Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Lig šiol mes laikėmės prielaidos, kad (I) kapitalistai A, A′, A″ savo pridedamąjį produktą parduoda kapitalistams B, B′, B″ ir t. t., priklausantiems tam pačiam I padaliniui. Bet tarkime, kad (I) kapitalistas A paverčia į pinigus savo pridedamąjį produktą, parduodamas jį kapitalistui B iš II padalinio. Tai gali įvykti tik dėl to, kad (I) kapitalistas A, pardavęs (II) kapitalistui B gamybos priemones, paskui neperka vartojimo reikmenų, vadinasi, dėl to, kad jis tik vienpusiškai yra pardavęs. Jei IIc iš prekinio kapitalo formos yra paverčiamas į natūralinę gamybinio pastoviojo kapitalo forma tik dėl to, kad ne vien Iv, bet mažiausia ir tam tikra dalis Im yra išmainoma į tam tikrą dalį IIc, egzistuojančio vartojimo reikmenų forma; o dabar kapitalistas A paverčia į pinigus savo Im tik dėl to, kad šie mainai neįvyksta, bet, priešingai, mūsų kapitalistas A pinigus, kuriuos jis gavo iš II padalinio parduodamas savo Im, išima iš cirkuliacijos, užuot juos išleidęs pirkti IIc vartojimo reikmenims,— tai nors (I) kapitalisto A pusėje susidaro papildomas potencinis piniginis kapitalas, bet kitoje pusėje pasirodo prekinio kapitalo forma įtvirtinta pagal vertės dydį lygi (II) kapitalisto B pastoviojo kapitalo dalis, kuri negali būti paversta į natūralinę gamybinio pastoviojo kapitalo formą. Kitaip tariant: dalis (II) kapitalisto B prekių, ir tai prima facie [iš pirmo žvilgsnio] ta dalis, kurios nepardavęs (II) kapitalistas B negali viso savo pastoviojo kapitalo vėl paversti į gamybinę formą, negali būti parduota; todėl šios dalies atžvilgiu įvyksta perprodukcija, kuri ir vėl šios dalies atžvilgiu apsunkina net nekintamu mastu vykstančią reprodukciją.
Taigi, nors šiuo atveju papildomas potencinis piniginis kapitalas (I) kapitalisto A pusėje ir yra pinigų formą įgavęs pridedamasis produktas (pridedamoji vertė), bet pridedamasis produktas (pridedamoji vertė), nagrinėjamas kaip toks, šiuo atveju yra paprastosios reprodukcijos, dar ne reprodukcijos išplėstiniu mastu reiškinys. I(v+m),— kuriam tai, kas pasakyta, šiaip ar taip, galioja tam tikros m dalies atžvilgiu,— galų gale turi būti išmainytas į IIc, kad IIc reprodukcija galėtų vykti nekintamu mastu. (I) kapitalistas A, pardavęs savo pridedamąjį produktą (II) kapitalistui B, patiekė (II) kapitalistui B atitinkamą pastoviojo kapitalo vertės dalį natūraline forma, bet kartu, išimdamas pinigus iš cirkuliacijos ir po pardavimo akto neatlikęs pirkimo, jis padarė negalimu, kad būtų parduota (II) kapitalisto B tokios pat vertės prekių dalis. Vadinasi, jei mes turime galvoje visą visuomeninę reprodukciją, lygiai apimančią I ir II padalinio kapitalistus, tai (I) kapitalisto A pridedamojo produkto pavertimas į potencinį piniginį kapitalą išreiškia tai, kad pagal vertės dydį lygus (II) kapitalisto B prekinis kapitalas negali būti vėl paverstas į gamybinį (pastovųjį) kapitalą; vadinasi, išreiškia ne gamybos išplėstiniu mastu galimumą, bet paprastosios reprodukcijos sutrikimą, vadinasi, paprastosios reprodukcijos deficitą. Kadangi (I) kapitalisto A pridedamojo produkto sukūrimas ir jo pardavimas patys savaime yra normalūs paprastosios reprodukcijos reiškiniai, tai čia mes jau paprastosios reprodukcijos pagrindu turime šiuos vienas kitą sąlygojančius reiškinius: potencinio papildomo piniginio kapitalo susidarymas I padalinyje (todėl nepakankamas vartojimas II padalinio požiūriu); užsilaikymas II padalinyje prekių atsargų, kurios negali būti vėl paverstos į gamybinį kapitalą (vadinasi, santykinė perprodukcija II padalinyje); piniginio kapitalo perteklius I padalinyje ir reprodukcijos deficitas II padalinyje.
Nesustodami ilgiau ties šiuo momentu, mes tepažymėsime štai ką: vaizduojant paprastąją reprodukciją buvo laikomasi prielaidos, kad visa I ir II padalinio pridedamoji vertė yra išleidžiama kaip pajamos. Bet iš tikrųjų viena pridedamosios vertės dalis išleidžiama kaip pajamos, o kita dalis paverčiama kapitalu. Tiktai esant tokiai prielaidai vyksta tikrasis kaupimas. Prielaida, kad kaupimas vykstąs vartojimo sąskaita, ją suprantant tokia bendra forma, pati savaime yra iliuzija, prieštaraujanti kapitalistinės gamybos esmei, nes pagal ją išeina, kad tos gamybos tikslas ir skatinamasis motyvas yra vartojimas, o ne pridedamosios vertės gavimas ir jos kapitalizavimas, t. y. kaupimas.
Dabar kiek smulkiau išnagrinėkime kaupimą II padalinyje.
Pirmasis sunkumas, su kuriuo susiduriame nagrinėdami IIc, t. y. jo pavirtimą atgal iš II padalinio prekinio kapitalo sudėtinės dalies į natūralinę II padalinio pastoviojo kapitalo formą, yra susijęs su paprastąja reprodukcija. Paimkime ankstesnę schemą:
| (1 000v + 1 000m) I mainomi į |
| 2 000 IIc. |
Jei, pvz., pusė I padalinio pridedamojo produkto, vadinasi, m, arba 500 Im, vėl kaip pastovusis kapitalas yra įjungiama į I padalinį, tai ši I padalinyje sulaikyta pridedamojo produkto dalis negali padengti jokios IIc dalies. Užuot buvusi paversta į vartojimo reikmenis (o čia, šitoje cirkuliacijos tarp I ir II padalinio dalyje,— skirtingai nuo I padalinio darbininkų tarpininkaujamo 1 000 IIc padengimo su pagalba 1 000 Iv,— įvyksta tikrieji tarpusavio mainai, vadinasi, dvipusiškas prekių pasikeitimas vietomis), ši dalis turi būti panaudota kaip papildomos gamybos priemonės pačiame I padalinyje. Ji negali tuo pačiu laiku vykdyti šios funkcijos ir I ir II padalinyje. Kapitalistas negali išleisti savo pridedamojo produkto vertės vartojimo reikmenims ir tuo pačiu metu gamybiškai suvartoti patį pridedamąjį produktą, t. y. įjungti jį į savo gamybinį kapitalą. Taigi, vietoj 2 000 I(v+m) tik 1 500, būtent (1 000v + 500m) I tegali būti išmainyti į 2 000 IIc; vadinasi, 500 IIc negali būti vėl paversti iš savo prekinės formos į II padalinio gamybinį (pastovųjį) kapitalą. Tuo būdu II padalinyje įvyktų perprodukcija, kurios dydis tiksliai atitiktų I padalinyje įvykusio gamybos išsiplėtimo dydį. Galimas dalykas, kad perprodukcija II padalinyje taip smarkiai atsilieps I padaliniui, kad net 1 000, kuriuos I padalinio darbininkai išleido II padalinio vartojimo reikmenims, tik iš dalies tesugrįš atgal, vadinasi, kintamojo piniginio kapitalo forma šie 1 000 nesugrįš į I padalinio kapitalistų rankas. Šiems pastariesiems net reprodukcija nekintamu mastu būtų apsunkinta, ir būtent vien dėl mėginimo ją išplėsti. Ir čia reikia atsižvelgti į tai, kad faktiškai I padalinyje teįvyko tik paprastoji reprodukcija ir kad jos elementai, kaip jie pavaizduoti mūsų schemoje, tėra kitaip sugrupuoti, siekiant ateityje, pvz., sekančiais metais, ją išplėsti.
Šiuos sunkumus būtų galima mėginti apeiti šitaip: 500 IIc, kurie guli kapitalistų sandėliuose ir kurie betarpiškai negali būti paversti į gamybinį kapitalą, visiškai nereiškia perprodukcijos, bet, atvirkščiai, yra būtinas reprodukcijos elementas, į kurį mes lig šiol nebuvome atsižvelgę. Mes matėme, kad pinigų atsarga turi kauptis daugelyje punktų, vadinasi, pinigai turi būti išimami iš cirkuliacijos iš dalies tam, kad pačiame I padalinyje būtų galima sudaryti naują piniginį kapitalą, iš dalies tam, kad palaipsniui suvartojamo pagrindinio kapitalo vertė kurį laiką būtų sulaikoma pinigine forma. Bet kadangi, sudarant schemą, laikomasi prielaidos, kad visi pinigai ir visos prekės iš pat pradžių yra vien tiktai I ir II padalinio kapitalistų rankose, kad šiuo atveju nėra nei prekių pirklių, nei pinigų pirklių, nei bankininkų, nei tokių klasių, kurios tiktai vartoja ir betarpiškai nedalyvauja prekių gamyboje, tai nuolatiniam reprodukcijos mechanizmo veikimui palaikyti čia yra būtina, kad pas pačius atitinkamus gamintojus nuolat susidarytų prekių atsargos. Vadinasi, 500 IIc, esantieji II padalinio kapitalistų sandėliuose, yra iš vartojimo reikmenų susidedanti prekių atsarga, kuri užtikrina reprodukcijos numatomo vartojimo proceso nenutrūkstamumą, vadinasi, šiuo atveju užtikrina perėjimą iš vienų metų į kitus. Vartojimo fondas, kuris čia dar tebėra jo pardavėjų ir kartu jo gamintojų rankose, šiais metais negali sumažėti ligi nulio, kad tuo būdu ateinantieji metai prasidėtų nuo nulio,— visiškai taip pat, kaip tai negalima pereinant iš šios dienos į rytdieną. Kadangi tokios prekių atsargos turi būti nuolat sudaromos iš naujo, nors jų dydis keičiasi, tai mūsų kapitalistiniai II padalinio gamintojai turi turėti atsarginį piniginį kapitalą, kuris įgalintų juos nenutrūkstamai tęsti gamybos procesą, nors dalis jų gamybinio kapitalo laikinai užsilaikytų prekine forma. Juk pagal prielaidą jie savo rankose jungia visą prekybą su gamyba; vadinasi, jie turi turėti ir papildomą piniginį kapitalą, kuris, atskiroms reprodukcijos proceso funkcijoms atsiskiriant kaip įvairių kapitalistų kategorijų funkcijoms, bus pirklių rankose.
Į tai galima atsakyti štai ką: 1) Toks atsargų sudarymas ir jo būtinumas galioja visų — tiek I, tiek ir II padalinio — kapitalistų atžvilgiu. Žiūrint į juos kaip į paprastus prekių pardavėjus, jie vienas nuo kito tesiskiria tik tuo, kad pardavinėja skirtingos rūšies prekes. Prekių atsarga II padalinyje numato, kad I padalinyje jau anksčiau yra prekių atsarga. Neatsižvelgdami į šią atsargą vienoje pusėje, mes neturime į ją atsižvelgti ir kitoje pusėje. Bet jei mes atsižvelgiame į jas abiejose pusėse, tai problema nė kiek nesikeičia.— 2) Jei II padalinyje einamieji metai pasibaigia su prekių atsarga sekantiems metams, tai jie tame pačiame II padalinyje prasidėjo su prekių atsarga, perėjusia iš praeitų metų. Vadinasi, analizuodami metinę reprodukciją, kuo abstrakčiausiai išreikštą, mes abiem atvejais turime nubraukti prekių atsargą. Jei mes visą gamybą priskirsime einamiesiems metams, vadinasi, ir tą dalį, kurią jie kaip prekių atsargą perduoda sekantiems metams, bet, iš antros pusės, atimsime iš jos prekių atsargą, kurią jie gavo iš praeitų metų, tai mes tuo pačiu kaip mūsų analizės objektą iš tikrųjų turėsime visą vidutinį metinį produktą.— 3) Ta paprasta aplinkybė, kad, nagrinėdami paprastąją reprodukciją, mes nesusidurdavome su sunkumu, kurį dabar reikia įveikti, įrodo, kad čia mes turime reikalą su specifiniu reiškiniu, kurį sukelia tik kitoks I padalinio elementų sugrupavimas (reprodukcijos atžvilgiu): pakeistas sugrupavimas, be kurio aplamai negalėtų vykti jokia reprodukcija išplėstiniu mastu.