Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kaip pavyzdį, rodantį supainiotą ir kartu pretenzingą politinės ekonomijos atstovų minties lėkštumą, pasireiškusį nagrinėjant visuomeninę reprodukciją, mes paimsime didį logiką Destiut-de-Trasi (plg. I knyga, IV skirsnis, 2 poskyris, 30 past.), į kurį rimtai žiūrėjo net Rikardo, vadindamas jį labai įžymiu rašytoju [a very distinguished writer] («Principles», 333 psl.).
Šis įžymus rašytojas visą visuomeninį reprodukcijos ir cirkuliacijos procesą aiškina šitaip:
«Mane gali paklausti, kaip tie pramoniniai įmonininkai gauna tokį didelį pelną ir iš ko jie gali jį paimti. Aš atsakau, kad jie tai gauna, parduodami visa, ką jie gamina, brangiau, negu jiems yra kainavusi gamyba; jie tai gauna, parduodami:
1) vienas kitam visa tai, kas skiriama jų vartojimui, kas skiriama jų poreikiams patenkinti ir ką jie apmoka dalimi savo pelno;
2) samdomiesiems darbininkams, tiek tiems, kuriuos jie patys samdo, tiek ir tiems, kuriuos samdo dykinėjantieji kapitalistai; tuo būdu jie iš šių samdomųjų darbininkų gauna atgal visą pastarųjų darbo užmokestį, išskyrus nebent nedideles jų santaupas;
3) dykinėjantiems kapitalistams, kurie sumoka jiems savo pajamų dalimi, dar nesunaudota jų betarpiškai samdomiems darbininkams apmokėti; tad visa renta, kurią įmonininkai kasmet sumoka dykinėjantiems kapitalistams, vienokiu ar kitokiu būdu vėl sugrįžta pirmiesiems» (Destutt de Tracy: «Traité de la volonté et de ses effets». Paris 1826, 239 psl.).
Vadinasi, kapitalistai turtėja, pirma, apgaudinėdami vienas kitą mainant tą pridedamosios vertės dalį, kuri jų yra skiriama asmeniniam vartojimui arba suvartojama kaip pajamos. Vadinasi, jei ši jų pridedamosios vertės, atitinkamai jų pelno, dalis = 400 sv. st., tai šie 400 sv. st. pavirsta, pvz., į 500 sv. st. tuo būdu, kad kiekvienas šių 400 sv. st. bendrasavininkis parduoda savo dalį kitam 25% brangiau. Kadangi taip daro visi, tai rezultatas gaunamas toks pat, kaip jeigu jie būtų pardavinėję vienas kitam pagal tikrąją vertę. Tik 400 sv. st. prekių vertės cirkuliacijai jiems prireiks 500 sv. st. pinigų kiekio, o tai veikiau yra nuskurdimo negu turtėjimo metodas, nes didelę viso savo turto dalį jie turi negamybiškai laikyti nenaudinga cirkuliacijos priemonių forma. Visa suvedama į tai, kad kapitalistų klasė, nepaisant bendro nominalaus jų prekių kainų pakilimo, tegali savo asmeniniam vartojimui tarpusavyje pasiskirstyti tik 400 sv. st. vertės prekių kiekį, bet kad jie vienas kitam teikia abipusišką malonumą, 400 sv. st. prekių vertę paleisdami cirkuliuoti tokiu pinigų kiekiu, kuris reikalingas 500 sv. st. prekių vertei.
Mes jau visiškai paliekame nuošalyje, kad čia kaip prielaida yra imama «dalis jų pelno» ir, vadinasi, aplamai prekių atsarga, kurioje yra pelnas. O Destiutas kaip tik ketino paaiškinti, iš kur atsiranda šis pelnas. Pinigų kiekis, reikalingas jo cirkuliacijai, yra visiškai antraeilis klausimas. Prekių masė, kurioje yra pelnas, matyti, atsiranda iš to, kad kapitalistai ne tik parduoda šią prekių masę vienas kitam, nors jau ir tai labai gera ir gilu, bet kad visi jie vienas kitam parduoda brangiau. Taigi, mes dabar žinome vieną kapitalistų turtėjimo šaltinį. Jį sudaro «entspektoriaus Brezigo» paslaptis, kad didelis skurdas kyla iš didelio pauvreté [skurdo].
2) Toliau, tie patys kapitalistai parduoda «samdomiesiems darbininkams, tiek tiems, kuriuos jie patys samdo, tiek ir tiems, kuriuos samdo dykinėjantieji kapitalistai; tuo būdu jie iš šių samdomųjų darbininkų gauna atgal visą pastarųjų darbo užmokestį, išskyrus nedideles jų santaupas».
Sugrįžimas kapitalistams to piniginio kapitalo, kurio pavidalu jie avansavo darbo užmokestį darbininkui, yra, pagal p. Destiutą, antrasis tų pačių kapitalistų turtėjimo šaltinis.
Taigi, jei kapitalistų klasė darbo užmokesčio pavidalu išmokėjo darbininkams, pvz., 100 sv. st., o paskui tie patys darbininkai iš tos pačios kapitalistų klasės perka tokios pat 100 sv. st. vertės prekes, ir tuo būdu 100 sv. st. suma, kurią avansavo kapitalistai kaip darbo jėgos pirkėjai, jiems sugrįžta atgal, kai jie parduoda darbininkams prekių už 100 sv. st., tai dėl to kapitalistai turtėja. Galvojant sveiku protu, atrodo, kad kapitalistai per šią procedūrą vėl atgauna 100 sv. st., kuriuos jie turėjo iki procedūros. Procedūros pradžioje jie turėjo 100 sv. st. pinigų, už šiuos 100 sv. st. jie pirko darbo jėgą. Už šiuos 100 sv. st. pinigų pirktas darbas pagamina, kaip mes jau žinome, 100 sv. st. vertės prekių. Parduodami darbininkams šių 100 sv. st. vertės prekes, kapitalistai gauna atgal 100 sv. st. pinigų. Vadinasi, kapitalistai vėl turi 100 sv. st. pinigų, o darbininkai — už 100 sv. st. prekių, kurias jie patys yra pagaminę. Sunku suprasti, kaip galėtų kapitalistai iš to turtėti. Jei 100 sv. st. pinigų jiems nebūtų sugrįžę, tai jie turėtų, pirma, sumokėti darbininkams už jų darbą 100 sv. st. pinigų ir, antra, veltui atiduoti jiems to darbo produktą, 100 sv. st. vertės vartojimo reikmenis. Tuo būdu pinigų grįžimas daugių daugiausia galėtų paaiškinti, kodėl kapitalistai dėl šios operacijos nesidaro neturtingesni, bet anaiptol jis negali paaiškinti, kodėl jie jos dėka turtėja.
Žinoma, yra kitas klausimas, kodėl kapitalistai turi šiuos 100 sv. st. pinigais ir kodėl darbininkai yra priversti mainyti savo darbo jėgą į šiuos 100 sv. st., užuot patys gaminę prekes savo sąskaita. Bet tai yra kažkas tokio, kas tokiam dideliam mąstytojui, kaip Destiutas, savaime yra suprantama.
Destiutas pats ne visai patenkintas tokiu sprendimu. Juk jis mums nepasakė, kad turtėjama dėl to, kad yra išleidžiama 100 sv. st. pinigų suma ir paskui vėl ateina 100 sv. st. pinigų suma, t. y., kad turtėjama dėl 100 sv. st. pinigų sugrįžimo, kuris tiktai teparodo, kodėl 100 sv. st. pinigų nėra prarasti. Jis mums pasakė, kad kapitalistai turtėja, «parduodami visa, ką jie gamina, brangiau, negu jiems yra kainavusi gamyba».
Taigi, išeina, kad kapitalistai, sudarydami savo santorį su darbininkais, turi turtėti taip pat dėl to, kad jie parduoda darbininkams per brangiai. Puiku! «Jie sumoka darbo užmokestį… ir visa tai sugrįžta jiems atgal dėl išlaidų visų tų žmonių, kurie už juos» {už produktus} «moka brangiau, negu jie dėl šio darbo užmokesčio jiems» {kapitalistams} «yra kainavę» (240 psl.). Vadinasi, kapitalistai sumoka darbininkams 100 sv. st. darbo užmokesčio, o paskui parduoda darbininkams jų pačių produktą už 120 sv. st., tad kapitalistams ne tik sugrįžta šie 100 sv. st., bet jie dar laimi 20 sv. st.? Tai neįmanoma. Darbininkai tegali sumokėti tik tais pinigais, kuriuos jie gavo darbo užmokesčio forma. Jeigu jie iš kapitalistų gavo 100 sv. st. darbo užmokesčio, tai jie tegali pirkti tik už 100 sv. st., o ne už 120 sv. st. Vadinasi, taip neišeina. Bet yra dar kitas kelias. Darbininkai perka iš kapitalistų prekių už 100 sv. st., bet iš tikrųjų tegauna tik 80 sv. st. vertės prekių. Todėl jie, be abejonės, yra 20-ia sv. st. apgauti. O kapitalistas neabejotinai praturtėjo 20-ia sv. st., nes jis faktiškai apmokėjo darbo jėgą 20% žemiau jos vertės arba aplinkiniu keliu iš nominalaus darbo užmokesčio išskaitė 20%.
Kapitalistų klasė pasiektų tą patį tikslą, jeigu ji iš pat pradžių išmokėtų darbininkams tik 80 sv. st. darbo užmokesčio, o paskui už šiuos 80 sv. st. pinigų iš tikrųjų jiems patiektų 80 sv. st. dydžio prekių vertę. Toks, atrodo,— nagrinėjant kapitalistų klasę kaip visumą,— yra normalus kelias, nes, pasak paties p. Destiuto, darbininkų klasė turi gauti «pakankamą darbo užmokestį» (219 psl.), kadangi šio darbo užmokesčio mažų mažiausia turi užtekti tam, kad būtų palaikomas jos egzistavimas ir darbingumas, «kad ji galėtų įsigyti būtiniausius pragyvenimo reikmenis» (180 psl.). Jei darbininkai negauna tokio pakankamo užmokesčio, tai čia yra, kaip sako tas pats Destiutas, «mirtis pramonei» (208 psl.), vadinasi, tai, matyt, anaiptol nėra kapitalistų turtėjimo priemonė. Tačiau kokio dydžio bebūtų darbo užmokestis, kurį kapitalistų klasė moka darbininkų klasei, jis turi tam tikrą, pvz., 80 sv. st., vertę. Vadinasi, jei kapitalistų klasė sumoka darbininkams 80 sv. st., tai ji už tuos 80 sv. st. turi jiems patiekti 80 sv. st. prekių vertę, ir todėl šių 80 sv. st. sugrįžimas jos nedaro turtingesne. Bet jeigu ji sumoka jiems pinigais 100 sv. st. ir 80 sv. st. prekių vertę parduoda už 100 sv. st., tai ji pinigais sumoka jiems 25% daugiau už jų normalų darbo užmokestį, bet už šiuos pinigus patiekia jiems 25% mažiau prekių.
Kitaip tariant: fondas, iš kurio kapitalistų klasė aplamai ima savo pelną, būtų sudaromas išskaitant iš normalaus darbo užmokesčio, apmokant darbo jėgą žemiau jos vertės, t. y. žemiau vertės tų pragyvenimo reikmenų, kurie yra būtini darbo jėgai, samdomiesiems darbininkams, normaliai atgaminti. Vadinasi, jei būtų mokamas normalus darbo užmokestis, kas, pasak Destiuto, ir turi būti daroma, tai nebūtų jokio pelno fondo nei pramonininkams, nei dykinėjantiems kapitalistams.
Vadinasi, visą paslaptį, kokiu būdu turtėja kapitalistų klasė, p. Destiutas turėtų suvesti štai į ką: ji turtėja išskaitydama iš darbo užmokesčio. Tokiu atveju nėra kitų pridedamosios vertės fondų, apie kuriuos jis kalba 1 ir 3 punktuose.
Taigi, visose šalyse, kur darbininkų piniginis darbo užmokestis yra suvestas į vertę vartojimo reikmenų, būtinų jiems kaip klasei egzistuoti, nebūtų nei kapitalistų vartojimo fondo, nei jų kaupimo fondo, vadinasi, taip pat nebūtų kapitalistų klasės egzistavimo fondo, nebūtų ir kapitalistų klasės. Pasak Destiuto, kaip tik taip ir būtų visose turtingose, išsivysčiusiose senosios civilizacijos šalyse, nes čia, «mūsų seniai įsišaknijusiose visuomenėse, fondas, iš kurio padengiamas darbo užmokestis… yra beveik pastovus dydis» (202 psl.).
Ir apkarpant darbo užmokestį kapitalistų turtėjimas išplaukia ne iš to, kad jie iš pradžių sumoka darbininkui 100 sv. st. pinigais, o paskui už šiuos 100 sv. st. pinigų patiekia jam 80 sv. st. prekėmis,— vadinasi, 80 sv. st. prekių, iš esmės imant, cirkuliuoja naudojant 100 sv. st. pinigų sumą, 25-iais % didesnę,— bet iš to, kad kapitalistas iš darbininko produkto pasisavina ne tik pridedamąją vertę — tą produkto dalį, kuria reiškiasi pridedamoji vertė,— bet dar ir 25% tos produkto dalies, kuri darbo užmokesčio forma turėtų atitekti darbininkui. Tokiu beprasmišku būdu, kaip reikalas atrodo Destiutui, kapitalistų klasė absoliučiai nieko nelaimėtų. Ji išmoka darbininkams 100 sv. st. kaip darbo užmokestį ir už šiuos 100 sv. st. darbininkui iš jo paties produkto grąžina 80 sv. st. prekių vertės. Bet sekančioje operacijoje ji tai pačiai procedūrai vėl turi avansuoti 100 sv. st. Vadinasi, ji tik tuščiai žaidžia, avansuodama 100 sv. st. pinigų ir patiekdama už juos 80 sv. st. prekėmis, užuot avansavusi 80 sv. st. pinigų ir patiekusi už juos 80 sv. st. prekėmis. T. y. ji be jokios naudos nuolat avansuoja savo kintamojo kapitalo cirkuliacijai 25% didesnį piniginį kapitalą, o tai yra nepaprastai savotiškas turtėjimo metodas.
3) Pagaliau kapitalistų klasė parduoda «dykinėjantiems kapitalistams, kurie sumoka jai savo pajamų dalimi, dar nesunaudota jų betarpiškai samdomiems darbininkams apmokėti; tad visa renta, kurią ji kasmet sumoka jiems» (dykinėjantiesiems), «vienokiu ar kitokiu būdu vėl jai sugrįžta».
Anksčiau mes esame matę, kad pramoniniai kapitalistai «dalimi savo pelno apmoka visą tą jų vartojimo dalį, kuri skiriama jų poreikiams patenkinti». Taigi, tarkime, kad jų pelnas = 200 sv. st. Tarkime, pvz., kad 100 sv. st. išleidžiami jų individualiniam vartojimui. Bet kita pusė = 100 sv. st. priklauso ne jiems, bet dykinėjantiems kapitalistams, t. y. žemės rentos gavėjams, ir kapitalistams, skolinantiems už palūkanas. Vadinasi, pramoniniai kapitalistai turi šiai kompanijai mokėti 100 sv. st. pinigų. Iš šių pinigų dykinėjantiems kapitalistams reikia, sakysim, 80 sv. st. savo pačių vartojimui ir 20 sv. st. tarnams samdyti ir kt. Vadinasi, už šiuos 80 sv. st. jie perka vartojimo reikmenis iš pramoninių kapitalistų. Tuo pačiu nuo pastarųjų pasitraukia 80 sv. st. produktas, bet kartu jiems sugrįžta 80 sv. st. pinigų, arba tų 100 sv. st., kuriuos jie rentos, palūkanų ir t. t. pavadinimu yra sumokėję dykinėjantiems kapitalistams. Toliau, tarnų klasė, dykinėjančių kapitalistų betarpiški samdomieji darbininkai, iš savo ponų yra gavę 20 sv. st. Už juos jie perka — taip pat iš pramoninių kapitalistų — vartojimo reikmenis už 20 sv. st. Vadinasi, tuo metu, kai nuo šių kapitalistų pasitraukia 20 sv. st. produktas, jiems sugrįžta 20 sv. st. pinigų, arba paskutinis penktadalis tų 100 sv. st. pinigų, kuriuos jie kaip rentą, palūkanas ir kt. yra sumokėję dykinėjantiems kapitalistams.
Pasibaigus santoriui pasirodo, kad 100 sv. st. pinigų, kuriuos pramoniniai kapitalistai yra dykinėjantiems kapitalistams sumokėję kaip rentą, palūkanas ir t. t., jiems sugrįžo, o pusė jų pridedamojo produkto = 100 sv. st. iš jų rankų perėjo į dykinėjančių kapitalistų vartojimo fondą.
Vadinasi, klausimui, apie kurį čia kalbama, aišku, nėra jokio reikalo vienu ar kitu pavidalu įtraukti šių 100 sv. st. pasiskirstymą tarp dykinėjančių kapitalistų ir jų betarpiškų samdomųjų darbininkų. Dalykas paprastas: jų rentas, palūkanas, trumpai tariant, tą dalį, kuri jiems tenka iš pridedamosios vertės = 200 sv. st., pramoniniai kapitalistai jiems sumoka pinigais, 100 sv. st. pavidalu. Už šiuos 100 sv. st. jie tiesiogiai ar netiesiogiai perka vartojimo reikmenis iš pramoninių kapitalistų. Vadinasi, jie sumoka jiems atgal 100 sv. st. pinigų ir ima iš jų už 100 sv. st. vartojimo reikmenis.
Tuo būdu sugrįžo 100 sv. st. pinigų, kuriuos pramoniniai kapitalistai sumokėjo dykinėjantiems kapitalistams. Ar šis pinigų sugrįžimas yra, kaip fantazuoja Destiutas, pramoninių kapitalistų turtėjimo priemonė? Iki santorio jie turėjo 200 sv. st. vertės sumą,— 100 sv. st. pinigais, 100 sv. st. vartojimo reikmenimis. Po santorio jie teturi tik pusę pirminės vertės sumos. Jie vėl turi šiuos 100 sv. st. pinigais, bet jie neteko tų 100 sv. st. vartojimo reikmenimis, kurie perėjo į dykinėjančių kapitalistų rankas. Vadinasi, jie pasidarė ne 100-u sv. st. turtingesni, bet neturtingesni 100-u sv. st. Jeigu jie vietoj šio aplinkinio kelio,— iš pradžių sumokėti 100 sv. st. pinigais, o paskui gauti šiuos 100 sv. st. pinigų atgal kaip apmokėjimą už 100 sv. st. vertės vartojimo reikmenis,— jeigu jie rentą, palūkanas ir t. t. betarpiškai sumokėtų natūraline savo produkto forma, tai jiems iš cirkuliacijos nesugrįžtų jokie 100 sv. st. pinigų, nes jie nebūtų metę į cirkuliaciją jokių 100 sv. st. pinigų. Sumokant natūra, reikalas atrodytų tiesiog taip, kad jie iš 200 sv. st. vertės pridedamojo produkto vieną pusę paliktų sau, o kitą pusę be ekvivalento atiduotų dykinėjantiems kapitalistams. Net ir Destiutas nepajustų pagundos tai paskelbti turtėjimo priemone.
Žinoma, žemė ir kapitalas, kuriuos pramoniniai kapitalistai pasiskolino iš dykinėjančių kapitalistų ir už kuriuos jie pastariesiems turi sumokėti dalį pridedamosios vertės žemės rentos, palūkanų ir t. t. forma, buvo jiems pelningi, nes tai yra viena iš gamybos sąlygų,— tiek aplamai produkto gamybos, tiek ir tos produkto dalies, kuri sudaro pridedamąjį produktą arba kuria reiškiasi pridedamoji vertė. Šitas pelnas išplaukia iš pasiskolintos žemės ir pasiskolinto kapitalo panaudojimo, o ne iš kainos, kuri sumokama už juos. Priešingai, ši kaina yra išskaitymas iš pelno. O kitokiu atveju reikėtų teigti, kad pramoniniai kapitalistai pasidarytų ne turtingesni, bet neturtingesni, jeigu jie, užuot atidavę antrą pridedamosios vertės pusę, galėtų ją pasilikti sau. Bet tokia painiava gaunama, kai cirkuliacijos reiškiniai, kaip, pvz., pinigų sugrįžimas, yra suplakami į vieną krūvą su produkto pasiskirstymu, kuriam tokie cirkuliacijos reiškiniai tiktai tarpininkauja.
Ir vis dėlto tas pats Destiutas yra toks gudrus, kad sako: «Iš kur atsiranda šių dykinėjančių žmonių pajamos? Ar jos neatsiranda iš rentos, kurią jiems iš savo pelno sumoka žmonės, paleidžiantieji veikti pirmųjų kapitalus, t. y. žmonės, iš pirmųjų fondo apmokantieji darbą, pagaminantį daugiau, negu jis kainuoja,— žodžiu tariant, pramonininkai? Dėl to, norint atrasti bet kokio turto šaltinį, visada reikia grįžti prie jų. Tai jie iš tikrųjų maitina pirmųjų samdomus darbininkus» (246 psl.).
Taigi, rentos ir t. t. mokėjimas dabar yra išskaitymas iš pramonininkų pelno. Anksčiau tai buvo jiems turtėjimo priemonė.
Bet vis dėlto mūsų Destiutui dar liko viena paguoda. Tie šaunieji pramonininkai elgiasi su dykinėjančiais kapitalistais taip pat, kaip jie elgiasi vienas su kitu ir su darbininkais. Jie visas prekes jiems parduoda brangiau, pvz., 20%. Čia galimi du atvejai. Be tų 100 sv. st., kurie kasmet gaunami iš pramonininkų, dykinėjantieji arba turi kitas pinigines lėšas, arba jų neturi. Pirmuoju atveju pramonininkai parduoda jiems savo 100 sv. st. vertės prekes, sakysim, už 120 sv. st. Vadinasi, parduodant prekes jiems sugrįžta ne tik tie 100 sv. st., kuriuos jie yra sumokėję dykinėjantiems, bet dar įplaukia 20 sv. st., sudarantieji jiems tikrai naują vertę. Tad kaip dabar atrodo sąskaita? Jie veltui atidavė prekių už 100 sv. st., nes tie 100 sv. st. pinigų, kuriais jiems iš dalies sumokėjo, buvo jų pačių pinigai. Vadinasi, jų pačių prekė jiems yra apmokėta jų pačių pinigais. Taigi — 100 sv. st. nuostolio. Bet jie, be to, gavo 20 sv. st. kaip kainos perteklių palyginti su verte. Vadinasi — 20 sv. st. pelno; palyginus tai su 100 sv. st. nuostoliu, liks 80 sv. st. nuostolis,— vis dėlto bus minusas, o ne pliusas. Tai, kad dykinėjantieji buvo apgauti, sumažino pramonininkų nuostolį, bet dėl to turto nuostolis jiems nepavirto į turtėjimo priemonę. Bet toks metodas negali būti naudojamas ilgą laiką, nes dykinėjantieji negali metai iš metų mokėti 120 sv. st. pinigų, jeigu jie kiekvienais metais tegauna tik 100 sv. st. pinigų.
Taigi, kitas būdas: pramonininkai 80 sv. st. vertės prekes parduoda už tuos 100 sv. st. pinigų, kuriuos jie yra sumokėję dykinėjantiems. Šiuo atveju, kaip ir anksčiau, jie veltui atiduoda 80 sv. st. rentos, palūkanų ir t. t. forma. Tokia apgavyste jie sumažino duoklę dykinėjantiems, bet ji yra duodama, kaip ir anksčiau, ir, pagal tą pačią teoriją, pagal kurią kainos priklauso nuo geros pardavėjų valios, dykinėjantieji vietoj ankstesnių 100 sv. st. ateityje gali už savo žemę ir kapitalą reikalauti 120 sv. st. rentos, palūkanų ir t. t.
Šis puikus tyrinėjimas visiškai yra vertas gilaus mąstytojo, kuris viename puslapyje nusirašo iš A. Smito, kad «darbas yra bet kurio turto šaltinis» (242 psl.), kad pramoniniai kapitalistai «panaudoja savo kapitalą, kad apmokėtų darbą, atgaminantį jį kartu su pelnu» (246 psl.), o kitame puslapyje daro išvadą, kad šie pramoniniai kapitalistai «maitina visus kitus žmones, kad tiktai jie gausina visuomenės turtą ir sukuria visus mūsų malonumų reikmenis» (242 psl.), kad ne darbininkai maitina kapitalistus, bet kapitalistai darbininkus, ir tai tuo puikiu pagrindu, kad pinigai, kuriais apmokami darbininkai, nepasilieka jų rankose, bet nuolat sugrįžta kapitalistams darbininkų pagamintoms prekėms apmokėti. «Jie tik gauna viena ranka, o kita atiduoda atgal. Vadinasi, jų vartojimą reikia laikyti sukurtu tų, kurie juos apmoka» (235 psl.).
Taip išsamiai pavaizdavęs, kaip piniginė cirkuliacija tarpininkauja visuomeninei reprodukcijai ir vartojimui, Destiutas toliau rašo: «Štai kuo užsibaigia šis turto perpetuum mobile,— judėjimu, kuris, nors jis ir blogai suprastas» (mal connu — teisingai!), «pagrįstai yra vadinamas cirkuliacija, nes jis iš tikrųjų yra apytaka ir nuolat sugrįžta į savo išeities tašką. Šis taškas — tas, kur vyksta gamyba» (239—240 psl.).
Destiutas, that very distinguished writer, membre de l’Institut de France et de la Société Philosophique de Philadelphie [šis labai įžymus rašytojas, Prancūzijos Instituto ir Filadelfijos Filosofijos draugijos narys] ir tam tikra prasme iš tikrųjų lumen [įžymybė] vulgariųjų ekonomistų tarpe, baigdamas prašo skaitytojus stebėtis, kaip jis nuostabiai aiškiai atvaizdavo visuomeninio proceso eigą, stebėtis tuo šviesos srautu, kuriuo jis nušvietė dalyką, ir pasirodo net toks maloningas, kad praneša skaitytojui, iš kur kyla visa ši šviesa. Tai reikia pateikti pagal originalą:
«On remarquera, j’espère, combien cette manière de considérer la consommation de nos richesses est concordante avec tout ce que nous avons dit à propos de leur production et de leur distribution, et en même temps quelle clarté elle répand sur toute la marche de la Société. D’où viennent cet accord et cette lucidité? De ce que nous avons rencontré la vérité. Cela rappelle l’effet de ces miroirs, où les objets se peignent nettement et dans leurs justes proportions, quand on est placé dans leur vrai point de vue, et où tout paraît confus et désuni quand on est trop près ou trop loin» (p. 242, 243)[A].
Voilà le crétinisme bourgeois dans toute sa béatitude! [Štai buržuazinis kretinizmas visu savo grožiu!]
(56)Iš II rankraščio.
[A]«Tikiuosi, kad bus atkreiptas dėmesys į tai, kiek tokia pažiūra į mūsų turtų vartojimą suderinama su visu tuo, ką esame pasakę apie jų gamybą ir paskirstymą ir tuo pačiu metu, kiek aiškumo įneša ji į visos visuomeninio gyvenimo eigos nagrinėjimą. Iš kur kyla ši harmonija ir ši šviesa? Jos kyla iš mūsų atrastos tiesos. Tai mums primena tuos veidrodžius, kurie tiksliai ir išlaikydami dalių proporcijas vaizduoja visa, ką mes tinkamoje vietoje pastatome prieš juos, o visa, kas yra arčiau ar toliau tos vietos, atrodo sudarkyta ir iškreipta».
Dvidešimt pirmasis skirsnis. Kaupimas ir išplėstinė reprodukcija