekliaus, bet IIc (2-sios dalies) ribose, kaip ir anksčiau, būtų likęs 20 dydžio likutis, kuris negali būti parduotas, paverstas į pinigus.
Pirmuoju atveju, kur II (1) yra didesnis už II (2), IIc (1) pusėje pasilieka perteklius pinigais, kuris negali būti vėl paverstas į pagrindinį kapitalą, arba, tariant, kad Im likutis = IIc (1), Im pusėje pasirodo toks pat perteklius pinigais, kuris negali būti paverstas į vartojimo reikmenis.
Antruoju atveju, kur IIc (1) yra mažesnis už IIc (2), 200 Im ir IIc (2) pusėje pasilieka pinigų deficitas ir abiejose pusėse pasilieka vienodas prekių perteklius, arba, tariant, kad Im likutis = IIc (2), pinigų deficitas ir prekių perteklius pasilieka IIc (2) pusėje.
Jeigu mes būtume tarę, kad Im likučiai visą laiką yra lygūs IIc (1),— kadangi gamybą apsprendžia užsakymai ir reprodukcija nė kiek nepasikeis nuo to, jeigu šiais metais daugiau pagaminta II ir I padalinio pastoviojo kapitalo pagrindinių sudėtinių dalių, o sekančiais metais daugiau to paties kapitalo apyvartinių sudėtinių dalių,— tai pirmuoju atveju Im tegalėtų būti vėl paverstas į vartojimo reikmenis tik tada, jeigu I padalinys už Im pirktų dalį pridedamosios vertės iš II padalinio, vadinasi, jeigu ji nebūtų I padalinio suvartota, bet būtų sukaupta pinigų pavidalu; antruoju atveju būtų galima padėti, jei I padalinys pats būtų sunaudojęs pinigus,— hipotezė, kurią mes atmetėme.
Jei IIc (1) yra didesnis už IIc (2), tai, norint realizuoti Im sudėtyje esantį pinigų perteklių, reikia įsivežti užsienio prekių. Jei IIc (1) yra mažesnis už IIc (2), tai, norint realizuoti nusidėvėjusią IIc gamybos priemonių dalį, atvirkščiai, yra reikalingas II padalinio prekių (vartojimo reikmenų) išvežimas. Vadinasi, abiem atvejais yra reikalinga užsienio prekyba.
Jei ir tariama, kad, nagrinėjant reprodukciją nekintamu mastu, reikia laikytis prielaidos, jog visų gamybos šakų našumas, vadinasi, ir atitinkami tų šakų prekinių produktų verčių santykiai lieka nepasikeitę,— tai abu pastarieji atvejai, kur IIc (1) yra didesnis arba mažesnis už IIc (2), vis dėlto turėtų svarbos nagrinėjant gamybą išplėstiniu mastu, kur, be abejonės, šie atvejai gali pasitaikyti.
(52)Skaičiai vėl nesuderinti su anksčiau paimtaisiais. Tačiau tai neturi reikšmės, nes dalykas čia teliečia tik proporcijas.— F. E.