Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kai dėl pagrindinio kapitalo padengimo, tai aplamai reikia pažymėti štai ką:
Jei — tariant, kad visos kitos sąlygos, vadinasi, ne tik gamybos mastas, bet, skyrium imant, ir darbo našumas, nepasikeičia — šiais metais miršta didesnė IIc pagrindinio elemento dalis negu ankstesniais metais ir dėl to didesnė dalis turi būti atnaujinta in natura, tai toji pagrindinio kapitalo dalis, kuri tėra tik kelyje į savo mirtį ir iki mirties momento tuo tarpu turi būti padengta pinigais, atitinkama proporcija taip pat turi sumažėti, nes, pagal prielaidą, II padalinyje funkcionuojančios pagrindinės kapitalo dalies suma (taip pat ir vertės suma) pasilieka ta pati. Bet iš to išplaukia šios aplinkybės. Pirma, jei didesnė I padalinio prekinio kapitalo dalis susideda iš IIc pagrindinio kapitalo elementų, tai atitinkamai mažesnė dalis — iš apyvartinių IIc sudėtinių dalių, kadangi visa I padalinio gamyba IIc reikalams lieka nekintama. Jei viena dalis didėja, tai kita mažėja, ir atvirkščiai. Bet, iš antros pusės, visa II padalinio gamyba taip pat pasilieka ankstesnio dydžio. Bet kaipgi tai yra galima, mažėjant žaliavų, pusfabrikačių, pagalbinių medžiagų (t. y. apyvartinių II padalinio pastoviojo kapitalo elementų) kiekiui? Antra, didesnė iš naujo pinigine forma atkurto IIc pagrindinio kapitalo dalis ima plaukti į I padalinį, kad vėl pavirstų iš piniginės formos į natūralinę formą. Vadinasi, į I padalinį ima plaukti dar pinigų, neskaitant tų pinigų, kurie cirkuliuoja tarp I ir II padalinio tik prekių mainams; ima plaukti daugiau tokių pinigų, kurie netarpininkauja tarpusavio prekių mainams, bet tik vienpusiškai funkcionuoja kaip pirkimo priemonė. Tuo pačiu metu proporcingai sumažėtų prekių masė IIc, kuri atstovauja nusidėvėjimo vertės padengimui, vadinasi, toji II padalinio prekių masė, kuri turi būti paversta ne į I padalinio prekes, bet tik į I padalinio pinigus. Iš II padalinio įplauktų I padaliniui daugiau pinigų tiesiog kaip pirkimo priemonė, ir II padalinys turėtų mažiau prekių, kurių atžvilgiu I padalinys funkcionuotų tik kaip pirkėjas. Didesnė Im dalis negalėtų būti paversta į II padalinio prekes — nes Iv jau yra paverstas į II padalinio prekes,— šią Im dalį tektų laikyti pinigine forma.
Priešingo atvejo,— kai tam tikriems metams II padalinio mirusio pagrindinio kapitalo atgaminimas yra mažesnis ir, atvirkščiai, dalis nusidėvėjimui padengti yra didesnė,— po to, kas anksčiau išdėstyta, nėra reikalo čia toliau nagrinėti.
Ir tokiu būdu, nors reprodukcija vyktų nekintamu mastu, kiltų krizė — gamybos krizė.
Žodžiu tariant: jei esant paprastajai reprodukcijai ir kitoms sąlygoms pasiliekant toms pačioms,— vadinasi, skyrium imant, esant ankstesniam darbo gamybiniam pajėgumui, bendram jo kiekiui ir intensyvumui,— mes laikėmės prielaidos, kad santykis tarp mirusio (reikalingo atnaujinimo) pagrindinio kapitalo ir senąja natūraline forma tebeveikiančio (prijungiančio produktams tik vertę, padengiančią jo nusidėvėjimą) pagrindinio kapitalo yra nepastovus, tai vienu atveju atgamintinų apyvartinių sudėtinių dalių masė liktų ta pati, bet padidėtų atgamintinų pagrindinių sudėtinių dalių masė; vadinasi, visa I padalinio gamyba turėtų padidėti arba, net paliekant nuošalyje piniginius santykius, pasirodytų atgaminimo deficitas.
Kitu atveju: jei II padalinio in natura atgamintino pagrindinio kapitalo santykinis dydis sumažėtų ir dėl to tuo pačiu santykiu padidėtų toji II padalinio pagrindinio kapitalo sudėtinė dalis, kuri tuo tarpu turi būti padengta tik pinigais, tai masė apyvartinių II padalinio pastoviojo kapitalo sudėtinių dalių, kurias atgamino I padalinys, liktų nepasikeitusi, o atgamintinų pagrindinių sudėtinių dalių masė sumažėtų. Vadinasi, sumažėtų arba visa I padalinio gamyba, arba perteklius (kaip kad anksčiau buvo deficitas), ir tai perteklius, kuris negali būti paverstas į pinigus.
Tiesa, pirmuoju atveju tas pats darbas, didėjant jo našumui, ilgumui arba intensyvumui, galėtų duoti didesnį produktą, ir tuo būdu būtų galima padengti deficitą pirmuoju atveju; bet toks pasikeitimas negalėtų įvykti, jei darbas ir kapitalas nebūtų perkelti iš vienos I padalinio gamybos šakos į kitą, o kiekvienas toks perkėlimas tuojau sukeltų sutrikimų. O, antra, I padalinys (kadangi padidėjo darbo ilgumas ir intensyvumas) turėtų didesnę vertę išmainyti į mažesnę II padalinio vertę, vadinasi, įvyktų I padalinio produkto nuvertėjimas.
Atvirkščiai yra antruoju atveju, kur I padalinys turi sumažinti savo gamybą, o tai reiškia krizę jame dirbantiems darbininkams ir kapitalistams, arba jis tiekia perteklių, o tai ir vėl yra krizė. Savaime tokie pertekliai yra ne blogybė, bet nauda; tačiau esant kapitalistinei gamybai jie yra blogybė.
Abiem atvejais galėtų padėti užsienio prekyba; pirmuoju atveju — siekiant paversti į vartojimo reikmenis I padalinio prekes, laikomas pinigine forma; antruoju atveju — siekiant realizuoti prekių perteklių. Bet užsienio prekyba, kadangi ji padengia ne tik elementus (taip pat ir pagal vertę), tik nustumia prieštaravimus į platesnę sferą, atveria jiems platesnę erdvę.
Pašalinus kapitalistinę reprodukcijos formą, susidarys tokia padėtis, kad mirštančios ir dėl to in natura padengtinos pagrindinio kapitalo (šiuo atveju kapitalo, funkcionuojančio vartojimo reikmenų gamyboje) dalies dydis įvairiais iš eilės sekančiais metais kitės. Jei vienais metais ši dalis yra labai didelė (viršija vidutinį mirtingumą, panašiai kaip žmonių gyvenime), tai sekančiais metais ji neabejotinai bus atitinkamai mažesnė. Jei tarsime, kad kitos sąlygos nėra pasikeitusios, tai žaliavų, pusfabrikačių ir pagalbinių medžiagų kiekis, reikalingas metinei vartojimo reikmenų gamybai, nuo to nesumažės; vadinasi, visa gamybos priemonių gamyba vienu atveju turėtų išsiplėsti, kitu — sumažėti. Čia būtų galima padėti tik nuolatine santykinė perprodukcija: iš vienos pusės, pagrindinio kapitalo pagaminama tam tikru kiekiu daugiau, negu betarpiškai reikalinga; iš antros pusės, sudaroma žaliavų ir t. t. atsarga, kuri viršija betarpiškus metinius poreikius (tai ypač liečia pragyvenimo reikmenis). Tokia perprodukcijos rūšis savo reikšme prilygsta visuomenės kontrolei materialinėms jos pačios reprodukcijos priemonėms. Bet kapitalistinėje visuomenėje perprodukcija yra anarchijos elementas.
Šis pavyzdys su pagrindiniu kapitalu — esant nekintančiam reprodukcijos mastui — yra įtikinantis. Pagrindinio ir apyvartinio kapitalo gamybos neatitikimas — tai viena iš ekonomistų pamėgtųjų priežasčių krizėms išaiškinti. Kad toks neatitikimas gali ir turi atsirasti, kai pagrindinis kapitalas tėra vien palaikomas; kad jis gali ir turi atsirasti idealiai normalios gamybos sąlygomis, vykstant jau funkcionuojančio visuomeninio kapitalo paprastajai reprodukcijai, tai jiems — kažkas naujo.