Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Paruošti spaudai antrąją «Kapitalo» knygą, ir paruošti ją taip, kad ji būtų, iš vienos pusės, nuoseklus ir kiek galint užbaigtas kūrinys, o iš antros pusės, vien tik autoriaus, bet ne redaktoriaus kūrinys,— tai buvo nelengvas darbas. Uždavinį apsunkino tai, kad rankraščiai buvo daug kartų perdirbti ir daugeliu atvejų buvo fragmentinio pobūdžio. Visiškai parengtas spaudai buvo, daugiausia, vienas vienintelis rankraštis (IV), bet didesnė ir šio rankraščio dalis dėl vėlesnių perdirbimų buvo pasenusi. Nors pagrindinė medžiagos dalis ir buvo daugiausia apdorota iš esmės, bet nebuvo pakankamai išbaigta stiliaus atžvilgiu; medžiaga buvo išdėstyta tokia kalba, kuria Marksas paprastai darydavo savo išrašus: nerūpestingas stilius, familiarūs, dažnai aštriai humoristiniai išsireiškimai ir posakiai, angliški ir prancūziški techniniai terminai, dažnai ištisi sakiniai ir net puslapiai anglų kalba; tai — užrašytos mintys tokia forma, kuria jos vienu ar kitu atveju vystėsi autoriaus galvoje. Greta atskirų smulkiai išdėstytų dalių kitos, ne mažiau svarbios dalys tėra tik nužymėtos; iliustruojančių faktų medžiaga surinkta, bet beveik nesugrupuota, jau nekalbant apie apdorojimą; skirsnio pabaigoje, siekiant pereiti prie sekančio skirsnio, dažnai tėra tik keletas nesusietų sakinių, teduodančių nebaigto minties vystymo gaires; pagaliau žinoma rašysena, kurios kartais pats autorius negalėjo išskaityti.
Aš apsiribojau, kiek tai buvo galima, pažodiniu rankraščių perteikimu, padarydamas tik tokius stiliaus pakeitimus, kuriuos būtų padaręs pats Marksas, ir įdėdamas tik kai kuriuos paaiškinamus sakinius ir perėjimus ten, kur tai buvo absoliučiai būtina ir kur, be to, prasmė nekėlė jokių abejonių. Teiginius, dėl kurių reikšmės galėjo kilti kad ir mažiausia abejonė, aš verčiau daviau spausdinti pažodžiui. Mano padaryti perdirbimai ir įterpimai nesudaro iš viso nė dešimties spausdintų puslapių, ir visi jie tėra tik formalaus pobūdžio.
Jau vien tik išvardijus Markso paliktą rankraštinę medžiagą II knygai, matyti, su kokiu neprilygstamu sąžiningumu, su kokia griežta savikritika jis stengėsi išgvildenti iki visiško tobulumo savo didžius ekonominius atradimus, prieš juos skelbdamas; ši savikritika tik retai leido jam dėstymą pagal turinį ir pagal formą pritaikyti savo akiračiui, kuris dėl naujų studijų nuolat plėtėsi. Šią medžiagą sudaro štai kas:
Pirmiausia yra rankraštis «Zur Kritik der politischen Oekonomie» [«Dėl politinės ekonomijos kritikos»] iš 23 sąsiuvinių, kurie sudaro 1472 puslapius po ketvirtadalį lapo, parašytus nuo 1861 m. rugpiūčio iki 1863 m. birželio mėn. Šis rankraštis yra tęsinys pirmojo tokio pat pavadinimo sąsiuvinio, kuris išėjo Berlyne 1859 metais. 1—220 puslapiuose (I—V sąsiuviniai), o paskui vėl 1159—1472 puslapiuose (XIX—XXIII sąsiuviniai) jis gvildena temas, išnagrinėtas «Kapitalo» I knygoje, pradedant nuo pinigų virtimo kapitalu iki pabaigos; tai yra pirmoji iš turimų tos knygos redakcijų. 973—1158 puslapiuose (XVI-XVIII sąsiuviniai) nagrinėjami kapitalas ir pelnas, pelno norma, pirklinis kapitalas ir piniginis kapitalas, vadinasi, tokios temos, kurios vėliau buvo išnagrinėtos III knygos rankraštyje. Priešingai, temos, įėjusios į II knygą, taip pat ir labai daug temų, kurios vėliau buvo išnagrinėtos III knygoje, čia dar atskirai nebuvo gvildenamos. Jos paliečiamos tarp kitko, būtent tame skyriuje, kuris sudaro svarbiausiąją rankraščio dalį: 220—972 puslapiai (VI—XV sąsiuviniai) — «Pridedamosios vertės teorijos». Šiame skyriuje pateikta plati kritinė centrinio politinės ekonomijos punkto — pridedamosios vertės teorijos istorija ir, be to, polemikos su pirmtakais forma išdėstyta didesnė dalis tų punktų, kurie vėliau specialiai ir loginiame sąryšyje buvo išnagrinėti II ir III knygos rankraštyje. Aš pasilieku sau teisę paskelbti kritinę šio rankraščio dalį kaip «Kapitalo» IV knygą[A], pašalinęs iš jo daugelį vietų, kurios jau išnagrinėtos II ir III knygose. Kad ir koks vertingas yra šis rankraštis, tačiau juo mažai teko naudotis šiam II knygos leidimui.
Sekantis laiko atžvilgiu yra III knygos rankraštis. Jis, bent didžiąja dalimi, parašytas 1864 ir 1865 metais. Tik jį pagrindiniais bruožais paruošęs, Marksas ėmėsi apdoroti I knygą, pirmąjį tomą, kuris buvo išspausdintas 1867 metais. Šį III knygos rankraštį aš dabar rengiu spaudai.
Iš vėlesnio laikotarpio — po I knygos pasirodymo — yra keturi rankraščiai in folio II knygai, paties Markso sunumeruoti nuo I iki IV. Iš jų I rankraštis (150 puslapių), parašytas, reikia manyti, 1865 ar 1867 metais, yra pirmasis savarankiškas, bet daugiau ar mažiau fragmentinis II knygos apdorojimas jos dabartiniu pavidalu. Iš šio rankraščio taip pat nieko negalima buvo panaudoti. III rankraštį iš dalies sudaro rinkinys citatų ir nurodymų į Markso užrašų sąsiuvinius,— visa tai daugiausia liečia II knygos pirmąjį skyrių,— iš dalies jis yra apdorojimas atskirų punktų, būtent — kritika A. Smito teiginių apie pagrindinį ir apyvartinį kapitalą ir apie pelno šaltinį; toliau eina pridedamosios vertės normos santykio su pelno norma išdėstymas, priklausąs III knygai. Nurodymai davė mažai ką naujo, dėl vėlesnių redakcijų naudojimasis jais neteko prasmės tiek II, tiek ir III knygai; taigi, dauguma atvejų juos taip pat teko atidėti į šalį. IV rankraštis yra spaudai paruoštas II knygos pirmojo skyriaus ir antrojo skyriaus pirmųjų skirsnių apdorojimas, ir ten, kur tai buvo reikalinga, jis buvo panaudotas. Nors pasirodė, kad jis parašytas anksčiau negu II rankraštis, bet dėl to, kad jis savo forma labiau užbaigtas, jį buvo galima sėkmingai panaudoti atitinkamai knygos daliai; pakako padaryti keletą papildymų iš II rankraščio. Šis pastarasis rankraštis yra vienintelis šiaip taip užbaigtas II knygos apdorojimas; jis datuotas 1870 metais. Pastabose galutinei redakcijai, apie kurias tuojau bus kalbama, tiesiai pasakyta: «Pagrindu turi būti paimta antroji redakcija».
Po 1870 metų vėl prasidėjo pertrauka, kurios svarbiausia priežastis buvo bloga Markso sveikatos būklė. Kaip paprastai, Marksas skyrė šį laiką studijoms; agronomija, agrariniai santykiai Amerikoje ir ypač Rusijoje, pinigų rinka ir bankai, pagaliau, gamtos mokslai: geologija ir fiziologija, o ypač savarankiški matematiniai darbai sudaro gausių Markso tų laikų užrašų sąsiuvinių turinį. 1877 m. pradžioje jis pasijuto tiek pasveikęs, jog vėl galėjo imtis savo tikrojo darbo. 1877 m. kovo pabaiga yra datuoti nurodymai ir pastabos iš aukščiau minėtųjų keturių rankraščių, kurie sudarė pagrindą naujam II knygos perdirbimui, kurio pradžia yra V rankraštyje (56 puslapiai in folio). Jis apima pirmuosius keturis skirsnius ir dar mažai tėra apdorotas; esminiai punktai gvildenami išnašose; medžiaga veikiau yra surinkta negu atrinkta, bet šis rankraštis yra paskutinis pilnas šios svarbiausios pirmojo skyriaus dalies išdėstymas. Pirmasis mėginimas padaryti iš jo paruoštą spaudai rankraštį yra VI rankraštis (po 1877 m. spalio ir prieš 1878 m. liepos mėn.); jame tėra tik 17 ketvirtadalio lapo puslapių, kurie apima didesniąją pirmojo skirsnio dalį; antrasis — ir paskutinis — mėginimas yra VII rankraštis, kuris sudaro tik 7 puslapius in folio ir kuris pažymėtas «1878 m. liepos 2 d.» data.
Tuo metu Marksas, matyti, įsitikino, kad, jeigu jo sveikatos būklė iš pagrindų nepasikeis, jam niekuomet nepavyks baigti paruošti II ir III knygą taip, kad jis pats tuo būtų patenkintas. Iš tikrųjų, V—VIII rankraščiuose perdaug dažnai pastebime žymių, rodančių jo įtemptą kovą su slegiančia liga. Sunkiausia pirmojo skyriaus dalis buvo iš naujo perdirbta V rankraštyje; likusi pirmojo skyriaus dalis ir visas antrasis skyrius (išskyrus septynioliktąjį skirsnį) nesudarė bent kiek žymesnių teorinių sunkumų; o trečiasis skyrius, visuomeninio kapitalo reprodukcija ir cirkuliacija, jam atrodė būtinai perdirbtinas. Būtent, II rankraštyje reprodukcija iš pradžių buvo traktuojama nepriklausomai nuo jai tarpininkaujančios piniginės cirkuliacijos, o paskui dar kartą — siejant su pinigine cirkuliacija. Tai reikėjo pašalinti ir aplamai visą skyrių reikėjo perdirbti taip, kad jis atitiktų išsiplėtusį autoriaus akiratį. Taip atsirado VIII rankraštis, tik 70 ketvirtadalio lapo puslapių sąsiuvinis; bet kiek daug Marksas sugebėjo sutalpinti šiuose puslapiuose, rodo palyginimas su išspausdintu III skyrium, atmetus iš II rankraščio paimtas vietas.
Ir šis rankraštis tėra tik preliminarinis dalyko aptarimas, kuriuo pirmiausia buvo siekta nustatyti ir išvystyti įsigytas naujas, palyginti su II rankraščiu, pažiūras, paliekant nuošalyje tuos punktus, apie kuriuos negalima buvo pasakyti nieko naujo. Žymi antrojo skyriaus XVII skirsnio dalis, kuri ir iš viso tam tikru laipsniu liečia trečiąjį skyrių, vėl buvo perdirbta ir išplėsta. Čia neretai nutrūksta loginis nuoseklumas, dėstyme vietomis yra spragų, ypač pabaigoje jis yra visiškai fragmentinio pobūdžio. Bet tai, ką Marksas norėjo pasakyti, vienaip ar kitaip čia yra pasakyta.
Tokia yra medžiaga II knygai, iš kurios aš, kaip Marksas prieš savo mirtį pasakė savo dukteriai Eleonorai, turėjau «ką nors padaryti». Aš priėmiau šį pavedimą siauriausiuose jo rėmuose; kur tik buvo galima, aš apribojau savo darbą vien tik pasirinkimu tarp įvairių redakcijų. Ir aš visuomet pagrindu imdavau paskutinę iš turimų redakcijų, palygindamas ją su ankstesnėmis. Tikrų, t. y. ne tik techninių sunkumų čia tesudarė tik pirmasis ir trečiasis skyrius, bet užtat tai buvo nemaži sunkumai. Aš stengiausi juos išspręsti išimtinai autoriaus dvasia.
Citatas tekste aš daugiausia verčiau ten, kur jos pateikiamos faktams patvirtinti, arba ten, kur originalas prieinamas kiekvienam, kuris nori nuodugniai išsiaiškinti reikalą, pavyzdžiui, kur cituojamas A. Smitas. Tai buvo neįmanoma tik X skirsnyje, nes čia tiesiog kritikuojamas angliškasis tekstas. Cituojant iš I knygos, puslapiai nurodyti pagal antrąjį jos leidimą, kuris pasirodė dar Marksui gyvam esant.
Išskyrus pirmąjį apdorojimą rankraštyje «Dėl politinės ekonomijos kritikos», išskyrus minėtas III rankraščio dalis ir keletą trumpų pastabų, padarytų kai kur užrašų sąsiuviniuose, III knygai yra tik: minėtas 1864—1865 m. rankraštis in folio, paruoštas beveik taip pat pilnai, kaip II knygos II rankraštis, ir pagaliau 1875 m. sąsiuvinis: pridedamosios vertės normos santykis su pelno norma, išdėstytas matematiškai (lygtimis). Šios knygos parengimas spaudai sparčiai žengia į priekį. Kiek aš lig šiol galiu spręsti, čia daugiausia susidarys tik techninių sunkumų,— žinoma, išskyrus kai kuriuos labai svarbius skyrius.
Čia pravartu paneigti Marksui iškeliamą kaltinimą, kuris buvo skleidžiamas iš pradžių patylomis ir tik atskirų asmenų, o dabar, po jo mirties, Vokietijos katedersocialistų, valstybinių socialistų ir jų šalininkų paskelbtas kaip neginčijamas faktas,— kaltinimą, kad, esą, Marksas nuplagijavęs Rodbertų. Kitoje vietoje(1) aš jau esu pasakęs šiuo reikalu tai, kas būtiniausia, bet tik čia aš galiu pateikti svarbiausius įrodymus.
Kiek aš žinau, šis kaltinimas pirmą kartą yra iškeltas knygoje «Emanzipationskampf des vierten Standes», R. Meyer, Berlin 1874, 43 psl.: «Iš šių paskelbtų veikalų» (turimi galvoje Rodbertaus veikalai, parašyti trisdešimtųjų metų antrojoje pusėje) «Marksas, kaip tai galima įrodyti, pasisėmė didesnę savo kritikos dalį». Ligi pateikiant tolesnių įrodymų, aš, žinoma, galėjau manyti, jog visą šio tvirtinimo «įrodomumą» sudaro tai, kad Rodbertus užtikrino tuo p. Majerį. 1879 metais scenoje pasirodo pats Rodbertus ir ryšium su savo veikalu «Zur Erkenntnis unsrer staatswirtschaftlichen Zustände» (1842 m.) [Родбертус: «К познанию нашего государственно-хозяйственного строя». Соцэкгиз, 1935] rašo J. Celeriui («Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft», Tiubingenas, 1879, 219 psl.) štai ką: «Jūs pamatysite, kad tai {čia išdėstytas mintis} jau labai puikiai panaudojo… Marksas, kuris, žinoma, manęs, kaip autoriaus, nenurodo». Paskui jį, daug negalvodamas, tai kartoja ir jo pomirtinis leidėjas T. Kozakas («Das Kapital» von Rodbertus. Berlin 1884, Einleitung, XV psl.) [Родбертус: «Капитал». Введение Т. Козака, 1906]. Pagaliau 1881 metais R. Majerio išleistuose «Briefe und sozialpolitische Aufsätze von Dr. Rodbertus-Jagetzow» Rodbertus tiesiog sako: «Dabar aš matau, kad mane apvogė Šeflė ir Marksas, manęs nepaminėdami» (Brief Nr. 60, 134 psl.). O kitoje vietoje Rodbertaus pretenzija yra aiškesnė: «Iš kur atsiranda kapitalisto pridedamoji vertė, tai aš savo 3-jame socialiniame laiške parodžiau iš esmės visiškai taip pat kaip Marksas, tik žymiai trumpiau ir aiškiau» (Brief Nr. 48, 111 psl.).
Apie visus šiuos kaltinimus plagijavimu Marksas niekuomet nieko nežinojo. Jo «Emanzipationskampf» egzemplioriuje buvo supiaustyta tik Internacionalą liečianti dalis, kitą knygos dalį supiausčiau jau aš pats po jo mirties. Tiubingeno «Zeitschrift» jis niekuomet nebuvo matęs. «Briefe etc.» R. Majeriui taip pat buvo jam nežinomi, ir į šią vietą apie «apvogimą» mano dėmesį maloniai atkreipė tik 1884 metais pats p. dr. Majeris. Tačiau laiškas Nr. 48 Marksui buvo žinomas; p. Majeris buvo toks malonus, jog padovanojo originalą jauniausiajai Markso dukteriai. Marksas, kurio ausį, žinoma, pasiekė paslaptingas šnibždėjimas apie slaptus jo kritikos šaltinius, kurių reikią ieškoti Rodbertaus veikaluose, parodė man šį laišką, pastebėdamas, kad šis laiškas jam pagaliau yra autentiškas liudijimas, rodantis, į ką iš tikrųjų pretenduoja pats Rodbertus; jeigu jis netvirtina nieko daugiau, tai jam, Marksui, šie tvirtinimai visiškai neturi reikšmės, o jei Rodbertus savo paties dėstymą laiko trumpesniu ir aiškesniu, tai jis gali jam palikti šį malonumą. Jis tikrai manė, kad šiuo Rodbertaus laišku visas reikalas baigtas.
Taip buvo galima manyti tuo labiau, kad, kaip aš tiksliai žinau, visa Rodbertaus literatūrinė veikla Marksui buvo nežinoma iki 1859 metų, kada jo paties politinės ekonomijos kritika buvo paruošta ne tik pagrindiniais bruožais, bet ir svarbiausiomis detalėmis. Savo ekonomines studijas jis pradėjo 1843 metais Paryžiuje, imdamas studijuoti didžiųjų anglų ir prancūzų veikalus; iš vokiečių jis žinojo tik Rau ir Listą, ir to jam užteko. Nei Marksas, nei aš nieko nežinojome apie tai, kad yra Rodbertus, kol 1848 metais mums laikraštyje «Neue Rheinische Zeitung» teko kritikuoti jo, kaip Berlyno deputato, kalbas ir jo, kaip ministro, veiksmus. Mes apie jį nieko nežinojome ir užklausėme Reino deputatus, kas gi toks yra šis Rodbertus, staiga pasidaręs ministru. Bet ir jie mums nieko negalėjo pranešti apie ekonominius Rodbertaus veikalus. Priešingai, Marksas ir be Rodbertaus pagalbos jau tuomet labai gerai žinojo, ne tik iš kur, bet ir kaip «atsiranda kapitalisto pridedamoji vertė»; tai įrodo «Misère de la philosophie» [«Filosofijos skurdas»], 1847 m., ir paskaitos apie samdomąjį darbą ir kapitalą, skaitytos 1847 metais Briuselyje ir išspausdintos 1849 metais laikraštyje «Neue Rheinische Zeitung», Nr. Nr. 264—269. Tik apie 1859 metus Marksas sužinojo iš Lasalio, kad yra ir ekonomistas Rodbertus, ir vėliau jis Britanijos muziejuje rado jo «Trečiąjį socialinį laišką».
Tokios yra faktinės aplinkybės. Kaipgi yra su tuo turiniu, kurį Marksas «pavogęs» iš Rodbertaus? «Iš kur atsiranda kapitalisto pridedamoji vertė,— sako Rodbertus,— tai aš savo 3-jame socialiniame laiške parodžiau visiškai taip pat kaip Marksas, tik trumpiau ir aiškiau». Vadinasi, štai kur centrinis punktas: pridedamosios vertės teorija; ir iš tikrųjų, negalima nurodyti, ką gi kita iš Markso galėtų Rodbertus šiaip taip reklamuoti kaip savo nuosavybę. Taigi, Rodbertus pasiskelbia čia tikruoju autorium pridedamosios vertės teorijos, kurią Marksas iš jo pavogęs.
Ką gi sako mums 3-sis socialinis laiškas apie pridedamosios vertės atsiradimą? Jis tiesiog sako, kad «renta», kuria autorius supranta žemės rentą ir pelną, atsiranda ne iš «vertės priedo» prie prekės vertės, bet «dėl vertės atskaitymo iš darbo užmokesčio, kitaip tariant — dėl to, kad darbo užmokestis tesudaro tik dalį darbo produkto vertės», o esant pakankamam darbo našumui, «neturi būti lygus natūralinei darbo produkto mainomajai vertei, kad iš jos dar liktų dalis kapitalui padengti (!) ir rentai» [К. Родбертус: «Экономические сочинения». Огиз, 1936, 289 psl.]. Bet Rodbertus nepasako mums, kas yra ši «natūralinė produkto mainomoji vertė», iš kurios nieko nelieka «kapitalui padengti», vadinasi, žaliavoms ir įrankių nusidėvėjimui padengti.
Laimei, mums buvo lemta konstatuoti, kokį įspūdį Marksui padarė šis naują epochą pradedantis Rodbertaus atradimas. Rankraštyje «Zur Kritik etc.», X sąsiuvinis, 445 ir sek. psl., mes randame: «Nukrypimas. Ponas Rodbertus. Nauja žemės rentos teorija». Trečiasis socialinis laiškas čia nagrinėjamas tik šiuo požiūriu. Rodbertaus pridedamosios vertės teorija aplamai baigiama nagrinėti šia ironiška pastaba: «Ponas Rodbertus iš pradžių tyrinėja padėtį šalyje, kur žemės ir kapitalo nuosavybė nėra atskirta viena nuo kitos, ir po to prieina svarbų rezultatą, kad renta (kuria jis supranta visą pridedamąją vertą) tėra lygi neapmokėtam darbui arba produktų kiekiui, kuriuo šis darbas reiškiasi».
Kapitalistinė žmonija gamino pridedamąją vertę jau keletą šimtmečių ir pamažu priėjo prie to, kad ėmė galvoti, kaip ji atsirado. Pirmasis jos aiškinimas buvo kilęs tiesiog iš pirklių praktikos: pridedamoji vertė atsirandanti iš produkto vertės priedo. Ši pažiūra buvo viešpataujanti merkantilistų tarpe, bet jau Džemsas Stiuartas pamatė, kad čia tai, ką laimi vienas, būtinai turi pralaimėti kitas. Vis dėlto tokia pažiūra laikėsi dar ilgą laiką, ypač socialistų tarpe; bet iš klasikinio mokslo ją išstūmė A. Smitas.
Veikale «Wealth of Nations» [«Tautų turtas»], I kn., VI sk., jis sako: «Kai tik atskirų asmenų rankose susikaupia kapitalas (stock), kai kurie iš jų, savaime suprantama, siekia jį panaudoti, kad pastatytų prie darbo darbščius žmones, kuriuos jie aprūpina medžiagomis ir pragyvenimo reikmenimis, norėdami gauti pelną iš jų darbo produktų pardavimo arba iš to, ką jų darbas prideda prie medžiagų vertės… Todėl vertė, kurią darbininkai prideda prie medžiagų vertės, šiuo atveju pati susiskaido į dvi dalis, iš kurių viena apmoka jų darbo užmokestį, o kita — jų įmonininko pelną už visą kapitalą, kurį jis buvo avansavęs medžiagoms ir darbo užmokesčiui». [Plg. А. Смит: «Исследование о природе и причинах богатства народов». Соцэкгиз, 1935, I t., 46 psl.] Ir kiek toliau: «Nuo to laiko, kai visa žemė kurioje nors šalyje yra pasidariusi privatine nuosavybe, žemės savininkai, kaip ir visi kiti žmonės, nori piauti ten, kur jie nebuvo sėję, ir ima reikalauti rentos net už natūralius žemės vaisius… Darbininkas… turi atiduoti žemės savininkui dalį to, ką surenka arba pagamina jo darbas. Ši dalis, arba — kas yra tas pat — šios dalies kaina, sudaro žemės rentą…» (ten pat, 47 psl.).
Dėl šios vietos Marksas minėtame rankraštyje «Zur Kritik etc.», 253 psl., pažymi: «Taigi, pridedamąją vertę, arba pridedamąjį darbą,— atlikto ir prekėje sudaiktinto darbo perteklių virš apmokėto darbo, vadinasi, virš darbo, gavusio savo ekvivalentą darbo užmokestyje,— A. Smitas supranta kaip bendrą kategoriją, ir čia pelnas tikrąja šio žodžio prasme ir žemės renta sudaro tik jos atšakas».
Toliau A. Smitas sako, I kn., VIII skirsnis: «Kai tik žemė pasidaro privatine nuosavybe, žemės savininkas reikalauja dalies beveik kiekvieno produkto, kurį darbininkas gali išauginti šioje žemėje arba surinkti iš jos. Jo renta sudaro pirmąjį išskaitymą iš žemei įdirbti sunaudoto darbo produkto. Tik retais atvejais žemę dirbantis asmuo turi išteklių pragyventi iki nuimant derlių. Jo išlaikymas paprastai jam avansuojamas iš kapitalo (stock), priklausančio jo šeimininkui, nuomininkui, kuris samdo jį ir kuris neturėtų jokio intereso jį samdyti, jeigu jis negautų dalies jo darbo produkto arba jeigu jo kapitalas nebūtų jam padengiamas su tam tikru pelnu. Šis pelnas sudaro antrąjį išskaitymą iš žemei įdirbti sunaudoto darbo produkto. Toks pat išskaitymas pelnui apmokėti daromas beveik iš kiekvieno kito darbo produkto. Visose pramonės šakose daugumai darbininkų reikalingas šeimininkas, kuris avansuotų jiems medžiagas jų darbui, taip pat darbo užmokestį ir pragyvenimo reikmenis ligi baigiant darbą. Šis šeimininkas gauna dalį jų darbo produkto, arba dalį vertės, kurią darbas prideda jo apdirbamai medžiagai; ši dalis ir sudaro šeimininko pelną». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, I t., 61 psl.]
Marksas dėl to pastebi (rankraštis, 256 psl.): «Taigi, A. Smitas čia tiesiog apibrėžia žemės rentą ir kapitalo pelną kaip paprastus išskaitymus iš darbininko produkto, arba iš jo produkto vertės, lygios darbui, kurį jis prijungia prie žaliavos. Bet šis išskaitymas, kaip anksčiau parodė pats A. Smitas, tegali susidėti tik iš darbo dalies, kurią darbininkas prijungia prie žaliavos virš to darbo kiekio, kuris apmoka tik jo darbo užmokestį arba tik teikia jo darbo užmokesčio ekvivalentą, vadinasi, iš pridedamojo darbo, iš neapmokėtos jo darbo dalies».
«Iš kur atsiranda kapitalisto pridedamoji vertė» ir, be to, žemės savininko pridedamoji vertė, tai, vadinasi, žinojo jau A. Smitas. Marksas tai tiesiog pripažįsta jau 1861 metais, tuo tarpu kai Rodbertus ir daugybė jo garbintojų, augančių kaip grybai po valstybinio socializmo šilto vasaros lietaus, tai, matyti, visiškai užmiršo.
«Tačiau,— rašo Marksas toliau,— pridedamosios vertės kaip tokios Smitas neatskyrė kaip atskiros kategorijos nuo ypatingų formų, kurias ji įgauna pelne ir žemės rentoje. Todėl jo ir dar labiau Rikardo veikaluose yra daug klaidų ir trūkumų nagrinėjant». Ši pastaba pažodžiui tinka Rodbertui. Jo «renta» tėra vien žemės rentos ir pelno suma; apie žemės rentą jis susikūrė visiškai klaidingą teoriją; pelną jis priima visiškai neperžiūrėdamas, kokį jis jį rado savo pirmtakų veikaluose. Priešingai, Markso pridedamoji vertė yra visuotinė forma tos vertės sumos, kurią be jokio ekvivalento pasisavina gamybos priemonių savininkai ir kuri pagal visiškai ypatingus, tik Markso atrastus dėsnius susiskaido į atskiras pakeistines pelno ir žemės rentos formas. Šie dėsniai bus išdėstyti III knygoje, kur pirmą kartą bus parodyta, kiek reikia tarpinių grandžių, norint nuo bendro pridedamosios vertės supratimo prieiti iki jos virtimo pelnu ir žemės renta supratimo, vadinasi, iki pridedamosios vertės pasiskirstymo kapitalistų klasės viduje dėsnių supratimo.
Rikardo eina jau žymiai toliau už A. Smitą. Jis savąjį pridedamosios vertės supratimą grindžia ta nauja vertės teorija, kuri užuomazgoje yra jau A. Smito veikaluose, bet kurią jis beveik visuomet užmiršta, kai reikalas liečia jos pritaikymą, ir kuri pasidarė viso vėlesnio ekonomijos mokslo išeities tašku. Iš to, kad prekių vertę apsprendžia prekėse realizuoto darbo kiekis, jis kildina pasiskirstymą tarp darbininkų ir kapitalistų to vertės kiekio, kurį darbas prijungė žaliavai, kildina šios vertės susiskaidymą į darbo užmokestį ir pelną (t. y. šiuo atveju į pridedamąją vertę). Jis parodo, kad prekių vertė lieka ta pati, kad ir kaip keistųsi šių dviejų dalių santykis,— šiam dėsniui jis pripažįsta tik atskiras išimtis. Jis net nustato, kad ir perdaug bendrai, kai kuriuos svarbius dėsnius dėl tarpusavio santykio tarp darbo užmokesčio ir pridedamosios vertės (paimtos pelno forma) (Marksas: «Kapitalas», I t, XV skirsnis, 1 poskyris) ir parodo, kad žemės renta yra perteklius virš pelno, atliekąs tam tikromis sąlygomis. Nė vienu iš šių punktų Rodbertus nenuėjo toliau už Rikardo. Rikardo teorijos vidiniai prieštaravimai, dėl kurių žlugo jo mokykla, Rodbertui liko arba visai nežinomi, arba paskatino jį iškelti tik utopinius reikalavimus («Zur Erkenntnis etc.», 130 psl.), užuot padarius ekonominius sprendimus.
Rikardo vertės ir pridedamosios vertės teorijai nereikėjo laukti Rodbertaus «Zur Erkenntnis etc.», kad toji teorija būtų socialistiškai panaudota. «Kapitalo» pirmojo tomo 609 psl. (2-sis vok. leid.) pateikta citata: «The possessors of surplus produce or capital» [«Pridedamojo produkto, arba kapitalo, savininkai»] [žr. K. Marksas: «Kapitalas», I t., Vilnius, 1957, 525 psl.] iš vieno veikalo: «The Source and Remedy of the National Difficulties. A Letter to Lord John Russel». London 1821. Šis veikalas, į kurio reikšmę turėjo atkreipti dėmesį jau vien posakis: surplus produce or capital [pridedamasis produktas, arba kapitalas], yra 40-ties puslapių pamfletas, Markso ištrauktas iš užmaršties; jame sakoma:
«Kad ir kiek priderėtų kapitalistui» {kapitalisto požiūriu}, «jis visuomet tegali pasisavinti tik darbininko pridedamąjį darbą (surplus labour), nes darbininkas turi gyventi» (23 psl.). Bet kaip gyvena darbininkas ir todėl koks didelis gali būti kapitalisto pasisavinamas pridedamasis darbas, tai labai santykinis dalykas. «Jei kapitalo vertė mažėja ne tokiu santykiu, kokiu auga jo masė, tai kapitalistas iš kiekvienos darbininko darbo valandos stengsis išspausti produktą virš to minimumo, iš kurio darbininkas gali gyventi… kapitalistas gali galų gale pasakyti darbininkui: tu neturi valgyti duonos, nes galima gyventi runkeliais ir bulvėmis; ir mes jau esame priėję prie to» (24 psl.). «Jei darbininką galima privesti iki tokios padėties, kad jis, užuot valgęs duoną, maitinsis bulvėmis, tai neginčijama tiesa, kad tuo iš jo darbo galima išspausti daugiau; t. y. jei, maitindamasis duona, jis yra priverstas savo ir savo šeimos išlaikymui pasilaikyti pirmadienio ir antradienio darbą, tai, maitindamasis bulvėmis, jis tegaus sau tik pusę pirmadienio, o kita pirmadienio pusė ir visas antradienis atiteks arba valstybės naudai, arba kapitalistui» (26 psl.). «Neginčijama (it is admitted), kad kapitalistams sumokami interesai[B], ar jie būtų sumokami rentos, piniginių palūkanų ar įmonininko pelno forma, yra sumokami iš kitų darbo» (23 psl.). Taigi, čia mes turime visiškai Rodbertaus «rentą», tik vietoj «rentos» pasakyta «interesai».
Marksas dėl to pastebi (rankraštis «Zur Kritik», 852 psl.): «Šis mažai težinomas pamfletas, pasirodęs tuo metu, kai ėmė patraukti į save dėmesį «neįtikimas lopytojas» Mak-Kulochas, yra žymus žingsnis į priekį palyginti su Rikardo. Pridedamoji vertė arba «pelnas», kaip ją vadina Rikardo (dažnai taip pat — pridedamasis produktas, surplus produce), arba interest [palūkanos], kaip ją vadina pamfleto autorius, jame tiesiog apibrėžiama kaip surplus labour, pridedamasis darbas, darbas, kurį darbininkas atlieka veltui, atlieka virš to darbo kiekio, kuriuo padengiama jo darbo jėgos vertė, t. y. pagaminamas jo darbo užmokesčio ekvivalentas. Kaip svarbu buvo vertę suvesti į darbą, lygiai taip pat svarbu buvo pridedamąją vertę (surplus value), kuri reiškiasi pridedamuoju produktu (surplus produce), suvesti į pridedamąjį darbą (surplus labour). Iš esmės tai buvo pasakyta jau A. Smito ir sudaro svarbiausiąjį Rikardo analizės momentą. Bet jie to niekur nėra pasakę absoliutine forma ir nėra tvirtai nustatę». Paskui toliau, rankraščio 859 psl., sakoma: «Beje, autorius lieka nelaisvėje tų ekonominių kategorijų, kurias jis perėmė iš savo pirmtakų. Kaip Rikardo teorijoje pridedamosios vertės ir pelno suplakimas atveda į nemalonius prieštaravimus, visiškai tas pat atsitiko ir jam, pridedamąją vertę pavadinus kapitalo interesais[C]. Beje, jis stovi aukščiau už Rikardo tuo atžvilgiu, kad jis pirmasis suveda bet kurią pridedamąją vertę į pridedamąjį darbą, ir nors pridedamąją vertę jis vadina kapitalo interesais, tačiau kartu pabrėžia, kad kaip interest of capital [kapitalo palūkanas] jis supranta bendrąją pridedamojo darbo formą skirtingai nuo ypatingų jo formų, rentos, piniginių palūkanų ir įmonininko pelno. Bet vienos iš šių ypatingų formų pavadinimą — interest [palūkanos] — jis vis dėlto priima kaip bendrosios formos pavadinimą. O to pakanka, kad jis vėl susipainiotų ekonominiame žargone» (rankraštyje — «slang»).
Šis paskutinis punktas visiškai tinka mūsų Rodbertui. Ir jis lieka nelaisvėje tų ekonominių kategorijų, kurias jis perėmė iš savo pirmtakų. Ir jis pakrikštijo pridedamąją vertę vienos iš pakeistinių priklausomų jos formų vardu: renta, kurią jis, be to, dar padarė visiškai neapibrėžtą. Šių dviejų klaidų rezultatas yra tas, kad jis vėl nuklysta į ekonominį žargoną, padaręs pažangą, palyginti su Rikardo, toliau į priekį kritiškai nebeina ir vietoj to pasiduoda pagundai savo neužbaigtą teoriją, dar neatsipalaidavusią nuo lukštų, padaryti pagrindu utopijos, su kuria, kaip visuomet, jis gerokai pavėlavo. Pamfletas, pasirodęs 1821 metais, jau visiškai anticipavo Rodbertaus «rentą», atsiradusią 1842 metais.
Mūsų pamfletas tėra tik kraštutinis avanpostas gausios literatūros, kuri dvidešimtaisiais metais pakreipė Rikardo vertės ir pridedamosios vertės teoriją proletariato interesais prieš kapitalistinę gamybą, mušė buržuaziją jos pačios ginklu. Visas Oueno komunizmas, kiek jis stoja į ekonominę polemiką, remiasi Rikardo. Bet greta jo buvo dar ištisa eilė rašytojų, iš kurių Marksas jau 1847 metais polemikoje prieš Prudoną («Misère de la philosophie», 49 psl.) [žr. К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955] pateikia tik kai kuriuos: Edmondsą, Tompsoną, Hodskiną ir t. t. ir t. t., «ir dar keturis puslapius ir t. t. ir t. t.». Iš šios daugybės veikalų aš nesirinkdamas imu tik vieną: «An Inquiry into the Principles of the Distribution of Wealth, most conducive to Human Happiness, by William Thompson; a new edition, London 1850». Šis veikalas, parašytas 1822 metais, pirmą kartą pasirodė 1827 metais. Turtas, kurį pasisavina negaminančiosios klasės, jame taip pat visur apibūdinamas kaip išskaitymas iš darbininko produkto ir, be to, apibūdinamas gana stipriais žodžiais. «Tai, ką mes vadiname visuomene, visą laiką siekė apgaule ar įkalbinėjimu, bauginimu ar prievarta priversti gamybinį darbininką dirbti darbą už kiek galint mažesnę jo paties darbo produkto dalį» (28 psl.). «Kodėl gi darbininkas neturi gauti absoliučiai viso savo darbo produkto?» (32 psl.). «Šios kompensacijos, kurią kapitalistai išspaudžia iš gamybinio darbininko žemės rentos ar pelno vardu, jie reikalauja už naudojimąsi žeme arba kitais dalykais… Kadangi visos fizinės medžiagos, kurias apdirbdamas ar su kurių pagalba beturtis gamybinis darbininkas, neturintis nieko kito, kaip tik savo sugebėjimą gaminti, tegali parodyti šį savo gamybinį sugebėjimą,— kadangi šios medžiagos yra nuosavybė kitų asmenų, kurių interesai priešingi darbininko interesams ir kurių sutikimas yra jo veiklos prielaida,— tai ar nepriklauso ir ar neturi priklausyti nuo šių kapitalistų malonės, kurią dalį jo paties darbo vaisių jie panorės duoti jam kaip atlyginimą už šį darbą (125 psl)… pasilaikyto produkto dydžio atžvilgiu, ar vadinami… šie išskaitymai mokesčiais, pelnu ar vagyste» (126 psl.) ir t. t.
Prisipažįstu, aš parašiau šias eilutes ne be tam tikros gėdos. Aš dar galiu sutikti, kad dvidešimtųjų ir trisdešimtųjų metų antikapitalistinė anglų literatūra yra visiškai nežinoma Vokietijoje, nors Marksas jau veikale «Misère de la philosophie» tiesiog nurodė į ją, o kai ką iš jos — 1821 m. pamfletą, Revenstoną, Hodskiną ir kt.— ne kartą citavo «Kapitalo» pirmajame tome. Tačiau ta aplinkybė, kad ne tiktai literatus vulgaris [vulgarusis rašytojas], «tikrai nieko neišmokęs» ir beviltiškame nusiminime besikabinąs į Rodbertaus skverną, bet ir tikras diplomuotas profesorius, «besididžiuojąs savo mokytumu», tiek užmiršo savo klasikinę politinę ekonomiją, jog rimtai prikiša Marksui pavogus iš Rodbertaus tokius dalykus, kuriuos galima rasti jau A. Smito ir Rikardo veikaluose,— jau įrodo, kaip žemai dabar yra nusmukusi oficialioji politinė ekonomija.
Bet ką gi tokiu atveju naujo yra pasakęs Marksas apie pridedamąją vertę? Kaip čia atsitiko, kad Markso pridedamosios vertės teorija padarė tokį įspūdį, lyg žaibas būtų trenkęs iš giedro dangaus, ir, be to, visose civilizuotosiose šalyse, kai visų jo socialistinių pirmtakų teorijos, jų tarpe ir Rodbertaus teorija, nepadarė jokio poveikio?
Chemijos istorija gali mums tai paaiškinti pavyzdžiu.
Kaip žinoma, dar XVIII amžiaus pabaigoje vyravo flogistoninė teorija, pagal kurią kiekvieno degimo esmę sudaro tai, kad iš degančio kūno atsiskiria kitas, hipotetinis kūnas, absoliuti degimo medžiaga, kuri buvo pavadinta flogistono vardu. Šios teorijos pakakdavo paaiškinti daugumai tuomet žinomų cheminių reiškinių, nors kai kuriais atvejais ir ne be sunkumų. Bet štai 1774 metais Pristlis atrado oro rūšį, «kurią jis rado tokią gryną arba tokią laisvą nuo flogistono, jog palyginti su ja paprastas oras atrodė jau sugadintas». Jis pavadino ją deflogistuotu oru. Netrukus po to Švedijoje Šelė atrado tokią pat oro rūšį ir įrodė jos buvimą atmosferoje. Šelė taip pat rado, kad ji pranyksta, jeigu joje arba paprastame ore sudeginamas koks nors kūnas, ir todėl ją pavadino ugnies oru (Feuerluft). «Iš šių duomenų jis padarė tokią išvadą, kad junginys, kuris atsiranda susijungiant flogistonui su viena iš oro sudėtinių dalių» {vadinasi, degant}, «yra ne kas kita, kaip ugnis arba šiluma, kuri išeina pro stiklą»(2).
Pristlis, kaip ir Šelė, atrado deguonį, bet jie nežinojo, ką turėjo savo rankose. Jie «pasiliko nelaisvėje» flogistoninių «kategorijų, kurias jie perėmė iš savo pirmtakų». Elementas, kuriam buvo lemta sugriauti visas flogistonines pažiūras ir revoliucionizuoti chemiją, jų rankose nedavė jokių vaisių. Bet Pristlis nedelsdamas pranešė apie savo atradimą į Paryžių Lavuazjei, o Lavuazjė, vadovaudamasis tuo nauju faktu, peržiūrėjo visą flogistoninę chemiją ir pirmas atrado, kad naujoji oro rūšis buvo naujas cheminis elementas, kad degant ne paslaptingasis flogistonas išsiskiria iš degančio kūno, o šis naujasis elementas susijungia su kūnu; tuo būdu jis pirmas pastatė ant kojų visą chemiją, kuri savo flogistonine forma stovėjo ant galvos. Ir jeigu Lavuazjė neatrado deguonies vienu laiku su kitais ir nepriklausomai nuo jų, kaip jis vėliau teigė, tai vis dėlto tikrasis deguonies atradėjas buvo jisai, o ne tie du, kurie tik aprašė jį, net nenuvokdami, ką būtent jie aprašė.
Pridedamosios vertės teorijoje Marksas savo pirmtakų atžvilgiu užima tokią pat padėtį, kaip Lavuazjė Pristlio ir Šelės atžvilgiu. Egzistavimas tos produkto vertės dalies, kurią mes dabar vadiname pridedamąja verte, buvo nustatytas jau seniai prieš Marksą; lygiai taip pat daugiau ar mažiau aiškiai buvo nusakyta, iš ko ji susideda, būtent: iš produkto to darbo, už kurį jo pasisavintojas nesumokėjo jokio ekvivalento. Bet toliau nebuvo nueita. Vieni — klasikiniai buržuaziniai ekonomistai — tyrinėjo ne daugiau kaip kiekybinį santykį, kuriuo darbo produktas paskirstomas tarp darbininko ir gamybos priemonių savininko. Kiti — socialistai — šį paskirstymą laikė neteisingu ir ieškojo utopinių priemonių tam neteisingumui pašalinti. Ir vieni ir kiti liko nelaisvėje ekonominių kategorijų, kurias jie buvo perėmę iš savo pirmtakų.
Bet štai pasirodė Marksas. Ir būtent tiesiog priešingai visiems savo pirmtakams. Ten, kur jie matė išsprendimą, jis matė tik problemą. Jis matė, kad čia nebuvo nei deflogistuotas oras, nei ugnies oras, bet deguonis, kad čia reikalas lietė ne paprastą ekonominio fakto konstatavimą, ne šio fakto prieštaravimą amžinajam teisingumui ir tikrajai moralei, bet tokį faktą, kuriam lemta buvo padaryti perversmą visoje ekonomijoje ir kuris davė raktą visai kapitalistinei gamybai suprasti,— tam, kuris sugebėtų juo pasinaudoti. Remdamasis šiuo faktu, jis ištyrė visas ligi jo nustatytas kategorijas, kaip kad Lavuazjė, remdamasis deguonim, buvo ištyręs ankstesnes flogistoninės chemijos kategorijas. Norėdamas žinoti, kas yra pridedamoji vertė, jis turėjo žinoti, kas yra vertė. Pirmiausia reikėjo kritiškai išnagrinėti pačią Rikardo vertės teoriją. Taigi, Marksas ištyrė darbą jo savybės kurti vertę atžvilgiu ir pirmą kartą nustatė, koks darbas, kodėl ir kaip sukuria vertę, nustatė, kad vertė aplamai yra ne kas kita, kaip kristalizuotas šios rūšies darbas,— momentas, kurio Rodbertus ligi paskutinių savo dienų nesuprato. Paskui Marksas ištyrė prekės ir pinigų santykį ir parodė, kaip ir kodėl — dėl jai būdingos savybės būti verte — prekė ir prekių mainai turi sukelti prekės ir pinigų priešingumą. Tuo pagrįsta jo pinigų teorija yra pirmoji išsami pinigų teorija, kuri dabar visų tyliai pripažinta. Jis ištyrė pinigų virtimą kapitalu ir įrodė, kad tas virtimas remiasi darbo jėgos pirkimu ir pardavimu. Pastatydamas darbo vietoje darbo jėgą, savybę kurti vertę, jis iš karto išsprendė vieną iš sunkumų, į kurį sudužo Rikardo mokykla: negalėjimą kapitalo ir darbo savitarpio mainus suderinti su Rikardo dėsniu, kad darbas apsprendžia vertę. Nustatęs, kad kapitalas turi būti skirstomas į pastovųjį ir kintamąjį, jis pirmasis iki smulkmenų pavaizdavo tikrąją pridedamosios vertės susidarymo proceso eigą ir tuo būdu išaiškino ją, o to nepadarė nė vienas iš jo pirmtakų; taigi, jis nustatė pačiame kapitale skirtumą, kurio visiškai nepajėgė suprasti nei Rodbertus, nei buržuaziniai ekonomistai, bet kuris duoda raktą painiausioms ekonominėms problemoms išspręsti; įtikinamiausias to įrodymas čia vėl yra II knyga ir dar labiau — kaip tai vėliau bus parodyta — III knyga. Toliau, jis ištyrė pačią pridedamąją vertę, atskleidė abi jos formas: absoliutinę ir santykinę pridedamąją vertę, ir parodė, kokį skirtingą, bet abiem atvejais lemiamą vaidmenį ji suvaidino istoriniame kapitalistinės gamybos vystymesi. Remdamasis pridedamosios vertės teorija, jis išvystė pirmą mūsų turimą racionalią darbo užmokesčio teoriją ir pirmą kartą nubrėžė pagrindinius kapitalistinio kaupimo istorijos bruožus bei išdėstė istorinę jo tendenciją.
O Rodbertus? Paskaitęs visa tai, jis, kaip ir kiekvienas tendencingas ekonomistas, pareiškia laikąs tai «užsipuolimu prieš visuomenę», pareiškia, kad jis jau pats yra pasakęs daug trumpiau ir aiškiau, iš kur atsiranda pridedamoji vertė, ir pagaliau pareiškia, kad nors visa tai teisinga «dabartinei kapitalo formai», t. y. tokiam kapitalui, koks egzistuoja istorijoje, bet ne «kapitalo sąvokai», t. y. ne pono Rodbertaus utopiniam kapitalo supratimui. Visiškai taip pat, kaip senis Pristlis, kuris ligi paskutinių savo dienų liko ištikimas flogistonui ir nenorėjo nė girdėti apie deguonį. Tačiau Pristlis tikrai pirmasis aprašė deguonį, tuo tarpu kai Rodbertus savo pridedamąja verte arba, geriau pasakius, savo «renta» vėl atrado tik visiems žinomą dalyką, o Marksas, priešingai Lavuazjės elgesiui, anaiptol netvirtino, kad jis pirmasis atradęs pridedamosios vertės egzistavimo faktą.
Visa kita, ką Rodbertus atliko politinės ekonomijos srityje, yra tokio pat lygio. Jo įvykdytas pridedamosios vertės teorijos perdirbimas į utopiją jau buvo netyčia Markso iškritikuotas veikale «Misère de la philosophie»; visa, ką dar galima buvo apie tai pasakyti, yra mano pasakyta to veikalo vokiškojo vertimo pratarmėje. Jo pateiktas prekybos krizių aiškinimas nepakankamu darbininkų klasės vartojimu jau randamas Sismondžio veikale «Nouveaux principes de l’Économie politique», IV kn., IV skirsnis(3). Tačiau Sismondis čia nuolatos turėjo galvoje pasaulinę rinką, o Rodbertaus akiratis nesiekia toliau Prūsijos sienos. Jo spekuliatyviniai samprotavimai apie tai, ar darbo užmokestis atsiranda iš kapitalo ar iš pajamų, priklauso scholastikos sričiai, ir juos visiškai sugriauna šios antrosios «Kapitalo» knygos trečiasis skyrius. Jo rentos teorija liko vien jo nuosavybė ir gali ramiai snausti toliau, kol išeis iš spaudos Markso rankraštis, kuriame ji iškritikuojama[D]. Pagaliau, jo projektai išvaduoti senąją Prūsijos žemėvaldą iš kapitalo priespaudos vėl yra visiškai utopiški; jie aplenkia kaip tik vienintelį praktinį klausimą, apie kurį čia kalbama,— klausimą, kuriuo būdu senosios Prūsijos junkeris, gaudamas, sakysime, 20 000 markių metinių pajamų ir išleisdamas, sakysime, 30 000 markių, vis dėlto gali nedaryti jokių skolų.
Rikardo mokykla apie 1830 metus sužlugo mėgindama išspręsti pridedamosios vertės klausimą. Tai, ko ji negalėjo išspręsti, juo labiau liko neišsprendžiama jos įpėdinei, vulgariajai ekonomijai. Du momentai, į kuriuos ji sudužo, yra šie:
Pirma. Darbas yra vertės matas. Bet gyvasis darbas mainant į kapitalą turi mažesnę vertę negu sudaiktintas darbas, į kurį jis mainomas. Darbo užmokestis, gyvojo darbo tam tikro kiekio vertė, visuomet yra mažesnis negu vertė produkto, kurį pagamina tas pats gyvojo darbo kiekis arba kuriuo šis darbas reiškiasi. Taip suprantant, klausimas tikrai yra neišsprendžiamas. Marksas jį teisingai pastatė ir tuo pačiu atsakė į jį. Darbas neturi vertės. Kaip vertę kurianti veikla jis taip pat negali turėti atskiros vertės, kaip sunkumas negali turėti atskiro svorio, šiluma — atskiros temperatūros, elektra — atskiro srovės stiprumo. Kaip prekė yra perkamas ir parduodamas ne darbas, bet darbo jėga. Kai tik ji pasidaro prekė, jos vertė matuojama darbu, įkūnytu joje kaip visuomeniniame produkte; ši vertė yra lygi darbui, visuomeniškai būtinam jai pagaminti ir atgaminti. Vadinasi, darbo jėgos pirkimas ir pardavimas, remiantis tokia jos verte, anaiptol neprieštarauja ekonominiam vertės dėsniui.
Antra. Pagal Rikardo vertės dėsnį du kapitalai, naudojantieji vienodą kiekį vienodai apmokamo gyvojo darbo, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, pagamina per vienodą laiką vienodos vertės produktus, o taip pat vienodo dydžio pridedamąją vertę arba pelną. O jeigu jie naudoja nevienodą gyvojo darbo kiekį, tai jie negali pagaminti vienodo dydžio pridedamosios vertės arba, kaip sako rikardininkai, pelno. Bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Faktiškai vienodi kapitalai per vienodą laiką pagamina vidutiniškai vienodą pelną, nepriklausomai nuo to, daug ar maža gyvojo darbo jie panaudoja. Vadinasi, čia yra prieštaravimas vertės dėsniui, kurį pastebėjo jau Rikardo ir kurio išspręsti jo mokykla taip pat nesugebėjo. Rodbertus taip pat negalėjo nepastebėti šio prieštaravimo; bet užuot jį išsprendęs, jis padarė jį vienu iš savo utopijos išeities taškų («Zur Erkenntnis», 131 psl.). Šį prieštaravimą Marksas yra išsprendęs jau rankraštyje «Zur Kritik»; pagal «Kapitalo» planą sprendimas bus duotas III knygoje. Ligi jos pasirodymo praeis dar eilė mėnesių. Vadinasi, ekonomistams, kurie tariasi atradę, kad Rodbertus yra slaptas Markso teorijos šaltinis ir nepralenkiamas jo pirmtakas, čia atsiranda proga parodyti, ką gali duoti Rodbertaus ekonomija. Jeigu jie parodys, kuriuo būdu gali ir turi susidaryti vienoda vidutinė pelno norma ne tik nepažeidžiant vertės dėsnio, bet kaip tik jo pagrindu, tuomet mes kalbėsimės su jais toliau. Tačiau ar nemalonės jie paskubėti? Puikūs šios II knygos tyrinėjimai ir visiškai nauji jų rezultatai lig šiol beveik nepaliestose srityse tėra tik įvedamieji teiginiai III knygos turiniui; III knygoje padaromos galutinės išvados iš Markso pateikto kapitalistiniu pagrindu vykstančios visuomeninės reprodukcijos proceso išdėstymo. Kai pasirodys ši III knyga, mažiau tebus kalbama apie kažkokį ekonomistą Rodbertų.
Antroji ir trečioji «Kapitalo» knygos, kaip man neretai yra sakęs Marksas, turi būti skirtos jo žmonai.
Fridrichas Engelsas
Londonas, Markso gimimo dieną, 1885 m. gegužės 5 d.
Šis antrasis leidimas iš esmės yra pažodinis pirmojo leidimo perspausdinimas. Ištaisytos korektūros klaidos, pašalinti kai kurie stiliaus trūkumai, išbraukta keletas nedidelių pastraipų, kuriose tebuvo vien pakartojimai.
Trečioji knyga, kuri sudarė visai netikėtų sunkumų, dabar rankraštyje taip pat beveik baigta. Jei sveikata man leis, ji galės būti pradėta spausdinti dar šį rudenį.
F. Engelsas
Londonas, 1893 m. liepos 15 d.
Kad patogiau būtų apžvelgti, čia pateikiama trumpa santrauka vietų, paimtų iš atskirų II—VIII rankraščių.
PIRMASIS SKYRIUS
21—30 psl. iš VII rankraščio.— 30—33 psl. iš VI rankraščio.— 33—101 psl. iš V rankraščio.— 101—104 psl.— užrašas, rastas tarp išrašų iš knygų.— 105 psl. iki skyriaus pabaigos iš IV rankraščio; tačiau įterpta: 112—113 psl., vieta iš VIII rankraščio.— 116 ir 121 psl. pastabos iš II rankraščio.
ANTRASIS SKYRIUS
Pradžia, 131—140 psl., yra IV rankraščio pabaiga.— Nuo čia iki skyriaus pabaigos, 305 psl., viskas iš II rankraščio.
TREČIASIS SKYRIUS
XVIII skirsnis (306—313 psl.) iš II rankraščio.
XIX skirsnis: I ir II (314—341 psl.) iš VIII rankraščio.— III (341—342 psl.) iš II rankraščio.
XX skirsnis: I (343—345 psl.) iš II rankraščio, tik baigiamoji pastraipa iš VIII rankraščio.
II (346—348 psl.) pagrindas paimtas iš II rankraščio.
III, IV, V (348—369 psl.) iš VIII rankraščio.
VI, VII, VIII, IX (369—382 psl.) iš II rankraščio.
X, XI, XII (382—420 psl.) iš VIII rankraščio.
XIII (420—427 psl.) iš II rankraščio.
XXI skirsnis (428—458 psl.) visas iš VIII rankraščio.
[A]Paskelbta po Engelso mirties pavadinimu «Pridedamosios vertės teorijos» («Kapitalo» IV tomas).
(1)Pratarmėje knygai «Das Elend der Philosophie. Antwort auf Proudhons Philosophie des Elends» von Karl Marx. Deutsch von E. Bernstein und K. Kautsky. Stuttgart 1885 [Karlas Marksas. «Filosofijos skurdas. Atsakymas į Prudono «Skurdo filosofiją»». Į vokiečių kalbą vertė E. Bernšteinas ir K. Kautskis. Štutgartas, 1885].
[B]Nuo anglų kalbos žodžio «interest» = palūkanos.
[C]Nuo anglų kalbos žodžio «interest» = palūkanos.
(2)Roscoe-Schorlemmer: «Ausführliches Lehrbuch der Chemie». Braunschweig 1877, I, 13, 18 psl.
(3)«Taigi, dėl turtų koncentracijos nedidelio skaičiaus savininkų rankose vidaus rinka vis labiau ir labiau siaurėja, ir pramonė vis labiau ir labiau yra priversta ieškoti realizavimo užsienio rinkose, kur jai gresia didesni sukrėtimai» (būtent 1817 m. krizė, kuri aprašoma tuoj po to). «Nouveaux principes» 1819 m. leid., I t., 336 psl. [Žr. Симонд де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, 314 psl.]
[D]Čia kalbama apie Markso veikalo «Pridedamosios vertės teorijos» antrąją dalį.