Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
„Spinozizmas viešpatavo XVIII amžiuje tiek savo vėlesne prancūziškąja atmaina, pavertusia materiją substancija, tiek ir deizmo, davusio materijai abstraktesnį vardą... pavidalu. Prancūziškoji Spinozos mokykla ir deizmo šalininkai tebuvo dvi sektos, kurios tarpusavyje ginčijosi dėl Spinozos sistemos tikrosios prasmės... Paprastas šio Švietimo likimas buvo tas, kad jis ištirpo romantikoje po to, kai jis buvo priverstas pasiduoti į nelaisvę reakcijai, prasidėjusiai nuo prancūzų judėjimo laikų“.
Taip sako kritika.
Kritinei prancūzų materializmo istorijai mes trumpais bruožais priešpastatysime jo žemiškąją, masinę istoriją. Mes su didžiausia pagarba pripažinsime prarają, skiriančią istoriją, kaip ji vyko iš tikrųjų, nuo istorijos, kaip ji vyksta pagal dekretą „absoliučios kritikos“, vienodai kuriančios tiek nauja, tiek ir sena. Pagaliau, klausydami kritikos nurodymų, mes padarysime „atkaklaus tyrinėjimo objektu“ kritinės istorijos klausimus: „kodėl?“, „iš kur?“ ir „kurlink?“
„Kalbant tiksliai ir prozaiškai“, prancūziškasis XVIII amžiaus Švietimas ir ypač prancūzų materializmas buvo kova ne tik prieš esamus politinius institutus, o kartu ir prieš esamą religiją bei teologiją, bet ir atvira, aiškiai išreikšta kova prieš XVII amžiaus metafiziką ir prieš bet kokią metafiziką, ypač prieš Dekarto, Malbranšo, Spinozos ir Leibnico metafiziką. Filosofija buvo priešpastatyta metafizikai, panašiai kaip Feuerbachas, pirmą kartą griežtai stodamas prieš Hegelį, blaivią filosofiją priešpastatė girtai spekuliacijai. XVII amžiaus metafiziką, prancūziškojo Švietimo ir ypač XVIII amžiaus prancūzų materializmo sumušta, išgyveno savo pergalingą ir turiningą restauraciją vokiečių filosofijoje ir ypač XIX amžiaus spekuliatyvinėje vokiečių filosofijoje. Hegeliui genialiai ją sujungus su visa paskesne metafizika bei vokiškuoju idealizmu ir jam įkūrus universalią metafizikos karalystę, puolimą prieš teologiją, kaip ir XVIII amžiuje, vėl atitiko puolimas prieš spekuliatyvinę metafiziką ir bet kokią metafiziką aplamai. Ją visiems laikams nugalės materializmas, kuris dabar yra užbaigtas pačios spekuliacijos darbo dėka ir kuris sutampa su humanizmu. O kaip Feuerbachas buvo su humanizmu sutampančio materializmo reiškėjas teorijoje, taip prancūzų ir anglų socializmas ir komunizmas buvo šio materializmo reiškėjai praktikoje.
„Kalbant tiksliai ir prozaiškai“, yra dvi prancūzų materializmo kryptys, kurių viena kyla iš Dekarto, o kita — iš Loko. Pastaroji materializmo kryptis daugiausia yra prancūzų švietimo elementas ir tiesiai veda į socializmą. Pirmasis, mechanistinis materializmas, įsilieja į prancūzų gamtos mokslą tikrąja šio žodžio prasme. Besivystydamos abi kryptys kryžiuojasi. Mums nėra reikalo gilintis į prancūzų materializmą, kuris kyla tiesiog iš Dekarto; lygiai taip pat mums nėra ko sustoti ties prancūziškąja Niutono mokykla ir aplamai ties prancūzų gamtos mokslo vystymusi.
Todėl pažymėsime tik štai ką:
Savo fizikoje Dekartas suteikė materijai savarankišką kūrybinę galią ir mechaninį judėjimą laikė materijos gyvybės pasireiškimu. Jis savo fiziką visiškai atskyrė nuo savo metafizikos. Jo fizikoje materija yra vienintelė substancija, vienintelis būties ir pažinimo pagrindas.
Mechanistinis prancūzų materializmas prisijungė prie Dekarto fizikos priešingai jo metafizikai. Jo mokiniai buvo iš profesijos antimetafizikai, būtent — fizikai.
Gydytojas Lerua padaro pradžią šiai mokyklai, gydytojo Kabaniso asmenyje ji pasiekia savo kulminacinį tašką, gydytojas Lametri yra jos centras. Dekartas buvo dar gyvas, kai Lerua kartezinę gyvulio konstrukciją perkėlė žmogui (panašiai kaip XVIII amžiuje padarė Lametri) ir paskelbė sielą kūno modusu, o idėjas — mechaniniais judesiais. Lerua netgi manė, kad Dekartas nuslėpė savo tikrąją nuomonę. Dekartas užprotestavo. XVIII amžiaus pabaigoje Kabanisas užbaigė kartezinį materializmą savo veikale „Fiziško ir dvasiško sąryšis žmoguje“[1].
Kartezinis materializmas gyvuoja dar ir šiandien Prancūzijoje. Jis pasiekė didelių laimėjimų mechanistiniame gamtos moksle, kuriam, „kalbant tiksliai ir prozaiškai“, mažiausiai galima prikišti romantiką.
XVII amžiaus metafizika, kurios svarbiausias atstovas Prancūzijoje buvo Dekartas, nuo savo gimimo valandos turėjo antagonistą — materializmą. Materializmas stojo prieš Dekartą Gasendžio asmenyje, kuris atkūrė epikurinį materializmą. Prancūzų ir anglų materializmas visada buvo glaudžiai susijęs su Demokritu ir Epikuru. Kitas kartezinės metafizikos priešininkas buvo anglų materialistas Hobsas. Gasendis ir Hobsas nugalėjo savo priešininkę praėjus daug laiko po savo mirties, kai ji jau oficialiai viešpatavo visose prancūzų mokyklose.
Volteras pastebėjo, kad XVIII amžiaus prancūzų abejingumą jėzuitų ginčams su jansenistais[2] sukėlė ne tiek filosofija, kiek Lo finansinės spekuliacijos. Ir iš tikrųjų, XVII amžiaus metafizikos nuvertimas gali būti paaiškintas XVIII amžiaus materialistinės teorijos įtaka tik tiek, kiek patį šį teorinį sąjūdį paaiškina praktinis tuometinio Prancūzijos gyvenimo pobūdis. Šis gyvenimas buvo nukreiptas į betarpišką tikrovę, į pasaulietiškus malonumus ir pasaulietiškus interesus, į žemiškąjį pasaulį. Jo antiteologinę, antimetafizinę, materialistinę praktiką turėjo atitikti antiteologinės, antimetafizinės, materialistinės teorijos. Metafizika praktiškai buvo netekusi bet kokio pasitikėjimo. Mes čia turime trumpais bruožais parodyti tik teorinę šios evoliucijos eigą.
XVII amžiaus metafizikoje dar buvo teigiamo, žemiško turinio (prisiminkime Dekartą, Leibnicą ir kt.). Ji darė atradimus matematikoje, fizikoje ir kituose tiksliuosiuose moksluose, kurie atrodė neatskiriamai su ja susiję. Bet jau XVIII amžiaus pradžioje tie tariamieji ryšiai buvo sunaikinti. Pozityvieji mokslai atsiskyrė nuo metafizikos ir atsiribojo į savarankiškas sritis. Visą metafizikos turtą dabar tesudarė tik mintinės esybės ir dangiškieji dalykai, kai tuo tarpu realios esybės ir žemiškieji dalykai ėmė telkti į save visą dėmesį. Metafizika pasidarė lėkšta. Tais pačiais metais, kai mirė paskutiniai stambūs XVII amžiaus prancūzų metafizikai, Malbranšas ir Arno, gimė Helvecijus ir Kondiljakas.
Žmogus, teoriškai pakirtęs pasitikėjimą XVII amžiaus metafizika ir aplamai bet kokia metafizika, buvo Pjeras Beilis. Jo ginklas buvo skepticizmas, nukaltas iš stebuklingų pačios metafizikos formulių. Jis pats iš pradžių rėmėsi kartezine metafizika. Kaip Feuerbachą kova prieš spekuliatyvinę teologiją paskatino kovoti prieš spekuliatyvinę filosofiją būtent todėl, kad spekuliacijoje jis įžiūrėjo paskutinę teologijos atramą ir turėjo priversti teologus sugrįžti nuo tariamojo mokslo prie grubaus, atstumiančio tikėjimo, lygiai taip pat religinis abejojimas privertė Beilį suabejoti metafizika, kuri buvo šio tikėjimo atrama. Todėl jis kritikavo visą istorinį metafizikos vystymąsi. Jis pasidarė jos istoriku, kad galėtų parašyti jos mirties istoriją. Daugiausia jis kovojo prieš Spinozą ir Leibnicą.
Sugriaudamas metafiziką su skepticizmo pagalba, Pjeras Beilis ne tik paruošė dirvą materializmui ir sveiko žmogaus proto filosofijai įsisavinti Prancūzijoje. Jis paskelbė artėjant ateistinę visuomenę, kuri netrukus pradėsianti egzistuoti, įrodydamas, kad gali egzistuoti ir vienų ateistų visuomenė, kad ateistas gali būti garbingas žmogus, kad žmogų žemina ne ateizmas, bet prietaringumas ir stabmeldystė.
Anot vieno prancūzų rašytojo, Pjeras Beilis buvo „paskutinis metafizikas XVII amžiaus prasme ir pirmasis filosofas XVIII amžiaus prasme“.
Paneigus teologiją ir XVII amžiaus metafiziką, dar buvo reikalinga teigiama antimetafizinė sistema. Buvo reikalinga tokia knyga, kuri susistemintų tuometinę gyvenimo praktiką ir ją teoriškai pagrįstų. Loko veikalas apie žmogaus proto kilmę[3] labai laiku pasirodė iš anapus Lamanšo. Jis buvo entuziastiškai sutiktas kaip seniai laukiamas ir labai pageidaujamas svečias.
Kyla klausimas: ar Lokas nebuvo Spinozos mokinys? „Nuodėmingoji“ istorija gali atsakyti:
Materializmas yra tikras Didžiosios Britanijos sūnus. Jau jos scholastas Dunsas Skotas klausė savęs: „ar materija negali mąstyti?“
Kad būtų galima padaryti tokį stebuklą, jis griebėsi dievo visagalybės, t. y. jis vertė pačią teologiją skelbti materializmą. Be to, jis buvo nominalistas. Nominalizmas buvo vienas iš anglų materialistų svarbiausių elementų ir aplamai yra pirmas materializmo pasireiškimas.
Tikrasis anglų materializmo ir viso šiuolaikinio eksperimentuojančio mokslo pradininkas yra Bekonas. Gamtos mokslas jam yra tikrasis mokslas, o fizika, kuri remiasi jutiminiu patyrimu,— svarbiausia gamtos mokslo dalis. Anaksagorą su jo homeomerijomis ir Demokritą su jo atomais jis dažnai nurodo kaip autoritetus. Pagal jo teoriją jutimai neklaidina ir sudaro visų žinių šaltinį. Mokslas yra patirtinis mokslas, ir jį sudaro racionalaus metodo taikymas jutiminiams duomenims. Indukcija, analizė, palyginimas, stebėjimas, eksperimentas yra svarbiausios racionalaus metodo sąlygos. Iš įgimtų materijos savybių pirmoji ir svarbiausioji yra judėjimas,— ne tik kaip mechaninis ir matematinis judėjimas, bet dar labiau kaip materijos siekimas, gyvybinė dvasia, įtempimas arba, vartojant Jakobo Bėmės posakį, kaip materijos kančia [Qual]. Materijos pirminės formos yra gyvos, individualizuojančios, iš vidaus jai savybingos, specifinius skirtumus sukuriančios esmės jėgos.
Bekono, kaip materializmo pirmojo kūrėjo, sistemoje dar tik slypi naivia forma materializmo visapusiško išsivystymo užuomazgos. Materija savo poetiniu jutiminiu žvilgesiu šypsosi visam žmogui. Tuo tarpu pačioje jo aforistinėje doktrinoje dar gausu teologinių nenuoseklumų.
Toliau besivystydamas, materializmas darosi vienapusiškas. Hobsas yra Bekono materializmo sistemintojas. Jutimiškumas netenka savo spalvingumo ir virsta abstrakčiu geometro jutimiškumu. Fizinis judėjimas paaukojamas mechaniniam arba matematiniam judėjimui; geometrija paskelbiama svarbiausiu mokslu. Materializmas pasidaro priešiškas žmogui. Kad galėtų įveikti priešišką žmogui bekūnę dvasią jos pačios srityje, materializmas pats turi marinti savo kūną ir pasidaryti asketu. Jis pasireiškia kaip protinė esybė, bet kartu vysto ir negailestingą proto išvadą.
Jeigu jutimai yra visų žmogaus žinių šaltinis,— samprotauja Hobsas, remdamasis Bekonu,— tai pažiūra, mintis, idėja ir t. t. yra ne kas kita, kaip kūniško pasaulio, daugiau ar mažiau atpalaiduoto nuo jo jutiminės formos, fantomai. Mokslas tegali šiems fantomams duoti pavadinimus. Vienas pavadinimas gali būti taikomas daugeliui fantomų. Net gali būti pavadinimų pavadinimai. Tačiau būtų prieštaravimas, iš vienos pusės, jutiminį pasaulį laikyti visų idėjų šaltiniu, o iš antros pusės — teigti, kad žodis yra kažkas daugiau negu žodis, kad, be mūsų įsivaizduojamų visuomet pavienių esybių, dar yra kažkokios visuotinės esybės. Atvirkščiai, bekūnė substancija yra toks pat prieštaravimas, kaip ir bekūnis kūnas. Kūnas, būtis, substancija — visa tai yra viena ir ta pati reali idėja. Negalima atskirti mąstymo nuo materijos, kuri mąsto. Materija yra visų kitimų subjektas. Žodis begalinis yra beprasmiškas, jeigu jis nereiškia mūsų dvasios sugebėjimo be galo didinti tam tikrą dydį. Kadangi suvokti, pažinti tegalima tai, kas materialu, tai nieko nėra žinoma apie dievo buvimą. Tik mano paties buvimas yra tikras dalykas. Kiekviena žmogaus aistra yra mechaninis judėjimas, kuris baigiasi arba prasideda. Siekimų objektai yra gėris. Žmogus klauso tų pačių dėsnių, kaip ir gamta. Galybė ir laisvė yra tapačios.
Hobsas susistemino Bekoną, bet detaliau nepagrindė jo svarbiausio principo — žinių ir idėjų kilimo iš jutiminio pasaulio.
Lokas pagrindžia Bekono ir Hobso principą savo veikale apie žmogaus proto kilmę.
Kaip Hobsas panaikino teistinius Bekono materializmo prietarus, taip Kolinzas, Dodvelas, Kauardas, Hartlis, Pristlis ir kt. panaikino paskutines teologines Loko sensualizmo ribas. Deizmas — bent materialistui — yra ne daugiau, kaip patogus ir lengvas būdas nusikratyti religija.
Mes jau minėjome, kaip laiku pasirodė prancūzams Loko veikalas. Lokas pagrindė bon sens, sveiko žmogaus proto, filosofiją, t. y. netiesiogiai pasakė, kad negali būti filosofijos, kuri skirtųsi nuo sveikų žmogaus jutimų ir jais besiremiančio proto.
Betarpiškas Loko mokinys ir prancūziškasis jo aiškintojas Kondiljakas tučtuojau nukreipė Loko sensualizmą prieš XVII amžiaus metafiziką. Jis įrodė, kad prancūzai visiškai teisingai atmetė šią metafiziką kaip nevykusį vaizduotės ir teologinių prietarų vaisių. Jis paskelbė Dekarto, Spinozos, Leibnico ir Malbranšo sistemų paneigimą.
Savo veikale „Žmogaus žinių kilmės tyrinėjimas“[4] jis išvystė Loko mintis ir įrodė, kad ne vien siela, bet ir jutimai, ne vien sugebėjimas kurti idėjas, bet ir jutiminio suvokimo sugebėjimas yra patyrimo ir įpročio dalykas. Todėl nuo auklėjimo ir išorinių aplinkybių priklauso visas žmogaus vystymasis. Kondiljaką išstūmė iš prancūzų mokyklų tik eklektinė filosofija.
Prancūzų ir anglų materializmo skirtingumas atitinka šių abiejų nacijų skirtingumą. Prancūzai suteikė anglų materializmui sąmojį, kūną ir kraują, iškalbingumą. Jie apdovanojo jį temperamentu ir grakštumu, kurių jam dar stigo. Jie civilizavo jį.
Helvecijaus sistemoje, kuri taip pat remiasi Loku, materializmas įgauna tikrai prancūzišką pobūdį. Helvecijus tučtuojau pritaiko jį visuomenės gyvenimui (Helvecijus. „Apie žmogų“[5]). Jutiminės savybės ir savimyla, naudojimasis gyvenimo malonumais ir teisingai suprastas asmeninis interesas yra visos moralės pagrindas. Prigimtinė žmonių protinių sugebėjimų lygybė, proto pažangos ir pramonės pažangos vienybė, įgimtas žmogaus gerumas, auklėjimo visagalybė — štai svarbiausieji jo sistemos momentai.
Lametri veikalai yra kartezinio ir anglų materializmo sujungimas. Lametri naudojasi Dekarto fizika net smulkmenose. Jo „Žmogus-mašina“[6] sukurtas pagal Dekarto gyvulio-mašinos pavyzdį. Holbacho „Gamtos sistemoje“[7] fizikai skirtoji dalis taip pat yra prancūzų ir anglų materializmo sujungimas, o moralės teorija, iš esmės imant, remiasi Helvecijaus morale. Robinė („Apie gamtą“[8]), tas prancūzų materialistas, kuris dar turėjo daugiausia ryšių su metafizika ir už tai buvo Hegelio pagirtas, aiškiai remiasi Leibnicu.
Apie Volnėjų, Diupiuji, Didro ir kitus, taip pat apie fiziokratus mums nėra reikalo kalbėti po to, kai mes įrodėme dvejopą prancūzų materializmo kilmę iš Dekarto fizikos ir anglų materializmo ir prancūzų materializmo priešingumą XVII amžiaus metafizikai, Dekarto, Spinozos, Malbranšo ir Leibnico metafizikai. Šį priešingumą vokiečiai galėjo pastebėti tik patys stoję į kovą su spekuliatyvine metafizika.
Kaip kartezinis materializmas įsilieja į tikrąjį gamtos mokslą, taip kita prancūzų materializmo kryptis įsilieja tiesiai į socializmą ir komunizmą.
Nereikia didelio įžvalgumo, kad būtų galima įžiūrėti būtiną sąryšį tarp materializmo teorijos apie įgimtą žmonių gerumą ir jų protinių sugebėjimų lygybę, apie patyrimo, įpročio ir auklėjimo visagalybę, apie išorinių aplinkybių įtaką žmogui, apie didžią pramonės reikšmę, apie naudojimosi gyvenimo malonumais teisėtumą ir t. t.— ir komunizmo bei socializmo. Jei žmogus visas žinias, visus savo pojūčius ir kt. gauna iš jutiminio pasaulio ir jame įgyto patyrimo, tai, vadinasi, reikia taip sutvarkyti empirinį pasaulį, kad žmogus jame pažintų ir įsisavintų tai, kas yra tikrai žmogiška, kad jis pasijustų esąs žmogus. Jei teisingai suprastas interesas yra visos moralės principas, tai reikia siekti, kad asmeninis žmogaus interesas sutaptų su žmonijos interesais. Jeigu žmogus nėra laisvas materialistine prasme, t. y. jeigu jis laisvas ne dėl neigiamos jėgos vengti to ar kito dalyko, bet dėl teigiamos galios reikšti savo tikrą individualybę, tai reikia ne bausti atskirus nusikaltusius žmones, o reikia sunaikinti antisocialinius nusikaltimo šaltinius ir kiekvienam suteikti socialinę erdvę jo esminiams gyvenimo pasireiškimams. Jei žmogaus būdą formuoja aplinkybės, tai, vadinasi, reikia aplinkybes padaryti žmoniškas. Jei žmogus iš prigimties yra visuomeniškas, tai jis tik visuomenėje išvysto savo tikrąją prigimtį, ir apie jo prigimties galią reikia spręsti ne iš atskiro individo galios, bet iš visos visuomenės galios.
Šiuos ir panašius teiginius galima rasti beveik pažodžiui net seniausių prancūzų materialistų veikaluose. Čia ne vieta juos vertinti. Socialistinei materializmo tendencijai yra būdinga Mandevilio, vieno iš ankstyvųjų Loko mokinių anglų, ydų apologija. Jis įrodinėja, kad šiuolaikinėje visuomenėje ydos yra būtinos ir naudingos. Tai anaiptol nebuvo tuometinės visuomenės apologija.
Furjė betarpiškai remiasi prancūzų materialistų teorija. Babefininkai buvo šiurkštūs, primityvūs materialistai, bet ir išsivystęs komunizmas yra kilęs betarpiškai iš prancūzų materializmo. Šis materializmas kaip tik ta forma, kurią jam suteikė Helvecijus, sugrįžta į savo tėvynę, į Angliją. Helvecijaus morale Bentamas pagrindžia savąją teisingai suprasto intereso sistemą, kaip Ovenas, remdamasis Bentamo sistema, pagrindžia anglų komunizmą. Į Angliją ištremtą prancūzą Kabė paveikia tenykštės komunistinės idėjos, ir jis, sugrįžęs į Prancūziją, čia tampa populiariausiu, nors ir paviršutiniškiausiu komunizmo atstovu. Moksliškesni prancūzų komunistai Dezami, Gėjus ir kiti, panašiai kaip Ovenas, vysto materializmo teoriją kaip realiojo humanizmo teoriją ir kaip logišką komunizmo pagrindą.
Kurgi p. Baueris, arba kritika, susirado medžiagos kritinei prancūzų materializmo istorijai?
1) Hegelio „Filosofijos istorija“[9] prancūzų materializmą vaizduoja kaip Spinozos substancijos realizavimą, o tai, šiaip ar taip, yra nepalyginti suprantamiau, negu „prancūziškoji Spinozos mokykla“.
2) Ponas Baueris kažkada Hegelio „Filosofijos istorijoje“ skaitė, kad prancūzų materializmas esąs Spinozos mokykla. Jei dabar kitame Hegelio veikale jis surado, kad deizmas ir materializmas esančios dvi to paties pagrindinio principo partijos, tai išeina, kad Spinoza turėjo dvi mokyklas, kurios tarpusavyje ginčijosi dėl jo sistemos prasmės. Paaiškinimą, kurį mes turime galvoje, p. Baueris galėjo rasti Hegelio „Fenomenologijoje“. Čia pažodžiui taip pasakyta:
„Tos absoliučios esmės klausimu Švietimas ginčijasi pats su savimi... ir suskyla į dvi partijas... Viena... tą predikatų neturinčią absoliutybę vadina... aukščiausiąja absoliučia esybe... antroji ją vadina materija... Jos abi yra ta pati sąvoka,— skirtumas glūdi ne pačiame daikte, o vien tik abiejų darinių skirtinguose išeities taškuose“ (Hegelis. „Fenomenologija“, 420, 421, 422 psl.).
3) Pagaliau p. Baueris ir vėl galėjo Hegelio veikaluose surasti, kad jei substancija, toliau besivystydama, nepereina į sąvoką ir savimonę, tai ji atitenka „romantikai“. Kažką panašaus kitados yra aiškinęs žurnalas „Hallische Jahrbücher“[10].
Tačiau „dvasia“ žūt būt turėjo paskirti savo „priešininkui“, materializmui, „prastoką likimą“.
Pastaba. Prancūzų materializmo ryšys su Dekartu ir Loku ir XVIII amžiaus filosofijos priešingumas XVII amžiaus metafizikai yra plačiai nušviestas daugumoje naujausių prancūziškųjų filosofijos istorijų. Priešingai kritinei kritikai mes čia tepakartojome tik žinomus dalykus. Tuo tarpu XVIII amžiaus materializmo ryšį su XIX amžiaus anglų ir prancūzų komunizmu dar reikia plačiai nušviesti. Mes čia apsiribosime pacituodami keletą būdingų vietų iš Helvecijaus, Holbacho ir Bentamo.
1) Helvecijus. „Žmonės nėra blogi, bet jie yra pajungti savo interesams. Todėl reikia skųstis ne blogomis žmonių savybėmis, bet nemokšiškumu įstatymų leidėjų, kurie atskirą interesą visuomet priešpastatydavo visuotiniam interesui“.— „Moralistai lig šiol neturėjo pasisekimo, nes reikia pasirausti įstatymų leidyboje, kad būtų galima išrauti ydų šaknis. Naujajame Orleane žmonos turi teisę atstumti savo vyrus, kai tik jie nusibosta joms. Tokiose šalyse nėra neištikimų žmonų, nes joms nereikia apgaudinėti savo vyrų“.— „Moralė tėra tuščias mokslas, jeigu ji nėra susieta su politika ir įstatymų leidyba“.— „Veidmainiškus moralistus galima atpažinti visų pirma iš jų abejingumo valstybes griaunančioms ydoms, o antra — iš to, kad jie labai įnirtingai puola privataus gyvenimo ydas“.— „Žmonės negimsta nei geri, nei blogi, bet jie gali pasidaryti vienoki ar kitoki priklausomai nuo to, ar bendras interesas juos suvienija ar išskiria“.— „Jei piliečiai negalėtų kurti savo privačios gerovės, nekurdami visuotinės gerovės, tai iš viso nebūtų ydingų žmonių, nebent išskyrus bepročius“ („Apie protą“, I tomas, Paryžius, 1822[11], 117, 240, 241, 249, 251, 339 ir 369 psl.).— Helvecijaus nuomone, auklėjimas (kuriuo jis laiko — plg. cit. veik. 390 psl.— ne tik auklėjimą įprastine prasme, bet ir individo gyvenimo sąlygų visumą) formuoja žmogų; jei reikalinga reforma, pašalinanti prieštaravimą tarp atskiro intereso ir bendro intereso, tai, antrą vertus, norint tokią reformą įvykdyti, reikia pakeisti sąmonę: „Didelės reformos tegali būti įvykdytos tik tuo atveju, jei tautos nustoja aklai gerbusios senus įstatymus ir papročius“ (cit. veik., 260 psl.) arba, kaip jis sako kitoje vietoje, jei pašalinamas nemokšiškumas.
2) Holbachas. „Savo meilės objektuose žmogus myli tik pats save; žmogaus prisirišimas prie kitų savo giminės būtybių pagrįstas tik meile pačiam sau“. „Žmogus nė vieną savo gyvenimo akimirką negali atsiskirti nuo savęs; jis negali savęs išleisti iš akių“. „Visuomet tik mūsų nauda, mūsų interesas... skatina mus neapkęsti arba mylėti vienus ar kitus objektus“ („Socialinė sistema“, I tomas, Paryžius, 1822[12], 80, 112 psl.). Tačiau „žmogus savo paties interesais turi mylėti kitus žmones, nes jie yra jam reikalingi jo paties gerovei... Moralė jam įrodo, kad iš visų būtybių reikalingiausias žmogui yra žmogus“ (76 psl.). „Tikroji moralė, kaip ir tikroji politika, yra ta, kuri stengiasi suartinti žmones, kad jie bendromis jėgomis siektų savitarpio laimės. Kiekviena moralė, kuri mūsų interesus skiria nuo mūsų draugų interesų, yra klaidinga, beprasmiška, priešgamtiška“ (116 psl.). „Mylėti kitus... reiškia savo interesus suvienyti su savo draugų interesais, siekiant dirbti bendram labui... Dorovė yra ne kas kita, kaip į visuomenę susijungusių žmonių nauda“ (77 psl.). „Žmogus be aistrų arba troškimų liautųsi buvęs žmogus... Kaipgi žmogų, visiškai išsižadėjusį paties savęs, būtų galima paskatinti dėtis prie kitų? Jei žmogus būtų viskam abejingas, neturėtų aistrų ir būtų savimi patenkintas, jis jau nebebūtų visuomeninė būtybė... Dorovė yra ne kas kita, kaip gėrio perteikimas“ (118 psl.). „Religinė moralė niekada netarnavo tam, kad mirtinguosius padarytų visuomeniškesnius“ (36 psl.).
3) Bentamas. Mes pacituosime iš Bentamo tik vieną vietą, kur jis pasisako prieš „visuotinį interesą politine prasme“. „Individų interesas... turi nusileisti visuomeniniam interesui. Bet... ką tai reiškia? Argi kiekvienas individas nėra tokia pat visuomenės dalis, kaip ir bet kuris kitas individas? Tas visuomeninis interesas, kurį jūs personifikuojate, tėra tik abstrakcija; jis tėra individualių interesų visuma... Jei pageidautina, kad vieno individo laimė būtų aukojama kitų laimei padidinti, tai juo labiau pageidautina aukoti antrojo, trečiojo laimę, ir taip iki begalybės... Tik individualiniai interesai yra realūs interesai“ (Bentamas. „Bausmės ir atpildo teorija“ ir t. t., II tomas, Paryžius, 1826, 3-sis leid.[13], 229, 230 psl.).
[1] P. J. G. Cabanis. „Rapports du physique et du moral de l’homme“. Pirmasis leidimas išėjo Paryžiuje 1802 metais. Žymi dalis šio veikalo buvo paskelbta 1798 ir 1799 metais Prancūzijos Mokslų akademijos moksliniuose užrašuose.
[2] Jansenistai (pagal olandų teologo Jansenio pavardę) — opozicinės katalikų srovės atstovai Prancūzijoje XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje. Ši srovė reiškė dalies prancūzų buržuazijos nepasitenkinimą feodaline oficialiosios katalikybės ideologija.
[3] J. Locke. „An Essay concerning Human Understanding“ (Dž. Lokas. „Traktatas apie žmogaus protą“). Pirmasis leidimas išėjo Londone 1690 metais.
[4] „Essai sur l’origine des connaissances humaines“. Pirmasis Kondiljako knygos leidimas išėjo anonimiškai Amsterdame 1746 metais.
[5] Helvétius. „De l’homme, de ses facultés intellectuelles et de son éducation“ (Helvecijus. „Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir jo auklėjimą“). Pirmą kartą šis veikalas buvo išleistas po autoriaus mirties Hagoje 1773 metais. Jį išleisti padėjo Rusijos pasiuntinys Olandijoje D. A. Golicinas.
[6] „L’homme machine“. Leyde, 1748. Lametri knyga, išėjusi anonimiškai Leidene, buvo atiduota sudeginti, o pats autorius ištremtas iš Olandijos, į kurią jis buvo emigravęs iš Prancūzijos 1745 metais.
[7] Holbacho knygos „Système de la Nature, ou Des Lois du Monde Physique et du Monde Moral“ („Gamtos sistema, arba Apie fizinio pasaulio ir dvasinio pasaulio dėsnius“) pirmasis leidimas išėjo 1770 metais; konspiracijos tikslais knygos autorium buvo nurodytas 1760 metais miręs Prancūzijos Akademijos sekretorius Ž. B. Mirabo.
[8] J. B. Robinet. „De la Nature“. Pirmasis keturių tomų leidimas išėjo Amsterdame 1763—1765 metais.
[9] G. W. F. Hegel. „Vorlesungen über die Geschichte der Philosophie“ (G. V. P. Hegelis. „Paskaitos apie filosofijos istoriją“); šis veikalas pirmą kartą buvo paskelbtas pirmajame Hegelio Raštų leidime (Hegel. Werke. Bd. XIII—XV, Berlin, 1833—1836).
[10] Apie žurnalą „Hallische Jahrbücher“ žr. 44 pastabą.
[11] Helvétius. „De l’Esprit“. T. I—II, Paris, 1822. Pirmasis Helvecijaus knygos leidimas, išėjęs anonimiškai Paryžiuje 1758 metais, buvo budelio sudegintas 1759 metais.
[12] Čia kalbama apie Holbacho knygą: „Système social, ou Principes naturels de la morale et de la politique“. T. I—II, Paris, 1822 („Socialinė sistema, arba Natūraliniai moralės ir politikos principai“. I—II t., Paryžius, 1822). Pirmasis Holbacho knygos trijų tomų leidimas išėjo anonimiškai 1773 metais.
[13] „Théorie des peines et des récompenses“. Ouvrage extrait des manuscrits de M. Jérémie Bentham. T. I—II, 3-me éd., Paris, 1825—1826 („Bausmės ir atpildo teorija“. Ištrauka iš p. Jeremijaus Bentamo rankraščių. I—II t., 3-sis leid., Paryžius, 1825—1826). Pirmasis leidimas išėjo 1811 metais.