Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
I knygoje buvo parodyta, kaip atskiras kapitalistas vykdo kaupimą. Paversdamas į pinigus prekinį kapitalą, jis kartu paverčia į pinigus ir pridedamąjį produktą, kuriame yra pridedamoji vertė. Šią pridedamąją vertę, tokiu būdu paverstą į pinigus, kapitalistas vėl paverčia į papildomus natūralinius savo gamybinio kapitalo elementus. Sekančioje gamybos apytakoje padidintas kapitalas tiekia didesnį produktą. Bet tai, kas vyksta su individualiniu kapitalu, turi įvykti ir visuminėje metinėje gamyboje, visiškai taip pat, kaip mes esame matę nagrinėdami paprastąją reprodukciją, kur — esant individualiniam kapitalui — iš eilės vykstąs jo suvartotų pagrindinių sudėtinių dalių nusėdimas kaupiamų kaip lobis pinigų pavidalu pasireiškia ir metinėje visuomeninėje reprodukcijoje.
Jei individualinis kapitalas = 400c + 100v, o metinė pridedamoji vertė = 100, tai prekinis produktas = 400c + 100v + 100m. Šie 600 paverčiami į pinigus. Iš šių pinigų 400c vėl paverčiami į natūralinę pastoviojo kapitalo formą, 100v — į darbo jėgą ir jei visa pridedamoji vertė kaupiama, tai dar 100m paverčiami į papildomą pastovųjį kapitalą, išmainant į natūralinius gamybinio kapitalo elementus. Tokiu atveju laikomasi prielaidos: 1) kad, esant tam tikroms techninėms sąlygoms, šios sumos pakanka tiek funkcionuojančiam pastoviajam kapitalui padidinti, tiek ir naujai pramonės įmonei įkurti. Bet esti ir taip, kad pridedamoji vertė turi būti paversta į pinigus ir tie pinigai turi būti kaupiami lobio pavidalu daug ilgesnį laiką, kol galės įvykti šis procesas, vadinasi, kol galės prasidėti tikrasis kaupimas, gamybos plėtimas. 2) Laikomasi prielaidos, kad iš tikrųjų jau anksčiau įvyko gamybos išplėtimas: kad pinigus (pinigų pavidalu sukauptą pridedamąją vertę) būtų galima paversti į gamybinio kapitalo elementus, šie elementai jau turi būti pardavinėjami rinkoje kaip prekės; ir tokiu atveju visiškai neturi reikšmės, jeigu jie nėra perkami pagamintų prekių pavidalu, bet yra gaminami užsakymui. Jie apmokami tik tuomet, kai bus gauti, ir, šiaip ar taip, po to, kai jų atžvilgiu jau įvyko tikroji reprodukcija išplėstiniu mastu, įvyko iki to laiko normalios gamybos išplėtimas. Jie turėjo egzistuoti potencialiai, t. y. savo elementais, nes tam, kad jie iš tikrųjų būtų pagaminti, tebuvo reikalingas tik užsakymo postūmis, t. y. prieš prekei egzistuojant įvykstąs jos pirkimas ir išankstinis jos pardavimas. Tokiu atveju pinigai, būdami vienoje pusėje, sukelia išplėstinę reprodukciją kitoje pusėje, nes išplėstinės reprodukcijos galimybė jau yra ir nesant pinigų, kadangi pinigai patys savaime nesudaro tikrosios reprodukcijos elemento.
Jei, pvz., kapitalistas A per vienerius metus arba per kelerius metus parduoda jo iš eilės gaminamus prekinio produkto kiekius, tai tuo pačiu jis iš eilės paverčia į pinigus ir tą prekinio produkto dalį, kurioje yra pridedamoji vertė,— t. y. pridedamąjį produktą,— vadinasi, paverčia į pinigus pačią pridedamąją vertę, kurią jis pagamino prekine forma, pamažėliais kaupia pinigus ir tuo būdu sudaro naują potencinį piniginį kapitalą; tai — potencinis kapitalas dėl to, kad jis gali būti paverstas į gamybinio kapitalo elementus ir tokia yra jo paskirtis. Bet faktiškai kapitalistas kaupia tik paprastą lobį, kuris nėra tikrosios reprodukcijos elementas. Ir čia jo veiklą pradžioje tesudaro tai, kad jis iš cirkuliacijos paeiliui išiminėja cirkuliuojančius pinigus, be to, žinoma, nėra negalima, kad cirkuliuojantieji pinigai, kuriuos jis tokiu būdu laiko po spyna, prieš patekdami į cirkuliaciją, patys buvo kito lobio dalimi. Šis kapitalisto A lobis, kuris potencialiai yra naujas piniginis kapitalas, tiek pat nėra papildomas visuomeninis turtas, kaip jei šie pinigai būtų išleisti vartojimo reikmenims. Bet pinigai, išimti iš cirkuliacijos, vadinasi, prieš tai buvę cirkuliacijoje, jau anksčiau galėjo gulėti lobio pavidalu, kaip jo sudėtinė dalis, arba būti piniginė darbo užmokesčio forma; jie galėjo būti naudojami gamybos priemonėms arba kitoms prekėms į pinigus paversti, galėjo būti naudojami kapitalisto pastoviųjų kapitalo dalių arba pajamų cirkuliacijai. Jie taip pat nėra naujas turtas, kaip ir pinigai, nagrinėjami paprastosios prekinės cirkuliacijos požiūriu, atstovaudami tik savo vertei, neatstovauja dešimteriopai vertei, jeigu jie padarė 10 apyvartų per dieną, realizavo dešimt įvairių prekių verčių. Prekės egzistuoja be pinigų, ir jie patys lieka tuo, kas jie yra (arba dėl nusidėvėjimo sumažėja), tiek esant vienai apyvartai, tiek ir dešimčiai apyvartų. Tik aukso gamyboje yra sukurtas naujas turtas (potenciniai pinigai), jeigu aukso produkte yra pridedamasis produktas, kuris atstovauja pridedamajai vertei, ir tik jeigu visas naujas piniginis produktas stoja į cirkuliaciją, jis didina potencinių naujų piniginių kapitalų piniginę medžiagą.
Nors ši pinigine forma sukaupta pridedamoji vertė nėra papildomas naujas visuomeninis turtas, vis dėlto ji yra naujas potencinis piniginis kapitalas dėl tos funkcijos, kuriai ji kaupiama. (Vėliau mes pamatysime, kad naujas piniginis kapitalas gali atsirasti ir kitokiu būdu, o ne tik laipsniškai paverčiant pridedamąją vertę į pinigus.)
Pinigai yra išimami iš cirkuliacijos ir kaupiami kaip lobis pardavus prekes ir po to neatliekant pirkimų. Vadinasi, jeigu įsivaizduosime, kad ši operacija yra visuotinio pobūdžio, tai, atrodo, negalima suprasti, iš kur atsiras pirkėjų, kadangi šiame procese,— o jį reikia įsivaizduoti visuotiniu, nes kiekvienas individualinis kapitalas gali būti kaupimo stadijoje,— visi nori parduoti, siekdami kaupti lobį, ir niekas nenori pirkti.
Jeigu įsivaizduosime, kad cirkuliacijos tarp įvairių metinės reprodukcijos dalių procesas vyksta tiesiąja linija,— tai yra neteisinga, nes jis, išskyrus nedaugelį išimčių, visuomet susideda iš tarpusavyje priešingų judėjimų,— tai teks pradėti nuo aukso (atitinkamai sidabro) verslovininko, kuris perka neparduodamas, ir laikytis prielaidos, kad visi kiti jam parduoda. Tokiu atveju visas metinis visuomeninis pridedamasis produktas (atstovaująs visai pridedamajai vertei) atitektų jam, o visi kiti kapitalistai pro rata [proporcingai] pasiskirstytų tarpusavyje jo pridedamąjį produktą, kuris iš prigimties egzistuoja pinigų forma ir yra natūralinis jo pridedamosios vertės įkūnijimas auksu; nes aukso verslovininko produkto dalis, kuri turi padengti jo funkcionuojantį kapitalą, jau yra surišta ir atitinkamu būdu panaudota. Aukso pavidalu pagaminta aukso verslovininko pridedamoji vertė tokiu atveju būtų vienintelis fondas, iš kurio visi kiti kapitalistai gautų medžiagos savo metiniam pridedamajam produktui į pinigus paversti. Vadinasi, pagal savo vertės dydį ji turėtų būti lygi visai visuomeninei metinei pridedamajai vertei, kuri dar tiktai turi pavirsti į lėlytę — į lobio formą. Būdamos visiškai absurdiškos, šios prielaidos mums nieko nebeduotų, išskyrus tai, kad išaiškintų visuotinio vienalaikio lobių sudarymo galimumą, o pati reprodukcija, išskyrus aukso verslovininkų vykdomą reprodukciją, nė per žingsnį nepasistūmėtų į priekį.
Prieš išspręsdami šį tariamą sunkumą, mes turime skirti kaupimą I padalinyje (gamybos priemonių gamyba) ir II padalinyje (vartojimo reikmenų gamyba). Pradėsime nuo I padalinio.
Aišku, kad tiek kapitalai, įdėti į gausias pramonės šakas, sudarančias I padalinį, tiek ir įvairūs individualiniai kapitalai kiekvienoje iš šių pramonės šakų, priklausomai nuo jų amžiaus, t. y. nuo jau praėjusio jų funkcionavimo laiko ilgumo,— mes visiškai paliekame nuošalyje jų dydį, technines sąlygas, rinkos sąlygas ir t. t.,— kad tie kapitalai yra įvairiose paeiliui vykstančio pridedamosios vertės pavirtimo į potencinį piniginį kapitalą proceso pakopose, vis tiek, kuriai iš šių dviejų gamybos plėtimo formų vėliau šis piniginis kapitalas bus panaudotas: funkcionuojančiam kapitalui didinti ar naujoms pramonės įmonėms steigti. Todėl viena kapitalistų dalis savo potencinį piniginį kapitalą, išaugusį ligi atitinkamo dydžio, nuolat paverčia į gamybinį kapitalą, t. y. už pinigus, kurie yra sukaupti paverčiant į pinigus pridedamąją vertę, perka gamybos priemones, papildomus pastoviojo kapitalo elementus; o kita kapitalistų dalis dar kaupia savo potencinį piniginį kapitalą. Vadinasi, šių dviejų kategorijų kapitalistai vieni priešais kitus stovi: vieni kaip pirkėjai, kiti kaip pardavėjai, ir kiekvienas, priklausąs vienai iš šių dviejų kategorijų, atlieka tik vieną iš tų dviejų vaidmenų.
Pavyzdžiui, kapitalistas A parduoda kapitalistui B (kuris gali atstovauti ir keliems pirkėjams) 600 (= 400c + 100v + 100m). Jis pardavė prekių už 600, už 600 pinigais, iš kurių 100 yra pridedamoji vertė; šiuos 100 jis išima iš cirkuliacijos, kaupia juos kaip pinigus; bet šie 100 pinigų tėra tik piniginė forma pridedamojo produkto, kuris atstovavo 100 dydžio vertei. Aplamai lobio sudarymas visai nėra gamyba, vadinasi, pirmiausia, ir ne gamybos prieauglis. Ir čia kapitalisto veikla pasireiškia vien tuo, kad jis išima iš cirkuliacijos, palieka pas save ir laiko nepaliestus pinigus, kuriuos gavo parduodamas 100 dydžio pridedamąjį produktą. Šią operaciją atlieka ne tik kapitalistas A,— ją daugelyje cirkuliacijos periferijos punktų atlieka ir kiti kapitalistai: A′, A″, A‴; visi jie taip pat uoliai siekia sudaryti tokios rūšies lobius. Daugelis punktų, kuriuose pinigai išimami iš cirkuliacijos ir kaupiami daugelio individualinių lobių pavidalu, atitinkamai potencinių piniginių kapitalų pavidalu, atrodo esą tokios pat gausios kliūtys cirkuliacijai, nes jie imobilizuoja pinigus ir ilgesniam ar trumpesniam laikui atima jiems galimybę cirkuliuoti. Bet reikia turėti galvoje, kad lobių sudarymas jau vyksta esant paprastajai prekinei cirkuliacijai, ilgą laiką prieš tai, kai ši cirkuliacija pradeda vykti kapitalistinės prekinės gamybos pagrindu; visuomenėje esantis pinigų kiekis visada yra didesnis už aktyvioje cirkuliacijoje esančią jų dalį, nors ta dalis, priklausomai nuo aplinkybių, čia didėja, čia mažėja. Čia mes vėl randame tokius pat lobius ir tokį pat lobių sudarymą, bet šį kartą jau kaip momentą, būdingą kapitalistiniam gamybos procesui.
Galima suprasti malonumą, kai, esant kredito sistemai, visi šie potenciniai kapitalai dėl jų koncentracijos bankų ir t. t. rankose pasidaro kapitalu, kuriuo galima disponuoti, «loanable capital» [skolinamuoju kapitalu], piniginiu kapitalu, ir jau nebe pasyviu, ne ateities muzika, bet aktyviu, lupikiškuoju (čia lupikiškasis augimo prasme) kapitalu.
Bet kapitalistas A tokius lobius tesudaro tik tuo atveju, jeigu jis — savo pridedamojo produkto atžvilgiu — funkcionuodamas tik kaip pardavėjas, nefunkcionuoja paskui kaip pirkėjas. Tuo būdu reguliariai vykdoma pridedamojo produkto — atstovaujančio jo pridedamajai vertei, kuri turi būti paversta į pinigus,— gamyba yra jo lobio sudarymo prielaida. Šiuo atveju, kur mes cirkuliaciją nagrinėjame tik I padalinio ribose, pridedamojo produkto, kaip ir viso produkto, kurio dalį sudaro pridedamasis produktas, natūralinė forma yra vieno iš I padalinio pastoviojo kapitalo elementų natūralinė forma, t. y. priklauso tokiai kategorijai, kaip gamybos priemonių gamybos priemonės. Kas iš to išeina, t. y. kokiai funkcijai jie panaudojami pirkėjų B, B′, B″ ir t. t. rankose, tai mes tuojau pamatysime.
Bet pirmiausia mes čia turime atsiminti štai ką: nors kapitalistas A už savo pridedamąją vertę išima pinigus iš cirkuliacijos ir kaupia juos kaip lobį, jis, iš antros pusės, meta į cirkuliaciją prekes, neišimdamas už jas kitų prekių, ir dėl to pirkėjai B, B′, B″ ir t. t. savo ruožtu gali mesti pinigus į cirkuliaciją ir vietoj jų tik išimti iš jos prekes. Šiuo atveju tos prekės ir savo natūraline forma ir pagal savo paskirtį įeina kaip pagrindinis arba apyvartinis elementas į kapitalistų B, B′ ir t. t. pastovųjį kapitalą. Apie pastarąjį mes kalbėsime smulkiau, kai turėsime reikalą su pridedamojo produkto pirkėjais, B, B′ ir t. t.
Tarp kitko, čia pažymėsime štai ką. Kaip ir anksčiau, nagrinėjant paprastąją reprodukciją, mes čia vėl konstatuojame, kad įvairių metinio produkto sudėtinių dalių mainų, t. y. jų cirkuliacijos (kuri tuo pačiu metu turi apimti kapitalo reprodukciją ir kartu jo atkūrimą įvairiomis jo formomis: pastoviojo, kintamojo, pagrindinio, apyvartinio, piniginio kapitalo ir prekinio kapitalo forma), prielaida anaiptol nėra vien prekės pirkimas, kurį papildo paskesnis pardavimas, arba pardavimas, kurį papildo paskesnis pirkimas, kad tuo būdu faktiškai viena prekė tebūtų mainoma į kitą, kaip apie tai mano politinė ekonomija, būtent fritrederinė [laisvosios prekybos] mokykla nuo fiziokratų ir Adomo Smito laikų. Mes žinome, kad jei yra padarytas įdėjimas į pagrindinį kapitalą, tai po to jis per visą savo funkcionavimo laiką nėra atnaujinamas, bet ir toliau veikia senąja forma, o jo vertė palaipsniui nusėda pinigų pavidalu. Mes esame matę, kad ⟨pagrindinės kapitalo sudėtinės dalies, pvz., pastoviojo kapitalo⟩ IIc periodiško atnaujinimo (o visa kapitalo vertė IIc yra išmainoma į I(v+m) vertės elementus) prielaida, iš vienos pusės, yra paprastas pirkimas IIc pagrindinės dalies, kuri pavirsta iš piniginės formos į natūralinę formą, ir šį pirkimą atitinka paprastas Im pardavimas; iš antros pusės, jo prielaida yra IIc vykdomas paprastas pardavimas tos jo vertės pagrindinės dalies (nusidėvėjusios dalies vertės), kuri nusėda pinigų pavidalu, ir šį pardavimą atitinka paprastas Im pirkimas. Kad šiuo atveju mainai vyktų normaliai, reikia laikytis prielaidos, kad IIc vykdomas paprastas pirkimas pagal vertės dydį yra lygus IIc vykdomam paprastam pardavimui, lygiai kaip paprastas Im pardavimas IIc 1-jai daliai yra lygus paprastam IIc 2-sios dalies pirkimui (405—406 psl.). Kitaip paprastoji reprodukcija bus sutrikdyta; paprastą pirkimą vienoje pusėje turi padengti paprastas pardavimas kitoje. Lygiai taip pat čia reikia laikytis prielaidos, kad paprastą Im dalies, sudarančios lobį kapitalistams A, A′, A″, pardavimą išlygina paprastas Im dalies pirkimas, vykdomas kapitalistų B, B′, B″, kurie savo lobį paverčia į papildomo gamybinio kapitalo elementus.
Jei pusiausvyra yra atkuriama tokiu būdu, kad pirkėjas vėliau tokiai pat vertės sumai funkcionuoja kaip pardavėjas ir atvirkščiai, tai vyksta pinigų sugrįžimas tai pusei, kuri juos avansavo pirkdama, kuri pirma pardavė, negu pirko. O pačiuose prekių mainuose, įvairių metinio produkto dalių mainuose, tikrąją pusiausvyrą sąlygoja tarpusavyje mainomų prekių vertės dydžio lygybė.
Bet jei vyksta tik vienpusiški mainų aktai, daugybė paprastų pirkimų, iš vienos pusės, ir daugybė paprastų pardavimų, iš antros,— o mes matėme, kad normalūs metinio produkto mainai kapitalistiniu pagrindu sąlygoja tokias vienpusiškas metamorfozes,— tai pusiausvyra susidaro tik esant tai prielaidai, kad vienpusiškų pirkimų vertės suma ir vienpusiškų pardavimų vertės suma padengia viena kitą. Tas faktas, kad prekinė gamyba yra visuotinė kapitalistinės gamybos forma, jau parodo tą vaidmenį, kurį joje vaidina pinigai ne tik kaip cirkuliacijos priemonė, bet ir kaip piniginis kapitalas, ir sudaro tam tikras, šiam gamybos būdui savybingas normalių mainų sąlygas, vadinasi, tiek paprastosios, tiek ir išplėstiniu mastu normaliai vykstančios reprodukcijos sąlygas, kurios pavirsta tokiomis pat gausiomis nenormaliai vykstančios reprodukcijos sąlygomis, tokiais pat gausiais krizių galimumais, nes pati pusiausvyra — esant stichiškam šios gamybos pobūdžiui — yra atsitiktinumas.
Lygiai taip pat mes esame matę, kad vykstant Iv mainams į atitinkamą IIc vertės sumą, kaip tik IIc reikalams galų gale įvyksta II padalinio prekių padengimas tokia pat I padalinio prekių vertės suma, ir, vadinasi, visuminis II padalinio kapitalistas vėliau savo prekių pardavimą papildo tokios pat vertės sumos I padalinio prekių pirkimu. Toks padengimas įvyksta; tačiau tarp I ir II padalinio kapitalistų, jų prekėms pavirstant iš vienų į kitas, mainai neįvyksta. IIc savo prekes parduoda I padalinio darbininkams, pastarieji vienpusiškai stovi priešais jį kaip prekių pirkėjai, o IIc vienpusiškai stovi priešais darbininkus kaip prekių pardavėjas; IIc su tokiu būdu gautais pinigais vienpusiškai stovi priešais visuminį I padalinio kapitalistą kaip prekių pirkėjas, o I padalinys vienpusiškai stovi priešais jį kaip Iv sumos prekių pardavėjas. Tik šiuo prekių pardavimu I padalinys galų gale vėl atgamina savo kintamąjį kapitalą piniginio kapitalo forma. Jei I padalinio kapitalas vienpusiškai stovi priešais II padalinio kapitalą kaip Iv sumos prekių pardavėjas, tai priešais I padalinio darbininkus jis vienpusiškai stovi kaip prekės pirkėjas, perkąs jų darbo jėgą; ir jei I padalinio darbininkai vienpusiškai stovi priešais II padalinio kapitalistą kaip prekių pirkėjai (būtent kaip pragyvenimo reikmenų pirkėjai), tai priešais I padalinio kapitalistą jie vienpusiškai stovi kaip prekės pardavėjai, būtent kaip savo darbo jėgos pardavėjai.
Nuolatinė I padalinio darbininkų darbo jėgos pasiūla, dalies I padalinio prekinio kapitalo pavirtimas atgal į piniginę I padalinio kintamojo kapitalo formą, dalies II padalinio prekinio kapitalo padengimas natūraliniais pastoviojo kapitalo IIc elementais,— visos šios ⟨reprodukcijos⟩ būtinos prielaidos tarpusavyje sąlygoja viena kitą, bet joms tarpininkauja labai sudėtingas procesas, kuris apima tris vienas nuo kito nepriklausomus, bet tarpusavyje susipynusius cirkuliacijos procesus. Pats proceso sudėtingumas duoda tokią pat daugybę pagrindų jo nenormaliai eigai.
Pridedamasis produktas, atstovaująs pridedamajai vertei, jo pasisavintojams, I padalinio kapitalistams, nieko nekainuoja. Jam gauti jie jokia forma neturi avansuoti nei pinigų, nei prekių. Avansavimas (avance) jau fiziokratų teorijoje yra visuotinė gamybinio kapitalo elementuose realizuotos vertės forma. Vadinasi, jie avansuoja tik savo pastovųjį ir kintamąjį kapitalą. Savo darbu darbininkas ne tik išlaiko jiems pastovųjį kapitalą, jis ne tik padengia jiems kintamojo kapitalo vertę, pateikdamas jiems atitinkamą prekės forma naujai sukurtą vertės dalį: savo pridedamuoju darbu jis, be to, tiekia jiems pridedamąją vertę, egzistuojančią pridedamojo produkto forma. Reguliariai pardavinėdami šį pridedamąjį produktą, jie sudaro lobį, papildomą potencinį piniginį kapitalą. Čia nagrinėjamu atveju šis pridedamasis produktas iš pat pradžių susideda iš gamybos priemonių gamybos priemonių. Tik (I) kapitalistų B, B′, B″ ir t. t. rankose šis pridedamasis produktas funkcionuoja kaip papildomas pastovusis kapitalas; bet potencialiai jis toks yra prieš būdamas parduotas, jau lobį kaupiančių (I) kapitalistų A, A′, A″ rankose. Kol mes nagrinėjame tik I padalinio vykdomos reprodukcijos vertės dydį, mes dar esame paprastosios reprodukcijos ribose, nes joks papildomas kapitalas nėra paleistas veikti, siekiant sukurti šį potencinį papildomą pastovųjį kapitalą (pridedamąjį produktą), nėra paleistas veikti ir didesnis pridedamojo darbo kiekis už tą, kuris buvo sunaudojamas paprastosios reprodukcijos pagrindu. Skirtumą čia tesudaro tiktai panaudojamo pridedamojo darbo forma, konkreti jo ypatingo naudingo pobūdžio prigimtis. Jis buvo sunaudotas gamybos priemonėms Ic reikalams, o ne IIc reikalams, gamybos priemonių gamybos priemonėms, o ne vartojimo reikmenų gamybos priemonėms. Esant paprastajai reprodukcijai, buvo laikomasi prielaidos, kad visa I padalinio pridedamoji vertė yra išleidžiama kaip pajamos, vadinasi, II padalinio prekėms; vadinasi, ji susidėjo tik iš tokių gamybos priemonių, kurios turėjo padengti pastovųjį kapitalą IIc jo natūraline forma. Tuo būdu perėjimas iš paprastosios reprodukcijos į išplėstinę reikalauja, kad I padalinio gamyba galėtų sukurti mažiau pastoviojo kapitalo elementų II padaliniui, bet atitinkamai daugiau I padaliniui. Šį perėjimą, ne visuomet vykstantį be sunkumų, palengvina tas faktas, kad kai kurie I padalinio produktai gali būti panaudojami kaip gamybos priemonės abiejuose padaliniuose.
Iš to išeina,— nagrinėjant klausimą tik vertės dydžio atžvilgiu,— kad paprastosios reprodukcijos rėmuose sukuriamas materialinis išplėstinės reprodukcijos substratas. Tiesiog toks yra I padalinio darbininkų pridedamasis darbas, betarpiškai sunaudotas gamybos priemonėms gaminti, potenciniam I padalinio papildomam kapitalui sukurti. Vadinasi, (I) kapitalistų A, A′, A″ vykdomas potencinio papildomo piniginio kapitalo kūrimas — reguliariai pardavinėjant savo pridedamąjį produktą, kuris susidaro be jokio kapitalistinio pinigų sunaudojimo,— čia tėra papildomai pagamintų I padalinio gamybos priemonių piniginė forma.
Taigi, potencinio papildomo ⟨piniginio⟩ kapitalo gaminimas mūsų atveju (nes, kaip mes pamatysime, jis ir visiškai kitaip gali susidaryti) išreiškia ne ką kita, kaip paties gamybos proceso reiškinį: tai — gamyba tam tikra forma,— gamybinio kapitalo elementų gamyba.
Vadinasi, papildomo potencinio piniginio kapitalo gaminimas stambiu mastu — daugelyje punktų cirkuliacijos periferijoje — yra ne kas kita, kaip daugiapusiškos potencinio papildomo gamybinio kapitalo gaminimo rezultatas ir išraiška,— tokio kapitalo, kurio pats atsiradimas nereikalauja iš pramoninių kapitalistų jokių papildomų piniginių išlaidų.
(I) kapitalistų A, A′, A″ ir t. t. reguliariai vykdomas šio potencinio papildomo gamybinio kapitalo pavertimas į potencinį piniginį kapitalą (į lobį), pavertimas, kurį sąlygoja reguliariai vykdomas jų pridedamojo produkto pardavinėjimas,— vadinasi, pakartotinis vienpusiškas prekės pardavimas be jį papildančio pirkimo,— vyksta pakartotinai išimant iš cirkuliacijos pinigus ir atitinkamai sudarant lobį. Toks lobio sudarymas,— išskyrus tą atvejį, kai pirkėjas yra aukso verslovininkas,— anaiptol nereikalauja papildomo turto tauriųjų metalų pavidalu, bet tėra susijęs su iki to laiko cirkuliavusių pinigų funkcijos pakitimu. Iki tol jie funkcionavo kaip cirkuliacijos priemonė, dabar jie funkcionuoja kaip lobis, kaip susidarantis potencialiai naujas piniginis kapitalas. Vadinasi, tarp papildomo piniginio kapitalo sudarymo ir šalyje esančio tauriojo metalo kiekio nėra jokio priežastinio ryšio.
Toliau iš to išeina: kuo didesnis yra gamybinis kapitalas, jau funkcionuojantis tam tikroje šalyje (įskaitant ir prie jo prijungiamą darbo jėgą, pridedamojo produkto gamintoją), kuo labiau yra išsivystęs darbo gamybinis pajėgumas, o tuo pačiu ir techninės priemonės gamybos priemonių gamybai sparčiai plėsti ir, vadinasi, kuo didesnė yra pridedamojo produkto masė tiek savo verte, tiek ir kiekiu vartojamųjų verčių, kuriomis jis išreikštas, tuo didesnis yra
1) potencinis papildomas gamybinis kapitalas pridedamojo produkto forma kapitalistų A, A′, A″ ir t. t. rankose ir
2) į pinigus paversto šio pridedamojo produkto, vadinasi, potencinio papildomo piniginio kapitalo masė kapitalistų A, A′, A″ rankose. Tuo būdu, jei, pvz., Fulartonas nė girdėti nenori apie perprodukciją įprastine prasme, bet pripažįsta kapitalo, būtent piniginio kapitalo, perprodukciją, tai ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad net geriausieji buržuaziniai ekonomistai absoliučiai nieko nenusimano apie savo sistemos mechanizmą.
Jei pridedamasis produktas, kurį betarpiškai pagamina ir pasisavina (I) kapitalistai A, A′, A″, yra realus kapitalo kaupimo, t. y. išplėstinės reprodukcijos, pagrindas, nors jis tokiame vaidmenyje aktyviai funkcionuoja tik (I) kapitalistų B, B′, B″ ir t. t. rankose,— tai, priešingai, savo piniginės lėlytės pavidalu,— kaip lobis ir kaip palaipsniui dar tik besiformuojantis potencinis piniginis kapitalas,— jis yra absoliučiai negamybinis, ir nors šia forma jis juda lygiagrečiai su gamybos procesu, bet yra už jo ribų. Jis yra kapitalistinės gamybos negyvasis krūvis (dead weight). Troškimas panaudoti šią potencinio piniginio kapitalo, lobio pavidalu kaupiamą pridedamąją vertę pelnui ir pajamoms gauti patenkinamas kredito sistema ir «popierėliais». Dėl to piniginis kapitalas kita forma įgauna milžinišką įtaką kapitalistinės gamybos sistemos eigai ir galingam jos vystymuisi.
Į potencinį piniginį kapitalą paversto pridedamojo produkto kiekis bus tuo didesnis, kuo didesnė buvo bendra suma jau funkcionuojančio kapitalo, kuriam funkcionuojant atsirado šis produktas. Bet absoliučiai augant kasmet atgaminamo potencinio piniginio kapitalo dydžiui, darosi lengvesnė ir jo segmentacija, tad jis greičiau gali būti įdėtas į atskirą įmonę, esančią arba to paties arba kito kapitalisto (pvz., jo šeimos narių, pasidalijus palikimą ir t. t.) rankose. Piniginio kapitalo segmentacija čia suprantama ta prasme, kad jis visiškai atskiriamas nuo pirminio kapitalo, kad kaip naujas piniginis kapitalas būtų įdėtas į naują savarankišką įmonę.
Jeigu pridedamojo produkto pardavėjai (I) kapitalistai A, A′, A″ ir t. t. jį yra gavę kaip betarpišką rezultatą gamybos proceso, kuris, išskyrus ir paprastosios reprodukcijos sąlygomis reikalingą avansavimą pastoviajam ir kintamajam kapitalui, nereikalauja tolesnių cirkuliacijos aktų; toliau, jeigu jie tokiu būdu sukuria realų pagrindą reprodukcijai išplėstiniu mastu ir iš tikrųjų gamina potencinį papildomą kapitalą, tai, priešingai, (I) kapitalistų B, B′, B″ ir t. t. padėtis yra kitokia. 1) Tiktai jų rankose kapitalistų A, A′, A″ ir t. t. pridedamasis produktas aktyviai funkcionuos kaip papildomas pastovusis kapitalas (kitą gamybinio kapitalo elementą, papildomą darbo jėgą, vadinasi, papildomą kintamąjį kapitalą, mes kol kas paliekame nuošalyje); 2) kad pridedamasis produktas patektų į jų rankas, yra reikalingas cirkuliacijos aktas,— jie turi pirkti tą pridedamąjį produktą.
Dėl 1) punkto čia reikia pažymėti, kad didesnė dalis pridedamojo produkto (potencinio papildomo pastoviojo kapitalo), kurį yra pagaminę (I) kapitalistai A, A′, A″, nors ji yra pagaminta šiais metais, bet (I) kapitalistų B, B′, B″ rankose tegali kaip pramoninis kapitalas aktyviai funkcionuoti tik sekančiais metais arba net vėliau; dėl 2) punkto kyla klausimas, iš kur atsiranda pinigai, reikalingi cirkuliacijos procesui.
Jei produktai, kuriuos gamina (I) kapitalistai B, B′, B″ ir t. t., patys in natura vėl įeina į tą patį gamybos procesą, tai savaime suprantama, kad pro tanto [atitinkamu mastu] dalis jų pačių pridedamojo produkto tiesiai (cirkuliacijai netarpininkaujant) perkeliama į jų gamybinį kapitalą ir įeina į jį kaip papildomas pastoviojo kapitalo elementas. Bet pro tanto jie netarnauja ir (I) kapitalistų A, A′ ir t. t. pridedamajam produktui paversti į pinigus. Paliekant tai nuošalyje, iš kur gi atsiranda pinigai? Mes žinome, kad (I) kapitalistai B, B′, B″ ir t. t. savo lobį sudarė kaip kapitalistai A, A′ ir t. t., parduodami atitinkamus pridedamuosius produktus, ir dabar pasiekė momentą, kai jų lobio pavidalu sukauptas tik potencinis piniginis kapitalas iš tikrųjų turi pradėti funkcionuoti kaip papildomas piniginis kapitalas. Bet taip mes tik sukinėjamės aplinkui. Kaip ir anksčiau, lieka klausimas, iš kur atsiranda pinigai, kuriuos (I) kapitalistai B anksčiau išėmė iš cirkuliacijos ir sukaupė.
Tačiau, jau nagrinėdami paprastąją reprodukciją, mes matėme, kad I ir II padalinio kapitalistų rankose turi būti tam tikras pinigų kiekis, kad būtų galima išmainyti jų pridedamąjį produktą. Pinigai, kurie tebuvo panaudojami tik kaip pajamos vartojimo reikmenims įsigyti, ten kapitalistams atgal sugrįždavo tuo mastu, kuriuo kapitalistai juos avansuodavo atitinkamų savo prekių mainams; čia vėl pasirodo tie patys pinigai, bet jų funkcija pasikeitė. (I) kapitalistai A ir B pakaitomis tiekia pinigus pridedamajam produktui į papildomą potencinį piniginį kapitalą paversti ir naujai sudarytą piniginį kapitalą pakaitomis vėl kaip pirkimo priemonę meta į cirkuliaciją.
Šiuo atveju vienintelė prielaida yra ta, kad šalyje esančių pinigų kiekio (cirkuliacijos greitis ir kt. laikomas nekintamu) pakanka tiek aktyviai cirkuliacijai, tiek ir atsarginiam lobiui sudaryti; vadinasi, ta pati prielaida, kurios, kaip mes esame matę, reikia laikytis ir esant paprastajai prekinei cirkuliacijai. Tik lobio funkcija čia kitokia. Be to, grynųjų pinigų kiekis turi būti didesnis: 1) nes esant kapitalistinei gamybai kiekvienas produktas yra gaminamas kaip prekė, vadinasi, turi pavirsti į piniginę lėlytę (išimtį sudaro naujai gaminami taurieji metalai ir nedaugelis produktų, kuriuos suvartoja pats gamintojas); 2) nes kapitalistiniu pagrindu prekinio kapitalo masė ir jo vertės dydis ne tik yra absoliučiai didesni, bet ir nepalyginamai greičiau auga; 3) vis didėjantis kintamasis kapitalas nuolat turi pavirsti į piniginį kapitalą; 4) nes naujų piniginių kapitalų susidarymas vyksta lygia greta su gamybos plėtimu, vadinasi, čia pat turi būti ir medžiaga jiems lobio forma kaupti.— Jei šis momentas, šiaip ar taip, turi reikšmės pirmajai kapitalistinės gamybos fazei, kai net kredito sistema daugiausia yra susijusi su metaline cirkuliacija, tai jis tebeturi reikšmės ir labiausiai išsivysčiusiai kredito sistemos fazei, kadangi jos pagrindas pasilieka metalinė cirkuliacija. Iš vienos pusės, papildoma tauriųjų metalų gamyba, kadangi ji pakaitomis yra čia gausesnė, čia menkesnė, gali sukelti prekių kainų sutrikimus ne tik palyginti ilgiems, bet ir labai trumpiems laiko tarpams; iš antros pusės, visas kredito mechanizmas nuolat siekia visokiausiomis operacijomis, metodais, techniniais būdais sumažinti tikrąją metalinę cirkuliaciją ligi santykinai vis mažėjančio minimumo, ir dėl to atitinkamai didėja viso mechanizmo dirbtinumas ir didėja jo normalios eigos sutrikimo galimumai.
Įvairūs (I) kapitalistai B, B′, B″ ir t. t., kurių potencinis naujas piniginis kapitalas pradeda aktyviai veikti, gali pirkti vienas iš kito ir pardavinėti vienas kitam savo produktus (dalis savo pridedamojo produkto). Esant normaliai padėčiai, pinigai, avansuoti pridedamojo produkto cirkuliacijai, sugrįžta įvairiems kapitalistams B pro tanto [atitinkamu mastu], tokia pat proporcija, kuria kiekvienas iš jų avansavo tuos pinigus atitinkamų savo prekių cirkuliacijai. Jei pinigai cirkuliuoja kaip mokėjimo priemonė, tai turi būti sumokamas tik mokėjimų skirtumas, jei tarpusavio pirkimai ir pardavimai vieni kitų nepadengia. Bet visur, kaip mes čia tai darome, svarbu laikytis prielaidos, kad pradžioje vyksta metalinė cirkuliacija savo paprasčiausia, pirmine forma, nes dėl to pinigų įplaukimas ir išplaukimas, skirtumo padengimas, trumpai tariant, visi momentai, kurie, esant kredito sistemai, atrodo sąmoningai sureguliuoti procesai, čia pasireiškia kaip nepriklausomi nuo kredito sistemos, ir visas reikalas atrodo turįs dar neišsivysčiusią formą, o ne vėlesnę atspindėtą formą.
Dabar nagrinėsime papildomą kintamąjį kapitalą, nes lig šiol mes tekalbėjome tik apie papildomą pastovųjį kapitalą.
I knygoje buvo smulkiai išdėstyta, kokiu būdu kapitalistinės gamybos pagrindu visuomet yra darbo jėgos atsarga ir kokiu būdu, esant reikalui, galima paleisti veikti daugiau darbo, nedidinant dirbančiųjų darbininkų skaičiaus arba darbo jėgos kiekio. Todėl dabar šio dalyko nėra reikalo plačiau nagrinėti; priešingai, mes turime laikytis prielaidos, kad naujai susidariusio piniginio kapitalo dalis, kuri turi būti paversta kintamuoju kapitalu, visada suranda darbo jėgą, į kurią ji turi pavirsti. Lygiai taip pat I knygoje buvo išaiškinta, kaip tam tikras kapitalas, nevykdydamas kaupimo, tam tikrose ribose gali plėsti savo gamybos mastą. Bet čia kalbama apie kapitalo kaupimą specifine prasme, tad gamybos plėtimą sąlygoja pridedamosios vertės pavertimas į papildomą kapitalą, vadinasi, ir gamybos pagrindą sudarančio kapitalo didinimas.
Aukso verslovininkas gali tam tikrą savo pridedamosios vertės — aukso — dalį kaupti kaip potencinį piniginį kapitalą; kai tik ši dalis bus reikiamo dydžio, jis betarpiškai gali ją paversti į naują kintamąjį kapitalą, nepardavęs prieš tai savo pridedamojo produkto; lygiai taip pat jis tą dalį gali paversti į pastoviojo kapitalo elementus. Tačiau pastaruoju atveju jis turi rasti šiuos daiktinius savo pastoviojo kapitalo elementus, ir čia visai nesvarbu, ar kiekvienas gamintojas, kaip mes tarėme lig šiol dėstydami, dirba atsargai, o paskui gabena pagamintas savo prekes į rinką, ar jis dirba užsakymui. Abiem atvejais tariama esant realų gamybos plėtimą, t. y. tariama esant pridedamąjį produktą, kuris pirmuoju atveju iš tikrųjų egzistuoja, o antruoju atveju egzistuoja potencialiai, gali būti patiektas.
(57)Nuo čia iki pabaigos VIII rankraštis.