Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Lig šiol mes visiškai nekreipėme dėmesio į vieną momentą, būtent — į metinį aukso ir sidabro atgaminimą. Kaip paprasta medžiaga prabangos dalykams, paauksinimui ir t. t., auksas ir sidabras, kaip visi kiti produktai, čia neturėtų būti atskirai minimi. Priešingai, kaip piniginė medžiaga ir, vadinasi, kaip potenciniai pinigai, jie vaidina svarbų vaidmenį. Paprastumo dėlei mes pinigine medžiaga čia telaikysime tik auksą.
Remiantis senais duomenimis, visa metinė aukso gamyba sudarė 800—900 tūkstančių svarų = apvaliais skaičiais 1 100 ar 1 250 milijonų markių. Priešingai, pagal Zetberį(53), 1871—1875 metais vidutiniškai tebuvo gaminama tik 170 675 kilogramai, apvaliais skaičiais 476 milijonų markių vertės. Iš šio skaičiaus tiekė: Australija apvaliais skaičiais 167, Jungtinės Valstijos 166, Rusija 93 milijonus markių. Likutis pasiskirsto tarp įvairių šalių mažesnėmis kaip 10 milijonų markių sumomis. Metinė sidabro gamyba per tą patį laikotarpį sudarė kiek mažiau kaip 2 milijonus kilogramų 354 milijono markių vertės; iš šio skaičiaus Meksika tiekė apvaliais skaičiais 108, Jungtinės Valstijos 102, Pietų Amerika 67, Vokietija 26 milijonus ir t. t.
Iš šalių, kuriose vyrauja kapitalistinė gamyba, tik Jungtinės Valstijos yra aukso ir sidabro gamintojos; Europos kapitalistinės šalys beveik visą savo auksą ir didžiąją savo sidabro dalį gauna iš Australijos, Jungtinių Valstijų, Meksikos, Pietų Amerikos ir Rusijos.
Tačiau aukso kasyklas perkelsime į tą kapitalistinės gamybos šalį, kurios metinę reprodukciją mes čia analizuojame, ir taip pasielgsime šiais sumetimais.
Kapitalistinė gamyba aplamai neegzistuoja be užsienio prekybos. Bet jei tariame esant normalią metinę reprodukciją tam tikru mastu, tai tuo pačiu mes jau laikomės prielaidos, kad užsienio prekyba tik pakeičia vietines prekes kitos vartojamosios arba natūralinės formos prekėmis, visiškai nepaliesdama vertės santykių, vadinasi, nepaliesdama nei tų vertės santykių, kuriais tarpusavyje mainomos dvi kategorijos: gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys, nei santykių tarp pastoviojo kapitalo, kintamojo kapitalo ir pridedamosios vertės, į kuriuos susiskaido kiekvienos iš šių kategorijų produkto vertė. Vadinasi, užsienio prekybos įtraukimas į kasmet atgaminamos produkto vertės analizę tegali tik supainioti reikalą, nesuteikdamas naujo momento nei pačiai problemai, nei jos sprendimui. Vadinasi, į ją visiškai nereikia atsižvelgti; dėl to į auksą čia reikia žiūrėti kaip į betarpišką metinės reprodukcijos elementą, o ne kaip į prekinį elementą, įvežamą iš kitur per mainus.
Aukso gamyba, kaip ir aplamai metalų gamyba, priklauso I padaliniui, kategorijai, kuri apima gamybos priemonių gamybą. Tarkime, kad metinė aukso gamyba = 30 (patogumo dėlei; faktiškai šis skaičius palyginti su mūsų schemos skaičiais yra per didelis); tarkime, kad ši vertė susiskaido į 20c + 5v + 5m; 20c turi būti išmainyti į kitus Ic elementus, ir tai mes vėliau išnagrinėsime; o 5v + 5m (I) turi būti išmainyti į IIc elementus, t. y. į vartojimo reikmenis.
Kai dėl 5v, tai kiekviena auksą gaminanti verslovė pirmiausia pradeda nuo darbo jėgos pirkimo: ne už auksą, pagamintą pačioje šioje verslovėje, bet už tam tikrą dalį pinigų, kurių atsarga yra šalyje. Už tuos 5v darbininkai įsigyja vartojimo reikmenis iš II padalinio, o pastarasis už tuos pinigus perka gamybos priemones iš I padalinio. Jei II padalinys perka iš I padalinio už 2 auksą kaip prekinę medžiagą ir t. t. (savo pastoviojo kapitalo sudėtinę dalį), tai I padalinio aukso verslovininkui sugrįžta 2v pinigais, kurie jau anksčiau priklausė cirkuliacijai. Jei II padalinys toliau neperka iš I padalinio jokios medžiagos, tai I padalinys perka iš II padalinio, mesdamas savo auksą kaip pinigus į cirkuliaciją, nes už auksą galima pirkti kiekvieną prekę. Skirtumas tėra tas, kad I padalinys čia stoja ne kaip pardavėjas, bet tik kaip pirkėjas. I padalinio auksakasiai bet kuriuo metu gali realizuoti savo prekę; ji visada turi tokią formą, kuria gali būti betarpiškai išmainyta.
Tarkime, kad verpyklos savininkas sumokėjo savo darbininkams 5v, o jie jam už tai patiekė — paliekant nuošalyje pridedamąją vertę — verpalus produktu = 5; darbininkai už 5 perka iš IIc, pastarasis perka už 5 pinigais verpalus iš I padalinio, ir tuo būdu 5v pinigais sugrįžta verpyklos savininkui. Priešingai, ką tik paimtu atveju I a (taip mes žymėsime aukso verslovininką) avansuoja savo darbininkams 5v pinigais, kurie jau anksčiau priklausė cirkuliacijai; darbininkai išleidžia pinigus pragyvenimo reikmenims; bet iš 5 tik 2 tesugrįžta iš II padalinio į I a. Tačiau I a lygiai taip pat, kaip verpyklos savininkas, vėl gali pradėti reprodukcijos procesą: jo darbininkai jam patiekė auksu 5, iš kurių jis pardavė 2, likusius 3 turi aukso pavidalu,— vadinasi, jis teturi tik nukalti iš jų monetas(54) arba paversti juos į banknotus,— ir visas jo kintamasis kapitalas tiesiai, II padaliniui toliau netarpininkaujant, vėl pinigine forma atsiduria jo rankose.
Bet jau šiame pirmame metinės reprodukcijos procese pasikeitė pinigų kiekis, kuris iš tikrųjų ar potencialiai priklauso cirkuliacijai. Mes laikėmės prielaidos, kad IIc pirko 2v (I a) kaip medžiagą, o I a savo ruožtu 3 sunaudoja II padalinio ribose kaip piniginę kintamojo kapitalo formą. Vadinasi, iš to pinigų kiekio, kurį patiekė nauja aukso gamyba, 3 pasiliko II padalinio ribose ir nesugrįžo I padaliniui. Pagal mūsų prielaidą II padalinys patenkino savo piniginės medžiagos poreikį. 3 jo rankose pasilieka kaip aukso lobis. Kadangi jie negali sudaryti jokio jo pastoviojo kapitalo elemento ir kadangi II padalinys jau anksčiau turėjo pakankamą piniginį kapitalą darbo jėgai pirkti; kadangi, toliau, šie papildomi 3 a, išskyrus nusidėvėjimo elementą, neturi atlikti jokios funkcijos IIc ribose,— IIc, į kurio dalį jie buvo išmainyti (jie galėtų būti panaudoti tik pro tanto [atitinkamu mastu] nusidėvėjimo elementui padengti, jei IIc (1) yra mažesnis už IIc (2), o tai yra atsitiktinis atvejis); kadangi, iš antros pusės, kaip tik išskyrus nusidėvėjimo elementą, visas prekinis produktas IIc turi būti išmainytas į gamybos priemones I(v+m),— tai visi tie pinigai turi būti perkelti iš IIc į IIm nepriklausomai nuo to, ar pastarasis sudarytų būtinuosius pragyvenimo reikmenis ar prabangos dalykus, ir, priešingai, atitinkama prekių vertė turi būti perkelta iš IIm į IIc. Rezultatas: dalis pridedamosios vertės yra kaupiama kaip piniginis lobis.
Antraisiais reprodukcijos metais, jei lygiai tokia pat per metus pagaminto aukso dalis ir toliau yra panaudojama kaip medžiaga, 2 vėl sugrįš į I a, o 3 bus padengti in natura, t. y. II padalinyje vėl bus išlaisvinti kaip lobis, ir t. t.
Dėl kintamojo kapitalo aplamai: kapitalistas I a, kaip kiekvienas kitas, šį kapitalą nuolat turi avansuoti pinigais darbui pirkti. Už tą v ne jis, bet jo darbininkai turi pirkti iš II padalinio; vadinasi, niekad negali būti tokio atvejo, kad jis stotų kaip pirkėjas, t. y., II padaliniui nerodant iniciatyvos, mestų į jį auksą. Bet jeigu II padalinys iš jo perka medžiagos, jeigu jis savo pastovųjį kapitalą IIc turi paversti į aukso medžiagą, tai dalis (I a)v sugrįžta iš II padalinio į I a lygiai taip pat, kaip kitiems I padalinio kapitalistams; ir jeigu tai neįvyksta, jis savo v padengia auksu betarpiškai iš savo produkto. Bet tiek, kiek pinigine forma avansuotas v jam iš II padalinio nesugrįžta, dalis jau esančių cirkuliacijos priemonių (pinigai, įplaukę iš I padalinio II padaliniui ir nesugrįžę I padaliniui) II padalinyje yra paverčiama į lobį, ir todėl dalis II padalinio pridedamosios vertės nėra išleidžiama vartojimo reikmenims. Kadangi nuolat pradedama eksploatuoti vis naujas aukso kasyklas arba atnaujinami darbai senosiose, tai tam tikra dalis pinigų, kuriuos I a turi sunaudoti v reikalams, visada sudaro dalį to pinigų kiekio, kuris buvo iki naujos aukso gamybos; tuos pinigus I a per savo darbininkus meta į II padalinį ir, jeigu jie iš II padalinio nesugrįžta į I a, jie ten sudaro elementą lobiui sudaryti.
O kai dėl (I a)m, tai I a čia visada gali stoti kaip pirkėjas; jis meta į cirkuliaciją savo m aukso pavidalu ir už tai išima vartojimo reikmenis IIc; II padalinyje auksas iš dalies sunaudojamas kaip medžiaga, dėl to jis funkcionuoja kaip gamybinio kapitalo pastoviosios sudėtinės dalies c tikrasis elementas; bet jei šitaip nėra, tai jis ir vėl pasidaro elementas lobiui sudaryti — kaip pinigine forma sulaikoma IIm dalis. Iš to matyti,— net paliekant nuošalyje Ic, kuris bus vėliau išnagrinėtas(55),— kad vis dėlto net paprastoji reprodukcija, nors čia nėra kaupimo tikrąja šio žodžio prasme, t. y. reprodukcijos išplėstiniu mastu, būtinai apima ir pinigų kaupimą, arba lobio sudarymą. Ir kadangi tai kasmet pasikartoja iš naujo, tai tuo paaiškinama prielaida, kuria mes rėmėmės, nagrinėdami kapitalistinę gamybą: prielaida, kad reprodukcijos pradžioje I ir II padalinio kapitalistų rankose yra prekių mainus atitinkąs pinigų kiekis. Toks kaupimas vyksta net atskaičius auksą, kuris prarandamas dėl cirkuliuojančių pinigų nusidėvėjimo.
Savaime suprantama, kad kuo senesnis yra kapitalistinės gamybos amžius, tuo didesnė yra visur sukaupiama pinigų masė ir, vadinasi, tuo santykinai mažesnė yra ta dalis, kurią nauja metinė aukso gamyba prijungia prie tos masės, nors to priedo absoliutus dydis gali būti žymus. Ta proga dar kartą sugrįšime prie prieštaravimo, kuris buvo pareikštas Tukui: kaip gali būti, kad kiekvienas kapitalistas išimtų iš metinio produkto pridedamąją vertę pinigais, t. y. išimtų iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu į ją yra metęs,— kaip tai yra galima, jei pati kapitalistų klasė galų gale turi būti laikoma tuo šaltiniu, kuris aplamai meta pinigus į cirkuliaciją?
Reziumuodami tai, kas anksčiau (XVII skirsnis) pasakyta, mes į tai atsakysime:
1) Vienintelės čia reikalingos prielaidos: jog aplamai yra pakankamai pinigų, kad įvyktų įvairių metinės reprodukcijos masės elementų mainai,— nė kiek nepaliečia ta aplinkybė, kad dalis prekių vertės susideda iš pridedamosios vertės. Jei tartume, kad visa gamyba priklauso patiems darbininkams ir jų pridedamasis darbas yra pridedamasis darbas tik jiems patiems, o ne kapitalistams, tai cirkuliuojančios prekių vertės masė liktų ta pati ir, kitoms sąlygoms esant vienodoms, jos cirkuliacijai būtų reikalingas tas pats pinigų kiekis. Taigi, abiem atvejais klausimas tėra toks: iš kur atsiranda pinigai visai šiai prekių vertei išmainyti? — bet anaiptol ne toks: iš kur atsiranda pinigai pridedamajai vertei paversti į pinigus?
Žinoma, kiekviena atskira prekė — dar kartą prie to grįžtame — susideda iš c+v+m, ir, vadinasi, visos prekių masės cirkuliacijai yra reikalinga, iš vienos pusės, tam tikra pinigų suma kapitalo c+v cirkuliacijai, o iš antros pusės — kita pinigų suma kapitalistų pajamų, pridedamosios vertės m, cirkuliacijai. Tiek atskiriems kapitalistams, tiek ir visai kapitalistų klasei pinigai, kuriais avansuojamas kapitalas, skiriasi nuo pinigų, kuriais išleidžiamos pajamos. Iš kur atsiranda pastarieji pinigai? Tiesiog iš tų pinigų, kurie yra kapitalistų klasės rankose; vadinasi, aplamai ir ištisai imant, iš visų pinigų, esančių visuomenėje, ⟨viena dalis funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, kita dalis⟩ tarnauja kapitalistų pajamų cirkuliacijai. Mes jau esame matę, kaip kiekvienas naują įmonę steigiantis kapitalistas, išleidęs pinigus savo pragyvenimui reikalingiems vartojimo reikmenims įsigyti, paskui, jau veikiant įmonei, juos vėl susigrąžina kaip pinigus, tarnaujančius jo pridedamajai vertei paversti į skambią monetą. Bet, aplamai kalbant, visas sunkumas kyla iš dviejų šaltinių.
Pirma, jei mes nagrinėsime tik kapitalo cirkuliaciją ir apyvartą, vadinasi, ir kapitalistą nagrinėsime tik kaip kapitalo personifikaciją, o ne kaip kapitalistinį vartotoją ir žmogų, mėgstantį pagyventi savo malonumui, tai, nors mes pamatysime, kad jis nuolat meta į cirkuliaciją pridedamąją vertę kaip savo prekinio kapitalo sudėtinę dalį, bet mes niekad nepamatysime jo rankose pinigų kaip pajamų formos; mes niekad nepamatysime, kad jis mestų į cirkuliaciją pinigus, norėdamas suvartoti pridedamąją vertę.
Antra, jei kapitalistų klasė meta į cirkuliaciją tam tikrą pinigų sumą pajamų pavidalu, tai atrodo, kad ji sumoka ekvivalentą už atitinkamą viso metinio produkto dalį ir, vadinasi, pastaroji nustoja buvusi pridedamoji vertė. Bet pridedamasis produktas, kuriame yra pridedamoji vertė, kapitalistų klasei nieko nekainuoja. Kaip klasė, ji turi jį ir naudojasi juo veltui, ir šito dalyko piniginė cirkuliacija nė kiek negali pakeisti. Piniginės cirkuliacijos sukeliamas pakitimas tėra vien tas, kad kiekvienas kapitalistas, užuot suvartojęs savo pridedamąjį produktą in natura, kas daugeliu atvejų yra negalima, iš visos metinio visuomeninio pridedamojo produkto masės išima ir pasisavina visokios rūšies prekes jo pasisavintos pridedamosios vertės sumai. Bet cirkuliacijos mechanizmas parodė, kad, jei kapitalistų klasė meta į cirkuliaciją pinigus pajamoms išleisti, ji taip pat išima tuos pinigus iš cirkuliacijos ir tuo būdu nuolat gali iš naujo pradėti tą patį procesą; kad, vadinasi, nagrinėjama kaip kapitalistų klasė, ji, kaip ir anksčiau, pasilieka savininkė tos pinigų sumos, kuri reikalinga pridedamajai vertei į pinigus paversti. Taigi, jei kapitalistas ne tik pridedamąją vertę prekių forma išima iš prekių rinkos savo vartojimo fondui, bet tuo pačiu metu susigrąžina ir pinigus, už kuriuos jis pirko tas prekes, tai aišku, kad jis išėmė iš cirkuliacijos prekes, iš savo pusės neduodamas už jas ekvivalento. Jos jam nieko nekainuoja, nors jis sumokėjo už jas pinigais. Jeigu aš perku prekių už svarą sterlingų, o prekių pardavėjas grąžina man svarą sterlingų už pridedamąjį produktą, kuris man nieko nekainavo, tai aišku, kad aš prekes gavau veltui. Nuolatinis šios operacijos kartojimas nė kiek nekeičia to dalyko, kad aš nuolat išimu prekes ir nuolat pasilieku svaro sterlingų savininkas, nors prekėms gauti aš laikinai to svaro sterlingų netenku. Kapitalistas šiuos pinigus nuolat susigrąžina atgal kaip pinigais paverstą pridedamąją vertę, kuri jam nieko nekainavo.
Mes matėme, kad A. Smitui visa visuomeninio produkto vertė suvedama į pajamas, į v+m, vadinasi, pastoviojo kapitalo vertė prilyginama nuliui. Iš to būtinai išeina, kad metinių pajamų cirkuliacijai reikalingų pinigų pakanka ir viso metinio produkto cirkuliacijai; kad, vadinasi, mūsų atveju, pinigų, kurie reikalingi 3 000 vertės vartojimo reikmenų cirkuliacijai, pakanka ir viso metinio 9 000 vertės produkto cirkuliacijai. Tokia iš tikrųjų yra A. Smito pažiūra, ir T. Tukas ją kartoja. Ši klaidinga pažiūra į tai, kaip santykiauja pinigų kiekis, kuris reikalingas pajamoms paversti pinigais, su tuo pinigų kiekiu, kuris reikalingas viso visuomeninio produkto cirkuliacijai, yra neišvengiamas rezultatas to, kad nesuprantama, absurdiškai įsivaizduojama tai, kokiu būdu yra atgaminami ir kasmet padengiami įvairūs viso metinio produkto medžiaginiai elementai ir vertės elementai. Todėl ji yra jau sugriauta.
Pasiklausykime pačių Smito ir Tuko.
Smitas — II knyga, 2 sk.— sako: «Kiekvienos šalies cirkuliaciją galima suskirstyti į dvi dalis: cirkuliacija, vykstanti tarp prekybininkų, ir cirkuliacija, vykstanti tarp prekybininkų ir vartotojų. Nors tie patys piniginiai ženklai — popieriniai ar metaliniai — gali būti vartojami čia vienoje, čia kitoje cirkuliacijoje, vis dėlto abu šie cirkuliacijos procesai vyksta tuo pačiu metu ir kiekvienas iš jų, kad galėtų vykti, reikalauja tam tikros vienos arba kitos rūšies pinigų sumos. Tarp įvairių prekybininkų cirkuliuojančių prekių vertė niekad negali viršyti tarp prekybininkų ir vartotojų cirkuliuojančių prekių vertės, nes visa, ką prekybininkai perka, galų gale turi būti parduota vartotojams. Kadangi mainai tarp prekybininkų yra didmeninio pobūdžio, tai kiekvienam atskiram santoriui paprastai reikia gana didelės sumos. Priešingai, cirkuliacija tarp prekybininkų ir vartotojų, kadangi ji daugiausia yra mažmeninio pobūdžio, dažnai tereikalauja tik labai nedidelių sumų,— neretai pakanka šilingo ar net pusės penso. Bet smulkios sumos cirkuliuoja žymiai greičiau už stambias... Dėl to, nors visų vartotojų pirkiniai per metus savo verte mažiausia» {gražus tas «mažiausia»!} «yra lygūs visų prekybininkų pirkiniams per metus, jie, kaip taisyklė, gali būti atlikti žymiai mažesniu pinigų kiekiu» ir t. t. [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 270—271 psl.]
Ryšium su šia Adomo vieta T. Tukas pažymi («An Inquiry into the Currency Principle», London 1844, 34—36 ir sek. psl.): «Negali būti jokios abejonės, kad čia daromas skirtumas, iš esmės imant, yra teisingas... Mainai tarp prekybininkų ir vartotojų taip pat apima ir išmokėjimą darbo užmokesčio, kuris yra svarbiausios vartotojų pajamos (the principal means)... Visi mainų aktai tarp prekybininkų, t. y. visi pardavimai, pradedant nuo gamintojų arba importininkų, einant per visas manufaktūros ir t. t. tarpinių procesų gradacijas ir baigiant mažmenininku arba pirkliu-eksportininku, gali būti suvesti į kapitalo perkėlimus. Bet kapitalo perkėlimai nebūtinai numato,— ir tai nėra iš tikrųjų su jais susiję,— kad, esant dideliam mainų aktų skaičiui, perkėlimo metu tikrai vyktų banknotų arba monetų perdavimas,— aš turiu galvoje materialinį, o ne fiktyvų perdavimą... Bendra tarp prekybininkų vykstančių mainų aktų suma galų gale turi būti apsprendžiama ir apribojama sumos tų mainų aktų, kurie vyksta tarp prekybininkų ir vartotojų».
Jei pastarasis teiginys būtų išdėstytas skyrium, tai būtų galima manyti, kad Tukas tiesiog konstatuoja, jog egzistuoja tam tikras mainų aktų tarp prekybininkų ir mainų aktų tarp prekybininko ir vartotojo santykis,— kitaip tariant, atitikimas tarp visų metinių pajamų vertės ir vertės kapitalo, kuriuo yra gaminamos pajamos. Tačiau taip nėra. Jis tiesiog pritaria A. Smito pažiūrai. Todėl nėra reikalo atskirai kritikuoti jo cirkuliacijos teoriją.
2) Kiekvienas pramoninis kapitalas pradžioje iš karto meta į cirkuliaciją pinigus visai savo pagrindinei sudėtinei daliai, kurią jis paskui teišima atgal tik palaipsniui, per eilę metų, parduodamas savo metinį produktą. Vadinasi, pradžioje jis meta į cirkuliaciją daugiau pinigų, negu išima iš jos. Tai kaskart kartojasi atnaujinant visą kapitalą in natura; tai kasmet kartojasi kalbant apie tam tikrą skaičių įmonių, kurių pagrindinis kapitalas turi būti atnaujinamas in natura; iš dalies tai kartojasi vykdant kiekvieną pagrindinio kapitalo remontą, vykdant kiekvieną kad ir dalinį jo atnaujinimą. Vadinasi, jei viena pusė išima iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu meta į ją, tai kita pusė — atvirkščiai.
Visose gamybos šakose, kuriose gamybos periodas (kaip dydis, skirtingas nuo darbo periodo) apima palyginti ilgą laiką, kapitalistiniai gamintojai per šį periodą visą laiką meta pinigus į cirkuliaciją,— iš dalies panaudojamai darbo jėgai apmokėti, iš dalies suvartotinoms gamybos priemonėms pirkti; tuo būdu gamybos priemonės tiesiogiai išimamos iš rinkos, vartojimo reikmenys išimami iš dalies netiesiogiai, darbininkų, išleidžiančių savo darbo užmokestį, iš dalies tiesiogiai, pačių kapitalistų, kurie anaiptol neatideda savo vartojimo; be to, šie kapitalistai tuo pačiu metu nemeta į rinką jokio ekvivalento prekėmis. Pinigai, kuriuos jie meta į cirkuliaciją, per tą periodą yra panaudojami prekių vertei, įskaitant ir joje esančią pridedamąją vertę, į pinigus paversti. Šis momentas pasidaro labai svarbus išsivysčiusios kapitalistinės gamybos sąlygomis, vykdant ilgalaikius darbus, kuriuos organizuoja akcinės bendrovės ir t. t., kaip kad geležinkelių tiesimas, kanalų kasimas, dokų, stambių įrenginių statyba miestuose, geležinių laivų statyba, stambūs dirvos drenavimo darbai ir t. t.
3) Tuo metu, kai kiti kapitalistai — neskaitant sąnaudų pagrindiniam kapitalui — išima iš cirkuliacijos daugiau pinigų, negu į ją yra metę pirkdami darbo jėgą ir apyvartinius elementus, kapitalistai, gaminantieji auksą ir sidabrą,— paliekant nuošalyje taurųjį metalą, kuris yra panaudojamas kaip žaliavos,— į cirkuliaciją meta tik pinigus, o išima iš jos tik prekes. Pastovusis kapitalas, išskyrus nusidėvėjusią dalį, didesnė dalis kintamojo kapitalo ir visa pridedamoji vertė, išskyrus nebent lobį, kuris kaupiasi jų pačių rankose,— visa tai metama į cirkuliaciją pinigų pavidalu.
4) Iš vienos pusės, kaip prekės cirkuliuoja įvairiausi daiktai, kurie yra pagaminti ne šiais metais: namų sklypai, namai ir kt.; toliau, produktai, kurių gamybos periodas apima daugiau kaip metus: gyvuliai, miško medžiaga, vynas ir t. t. Šių ir kitų reiškinių atžvilgiu svarbu nustatyti, kad be pinigų sumos, kuri reikalinga betarpiškai cirkuliacijai, tam tikras ⟨pinigų⟩ kiekis nuolat yra paslėptiniame būvyje, nefunkcionuoja, bet, gavęs postūmį, gali pradėti funkcionuoti. Be to, tokių produktų vertė neretai į cirkuliaciją stoja dalimis ir palaipsniui, pvz., namų vertė kaip nuomos mokestis per eilę metų.
Iš antros pusės, ne visiems reprodukcijos proceso judėjimams tarpininkauja pinigų cirkuliacija. Visas gamybos procesas, kai tik jo elementai yra įgyti, pašalinamas iš cirkuliacijos. Toliau pašalinamas visas produktas, kurį betarpiškai suvartoja pats gamintojas,— ar individualiai, ar gamybiškai; be to, čia priklauso ir kaimo darbininkų maistas natūra.
Vadinasi, ta pinigų masė, kuri verčia cirkuliuoti metinį produktą, visuomenėje jau yra, palaipsniui yra sukaupta. Ji, išskyrus nebent auksą, padengiantį nusidėvėjusias monetas, nesudaro dalies tos naujos vertės, kuri yra sukurta šiais metais.
Nors paprastosios metalinės cirkuliacijos pagrindu pinigai gali funkcionuoti ir kaip mokėjimo priemonė ir istoriškai iš tikrųjų taip yra funkcionavę, nors šiuo pagrindu išsivystė kredito sistema ir tam tikros jos mechanizmo pusės, vis dėlto mūsų dėstyme turima galvoje vien tik tauriųjų metalų pinigų cirkuliacija, ir net paprasčiausia jos forma — pirkimai ir pardavimai už grynuosius.
Ši prielaida daroma ne tiktai metodologiniais sumetimais, kurių svarba pasireiškia jau tuo, kad tiek Tukas ir jo mokykla, tiek ir jų priešininkai, nagrinėdami banknotų cirkuliaciją, savo kontroverzose nuolat buvo priversti grįžti prie grynai metalinės cirkuliacijos hipotezės. Jie buvo verčiami tai daryti post festum [atgaline data], bet tokiomis aplinkybėmis tai darė labai paviršutiniškai, ir turėjo taip daryti, nes išeities taškas tevaidino tik antraeilės aplinkybės vaidmenį.
Bet paprasčiausias nagrinėjimas pinigų cirkuliacijos, kuri yra pateikta jos pirmine forma,— o ji čia yra imanentinis metinio reprodukcijos proceso momentas,— parodo:
a) Jei mes tarsime esant išsivysčiusią kapitalistinę gamybą, vadinasi, samdomojo darbo sistemos viešpatavimą, tai piniginis kapitalas, aišku, vaidina svarbiausią vaidmenį, nes jis yra ta forma, kuria avansuojamas kintamasis kapitalas. Besivystant samdomojo darbo sistemai, kiekvienas produktas pavirsta preke, todėl — išskyrus kai kurias svarbias išimtis — jis visas turi pavirsti į pinigus, tokiu būdu išeidamas savo judėjimo fazę. Cirkuliuojančių pinigų kiekis turi būti pakankamas tam prekių pavirtimui į pinigus, ir didesnė šio kiekio dalis yra patiekiama darbo užmokesčio forma, kaip pinigai, kurie pramoninių kapitalistų yra avansuoti kaip piniginė kintamojo kapitalo forma darbo jėgai apmokėti ir kurie funkcionuoja darbininkų rankose — didesne dalimi — tik kaip cirkuliacijos priemonė (pirkimo priemonė). Tai — visiška priešybė natūraliniam ūkiui, kuris yra vyraujantis kiekvienos priklausomumo sistemos (įskaitant ir baudžiavą) pagrindu ir dar labiau vyraujantis daugiau ar mažiau primityvių bendruomenių pagrindu, vis vien, ar pastarosios būtų susijusios su priklausomumo ir vergovės santykiais ar ne.
Esant vergovės sistemai, piniginis kapitalas, sunaudojamas darbo jėgai pirkti, vaidina piniginės pagrindinio kapitalo formos vaidmenį,— pagrindinio kapitalo, kuris padengiamas tik palaipsniui, pasibaigus aktyviam vergo gyvenimo laikotarpiui. Todėl atėniečiai pelną, kurį vergvaldys gauna betarpiškai, panaudodamas savo vergą pramonės tikslams, arba netiesiogiai, išnuomodamas jį kitiems asmenims panaudoti pramonėje (pvz., kalnakasyboje), laikė tik avansuotojo piniginio kapitalo palūkanomis (kartu su amortizacija),— visiškai taip pat, kaip esant kapitalistinei gamybai dalį pridedamosios vertės plius pagrindinio kapitalo nusidėvėjimas pramoninis kapitalistas priskiria palūkanoms ir savo pagrindinio kapitalo padengimui; taip pat, kaip tai yra taisyklė tiems kapitalistams, kurie išnuomoja pagrindinį kapitalą (namus, mašinas ir t. t.). Paprastų naminių vergų, ar jie būtų panaudojami būtiniems patarnavimams atlikti ar tik prabangai demonstruoti, čia neturima galvoje, jie atitinka mūsų tarnų klasę. Bet ir vergovės sistema,— jeigu ji yra viešpataujanti gamybinio darbo forma žemės ūkyje, manufaktūroje, laivininkystėje ir t. t., kaip kad buvo išsivysčiusiose Graikijos valstybėse ir Romoje,— išlaiko natūralinio ūkio elementą. Pačios vergų rinkos prekė — darbo jėga — nuolat papildoma per karus, plėšikavimą jūroje ir t. t., ir šiam plėšikavimui, kuris yra natūralinis svetimos darbo jėgos pasisavinimas tiesiog naudojant fizinę prievartą, savo ruožtu cirkuliacijos procesas netarpininkauja. Net Jungtinėse Valstijose, po to, kai tarpinė sritis tarp šiaurinių samdomojo darbo valstijų ir pietinių vergovės valstijų pavirto sritimi, kur buvo auginami vergai Pietums,— vadinasi, kur į rinką metami vergai patys pasidarė metinės reprodukcijos elementas,— to ilgainiui nebepakako, ir dėl to rinkai papildyti ilgą laiką, kiek tai buvo galima, ir toliau tebevyko Afrikos vergų prekyba.
b) Kapitalistinės gamybos pagrindu stichiškai vykstąs pinigų įplaukimas ir nuslūgimas mainant metinį produktą; vienkartiniai visos pagrindinių kapitalų vertės avansavimai ir laipsniškas, daugiamečius periodus apimąs jų vertės išėmimas iš cirkuliacijos, vadinasi, laipsniškas pinigine forma jų atkūrimas kasmetiniu lobio sudarymu,— lobio sudarymu, savo esme visiškai skirtingu nuo to lobio sudarymo, kuris vyksta lygiagrečiai su juo ir remiasi kasmetine nauja aukso gamyba; skirtingas ilgumas laiko, kuriam, priklausomai nuo prekių gamybos periodų ilgumo, avansuojami pinigai, ir, vadinasi, būtinumas jau iš anksto turėti juos lobio forma prieš tai, kai pardavus prekes bus galima juos atgal išimti iš cirkuliacijos; skirtingas ilgumas laiko, kuriam avansuojami pinigai ir kuris priklauso jau vien nuo skirtingo gamybos vietos tolumo nuo realizavimo rinkos; lygiai taip pat pinigų sumų dydžio ir jų sugrįžimo laiko skirtingumas, priklausomai nuo to, kokia yra įvairių tos pačios gamybos šakos įmonių ir įvairių atskirų kapitalistų turimų gamybinių atsargų būklė arba jų santykinis dydis, vadinasi, pastoviojo kapitalo elementų užpirkimų laiko skirtingumas — ir visa tai per vienerius reprodukcijos metus,— pakanka tik patyrimo pastebėti visus šiuos įvairius stichiško judėjimo momentus ir atkreipti į juos dėmesį, kad būtų galima juos planingai panaudoti tiek mechaninėms pagalbinėms kredito sistemos priemonėms, tiek ir tikram sutelkimui tų esamų kapitalų, kurie gali būti paskolinti.
Prie to dar prisideda skirtumas tarp tokių šakų, kurių gamyba aplamai normaliomis sąlygomis nenutrūkstamai vyksta tuo pačiu mastu, ir tokių šakų, kurios įvairiais metų laikotarpiais darbo jėgą panaudoja skirtingu mastu, kaip kad žemės ūkis.
(53)Ad. Soetbeer: «Edelmetall-Produktion». Gotha 1879.
(54)«Didelį aukso lydinių (gold bullion) kiekį... auksakasiai pristato tiesiai į San-Francisko pinigų kalyklą». «Reports of H. M. Secretaries of Embassy and Legation», 1879, III dalis, 337 psl.
(55)Tyrinėjimo, kaip naujai pagamintas auksas išmainomas I padalinio pastoviojo kapitalo ribose, rankraštyje nėra.— F. E.