Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas

III. SCHEMATINIS KAUPIMO PAVAIZDAVIMAS

Dabar išnagrinėsime reprodukciją pagal šią schemą:

Pirmiausia pastebime, kad bendra metinio visuomeninio produkto suma, = 8 252, yra mažesnė negu pirmojoje schemoje, kur ji buvo = 9 000. Mes visiškai taip pat galėtume paimti žymiai didesnę sumą, pvz., galėtume ją dešimteriopai padidinti. Mes paėmėme mažesnę sumą negu I schemoje, kaip tik norėdami akivaizdžiai parodyti, kad reprodukcija išplėstiniu mastu (kurią mes šiuo atveju suprantame tik kaip gamybą, vykdomą įdedant didesnį kapitalą) nė kiek nėra susijusi su absoliučiu produkto dydžiu, kad tam tikrai prekių masei ji tenumato tik kitokį įvairių tam tikro produkto elementų išdėstymą arba kitokią funkcionalinę jų paskirtį, vadinasi, pagal vertės dydį ji pradžioje tėra tik paprastoji reprodukcija. Keičiasi ne tam tikrų paprastosios reprodukcijos elementų kiekis, bet jų kokybinė paskirtis, ir toks pasikeitimas yra po to vykstančios reprodukcijos išplėstiniu mastu materialinė prielaida⁽⁵⁸⁾.

Mes galėtume šią schemą pateikti kitaip, esant kitokiam kintamojo ir pastoviojo kapitalo santykiui, pvz., šitaip:

Tokia schema būtų pritaikyta paprastajai reprodukcijai,— lyg visa pridedamoji vertė būtų išleidžiama kaip pajamos ir nebūtų kaupiama. Abiem atvejais, tiek schemoje a), tiek ir schemoje b), mes turime vienodo vertės dydžio metinį produktą, tik b) atveju jo elementai grupuojami pagal jų funkcijas taip, kad vėl prasideda reprodukcija ankstesniu mastu, o a) atveju yra sudaromas reprodukcijos išplėstiniu mastu materialinis pagrindas. Būtent, schemoje b) (875_v + 875_m) I = 1 750 I_(v+m) yra mainoma be likučio į 1 750 II_c, o schemoje a) (1 000_v + 1 000_m) I = 2 000 I_(v+m) mainant į 1 500 II_c duoda 500 I_m likutį kaupimui I padalinyje.

Dabar smulkiau išanalizuokime schemą a). Tarkime, kad tiek I, tiek ir II padalinyje pusė pridedamosios vertės nėra išleidžiama kaip pajamos, bet yra kaupiama, t. y. paverčiama į papildomo kapitalo elementą. Kadangi pusė 1 000 I_m = 500 viena ar kita forma turi būti sukaupta, panaudota kaip papildomas piniginis kapitalas, t. y. turi būti paversta į papildomą gamybinį kapitalą, tai kaip pajamos tebus išleista tik (1 000_v + 500_m) I. Todėl kaip normalus II_c dydis čia savo ruožtu tefigūruoja tik 1 500. Mainų tarp 1 500 I_(v+m) ir 1 500 II_c nėra reikalo toliau nagrinėti, nes jie, kaip paprastosios reprodukcijos procesas, jau yra pavaizduoti; lygiai taip pat nėra reikalo analizuoti 4 000 I_c, nes kitokį jo išdėstymą naujai prasidedančiai reprodukcijai (kuri šį kartą įvyksta išplėstiniu mastu) mes taip pat jau išnagrinėjome kaip paprastosios reprodukcijos procesą.

Taigi, mums čia belieka išnagrinėti viena: 500 I_m ir (376_v + 376_m) II, turint galvoje, iš vienos pusės, vidinius santykius I ir II padalinyje, o iš antros pusės — judėjimą tarp jų abiejų. Kadangi laikomasi prielaidos, kad II padalinyje taip pat turi būti kaupiama pusė pridedamosios vertės, tai į kapitalą čia turi būti paversta 188, iš jų į kintamąjį kapitalą $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.=47$, apvaliais skaičiais, sakysim, 48, likusieji 140 turi būti paversti į pastovųjį kapitalą.

Čia mes susiduriame su nauja problema, kurios pats buvimas turi pasirodyti keistas paplitusiai pažiūrai, pagal kurią vienos rūšies prekės mainomos į kitos rūšies prekes arba, kas yra tas pat, prekės mainomos į pinigus, o tie pinigai vėl mainomi į kitos rūšies prekes. Tie 140 II_m dėl to gali būti paversti į gamybinį kapitalą, kad jie padengiami tos pačios vertės sumos prekių I_m dalimi. Savaime suprantama, kad I_m dalis, mainoma į II_m, turi susidėti iš gamybos priemonių, kurios gali įeiti tiek į I padalinio gamybą, tiek ir į II padalinio gamybą arba vien tik į II padalinio gamybą. Toks padengimas tegali įvykti tiktai II padaliniui vykdant vienpusišką pirkimą, nes visas pridedamasis produktas 500 I_m, kurį mes dar turime išnagrinėti, turi būti skirtas kaupimui I padalinio ribose, vadinasi, negali būti išmainytas į II padalinio prekes; kitaip tariant, I padalinys negali tuo pačiu metu ir kaupti jį ir suvalgyti. Vadinasi, II padalinys turi pirkti 140 I_m už grynus pinigus, ir šie pinigai jam nesugrįš vėliau parduodant savo prekes I padaliniui. Ir tai yra procesas, kuris nuolat pasikartoja, kiekvienoje naujoje metinėje gamyboje, jei tik ji yra reprodukcija išplėstiniu mastu. Tad kur II padalinyje yra tam pinigų šaltinis?

Priešingai, II padalinys, atrodo, yra visiškai nepalanki dirva naujo piniginio kapitalo sudarymui, kuris lydi tikrąjį kaupimą ir, esant kapitalistinei gamybai, jį sąlygoja ir kuris faktiškai pradžioje pasirodo kaip paprastas lobio sudarymas.

Pradžioje mes turime 376 II_v; 376 dydžio piniginis kapitalas, avansuotas darbo jėgai, II padalinio prekių užpirkimu nuolat sugrįžta II padalinio kapitalistui kaip kintamasis kapitalas pinigine forma. Toks nuolat pasikartojantis pasitraukimas iš išeities taško — iš kapitalisto kišenės — ir sugrįžimas į jį nė kiek nepadidina šią apytaką išeinančių pinigų kiekio. Vadinasi, jis nėra pinigų kaupimo šaltinis; šie pinigai taip pat negali būti išimti iš šios cirkuliacijos tam, kad būtų sudarytas kaupiamas kaip lobis potencinis naujas piniginis kapitalas.

Bet palaukit! ar čia negalima kiek pasipelnyti?

Mes neturime užmiršti, kad II padalinys turi prieš I padalinį tą pranašumą, kad jame dirbantieji darbininkai vėl turi pirkti iš jo prekes, kurias jie patys yra pagaminę. II padalinys yra darbo jėgos pirkėjas ir kartu prekių pardavėjas šiame padalinyje panaudojamos darbo jėgos savininkams. Vadinasi, II padalinys gali:

1) — ir tai jam yra bendra su I padalinio kapitalistais — tiesiog sumažinti darbo užmokestį žemiau jo normalaus vidutinio lygio. Tokiu būdu yra išlaisvinama dalis pinigų, funkcionuojančių kaip piniginė kintamojo kapitalo forma, ir, nuolat kartojantis tokiam procesui, tai galėtų pasidaryti normaliu Iobio sudarymo šaltiniu, vadinasi, ir potencinio papildomo piniginio kapitalo II padalinyje sudarymo šaltiniu. Žinoma, čia, kur kalbama apie normalų kapitalo sudarymą, mums nerūpi atsitiktinis pelnas, kuris gaunamas apgaunant. Bet nereikia užmiršti, kad tikrai mokamas normalus darbo užmokestis (kuris ceteris paribus [kitoms sąlygoms esant vienodoms] apsprendžia kintamojo kapitalo dydį) yra mokamas visai ne dėl kapitalistų gerumo, bet dėl to, kad, esant tam tikroms sąlygoms, jis turi būti mokamas. Vadinasi, šis aiškinimo būdas atkrinta. Jei mes laikomės prielaidos, kad kintamasis kapitalas, kurį turi sunaudoti II padalinys, sudaro 376_v, tai, norėdami išaiškinti naujai iškilusią problemą, mes iš karto negalime iškelti hipotezės, kad II padalinys avansuoja tik 350_v, o ne 376_v.

2) Bet, iš antros pusės, kaip mes jau esame pasakę, II padalinys, nagrinėjamas kaip visuma, turi prieš I padalinį tą pranašumą, kad, būdamas darbo jėgos pirkėjas, jis kartu yra savo prekių pardavėjas savo paties darbininkams. Apie tai, kaip šis pranašumas gali būti išnaudojamas,— kaip nominaliai gali būti mokamas įprastinis darbo užmokestis, o iš tikrųjų dalis jo be atitinkamo prekinio ekvivalento atsiimama atgal, alias [kitaip tariant]: pavagiama, kaip tai gali būti atliekama iš dalies panaudojant truck-system, iš dalies klastojant cirkuliacijos priemones (nors įstatymas šio klastojimo dažnai negali pagauti),— nenuginčijamų duomenų apie tai yra kiekvienoje pramoninėje šalyje, pvz., Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose. (Ryšium su tuo reikia pateikti keletą tinkamų pavyzdžių.) Tai — ta pati operacija, kaip ir 1) atveju, tik užmaskuota ir vykdoma aplinkiniu keliu. Vadinasi, ji taip pat turi būti atmesta, kaip ir ana. Čia kalbama apie darbo užmokestį, kuris sumokamas ne nominaliai, bet iš tikrųjų.

Mes matome, kad, objektyviai analizuojant kapitalistinį mechanizmą, nėra reikalo naudotis tam tikromis dar ekstraordinariai jame pasireiškiančiomis gėdingomis dėmėmis kaip priemone teoriniams sunkumams pašalinti. Bet keista, kad dauguma mano buržuazinių kritikų šaukia, kad aš, pvz., «Kapitalo» I knygoje savo prielaida, jog kapitalistas sumoka tikrąją darbo jėgos vertę,— ko jis dažniausiai nedaro,— kad aš tuo būdu neteisingai pasielgęs to paties kapitalisto atžvilgiu! (Čia galima su tuo didžiadvasiškumu, kuris man priskiriamas, pacituoti Šeflę.)

Taigi, su 376 II_v minėtam tikslui nieko negalima nuveikti.

Bet, atrodo, su 376 II_m yra dar kebliau. Čia vienas priešais kitą stovi tik to paties padalinio kapitalistai, kurie pardavinėja vienas kitam ir perka vienas iš kito savo pagamintus vartojimo reikmenis. Tokiems mainams reikalingi pinigai funkcionuoja tik kaip cirkuliacijos priemonė ir, esant normaliai padėčiai, turi sugrįžti dalyviams sutinkamai su pastarųjų avansais cirkuliacijai ir paskui nuolat vėl ir vėl išeiti tą patį kelią.

Išimti šiuos pinigus iš cirkuliacijos potencialiai papildomam piniginiam kapitalui sudaryti, atrodo, tėra galima tik dviem būdais. Arba viena II padalinio kapitalistų dalis apgauna kitą ir tokiu būdu pasigrobia iš jos pinigus. Kaip mes žinome, naujam piniginiam kapitalui sudaryti visiškai nereikia iš anksto padidinti cirkuliacijos priemonių kiekio; tam tereikia tik to, kad pinigai tam tikrų pusių būtų išimami iš cirkuliacijos ir būtų kaupiami kaip lobis. Ta aplinkybė, kad pinigai gali būti pavogti ir todėl vienos II padalinio kapitalistų dalies papildomo piniginio kapitalo sudarymas gali būti susijęs su tiesioginiu kitos dalies pinigų praradimu,— ši aplinkybė reikalo nė kiek nekeičia. Apgautoji II padalinio kapitalistų dalis turėtų kiek mažiau lėbauti, ir tiek.

Arba II_m dalis, esanti būtinuosiuose pragyvenimo reikmenyse, tiesiog paverčiama į naują kintamąjį kapitalą II padalinio ribose. Kaip tai įvyksta, mes išnagrinėsime šio skirsnio pabaigoje (Nr. IV).

1) Pirmasis pavyzdys

Tarę, kad schemoje B yra kaupiama pusė I padalinio pridedamosios vertės, t. y. 500, mes pirmiausia gausime, kad (1 000_v + 500_m) I, arba 1 500 I_(v+m), turi būti padengti su pagalba 1 500 II_c; po to I padalinyje lieka 4 000_c + 500_m, iš kurių pastarieji turi būti kaupiami. (1 000_v + 500_m) I padengimas su pagalba 1 500 II_c yra paprastosios reprodukcijos procesas ir ją nagrinėjant jau buvo išaiškintas.

Tarkime, kad iš 500 I_m 400 turi būti paversti į pastovųjį kapitalą, 100 — į kintamąjį. Mainymą I padalinio ribose šių 400_m, kurie tokiu būdu turi būti kapitalizuojami, mes jau nagrinėjome; vadinasi, šie 400_m be tolesnių samprotavimų gali būti prijungti prie I_c, ir tada mes I padaliniui gausime:

4 400_c + 1 000_v + 100_m (kurie turi būti išmainyti į 100_v).

Savo ruožtu II padalinys kaupimo tikslais perka iš I padalinio šiuos 100 I_m (egzistuojančius gamybos priemonių pavidalu), kurie dabar sudaro papildomą II padalinio pastovųjį kapitalą, o 100 pinigų, jo sumokėti už šias gamybos priemones, yra paverčiami į piniginę I padalinio papildomo kintamojo kapitalo formą. Tada mes I padaliniui turime tokio dydžio kapitalą: 4 400_c + 1 100_v (pastaruosius turime pinigų pavidalu) = 5 500.

Dabar II padalinys pastoviajam kapitalui turi 1 600_c; kad galėtų juo operuoti, jis turi pridėti dar 50_v pinigais naujai darbo jėgai pirkti, tuo būdu jo kintamasis kapitalas padidės nuo 750 iki 800. Šis II padalinio pastoviojo, kaip ir kintamojo kapitalo padidinimas iš viso 150 dydžio suma yra padengiamas iš jo pridedamosios vertės; vadinasi, iš 750 II_m tik 600_m lieka kaip II padalinio kapitalistų vartojimo fondas; pastarųjų metinis produktas dabar pasiskirsto šitaip:

II. 1 600_c + 800_v + 600_m (vartojimo fondas) = 3 000.

Visi 150_m, pagaminti vartojimo reikmenų pavidalu ir čia išmainyti į (100_c + 50_v) II, savo natūraline forma tenka darbininkų vartojimui: 100 suvartoja I padalinio darbininkai (100 I_v), o 50 — II padalinio darbininkai (50 II_v), kaip aukščiau yra parodyta. Iš tikrųjų II padalinyje, kurio visas produktas yra pagaminamas kaupimui reikalinga forma, dalis pridedamosios vertės, padidinta 100-u, turi būti atgaminta būtinųjų vartojimo reikmenų pavidalu. Jei iš tikrųjų prasideda reprodukcija išplėstiniu mastu, tai šie 100 I padalinio kintamojo piniginio kapitalo, perėję per jo darbininkų rankas, sugrįžta II padaliniui; o II padalinys prekių atsargos pavidalu 100_m perduoda I padaliniui ir tuo pačiu metu prekių atsargos pavidalu 50 perduoda savo paties darbininkams.

Išdėstymas, pakeistas kaupimo tikslais, dabar atrodo šitaip:

Čia kapitalą sudaro:

o gamybos pradžioje buvo:

Jei tikrasis kaupimas dabar vyksta šiuo pagrindu, t. y. jei gamyba iš tikrųjų vykdoma tokiu padidintu kapitalu, tai sekančių metų pabaigoje mes gausime:

Tarsime, kad I padalinyje kaupimas bus ir toliau vykdomas tokia pat proporcija; vadinasi, 550_m bus išleisti kaip pajamos, o 550_m bus sukaupti. Tokiu atveju pirmiausia 1 100 I_v bus padengti su pagalba 1 100 II_c; toliau dar 550 I_m turi būti realizuoti tokios pat vertės II padalinio prekėmis, t. y. iš viso 1 650 I_(v+m). Bet padengtinas II padalinio pastovusis kapitalas tėra tik 1 600, vadinasi, likusieji 50 turi būti papildyti iš 800 II_m. Jei tuo tarpu paliksime nuošalyje pinigus, tai šio santorio rezultatas bus toks:

I. 4 400_c + 550_m (kurie turi būti kapitalizuoti); be to, kapitalistų ir darbininkų vartojimo fonde 1 650_(v+m), realizuoti II_c prekėmis.

II. 1 650_c (tame tarpe 50, kaip aukščiau pasakyta, pridėti iš II_m) + 800_v + 750_m (kapitalistų vartojimo fondas).

Bet jei II padalinyje tarp v ir c išlieka ankstesnė proporcija, tai 50_c reikalams turės būti sunaudoti dar 25_v; juos galima paimti iš 750_m; tuo būdu mes gausime:

I padalinyje turi būti kapitalizuota 550_m; jei išlieka ankstesnė proporcija, tai iš jų 440 sudaro pastovųjį kapitalą ir 110 kintamąjį kapitalą. Šie 110 gali būti paimti iš 725 II_m, t. y. 110 vertės vartojimo reikmenis vietoj II padalinio kapitalistų suvartos I padalinio darbininkai, vadinasi, II padalinio kapitalistai bus priversti kapitalizuoti šiuos 110_m, kurių jie negali suvartoti. Tuo būdu iš 725 II_m lieka 615 II_m. Bet jei II padalinys tokiu būdu šiuos 110 paverčia į papildomą pastovųjį kapitalą, tai jam prireiks dar 55 papildomo kintamojo kapitalo; juos jis ir vėl turės paimti iš savo pridedamosios vertės; juos atėmus iš 615 II_m, II padalinio kapitalistų vartojimui liks 560; atlikę visus šiuos tikruosius ir potencinius perkėlimus, mes gausime tokią kapitalo vertę:

Kad reikalai galėtų vykti normaliai, kaupimas II padalinyje turi vykti greičiau negu I padalinyje, nes kitaip I_(v+m) dalis, kuri turi būti išmainyta į II_c prekes, didėtų greičiau, negu II_c, į kurį ji ir tegali būti išmainyta.

Jei reprodukcija ir toliau tęsiama tokiu pat pagrindu ir vienodomis sąlygomis, tai sekančių metų pabaigoje gauname:

Pirmiausia, esant nesikeičiančiai pridedamosios vertės pasiskirstymo normai, I padalinyje kaip pajamos turi būti išleista 1 210_v ir pusė m = 605, iš viso 1 815. Šis vartojimo fondas vėl yra 55 didesnis už II_c. Jei šiuos 55 atimsime iš 880_m, tai liks 825. Jei 55 II_m paverčiami į II_c, tai toks momentas numato, kad atitinkamam kintamajam kapitalui vėliau turi būti padarytas išskaitymas iš II_m = $27\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$; vartojimui lieka $797\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ II_m.

Dabar I padalinyje turi būti kapitalizuojami 605_m; iš jų 484 pastoviojo kapitalo ir 121 kintamojo; pastarieji turi būti atimti iš II_m, kuris dabar = $797\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$; lieka $676\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ II_m. Vadinasi, II padalinys paverčia į pastovųjį kapitalą dar 121 ir tam jam reikia naujo kintamojo kapitalo = $60\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$; pastarasis lygiai taip pat imamas iš $676\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$; vartojimui lieka 616.

Tuomet turėsime kapitalo:

o metų pabaigoje turėsime produkto:

Pakartodami šį skaičiavimą ir suapvalindami trupmenas, sekančių metų pabaigoje gausime produkto:

O dar kitų metų pabaigoje:

Reprodukcijai išplėstiniu mastu vykstant penkerius metus, visas I ir II padalinio kapitalas padidėjo nuo 5 500_c + 1 750_v = 7 250 iki 8 784_c + 2 782_v = 11 566, vadinasi, santykiu 100 ∶ 160. Visa pridedamoji vertė pradžioje buvo 1 750, dabar ji yra 2 782. Suvartota pridedamoji vertė pradžioje buvo 500 I padaliniui ir 600 II padaliniui, iš viso = 1 100; paskutiniais metais ji buvo 732 I padaliniui ir 745 II padaliniui, iš viso = 1 477. Vadinasi, ji padidėjo santykiu 100 ∶ 134.

Išnašos

⁽⁵⁸⁾Tai kartą visiems laikams padaro galą ginčui dėl kapitalo kaupimo tarp Džemso Milio ir S. Beilio, kuris I knygoje (XXII skirsnis, 5 poskyris, 64 ir 65 pastaba) buvo išnagrinėtas kitokiu požiūriu, būtent — ginčui dėl pramoninio kapitalo veikimo plėtimo esant nekintamam jo dydžiui. Prie to grįšime vėliau.

2) Antrasis pavyzdys

Turinys | Markso-Engelso archyvas